Išskleisti meniu

Sapė

Komodo – didžiausių driežų sala

Komodo – didžiausių driežų sala

| 0 komentarų

Komodo sala pripažinta vienu 7 naujųjų pasaulio gamtos stebuklų. Tas sąrašas, tiesa, vertinamas prieštaringai: jį išrinko internetu eiliniai žmonės. O Indonezijoje, kuriai priklauso Komodas, tų žmonių – 250 milijonų…

Visgi, salą išgarsinę „gyvi dinozaurai“ komodo varanai – vieni tų unikalių, įspūdingų pasaulio gyvūnų, dėl kurių žmonės ryžtasi keliauti toli toli. Bent jau atskrenda iš Balio ar Javos, jei keliauja po Indoneziją.

Per Komodo apylinkėse praleistą beveik savaitę supratau, kad, viena vertus, čia yra ką veikti ir be varanų, kita vertus, gausu ir abejotinų pasiūlymų, nesklandumų, tad verta kelionę planuoti atidžiai.

Nuostabios salų aplink Komodą panoramos. Vaizdas Padaro saloje

Nuostabios salų aplink Komodą panoramos. Vaizdas Padaro saloje

Šis straipsnis apie Komodo, Sumbavos ir Floreso salas. Straipsnis apie visą Indoneziją ir jos kultūrą yra čia

Kodėl Komodo ir kas tie Komodo varanai?

Komodo varanai yra didžiausi planetos driežai. Ne, jie nėra dinozaurų palikuonys ir jie nėra tokie dideli, kaip kai kuriose reklaminėse atvirutėse, kuriose varanai atrodo beveik žmonių dydžio, nes tiesiog stovi arčiau fotografo.

Varanai nėra ir drambliai ar lokiai – tačiau, kai drieželius esame pripratę matyti mažyčius (kaip tie prasisprausdavę į mūsų viešbučio prie Komodo kambarį) tai varanai – netikėti, įspūdingi. Dar įspūdingiau, kad varanai minta už save didesniais šernais, net elniais. Krimsteli koją kartą, du kartus. Varano nuodai stabdo kraujo krešėjimą, tad gyvūnas nukraujuoja – gal po kelių dienų, gal savaičių. Varanas seka iš paskos, leisgyvį pradeda ėsti. Supuola ir kiti varanai. Tada kelias savaites maistą virškina, tūnodami kur atokaitoje.

Komodo varanas iš arti

Komodo varanas iš arti

Pakanka kartą į dešimtmetį Komodo varanams „nugriebti“ vieną kitą žmogų (2007 m. – vaiką, 2009 m. – iš medžio iškritusį vaisių rinkėją) – ir turistinė legenda apie pabaisas Komodo drakonus (taip jie vadinami anglų k.) tęsiasi, net plečiasi. Turistinėse svetainėse rašomi niekuo nepagrįsti mitai, neva varanai iš už daugelio kilometrų užuodžia mėnesines ir puola jomis sergančias moteris ir pan. Visiems smagu įsivaizduoti, kad dalyvauja Juros periodo parko filme – ir išgyvena.

Kadaise, manoma, Komodo varanai gyveno net ir Australijoje, tačiau ilgainiui liko tik keliose salose. Neįtikėtina, bet pirmieji baltaodžiai juos pamatė tik 1910 m., sekdami indoneziečių legendomis. Neprabėgo nė šimtmetis, o dabar jau kasdien į varanus žiūri šimtai turistų, o iš jų rodymo pragyvena tūkstančiai indoneziečių.

Ekskursijos po Komodo salos mišką vedlys, pasiruošęs stabdyti puolantį varaną dvišaka lazda

Ekskursijos po Komodo salos mišką vedlys, pasiruošęs stabdyti puolantį varaną dvišaka lazda

Komodo varanų dėka gimė Labuan Badžo kurortas

Pačioje Komodo saloje yra tik vienas kaimas su ~2000 žmonių, o daugelis keliautojų apsistoja didesnėje Floreso saloje. Labuan Badže – tikrame „varanų kurorte“. Nors jis įsikūręs pačioje skurdžiausioje Indonezijos provincijoje, čia yra ir itališkų picerijų, ir jaukių barų su vakarietiška muzika, net „Starbucks“ kavinė: keliautojai pas varanus sukėlė tikrą ekonominį bumą.

