Išskleisti meniu

Toradžų kapai

Toradžai – kraupiausiai žavi tauta

Toradžai – kraupiausiai žavi tauta

| 1 komentaras

Toradžų tautos (Indonezijoje) vardo gal negirdėjote, bet bent kartą gyvenime „kraupote“ nuo netyčia internete rastų jų ritualų nuotraukų. Pavyzdžiui, mirusius giminaičius metus ir ilgiau jie laiko namuose. Per 5-7 dienas trunkančias laidotuves masiškai aukoja gyvulius. Kas trejus metus visus protėvių kūnus ištraukia iš kapų, perrengia, nešioja po gimtinę.

Gaila, kad šios „siaubingos istorijos“ užgožia ne mažiau įdomias kitas toradžų kultūros puses: unikalią tradicinę architektūrą, daugybės rūšių antkapius, tau tau skulptūras.

Toradžų kultūros ypatingumas tiesiog užgniaužia kvapą ir verčia atvėpti žandikaulį. Mažai pasaulyje netgi neprikalsuomų šalių, kurios šitaip išsiskirtų. Ir keliauti toradžų krašte – daug paprasčiau, nei iš pradžių maniau. Toradžai myli turistus, svečiai iš toli jų šeimoms – didžiulė garbė. Ir ne, toradžai nėra „džiunglių gentis“, tai šiuolaikiška tauta. Labai reta šiuolaikiška tauta, kuri, nors turi automobilius, internetą, išmaniuosius telefonus, hipsteriškus „barber shop‘us“, sugebėjo išlaikyti tradicijas, iš kartos į kartą perduodamas nuo neatmenamų laikų – atsilaikiusi prieš visus kolonistus ir misionierius, kuriems jie tebuvo „pasaulio užkampių atsilikėliai“. Toradžų gyvenimo centre, kaip ir per amžius – mirtis.

Iš visų mano kelionių būtent toradžų krašte man dažniausiai pasąmonėje kirbėjo jausmas „negi čia rimtai?“.

Kabantis karstas su kaukole

Kabantis karstas su kaukole (Londa)

Šis straipsnis apie Toradžus ir Sulavesį. Straipsnis apie visą Indoneziją ir jos kultūrą yra čia

Unikalūs toradžų miestai ir penkių rūšių kapinės

Nuo pat pirmos valandos toradžų krašte supranti atsidūręs kitame pasaulyje. Kaltos tos „pasakų namelių“ tongkonanų stogų eilės, kylančios virš kiekvieno kaimo ir miestelio. Vienoje kiemo pusėje – didieji šeimos namai, kitoje – ryžių kluonai. To paties tik toradžams būdingo stiliaus.

Tongkonanų eilės

Tongkonanų eilės Kete Kesu

Prieš atvykdamas maniau, kad tokie namai bus tik tie keli iš atvirukų (turizmo pramonė visur sutirština spalvas, ar ne?). Bet tokių namų iki šiol statomi tūkstančiai, prieš tai pašlaksčius žemę vištos, buivolo ir kiaulės kraujo mišiniu. Mačiau ir tokiu pat stiliumi sukurtus viešbučius, savivaldybes, poliklinikas, net bažnyčią… Daugelis kitų Indonezijos miestų seniai praradę veidą, suvienodėję – o toradžų miesteliams išskirtinumo pavydėti gali ir Europos valstybės.

Kete Kesu toradžų kaimas

Kete Kesu toradžų kaimas

Viskas toradžų pasaulyje turi prasmę. Ypatingi raštai namų fasaduose atspindi savininkų luomą: kiekvienas kaimas turi prievaizdą, besirūpinantį, kad niekas nesistatytų puošnesnio nei pridera namo. O šeimos namų fasadus puošiantys ragai – paaukotų buivolų liekanos. Laidotuvių, švęstų to namo kieme, metu. Kuo senesnis ir turtingesnis namas – tuo daugiau ragų – nes tuo daugiau laidotuvių, tuo daugiau buivolų kiekvieneriose jų paaukota. Ne kiekvienas toradžas išvardys savo giminačius, bet visi žino, iš kokių namų yra kilę jų protėviai. Juk tų namų papėdėje užkastos giminės placentos. Ir, svarbiausia, netoli jų plyti giminės kapai.

Toradžų tradicinio namo fasadas su raštais

Toradžų tradicinio namo fasadas su raštais

Kaip supratote, toradžų kapai stulbina dar labiau, nei namai. Namai – daugmaž vienodi, o kapai – be galo įvairūs. Vieni atgula kalnų šlaituose pakabintuose karstuose, kuriuos tegalima pasiekti kabančiomis bambukinėmis kopėčiomis (buivolo formos karstas – vyro, kiaulės – moters). Kitiems 3 mėnesius kietose uolienose sunkiai kalamos angos medinėmis durimis (kiekvienoje telpa 3-8 lavonai). Tretiems – puošnūs kapai-pastatai, primenantys tradicinius toradžų namus. Ketvirti mirę padedami į natūralias olas. O „Vaikų, kuriems dar neišaugę dantys“ kapeliai – medžiuose išpjautos skylės, „kad vaiko kūnelis įaugtų į medį“. Tik vargšai ir atsivertusieji į islamą kasami į žemę – nors pirmieji dar gali viltis, kad kada nors koks palikuonis praturtės ir pastatys virš jo kapo simbolinį namą.

