Rytų Timoras – viena naujausių pasaulio valstybių (tapo nepriklausoma tik 2002 m.) ir viena mažiausių (1,3 mln. žmonių). Keliaudamas į tokias, niekada nežinai ką rasi. Kol kovojo dėl laisvės, Rytų Timoras dar kartais sušmėžuodavo pasaulio laikraščiuose ir televizoriuose. Bet kas vyko konfliktams pasibaigus, net internete sunkiai berasi žinių.

~2010 m. informacija, kurią turėjau, kalbėjo apie vargšę neramumų iškankintą šalį, po kurios sostinę Dilį sutemus bijo važinėti net taksistai, daugelį langų išdaužiusios įtūžusios jaunuolių gaujos, o miesto parkuose įkurtos liūdnos pabėgėlių stovyklos. Už sostinės Dilio ribų esą net nėra kur pavalgyti, interneto, dažnai – ir elektros. Nepaisant to, kainos visur esą milžiniškos: visokie JTO darbuotojai vis tiek mokės.

Gavusi paskaityti tuos tekstus, žmona kaip reikiant suabejojo mano pasirinkimu kartu su Indonezija aplankyti ir Rytų Timorą. Tačiau nuvykę unikalųjį Rytų Timorą radome jau paskeitusį. Ten jau įmanoma patogiai ir nebrangiai keliauti, tačiau dar niekas nesugadinta masinio turizmo.

Vaizdas nuo Kristaus Karaliaus kalvos prie Dilio

Šis straipsnis apie Timorą. Straipsnis apie Indoneziją ir jos kultūrą yra čia

Autobusas į Rytų Timorą – laiko mašina

Kelionės pradžia daug gero nežadėjo. Į Rytų Timorą pakliūti taip pat sunku, kaip ir prieš dešimtmetį. Reti skrydžiai į Dilio oro uostą brangūs – 2 val. skrydis iš kaimyninės Indonezijos kainuoja beveik dvigubai brangiau nei Vilnius-Niujorkas. Teko skristi į Kupangą Indonezijos valdomame Vakarų Timore, o iš ten važiuoti autobusu.

Žemėlapyje atstumas – vos 200 km, juk visa Timoro salos plotas kaip pusė Lietuvos. Realybėje – 400 km, nes kelių serpantinai vingiuoja per kalnus. O autobusas tą atstumą važiuoja… 12 valandų. Buvo sunku patikėti, bet tikrai: Kupangą paliko prieš aušrą (paėmė 05:25), Dilį pasiekė saulei nusileidus (19:40).

Autobusų tarp Kupango ir Dilio vilkstinė važiuoja Rytų Timoro keliais

Bet mažai prailgo – nes tai tikras nuotykis! Iš viešbučių surenka 5 ryto: važiuoja daug autobusų, bet visi panašiu metu, nes tik taip spėja daugmaž „su saule“. Suveža visus į agentūrą, išrašo bilietus ir paleidžia padidinto pravažumo autobusų vilkstinę į ilgą kelią. Už lango miestus pakeičia skurdžių medinukų kaimai. Didžiuma gyvenimo ten vyksta lauke, juk temperatūra kiaurus metus yra maždaug +25 naktį ir +30 dieną.

Namai Rytų Timoro pakrantėje

Palei namus suguldyti Biblijos scenomis išauksuoti karstai, pririšti koviniai gaidžiai, kuriuos timoriečiai visą gyvenimą lepina ir popina, kol pagaliau apkarsto peiliais ir paleidžia kautis su kaimynų gaidžiais, o kaimas eina lažybų. Visur besiganančios avys (net futbolo lauke), ožkos, paskui – vis daugiau kiaulių.

Indonezija musulmoniška, bet Timoro sala – krikščioniška ir labai religinga. Bet ji – viena skurdžiausių, todėl tik retas kaimas čia turi kokią nykią bažnyčią: užtat mišias gali pamatyti… pro autobuso langą, laikomas šalikelėje.

Atgal iš Rytų Timoro važiavome su į misiją siunčiamomis katalikų vienuolėmis. Pakeliui į Kupangą, jos paprašė vairuotojo stabtelti prie šio jų ordino vienuolyno, kur jas džiaugsmingai pasitiko vaikai

Šalikelėse ir vaikai-prekeiviai, tėvų „padirbėti“ atvežti motoroleriais, ir purvini restoranėliai-bufetai, kur autobuso keleiviai paleidžiami skubiai pavalgyti. Tie, kieno kūnas dar atlaiko kalnų serpantinus: niekur kitur gyvenime nemačiau vienoje vietoje tiek supykintų žmonių, kaip autobuse Kupangas-Dilis. Štai mama vis kiša vaiką pro langą išsivemti, štai jau vyresnė moteris prasivėrusi dureles vemia, kiti užsimerkę, atsirėmę, iš paskutiniųjų kaunasi su savo organizmais. Mano žmona irgi; mano, laimė, stipresnis…

Autobusai sustojo pakelės turguje Rytų Timore. Kainos nuteikė nemaloniai – bet, pasirodo, toliau viskas pigiau

Arčiau Rytų Timoro aplinka dar skursta (o jau rodėsi neįmanoma), medinukus keičia apvalūs namai šiaudiniais stogais it atkelti iš kokio akmens amžiaus. Gyvuliai, žmonės – visi ten gyvena kartu. Štai kiaulė knisa besikalbančius kaimynus, o tie nereaguoja; štai kiauliukai ėda šiukšles. Štai moksleiviams lauke pamoka – mokykloje gal vietos neužtenka.

Namai Rytų Timore

Greitai anapus tarptautinių organizacijų padovanotos modernios Rytų Timoro muitinės baigėsi ir asfaltuotas kelias. Gana moderniame autobuse jaučiausi it kokioje laiko mašinoje, kartu su „dabarties žmonėmis“ ir skambant romantiškai portugališkai muzikai pro didelius stiklus žiūrėdamas į gūdžią gūdžią praeitį. Negi Rytų Timoras tikrai įstrigęs 100 metų atgal?

Prie Rytų Timoro-Indonezijos muitinės. Čia naujokui susigaudyti nelengva – išlipi, apstoja grėsmingai atrodantys nešikų būriai – bet neperkant iš jų paslaugų, atstoja. Reikia suprasti eiti per muitinę, paskui – prie stalelio kur surašomi pasų numeriai, tada – į kitą autobusą (tas pats sienos nekerta). ‘Ar jūsų šaliai nereikia vizos į Rytų Timorą?’ – paklausė pasienietė. ‘Ne’ – atsakiau. Nė netikrino. Grįžtant muitinėje dar sudrebėjo žemė. ‘Žemės drebėjimas’ – tarė ramiai pasienietis. Visi įpratę.

Dilis – tarptautinis miestas trečiajame pasaulyje

Pakeliui į Dilį „Rytų Timoro praeities pasaulyje“ tik šen bei ten išvysdavau kažką, pastatytą per pastaruosius dešimtmečius, po Rytų Timoro nepriklausomybės: kokią anglišką nuorodą į paplūdimį neegzistuojantiems turistams, pagaliau mūrijamą išsvajotą bažnyčią, kelio asfaltuotojų komandas, vadovaujamas kinų: tik Kinijos dosnumo (ar noro didinti įtaką pasaulyje) dėka netrukus jau gal bent kelias Kupangas-Dilis bus pilnai grįstas.

Dilis, Rytų Timoro sostinė. Kaip Timore įprasta, kalnuose deginama žolė

Todėl šviesų, parduotuvių pilnas Dilis kaip reikiant nustebino. Po tiek važiavimo užkampiais – tikras didmiestis: su šviesoforais, parduotuvėmis. Tegul ir nė už ką neatrodantis kaip sostinė (vienintelis „dangoraižis“ – 10 aukštų Finansų ministerija, berods irgi užsieniečių lėšomis statyta). Tegul ir toks, kuriame daugelis parduotuvių užsidaro ~6 val. vakaro, o kone visi restoranai 9 val. (vos beradome centre kur pavakarieniauti po to, kai paleido autobusas iš Kupango). Bet juk 2010 m. tekste, kurį turėjau, rašė, kad Dilyje „priešingai visai Pietryčių Azijai motociklai – retenybė, nes mažai kas juos įperka“ – o dabar jie tik zuja ir zuja: vos gatvę pereisi.

Rytų Timoro vyriausybės rūmai Dilyje

Ant daugumos motorolerių sėdima dviese, ant kai kurių – trise, keturiese. Važinėti vienam dar šiokia tokia prabanga. Be to, Rytų Timoro šeimos – didžiausios Azijoje. Moteris susilaukia vidutiniškai 5 vaikų, šalies amžiaus vidurkis – 19 metų. Tai keičiasi, bet lėčiau.

Trečias pasaulis? Taip, pirmas įspūdis ir toks. Rytų Timoras juk – ir skurdžiausia Azijos šalis. Pilna šiukšlių, šaligatviuose – atviros gilios duobės tiesiai į požeminius kanalizacijos latakus (eiti rašinėjant el. laiškus išmaniuoju telefonu labai nerekomenduotina!).

Duobė Dilio gatvėje

Bet jau po pirmo pusdienio Dilyje supratau, kad ten viskas ir kitaip. Vietiniai nekalbina (net palyginus su Indonezijos Kupangu), nemėgina apgauti (priešingai Baliui). Dilio centre daugelis išvis nekreipia dėmesio į baltaodį. Ir pats nuolat matai europiečius, amerikiečius, o ypač australus. Yra labai vakarietiškų kavinių, restoranų, net „Burger King“ tinklas. Leidžiami keli angliški žurnalai.

Vienintelis atvejis per kelias dienas, kai timoriečiai pageidavo su mumis nuotraukomis. Turbūt ne diliečiai, o klasės ekskursija į Dilį

Tarptautinių organizacijų nuopelnas. Kai 1999 m. Rytų Timoras pasuko link nepriklausomybės nuo Indonezijos, įtūžusios indoneziečių pajėgos viską naikino, griovė. Tvarkai užtikrinti pasitelktos užsienio pajėgos, vėliau jos stabdė ir kruvinus timoriečių tarpusavio konfliktus ir iki pat šiol Rytų Timore išvysi visokiausių tarptautinių organizacijų simbolių ir vėliavų, nors jau ir mažiau: tvarka pagaliau grįžo.

Dilio paplūdimiai ir Kristus

Vakarietiškiausia Dilio zona – rytai, Areia Branca paplūdimys, didinga Kristaus Karaliaus skulptūra, kiek primenanti garsiąją Rio de Žaneiro. Tarptautinių organizacijų darbuotojus ten atsekė „turtingi imigrantai“, kaip australų pora, sukūrusi toje pakrantėje gabalėlį Australijos: tvarkingą Beachside viešbutį su kavine, kur vietoje plastikinių maišelių duodami ekologiški iš senų laikraščių, o kas rytą 6:30 einama tvarkyti prišnerkšto paplūdimio. Lašas jūroje, Sizifo darbas, bet vis tiek… Net šalies prezidentas Facebook juos pagyrė.

Į Dilio paplūdimius pigiausia važiuoti šiais pergrūstais mikroautobusais, tik išsiaiškinti maršrutą nėra lengva. Tad į priekį važiavome taksi. Atgal į centrą paprasčiau – visi mikroautobusai ten veža. Beje, Rytų Timore įprasta visur rkyti – įskaitant viešąjį transportą

Kas svarbiausia, „vakarietiška“ Dilyje nereiškia „atskira“, kaip kai kuriose Afrikos, Lotynų Amerikos, Artimųjų Rytų šalyse. Tarptautinių organizacijų darbuotojai su vaikais ir turistai dalinasi tais pačiais paplūdimiais su vietos šeimomis, vaikai kartu žaidžia. Tiesa, kas vakarietiška Dilyje dažniausiai ir kainuoja kaip Vakaruose ar bent Lietuvoje, užtat vietinio maisto gali pavalgyti ir vos už 20% tos kainos.

