Išskleisti meniu

Tolerancija Lietuvoje

Propagandiniai metodai “Nepatogaus kino” reklamoje

Propagandiniai metodai “Nepatogaus kino” reklamoje

| 2 komentarai

Lietuvos gatvėse pasirodė toks plakatas. Kostiumuoto storo baltojo ir stereotipinio storalūpio juodaodžio karikatūros , bei teiginiai, kad “Skurdžiausios pasaulio valstybės yra turtingos” ir “Turtingos valstybės iš besivystančių iščiulpia gėrio už 500 milijardų dolerių”.

Tai – žmogaus teisių kino festivalio “Nepatogus kinas” reklama. Pateik ją pakoregavęs ar apkeitęs vietomis šaržuojamas grupes – ir patys festivalio rengėjai ją greičiausiai užsipultų kaip netolerancijos apraišką. Pvz. jei prie šios karikatūros būtų tekstas “Afrikiečiai čiulpia europiečius” (ir suma, kiek turto turtingose šalyse pavagia, pašalpomis ar apgavystėmis gauna visi imigrantai).

Vienintelis skirtumas – “Nepatogaus kino” reklama naudojasi šiandieninių Vakarų Europos kairiųjų (“naujosios kairės”) stereotipais. Bet propagandos metodai – šimtmečių senumo:

1. Ginčytinos detalės pateiktos kaip faktai. Niekur neminima, kaip tas “iščiulpimas” apskaičiuotas. Kairiesiems “iščiulpimas” – tai ir žaliavų pirkimas, kurios, jei būtų paliktos Afrikoje, išvis būtų bevertės, nes juk galutiniams vartotojams reikia konkretaus produkto konkrečioje vietoje, o ne vario gabalo po žeme Zambijoje – ir pačios žaliavos tėra menkas indėlis į galutinį produktą. Kita vertus, ne viena buvusi skurdi Europos kolonija (ypač Azijoje) jau tvirtai atsistojo ant kojų ir sugebėjo pakeisti žaliavų ekonomiką gamybos ekonomika, vėliau – paslaugų ekonomika bei pralenkė turtingumu daugelį Europos šalių; tos, kurios per 50 ar 60 metų tik stagnavo, turi daug kitų – vidinių – problemų.

2. Nedidelio skaičiaus žmonių veiksmai priskiriami visai milijonus apimančiai grupei. Visa Europa plakate personifikuota į vieną šaržą, nors 41 iš 52 Europos šalių neužsiiminėjo kolonializmu, dauguma neturi ir šiuolaikinių verslo interesų, maždaug 30 iš 52 XIX a. pačios buvo didžiųjų imperijų kolonizuotos (tarp tokių ir Lietuva, jos pramonė nebuvo vystoma), apie pusė Europos šalių pačios skurdesnės už kai kurias Afrikos šalis.

3. Tuo pačiu galima kaltinti ir kitas grupes, bet pasirenkama viena (dvigubi standartai). Plakatą įkvėpusiame festivalio filme “Išvogti Afriką” kritikuojamas verslininkas yra PAR gimęs, Šveicarijoje gyvenantis žydas Ivanas Glasenbergas, turintis tris pilietybes (PAR, Izraelio, Australijos), jo tėvas – Lietuvos žydas, mama – pietų afrikietė. Kas jis – afrikietis, europietis, azijietis, australas? Turbūt priklausytų nuo to, kas ir kokiu tikslu pieštų karikatūrą… Tik bet kokia analogiška, pavyzdžiui, žydų ar tų pačių afrikiečių personifikacija į vieną “blogietį” sulauktų [pagrįstų] replikų: “juk ne visi jie tokie”, “visokių žmonių visur esama” – o turbūt ir [nepagrįstų] siekių pradėti ikiteisminį tyrimą.

Kitokia nuomonė – liga?

Deja, tai nebe pirmas kartas, kai festivalis “Nepatogus kinas” reklamuojamas priemonėmis, kurios primena jo filmuose kritikuojamų diktatorių propagandą. Prieš kelis metus įvairios neigiamo požiūrio į konkrečias grupes apraiškos – ksenofobija, rusofobija, homofobija – festivalio reklamoje prilygintos ligoms. Bet kokios nuomonės pavadinimas liga man primena Sovietų Sąjungos laikus, kai kitaminčiai guldyti į psichiatrijos ligonines.

Beje – tarp “ligų” nebuvo polonofobijos ar neapykantos religingiems krikščionims. Nors patyrinėjus “Delfi” komentarus galima įsitikinti, kad lenkai ir religingi krikščionys tikrai yra tarp Lietuvoje daugiausiai neapykantos susilaukiančių grupių. Gal koją ginti šias grupes pakišo tai, kad jos yra tarp pagrindinių Lietuvoje, nepritariančiųjų “naujosios kairės” siūlomoms vizijoms?

Politizuotas festivalis?

Pats esu aplankęs daug “Nepatogaus kino” filmų ir tarp jų būna tikrai gerų kūrinių, atskleidžiančių problemas. Bet bendros repertuaro politizavimo tendencijos gana ryškios. Nerasi filmų, kritikuojančių Vakarų kairiųjų grupes, nors netolerancijos kitaminčiams, nepagarbos jų žodžio laisvei, “atpirkimo ožių” paieškos, tragiškų veiklos pasekmių, o ir nusikaltimų ten tikrai yra (apie tai – būsimuose tinklaraščio įrašuose). “Nepatogus kinas” “naujajai kairei” net labai patogus. Kaip rodo šiųmetis repertuaras, kritika nukreipta į jų nemėgiamuosius: krikščionis, “godžias dideles korporacijas”, bet mažai ar nėra kritikos jų remiamų grupių atstovams. O juk tai, kas rašoma apie krikščionių misionierius filmo “Dievas myli Ugandą” recenzijoje, perfrazavus net labiau tinka daugybei kairiųjų idėjų “eksportuotojų” į “trečiąjį pasaulį”.