Restoranas ant kalno prie Labuan Badžo

Restoranas ant kalno prie Labuan Badžo

Pagrindinė kurorto gatvė (Sukarno-Hatos) – tarsi viena ilga „ekskursijų pas varanus“ parduotuvė. Agentūrų darbuotojai užsieniečius praeivius ir žodžiu kviečia, ir net traukia jų dėmesį ant laiptų grodami gitaromis. Pas kuriuos nors galiausiai užsuka beveik visi turistai: į varanų gyvenamas salas nuvykti be vietinių „prižiūrėtojų“ negalima.

Pagrindinėje Labuan Badžo gatvėje. Vienas didžiausių pavojų čia - ne varanai, o neaptvertos ir neuždengtos gilios duobės šaligatviuose

Pagrindinėje Labuan Badžo gatvėje. Vienas didžiausių pavojų čia – ne varanai, o neaptvertos ir neuždengtos gilios duobės šaligatviuose

Internetas Indonezijoje nėra toks galingas, kaip daugelyje šalių, ir ekskursijas išties patogiausia pirkti Labuan Badže. Atvykau išvakarėse, tikėjausi pasivaikščioti, rasti geriausią, bet netrukus nusivyliau: visos agentūros siūlo lygiai tą patį: tuos pačius laikus, tuos pačius maršrutus, beveik vienodas kainas. Pasirodo, net ir sodina į tuos pačius laivus: panašu, ekskursijų organizatorius tėra vienas (arba visi vieni kitus kopijuoja), tuo tarpu daug tik perpardavinėtojų, dirbančių už komisinius. Vienintelis didesnis skirtumas: kai kurie perpardavinėtojai dar siūlėsi atvežti iš viešbučio, kiti – ne.

Vienoje gausybės agentūrų pardavėjas aiškina tą pačią programą, kaip ir visi kiti

Vienoje gausybės agentūrų pardavėjas aiškina tą pačią programą, kaip ir visi kiti

Komodo varanai plačiausiai pasklidę po dvi salas – Komodo salą ir Rinčos salą. Vienos dienos ekskurisjos pas varanus tad būna dvejopos: į Komodo salą ir į Rinčos salą (šios kiek pigesnės, nes Rinča arčiau Labuan Badžo). Ilgai ieškojau vienos dienos ekskursijos į abi šias salas – deja, tokių nebūna, agentūros siūlė nebent pačiam brangiai nuomotis laivą.

Salos ir salelės greta Labuan Badžo žvelgiant iš mūsų viešbučio. Priešingai daugeliui Indonezijos vietų, Labuan Badže gausu viešbučių su gražiu vaizdu - prisitaikyta prie užsieniečių

Salos ir salelės greta Labuan Badžo žvelgiant iš mūsų viešbučio. Priešingai daugeliui Indonezijos vietų, Labuan Badže gausu viešbučių su gražiu vaizdu – prisitaikyta prie užsieniečių

Manydamas, kad, matyt, ekskursijų organizatoriai žino, ką daro (juk paprastai tokios „masinės“ ekskursijos būna puikiai „apšlifuotos“), pasirinkau ekskursiją į Komodą. Deja, deja. Ekskursija truko 13 valandų, tačiau Komodo saloje praleidome tik… vieną valandą. Bendrakeleiviai iš Argentinos dar ilgai įtikinėjo, kad jiems perpardavinėtojas žadėjo 2 valandų žygį per džiungles – „gidai“ to nenorėjo girdėti. O juk jau ir tų 2 val. mažoka, kai žmonės specialiai atskrenda į tą regioną daugiausiai dėl varanų… Per mūsiškę valandą iš viso išvydome 3 varanus, vieną kurių natūralioje aplinkoje po medžiu, du kitus prie reindžerių stoties, kur jie esą „užuodžia maistą“ (skeptikų teigimu, jie ten gal šeriami, kad būtų lengviau prieinami turistams). Taip pat vieną elnią (varanų maistas).