Pardavėjas Arie Branca paplūdimyje. Rytų Timore labai populiaru su tokiais naščiais pardavinėti vaisius

Pažiūrėjęs į nuostabias žydras pakrantes nuo Kristaus Karaliaus statulos negali nepamanyti, kad Rytų Timoras turizmui turi nuostabų potencialą: jis šitaip arti Australijos (arčiau nei australų numylėtas Balis) ir gamta irgi graži. Bet kol kas turistų kasmet teapsilanko ~80 000 (vis daugiau nei ~1 500 keliolika metų atgal). Labiausiai, matyt, dėl sunkios arba brangios kelionės. Bet trūksta ir poilsinių viešbučių ar net tokių Vakaruose įprastų dalykų, kaip atsiskaitymai kreditinėmis kortelėmis (įmanomi tik su „Visa“ ir vos keliose vietose arba už didžiulę priemoką). Ar internetas: net ten, kur neva yra WiFi, jis dažniausiai neveikia ar veikia retai, nes Rytų Timoras neturi interneto kabelio į užsienį ir visą tinklo srautą turi imti iš brangių palydovų. Mūsų viešbutyje, priklausiusiame kinams (dar viena tauta tarptautinėje Dilio paletėje), internetą „pagaudavau“ tik naktimis, kai mažai kas be manęs jį naudodavo.

Kinų šventykla – viena Dilio lankytinų vietų. Ji statyta dar iki Indonezijos okupacijos, kada kinų buvo daug. Po okupacijos, dalis žuvo, kiti pabėgo. Po nepriklausomybės verslūs kinai vėl grįžta į Rytų Timorą

Rytų Timoro istorija – viena tragiškiausių pasaulyje

Neabejoju, kad tai keisis, ir jei į Rytų Timorą grįšiu ar jį lankysite jūs, išvysite dar kitokią šalį. Nes Rytų Timoras beviltišku pats netapo – panašiai kaip Lietuvą, jį tokiu pavertė labai liūdna istorija, kurią pažinti lengviausia Rezistencijos muziejuje.

Atkurtas Rytų Timoro partizanų bunkeris Dilio rezistencijos muziejuje. Dilio rezistencijos muziejus – tikrai kokybiškas, su daug angliškos informacijos. Neseniai nepriklausomybę atgavusiose šalyse dažnai skiriamas didelis dėmesys jos įprasminimui

~XVI-XVII a. šią salos dalį kolonizavo Portugalija. Jiems tai buvo nesvarbi antraeilė kolonija, valdyta iš už 3600 km esančio Makao ir iki pat XX a. pravertusi kaip vieta nusikaltėliams tremti. Antrojo pasaulinio karo metais Rytų Timorą okupavo ir sąjungininkai, ir japonai (karo metu žuvo ~10% rytų timoriečių), bet galiausiai portugalai sugrįžo. Vedama diktatoriaus Salazaro, Portugalija, priešingai Prancūzijai ar Britanijai, nusprendė savo kolonijų nepalesti.

Rytų Timore iš gyvų žmonių sudėliota Salazaro pavardė – viena įdomių Dilio rezistencijos muziejaus nuotraukų

Rytų Timoras, paliktas kone akmens amžiuje, tiesa, laisvės ir nesiekė – užtat Portugalijos kolonijos Afrikoje sukilo, tie karai tūkstančiais glemžėsi portugalų karių gyvybes. Eiliniai portugalai vis labiau nesuprato, kam jų šaliai visos tos skurdžios kolonijos. 1974 m. Portugalijoje Salazaro pasekėjus nuvertė kairieji ir radikaliai apgręžė valstybės kryptį: visas kolonijas staiga paleido.

Rytų Timore portugalų pastatų likę nebe daug. Šitas apleistas

Afrikoje tuo daug kas džiaugėsi, bet Rytų Timoras išvis nesuprato, ką su tokia „iš viršaus į apačią“ nuleista laisve daryti. Staigiai susikūrusios pirmosios politinės partijos po kelių mėnesių jau kariavo tarpusavyje, o nugalėjo komunistuojantis FRETILIN judėjimas. Čia jau kaimyninės šalys pašiurpo: negi ir Ramusis vandenynas turės savo Kubą? Indonezijos diktatorius Suharto užkirto tam kelią radikaliai: Rytų Timorą tiesiog okupavo. Dilis krito vos devynios dienos po nepriklausomybės paskelbimo, visi nepražengiami salos kalnai užkariauti per ketverius metus, bet partizaninis judėjimas taip ir nesiliovė. Indonezijos veiksmams Vakarai tyliai pritarė: Suharto režimas atrodė menkesnis blogis, nei potenciali komunistinė diktatūra. Tačiau Rytų Timorui išaušo pati kruviniausia era: dėl karo, jo sukelto bado, genocidu pavadinamų persekiojimų išmirė kokie 20% žmonių.

Nuogi vaikai žaidžia Dilio pakrantėje, maudosi purviname vandenyje prie Japonijos lėšomis įrengto uosto. Jaunimo labai gausu, ypač lakstančio, besitreniruojančio. Suprantu: Dilyje nelabai yra ką veikti

Indonezijos žiaurumai suvienijo rytų timoriečius: komunistus, kapitalistus, katalikų bažnyčią, kuri tik tada principingų vyskupų dėka Rytų Timore ir tapo visuotine (iki Indonezijos okupacijos dauguma timoriečių dar buvo pagonys, tik 30% katalikai). Toks bendras „rezistencijos frontas“ jau buvo gana nuosaikus (1987 m. oficialiai atsisakė Markso idėjų), be to, Sovietų Sąjungos žlugimas panaikino komunizmo baimę, o 1997 m. žlugo ir Suharto režimas. Jau demokratiška Indonezija surengė referendumą dėl Rytų Timoro nepriklausomybės – 78% rytų timoriečių ją palaikė. Tačiau „kruviniausioji era“ tik pasiekė kulminaciją: Indonezijos kariuomenė ir „patriotai“, neklausydami savo valdžios, ėmė timoriečiams keršyti, griauti „ką pastačiusi Indonezija“, varyti gyventojus į Indonezijoje pasiliekantį Vakarų Timorą.

Rytų Timoro rezistencijos lyderis Šanana Gusmanas su savo žmona australe: ji buvo Rytų Timoro laisvės aktyvistė ir, apgavusi indoneziečius sargus, Gusmaną sugebėjo aplankyti kalėjime. Vos Gusmanas paleistas, jie susituokė. Šis – ir daug kitų Gusmano paveikslų yra Šananos Gusmano skaitymo kambaryje. Laisvo Rytų Timoro istorija truko gerokai trumpiau, nei laisvos Lietuvos, tad Rytų Timore tie patys žmonės ir kūrė pirmąją Rytų Timoro valstybę (1975 m.), ir kovojo partizaninį karą, ir kūrė antrąją Rytų Timoro valstybę (2002 m.) – taigi, toks Gusmanas, galima sakyti, yra tarsi Antanas Smetona, Jonas Žemaitis ir Vytautas Landsbergis viename asmenyje. Ir tie ‘tautos tėvai’ labai gerbiami: iki šiol gausybė pastatų nuterlioti grafičiais ‘Šanana’

Su užsienio pagalba Rytų Timoras indoneziečius išvaikė, bet kas toliau? Rytų Timoras niekad nebuvo valstybė, timoriečiai net nėra tauta: ten gyvena septynios tautos. Net dėl oficialios kalbos sutarti nebuvo paprasta. Ja tapo Tetumų kalba – bet juk tetumai tesudaro 25% Rytų Timoro žmonių, o likę tetumų kalbą retai temokėjo. Tad antra oficialia kalba paskelbta senųjų „gerųjų“ kolonistų – portugalų – kalba. Realybėje skirtingų tautybių Rytų Timoro gyventojai dažnai tebebendrauja indonezietiškai (okupantai tos kalbos visus išmokė), o su užrašais visiška kakofonija: pavyzdžiui, bankomatas veikia pasirinktinai tetumų arba anglų kalba, tuo tarpu visi užrašai to paties banko viduje – indonezietiški, gi gatvių pavadinimų lentelės anapus banko – portugališkos.

Vos paėjus toliau nuo Dilio centro miestas užleidžia vietą tokiam kaimui-lūšnynui. Prie kiekvieno pastato – po pririštą gaidį. Gaidžių kovos, galima sakyti, nacionalinis Rytų Timoro sportas

O vietoj savo valiutos Rytų Timoras įsivedė JAV dolerį. Tiesa, monetos – savos (sentavai): tiesiog buvo per sunku iš JAV atsivežti kiek reikia monetų, juk Dilyje monetos rimtas pinigas: už vieną gali ir papietauti, ir viešuoju transportu visą dieną važinėti. O didžiausia kupiūra, kurią išduoda bankomatai – 20 dolerių: kam reikia tų šimtinių?

Rytų timoriečiai. Priešingai stereotipams, jie nėra geltonodžiai – jei nežinotum, kad esi Azijoje, labiau jaustumeis kaip kokioje Ramiojo Vandenyno saloje. Tokie ir žmonės, ir bendrai atmosfera – žemaaukštė švelniai chaotiška sostinė, šimtmečius nepasikeitę kaimai

Dilyje – ir praeities randai

Žiaurioji Timoro istorija nyksta iš kraštovaizdžio: 2010 m. tekstas minėjo sugriautus namus ir išdaužytus langus, bet dabar – nieko panašaus. Bet jei žinai, kur ieškoti, ją gali matyti visur.

Če Gevaros atvaizdas. Kai kuriems timoriečiams komunistai dar, matyt, didvyriai, bet šiaip šalis visai ne komunistinė

Štai net Kristaus Karaliaus skulptūrą mėgindami patraukti į savo pusę katalikus 1996 m. pastatė indoneziečiai. Paminklas 27 m aukščio ir tai simbolizuoja, kad Rytų Timoras buvo 27 Indonezijos provincija; statula ir gaublys, ant kurios Kristus stovi, 17 m, tai simbolizuoja Indonezijos nepriklausomybės dieną (rugpjūčio 17), o Kristaus veidas žvelgia Džakartos (Indonezijos sostinės) kryptimi. Atvykęs pašventinti skulptūros, popiežius Jonas Paulius II subtiliai laviravo tarp indoneziečių ir Rytų Timoro: nepabučiavo žemės, kaip darydavo nepriklausomose šalyse, užtat prilietė prie žemės kryžių ir jį pabučiavo.

Kristaus Karaliaus statula

Dažną rimtesnį Rytų Timoro pastatą tarsi Afrikoje ar Lotynų Amerikoje supa dygliuotos tvoros – nesaugesnės praeities priminimas.

Prie seniausios Dilyje Santo Antonio de Motel bažnyčios (perstatyta 1955 m.) indoneziečiai nušovė aktyvistą Sebastianą Gomesą, o paskui, per jo laidotuves, chaotiškose Santa Cruz kapinėse išžudė 271 protestuotoją.

Dar portugalų statyta Motaelio bažnyčia Dilyje

Tąsyk žuvo ir Naujosios Zelandijos žurnalistas, o kiti žurnalistai tai nufilmavo. Daug kur Rytų Timore rasi paminėtą ir „Balibo penketą“ – penkis australų žurnalistus, kuriuos indoneziečiai nužudė karo su Rytų Timoru metu Balibo mieste. Viena vertus, šie įvykiai vis primindavo pasauliui Rytų Timorą ir padėjo jam siekti laisvės. Kita vertus, keistokai atrodo, kad šešių vakariečių gyvybės vertinamos labiau, nei šimtų tūkstančių išžudytų timoriečių. Deja, taip yra visur: žuvęs vakarietis apskrieja pasaulio žiniasklaidą, žuvęs rytų europietis, afrikietis, azijietis dažniausiai pasilieka statistinė eilutė, ką nors sudominanti tik jei vienetai virsta dešimtimis, šimtais, tūkstančiais.

Santa Cruz kapinės – labai ankštos. Čia užlaidoti visi takeliai

Rytų Timoras – šalis-nuotykis

Šiaip Dilyje – ir Rytų Timore – klasikinių lankytinų vietų beveik nėra. Dilio katedra statyta 1989 m., Dilio pakrantės promenada – visai graži, bet juk pasaulyje daug gražesnių, Šananos Gusmano skaitymo kambarys – na, mažytis. Turistus vilioja du suvenyrai: Timoro kava (labai ekologiška – ne todėl, kad timoriečiai būtų pamišę dėl ekologijos, o todėl, kad neturi lėšų pesticidams) bei Tais audiniai. Bet ar to užtenka, kad 85 000 turistų per metus virstų Balio 7 milijonais?

Dilio pakrantės promenada

Matyt – ne, tačiau Timoras dar turi karštį, paplūdimius, bangas: tik reikia tai „pakinkyti“. Ir Timoras turi nepriklausomybę. Dabar turistui Rytų Timoras – atskira egzotiška šalis. Paradoksalu, bet iš tikro jis mažiau egzotiškas, jame daugiau turistų nei daugelyje Indonezijos salų (pvz. Sumbavoje). Kol kas dažniausiai – kuprinėto jaunimo. Tačiau juk visos „anos salos“ yra „viena Indonezija“, papildomo štampo neduoda. „Jau buvau Indonezijoje, patyriau, noriu kur nors kitur“ – galvoja koks australas, nors iš Indonezijos buvo tik Balyje. Ir skrenda į „neatrastą“ Rytų Timorą. Rodos niekas taip neskatina turizmo po pasaulio užkampius, kaip nepriklausomos valstybės vardas…

Baltaodis turistas arba taptautinės organizacijos darbuotojas ir Dilio motociklai.

Man irgi pasitarnavo Rytų Timoro nepriklausomybė. Kitaip. Indonezijoje be vizos gali būti tik 30 dienų, o tąsyk keliavau ilgiau. Išvažiavęs į Rytų Timorą ir po kelių dienų grįžęs tuo pačiu autobusu, buvimo Indonezijoje skaitiklį „paleidau iš naujo“.

Žiūrėjau, kaip Dilis pereina į kaimus, bangos daužosi į aukštus krantus. Mačiau namelius, paršelius. Buvo liūdna. Išvykdamas iš daugelio šalių jaučiu, kad galbūt dar į jas grįšiu: juk man dar 31 metai, klajosiu po pasaulį, jei duos Dievas, dar daug. Bet į Rytų Timorą tikriausiai atvykau pirmą ir paskutinį kartą. Ne todėl, kad Rytų Timoras visai neįdomus: rasčiau ką ten dar nuveikti, aplankyti kaimus, pažiūrėti, kiek dar po 10 ar 15 metų bus pasikeitusi ši šalis. Tačiau Rytų Timoras mažas, toli, sunkiai pasiekiamas, o pasaulis didelis, jame dar daug ką pamatyti: visada bus naujų patirčių galimybių, pigesnių, pasiekiamų lengviau…

Aš prie paršelių prie pakelės restorano Rytų Timore

Ir daugelio keliautojų gyvenimuose kelios dienos Rytų Timore niekada nebepasikartos. Daugelis gal nė į kitą panašią pasaulio užkampių valstybę niekada daugiau neatkeliaus. Tuo Rytų Timoras žavus: tai valstybė, kuri pati savaime yra nuotykis (bent jau jei ne atskrendi tiesiai Dilin ir neišskrendi iš jo, kaip koks JT tarnautojas).

Grįžau į Kupangą – Vakarų Timoro didžiausią miestą. Truputį didesnį už Dilį, bet tokį eilinį Indonezijos miestą: be išskirtinės istorijos, pilną vienodų pastatų, parduotuvių. Ir išskridau į Toradžų tautos žemę Sulavesyje. Tautos, kuri priklauso Indonezijai ir nepriklausomybės nesiekia – tačiau savo kultūros bei tradicijų unikalumu lenkia ir Rytų Timorą, ir daugybę kitų nepriklausomų šalių.

Timoro lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Timorą.

Visi mano kelionių po Indoneziją (ir aplink) aprašymai-vadovai

1. Indonezija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant (ĮŽANGA)
2. Balis - įvairi it visas žemynas sala
3. Gilis - malonumų, laisvės ir gamtos rojus
4. Lombokas - kaip Balis prieš 30 metų?
5. Komodo - didžiausių driežų sala
6. Rytų Timoras - atgimstanti tragedijų šalis
7. Toradžai - kraupiausiai žavi tauta
8. Java - ugnikalnių ir civilizacijų sala
9. Singapūras - kitoks! Ateities! Miestas!

Kelionių vadovai po Indoneziją žemėlapyje

Spauskite ant žalių žymeklių žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!