“Nepatogiame kine” yra filmas “Laisvės šešėliai” apie korporacijų cenzūruojamą žiniasklaidą, bet niekad nebuvo (ir turbūt nebus) jokio apie “politkorekcinę cenzūrą”, kai už “naujajai kairei” nepriimtinų žodžių pasakymą Vakaruose žlugdomos karjeros ar net teisiama (menką jos dalį minėjau čia). Niekada festivalyje neišvysi filmo, ginančių kūdikių teisę išgyventi iki gimimo – nes žmogaus teisės interpretuojamos pagal siaurą “naujosios kairės” požiūrį, o ne, tarkme, Visos Amerikos žmogaus teisių teismo poziciją, kuris gyvybę skatina saugoti nuo pradėjimo. Turbūt nebus ir JAV konstitucijoje įtvirtintą pamatinę žmogaus teisę nešiotis ginklą ginančių filmų (tokią nuomonę grindžiantį dokumentinį filmą žr. čia).

“Naujosios kairės” požiūris į žmogaus teises – tik vienas iš daugelio. Tolerancija, demokratinės vertybės (kas deklaruojama) reikalautų gerbti įvairius požiūrius (juk čia nuomonės, o ne įrodomos mokslinės tiesos). Ir bent jau reklamoje nenaudoti ginčytinų, iš konteksto ištrauktų teiginių. Ypač kai festivalį remia iš mokesčių mokėtojų lėšų veikiančios Europos Sąjunga, Užsienio reikalų ministerija.

P.S. Esu už žodžio laisvę ir nemanau, kad tokius plakatus reiktų riboti. Nesvarbu, kas ir ką neva “čiulpia”. Tiesiog, mano nuomone, panašios reklamos diskredituoja festivalį kaip nepolitizuotą, nepropagandinį renginį.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Beprasmiškas karas su žodžiais

Beprasmiškas karas su žodžiais

| 3 komentarai

Jau prieš kokius 8 metus per Žydų paveldo dienas dalyvavau ekskursijoje po buvusius Vilniaus žydų rajonus. Gidas Ilja Lempertas po pasivaikščiojimo pakvietė užduoti klausimus. Vienas pašnekovų šioje vietoje sukėlė ilgą ginčą: kaip gi galima sakyti “žydas”, juk tai įžeidimas, nes rusiškai “žid” yra įžeidimas.

I. Lempertas, pats žydas, gynė šį žodį: rusų ir lietuvių kalbos juk skirtingos, tad ir žodžių reikšmės skiriasi. Iš tikro: pasaulyje yra tūkstančiai kalbų, kiekvienas trumpas žodelis kur nors turės neigiamą reikšmę. Net giminingos latvių kalbos kai kurie žodžiai pas mus skamba negražiai (pvz. “laukti” – “pagaiditi”).

Kad ir kaip keistai atrodytų reikalavimas atsisakyti lietuviško žodžio “žydas”, dauguma, rodos, patys nepajaučia, kaip panašiems dalykams pasiduoda. Vakaruose taip “iš apyvartos išimta” šimtai ar tūkstančiai žodžių, niekada neturėjusių jokių įžeidžiamų reikšmių.

Kaip eilinis žodis paverčiamas “nepolitkorektišku”

Žodžių “perkėlimas” iš vartotinų į nevartotinus turi savo etapus. Pirmiausia atsiranda keli aktyvistai, imantys teigti, kad tam tikro žodžio vartoti nedera. Pagrindo tam dažniausiai nebūna ir bet kurioje kitoje situacijoje į tokius “kalbininkus-mėgėjus” nebūtų kreipiamas dėmesys. Tačiau šiuo atveju niekas nenori elgtis kontraversiškai, todėl politikai, verslininkai, paskui ir kiti įtakingi asmenys pradeda žodžio vengti – dėl visa ko. Kai dalis žmonių žodžio atsisako, taip nebesakyti spaudimą pajunta ir kiti. Galiausiai jo “dėl viso pikta” atsisako net ir prieš politkorekcizmą pasiskantieji – kad nebūtų klaidingai suvokiami kaip rasistai, neonaciai ar pan.

Kai žodžio ima nebevartoti dauguma atsiranda įsivaizduojančiųjų, kad, jei sudrausmins jį tebevartojančius draugus ar pažįstamus, elgsis labai deramai ar net užkirs kelią diskriminacijai. Pavartoję žodį viešumoje ir dėl to užsipulti žmonės vengdami beprasmio ginčo atsiprašo, kartu dar labiau įtvirtindami požiūrį, kad vartoti žodį yra gėdinga. Politikai ima rinktis sau politinius dividendus siūlydami tą žodį “išcenzūruoti” iš visur kur – net ir iš senų kūrinių (dainų, eilėraščių), rašytų kai žodžio dar niekas nelaikė įžeidžiamu, ar filmų apie periodą, kuomet tas žodis buvo vartotinas.

Štai JAV valstija Virdžinija 1997 m., o Florida 2006 m. net pakeitė savo himnus. Problema su senaisiais – žodis “darkies” (~”tamsiaodžiai”). XIX a., kai sukurtos tos dainos, ir dar ilgai po to šis žodis buvo vienas sinonimų, reiškęs juodaodžius, taip save vadino ir jie patys. Bet per pastaruosius kelis dešimtmečius, kaip ir šimtai kitų žodžių JAV, “darkies” tapo “nepolitkorektišku”.

Beje, senojo Floridos himno autorius Stifenas Fosteris buvo prieš vergovę nusiteikęs baltaodis, o Virdžinijos himno kūrėjas Džeimsas A. Blandas… pats buvo juodaodis.

Amerikoje jau būta, kad karas su žodžiais istorinius kūrinius pakeičia po kelis kartus. Štai Agatos Kristi 1939 m. “Ten little niggers” (dešimt negriukų) žodžiui “nigger” tapus nepolitkorektišku imta vadinti “Ten little Indians” (dešimt indėniukų), bet šiandien jau ir “Indian” JAV nepolitkorektiškas (keistinas į “Native American” – “Amerikos autochtonas”), todėl pagal knygą 2005 m. sukurtame adventure žaidime tekstas yra “Ten little sailor boys” (dešimt jūreiviukų). Beje, vien todėl, kad pavartojo originalųjį knygos pavadinimą, 2002 m. buvo priversta iš darbo trauktis žymi britų seselė Pet Bodril – eilinis Vakaruose atvejis, kai išgirdę “nepolitkorektišką” žodį “aktyvistai” kyla į aršų puolimą prieš “netoleranciją”, kuris, iš šono žiūrint, pats primena griežtą cenzūrą.