Lemo kapų uola

Lemo kapų uola

Priešais kapinynus – svarbiausių giminės asmenų statulos, vadinamos tau tau. Medinės ar akmeninės, labai tikroviškos, gaminamos 3 mėnesius ir kainuojančios 1000 eurų. Tik tas mirusysis, kurio laidotuvėse paaukoti bent 24 buivolai, turi teisę į tau tau papuoštą kapą.

Tau Tau virš Londos laidojimo olos

Tau Tau virš Londos laidojimo olos

Iš daugybės karstų, kapų kyšo kaulai ir kaukolės. Jų niekas neslepia. Priešingai: kai lavonas supūva, giminaičiai specialiai padeda kaukolę, kad matytųsi, už tokią teisę dar rituališkai paaukoję kiaulę. Pirmą kartą toks vaizdas švelniai šokiravo, bet po kelių dienų toradžų krašte kaukolės, kaulai, baugios tau tau skulptūros tapo tokia įprasta aplinkos dalimi, kaip ir namai, medžiai, kalnai. Lietuvoje kur gūdžiame miške išvydęs kaukolę krūpteltum, ją radę vaikai gal gąsdintų vienas kitą: o pas toradžus štai guli šimtmečius atvirai kaulai ir niekas jų neima. „Prašome neimti kaulų ir kaukolių – parsinešus namo, gali vaidentis“ – skelbiama stende turistams.

Ant karsto sudėtos kaukolės. Patys toradžai, beje, tiki vaiduokliais. Vaikai nenori miegoti pietiniuose kambariuose, kur laikomi numirėliai, o į kapines kai kuriuose kaimuose neinama, nebent su proga, paaukojus gyvulių

Ant karsto sudėtos kaukolės Kete Kesu kaimo kapinėse. Patys toradžai, beje, tiki vaiduokliais. Vaikai nenori miegoti pietiniuose kambariuose, kur laikomi numirėliai, o į kapines kai kuriuose kaimuose neinama, nebent su proga, paaukojus gyvulių

Kodėl toradžų kraštui reikalingas gidas

Pamatyti toradžų kraštą galima ir vienam, nepriklausomai. Tačiau kai toradžų pasaulio suvokimas šitaip skiriasi nuo mūsiškio, čia kaip niekur gerai bent porą dienų turėti vietinį gidą: kad papasakotų, atsakytų į klausimus (atsakymai bus netikėti!). Internetas nėra Indonezijos stiprioji pusė ir jame rasi tikrai ne viską. Net angliškoje Vikipedijoje straipsnių apie daug svarbiausių toradžų tradicijų dar niekas neparašė.

Paskui gidą per toradžų krašto ryžių laukus atgal nuo Lemo kapinių

Paskui gidą per toradžų krašto ryžių laukus atgal nuo Lemo kapinių

Štai laukiame bemo (maršrutinio mikroautobuso) ir pralekia kokių 20 ar 40 automobilių ir motociklų kortežas: vienas su sirenomis, kiti pypia, džiūgauja. Pas mus taip būtų po krepšinio pergalės arba atvykus kokiam užsienio prezidentui. Gidas paaiškina: „Ligoninėje mirė žmogus ir jo kūną gabena namo“. Namie paaukos šunį ir prileis lavoną formalino. Tada laikys kokius metus pietiniame kambaryje su kibiru formalinui nutekėti po apačia, simboliškai maitins, vadins „miegančiuoju“ ar „sergančiuoju“ iki surinks pinigų laidotuvėms.

Į eilines laidotuves sunkvežimiu keliauja buivolas

Į eilines laidotuves sunkvežimiu keliauja buivolas (toradžų sostinėje Rantepao miestelyje)

Pralekia motociklas, skersai kurio galo – prie bambukinio „padėklo“ pririšta gyva kiaulė, tada sunkvežimiai su buivolais. „Aukojimui per laidotuves“ – paaiškina gidas. Vienas po kito važiuoja atviri sukvežimiai su kėbulais, grūste pergrūstais žmonių. „Veža svečius iš laidotuvių“ – vėl sako gidas ir pasiskundžia, kad taip važiuoti labai pavojinga ir jo sūnėnas neseniai šitaip užsimušė.

Toradžų krašte keliais nuolat zuja žmonių pilni sunkvežimiai - laidotuvių transportas

Toradžų krašte keliais nuolat zuja žmonių pilni sunkvežimiai – laidotuvių transportas

Laidotuvės, laidotuvės, kapai, laidotuvės… Laidotuvės yra svarbiausias toradžų kultūros momentas ir jokia kelionė į toradžų kraštą nepilna nė vienerių laidotuvių neaplankius. Tai irgi daug paprasčiau su gidu: jis žino, kur turtingiausių toradžų (t.y. įspūdingiausios) laidotuvės, kaip ten patekti.

Katafalkai palikti prie Lemo kapinių uolos. Kiekvienas naudojamas tik kartą. Reikia tam paaukoti 1-3 buivolus: kas nepaaukoja, tas nešamas ant paprastų naščių, o puošniausias 'katafalkas' - už 3 buivolus

Katafalkai palikti prie kapinių uolos. Kiekvienas naudojamas tik kartą. Reikia tam paaukoti 1-3 buivolus: kas nepaaukoja, tas nešamas ant paprastų naščių, o puošniausias ‘katafalkas’ – už 3 buivolus

Toradžai, atrodo, yra apsigimę priimti turistus. Dar Makasaro oro uoste (artimiausias oro uostas nuo toradžų krašto) prie lagaminų atsiėmimo konvejerio mums gera anglų kalba pateikė pasiūlymą, kurio negalėjome atsisakyti: nuvežimas iki Makasaro stoties (dar svarstėme, kaip ten vakare reiks nuvažiuoti) ir paskui patogiu miegamuoju autobusu, dvi dienos su gidu, dvi dienos laisvai ir t.t.

