Šiomis savaitėmis Europoje linksniuojama „pabėgėlių problema“. Tačiau iš tikro dauguma atvykėlių yra ne pabėgėliai, o ekonominiai migrantai.

Pabėgėliai, saugomi pagal Konvenciją dėl pabėgėlio statuso, yra tie, kas bėga nuo persekiojimo dėl rasės, tautybės, religijos, pilietybės, politinės ar socialinės grupės. Valstybių, vykdančių tokius masinius persekiojimus, gana nedaug.

Tikrieji pabėgėliai prieglobsčio prašo pirmoje jiems saugioje šalyje, o ne keliauja per pusę žemyno tam, kad pasirinktų turtingesnę valstybę. Pavyzdžiui, beveik 100% Sirijos karo pabėgėlių gyvena kaimyninėse Sirijai apyskurdėse valstybėse – tai logiška, juk pasibaigus karui ir prabėgus pavojui tikisi grįžti.

Ekonominiai migrantai, tuo tarpu, tiesiog nori iš skurdesnės valstybės persikelti į turtingesnę – kur jų laukia pašalpos ir kitos paskatos. Tokių vis daugėja, ir labiausiai prie to prisideda kai kurių turtingų valstybių, įskaitant ES šalis, nenoras neteisėtai atvykusius išsiųsti.

Teisė migruoti garantuojama tik pabėgėliams – ekonominiai migrantai jos neturi. Tai žinodamas, dažnas ekonominis migrantas būna sunaikinęs dokumentus, pasakoja baisias istorijas. Dauguma jas išsigalvoja, tačiau keletas juk gali būti ir tikros – ES renkasi verčiau neišsiųsti visų 150 000 kasmet (išskyrus ~10% savanorių), negu netyčia išsiųsti vieną kitą, kurie paskui gimtinėje išties būtų persekiojami. Taip „piktnaudžiaujančių sistema“, apsimetančių pabėgėliais, atsiranda vis daugiau ir daugiau. Jie supranta: atvykusių jų niekas neišsiųs, jei tik išgalvos kokią istoriją. Tariamai „neteisėta“ migracija, kitaip nei kita neteisėta veikla, jokių blogų pasekmių migrantams į ES nebeužtraukia. Priešingai – jiems tiesiog duodama tai, ko jie ir nori: teisė gyventi turtingoje ES (su socialinėmis garantijomis ir kt.). Tą labai tiesiai šviesiai pasakė ES Užsienio reikalų komisarė F. Mogherini – joks išgelbėtas jūroje pabėgėlis „prieš savo valią nebus išsiųstas į savo gimtąją šalį“.

Tačiau imigracija tikrai užtraukia neigiamas pasekmes valstybei, į kurią atvyksta migrantai. Ir nelegalios „stichiškos“ migracijos neigiamos pasekmės paprastai didesnės, nei kitų migracijos formų.

Australijoje – ir vilkas sotus, ir avis sveika

Vos atsidarius Australijos vizų teikimo puslapį matomas toks atgrasantis pranešimas

Su panašiomis bėdomis susidūrė ir turtinga Australija. Ji atrado išganingą sprendimą, naudingą visoms pusėms, išskyrus „netikrus pabėgėlius“, išnaudojančius sistemą. Australai susitarė su skurdžiomis, tačiau saugiomis Ramiojo Vandenyno šalimis, kad visus migrantus į Australiją priims jos, mainais už didelę paramą. Faktiškai išėjo štai kas:

1.Migrantų srautas į Australiją beveik visai nutrūko – vietoje tūkstančių atplaukdavo tik dešimtys. Mat visi, kas siekė tik turtingesnio gyvenimo, suprato, kad jo čia negaus. Žlugo ir nelegalus „žmonių gabentojų verslas“.
2.Dėl šitaip sumažėjusių migrantų srautų skurdžiosios Ramiojo Vandenyno šalys faktiškai neturėjo priimti jokių migrantų. Tačiau jos vis tiek gavo solidžią Australijos paramą. Turtingai Australijai tokios sumos sumokėjimas nebuvo labai skausmingas, o skurdžiosioms šalims – labai naudingas ir reikalingas. Kartu ir puiki paskata toms skurdžioms šalims, kurios gerbia piliečių laisves.
3.Išnykus slaptiems neteisėtiems migrantų srautams iš esmės baigėsi ir migrantų masinės žūtys nuskendus laivams.
4.Visgi tikriesiems pabėgėliams, kuriems reikia saugumo, o ne turtingesnio gyvenimo, galimybė išsigelbėti plaukiant į Australiją liko atvira. Nuo momento, kai juos pasitikdavo australų pasieniečiai, Australija pasirūpindavo jų nuvežimu, prieglobsčio prašymo nagrinėjimu ir apgyvendinimu saugioje Ramiojo Vandenyno šalyje. Tiesiog, kaip paaiškėjo, daugumai migrantų reikėjo visai ne saugumo. Kai plaukiant į Australiją liko galimybė gauti „tik“ saugumą, bet ne turtingą gyvenimą, migrantai nustojo plaukti.

Tačiau kai kas Australijoje teigė, kad gal migrantai nebeplaukia dėl pasibaigusio karo Afganistane, o ši politika nenaudinga. Taigi 2007 m. Australija atšaukė savo politiką – ir „pabėgėlių“ srautai bemat vėl šovė į viršų. 2013 m. jų jau atplaukė 20587 – tuomet Australija vėl grąžino senąją politiką siųsti pabėgėlius į salas (dabar paprastai – Papua Naująją Gvinėją) ir jų vėl sumažėjo.

Nelegalų nepriėmimas nereiškia, kad nepriimami jokie imigrantai

Visa tai nereiškia, kad Australija neturi imigracijos politikos ar nepriima migrantų. Tiesa pasakius, ji legaliai priima itin daug migrantų: 190 000 šiais metais (kai iš viso Australijoje žmonių tėra 30 000 000). Tačiau tai daroma atsižvelgiant į migrantų kompetencijas – kad imigruotų tie, kas padės Australijai klestėti, o ne kels socialines įtampas, gyvens iš pašalpų.

Dėl imigracijos politikos – kaip ir dėl bet kurios kitos politikos – turi apsispręsti kiekviena valstybė pati. Nuspręsti, kokius imigrantus, su kokiom kompetencijom, kiek priims. Šios politikos negali formuoti minia – juo labiau užsieniečių minia, nežinanti šalies darbo rinkos, kultūros ir realijų, o tik girdėjusi, kad ten „daug galimybių“.

Tačiau dabartinis chaosas ES – jokia imigracijos politika. Tiesiog pažeidėjams ir piktnaudžiaujantiems sistema leidžiama laisvai tą daryti toliau, ir nedavus tinkamo atkirčio. Dabar neteisėta migracija į Pietų Europą jau tapo tik „teoriškai nelegalia veikla„, tokia kaip piratavimas asmeniniais tikslais. Su ja niekas nekovoja – ir tai tiesiog tobula nemokama reklama „žmonių gabentojų“ „verslui“.

Europos Sąjunga galėtų nesunkiai pritaikyti Australijos modelį. Sutarti su saugiomis Afrikos valstybėmis dėl paramos mainais į migrantų perėmimą. Kaip ir Australijos atveju, susitarimas būtų visiems naudingas: migrantų sumažėtų iki minimumo ir susitarusioms Afrikos šalims tereikėtų jų priimti labai mažai, tačiau jos vis vien gautų didelę ES paramą. Kadangi į tokius susitarimus su ES galėtų pretenduoti tik pakankamai demokratiškos šalys, tai kartu skatintų demokratijos plėtrą Afrikoje.

Rytų Europa migrantų perkėlimui netinka

Dalies migrantų išsiuntimas į Rytų Europą – visiškai netikęs pasiūlymas. Nes Rytų Europa irgi gerokai turtingesnė už Afriką (tarkime, pagal BVP vienam gyventojui Lietuva Graikiją jau lenkia). Tai tik kovojimas su pasekmėmis ignoruojant problemas.

Tam, kad sistema veiktų, turi būti susitarta su valstybėmis, kurių ekonominė padėtis labai panaši į tas, iš kurių atvyksta imigrantai – tačiau jos yra saugios, be etninių, rasinių, religinių persekiojimų. Tokiu atveju migruodami žmonės galėtų tikėtis saugumo – bet ne turtų. Ir greičiausiai – kaip Australijoje – paaiškėtų, kad tų, kurie iš tikro stokoja būtent saugumo, nėra daug.