Žodžio pakeitimas tolerancijos nekeičia

Bet diskriminacija ir netolerancija nuo žodžių nepriklauso. Suprantu, kodėl siūloma nevartoti žodžių, kurie nuo seno turi vien įžeidžiamą prasmę, bet nėra jokio reikalo bandyti imti traktuoti kaip įžeidžiamus tuos žodžius, kurie tokios prasmės neturi. Štai žodžio “negras” Lietuvoje niekas niekad nevartodavo įžeidžiamai (jis rašytas ir vadovėliuose, iš kurių mokiausi mokykloje ir kuriuose rasizmas kritikuotas). Bet, JAV situacijos įkvėpti, kur panašus angliškas žodis “negro” ~1980 m. pripažintas nepolitkorektišku (nors šį žodį vartojo net pats Martinas Liuteris Kingas), kai kurie užsienyje pabuvoję lietuviai sumanė ~2000 m. pakoreguoti ir lietuvių kalbą. “Importuoti” anglišką reikšmę į lietuvių kalbą panašiai, kaip aukščiau minėtas ekskursijos po žydišką Vilnių dalyvis siūlė “importuoti” žodžio “žid” rusišką reikšmę lietuviškam žodžiui “žydas”.

Kodėl būtent reikšmes šiomis kalbomis? Štai portugališkai ir daug kitų kalbų “negro” yra mandagiausias žodis reiškiantis juodaodį. Taip jis vartojamas ir Brazilijoje – daugiausiai juodaodžių turinčioje šalyje už Afrikos ribų.

Siūlymas keisti žodį “žydas”, atrodo, neįsivažiavo. Bet dabar Lietuvoje vyksta pirmasis siūlymo keisti žodį “čigonas” žodžiu “romas” etapas (nors, kaip rašo tabore dirbusi Svetlana, patys vietiniai save vadina čigonais, o ne romais. Jų bendrija taip pat vadinasi “Čigonų laužas“).

Neretas atvejis, kad “nepolitkorektiškus” žodžius galiausiai lieka plačiai/oficialiai vartoti tik… tie patys žmonės, kuriuos jie tariamai įžeidžia. Garsi afroamerikiečių organizacija tebesivadina “United Negro College Fund”, o jie patys (ypač hiphopo subkultūros atstovai) vadina vienas kitą “nigger”.

Svarbu suprasti, kad nuo žodžių pakeitimo niekieno politinės pažiūros nepasikeis: kokios nors grupės nekenčiantieji savo panieką išreikš ir kitu žodžiu. Kita vertus, liepti kam nors nevartoti žodžio yra daug paprasčiau, nei iškovoti realų reikšmingą pokytį. Nepaisant viso to, paraginę nevartoti žodžio žmonės įsvaizduoja padarę gerą darbą ar kažką pasiekę. Net kai iš tikro turbūt tik iššvaistė laiką. Ir savo, ir kitų žmonių, kurie paskui dalyvaus ginčuose (ar bus priversti juose dalyvauti neatsargiai pasakę kokį esą nevartotiną žodį).

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , ,


Sveikinu su kovo 11 d. ir linkiu jums žodžio laisvės

Sveikinu su kovo 11 d. ir linkiu jums žodžio laisvės

| 1 komentaras

Kovo 11 d. atėjo ir praėjo.

Daugiausiai dėmesio susilaukė dvejos eitynės, įvykusios Vilniuje. Vienose akcentuota lietuvių tauta, kitose – žmonių lygybė. Džiugu, kad žmonės reiškia savo nuomonę, užuot išlikę pasyvūs.

Deja, Lietuvoje labai gajus noras užčiaupti priešingą nuomonę turinčiuosius. Dabar taikiniu tapo tautinis “jaunimas” (iš tikrųjų eitynėse dalyvavo įvairaus amžiaus žmonės). Interneto komentarai žvilgėjo nuo siūlymų šių eitynių dalyvius už kažin ką suimti ar bent jau uždrausti jiems žygiuoti. Šitą siūlantys žmonės paskui skelbiasi esą tolerantiški.

Bet tolerancija – tai juk ne tai, kad toleruoji taip pat, kaip tu manančius. Jokia čia tolerancija, kad ateistas “toleruoja” kitą ateistą, krikščionis – krikščionį, už gėjų santuokas pasisakantis – kitą jas palaikantį, o komunistas – komunistą. Juk ir žiauriausi totalitariniai režimai visuomet “toleruodavo” bendraminčius.

Tikroji tolerancija yra toleruoti manančius kitaip, pripažįstančius kitokias vertybes. Kaip sakė britų rašytoje E. B. Hol “Nesutinku su tuo, ką sakai, bet iki mirties ginsiu tavo teisę taip sakyti”.

Būtent – sakyti. Nekalbu apie nusikalstamus veiksmus, tokius kaip užpuolimai. Su tuo kovoja ir turi kovoti teisėsauga. Žmonių, pasižymėjusių gatvės muštynėmis su kitaminčiais, ateina ir į abiejų pusių renginius, bet ir ten, ir ten jie – mažuma (pvz. Tolerantiško jaunimo asociacijos renginyje Kaune Vasario 16 d. dalyvavo asmuo, sumušęs VDU doktorantą, rašiusį disertaciją apie skinus). Dėl šios mažumos negalima riboti žodžio laisvės daugumai, kuri nuo tos mažumos atsiriboja ir nepalaiko.

Kiek nors agresyvių žmonių buvo, yra ir bus visur, kiekviename judėjime. Demokratiškai mąstantieji tai suvokia ir vertina kiekvieną žmogų atskirai. Na o totalitarinis mąstymas verčia ištisoms grupėms klijuoti etiketes pagal tuos keletą išsišokėlių, kad būtų suterštas tų grupių vardas. Taip jau, žiūrėk, “tolerantiškieji” žmonės eitynes pakrikštija “neonacių”, “fašistų”. Bet juk ne mojavimas vėliavomis yra tai dėl ko žodis “nacizmas” tapo kone keiksmažodžiu, o smurtas prieš kitataučius. Nieko panašaus į tai nebuvo nei šiandien, nei Vasario 16 d. parade Kaune.

Stebėjau abejas šiandienos eitynes. Vieninteliai išsišokimai buvo iš tautinio jaunimo eitynių priešininkų pusės – įsiveržę į eitynių gretas jie ėmė skanduoti savo šūkius, keikė eitynių dalyvius, tačiau išprovokuoti konflikto nepavyko. Ir eitynių dalyviai (kurių tik labai menka dalis buvo skustagalviai), ir jų žiūrovai elgėsi taikiai. Plačiau, ką regėjau abiejuose renginiuose, parašiau atskirame įraše.