Varanai apstoti turistų, mėginančių kuo skubiau ‚nugriebti‘ geriausią nuotrauką. Varanai tingūs, guli. Tada kuris nors pajudina koją, apsidairo, tada pajuda. Turistai mėgina pastoti jam kelią, reindžeris liepia trauktis

Varanai apstoti turistų, mėginančių kuo skubiau ‚nugriebti‘ geriausią nuotrauką. Varanai tingūs, guli. Tada kuris nors pajudina koją, apsidairo, tada pajuda. Turistai mėgina pastoti jam kelią, reindžeris liepia trauktis

Kur likusios 12 ekskursijos valandų? Be paties plaukimo, jos buvo „užkištos“ privalomomis proziškesnėmis stotelėmis. Padaro sala ir žygis į jos kalną bei vaizdas nuo viršaus dar tikrai vertas dėmesio, tačiau Rožinis paplūdimys pasirodė visiškai eilinis (kas jau atvyko į Komodo salą, tikrai Indonezijoje matęs dar ne tokių, ir išlipdami iš vandens daugelis niurzgėjo dėl sugaišto laiko), o Rajų taške patys gidai prisipažino, kad tikimybė išvysti rajas bent jau tuo metu labai menka (vis tiek ten plaukėme, praradę brangų laiką Komode ir, aišku, išgirdę kelis gidų šūksnius „Rajų nėra!“, plaukėme atgal į Labuan Badžą).

Padaro salos prieplauka. Nuo viršaus galima pamatyti trijų skirtingų spalvų paplūdimius

Padaro salos prieplauka. Nuo viršaus galima pamatyti trijų skirtingų spalvų paplūdimius

Bendrakeleivius dar suerzino su lazda ginti juos nuo varanų pasiruošęs Komodo parko reindžerius: pasakė jog varanus būtų geriausia žiūrėti ryte ar vakare, o dienom jie neaktyvūs. Tačiau visos ekskursijos kažkodėl suplanuotos taip, kad ryte – Padaro kalnas, tada paplūdimys, tada – apie 13 val. – Komodas, tada „rajos“…

Be to, į nė vieną vienos dienos ekskursiją nepatenka garsusis Kalongo salelės gamtos spektaklis: į dangų kas vakarą vienu metu pakylantys tūkstančiai didžiausių pasaulyje šikšnosparnių spiečiai. Tą salelę, kas be ko, praplaukėme laivu – bet, aišku, keliomis valandomis per anksti…

Koralinis dugnas palei kiekvieną iš salų

Koralinis dugnas palei kiekvieną iš salų

Kokia išeitis? Galima imti ilgesnes kelių dienų ekskursijas: 2, 3, 4 dienų, kurių metu naktys praleidžiamos inkarą numetusiame pseudosenoviniame laive. Į jas įeina daugiau salų, bet problemos panašios: daugelis tų ekskursijų irgi vienodos (skiriasi nebent ekskursijos nardytojams su balionais nuo visų likusių) ir, jei atostogos trumpos bei norite išvysti kas įspūdingiausia, tikriausiai irgi jausitės iššvaistę daug laiko visai eilei papildomų nepirmo gražumo paplūdimių (bet jei norite tiesiog pailsėti – šios ekskursijos gali patikti).

"Naktiniai laivai", kurių gausu aplink Komodo salą

“Naktiniai laivai”, kurių gausu aplink Komodo salą

Geriausia išeitis turbūt ta, kurią iš pradžių atmečiau kaip pinigų švaistymą – nuomotis laivą. Jeigu pavyks surinkti didesnę kompaniją (gal savo viešbutyje ar hostelyje), tai ir nebus žymiai brangiau, nei eilinė ekskursija, o tempus ir vietas diktuosite patys. Išties, laivų nuomą Labuan Badžo prekijai visų pirma ir siūlo ir net galima pagalvoti, kad „eilinės ekskurisjos“ taip prastai organizuotos būtent dėl to, kad daugiau kas nuomotųsi laivą.

Turistai Komodo ekskursijų laive

Turistai Komodo ekskursijų laive

Kaip atvykti į Komodo salą: lėktuvai, laivai, autobusai

Kai žiūri, kaip turistai skųsdamiesi, kad varanas nefotogeniškai guli, apstoję jį rateliu fotografuoja, gali pasijusti it zoosode be narvų. Sunkiai patikėtum, kad vos už 50 km nuo Komodo yra vietos, kurioje zoosodo eksponatu gali tapti… tu pats. Mat Komodo sala ir Labuan Badžas – tik du menki turistiniai taškeliai apsupti miestų ir kaimų, kuriuose žmonės turistų nematė.

