Jau prieš kokius 8 metus per Žydų paveldo dienas dalyvavau ekskursijoje po buvusius Vilniaus žydų rajonus. Gidas Ilja Lempertas po pasivaikščiojimo pakvietė užduoti klausimus. Vienas pašnekovų šioje vietoje sukėlė ilgą ginčą: kaip gi galima sakyti “žydas”, juk tai įžeidimas, nes rusiškai “žid” yra įžeidimas.

I. Lempertas, pats žydas, gynė šį žodį: rusų ir lietuvių kalbos juk skirtingos, tad ir žodžių reikšmės skiriasi. Iš tikro: pasaulyje yra tūkstančiai kalbų, kiekvienas trumpas žodelis kur nors turės neigiamą reikšmę. Net giminingos latvių kalbos kai kurie žodžiai pas mus skamba negražiai (pvz. “laukti” – “pagaiditi”).

Kad ir kaip keistai atrodytų reikalavimas atsisakyti lietuviško žodžio “žydas”, dauguma, rodos, patys nepajaučia, kaip panašiems dalykams pasiduoda. Vakaruose taip “iš apyvartos išimta” šimtai ar tūkstančiai žodžių, niekada neturėjusių jokių įžeidžiamų reikšmių.

Kaip eilinis žodis paverčiamas “nepolitkorektišku”

Žodžių “perkėlimas” iš vartotinų į nevartotinus turi savo etapus. Pirmiausia atsiranda keli aktyvistai, imantys teigti, kad tam tikro žodžio vartoti nedera. Pagrindo tam dažniausiai nebūna ir bet kurioje kitoje situacijoje į tokius “kalbininkus-mėgėjus” nebūtų kreipiamas dėmesys. Tačiau šiuo atveju niekas nenori elgtis kontraversiškai, todėl politikai, verslininkai, paskui ir kiti įtakingi asmenys pradeda žodžio vengti – dėl visa ko. Kai dalis žmonių žodžio atsisako, taip nebesakyti spaudimą pajunta ir kiti. Galiausiai jo “dėl viso pikta” atsisako net ir prieš politkorekcizmą pasiskantieji – kad nebūtų klaidingai suvokiami kaip rasistai, neonaciai ar pan.

Kai žodžio ima nebevartoti dauguma atsiranda įsivaizduojančiųjų, kad, jei sudrausmins jį tebevartojančius draugus ar pažįstamus, elgsis labai deramai ar net užkirs kelią diskriminacijai. Pavartoję žodį viešumoje ir dėl to užsipulti žmonės vengdami beprasmio ginčo atsiprašo, kartu dar labiau įtvirtindami požiūrį, kad vartoti žodį yra gėdinga. Politikai ima rinktis sau politinius dividendus siūlydami tą žodį “išcenzūruoti” iš visur kur – net ir iš senų kūrinių (dainų, eilėraščių), rašytų kai žodžio dar niekas nelaikė įžeidžiamu, ar filmų apie periodą, kuomet tas žodis buvo vartotinas.

Štai JAV valstija Virdžinija 1997 m., o Florida 2006 m. net pakeitė savo himnus. Problema su senaisiais – žodis “darkies” (~”tamsiaodžiai”). XIX a., kai sukurtos tos dainos, ir dar ilgai po to šis žodis buvo vienas sinonimų, reiškęs juodaodžius, taip save vadino ir jie patys. Bet per pastaruosius kelis dešimtmečius, kaip ir šimtai kitų žodžių JAV, “darkies” tapo “nepolitkorektišku”.

Beje, senojo Floridos himno autorius Stifenas Fosteris buvo prieš vergovę nusiteikęs baltaodis, o Virdžinijos himno kūrėjas Džeimsas A. Blandas… pats buvo juodaodis.

Amerikoje jau būta, kad karas su žodžiais istorinius kūrinius pakeičia po kelis kartus. Štai Agatos Kristi 1939 m. “Ten little niggers” (dešimt negriukų) žodžiui “nigger” tapus nepolitkorektišku imta vadinti “Ten little Indians” (dešimt indėniukų), bet šiandien jau ir “Indian” JAV nepolitkorektiškas (keistinas į “Native American” – “Amerikos autochtonas”), todėl pagal knygą 2005 m. sukurtame adventure žaidime tekstas yra “Ten little sailor boys” (dešimt jūreiviukų). Beje, vien todėl, kad pavartojo originalųjį knygos pavadinimą, 2002 m. buvo priversta iš darbo trauktis žymi britų seselė Pet Bodril – eilinis Vakaruose atvejis, kai išgirdę “nepolitkorektišką” žodį “aktyvistai” kyla į aršų puolimą prieš “netoleranciją”, kuris, iš šono žiūrint, pats primena griežtą cenzūrą.

Žodžio pakeitimas tolerancijos nekeičia

Bet diskriminacija ir netolerancija nuo žodžių nepriklauso. Suprantu, kodėl siūloma nevartoti žodžių, kurie nuo seno turi vien įžeidžiamą prasmę, bet nėra jokio reikalo bandyti imti traktuoti kaip įžeidžiamus tuos žodžius, kurie tokios prasmės neturi. Štai žodžio “negras” Lietuvoje niekas niekad nevartodavo įžeidžiamai (jis rašytas ir vadovėliuose, iš kurių mokiausi mokykloje ir kuriuose rasizmas kritikuotas). Bet, JAV situacijos įkvėpti, kur panašus angliškas žodis “negro” ~1980 m. pripažintas nepolitkorektišku (nors šį žodį vartojo net pats Martinas Liuteris Kingas), kai kurie užsienyje pabuvoję lietuviai sumanė ~2000 m. pakoreguoti ir lietuvių kalbą. “Importuoti” anglišką reikšmę į lietuvių kalbą panašiai, kaip aukščiau minėtas ekskursijos po žydišką Vilnių dalyvis siūlė “importuoti” žodžio “žid” rusišką reikšmę lietuviškam žodžiui “žydas”.

Kodėl būtent reikšmes šiomis kalbomis? Štai portugališkai ir daug kitų kalbų “negro” yra mandagiausias žodis reiškiantis juodaodį. Taip jis vartojamas ir Brazilijoje – daugiausiai juodaodžių turinčioje šalyje už Afrikos ribų.

Siūlymas keisti žodį “žydas”, atrodo, neįsivažiavo. Bet dabar Lietuvoje vyksta pirmasis siūlymo keisti žodį “čigonas” žodžiu “romas” etapas (nors, kaip rašo tabore dirbusi Svetlana, patys vietiniai save vadina čigonais, o ne romais. Jų bendrija taip pat vadinasi “Čigonų laužas“).

Neretas atvejis, kad “nepolitkorektiškus” žodžius galiausiai lieka plačiai/oficialiai vartoti tik… tie patys žmonės, kuriuos jie tariamai įžeidžia. Garsi afroamerikiečių organizacija tebesivadina “United Negro College Fund”, o jie patys (ypač hiphopo subkultūros atstovai) vadina vienas kitą “nigger”.

Svarbu suprasti, kad nuo žodžių pakeitimo niekieno politinės pažiūros nepasikeis: kokios nors grupės nekenčiantieji savo panieką išreikš ir kitu žodžiu. Kita vertus, liepti kam nors nevartoti žodžio yra daug paprasčiau, nei iškovoti realų reikšmingą pokytį. Nepaisant viso to, paraginę nevartoti žodžio žmonės įsvaizduoja padarę gerą darbą ar kažką pasiekę. Net kai iš tikro turbūt tik iššvaistė laiką. Ir savo, ir kitų žmonių, kurie paskui dalyvaus ginčuose (ar bus priversti juose dalyvauti neatsargiai pasakę kokį esą nevartotiną žodį).