Makasaro autobusų stotyje

Makasaro autobusų stotyje. Beje, autobuse į Makasarą skambėjo ne kokia angliška ar indonezietiška muzika, o toradžiška, kur klipuose – tongkananai

Panašias „dienas su gidu“ galima nusipirkti ir jau Rantepao miestelyje (50 000 gyv.), kuris yra neoficiali toradžų kultūros sostinė ir yra maždaug regiono centre. Saviške programa nesigailėjau nė karto: gera anglų kalba, puikios gidų žinios apie toradžų kultūrą (juk jie patys toradžai!), jokių bandymų įpiršti papildomas paslaugas ar suvenyrus, vežioti po parduotuves. Pasirodė, kad toradžų „paslaugų turistams kultūra“ gal net aukštesnė nei, tarkime, Balio ir panašesnė į Vakarų pasaulio.

Rantepao centrinė aikštė ir bažnyčia

Rantepao centrinė aikštė ir bažnyčia

Toradžų laidotuvės žavi turistus, o turistai – toradžus

Pasaulyje yra šimtai ar tūkstančiai unikalių tautų ir kultūrų. Tačiau beveik visos jos yra dviejų rūšių. Vienos jų – tarkime, visokios Afrikos „gentys“ – yra „ketvirtasis pasaulis“, visiški civilizacijos užkampiai, kur keliauti užtrunka ilgai, pavojinga, nėra jokių patogumų, o su vietiniais susišnekėti vis tiek neįmanoma. Kitos (kaip amišai ar žydų ortodoksai) pačios savanoriškai užsidarė nuo pasaulio: to pasaulio – taigi, ir visų turistų – joms nereikia. Jeruzalės žydų ortodoksai tikrai nesiūlys ekskursijų po savo rajoną ir nepristatinės tradicijų „atvykėliams“ – o jei koks turistas užsuka per šventą dieną (šabą), vietiniai pasakoja, ir akmenimis jį apmėto.

Toradžų ryžių kluonai šiais laikais naudojami ir kaip garažai (žr. dešinėje)

Toradžų ryžių kluonai šiais laikais naudojami ir kaip garažai (žr. dešinėje)

Toradžai čia – visiška išimtis. Jie myli turistus, jie nori ir moka jiems pristatyti savo kultūrą. Šeimos nario laidotuves aplankęs atvykėlis iš toli jiems – garbė. Taip, užsienio turistų toradžų kraštą aplanko 70 000 per metus, bet laidotuvėse (bent jau skurdesnėse) mes vietinius, būdavo, domindavome ne mažiau, nei jie mus. „Nors turistų daug, į konkretų kaimą užsuka retai, todėl visiems įdomu“ – paskojo gidas. Nes kiekvienas eilinis kaimas lankytina vieta virsta tik per laidotuves. Užtat kokia!

Šie vaikai pakelėje labai prašė juos nufotografuoti

Šie vaikai pakelėje labai prašė juos nufotografuoti. Daugelis tiesiog sako ‘Hello’ (turbūt žino vienintelį žodį), kei buvo išmokę prašyti pinigų

Štai važiavome siaurais toradžų krašto keliais ir kelią pastojo didžiuliai vartai, ant kurių – kvietimas į rambu solo (mirties šventę). Jau kokį trečią mėnesį vyksta pasiruošimas. Kiekvienerioms laidotuvėms šeima pastato ištisą „miestelį“. Po ryžių kluonais juk tilps tik garbingiausi svečiai – kitų lauks laikini paviljonai (kruopščiai statomi, puošiami – nors po laidotuvių viskas bus sugriauta). Turtingiausiose laidotuvėse – dar ir bokštas, ant kurio gulės karstas su kūnu.

Samdyta grupė vyrų dainuoja laidotuvėse

Samdyta grupė vyrų dainuoja laidotuvėse. Turtingiausiųjų laidotuvės gali kainuoti ir pusę milijono eurų

Kieme būrys vyrų statė sunkų akmenį – megalitą (tik svarbiausi mirusieji turi teisę į tokius). Pakvietė ir mane jiems padėti. Toradžų krašte tu trauki visų žvilgsnius – bet kartu esi „saviškis“. Išskyrus kelis vaikus, niekas čia neprašė pinigų: įprasta, kad turistai, kaip ir vietiniai „eiliniai svečiai“, į laidotuves tiesiog atneša cigarečių. Šeimininkai jas padalina kitiems svečiams, pagirdo arbata. Svarbesni giminės atveža kiaulę, sūnūs – po buivolą. „Sūnūs negalės paveldėti turto, jei nesurengs tinkamų laidotuvių“ – sakė gidas.

Su kaimo vyrais keliu megalitą

Su kaimo vyrais keliu megalitą

Per laidotuves kaimas „atgyja“, virsta tokiu didmiesčiu. Į turtingiausias suguža šimtai žmonių, aplinkinės gatvės užgrūdamos automobiliais ir motociklais it arenos prieigos per krepšinio mačą Lietuvoje. Prekijai net pasistato laikinas parduotuves, alaus kioskus. Samdytos trupės rateliu aplink karstą šoka, dainuoja. Lankyti mirusiojo šeimynykščių eina specialiais rūbais vilkinčių kaimo moterų, vyrų paradai. Įspūdingiausiose iš mano lankytų laidotuvių buvo laidojama moteris, taigi, moterys nešė simbolinius „plaukus“ – dešimčių metrų ilgio audeklą. Vyrą simbolizuotų pinigų kapšas. Simbolizmas ten visur, visur: pavyzdžiui, moters karstas kai kuriuose kaimuose kiaulės formos (nes ji prižiūrėjo kiaules), vyro – buivolo formos.

Moterų procesija su raudonuoju audeklu seka paskui lavono palankiną

Moterų procesija su raudonuoju audeklu seka paskui lavono palankiną

Viskas trunka penkias dienas, savaitę, būna, net mėnesį: kuo turtingesnis, aukštesnio luomo mirusysis, tuo daugiau. Įvairios laidotubių dienos turi įvairias prasmes, o turistams dažniausiai pristatoma procesijos diena, kuomet, po dainų ir šokių, palankinas su karstu nešiojamas, džiaugsmingai mėtomas, kol galiausiai karstas įkeliamas į bokštą. Laidotuvių planuotojas taria kalbą – specialiu aukšto luomo toradžų kalbos dialektu. „Daugelis nesupranta, ką jis čia šneka“ – sakė gidas. Bet visi įdėmiai klauso, laidotuvių fotografas fotografuoja, laidotuvių operatorius filmuoja. Laidotuves organizuoja dešimtys ar šimtai žmonių, susiskirstę į komitetus, ir „laidotuvių įamžinimo komitetas“ būna vienas svarbesnių.

Kaimo moterys specialiais rūbais eina lankyti mirusiosios šeimos

Kaimo moterys specialiais rūbais eina lankyti mirusiosios šeimos

Toradžai yra tikri viešųjų ryšių ekspertai. Tą uolumą, kuriuo jie aukštindavo savo šeimų luomą ir turtus, jie nesunkiai pritaikė pristatydami savo kultūrą užsieniečiams.

Turizmas toradžų krašte nenaikina tradicijų – priešingai, padeda jas saugoti. „Jei jau žmonės keliauja 10000 kilometrų, kad pamatytų mūsų kaimus, mūsų šventes – reiškia, mes viską darome teisingai“ – mąsto toradžai. Ech, kiek pasaulyje tradicijų nunyko tik todėl, kad vietiniai manė, jog „išsilavinę, jauni, turtingi, taip nesielgia“!

Svarbiausi laidotuvių svečiai sėdi ryžių kluonuose. Po to, kai padėjau pakelti megalitą, ir man ten leido prisėsti - tiesa, ne per pačias laidotuves, o tik prieš jas

Svarbiausi laidotuvių svečiai sėdi ryžių kluonuose. Po to, kai padėjau pakelti megalitą, ir man ten leido prisėsti – tiesa, ne per pačias laidotuves, o tik prieš jas

Toradžams pasisekė, kad Indoneziją ir jų kraštą buvo kolonizavę ne kokie uolūs vietinių kultūrų naikintojai ispanai ar portugalai, o olandai – jiems svarbiausia buvo verslas, o ne religija. Jie uždraudė tik kai kurias „žiauriausias“ toradžų ceremonijas (pvz. dar XX a. vykdavusią „galvų medžioklę“, kuomet, laidotuvių proga, kaimo vyrai eidavo į kaimyninį kaimą kam nors nupjauti galvos ir, „šerdami“ galvą bananais, ją parnešdavo žmonoms, idant šios nuskustų odą ir raumenis, palikdamos tik kaukolę). Šiandien daugelis toradžų krikščionys – tačiau krikščionybė į šį kartą atėjo tik tarpukariu, ne su kokiais karingais žiauriais kryžiuočiais ar konkistadorais, o su išsilavinusiais XX a. misionieriais. Ir jie toradžiškų laidotuvių, kapinių nedraudė: tik kunigas kažkurią ten laidotuvių dieną lyg tai užsuka, bet jo nė nepastebėjau.

Gyvu konvejeriu visiems laidotuvių svečiams pavalgydinti į skerdimo laukymę nešamos kiaulės. Ten skerdžiamos, išdarinėjamos, ruošiamos - viskas vyksta lauke, visų akivaizdoje

Gyvu konvejeriu visiems laidotuvių svečiams pavalgydinti į skerdimo laukymę nešamos kiaulės. Ten skerdžiamos, išdarinėjamos, ruošiamos – viskas vyksta lauke, visų akivaizdoje

Didžiausias iššūkis toradžams – ne kaip tradicijas išsaugoti, o kaip jas pristatyti. Pasak japonų antropologės, gyvenusios tarp toradžų ~1980 m., kai toradžus atrado turistai, didžiausia jų baimė – kad užsieniečiai laikys jų tautą visiškais atsilikėliais, pasaulio užkampių gentimi. Todėl jie skyrė didžiulį dėmesį „teisingam“ prisistatymui. Kur artimiausios laidotuvės dabar gali pasakyti net Rantepao turizmo informacijos centre.

