Pamukalė – vienas nepakartojamų pasaulio vaizdų ir populiariausia Turkijos lankytina vieta. Tiesa, tie baltose terasose besimaudantys žmonės turizmo bukletuose regėti jau tiek kartų, kad akys atbuko.
Tačiau Pamukalė – kur kas daugiau, nei vien tos terasos. Ir, tiesa pasakius, tie, kurie tikisi visų pirma terasų, kartais nusivilia: nes jos nebe tokios, kaip senose nuotraukose.
Pamukalėje – ir vienas įspūdingiausių romėnų miestų, ir galimybės visokioms pramogoms, maudynėms. Kaži ar dar kur pasaulyje gamta, istorija ir poilsis bei pramogos taip puikiai dera tarpusavyje.
Daugelis pamato tiek Pamukalės, kiek veža įprastos turistinės ekskursijos iš pajūrio kurortų. Aš apvažiavau Pamukalę nepriklausomai ir sezono, ir nesezono metu. Štai, ką ten verta pamatyti: atkreipkite į tai dėmesį rinkdamiesi ekskursiją, o gal išsinuomodami šiai kelionei automobilį.
Bendrai apie keliones į Turkiją ir jos kultūrą skaitykite čia
Pamukalės terasos – kitokios, bet nuostabios
Pamukalės „vizitinei kortelei“ apibūdinti trūksta lietuviškų žodžių. „Balta kalva“, „Balta siena“ – niekas netinka. Iš tikro Pamukalė yra travertino terasos. Ne vienintelės pasaulyje – bet neabejotinai didžiausios, garsiausios ir įspūdingiausios. Buvo dar vienos panašios Naujojoje Zelandijoje – bet jas dar 1886 m. metais sunaikino ugnikalnis.
Pamukalės terasas galima pažiūrėti nemokamai iš apačios, nuo parkelio ir restoranų papėdėje. Tačiau iš ten jos dar primena keistos spalvos kalną. Kad nieko panašaus pasaulyje nematei supranti tik praėjęs Pamukalės šlaito viršutiniu taku, pažvelgęs į „baseinus“ terasose, „varveklius“ jų šonuose, į visą tą didžiulę pasakišką baltą žemę.
Pamukalė nepalieka abejingų. Tiesa, ne visi ten pasijunta pakylėti: kiekvienam komentarui „kaip buvo nuostabu!“ internete rasi ir „kaip nusivyliau…“. Čia kalti patys turkai, reklamuojantys Pamukalę… 50 metų senumo nuotraukomis.
~1960 m., prasidedant Turkijos turizmo bumui, vietos verslininkai ir gyventojai netruko suprasti, kokius pinigus gali nešti Pamukalė. Jie pastatė viešbučius tiesiog terasų viršuje, o turistus kvietė maudytis terasų baseinėliuose (kad ir su muilais, šampūnais), netgi važinėti terasomis motociklais.
Visos įspūdingosios nuotraukos, kur žmonės turškiasi tiesiog ant travertinų, darytos tais laikais. Viskas pasikeitė: 1988 m. Pamukalė įtraukta į UNESCO paveldo sąrašą, viešbučiai terasų viršūnėje nugriauti, maudytis terasose ir jomis laipioti uždrausta. Tiesą pasakius, maudytis ten net teoriškai neįmanoma – daugelis terasų išdžiūvusios.
Vienintelė vieta paragauti tos „Pamukalės kaip kadaise“ – paliktas „turistinis takas“ užlipimui terasomis. Tiesa, tenykštės terasos ir jų baiseinėliai dirbtiniai: įrengti XX a. gale vietoje nugriauto automobilių kelio, kuris driekėsi per terasas. Be to, tas takas – per siauras visoms turistų minioms, bent jau vasarą: besifotografuojantieji sustabdo eismą juo.
Kai kurie keliautojai, lankę Pamukalę prieš 40 metų, rėžia ištisas tiradas apgailestavimų, kad „tos vietos jau nebėra“. Visgi, apraudant tai, ką Pamukalė prarado, reikia pažiūrėti ir į tai, ką ji gavo: čia vėl gali pajusti gamtos ar praeities, o ne tiesiog kurorto dvasią.
Hierapolis – bukletuose neminimas romėnų miestas
Pamukalė žmones traukia jau ne 20 ar 200, o ištisus 2000 metų. Pamukalės terasų viršūnėje iki šiol stūkso milžiniški romėnų kurorto Hierapolio griuvėsiai. Gamta ir istorija čia viena kitą puikiai papildo: Pamukalės terasos ir Hierapolis lankomi su vienu bilietu. Daugeliui tai – malonus netikėtumas: turkų bukletai su 50 metų senumo nuotraukomis paprastai Hierapolį pamiršta paminėti išvis.