Aišku, daugelis turistų to neišvysta. 2015 m. Labuan Badže pastačius oro uostą Komodo sala tapo ranka pasiekiama iš Balio ar Džakartos – valanda skrydžio ir tu ten. Daugelis atskrenda, pažiūri varanus, išskrenda, iš (poilsiautojų) kurorto Balyje patekdami į (varanų) kurortą ir atgal.

Turistas dairosi nuo Padaro viršūnės

Turistas dairosi nuo Padaro viršūnės

Dar galima iš Balio į Komodą ir atplaukti (siūlomos keliadienės ekskursijos laivu). Bet galima ir – tai nutrūktgalviškiausia, nes tenka išeiti iš komforto zonos – atvažiuoti viešuoju transportu, ypač jei keliauji savarankiškai.

Labuan Badžas yra Floreso saloje. Balį nuo Floreso skiria dvi kitos salos (Lombokas ir Sumbava) ir trys sąsiauriai. Taigi, pilna kelionė viešuoju transportu atrodo taip: autobusu į Padang Bajaus uostą, keltu į Lomboką, tada autobusu į Labuhan Lomboko uostą kitame Lomboko gale, keltu į Sumbavą, ~12 val. autobusu per Sumbavą (gal dar persėdant Bimoje), 7 val. keltu į Labuan Badžą Florese. Pardavinėjami ir „bendri bilietai“ į visus autobusus ir keltus paeiliui (sutikau prancūzę, kuri tokį ir pirko). Bet tai varginanti ~24 val. kelionė, per kurią gali dairytis tik pro langą.

Kaimas pro autobuso langą pakeliui. Visas skurdus dekoras - tai Indonezijos vėliavos spalvom išdažytos ir apverstos vienkartinės stiklinės

Kaimas pro autobuso langą pakeliui. Visas skurdus dekoras – tai Indonezijos vėliavos spalvom išdažytos ir apverstos vienkartinės stiklinės

Įdomiau atskiri bilietai, sustojimai pakeliui, Sumbavos salos užkampių miestuose, kalbančiuose kalbomis, kurių nė pavadinimų niekas Lietuvoje nežino (sumbavių, bimių ir pan.).

Sumbava tiesiog visai kitokia sala nuo tų kurias mato turistai (Balio, Javos, paties Labuan Badžo). Čia ne vietiniai yra pramoga turistui (konkrečių lankytinų vietų ten nedaug, pvz. didžiausiame salos mieste Bimoje vienintelė tikresnė – apdulkėjęs muziejus vietos sultono rūmuose, kurį sargas atėjo atrakinti tik kai išvydo mus sėdinčius ant laiptų). Ten turistas pramoga vietiniams.

Bimos sultono rūmai

Bimos sultono rūmai. Iki olandų įsigalėjimo ir jam jau vykstant, Indonezijos salas (ar dažniau salų dalis) valdydavo šitokie vietinės reikšmės sultonai su vietinės riekšmės rūmais. Sultonatas ištvėrė visą kolonijinį laikotarpį (sultonas buvo olandų vasalas) ir panaikintas tik gerokai po Indonezijos nepriklausomybės – 1958 m. Muziejus turėjo veikti, bet buvo užrakintas – bet palaukėme keliasdešimt minučių ant laiptų ir pasirodė prižiūrėtojas

Kaip tapau Holivudo žvaigžde arba kita Indonezija

Aš pasirinkau tarpinį kelionės į Komodo variantą: skrydį į Bimos miestą Sumbavoje, kurį nuo Labuan Badžo skiria tik 2-3 val. važiavimo spalvingu vietiniu autobusu ir 7 val. keltu į Labuan Badžą. Šis variantas apsimoka, nes į Bimą skristi paprastai pigiau, nei į Labuan Badžą.

Bet dar svarbesni neišdildomi įspūdžiai, kurių Bimoje gavau į valias.

