Diskusijos apie Ukrainą ir jos situaciją, ypač Rusijoje, neišvengiamai nukrypsta prie diskusijų apie S. Banderą. Vladimirui Putinui S. Bandera – tarsi koziris, įrodantis dabartinės Ukrainos valdžios blogumą.
Kas tas Steponas Bandera?
Taigi, kas buvo Steponas Bandera? Jis buvo tarpukario ir pokario ukrainiečių politinis lyderis. Tarpukariu, kai Lenkija valdė dalį ukrainiečių žemių (panašiai kaip Vilniaus kraštą) ir persekiojo ukrainiečius, jis vykdė išpuolius prieš Lenkiją ir lenkus. Visgi ukrainiečių situacija Lenkijoje buvo gera, palyginus su situacija likusioje Ukrainos dalyje, kurią valdę rusai (sovietai) vykdė ukrainiečių genocidą (holodomorą), pražudė per 10 mln. žmonių.
Todėl kilus Antrajam pasauliniam karui Bandera ketino pasinaudoti proga išvaduoti tiek Vakarų Ukrainą nuo Lenkijos, tiek Rytų Ukrainą nuo Sovietų Sąjungos ir savo tikslo siekė karo veiksmais, suformuodamas armiją. Bet A. Hitleris nenorėjo Ukrainos su niekuo dalintis, tad šalį okupavo (užuot suteikęs nepriklausomybę ar bent autonomiją), o S. Banderą išsiuntė į koncentracijos stovyklą. Atsirado ukrainiečių, kolaboravusių su Hitleriu, įkūrusių SS diviziją – bet S. Bandera juos smerkė.
Banderą naciai paleido iš koncentracijos stovyklos 1944 m. kai jau matė, kad Ukrainą šiaip ar taip praras, ir suprato, kad Bandera kels problemų naujajam okupantui Sovietų Sąjungai. Sovietų Sąjungai vėl atkariavus Ukrainą (ir prisijungus anksčiau lenkų valdytą Vakarų Ukrainą), Banderos pasekėjai (Ukrainos sukilėlių armija) išties kariavo kaip partizanai (panašiai, kaip ir tuo metu Lietuvoje) už Ukrainos nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos maždaug iki 1955 m. Patį S. Banderą nužudė KGB.
S. Banderą ypač gerbia ukrainiečiai, gyvenantys taip, kokį gyvenimą jis gynė nuo Sovietų: kalba ukrainietiškai, priklauso Ukrainos bažnyčioms (o ne Maskvos patriarchatui) ir pan. Tokių dauguma Vakaruose ir tenykštė dauguma Banderą vertina teigiamai.
Surusėjusiuose Ukrainos rytuose S. Bandera vertinamas neigiamai: juk ten sovietai išmarino mažiau žmonių per holodomorą, rusinimas ten neatrodo blogybė, nes vietiniams tai jau gimtoji kalba ir t.t. Be to, S. Bandera ten partizaninio karo nevedė, tad apie jį istorinės atminties ten mažai, o pagrindinis šaltinis informacijai apie S. Banderą – sovietinė ir rusiška istoriografija.
S. Banderą demonizuoja kitataučiai nacionalistai
S. Banderą oponentai, įskaitant Vladimirą Putiną, dažnai nepagrįstai sieja išimtinai su kraštutiniu ukrainietišku nacionalizmu. Tačiau įdomu, kad būtent kraštutiniai nacionalistai S. Banderą labiausiai ir demonizuoja – tik tie nacionalistai ne ukrainiečių, o kitų tautų: rusų, žydų ir lenkų.
Rusų nacionalistams bet kas, kas kovojo ar pasisakė prieš Rusiją, yra blogietis, visiškai nesvarbu, kokios to priežastys. Todėl epitetas “fašistai” (po Antrojo pasaulinio karo faktiškai tapęs keiksmažodžiu) būdavo lipdomas ir Lietuvos partizanams, A. Smetonos valdžiai ir dar daug kam. Nes rusai, pagal šį nacionalistinį požiūrį, turi teisę okupuoti kaimynines šalis, primesti rusų kalbą ir kultūrą bei vykdyti kitataučių žudynes – ir tai nėra fašizmas; “fašizmas”, anot jų, yra tam priešintis.
Būtent rusai labiausiai prisidėjo prie neigiamo S. Banderos įvaizdžio kūrimo. Tie mitai buvo svarbūs ir 1950 m., ir šiandien, nes jais grindžiamas rusų imperializmas Ukrainoje kaip neva užkertantis kelią dar blogesniems dalykams (“banderininkams”). Beje, savo propagandos taikiniu rusai nepasirinko tikrųjų Antrojo pasaulinio karo Ukrainos kolaborantų su naciais – todėl, kad ir ukrainiečiai pritaria, kad šie elgėsi blogai. Tikrosios nacistinės mintys Ukrainoje rusams nepavojingos, užtat S. Banderos nepriklausomos (visomis prasmėmis) nuo rusų Ukrainos siekis – buvo ir yra pavojingas, nes tebepopuliarus, ir todėl ypač puolamas.
Kitos prieš Banderą nusiteikusios grupės šiandieninių politinių priežasčių tam nebeturi. Tačiau jų buvimas praverčia Putinui, nes iš dalies legitimuoja jo teiginius – kuria vaizdą, kad neigiamai apie S. Banderą kalba ne vien etniniai rusai, bet ir dalis vakariečių. Tos kitos grupės yra:
Žydų nacionalistai. Jiems smerktinas bet kas, kas kovojo prieš Vokietijos priešus bet kuriuo Antrojo pasaulinio karo metu – net ir tokie, kaip S. Bandera, kurie priešinosi ir Vokietijos okupacijai bei siekė savo šalies nepriklausomybės tiek nuo Sovietų Sąjungos, tiek nuo Vokietijos. Žydų nacionalistams nesvarbu, kokia buvo situacija, nes jie žiūri iš savo varpinės: “nacistinės Vokietijos režimas blogiausias, nes pražudė daugiausiai žydų”. Nors Bandera nebuvo antisemitas ir žydų nelaikė priešais, kadangi jis kovojo prieš Sovietų Sąjungą tuo pat metu kaip ir vokiečiai, jis, remiantis šiuo požiūriu, – blogietis, nes Sovietų Sąjunga pražudė mažiau žydų ir todėl jos valdžia Ukrainoje neva buvo mažesnis blogis. Tai, kad Sovietų Sąjunga per holodomorą pražudė daugiau ukrainiečių, nei apskritai žuvo žydų visame pasaulyje holokausto metu, ir, jei skaičiuoti visų tautybių aukas, nacistinis režimas Ukrainoje buvo švelnesnis už sovietinį (tačiau vėlgi – ir nacistiniam režimui S. Bandera prieštaravo) – jų nedomina .
Sąmoningas ar pasąmoningas požiūris, kad vienas (ar dešimt, šimtas, tūkstantis, milijonas) žuvusių tautiečių yra objektyviai žymiai blogiau, nei tas pats ar net didesnis skaičius žuvusių kitataučių, būdingas bet kokiam kraštutiniam nacionalizmui ir kol jis vyrauja plačiojoje visuomenėje negali būti pasiektas tarptautinis susitaikymas istoriniais klausimais.
Beje, atkreiptinas dėmesys, kad toks kraštutinis požiūris labiausiai būdingas Vakarų ar Izraelio žydams: atitinkamose Rytų Europos šalyse gyvenę žydai, patys patyrę ir sovietinį režimą, dažnai labiau supranta ir kitataučių rytų europiečių problemas. Teko skaityti Amerikos žydės Azijos Perelcvaig (kilusios ne iš Ukrainos) straipsnį, kad ji nesupranta, kaip S. Banderos gerbėjai ir Ukrainos žydai kartu stovi Maidane. Bet jie stovėjo, ir iki šiol daug jų kovoja toje pačioje pusėje už Ukrainą bei vieni kitus gerbia.
Lenkų nacionalistai S. Banderai gali turėti daugiau priekaištų nei žydai – mat tarpukariu S. Bandera aktyviai kariavo su Lenkijos valdžia lenkų valdomoje Ukrainos dalyje, puldinėjo lenkus. Tiesa, lenkai tuomet irgi diskriminavo ukrainiečius, todėl S. Banderos vadovaujamus ukrainiečius kaip objektyviai blogesnius už ano laikmečio Lenkijos vadovus galima vertinti irgi tik tada, jei lenko mirtį laikysi savaime daug blogesne už ukrainiečio mirtį.
Vakarų žiniasklaida, kaip jau rašiau, ne daro istorines analizes, o tik kompiliuoja svetimas mintis, “idealiu atveju” visiems jas reiškiantiems įtakingiems asmenims suteikdama vienodai vietos, joje taip pat neproporcingai daug vietos skiriama aukščiau minėtiems kitų tautų nacionalistų požiūriams. Net kai kurie proukrainietiški Vakarų žurnalistai S. Banderos tariamą kolaboravimą su naciais priima kaip aksiomą, ir apsiriboja tuo, kad, jų nuomone, dabartiniai ukrainiečiai su S. Bandera neturi nieko bendro. Žinant, kad Vakarų Ukrainoje Banderai stovi paminklai, muziejai ir jį gerbia įvairių politinių pažiūrų Ukrainos žmonės, toks argumentas labai silpnas: tikrovė ta, kad pats S. Bandera turėjo mažai bendro su tuo, ką jam priskiria užsienio nacionalistai.
(Ar) kada bus susitaikymas dėl Ukrainos istorijos?
Visa tai žinant smagu buvo pažiūrėti Lenkijos žydo režisieriaus Ježio Hofmano sukurtą dokumentinį filmą “Ukraina: Tautos gimimas” apie Ukrainos istoriją nuo Rusios iki Oranžinės revoliucijos, gana objektyviai pristatantį ir S. Banderos kovotojus.
Apskritai atrodo, kad lenkų, nepaisant dažnos kritikos jiems Lietuvoje, visuomenė labiausiai pripažino ne visuomet teigiamą savo vaidmenį pirmojoje XX a. pusėje ir yra pasiryžusi susitaikyti su buvusiais oponentais. Juk ir buvę Armijos Krajovos kovotojai su buvusiais Lietuvos partizanais atliko simbolinių susitaikymo gestų – kaip ir su ukrainiečiais. Iš rusų ar tarptautinių žydų organizacijų pusės jokių panašių siūlymų – kurie apimtų ir kitataučių kančių pripažinimą – neteko girdėti.
Rusijoje kraštutinis nacionalizmas bei imperializmas tuo tarpu dar yra ne tik visuomenės mažumos požiūris, bet ir oficiali valstybinė politika, ir retorika ir veiksmai Ukrainos, Krymo, o taip pat ir S. Banderos atžvilgiu, tą parodė.
Užsienio žydų kraštutinį nacionalizmą stiprina tai, kad jam Vakaruose nesuteikiamas toks intelektualus atkirtis, koks suduodamas kitų tautų nacionalizmams. Žydai Antrojo pasaulinio karo buvo nukentėjusieji nuo vokiečių nacių, tad etiketės “nacis” ir pan. sunkiai limpa net radikaliausiems žydams (nors iš tikro šis žodis apibrėžia politinį požiūrį į savo tautą ir kitas tautas, o ne požiūrį į Antrąjį pasaulinį karą, todėl bet kurios tautos atstovas gali būti nacis ar kraštutinis nacionalistas). Be to, kritikuoti juos, kaip istoriškai Vakaruose persekiotą mažumą, yra “nepolitkorektiška”, tai padariusieji gali sulaukti kaltinimų antisemitizmu – todėl akademijos dalis, suvokianti tai, kas įvardyta šiame straipsnyje, verčiau “nepraleidžia progos patylėti”.
Taigi, susitaikymo, tarpusavio supratimo šiuo klausimu dar teks palaukti. Labiausiai prie jo prisidėtų jei nepriklausoma žiniasklaida bei apžvalgininkai, formuojantys žmonių nuomonę tokiais opiais klausimais, prieš rašydami apie istorinius faktus patys plačiau pasidomėtų istorija, o ne tik cituotų ir percituotų antrinius, “tretinius”, “ketvirtinius” šaltinius.
Vakarų Ukrainiečiai nėra kitokie ar prastesni dėl to, kad didelė dalis jų palaiko S. Banderą. Jie, jų tėvai ar seneliai su S. Bandera ir jo kovotojais – bei jo priešais – susidūrė tiesiogiai ir taip susidarė savo nuomonę. Tuo tarpu užsieniečiai neretai skaito istorijas apie S. Banderą, parašytas S. Banderos priešų arba tų, kas vertina pasaulio istoriją išimtinai per savo tautybės prizmę.
2014 m. rugsėjo 24 d..
Naujausi komentarai