Tai – beveik nusikalstama. Nes Hierapolio griuvėsiai, mano nuomone, vieni įspūdingiausių romėnų griuvėsių pasaulyje. Ir ne tik dėl įspūdingiausios vietos terasų viršūnėje, bet ir dėl galbūt geriausiai išsilaikiusių romėnų kapinių (Nekropolio – mirusiųjų miesto). 2 kilometrus ten eini autentišku akmeniniu romėnų keliu supamas 1800, 2000, 2200 metų amžiaus kapų eilių: akmeninių sarkofagų, kriptų, pilkapių. Daugelis jų buvo ne hierapoliečiai, o čia, tarp karštųjų versmių, nusenti atvykę romėnai iš kitur. Kai kuriuos kapus beveik prarijo terasos…
Itin smagu Hierapolį lankyti žiemą, kai gali taip eiti vienas, žvalgytis į praėjusius amžius. Į kapus žmonių, kurių ir proproproanūkių proproproanūkių proproproanūkių jau niekas nebeprisimena. Skaityti lotyniškus įrašus apie jų gyvenimus: „velionis buvo Hierapolio amatininkų klubo narys, paliko 100 pinigų, kad klubas prižiūrėtų jo kapą“… Tuomet kaip koks Romos pirklys prieiti pirtį, kur atvykėliai privalėdavo nusiprausti prieš žengdami į miestą, tada miesto vartus, kolonuotą gatvę, kur Romos laikais vykdavo prekyba.
Šitoks kelias laukia, jei į Pamukalę/Hierapolį eini per šiaurinį įėjimą (pro kapines). Yra dar du: pietinis, kur patenki visų pirma į paties Hierapolio miesto griuvėsius, ir vidurinis, pro kurį užėjęs turi lipti aukštyn taku per Pamukalės terasas ir viršuje rasti Hierapolį.
Hierapolyje išlikęs ir didžiulis romėnų teatras, ir plutoniumas, kurio orakulai pranašaudavo ateitį, o savo galią suabejojusiems demonstruodavo gyvi praeidami pro iš žemės gelmių kylančias nuodingas dujas, kurios čia pat pražudydavo paukštelius ir smulkius gyvūnus. O apsidairęs į šalis matai „lipančius į kalnus“ daugybę sugriuvusių namų.
Bet įdomiausi, aišku, vaizdai nuo Hierapolio šlaito viršaus tako į Pamukalę – į juos užsižiūrėjęs nejučia supratau, kad laiko aplankyti visus Hierapolio statinius tikrai neturėsiu.
Maudynės karštosiose Pamukalės versmėse
Maudynės Pamukalės terasose uždraustos ir galima tik pabraidžioti po dirbtines terasas ar pamirkyti kojas karšto vandens latake.
Tačiau maudynėms Pamukalės terasose yra ne mažiau populiari alternatyva – Kleopatros baseinas. Nedidelis vandens telkinys, kurį suformavo VII a. žemės drebėjimas, galutinai sunaikinęs ir Hierapolio miestą. Tas žemės drebėjimas į baseiną suvertė ir Apolono šventyklos kolonas, frizus, kurie štai tūno jo dugne, apaugę dumbliais.
„Nevaldomo turizmo“ laikais Kleopatros baseinas buvo tapęs vienu Pamukalės viršūnėje pastatytų viešbučių baseinu. Priešingai nei viešbučių, Turkijos valdžia jo nenugriovė: ir iki pat šiol sumokėjęs papildomai kiekvienas gali pabraidyti analogų pasaulyje neturinčioje vietoje tarp autentiškų romėnų kolonų. Tik verta saugoti kojas, braidyti iš lėto – pirmą kartą keliaudamas į Pamukalę jas ten smarkiai nusidaužiau, o kai keliavau antrą kartą, perspėjau žmoną būti atsargią, bet ji vis tiek „įsistatė mėlynių“.
Kleopatros baseine žiemą-vasarą temperatūra yra ~+36 laipsniai. Vasarą atrodo tiesiog šiltas vanduo (na, panaši temperatūra, kaip oro), bet žiemą – tikras smagumėlis, o ir žmonių aplink mažai. Tiesa, žiemą išlipęs iš baseino gerokai tirtėjau, nes +36 temperatūra nėra pakankama, kad, kai lauke 0 (taip, Pamukalėje žiemą tiek būna), išlipęs iš baseino nejaustum šalčio.
Kaip aplankyti Pamukalę
Keliautojai į Pamukalę apsistoja dviejuose miesteliuose. Terasų papėdėje yra Pamukalės miestelis, kur apsistoja daugelis nepriklausomų keliautojų, yra mažų viešbučių ir pensionų.
Apie 3 km nuo terasų viršaus (šiaurinio įėjimo) stūkso Karahajitas, į kur buvo „perkelti“ nugriautieji Pamukalės viršūnės viešbučiai. Tenykščiuose „spa viešbučiuose“ apnakvindinami daugelis tų, kurie autobusais atvežami į Pamukalę porai dienų iš Antalijos regiono, Kušadasio regiono ar kitų Turkijos kurortų. Kita vertus, ir ten pasitaiko ir mažų viešbučių.
Daug viešbučių Pamukalėje siūlo karštus baseinus savo kiemuose ar viduje, o didieji siūlo ir visokias spa procedūras. Užeiti (už mokestį) gali ne vien viešbučių svečiai.