Serfingo kurorto reklama Bimos oro uoste. Reti kiti turistai, atskrendantys į Bimą, iškart važiuoja prie "geriausių pasaulyje bangų" - kaip lėktuve sutiktas australas. Tikriausiai norėjo pasidalinti taksi kaštus ir labai nustebo, kad mes nakvosime pačiame Bimos mieste

Serfingo kurorto reklama Bimos oro uoste. Reti kiti turistai, atskrendantys į Bimą, iškart važiuoja prie “geriausių pasaulyje bangų” – kaip lėktuve sutiktas australas. Užkalbino, tikriausiai norėjo pasidalinti taksi kaštus ir labai nustebo, kad mes nakvosime pačiame Bimos mieste

Ko laukti Bimoje galėjome suprasti jau jos didelį kaimo namą primenančiame Sultono Muhamado Salahudino oro uoste. Keli oro uosto darbuotojai pakvietė „užsirašyti mūsų paso numerius“, bet tai tebuvo pretekstas mus pakalbinti, paskui – fotografuoti savo telefonais. „Pirmąkart matome čia žmones iš Lietuvos“ – šypsojosi. „Ar važiuosite taksi?“ – klausė. „Autobusu“ – sakau. Viena darbutoja: „Čia nėra autobuso“. Aš: „Kiek žinau, reikia eiti į kelią ir stabdyti“. Darbuotojas parodė du aukštyn iškeltus nykščius.

Bendrai nuotraukai pakvietę Bimos oro uosto darbuotojai

Bendrai nuotraukai pakvietę Bimos oro uosto darbuotojai

Kitur pasaulyje (ir Balyje ar Lomboke) pripratau prie savanaudiško vietinių dėmesio: jei kalbina, reiškia, nori ką brangiai parduoti, prašyti aukų, gal apgauti. Tad ir Bimoje iš pradžių buvau nepatiklus, vengiau prišokusių taksistų. Ir nustebau, kai taksistas, supratęs, kad su juo nevažiuosime, pats parodė autobusą.

Greitai atsipalaidavau – Bimoje vietiniams nebuvome „pinigų maišas“ ar „kvaili vakariečiai“, kaip kokioje Afrikoje ar Indijoje. Jiems mes buvome Beyonce ir Jay Z. Supratau, kaip turėtų jaustis Holivudo žvaigždės: kol ėjome 1,3 km iki viešbučio, mus užkalbino maždaug 20 kartų: praeivai, žmonės iš kitos gatvės pusės, pravažiuojančių motorolerių vairuotojai ir keleiviai. Kai kurie – indonezietiškai, daugelis – vienintele mokama angliška fraze „Hello mister!“ (moterys – mano žmoną „Hello mis!“). Ir daug šypsojosi.

Procesija iš Bimos rūmų

Procesija iš Bimos rūmų

Kiti tiesiog stovėdavo įsmeigę akis. Kai kurie slapta fotografavo. Vaikai rodė pirštais, o suaugusieji, matyt, juos drausmino. „Drąsesnių“ paauglių grupelė kelis kartus „netyčia“ prisilietė ir paskui atšoko krizendami, tarsi būtume koks cirko eksponatas. Restorane pardavėjai pakvietė virėjus, kad ir tie galėtų pamatyti Beyonce ir Jay Z, užėjusius į jų musėmis nutūptą restoraną, į kurio vidų iš gatvės pro langą ramiai žiūrėjo vietinė žiurkė. Viena močiutė, kiek supratau, prašė, kad paliesčiau jos anūką. Visa tai – per maždaug 3 valandas.

Parduotuvėlė

Parduotuvėlė

Ir tai buvo tik pradžia. Kitą dieną laukė važiavimas vietiniu saulės kepinamu prirūkytu autobusu į Sapės uostą. Vos įlipome, į mus sužiuro visas autobusas: kai kurie stebeilijosi 20-30 sekundžių, kiti tik po 3 minučių nusuko žvilgsnius. Viena senutė galiausiai įsidrąsino prieiti, paspausti abiems rankas, ir tylomis grįžti į savo vietą.

Akių negalintys atitraukti keleiviai autobuse Bima-Sapė

Akių negalintys atitraukti keleiviai autobuse Bima-Sapė

Autobusas ten tikra gyvybės linija: suko į kaimiečių kiemą, paauglys konduktorius krovė jų dėžes ir čiužinius ant stogo, kad iškrautų kitoje pusėje.

Autobuso konduktorius Sapės uoste krauna daiktus - irgi kraus į keltą, kai tas atvyks kitą dieną

Autobuso konduktorius Sapės uoste krauna daiktus – irgi kraus į keltą, kai tas atvyks kitą dieną

Galvojome plaukti į Labuan Badžą tą vakarą. „Kelto nebus, tik ryte“ – nuliūdino mus pradžioj bendrakeleivis, paskui Sapės uosto darbuotojai: Indonezijoje paprastai rasti internete grafikų dar negali ir manieji buvo pasenę ar laikinai pakeisti. Teko ieškotis nakvynės. Palyginus su Sape, Bima – megapolis. Sapėje vienintele negrįsta gatve, vedančia uostan, vaikšto vištos, kartoną graužia ožkos, vienintelis veikęs restoranas – kažkokia bakūžė (kurioje, tiesa, patiekalai pigesni už eurą). Ilgai, ilgai šaukia muedzinai, iš minaretų skamba pamokslai, o tautiniais drabužiais vilkinti kaimo vyrų grupė suorganizavo masinę maldą tiesiai… mūsų viešbučio (tiksliau, kažkieno namų, kurių keli belangiai kambariai nuomojami) koridoriuje.

Sapės svečių namų kambarys. Įprasta, kad jie be langų - tėra grūdinto stiklo langelis virš lovos. Gaisro atveju - tikri spąstai, bet Indonezijos užkampiuose saugumas niekada nerūpi.

Sapės svečių namų kambarys. Įprasta, kad jie be langų – tėra grūdinto stiklo langelis virš lovos. Gaisro atveju – tikri spąstai, bet Indonezijos užkampiuose saugumas niekada nerūpi. Beje, čia išpuolė mano žmonos gimtadienis – nebuvo labai patenkinta.

Ryte grąžino pasą, pėdinome į uostą, į vieną liūdniausiai atrodančių keltų, kokiu tik esu plaukęs: išlaužytomis sėdynėmis, šiukšlynu paverstu salonu, pusantros valandos vėluodamas 18 km/h greičiu (lėčiau už maratono bėgiką) nupūškavo link Labuan Badžo. Iš saulėto denio gėrėjausi salomis, ugnikalniais, vienas kurių vakare ėmė spjaudytis dūmais. Dešimtadalį pasaulio vulkanų turinčioje Indonezijoje į tai niekas nė neatkreipė dėmesio.

Vaizdai kelte ir iš kelto. Dauguma vietinių, tiesa, jais nesigerėjo - sėdėjo retuose pavėsiuose ant denio arba gulėjo kur ant žemės prirūkytame ir kaip niekur apšiukšlintame salone

Vaizdai kelte ir iš kelto. Dauguma vietinių, tiesa, jais nesigerėjo – sėdėjo retuose pavėsiuose ant denio arba gulėjo kur ant žemės prirūkytame salone. Pasibaisėjusi prancūzė sakė paklaususi, kur mesti šiukšles. Laivo darbuotojai atsakė – per bortą.

Tai – tikroji Indonezija, ta, kurioje gyvena koks 200 iš 250 mln. indoneziečių – ne ta, kaip Labuan Badžas, paruošta greitai ją vartojantiems turistams. Taigi, pora dienų Bimoje ir Sapėje paliko ne mažesnį įspūdį, nei dienos Labuan Badže ir varanų salose. Nestokojamntiems nuotykių ieškotojo dvasios siūlyčiau į Komodo salą keliauti būtent taip.

Vienintelis modernus pastatas Sapėje - mečetė ant polių virš vandens

Vienintelis modernus pastatas Sapėje – mečetė ant polių virš vandens

Iš Labuan Badžo kelionę nutapyti autentiškesnėmis spalvomis galima ir kitoje pusėje, Floreso saloje, kurios kaimai pritraukia daugiau turistų, nei konservatyvi musulmoniška Sumbava, bet irgi mažai. Taip pat Floresas turi ir gražių ežerų. Labuan Badže siūloma nuomotis motociklą, o grąžinti Endėje (kur yra kitas oro uostas) ir pan. Tačiau aš iš Labuan Badžo paskau į dar didesnį Indonezijos užkampį – Timorą.

Komodo apylinkių lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Komodo apylinkes.

Komodo apylinkių lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Komodo apylinkes.


Visi mano kelionių po Indoneziją (ir aplink) aprašymai-vadovai

1. Indonezija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant (ĮŽANGA)
2. Balis - įvairi it visas žemynas sala
3. Gilis - malonumų, laisvės ir gamtos rojus
4. Lombokas - kaip Balis prieš 30 metų?
5. Komodo - didžiausių driežų sala
6. Rytų Timoras - atgimstanti tragedijų šalis
7. Toradžai - kraupiausiai žavi tauta
8. Java - ugnikalnių ir civilizacijų sala
9. Singapūras - kitoks! Ateities! Miestas!

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *