Juodkalnijos vardą dar ne kiekvienas europietis žino. Tačiau jau pirmąją savo kelionės ten dieną supratau: tai – tik laiko klausimas.

Ši mažytė Viduržemio jūros šalis, tik 2006 m. paskelbusi nepriklausomybę nuo Serbijos, turi ką pasiūlyti kiekvienam keliautojui. Gamtos mylėtojams – kalnų takai, žydros raftingo upės per giliausius Europos kanjonus. Kultūros mėgėjams – ankšti Viduramžių Venecijos miestai, stačiatikių vienuolynai. O po turiningų dienų laukia pajūrio kurortai “kiekvienai kišenei”: nuo kambarių “pas močiutes” iki megajachtų prieplaukų.

Ko Juodkalnijoje mažai – tai tipinių nuobodžių gigantiškų viešbučių. Nors ir vis pilnesni turistų, jos miesteliai išlieka saviti. Čia juodkalniečiai turi patirties: iki Jugoslavijos jų šalis ilgai džiaugėsi laisve, valdoma “vyskupų-kunigaikščių”.

Juodkalnijoje viskas orientuota į turistus

Juodkalnijos plotas – kaip šeštadalis Lietuvos, tačiau greitai jos aplėkti nepavyks. Pusė valstybės yra aukštesniame, nei kilometro aukštyje, ir beveik visi keliai čia vingiuoja nuolatiniais serpantinais. Kai kurie tokie siauri, kad susitikus iš priešpriešio automobilį tekdavo trauktis atbulomis iki artimiausios vietos, kur tarp skardžio ir uolų bent truputėlį plačiau.

Tačiau tai – bene vienintelis Juodkalnijos nepatogumas (o ir jį atperka vaizdai žemyn). Nors Juodkalnija skurdesnė už Lietuvą, net nustebau, kaip ten viskas kokybiška, orientuota į turistą. Net atokiausių plentų danga lygi, o miestelių gatvės pilnos gražių kavinių, barų, bevielis internetas (wifi) beveik visose nemokamas ir greitas.

Atsiskaitoma eurais (Juodkalnija nėra ES narė, bet vienašališkai įsivedė šią valiutą). Net oficialios iškabos rašomos ir angliškai, neretai – ir rusiškai (Juodkalnija – viena vos kelių Europos šalių, į kurią rusams nereikia vizų, ir jų ten keliauja šimtai tūkstančių).

Kartą prisėjo paskambinti į policiją (vienas viešbučio savininkas kaltino, neva pavogėme 5 eurus kainavusį rankšluostį) – ten irgi angliškai puikiai šnekėjo, situacija išsisprendė.

Tačiau “patogu” nereiškia “kaip visur”. Pavyzdžiui, daugumoje Juodkalnijos kurortų nerasi užsienio virtuvių restoranų. Kiekvienoje lauko kavinėje patiekiami tie patys balkaniški patiekalai – maltos mėsos čevap(čic)ai, paplotėlis pleskavica, įdaryta paprika, jūros gėrybės, kai kur vietinis “Negošo” sūris ir kumpis. O taip pat picos, spagečiai: itališki patiekalai juodkalniečiams – beveik nacionaliniai. Viskas skanu, mintimi “vis tiek turistas išvažiuos, tad galima patiekti bet ką” paprastai nesivadovaujama – tik aptarnaudavo labai ilgai.

Kotoro įlanka – pasakiškas pietų “fjordas”

Daugiausia liaupsių sulaukianti Juodkalnijos vieta – Kotoro įlanka. Reklama turistams, kad Kotoras – vienintelis Viduržemio fjordas – nėra visai teisinga, bet žvelgdamas į čia siaurėjantį, čia platėjantį aukštų kalnų supamą Kotorą išties būčiau galėjęs patikėti pakliuvęs į Norvegiją. Jei ne +33 laipsnių karštis.

Tik, geriau įsižiūrėjus, “juodųjų kalnų” pakrantės ten ne laukinės, o pilnos žavių miestukų su Venecijos pirklių statytomis bažnyčiomis bei rūmais. Jų gatvelės tokios siauros, kad, lyg Venecijoje, tegalima vaikščioti pėsčiam. Dažna tokia stati, kad virsta laiptais.

Rausvi ir pilkšvi Viduramžių mūrai puikiai papildo gamtos peizažą. Nenuostabu, kad Perasto kaime (su 17 bažnyčių, 2 cerkvėm, bet tik 350 gyventojų) vienerius iš 16 rūmų nusipirko Maiklas Duglasas ir Ketrina Zeta Džouns.

Nors Kotoro įlanką galima perplaukti keltu, džiaugiuosi, kad apvažiavome automobiliu. Juk iš kiekvienos kelio atkarpos, kiekvieno miestelio įlanka atrodo vis kitaip, o įspūdingiausi vaizdai – nuo kalnų kelio į Cetinę.

Tiesa, vieno turistų džiaugsmo Juodkalnijai trūksta – gerų paplūdimių. Didžioji dalis krantų uolėti, o reti smėliuko ar (dažniau) akmenukų ruožai siauručiai it prie Lietuvos ežerų. Kone kiekvienas jų brangus centimetras perduotas “administruojančioms įmonėms” nuomojančioms šezlongų ir skėčių eiles (kad poilsiautojų tilptų daugiau, būna, supila į jūrą betoninius “kyšulius” ir siūlo kaitintis saulutėje ant jų).

Prieš kiekybę Juodkalnijoje triumfuoja kokybė. Greta didesnių paplūdimių buvę kaimai seniai suaugo į kilometrinius kurortus su romantiškų kavinių pilnomis pajūrio promenadomis. Kiekvienas turi savo veidą. Tie su įspūdingiausiais senamiesčiais brangesni ir pamilti atvykėlių iš toliau (ypač Budva), kiti pigesni, bet tiems, kam pakanka jūros ir pramogų, nemažiau smagūs (pvz. Sutomorė).

Ulcinjo kurortas pačiuose pietuose tarsi apjungia abu dalykus: ten ir gražus įtvirtintas senamiestis, ir žemesnės kainos. Tačiau dauguma gyventojų jame albanai, tad atmosfera chaotiškesnė, senamiestis apgriuvęs.

Juodkalnijoje – milijonierių žaidimų aikštelės…

Bet labiausiai Juodkalnija trokšta tų turistų, kurie pinigų išvis neskaičiuoja. Jiems – Sveti Stefano sala su venecijiečių miesteliu, kuri visa dabar – vienas viešbutis, šitoks prabangus, kad kiekvienam svečiui tenka po keturis darbuotojus. Tie, kas nesusimoka ~1500 eurų siekiančios minimalios nakvynės kainos, net neįleidžiami pasižvalgyti po jo aikštes ar keturias bažnyčias.

Tikriausiai niekur pasaulyje į Sveti Stefaną nerasi nieko panašaus – kam gi pavyktų supirkti visą istorinį miestelį? Ironiška, kad šį turtuolių rojų įkūrė komunistai. Įkalbinėti vietinius gyventojus parduoti savo giminės namus jiems neteko: po Antrojo pasaulinio karo komunistinė Jugoslavija tiesiog viską nacionalizavo, rekonstravo ir ėmė į Sveti Stefaną vilioti Holivudo žvaigždes ir jų dolerius (izoliuotos nuo skurdžios Jugoslavijos realybės ten poilsiavo Elizabet Teilor, Sofi Loren). Po komunizmo žlugimo ir Jugoslavijos karų merdėjusį kurortą 2007 m. šiuolaikinei prabangai prikėlė rusiškas tinklas “Aman Resort”.

Beveik vien rusų kalbą girdėjau ir naujojoje Juodkalnijos milijonierių turizmo sostinėje – “Porto Montenegro” Tivate. Vietinis viešbučio šeimininkas vardijo, kieno gi daugiaaukštės superjachtos išrikiuotos iki 600 vietų plečiamoje prieplaukoje: Džiokovičiaus, Šumacherio… Tačiau rusiški laivų pavadinimai, denyje švenčiančios vidurinio amžiaus rusakalbės neleido nė išdidžiai plazdančioms Bermudų, Maršalo salų ar Barbadoso vėliavoms nuslėpti, kad dauguma “Porto Montenegro” prisišvartavusiųjų – naujieji rusai. Prie jų priderintos ir kainos naujame krantinės miestelyje: išleidus bent 10 eurų parkingas mums būtų buvęs nemokamas, bet patyrinėjęs antkainius supratau, kad geriau apsimoka tiesiog “palikti” 4 eurus už automobilio stovėjimą.

Kur dabar “Porto Montenegro” kadaise buvo piečiausioji Austrijos-Vengrijos, paskui Jugoslavijos karo bazė ir tai primena muziejus, kuriame galima net pasivaikščioti po tikrą karinį povandeninį laivą. Įdomu. Tačiau be mūsų per gerą valandą ten neužsuko nė vienas svečias. Turbūt tai prasčiausia “Porto Montenegro” šeimininkų investicija ir jie gailisi neatidarę dar vieno madingai skambančio “slow food” restorano…

…ir eilinės Balkanų liaudies kurortai

Dauguma turistų Juodkalnijos pajūryje į milijonierių erdves težiūri iš tolo. Jie apsistoja “pas vietinius” – tiesa, tai dažniausiai ne kambariai kažkieno bute, o specialiai pastatyti keliaaukščiai namai. Dauguma numerių vadinami apartamentais, nes turi ne tik vonią, bet ir virtuvę.

Logiška: milžiniški turistų srautai taip sukėlė Juodkalnijos kainas, kad restoranai ten – dvigubai, kartais keturgubai brangesni nei kaimyninėse šalyse ar Lietuvoje. Serbijos ir Kosovo vasarotojai net buvo ėmę vežtis ką valgyti visai savaitei iš tėvynių. Pildydama biudžetą Juodkalnija nurodė muitininkams konfiskuoti maistą, viršijantį 1 kg vienam žmogui.

Tačiau ir pačios Juodkalnijos parduotuvėse maistas pigesnis, nei Lietuvoje. Kol kas aukštyn šovė tik tų prekių ir paslaugų kainos, kurias perka turistai. Ir driokstelėjo jos ne juokais: štai 2010 m. kelionių vadove dar rašoma, kad 500 m nuplukdymas į Perasto miestelio bažnyčią dirbtinėje saloje kainuoja 1 eurą, o 2014 m. leidime – jau 5 eurus (tiek mokėjome ir mes).

Teigiama pokyčių pusė: skirtumas tarp “sutvarkyto” ir “(pa)prasto” akis bado vis mažiau kur. Jau daugiau nei pusė gatvelių gražios, švarios, malonios leisti laiką. Mažųjų miestų Juodkalniečiai mėgsta džiaugtis gyvenimu po atviru dangumi: teatrai, koncertų “salės”, net oficialių klubų krepšinio aikštės ir vandensvydžio baseinai neturi nei sienų, nei stogų – tik į viršų kylančias kėdes žiūrovams ant jūros kranto ar pašlaitėse.

Juodkalnijos kalnuota širdis – Cetinė ir Lovčenas

Juodkalnijos pakrantė šiandien yra toks šalies veidas, kad net sunku patikėti, kad didžiąją savo istorijos dalį Juodkalnija net neturėjo išėjimo į jūrą. Jį iškovojo jėga tik 1878 m., sugriaudama istorinį Osmanų Senojo Baro miestelį (pilkus fotogeniškus jo griuvėsius pamilo turistai). Iki tol du šimtmečius Juodkalnija buvo stačiatikiška kalniečių žemė, kurią nuo galingų kitatikių imperijų (krikščioniškos Austrijos ir musulmoniškų Osmanų) gynė tie patys sunkiai pražengiami kalnai.

Svarbiausiajam iš didžiųjų senosios Juodkalnijos valdovų – tokiu jį pripažins bet kuris juodkalnietis – Petrui II Petrovičiui-Negošui (1813-1851) – ant Lovčeno kalno pastatytas aukščiausias planetoje mauzoliejus. Atleidusi, kad Negošas buvo ir vyskupas, jį šitaip pagerbė ateistinė Jugoslavija. Mat šis Juodkalnijos valdovas sukūrė “jugoslavizmą” – idėją kad visus pietų slavus reikia suvienyti į vieną jugoslavų valstybę. Juodkalniečiai tada save laikė serbais – vieninteliais laisvais, ir todėl pačiais geriausiais, Jugoslavijos vienijimo avangardu. Negošas, dar ir rašytojas, net sukurpė serbų nacionalinį epą “Kalnų vainikas” (Gorski vijenac). Kai 1918 m. Juodkalnija prijungta prie Jugoslavijos, daug gyventojų džiūgavo, ir net 1990 m., Jugoslavijai griūvant, laisvės dar ilgai neprašė.

Iki pat šiol juodkalniečiai nesutaria, ar jie yra atskira tauta. Tie patys žmonės vienuose surašymuose prisistato kaip juodkalniečiai, kituose – kaip serbai (pastaroji proporcija: 45%-29%). Dažnas laiko save “ir serbu, ir juodkalniečiu”. Populiariausi ant pastatų išteplioti grafičiai – kaip Serbijoje: “NATO – ne”, “Kosovas yra Serbija”.

Šiaip ar taip, serbai ir juodkalniečiai kalba ta pačia kalba, išpažįsta tą pačią religiją ir juos skiria nebent istorijos vingiai. Per referendumą už nepriklausomybę Juodkalnijoje balsavo vos 55% piliečių, o lemtingi buvo… tautinių mažumų balsai (albanai ir bosniai tiesiog nebenorėjo gyventi XX a. pabaigoje juos žudžiusių serbų valdomoje šalyje, ir net ~90% jų palaikė Juodkalnijos laisvę).

Tarp juodkalniečių laisvės labiausiai troško istorinės sostinės Cetinės Lovčeno papėdėje gyventojai – miestelio su keliolika gražių XIX a. užsienio ambasadų, kukliais valdovų rūmais. Kiek mažiau – šiuolaikinėje jugoslaviškai nuobodžioje sostinėje Podgoricoje (kur patriotizmą kursto, rodos, begalybė gatves puošiančių vėliavų ir vimpilų), antrajame pagal dydį universitetiniame mieste Nikšičiuje, pilname šiuolaikiškų barų.

Giliausi Europos kanjonai – raftingo rojus

Į šiaurės rytus nuo miestų, toliausiai nuo krantų laukė pati dramatiškiausia Juodkalnijos gamta.

Ten – Durmitoro nacionalinis parkas ir Taros kanjonas, pasak turistinių bukletų antrasis pagal gylį pasaulyje po JAV Didžiojo kanjono (1300 metrų). Deja, daugumą vaizdų į jį užstoja medžiai – tačiau nuo Taros tilto tas žalias slėnis atrodo pribloškiamai.

Populiariausia rytų Juodkalniją pažinti aktyviai. Greta Taros tilto virš kanjono žmonės “lynais skraidė” be paliovos. O į švarias, iki dugno skaidrias kalnų upes kas rytą išplaukia dešimtys plaustų. Taros kanjone pirmąsyk gyvenime pusdienio raftingą išbandžiau ir aš: tai puiki vieta “pirmam kartui”, slenksčių ir rėvų mažai.

Labiau patyrę “raftintojai” renkasi Taros ruožą arčiau Bosnijos sienos, kur tėkmė “įžūlesnė”. Ten ir antrasis, Pivos kanjonas: oficialiai mažesnis, pilnas tvenkinių, bet kur kas geriau matomas nuo tunelėtų kelių.

Dar vienas JuodKALNijos simbolis – Ostrogo vienuolynas, įrengtas olose, kurioms, lyg namui, pastatytas puošnus fasadas. Išvysti Šv. Vasilijaus relikvijas klausydamiesi “gospodi pomiloj” ten traukia piligrimai. Regėdamas tuos mūrus aukštai kalnuose, vaizdus į tolimus slėnius, galėjau suprasti, kodėl šios stačiatikiškos valstybėlės, gyventojų skaičiumi šiandien vos lenkiančios Liuksemburgą (600 tūkst.), didingos imperijos retai ilgam pavergdavo. Kaip įveiksi tokius gamtinius įtvirtinimus Viduramžiška technika? Ar apsimoka?

Paskubėkite, kol vakariečiai neatrado Juodkalnijos

O štai keliauti į Juodkalniją tikrai apsimoka… Kol kas.

Jau dabar šią šalį kasmet aplanko triskart daugiau turistų, negu joje yra gyventojų. Kaip gali kurortus nustelbti turistų tvanas, pavyzdžių nereikia toli ieškoti. Kroatijos Dubrovnikas stūkso taip arti Juodkalnijos, kad ten galima nuvažiuoti ryte ir vakare sugrįžti. Šio miesto nuostabus Viduramžių senamiestis pamažu virsta antrąja Venecija iš pačios neigiamiausios pusės: paslaugų kokybė prastėja, kainos darosi plėšikiškos (pavyzdžiui, automobilio statymas daugiaaukščiame parkinge – 5 eurai už valandą), o kartu skridę lietuviai, girdėjome, skundėsi trynęsi siaurose gatvelėse su turistų miniomis. Kai 2010 m. ten keliavau pietinė Kroatijos pakrantė dar atrodė tuščia, autentiška, o šiandien nebežinau, ar ją rekomenduočiau ilgesnėms atostogoms.

Tuo tarpu Juodkalnijos “masiniai turistai iš Vakarų” dar neatrado, dar neišlepino vietinių savo eurų pluoštais. “Game of Thrones” ir panašaus kalibro serialų, priešingai nei Dubrovnike, Juodkalnijoje niekas nefilmavo (Džeimso Bondo lošimas išgalvotame Juodkalnijos “Casino Royale” šalį pristatė pasauliui, bet net ir tos scenos suvaidintos Čekijoje). Tik amerikiečių kruiziniai laivai rytais įplaukia į Kotoro uostą, bet jų kajučių gyventojai, nusipirkę iš apspitusių vietinių trumpas ekskursijas, dar tą patį vakarą išplukdomi kitur.

“Ar jūs iš laivo?” viltingai manęs klausė Kotoro prekijas. Išgirdęs neigiamą atsakymą, išsyk nukiūtino šalin… Kai į Juodkalnijos oro uostus “Ryanair” ir “Wizzair” atidarys aibę reisų iš Vakarų Europos, tokių klausimų niekas nebeuždavinės. Tada jau ne vien kruizų ir jachtų keleiviai juodkalniečiams atrodys pertekę pinigais.

Todėl nukeliauti į Juodkalniją verta paskubėti. Tiesa, tam dar reikia šiek tiek išradingumo. Jei nenorite važiuoti savo automobiliu iš Lietuvos, geriausia Juodkalniją pasiekti kaip į ją nuvykau aš: skristi į Dubrovniką, o iš ten važiuoti nuomotu automobiliu. Dubrovniko oro uostas – arčiau Juodkalnijos, nei didžiausiojo Kroatijos kurorto, tad pastarojo net pravažiuoti neprivalėsite. Juk Juodkalnija pilna savų “Dubrovnikų”: kuklesnių, bet irgi pasakiškai senoviškų. Karštas – bet ne pats brangiausias – birželis pasirodė geras laikas juos pamatyti savo akimis.

---

Visi kelionių po buvusią Jugoslaviją aprašymai

1. Buvusi Jugoslavija: tautų ir tikėjimų mozaika (įžanga)
2. Kroatija: viduržemis kaip kadaise
3. Serbija: nugenėtoji Jugoslavija
4. Kosovas gimė iš naujo
5. Slovėnija: dangiška kaimiška žemė
6. Makedonija. Senutėje žemėje - naujausia Europos tauta
7. Juodkalnija: naujasis Europos turizmo perlas
8. Bosnija: trijų žavių kultūrų frontas
9. Albanija: Azija Europoje