Tai matant atrodo, kad ne vieno “antifašisto” tikslas toli gražu nėra užkardyti kelią nacizmo atgimimui. Tikslas – bet kokiomis priemonėmis užčiaupti visus kitaminčius, nesvarbu, kad ir nieko pavojingo nedarančius bei neketinančius daryti. “Tolerancija” čia tik graži vėliava, prekės ženklas. “Kovok už klasę, o ne už rasę” – skelbė vieno eitynių priešininko laikomas plakatas. Štai taip – susiskaldymas visuomenėje, anot jo, reikalingas, tik pagrindas tam susiskaldymui turi būti kitas. Belieka priminti, kad “kova už klasę” XX a. pražudė daug daugiau žmonių, nei “kova už rasę”. Ir ta, ir ana buvo paremtos totalitarinės ideologijos.

Na o maišymas su purvais, bandymas prilyginti nuosaikiuosius oponentus keliems nekenčiamiems radikalams – amžinas nusiteikusiųjų prieš tam tikrą grupę metodas skatinti neapykantą jos atžvilgiu. Taip kai kas gėjus bandė/o prilyginti prievartautojams, žydus – apgavikams, arabus – teroristams, kairiuosius – komunistams, patriotus – naciams. Kiekvienoje grupėje tokių žmonių tikrai rasi – bet negalima sakyti “visi jie tokie”. Šitokia propaganda prieš kitaminčius, beje, buvo ir nacistinės Vokietijos bei Sovietų Sąjungos politikos variklis. Deja, Europoje ji tebėra gaji – vertybės, kurias siekia ginti dauguma, pasikeitė, bet ne priemonės. Laimė, valdžia dabar Lietuvoje nebe totalitarinė, ir, priešingai kai kurių interneto komentatorių troškimams, į psichiatrines ligonines dėl savo ideologijos niekas nebeguldomas.

Policija užtikrina įvairių eitynių saugumą – prieš porą metų nuo išpuolių apgintas gėjų paradas, šiandien šios eitynės. Bet ar nėra liūdna, kai savo teise į žodžio laisvę pasinaudoti norinčius žmones turi saugoti beveik tokio pat dydžio policijos pajėgos?

Sveikinu visus su kovo 11 d. ir linkiu, kad žodžio laisvė pagaliau Lietuvoje ir Europoje taptų ne vien “Laisvė kalbėti tai, kas priimta”, o tikra laisvė. Ir norėčiau tikėtis, kad sulauksiu tos dienos, kai Lietuvos valdžia, užuot sekusi visuomenės nuomonių apklausomis, ryžtingai pasisakys už žodžio laisvę. Nesvarbu, kas tą žodį sakytų. Galbūt (o gal tik naiviai tikiuosi) 1990 m. kovo 11 d. padėjo pamatus, ant kurio visi kada nors sugebėsime pastatyti tą žodžio laisvės bokštą.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , ,


Kovo 11 eitynių diena Vilniuje – tik faktai iš pirmų lūpų

Kovo 11 eitynių diena Vilniuje – tik faktai iš pirmų lūpų

| 0 komentarų

Iki šiol nedalyvaudavau ir nestebėdavau kovo 11 d. renginių Gedimino prospekte, bet šiais metais, jau iš anksto buvęs susipriešinimas ir vaidai internete paskatino nueiti pažiūrėti.

Renginiai vyko du: 13 val. Tautinio jaunimo sąjunga ir Lietuvių tautos centras organizavo tradicinės eitynes „Lietuva lietuviams, lietuviai Lietuvai”. Vėliau, 16 val. pirmąsyk Žmogaus teisių stebėjimo institutas ir Lygių galimybių plėtros centras.

Šiame įraše, susilaikydamas nuo vertinimų, tiesiog rašau, ką mačiau ir pateikiu nuotraukų. Manau, kad internete trūksta neutralių, nuomone nepersmelktų tekstų. Savo vertinimus, jeigu jie domina, rašau kitame įraše. Gali būti, kad kažko nepastebėjau, bet stengiausi stebėti skirtingose vietose ir pamatyti kuo daugiau.

1 dublis: Tautinio jaunimo sąjungos ir Lietuvių tautos centro eitynės

DALYVIAI

14:50 eitynių dalyviai, nešini vėliavomis, traukė į Katedros aikštę. Čia jie rikiavosi į eilę Sereikiškių parko alėjoje. Nors šventė viešojoje erdvėje vadinta jaunimo eitynėmis, iš tikro buvo įvairaus amžiaus žmonių. Ir tėvai, atsivedę vaikus, ir senyvi žmonės, ir moksleiviai bei studentai. Apie ketvirtį ar trečdalį dalyvių sudarė moterys ir merginos. Buvo ir skustagalvių (skinhedų), tačiau jie sudarė tik nedidelę mažumą. Dalyvavo ir keli kitų subkultūrų atstovai. Tačiau daugumos dalyvių ir organizatorių iš išvaizdos buvo neįmanoma priskirti kažkokiai grupei. Žmonių buvo tikrai daug, ne vienas šimtas.

Ėjo ir ne vienas žymesnis žmogus, nepriklausomybės akto signatarai. Mačiau R. Ozolą, P. Gražulį.


Prieš eitynių pradžią buvo dalinami trispalviai raiščiai. Juos žygiuotojai užsirišo ant rankų. Ant aukštesnės vietos pasilypėjęs vienas organiatorių įspėjo dalyvius, kad eitynių priešininkai gali išsišokti ir patarė dalyviams nesivelti į konfliktus. Informavo, kad žmonės su baltais raiščiais yra organizatoriai, jie palaikys tvarką, užvedinės skanduotes. Paskui palinkėjo gražios ir linksmos šventės.

ŽIŪROVAI

Žiūrovų buvo gal trečdalis tiek, kiek dalyvių, o gal net perpus. Itin gausu buvo žurnalistų ir šiaip žmonių su fotoaparatais. Prie Katedros eitynes nuo riedžio stebėjo meras A. Zuokas, buvo ir kitų žymių žmonių.

Tarp žiūrovų girdėjosi ne vien lietuvių, bet ir rusų, anglų kalbos. Kai kurie anglakalbiai žiūrovai patys buvo užsirišę jiems padovanotus trispalvius raiščius. Sunku buvo suprasti, kurie žiūrovai palaiko eitynes, kurie joms prieštarauja, o kurie neturi apie jas nuomonės. Tik keli iš žiūrovų kartais prisijungdavo prie skanduočių, paplodavo.

Buvo ir keli žmonės su Lenkijos vėliavomis padabintomis striukėmis, bet jie irgi niekaip nepasireiškė.

PLAKATAI, VĖLIAVOS IR ŠŪKIAI

Dalyviai nešėsi daug vėliavų. Vyravo Lietuvos trispalvės, tačiau buvo ir Latvijos, Estijos, Italijos, Danijos, Serbijos, kitų šalių vėliavos, taip pat vėliavos su vyčiais, Žemaitijos vėliava.

Plakatai buvo labai įvairūs, jų tarpe: „DIDŽIUOJUOSI, JOG ESU LIETUVIS”, „LIETUVIAIS TURIME IR BŪT”, „TAIKUSIS NACIONALIZMAS”, „UŽ TAUTŲ LAISVĘ”, bet buvo ir plakatas „SKINHEADS”. Buvo plakatas, skatinantis blaivybę, dar vienas, cituojantis Simoną Daukantą. Keli vyrai nešė plakatą „SAULIUS ČEPĖNAS. TAVO KELIAS – MŪSŲ KELIAS, TAVO ATMINIMAS – MŪSŲ UŽDUOTIS” (apie Saulių Čepėną, 1999 m. dėl politinių priežasčių mirtinai sumuštą tautininką, galite paieškoti informacijos Google).

Skanduoti įvairūs šūkiai: „Lietuva, Lietuva, Lietuva”, „Už Lietuvą”, „Lietuva lietuviams – lietuviai Lietuvai”, „Didžiuojuosi, kad esu lietuvis” ir kiti. Prieš mažumas nukreiptų šūkių, kaip „Juden raus”, niekas neskandavo. Bendrai paėmus, šūkius skandavo ne visi. Keli žmonės skandavo garsiai, tam tikra dalis pritarė, tam tikra dalis tik judino lūpas, daug kas ėjo tylomis.

Dauguma dalyvių vilkėjo paprastais rūbais. Tačiau buvo keletas tautiniais drabužiais, uniformomis.

DEMONSTRANTAI

Tik įėjus į Gedimino prospektą eitynes pasitiko keli prieš jas nusiteikę žmonės. Vienas jų laikė juodą anarchistų vėliavą, kiti transparantus su ranka raudonai išrašytais šūkiais: „KOVOK UŽ KLASĘ, O NE UŽ RASĘ”, „VAKAR JUDEN RAUS, ŠIANDIEN LIETUVA”. Taip pat buvo nešama vėliava su vokišku užrašu „Antifaschistische Aktion”. Šie žmonės lydėjo eitynes šaligatviu, rodydami savo plakatus jų dalyviams, kartais užeidami į važiuojamąją dalį. Policija ėmė prašyti netrukdyti renginiui ir atlaisvinti kelią.

Ties McDonald‘s restoranu eitynių priešininkai įsiveržė į eitynių gretas ir ėmė skanduoti šūkį „Cha, cha, cha, Antifa!” bei kitus. Eitynių dalyviai laikėsi ramiai ir neramumų nekilo. Po eitynių šioje vietoje tebestovėjo demonstrantų paliktas ant kartono užrašytas tekstas “ANTANAI, KELK – NACIAI LIETUVĄ PARDUODA”, kurį vėliau kažkas užvertė.

Dar prieš šį incidentą Vinco Kudirkos aikštėje eitynes pasitiko ir devyni Paleckio partijos Frontas aktyvistai. Jų plakatai buvo atspausdinti, raudoname fone balti tekstai: „DARBO! DUONOS! TEISINGUMO”, „UŽ LIETUVĄ BE NACIZMO!”, „ŽYDŠAUDŽIŲ IR BANDITŲ GARBINTOJUS – TEISTI!” (banditais TSRS vadinti Lietuvos partizanai) ir kiti. Čia vyravo vyresnio amžiaus žmonės. Šis protestas laikėsi atokiau nuo prospekto, eitynėms netrukdė ir buvo tylus.

Eitynes lydėjo ir vienas vyras oranžiniai dažytais plaukais nešinas gėjų vėliava (vaivorykšte). Jis fotografavo renginį. Niekas iš dalyvių ar žiūrovų jo neužsipuolė.

Demonstrantus ypač aktyviai fotografavo žiūrovai ir žiniasklaidos darbuotojai.

PABAIGA

Priėję Lukiškių aikštę dalyviai sustojo už buvusių KGB rūmų. Kalbas sakė Ozolas, Songaila, svečias iš Latvijos, jos buvo nuosaikios. Aktyvių eitynių oponentų šioje vietoje jau nebebvuo, žiūrovų gretos irgi praretėjusios. Dalyvius organizatoriai pakvietė į koncertą vakare, kur su išdalintaisiais trispalviais raiščiais buvo nuolaidos bilietams. Viskas baigėsi himnu. Kai kas giedojo ar tyliai stovėjo, o kai kurie žiūrovai jam skambant toliau šnekučiavosi tarpusavy.

2 dublis: Eitynės „Švęskime laisvę”

Gedimino prospekte žmones su trispalviais raiščiais ėmė keisti žmonės su balionais. Būtent tokius – geltonus, žalius ir raudonus – dalijo antrosios šventės organizatoriai. Tiesa, liko joje ir keli pirmųjų eitynių dalyviai, bet dauguma dalyvavo koncerte ant Tauro kalno.

RENGINIAI

Apie 16 val. Gedimino prospekte skirtingose vietose prasidėjo įvairūs renginiai:

1.V. Kudirkos aikštėje dainavo kažkokia man nežinoma grupė, berods tai buvo broliai „Timohi”.

2.Prie McDonald‘s restorano keli juodaodžiai mušė būgnus. Greta buvo minėti trispaviai balionai, viena vėliavėlė tįsojo ant grindinio.