Alaus kioskas laidotuvėse. Prekijai juos tiesiog pasistato, laidojančiai šeimai nieko nemoka

Alaus kioskas laidotuvėse. Prekijai juos tiesiog pasistato, laidojančiai šeimai nieko nemoka

Tiesa, sutarti toradžams pavyko ne visais klausimais. Sunkiausia buvo su mitais. Norėta „atrasti“ „teisingas“, „oficialias“ jų versijas, nes bijota, kad jei viename kaime kažkokio dalyko prasmę pasakos vienaip, kitame – kitaip, tai turistas manys, kad toradžai išsigalvoja, meluoja, gidai – nekompetentingi. Tiesa paprastesnė: skirtinguose toradžų kaimuose tradicijos, mitai – skiriasi, ir mėginimas rasti teisingus patyrė fiasko, nes visi norėjo, kad teisingi būtų jų mitai. Apskritai toradžai iki XX a. nelaikė savęs viena tauta; nėra net vienos toradžų kalbos – skirtingi kaimai kalba aštuoniomis skirtingomis kalbomis. Kaip tautą toraždus apibrėžė kolonistai olandai, kuriems visų kaimų tradicijos pasirodė panašios. Bet šiandien jie jau patys didžiuojasi išgarsėjusiu toradžų vardu: jų mažiau nei milijonas, o juos žino visa 250 mln. gyv. Indonezija, visas pasaulis!

Toradžų laidotuvių vedėjas karsto bokšte

Toradžų laidotuvių vedėjas karsto bokšte

Antroji dilema toradžams – ar tikrai turistams rodyti visas tradicijas? Gal kai kurias tradicijas išvydę užsieniečiai tik niekins toradžus, užuot gerbę?

Pavyzdžiui, lavono laikymas namie metus ir ilgiau. Mums gidas apie jį pasakojo, net pasiūlė nusipirkti cigarečių idant duotume dovanų mirusiojo, kurį lankysime, šeimai (pirmąkart gyvenime jų sau pirkau!), bet taip ten ir nenuvedė. Galbūt jam nelabai patinka, jog toradžai užsienyje iliustruojami lavonų vaizdais, tarsi tai būtų jų kultūros ašis. Mirtis – ašis, bet patys lavonai – tik to apraiška. Taigi, toradžų krašte taip ir nepamatėme nė vieno atidengto lavono (nekalbu apie iš kapų boluojančius kaulus ar mumijas muziejuje). Bet eidamas pro visus senuosius namus supranti, kad daugelio jų lovose guli „miegantysis“.

Kapinėse. Mirusiems protėviams prinešta daug cigarečių, vandens butelių

Kapinėse, kur mirusieji laidojami oloje. Mirusiems protėviams prinešta daug cigarečių, vandens butelių. Londa.

Gyvūnų aukojimai – kai jau galvojai, kad matei viską…

Nesutarimai, kaip reikėtų pristatyti toradžų kultūrą, akivaizdžiausi kai kalba pasuka apie gyvūnų aukojimus laidotuvėse. Kai kurie stengiasi aukojimą švelniai slėpti nuo „jo vis tiek nesuprasiančių vakariečių“: mus užkalbinęs toradžas tarpininkas oro uoste sakė „ten įdomu nebent televizijoms, o ne turistams“. Tuo tarpu jo surastas vietinis gidas, mus pasitikęs 5 valandą ryto toradžų krašte, išsyk paklausė, ar norėsime dalyvauti gyvūnų aukojime.

Buivolai laukia, kol bus paaukoti

Buivolai laukia, kol bus paaukoti. Šios laidotuvės skurdesnės, taigi, laikinų pastatų, žmonių, mažiau, o turistai – mes vieninteliai

Nelabai viliojantis vaizdas – bet svarbi tradicija… Kai sutikome, gidas sakė mumis besididžiuojantis: jo nuomone, tai svarbiausia laidotuvių dalis ir gaila, kad vos keli turistai tą pamato. Juk tik tada, kai paaukojamas buivolas, laidojamas žmogus tikrai miršta: būtent mirštančių buivolų vėlės “miegančiųjų“ sielas palydi į amžinybę.

Kaip privatus automobilis atrodantis maršrutinis taksi pavežė mus iki atkampesnio kelio, tada neilgas žygis pėsčiomis ten, kur viduryje kaimo, greta tradicinio šeimos namo ir ryžių kluonų, pastatytas nedidelis „laidotuvių miestelis“ su pavėsinėmis, parduotuvėle. Dabar jau galiu įvertinti – vidutiniškai turtingo žmogaus laidotuvės.

Buivolas albinosas - pati geriausia auka

Buivolas albinosas – pati geriausia auka

Aikštėje pririšti keli buivolai. Vaikai su jais žaidžia, glosto, maitina – bet jų snukiai kažkokie liūdni, it nujaustų artėjantį galą (arba tiesiog man taip atrodo, nes jų ateitį žinau). Augaloti vyrai vis veda naujų buivolų, kai kurie tarsi mėgina priešintis. Juos pririša prie medžių, kuolų. Per garsiakalbius laidotuvių vedėjo balsas dėsto programą, viską fiksuoja laidotuvių fotografas ir laidotuvių operatorius su profesionalia kamera.

Vaikai žaidžia su buivolu, kurį tuoj valgys

Vaikai žaidžia su buivolu, kurį tuoj valgys

Mes sėdame vienoje iš pavėsinių: jos sunumeruotos, toradžai žino savo vietą. Laukimas, renkasi vis daugiau žmonių, vaikų. Kol vienas savanorių išsitraukę mačetę ir vienu smūgiu perrėžia buvolui miego arteriją. Tas paplūsta kraujais, kurį laiką dar blaškosi, kol sukniumba. Toks mirties „spektaklis“ pakartotas šešis kartus, kol kiemas virsta kritusių buivolų lauku. Tik štai vienas koks, jau atrodo padvėsęs, dar sujuda, dar pakyla, žengia kelis šlubus žingsnius ir vėl sukniumba – visiems laikams.

Skerdikas aukoja buivolą. Skerdikai - savanoriai.

Skerdikas aukoja buivolą. Skerdikai – savanoriai.

„Per svarbiausių žmonių laidotuves aukojami 24 buivolai. Šitose laidotuvėse mažiau, bet žmogus irgi svarbus, nes vienas paaukotų buivolų – albinosas“ – pasakojo gidas – „Todėl toradžai gimdo tiek daug vaikų. Vienuolika vaikų – reiškia bent vienuolika buivolų laidotuvėse, juk vaikai po vieną nupirks. Tiesa, dabar aukojamų buivolų mažėja: aš geriau rinkčiausi išmokslinti vaikus, nei papildomus buivolus. Daug šeimų tiek ištaško laidotuvėms, kad visai nuskursta“.

Kruvinas peilis nuvalomas į mirštantį buivolą

Kruvinas peilis nuvalomas į mirštantį buivolą

Visą laiką, kol skerdžiami buivolai, tame pat kieme kiti žmonės išdarinėjo, paskui virė kiaulę. Buivolai skerdžiami konkrečią laidotuvių dieną, kiaulės paaukoti atnešamos bet kada.

Buivolų išdarinėjimas. Kairėje - šieno krūva iš perpjauto skrandžio

Buivolų išdarinėjimas tvyrant ore mirties kvapui. Kairėje – šieno krūva iš perpjauto skrandžio. Buivolai. Viskas toradžų laidotuvėse susiveda į juos. Nuo to, kiek paaukojama buivolų, priklauso, kokiu palankinu galės būti nešamas kūnas (už puošnų – papildoma 1-3 buivolų auka), ar kapą papuoš tau tau. O kiek buivolų galima paaukoti, priklauso nuo žmogaus luomo

„Spektaklis“ nesibaigė: buivolai čia pat išdarinėti, o jų mėsos išdalintos kaimiečiams. „Kas ką gaus, priklauso nuo statuso“ – sakė gidas – „5% toradžų yra vergai, jiems – prastesni pjausniai ir jie laidojami be ceremonijų. 5% – aukšto luomo, 30% – antrojo, 60% – trečiojo luomo ir visi turi skirtingas teises, nors krikščionybės laikais ir nemėgstama apie tai kalbėti“. Ar galima įsivaizduoti šiuolaikinę, tebeklestinčią kultūrą, tolimesnę visoms Vakarų pasaulio vertybėms! Minėta japonų antropologė prisiminė, kad toradžai jos prašė vietoje “vergai” pasakojant apie jų tradicijas sakyti “pagalbininkai”.

Laidotuvių dalyviams dalinama buivolų mėsa. Žmonės iš šalies kartais sako, kad dėl šios tradicijos „švaistomi buivolai“ – toradžai atkerta, kad visa mėsa suvalgoma, tai kuo toks aukojimas skiriasi nuo skerdimo skerdykloje?

Laidotuvių dalyviams dalinama buivolų mėsa. Žmonės iš šalies kartais sako, kad dėl šios tradicijos „švaistomi buivolai“ – toradžai atkerta, kad visa mėsa suvalgoma, tai kuo toks aukojimas skiriasi nuo skerdimo skerdykloje?

Toradžų pasaulyje mirtis ir gyvenimas – persipynę kaip niekur. Mirtis čia – beveik gyvenimo prasmė: ir žmogui, ir buivolui. Suprantu tai. Bet vis viena sunkiai gebėjau įsijausti į tuos vaikus, kurie čia pat buivolus glostė, čia pat juokdamiesi stebėjo jų mirtis, kuo arčiau prisispraudę prie pavėsinių tvorelių. Man vis tiek buvo liūdna matyti skerdžiamų buivolų akis, vieną kurių ką tik pats buvau pašėręs. Kita vertus, aš nesu vegetaras, ne tiek paskerstų gyvūnų per gyvenimą suvalgiau – tad kaip gi galėčiau komentuoti?

Vaikai žaidžia su buivolo kanopa. Nė viena buivolo dalis nelieka nepanaudota.

Vaikai žaidžia su buivolo kanopa. Nė viena buivolo dalis nelieka nepanaudota

Iš didžiulio buivolo teliko kanopos, kaukolė su ragais, ir apvirškintos žolės kalnas, išdribęs iš prapjauto milžiniško skrandžio.

Toradžų krašto lankytinos vietos ir pasivaikščiojimai

Toradžų kraštas yra kalnuotas, labai gražus, nusėtas gražiais kaimais ir kapais. Viso to yra visur – pakanka tiesiog pasivaikščioti siaurais, labiau motociklams nei automobiliams skirtais keliais, ir išvysi dešimtis tradicinių namų, kapų, o gal ir statomą laidouvių miestelį, švenčiamas laidotuves arba gaidžių peštynes – aišku, su aistringomis lažybomis dėl rezultatų. Šiaip jos nelegalios, bet toradžų laidotuvėms padaryta išimtis: juk tradicija.

Net ir šiaip jau šiuolaikiški namai būna turi bent jau tradicinį stogą

Net ir šiaip jau šiuolaikiški namai būna turi bent jau tradicinį stogą

Kaip greitai žmogus prie visko pripranti, net savaip baisu! Po buivolų aukojimo, gaidžių peštynės nė nebesukrėtė: taip viskas greitai, beveik be kraujo. Dar toradžų krašte vyksta jaučių, svirplių kovos.

Peštynėms parduodami gaidižiai Rantepao turguje

Peštynėms parduodami gaidižiai Rantepao turguje. Beje, senutės vištas vežėsi namo viešuoju mikroautobusu

Populiariausia taip pavaikščioti regiono šiaurėje, mat ten yra aukščiausi taškai ir dar atsiveria nuostabūs vaizdai į slėnius, į ryžių laukus, kuriuose ramiai ganosi buivolai, antys, o aplinkinius augalus nutūpę ryškūs drugeliai.

Ryžių laukai palei pasivaikščiojimo taką

Ryžių laukai palei pasivaikščiojimo taką. Nuorodos į tongkonanus aplink, beje, ir angliškos: prisitaikyta prie turistų

Ėjome nuo Tinimbajo panoramos iki Tikalos, apie 10 km. Įdomiausi taškai – Panos kaimas, pilnas tradicinių namų ir (nėra rodyklės) kapų uolose, vaikų kapų, Embatau-Ranterijos apylinkių vaizdas į ryžių laukus ir Tinimbajo bei Batutumongos į slėnį. Už lankymąsi ten mokėti nereikia, kavinės su nuostabiais vaizdais dar yra labai pigios, o vietinių „Labas, pone!“ skambėjo ausyse.

Tinimbajo panorama iš nebrangios viršūnės kavinės

Tinimbajo panorama iš nebrangios viršūnės kavinės

Regiono pietuose gausu labiau turistinių vietų, į kurias kaimai pardavinėja bilietus (tiesa, nebrangius: čia ne Afrika, turisto „išgręžti“ nemėginama), šalimais prekiauja suvenyrais (net ištisą tau tau gali nusipirkti).

Tau tau suvenyrų parduotuvėlėje prie Lomo

Tau tau suvenyrų parduotuvėlėje prie Lomo

Prie Rantepao – Kete’kesu, bene gražiausias tradicinis kaimas (tiesa, jau nebegyvenamas ir virtęs savotišku muziejumi, į kurio namus šeimos sugrįžta tik atšvęsti laidotuves). Šalimais – didingi kapai, kabantys karstai.

Kete Kesu žiūrint iš toliau

Kete Kesu žiūrint iš toliau

Toliau į pietus – Lemo laidojimo uolos, su iškaltomis kapų angomis ir tau tau eilėmis. Mums lankant darbininkai kaip tik įrenginėjo naują kapą.

Lemo laidojimo uolos tau tau eilės

Lemo laidojimo uolos tau tau eilės

Tada – Tampangailo ir Londos laidojimo olos, pilnos kaulų, skeletų. Pastarojoje yra ir kabančių karstų.

Toradžų Romeo ir Džuljeta Londos oloje. Pasak gido, jie nusižudė, nes tėvai nepritarė jų santykiams, dabar jų kaukolės sudėtos greta. Nebūčiau linkęs tikėti, jei tai būtų istorija iš gūdžios praeities, bet data, sakė, ~1970 m. - tad labai gali būti, kad istorija tikra

Toradžų Romeo ir Džuljeta Londos oloje. Pasak gido, jie nusižudė, nes tėvai nepritarė jų santykiams, dabar jų kaukolės sudėtos greta. Nebūčiau linkęs tikėti, jei tai būtų istorija iš gūdžios praeities, bet data, sakė, ~1970 m. – tad labai gali būti, kad istorija tikra

Dar – Kambiros laidojimo medžiai vaikams.

Vaikų kapai medyje Kambiroje

Vaikų kapai medyje Kambiroje

Viską galima pamatyti išsinuomavus dienai automobilį (gal – su vairuotoju) ar motociklą. Deja, su viešuoju transportu regione gana sunku ir paprastai nesulaukus tekdavo važiuoti taksi ar eiti pėsčiomis.

Rantepao miestelis yra toradžų krašto širdis, ten daugelis viešbučių, restoranų. Bet tai kartu ir kaimas, kur nesugebančius miegoti labai kietai erzins amžinas gaidžių koncertas. Vienintelė tikra lankytina vieta jame – miesto “buivolų” turgus (vienais duomenimis smarkiausiai šurmuliuojantis antradieniais ir šeštadieniais, kitais – kas šešias dienas: reikia teirautis vietoje ir būti pasiruošusiam išgirsti skirtingus atsakymus). Kiaulienos skyrius ten – paršelių gardai, „jautienos“ – už nosių parišti buivolai, „vištienos“ – už kojų prikabinti koviniai gaidžiai, kuriuos šeimininkai čia pat paleidžia, supjudo. Be peilių – tik tam, kad pademonstruotų potencialiems pirkėjams jų kovinę dvasią. Viskas – laidotuvėms, bet koks penktadalis lankytojų – turistai, paprastai vedami gidų. Į juos pardavėjai, pirkėjai nebekreipia dėmesio, aplink vyksta sandoriai, ruošiamos dar vienos nepranokstamos laidotuvės.

Rantepao turgaus kiaulienos skyriuje

Rantepao turgaus kiaulienos skyriuje. Be turgaus, ten dar yra muziejus (mums lankantis kažkas taip dvokliai kažką virė lankytojų salėje, kad patys toradžai čiaudėjo nuo kvapo), kryžius ant kalno

Ar norėčiau sugrįžti į lavonų rengimo šventę?

Iš visų mažų miestelių ir kaimų, kuriuos lankiau pasaulyje, būtent toradžų krašte praleistos keturios dienos buvo įspūdingiausios gyvenime: tiesiog nėra su kuo to palyginti.

Paskutinį vakarą internete vėl atsiverčiau tas nuotraukas, kurios kažkada man buvo pirmasis toradžų krašto vaizdas. Manene šventė, kurios metu, kas trečią rugpjūtį, kaimo vyrai savaitei persikelia gyventi į kapines, išima iš ten lavonus, nešioja juos, perrengia, paguldo atgal. Tarkime, įdėję į kokio prieš 80 metų mirusio protėvio (kurio gyvo jau niekas nebeprisimena) karstą „dovanų“ jam šiuolaikinį mobilųjį telefoną…

Tokius vaizdus randa Google įvedus į paiešką Manene Toraja

Tokius vaizdus randa Google įvedus į paiešką Manene Toraja

Dabar apie toradžus jau žinojau nepalyginamai daugiau. Ne visi „perrengia lavonus“ – tik pagonys ir katalikai (protestantų kunigai neleidžia), kartu su lavonu perrengiamas ir tau tau, o jei lavonas visai sunykęs – tiesiog pakeičiami karste rūbai.

Protestantų tau tau būna labiau nutriušę, neprižiūrėti

Protestantų tau tau būna labiau nutriušę, neprižiūrėti

Visgi, viena buvo girdėti tokius gido paskaojimus, kita – išvysti nuotraukas, supuvusius lavonus į burną įgrūstomis cigaretėmis (duodi proproproseneliui parūkyti) ir pan. „Gal ir gerai, kad iš čia jau važiuojam“ – tarė vėl sukrėsta žmona. Kažkaip viskas atrodo ne taip: kad štai tie angliškai gerai kalbantys gidai, telefonais žaidžiantys vaikai greit išsitrauks, nešios, perrenginės lavonus, žais su jais.

Šios merginos paprašė bendros nuotraukos su manimi. Jos atrodo visai moderniai, bet, neabejoju, tikrai laikosi toradžų tradicijų, kuriomis čia didžiuojamasi.

Šios toradžės paprašė bendros nuotraukos su manimi – tai toradžų krašte pasitaiko, ne visi bendravę su turistais. Jos atrodo visai moderniai, bet, neabejoju, tikrai laikosi toradžų tradicijų, kuriomis čia didžiuojamasi.

O man būtų savaip įdomu į toradžų kraštą sugrįžti per Manenę. Ne tiek dėl makabriško lavonų vaizdo, kiek dėl kaip niekur kitur „tiesiai į gerklę“ tau „sušeriamo“ supratimo, kad tavo kultūra, žmogau, viena iš daugelio, kad gyventi galima visai kitaip: ir vis tiek ten laimingos šeimos, klestintys menai, normali ekonomika (Indonezijos mastais), civilizacija, turizmas.

Ištempiamos paaukotų buivolų liekanos

Ištempiamos paaukotų buivolų liekanos

Makasaras – toradžų krašto vartai

Kelionė iš toradžų krašto laukė ilga: nors nuo Rantepao iki artimiausio didmiesčio Makasaro 314 km, dėl siaurų kalnų kelių važiuojama visą dieną – 9 val (į priekį naktį buvo kiek greičiau).

Ir nors Makasaras – 1,7 mln. gyventojų miestas, vienas didžiausių Indonezijoje, daugeliui turistų jis – tik vartai į toradžų kraštą. Jau prie Makasaro oro uosto pasiitnka toradžų namo muliažas, Makasaro centre – didžiausios toradžų vertybės buivolo albinoso skulptūra (buivolas albinosas Rantepao turguje gali kainuoti ir 20 000 eurų – vien todėl, kad laidotuvėse tai labai gera auka).

Įspūdinga statoma Makasaro naujoji mečetė

Įspūdinga statoma Makasaro naujoji mečetė

Pasivaikščiojęs pusdienį po aptriušusį Makasaro centrą ir lankytinas vietas supratau kodėl. Ar gi gali Makasaro olandų fortas, kad ir geriausiai išsilaikęs, suremontuotas Indonezijoje, prilygti kad ir eiliniam toradžų kaimui? Tokių fortų Europoje daug, tad tik kiti indoneziečiai tuštokuose muziejuose vaikščiojo.

Makasaro fortas. Užėmę miestą iš vietos valdovų olandai jį perstatė it europietišką miestelį iš kurio valdė prekybą gretimame uoste

Makasaro fortas. Užėmę miestą iš vietos valdovų olandai jį perstatė it europietišką miestelį iš kurio valdė prekybą gretimame uoste

O Makasaro pakrantės promenada, poilsinė Laelae sala, į kurią vis siūlėsi nuplukdyti eilė valtininkų, nė iš tolo neprilygsta Baliui. Būtent ten išskridau iš toradžų krašto, Sulavesio salos – kaip ir daugelis kitų baltaodžių Makasaro oro uoste.

Toradžų krašto Sulavesyje lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Toradžų kraštą Sulaveso saloje.

Toradžų krašto Sulavesyje lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Toradžų kraštą Sulaveso saloje.


Visi mano kelionių po Indoneziją (ir aplink) aprašymai-vadovai

1. Indonezija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant (ĮŽANGA)
2. Balis - įvairi it visas žemynas sala
3. Gilis - malonumų, laisvės ir gamtos rojus
4. Lombokas - kaip Balis prieš 30 metų?
5. Komodo - didžiausių driežų sala
6. Rytų Timoras - atgimstanti tragedijų šalis
7. Toradžai - kraupiausiai žavi tauta
8. Java - ugnikalnių ir civilizacijų sala
9. Singapūras - kitoks! Ateities! Miestas!

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , ,


    1 komentaras

  1. Labai teisingai pavadintas straipsnis. Skaitau ir tuo pačių žaviuosi, ir kraupiuosi…

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *