2012 m. Europos Sąjungai skirta Nobelio taikos premija. Sąjungos šalininkai ją vadina nauju unikaliu reiškiniu. Bet pažvelgus į istoriją matosi, kad viskas kartojasi: panašios vienijimosi euforijos būta daug kartų, bet visa ko pabaiga ne visada būdavo linksma.
Europos Sąjunga – ne pirmas toks vienijmasis
Iš tikro Europos Sąjunga nėra nei pasaulyje, nei Europoje naujas reiškinys. Tokie suvienijimai vyko daug kartų. XIX a. panašiai suvienyta Vokietija – dar 1815 m. vietoje, kur ji vėliau atsirado, buvo net 39 valstybės. Kaip ir Europos Sąjunga, Vokietijos suvienijimas prasidėjo nuo muitų sąjungos (1834 m.). Vėliau galia vis labiau ir labiau koncentravosi Berlyne, bet daugiau nei šimtmetį tai išliko federacija (iki, valdant Hitleriui, vokiško identiteto šlovinimas virš visų kitų tapo itin radikalus).
Sakysite – “bet vokiečiai buvo viena tauta, o Europos Sąjunga vienija skirtingas”? Bet vokiečiai, kaip ir panašiu metu susivieniję italai dabar yra viena tauta kaip tik dėl to, kad XIX a. įvyko tas suvienijimas! Iki tol ir kalbos smarkiai skyrėsi (pvz. Sicilijos gyventojas niekaip nebūtų susikalbėjęs su milaniečiu), ir tikrai ne visi sutiko su vienos italų ar vokiečių tautos idėja. Šūkis “Vokietija aukščiau visko” šiandien dažnai suvokiamas kaip nacionalsocialistinis, bet iš tikro jis atsirado būtent XIX a. vienijant Vokietiją ir jo esmė buvo, kad vieningos Vokietijos poreikiai turi būti auščiau atskirų valstybėlių poreikių. Austrai, kurie Vokietijos suvienijime nedalyvavo, šiandien suvokiami kaip atskira tauta (nors objektyviai nesiskiria nuo pietinių vokiečių).
Europos vienijimas labai primena tą XIX a. tautų pavasarį. Akcentuojamas identitetas “europiečiai” (virš regioninių ar nacionalinių) – panašiai kaip anuomet “vokiečiai”, “italai” virš “bavarai”, “prūsai”, “romiečiai” ar “siciliečiai”. Visų suvienijimų šalininkai save pristatė kaip modernius vienijančius judėjimus, kurie tobulesni už susiskaldymo “tamsybę”.
Vienijamasi “prieš”, o ne “už”
Bet ar viskas taip gražu? Vokietija ir Italija vienijosi ne dėl taikos. Jos vienijosi, be kita ko, ir todėl, kad pavienės šalelės ir miestai-valstybės jau niekaip nebūtų pajėgę dalyvauti didžiųjų valstybių galios varžybose. Prancūzija, Britanija valdė šimtus užjūrio valdų – nei Bavarija, nei koks Viurtembergas pavieniui niekaip nebūtų galėję įgyti kolonijų. O susivienijusi Vokietija jau prilygo šioms imperijoms ir ėmė su jomis lenktyniauti visose sferose: nuo kolonizacijos iki laivų statybos.
Panaši situacija su Europos Sąjunga. ES gimė tada, kai Europos šalys neteko savo kone begalinių kolonijų. Prancūzija ar Vokietija pavieniui nebegalėjo prilygti JAV ar Sovietų Sąjungai, vėliau ir Japonijai, Kinijai, ateityje ir Indijai, Brazilijai. Nei gyventojų skaičiumi, nei plotu, nei ekonomikos dydžiu. Europos šalys – net pačios didžiausios – atsidūrė panašioje padėtyje pasaulio mastu, kaip vokiečių ar italų šalelės XIX a. Europoje.
Jos nebegalėjo grįžti į didvalstybių areną pavieniui, bet galėjo kaip Sąjunga. Vienijimasis, kaip ir seniau, vyko “prieš”, o ne “už”. “Aplenkti Ameriką” ir panašūs siekiai deklaruojami ir viešai – panašiai kaip “Aplenkti Britaniją” prieškario Vokietijoje.
Kaip ir visi vienijimai Europos Sąjungos vienijimas turi ribas. Pageidaujamos tik tam tikrų kultūrų, įstatymų šalys. Nuo tos krypties (ar bent ėjimo ta kryptimi), “Europos Sąjungos pagrindo”, nukrypstantieji susilaukia kritikos, nepagrįsto vadinimo “kraštutiniais dešiniaisiais”, kaip Vengrija (po Konstitucijos) ar ES nepriklausanti Šveicarija (po referendumo, apribojusio kitų europiečių imigraciją). Imigrantai, beje, jau sudarė per trečdalį Šveicarijos gyventojų, bet siekiant, kad europiečio identitetas nusvertų dabartinius tautinius, vidinė Europos migracija būtina; panašiai vidinę migraciją skatino ir Sovietų Sąjunga, Kinija, Indonezija, Jugoslavija…
Bijomasi ir vidaus judėjimų, palaikančių kitokią poziciją: skatinančių didesnę atskirų šalių laisvę (ir mūsų “proeuropietiškas” užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pavadino tokius judėjimus “pavojingais”), krikščioniškas, musulmoniškas ar dar kokias vertybes. “Europos (Sąjungos) vertybės” skleidžiamos ir į užsienį daugeliui skleidėjų neabejojant, kad būtent jos, būtent šiandieninis ES viršūnėlių žmogaus teisių suvokimas objektyviai geriausias – kaip kažkada ir vokiečiai, italai bei kitos tautos (ar bent jų lyderiai) tikėjo savo požiūrio tobulumu.
Euronacionalizmas – tas pats nacionalizmas, tik tauta kuriama nauja
Bet Europos Sąjunga šlovina Europą, o ne žmoniją. Sakoma “būkime europiečiai”, o ne “būkime žmonės”. ES jokiu būdu nėra kažkokia “unikali didžiulė taikos ir vienos valdžios erdvė”, kaip ją bandoma pavaizduoti. Tokių erdvių šiandien daug. ES piliečių tėra 500 milijonų – tai mažiau nei kinų ar indų. Plotu ES atsilieka nuo Rusijos, JAV ar Kanados. JAV, Kanada, Indija, beje, irgi demokratinės. Kaip XIX a. pasaulis buvo suskirstytas į kolonijines valstybes, XXI a. jis skirstosi į šitokias šimtamilijonines regionines “erdves”. Kai kurios – jau senos ir tvirtai tapusios vienalytėmis šalimis (Kinija, JAV, Indija), kitos dar naujesnės už ES ir tebėra pirmuose “muitų sąjungos” etapuose (MERCOSUR Pietų Amerikoje, Rusijos muitų sąjunga) kurių gal ir neperžengs.
Didžiosios valstybės ir jų sąjungos (su gyventojų skaičiais ir plotais). Dauguma jų, kaip ir ES – demokratinės, įvairių kalbų ir tikėjimų. Tų, kurios yra vientisos valstybės, pavadinimai ir duomenys parašyti rausvai.
Reikia suprasti, kad identifikavimasis tiek su vokiečiais, tiek su bavarais, tiek su “europiečiais” – tas pats nacionalizmas. Šie požiūriai skiriasi tik vienu: tautybių ribas braižo skirtingai. Bet objektyvaus pasaulinio kriterijaus atskirti tautybėms ir nėra. Pavyzdžiui, serbai, bosniai ir kroatai tradiciškai laiko save skirtingomis tautybėmis – nors kalba viena kalba, bet skiriasi jų tikėjimai (kroatai – katalikai, serbai – stačiatikiai, bosniai – musulmonai). Tuo tarpu vokiečiai tradiciškai laiko save viena tautybe – nors šiaurėje jie protestantai, pietuose – katalikai. Kinai suvokia save kaip vieną tautybę (hanai), nors kalba skirtingomis kalbomis. Tautybių ribos brėžiamos tais skirtumais, kurie tame regione svarbiausi. “Tautų pavasaris” kiek pakoregavo svarbiausius skirtumus, o ES vienijimas keičia šiuos skirtumus vėl naujais, faktiškai pasiūlydamas europiečio tautinį identitetą.
Europiečio tautinis identitetas kuriamas ir pilnai ar iš dalies keičiant valstybių atributiką į Europos Sąjungos atributiką kasdien matomose vietose. Stenduose, pranešančiuose, kad projektą finansavo ES ir Lietuvos Respublika dominuoja ES vėliava ir mėlyna spalva (nors tuos pačius projektus juk finansuoja ir Lietuva, savivaldybės). Automobilių numeriuose trispalvę pakeitė ES vėliavos. Visoje Europoje pasai nuspalvinti vienodai (rausvai), o žodžiai ‘Europos Sąjunga’ rašomi virš valstybės pavadinimo. Taip pat vienodai atrodo ir visi eurų banknotai. Šie sprendimai ekonominės prasmės neturi – tik identiteto kūrimo prasmę. Net senosiose federacijose dažnai jis propaguojamas švelniau: JAV visos valstijos gali turėti savo automobilių numerių dizainą, o ant Jungtinės Karalystės svarų pavaizduotos asmenybės Anglijoje, Škotijoje ir kituose kraštuose skiriasi (nors visi banknotai priimami visur).
Kur nuėjo praeities “Europos Sąjungos”
Jau rašiau, kur po suvienijimo galiausiai nuvedė Vokietijos istorija. Į valdžią atėjo nacionalsocialistai, federacija galutinai tapo unitarine valstybe ir vieningos vokiečių kultūros šlovinimas pasiekė aukščiausią laipsnį. “Bavarams” ar “prūsams” vietos visai nebeliko. Tiksliau, jie galėjo būti, bet turėjo laikyti save visų pirma vokiečiais, regioninį identitetą pasilikdami nebent kaip hobį.
Tik praloštas Antrasis pasaulinis karas leido kai ką pasukti atgal. Netrukus po jo jau pati Vokietija, kaip visuma, netekusi tiek užjūrių kolonijų, tiek milžiniškų užkariavimų rytuose, tapo sudedamąja naujos taikios Sąjungos dalimi, į kurią žengė su viltimi – “karų Europos Sąjungos viduje nebebus”. Gal. Po Vokietijos suvienijimo juk nebebuvo nė vieno karo Vokietijos viduje – o kaip tik toks žiaurus Trisdešimties metų karas 1618-1648 m. buvo nusinešęs 25%-40% visų vokiečių gyvybių (daugiau, nei Antrasis pasaulinis karas europiečių). Bet kad ilgainiui pati Vokietija, kaip imperija, ėmė kariauti su kitomis imperijomis, ir kilo jau pasauliniai konfliktai…
Kita vertus, tik sensacijų besivaikantis žmogus galėtų teigti, kad Europos Sąjunga būtinai taps nacionalsocialistine. Nors, žvelgiant į šiandienos situaciją, ir atrodo labiau tikėtina, kad smarkiai suradikalės pats Europos Sąjungos (jos elito kultūros, požiūrio) šlovinimas, nei kad toks radikalizmas iškils kurioje nors Europos šalyje. Jau vien todėl, kad ES požiūrio šlovinimas ir alternatyvių požiūrių menkinimas populiariausioje žiniasklaidoje ir kitur traktuojami kaip “progresyvūs”, kai tuo tarpu analogiški veiksmai atskirų tautų kultūroms šlovinti laikomi radikaliais. T.y. Euronacionalizmas daugybėje ES šalių nesulaukia beveik jokio kritiško atsako, panašiai kaip labai ilgai nesulaukė ir vokiškasis nacionalizmas. Priešingai, gniuždomos visos požiūrių alternatyvos, kurios galėtų tą kritišką atsaką pateikti, eliminuojant jas iš intelektualios diskusijos kaip “radikalias”.
Visgi, pasaulyje būta ir kitų suvienijimo rezultatų pavyzdžių. Vienas jų – JAV. Šiandien suvokiame ją kaip vieną šalį/tautą. Bet nuo JAV nepriklausomybės (1776 m.) iki pat Pilietinio karo (1865 m.) – vėlgi kone 100 metų – amerikiečiai labiau siejo save su gimtąja valstija, o ne JAV bendrai (“aš virdžinietis”, o ne “aš amerikietis”). JAV tebuvo pradžioje vos trylikos, paskui vis besiplėtusi valstijų sąjunga. Kaip ir Europos Sąjunga, ji per šimtmetį padengė didelę žemyno dalį. Kaip ir Europos Sąjungoje, pradžioje daugumą galių turėjo pačios valstijos, o federalinė valdžia skirstė tik nedaug pinigų ir tegalėjo leisti įstatymus keliose siaurose srityse. Bet ilgainiui vis daugiau pinigų skirstyta centre, o Aukščiausiasis teismas (net ne įstatymai ir ne išrinkta valdžia) vis daugiau galių pripažindavo centrinei valdžiai ir vis mažiau jų palikdavo valstijoms. Štai taip JAV tapo tikrai viena valstybe, o ne aljansu.
JAV istorija turbūt daugumą įkvėps labiau, nei Vokietijos ar Italijos. Visgi ir JAV iš centro nuleidžiama tvarka mažina vietos žmonių galimybes spręsti problemas savaip, didina biurokratiją, tolina valdžią nuo žmonių. Mažesnės, vienalytiškesnės valstybės vidutiniškai ir stabilesnės, ir turtingesnės už didesnes/mažiau vienalytes. Net grynai matematiškai galima apskaičiuoti, kad kuo mažesnį skaičių piliečių valdys kiekviena demokratinė valdžia, tuo didesnio skaičiaus pasaulio žmonių interesai bus atspindėti (nes kiekvienas kraštas galės tvarkytis pagal savo piliečių kultūrą/požiūrius, o vienai valdžiai valdant įvairialypes teritorijas neišvengiamai atsiranda kraštų, kuriems primetama kitų kraštų kultūra/požiūriai).
Ir, aišku, JAV šlovinimą šiandien tikrai suvoktume kaip nacionalizmą, o ne kaip kažkokį “taikos ir vienybės erdvės” palaikymą. Nėra priežasčių, kodėl ES turėtume suvokti kitaip.
Naujausi komentarai