3.Prie Scandic viešbučio kelios mergaitės braidė baloje su Lietuvos vėliavos spalvų guminiais batais. Jos kažką dainavo, deja, man nepavyko išgirsti, nes garsą užgožė prie buvusios Fluxus ministerijos per garsiakalbius muziką atlikusi kita man nežinoma grupė.

4.Prie Lietuvos muzikos ir teatro akademijos per garsiakalbius buvo garsiai leidžiamas hiphopas.

5.Prie Vagos administracinio pastato grupelė jaunuolių šoko breiką.

EITYNĖS

Eitynės buvo dvejos – nuo V. Kudirkos ir Nepriklausomybės aikščių. Jos susitiko Lukiškių aikštėje, kur klausėsi koncerto.

Renginys buvo daug ramesnis. Ir dalyvių, ir žiūrovų, ir žiniasklaidos buvo mažiau (tiesa, ilgainiui susirinko daugiau, nei šioje nuotraukoje). Jokių incidentų nebuvo. Todėl, deja, ir parašyti turiu mažiau ką.

Pats stebėjau eitynes nuo Nepriklausomybės aikštės. Čia dalyvavo N. Marčėnaitė, A. M. Pavilionienė.

Girdėjau, kaip viena greta stovėjusi močiutė pasiskundė, kad balionai kažkodėl tik geltoni ir žali. Vėliau atsirado ir keli raudoni. O netrukus į eitynių galą įsijungė Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio aktyvistai, nešini oranžiniais (partijos spalvos) balionais. Jokių skanduočių nebuvo, eitynės vyko tyliai.

Lukiškių aikštėje buvo jau daugiau žmonių, atėjusių paklausyti koncerto, Lietuvos atributikos buvo jau mažiau.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , ,


Kada bus naujas bažnyčios ir ateistų santykis?

Kada bus naujas bažnyčios ir ateistų santykis?

| 0 komentarų

Jeigu Lietuvos internete diskusijos paskęsta begalėje nekonstruktyvių ir piktų komentarų, didelė tikimybė, kad tarp ginčijamos temos yra religija. Vienoje pusėje dažnai stoja ateistai, kitoje krikščionys. Dievo egzistavimo niekas nėra nei 100 proc. įrodęs, nei paneigęs, todėl erdvės ginčams tikrai yra. Dievo (ne)buvimo čia nenagrinėsiu. Dauguma tų begalinių ginčų dalyvių irgi apie tai nė neužsimena. Dažniausiai pliekiamasi dėl Romos katalikų bažnyčios, kaip institucijos. Ta institucija egzistuoja nepaisant to, tikime tuo, ką ji teigia, ar ne. Kiek tenka matyti, Lietuvos Konstitucijoje numatytas valdžios ir bažnyčios atsiejimą ne visi suvokia teisingai.

Bet kuris valstybės pinigų naudojimas naudingas tik daliai piliečių

Kibirkštis krikščionių/ateistų ginčams gali būti bet kokios valdžios paramos davimas bažnyčiai, pavyzdžiui, indėlis į bažnyčios statybą. “Bažnyčia Lietuvoje atsieta nuo valdžios” – sako ateistai. Taip, bet lygiai taip atsieti ir sporto klubai, teatrai, universitetai, viešosios įstaigos, asociacijos ir dar daug kas – ir nepaisant viso šito, jos gali gauti ir gauna paramą iš valdžios.

Tiesiog valstybėje nėra galimybių investuoti pinigus taip, kad būtų gerai visiems. Štai Vakarinis Vilniaus aplinkkelis bus žalingas visai greta jo gyvenantiems (triukšmas, smarvė), naudingas daugumai vilniečių, tuo tarpu koks klaipėdietis juo gal niekad gyvenime nepravažiuos. Taip su bet kuriomis kitomis valstybės išlaidomis: Žalgirio arena reikalingiausia kauniečiams, krepšinio gerbėjams ir/ar Kauno “Žalgirio” fanams (“antrojoje religijoje” juk esame dar labiau susiskaldę, nei pirmojoje…). Ką jau kalbėti apie tiesiogines išmokas: pensijos reikalingos visų pirma pensininkams, “vaiko pinigai” – tėvams, bedarbio pašalpos – nedirbantiesiems.

Taip ir su bažnyčiomis: ne visi ten eina, bet tam tikra žmonių dalis eina, ir šie žmonės – taip pat Lietuvos piliečiai. Iš ateistų pozicijos bažnyčią galima traktuoti kaip vietą, kur žmonės įdomiai praleidžia sekmadienius (kai kiti analogiškai pramogauja teatre ar sporto arenoje). Dalis bažnyčių lankytojų – socialiai remtini. Kiti – moka mokesčius, kaip ir likę piliečiai.

Pagal Lietuvos įstatymus remiama ne vien Romos katalikų bažnyčia, bet ir kitos tradicinės religinės bendruomenės. Viskas teisinga tol, kol parama, gaunama bendruomenės, prilygsta jos svarbai valstybėje – ir nemanau, kad šiuo metu Lietuvoje tas yra pažeista.

Beje, senųjų bažnyčių remontas naudingas ne vien jas lankantiems. Tai yra kultūros vertybės, pritraukiančios į šalį turistus (taigi, ir pinigus). Štai Vilniaus senamiestyje tiek bažnyčių tikintiesiems nebereikia – tą pripažįsta pati Romos katalikų bažnyčia. Ne visos jos ir veikia, o veikiančiose net sekmadieninėse mišiose būna laisvų vietų. Tačiau tuos “gotikos ir baroko perlus” išsaugoti svarbu ne dėl tikinčiųjų. Todėl, pavyzdžiui, Bernardinų ansamblio rekonstrukciją remia net Europos Sąjunga.

Ką iš tikro reiškia “bažnyčios ir valdžios atskyrimas”?

Antra tema ginčams: kas nors iš bažnyčios hierarchų pasisako kokiu politiniu klausimu. Vėl pasigirsta protestas “Bažnyčia atsieta nuo valdžios”. Ir vėlgi – dauguma kitų institucijų, įmonių ir paprastų žmonių irgi nėra valdžios dalis, bet visi demokratinėje visuomenėje turi teisę pasisakyti bet kokiu klausimu. Tiek VU rektorius gali skųstis aukštojo mokslo reforma (arba tiesiog, jo nuomone, nebe tokiais žingeidžiais, kaip seniau, studentais), tiek Laisvosios rinkos institutas per didelėmis socialinėmis išmokomis, tiek verslininkai profsąjungomis ar profsąjungos verslininkais, tiek Lietuvos gėjų lyga Petru Gražuliu, tiek aš savo bloge – nekilnojamojo turto mokesčiais.

