Dabar madinga kalbėti apie šeimų įvairovę. Tačiau ta „įvairovė“ suvokiama siaurai.

Štai puslapis ivairiseima.lt akcentuoja: įvairiatautės santuokos, įvaikinti vaikai, vieniši tėvai ir vienos lyties santuokos. Bet įvairiatautės santuokos egzistavo tūkstantmečius (ir mano prosenelių šeima tokia buvo). Įvaikinimas ir vieniši tėvai irgi. Vienintelė naujovė – vienos lyties santuokos. Tiesą sakant, išgirdęs ką nors minint „šeimos įvairovę“ gali būti tikras, kad bus kalbama būtent apie vienos lyties santuokas.

Tačiau vargu ar vieną naujovę galima vadinti „įvairove“. Juo labiau, kad naujovės šalininkai dažnai siūlo įvairovę naikinti kitur. Pastaraisiais dešimtmečiais Europoje ypač nyksta galimybės pačiai šeimai spręsti, kaip auklėti savo vaikus.

Lietuvos įstatymas, papildomai ribojantis bausmes vaikams, čia – tik ledkalnio viršūnė.

Politizuotos vaikų teisės

Lietuvą, o taip pat Rusiją, Indiją sukrėtė vaikų paėmimo iš šeimų Norvegijoje praktika. Ten vaikai atimami ir už kitokių kultūrinių tradicijų laikymąsi: ilgesnį nei Norvegijoje įprasta maitinimą krūtimi, miegojimą vienoje lovoje su vyresnio amžiaus vaiku ar maitinimą rankomis (indų papročiai). Paaugliai atimami už tai, kad turi šeimoje pareigų, tokių kaip šiukšlių išnešimas.

Vienalytės santuokos Norvegijoje galimos, vienu pagarsėjusiu atveju lietuvės vaikas buvo atiduotas būtent lesbiečių šeimai. Bet iš aukščiau parodytų pavyzdžių matome, kiek iš tikro įvairovės ten tėra – šeimos vaikus turi auginti vienu valstybės nustatytu būdu, kitaip netenka šios teisės.

Esą vaikams kitaip blogai. Bet tyrimų, įrodančių, kad kitaip auklėjant kyla kažkoks pavojus, nėra, arba duomenys prieštaringi. Mokslą keičia politikavimas – į nepalankius išankstinei nuomonei tyrimus nekreipiamas dėmesys (pvz. vienalyčių šeimų šalininkai nemini Marko Regneruso tyrimo, parodžiusio homoseksualių porų išaugintų vaikų sunkumus), palankūs perdėtai sureikšminami, o dažnai tyrimai nedaromi išvis, „nes ir taip viskas aišku pagal bendražmogiškas vertybes“ (kurias kiekvienas žmogus čia supranta savaip).

Kartais, atrodo, mėginama į tėvų-vaikų santykius perkelti įprastas suaugusiųjų-suaugusiųjų santykių normas: juk negalima kitam suaugusiajam liepti dirbti, o atsisakius nubausti. Bet toks perkėlimas neįmanomas: vaikas nežino daugybės „pradmenų“, kuriuos žino suaugusieji, ir būtent vaikystės metu juos turi įsisavinti, kad likęs gyvenimas būtų jam lengvesnis. Kaip ir kiek tų pradmenų išmokyti skiriasi ne tik kultūrų ar religijų požiūriai, bet ir vakariečių specialistų mintys.

Vaiko auklėjimas – delikatus reikalas, rezultatus pamatuoti sunku: juk vaikai jau gimsta skirtingi (genai), o vertinamųjų rodiklių begalė (ką laikysime sėkmingo auklėjimo rezultatais?). Be to, arčiausiai vaiko visada būna šeima, o ne mokykla ar valdžia, todėl primetus šeimai modelį, prieštaraujantį jų kultūrai ir įpročiams, jis gali neveikti taip, kaip veiktų jam pritariančiose „bandomosiose šeimose“. O net jei ir tėvai nėra idealūs, ar tikrai perkėlimo į kitą šeimą sukrėtimas nepakenks vaikui dar labiau (juoba, ir įtėviai idealūs nebus)? Kai šitiek daug vertinamųjų kriterijų, šalutinių veiksnių įtakos, bet kurį tyrimą lengva ir nuginčyti, ir sureikšminti.

Atsiribodamas nuo emocingai vertinamų dabartinių įvykių priminsiu 1909-1969 m. Australijos politiką, kuomet masiškai atiminėti mišrios rasės vaikai iš aborigenų. Vienas pagrindų – „vaikų teisės“: juk vaikams geriau augti tarp „civilizuotų žmonių“. Šiandien Australijos valdžia yra atsiprašiusi už tokį elgesį, o kai kas jį prilygina genocidui.

Kitos tradicijos civilizacijų nestabdo

Laikydamosis „kitoniškų“ auklėjimo tradicijų buvo pastatytos ir tūkstantmečius išsilaikė didžios indų, kinų, japonų civilizacijos. Ir mūsuose suvokimas apie gerą vaiko auklėjimą keičiasi: kadaise tai buvo Bendžamino Spoko „Vaikas ir jo priežiūra“, šiandien daug jo idėjų paneigta. Neabejotina, kad ateityje pasikeis ir daug dabartinio „auklėjimo etalono“ idėjų.

Šiandien Europa susiduria ir su istorijoje unikalia mažo gimstamumo problema. Galime idealizuoti vaiko reikšmę (teisingas tai požiūris ar ne – niekas nepasakys), bet seniau (ir dabar kitose kultūrose) daugiau vaikų gimdyta dėl praktinių sumetimų: paaugę vaikai padėdavo ūkyje. Vakaruose to nebeliko, o ribojimai vaikams net prisidėti prie namų ruošos ar likti vieniems namie galutinai pavertė vaiką didele našta pinigų/laiko prasme. Jos net galinga „gerovės valstybių“ paramos sistema nepajėgi kompensuoti, ir ją vis daugiau šeimų „išbando“ daugiausiai vienąsyk gyvenime. Paradoksas, bet mažą vietinių tautų gimstamumą kai kurios šalys bando kompensuoti imigracija iš kultūrų, kuriose vaikų auklėjimo tradicijos – dar tolimesnės. Konfrontacija tarp šių imigrantų (jau pagimdančių du trečdalius vaikų Londone) ir jų šeimoms savą tvarką mėginančia primesti valdžia virsta naujomis tragedijomis.

Kaip/kur/kada vaikams mokytis nurodo valdžia

Norvegija nėra pavienis reiškinys. Štai Vokietijoje vaikai atimami jei tėvai juos pasirenka mokyti namie (kalbu apie tėvus, kurie gali tai sau leisti, o ne asocialius). Nesvarbu, kad yra tyrimų, rodančių, jog „namų mokyklėlių“ auklėtiniai egzaminus išlaiko net geriau (JAV tai legalu ir populiaru, ir pats pažinojau mokyklos nelankiusią amerikietę). Oponentai teigia, kad Vokietija taip elgiasi siekdama įdiegti vaikams valstybinę ideologiją, kas būtų sunkiau, jei vaikai nelankytų oficialių mokyklų.

Už nuolatinį mokymą namuose vaikai atimami, už laikiną – skiriamos didžiulės baudos. Štai pagal naują Britanijos įstatymą šeima neseniai nubausta 1000 svarų bauda, nes mokslo metų metu pasiėmė vaikus į kelionę. Aš pats dėl kelionių esu praleidęs daug pamokų – ir dėl to labai džiaugiuosi. Kelionių metu sužinodavau tikrai daug (ir tos žinios išliko visam gyvenimui, o ne iki artimiausio kontrolinio) – o pagal programą pasivyti bendraklasius visuomet būdavo paprasta. Bet Britanijoje tėvams nebepaliekamas pasirinkimas – valstybė esą žino geriau, kas reikalinga visiems vaikams – nepriklausomai nuo gabumų, tautybės, tikėjimo, pomėgių.

Jei patys tėvai kasdien nurodinėtų vaikui 5-7 val. daryti ką nors jam nemalonaus ir/ar nereikalingo kai kuriose šalyse tai būtų laikoma emocine prievarta. Tačiau valdžia nuolat taip elgiasi: nurodo kuriuo tiksliai metu, kokioje mokykloje ir ką būtent vaikai privalo mokytis. Tėvams belieka liepti vaikams vykdyti šį valdžios nurodymą, kitaip jie patys baudžiami.

Negi oficialios mokymo programos tobulos, kad už alternatyvos paiešką baudžiama? Ar vienas „tobulas receptas“ išvis įmanomas, kai vaikai šitokie skirtingi? Kas geriau supranta konkretaus vaiko poreikius – jo tėvai ar įstatymus priimantys parlamentarai?

Nors daug panašaus vaikų auklėjimo įvairovės draudimų Vakarų Europoje ateina iš kairiųjų, pas mus nėra vien taip. A. Tapinas šiame straipsnyje kritikuoja konservatorių balsais nepanaikintą tvarką, kad kine vaikai kai kurių filmų žiūrėti negali net lydimi tėvų. Aišku, už filmo, kurį koks nors funkcionierius pažymės kaip neskirtą vaikams, peržiūrėjimą kartu su vaikais per namų televizorių, Lietuvoje niekas vaikų neatiminėja ir baudų neskiria – bet juk Norvegijoje iki dabartinės situacijos irgi ne per dieną nueita.