Karahajito mieste yra ir nemokamos „viešosios“ karštosios versmės: turistai jas žino mažiau ir net paklausti, kur jos yra, vietiniai iš pradžių nesuprato, ką pasakyti – manė, kad, kaip daugelis turistų, ieškome viešbučio su karštųjų versmių baseinu. Tos versmės gražiai sutvarkytame parke vadinamos „Raudonąja Pamukale“ – spalva tikrai raudona, išvaizda panaši, bet masteliai, aišku, nė iš tolo neprilygsta nė dalelei Pamukalės.
Keliaudami į Pamukalę nepriklausomai automobiliu, apsistojome Denizlyje – tai Turkijos didmiestis vos už 16 km nuo Pamukalės, šiaip stokojantis lankytinų vietų ir todėl nebrangus. Turint automobilį taip daryti labai logiška: už pusę tos kainos, kurią būtume sumokėję už viešbučio kambarį Pamukalėje ar Karahajite, Denizlyje per AirBnB išsinuomavome visą didelį butą. Tiesa, jei tektų į Pamukalę iš Denizlio keliauti viešuoju transportu, tai nepatogu.
Požeminė Pamukalė ir Pamukalė iš dangaus
Į Pamukalę/Hierapolį daugelis tradiciškai atvyksta vienai-dviems dienoms ir grįžta į kurortus. Diena – Pamukalei/Hierapoliui, diena – poilsiui, maudynėms baseine ar spa. Ko pasilikti ilgiau iš pažiūros nėra – Pamukalės turizmo pramonė, priešingai nei Kapadokijos, iš esmės orientuota į vieną vietą, tegul ir milžinišką (Pamukalę/Hierapolį).
Visgi, tai keičiasi. 2002 m. 30 km nuo Pamukalės atidaryta nauja įdomybė – Kakliko ola. Ji atrasta visiškai netikėtai įgriuvus jos stogui. „Atradėjai“ sunkiai galėjo patikėti viduje išvydę… požeminę Pamukalę. Aišku, daug mažesnę – bet labai panašią. Ir vandens versmės per ją dar be perstojo verčiasi. Tiesa, sieros kvapas – nelabai malonus.
Yra regione ir daugiau romėnų griuvėsių (pvz. Afrodizijas). Be to, ir pačią Pamukalę turizmo agentūros kviečia pažinti vis naujai: pavyzdžiui, skrendant parasparniu (skrendama dviese su patyrusiu pilotu – jokios patirties nereikia) arba oro balionu saulėlydžiui terasas nutapius ypatingomis spalvomis.
Pamukalė verta, kad ją pamatytum įvairiai – iš viršaus, iš apačios, iš dangaus, jos požeminę kopiją…
„AŽ kelionės ir mintys“ sudarinėju įspūdingiausių pasaulio vietų sąrašus. Tas vietas esu suskirstęs pagal kategorijas. Pamukalė/Hierapolis – pirmoji vieta, kurią tarp įspūdingiausių pasaulyje įtraukiau net dviejose kategorijose. Gamtinėje – dėl terasų. Istorinių griuvėsių – dėl Hierapolio romėnų miesto tų terasų viršuje.
Ir gamtos, ir kultūros mylėtojus Pamukalė nustebins – jei tik važiuosite ten be nepamatuotų išankstinių lūkesčių.
Visi kelionių po Turkiją aprašymai-vadovai
1. Turkija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant
2. Stambulas - nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
3. Ankara - pamiršta Turkijos sostinė
4. Kapadokija - fėjų kaminai, požeminiai miestai
5. Antalija ir Turkijos Viduržemis - ką pamatyti
6. Pamukalė - stebuklas, bet nebūtinai kokio tikitės
7. Turkijos Ėgėjo pakrantė - kurortai ir senovė
8. Turkijos virtuvė - patiekalai ir tradicijos
Kelionių vadovai po Turkiją žemėlapyje
Spauskite ant žalių žymeklių žemėlapyje ir tuomet ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.
4 komentarai
Ar verta važiuoti is Alanijos?
Manau tikrai verta – labai įspūdinga vieta!!!
Aš buvau du kartus.
Pirmą kartą su autobusu iš Alanijos su ekskursija su nakvyne – buvo įdomu.
Antrą kartą kai keliavome po Turkiją nuomotu automobiliu. Aišku, taip yra daugiau galimybių aplankyti daugiau vietų aplinkui.
jei nemokate nufotografuokiti,tai nereikia teigti,kad nebėra Pamukalės terasų 🙂
Tie, kas sako, kad “Senos Pamukalės nebėra”, neturi omeny, kad nebėra terasų, bet kad nebėra tos patirties, kai galėdavai visur laisvai maudytis, ir kuri užfiksuota daug reklaminių nuotraukų (jos nebenufotografuosi, nes nebėra).
Dabar galima maudytis tik vienoje terasų eilėje, ir tos terasos, kur leidžiama maudytis, iš tikro dirbtinės (ten buvo kelias, jis nugriautas ir perdarytas dirbtinėm terasom).