Natūralu, kad protestuoti prieš, jų nuomone, neteisingus valdžios sprendimus bei siūlyti savus, gali ir kunigai ar vyskupai. Kiekviena nuomonė galiausiai sulaukia (tik) tiek dėmesio, kiek yra ją išsakiusiuosius palaikančių žmonių. Jeigu bažnyčios nuomonė išgirstama – tai tik todėl, kad yra, kam ji rūpi. Čia yra vienas demokratijos pagrindų – žodžio laisvė.

Keista, bet neseniai susidūrėme su atveju, kai daugybė žmonių – dažnai tie patys, kurie skundžiasi per didele bažnyčios įtaka – reikalavo to, kas iš esmės tikrai panėšėtų į bažnyčios susiejimą su valdžia. Būtent, Vilniaus katedroje pašarvoti buvusį prezidentą A. M. Brazauską, kuris keli mėnesiai prieš mirtį duotame interviu prisipažino, kad katalikas nėra. Esant valdžios atsiejimui nuo bažnyčios, niekas neturi teisės to reikalauti: kaip ir pašarvoti iškilaus visuomenės veikėjo teatre, universitete ar kažkieno namuose.

Katedroje šarvojami arkivyskupai, su aktoriumi ir režisieriumi Sauliumi Mykolaičiu atsisveikinta Nacionaliniame dramos teatre, o A. M. Brazauskas, visai logiška, buvo pašarvotas prezidentūroje – politikos šventovėje, nes politikai jis skyrė didžiąją savo gyvenimo dalį. Nesakau, kad politikas negalėtų būti pašarvotas bažnyčioje – bet tam turėtų sutapti politiko (jo šeimos) valia ir tos religinės bendrijos įprastinė tvarka. Jei tai būtų daroma kažką iš jų paminant – jau kiltų rimtų abejonių valdžios ir religijos atskyrimu, nes išeitų, kad su valstybės vadovais priimtina atsisveikinti (tik) išskirtinai pompastiška religine forma. Forma, kuri neprieinama eiliniams žmonėms (jų juk katedroje nešarvoja).

Tarpukariu, kai religija buvo susieta su valdžia, buvo kitaip: tuomet kunigai privalomai melsdavosi už prezidentą Antaną Smetoną (laiminimų Smetonai prašydavo net sinagogų rabinai). Atlyginimus kunigams mokėdavo irgi valdžia. Ir “valstybės tarnautojų” pareigų kunigai turėjo: štai santuoką buvo galima registruoti tik bažnyčioje ar sinagogoje, valdžia šitos funkcijos nevykdė ir kliovėsi religinėmis institucijomis.

Štai tai ir reiškia valdžios ir religijos susiejimą – kai religija, viena vertus, atlieka tam tikras valstybės funkcijas, kita vertus, valstybė įpareigota atsižvelgti į valstybinės religijos nuostatas. Irane, kur valstybinė religija – Islamas, speciali Sargų taryba tikrina kiekvieno įstatymo atitiktį Koranui tarsi mūsiškis Konstitucinis teismas – Konstitucijai.

Ar darbdavys atsakingas už bet kokį visų jo darbuotojų elgesį?

Dar bažnyčia pliekiama kuriam nors kunigui “prisidirbus”. Tiesą pasakius, dėl šių priežasčių jau kliūva ne vien bažnyčiai, bet ir trims kitoms tam tikros lietuvių dalies nekenčiamoms žmonių grupėms: policininkams, verslininkams bei politikams. Apkaltinamas kunigas pedofilija kur nors Amerikoje – kalta visa bažnyčia; policininkas girtas sukelia avariją – turi atsistadydinti net jo vardo nežinojęs generalinis komisaras; verslininkas duoda kyšį – “Visi jie vagys” ir t.t.

Bet tikrovėje blogų žmonių yra visose profesijose. Natūralu, kad daugumai atrodo, jog būtų idealiausia, kad girti už vairo nesėstų, o pedofilų tiesiog nebūtų. Bet pasaulis nėra toks gražus. Joks viršininkas negali kiaurai permatyti darbuotojo (iš ateistų pozicijos, kunigystė yra paprastas darbas, o vyskupas – kunigų viršininkas).

Štai ir pedofilų Lietuvoje turėjome tarp mokytojų, o JAV neseniai pagarsėjo atvejis, kaip daugybę kūdikių ištvirkino pediatras. Ar tai gerai? Aišku, kad ne, juk tai profesijos, susiduriančios su vaikais daug labiau, nei kunigai. Ar dėl to pliekiami visi mokytojai ar daktarai? Kažkodėl ne. Ką jau kalbėti, apie tūkstančius kitų profesijų: šaltkalvių, apsaugos darbuotojų ar Maximos pardavėjų, tarp kurių visų pasitaiko nusikaltėlių.

Jei aptinkamas kunigas pedofilas – Lietuvos žiniasklaida tai paskelbia, net jei tas būtų įvykę Australijoje. Apie daugumos kitų profesijų pedofilus taip nepranešama – todėl neatkreipus dėmesio į šį faktą gali klaidingai pasirodyti, kad tarp kunigų pedofilų daugiau. Panašiai, kaip daugybė žmonių labiau bijo skristi lėktuvu nei važiuoti automobiliu, nors iš tikro lėktuvai daug saugesni: tiesiog apie komercinių orlaivių katastrofas sužinome, kad ir kur pasaulyje jos beįvyktų, o apie autoavarijas – dažniausiai tik kai jos būna Lietuvoje (tai reiškia, išgirstame tik apie kokias 0,05% tragiškų pasaulio nelaimių keliuose).

Apie bažnyčią ir pinigus

Bažnyčia dar kaltinama turto siekimu. Taip, gali būti, kad yra tuo piktnaudžiaujančių kunigų – bet, vėlgi, taip yra kiekvienoje profesijoje. Daugybė Vilniaus ir Lietuvos bažnyčių yra skurdžios ir apgriuvusios, o zakristijos ar klebonijos – niūrios ir aptrupėjusios, viskas beveik neremontuota nuo pat šių pastatų atgavimo ~1990 metus. Bažnyčia surenka daug pinigų, bet jos darbuotojų ir, ypač, milžiniškų nepraktiškų pastatų išlaikymo kaštai – irgi didžiuliai, o dar vykdoma labdaringa veikla.

Nors aukos renkamos, jos neprivalomos – į mišias kiekvienas gali ateiti nemokamai. O ar pateksi taip paprastai nemokamai į profesionalų spektaklį, koncertą ar meno parodą? Menininkai turbūt dar labiau nei bažnyčia plaka materializmą. Bet ne, dauguma profesionalių jų renginių pasiekiami tik su bilietais. Jokiu būdu nei vienų, nei kitų nekaltinu – ir kunigams, ir menininkams irgi reikia išgyventi, įsigyti darbo priemones (kam scenos rekvizitus, kam duoną ir vyną).

Tikrų savanorių, dirbančių neatlygintinai, pasaulyje yra – bet tokie žmonės be laisvalaikio savanorystės paprastai dar turi ir tikrus darbus, kuriuose ir uždirba pinigus. Arba gyvena iš pašalpų: t.y. juos tiesiogiai išlaikome mes, visi mokesčių mokėtojai.

Ir beveik visos nepelno organizicijos renka lėšas – aukas, rėmėjų paramą, valstybės paramą, narių įnašus ir taip toliau. Juk kitaip jų tikslai šiandieniniame pasaulyje negalėtų būti įgyvendinti. Nė vienai iš jų, tame tarpe ir bažnyčiai, niekas nėra įpareigotas duoti jokių pinigų, jei nedalyvauja jų veikloje.

Skaldytis į grupes ir kovoti tarpusavyje – deja, žmogiška

Bažnyčia kaltinama ir labai tikromis istorinėmis nuodėmėmis: pavydžiui, inkvizicijos žiaurumais Viduramžiais. Tačiau didieji bažnyčios piktnaudžiavimai savo padėtimi jau seniai likę tik istorijos knygose, šiandieninė bažnyčia juos pasmerkė. O svarbiausia – tose pat istorijos knygose rasime analogiškų “argumentų” prieš turbūt kiekvieną tautą, valstybę, rasę, politinę ideologiją. Kiek indėnų išžudė ispanai tais pačiais žiauriaisiais amžiais? O ir ta pati inkvizicija žiauriausia buvo Ispanijoje, ar dėl to turėtume nekęsti ispanų? Čia – tik pavienis pavyzdys, nes 1000 – 1825 m. karai, žudynės, žiaurumai buvo daug įprastesnis reiškinys, nei šiandien, ir vykdė juos bene visi, kas tik turėjo galimybę.

Religija ar požiūris į ją – tik vienas pretekstų žmonijai susiskaldyti. Vėlesniais amžiais buvo tautos, rasės, ideologijos – rezultatas tas pats: milijonai žuvusiųjų. Jau nuo vaikystės vyksta muštynės tarp klasių, mokyklų, gatvės pusių, kaimų, subkultūrų ar skirtingų klubų fanų. Skaldytis į grupes ir kovoti – deja, žmogiška. Ir ne pačių grupių buvimas lemia aukas (visi žmonės niekad netaps vienodi). Aukas lemia grupių susipriešinimo faktas. Deja, pastebėjau, kad pas mus net apie toleranciją kalbantieji dažnai toleruoja tik tokios pat, kaip ir jie, nuomonės besilaikančius. O juk tolerancijos esmė – visai priešinga (pasak britų rašytojos E. B. Hol: “Nepritariu tam, ką sakai, bet ginčiau iki mirties tavo teisę taip sakyti”).

Kodėl religijai ir kitoms analogiškoms institucijoms taikome dvigubus standartus

Iš to, ką dėsčiau aukščiau matosi, kad daug ateistų taiko dvigubus standartus vetindami bažnyčią lyginant su kitomis analogiškomis institucijomis. Bažnyčia kaltinama dėl to paties, dėl ko kiti “neužkliūva”. Pvz. daugybė žmonių nevaikšto į teatrą – bet tokios neapykantos, kai paskelbiama žinia, kad valdžia jam skiria lėšų, jie neskleidžia. Daug žmonių nevažinėja traukiniais – bet nesipiktina milžiniškomis investicijomis į valstybei nuostolingus keleivinius traukinius.

Kodėl taip yra? Tą lemia įvairios psichologinės bei istorinės priežastys. Tai – ir Sovietų Sąjungos vykdytos propagandinės prieš bažnyčią nukreiptos politikos pasekmės (sovietinė istoriografija akcentavo prieš 800 metų Azijoje vykusius Kryžiaus žygius ir tuo pat metu maskavo prieš kelis dešimtmečius Stalino Lietuvoje vykdytas represijas).

Neapykantą bažnyčiai sąlygoja ir ateinančios mintys iš Vakarų Europos, o ten, savo ruožtu, bažnyčia nemėgiama dėl dar gana neseniai jos turėtos didelės įtakos. Yra ir kitų priežasčių. Tam tikrus prietarus išgyvendinti labai sunku, nes jie persiduoda tolimesnėms kartoms per konformizmą. Pavyzdžiui, prieš tam tikrą žmonių grupę nusiteikę žurnalistai rašo labai šališkus straipsnius, tuomet jų nuomonę neįsigilinę perima ir dalis skaitančiųjų.

Panašiai taip neapykantą verslininkams sukelia ir žmonių pavydas jiems. Neapykantą musulmonams – nesuprantamos kultūros baimė bei manymas, kad kur kas didesnė dalis musulmonų yra potencialūs teroristai, nei yra iš tikro. O pastarąjį tikėjimą sukelia dažnos žinios apie musulmonų įvykdytus teroro aktus. Nesvarbu, kad kai pasaulyje musulmonų apie milijardą, tai tuos teroro aktus įvykdo tik menkutė jų mažuma.

Tad viliuosi, kad ateityje susiformuos naujas bažnyčios ir ateistų santykis. Kai vis didesnė dalis ateistų suvoks bažnyčią ne kaip drakoną, su kuriuo reikia kautis, bet kaip dar vieną instituciją, dar vieną bendro intereso žmonių grupę demokratinėje Lietuvoje. Šiandieninė Romos katalikų bažnyčia Lietuvoje ir Europoje manau jau seniai veikia tose ribose.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , ,