Išskleisti meniu

Kelionė į arabų šalis

Levantas – kraujuojanti šventa žemė

Levantas – kraujuojanti šventa žemė

| 1 komentaras

Pažiūrėjus žinių laidas, rytinis Viduržemio Jūros pakraštys, vadinamas Levantu, atrodo baisiai. Kas kelerius metus čia prasideda naujas karas, konfliktas ar teroro banga. Dažnam vien išgirdus Levanto valstybių pavadinimus “Sirija”, “Izraelis”, “Palestina”, “Libanas” ar “Jordanija”, turbūt, mintyse žiba sprogimai ir kalena automatai.

Bet tautos, imperijos ir civilizacijos, ištisus tūkstantmečius besigviešusios šių visiems šventų žemių, paliko ir labai daug gražaus. Nuostabius antikinius miestus, Viduramžių mečetes, galingiausias visų laikų kalnų tvirtoves ir galybę keisčiausių tikėjimų bei bendruomenių, daugybės kurių nė pavadinimų mūsuose beveik niekas nežino.

Visada galima ištaikyti taikos momentą. Tuomet net ką tik karų siaubtos valstybės sužydi, o begalinės statybos neišgydo tik giliausiųjų bombų žaizdų. Maniškis “ramybės langas” buvo 2008-2009 metai. Dveji metai po Izraelio vykdytų Libano bombardavimų ir tie patys dveji metai iki Sirijos pilietinio karo. Dviejų nepriklausomų kelionių metu aplankiau Siriją, Jordaniją ir Libaną – ir nė karto neteko nei nusivilti, nei išsigąsti.

Palmyros romėnų miesto teatras Sirijoje. Šis dykumų pirklių miestas - vienas daugybės Levanto senovės stebuklų

Ar saugu (ir dėl ko ten šitiek konfliktų)?

“Ramybės langas” nebūtinai atsiveria visoms šalims vienu metu. Situacija, būna, skiriasi ne tik kaimyninėse šalyse, bet net tos pačios šalies regionuose. Kai lankėme Libaną, Izraelis buvo ką tik užbaigęs Gazoje – per 22 dienas žuvo 1500 žmonių, daugiausiai civiliai. Pasidomėti esamomis aplinkybėmis verta, panikuoti be reikalo – tikrai ne. Galite paskaityti straipsnį “Kelionių saugumas: ko verta saugotis, o kas nepavojinga“. Šiuo metu iš Levanto šalių tikrai pavojinga tik vienoje Sirijoje.

Alepas - tipinis Levanto didmiestis iš vidutinio aukštumo baltai pilkšvų pastatų.

Trumpas gidas, kas su kuo regione konfliktuoja – tai reikia turėti omenyje, jei norite vengti “aštrių temų” pokalbiuose su vietiniais:

1.Žydai su arabais. Žydai XX a. pradžioje pradėjo keltis į Palestiną, galiausiai ten paėmė valdžią ir įsteigė Izraelį, o daugumą palestiniečių išvarė be teisės grįžti (milijonai, dabar jau antra ir trečia karta, iki šiol dienas leidžia pabėgėlių stovyklose). Aplinkinių šalių arabai – tvirtai palestiniečių pusėje, nors Jordanijos valdžia ekonominiais sumetimais ir atsisakė atviro karo stovio su Izraeliu.

2.Musulmonai su krikščionimis. Regione vyrauja musulmonai, bet yra krikščioniškų miestų ir ištisų regionų, o Libane ilgai net buvo krikščionių dauguma. Krikščionys – irgi arabai, bet neretai žiūri į musulmonus kaip į “paprastesnius”, skurdesnius, tuo tarpu musulmonai į krikščionis – kaip į ne visai dorus (keliautojams tai niekaip neatsiliepia).

Bažnyčia Libane netoli Libano mergelės, kurią krikščionys laiko šalies globėja, statulos Harisos kalne.

3.Musulmonai sunitai su musulmonais šiitais. Šiitų mažumų yra visose regiono valstybėse, bet ypač Libane (ten įtakingas šiitų judėjimas “Hezbollah”), o didžiausi jų sąjungininkai – Iranas ir Sirijos valdžia. Religingiems sunitams nepatinka pernelyg didelė šiitų, kuriuos jie laiko eretikais (nes šie gerbia ne tik Dievą, bet ir imamus), politinė įtaka.

4.Religingieji su kairiaisiais. Šaltojo karo metais regione Arabų pasaulyje išplitusios kairiosios diktatūros daug kur ribojo religingųjų teises, prilygino religingumą blogam išsilavinimui, religingiausius net žudė, o tai skatino religingųjų radikalėjimą ir neapykantą pasaulietiškai tvarkai. Levante labiausiai kritiška vyraujančiai religijai valdžia yra Sirijoje (tai ir paskatino pilietinį karą bei Islamo valstybės gimimą), o Izraelyje ir Libane pagrindinės religijos turi didelę įtaką ir valdžios paramą.

Umajadų mečetė Damaske, Sirijoje - viena žymiausių ir seniausių pasaulyje (statyta 715 m.).

5.Kurdai su kitataučiais. Kurdai (kurių iš viso – 30 mln.) siekia įkurti savo nepriklausomą valstybę. Bet šiuo metu jų žemės oficialiai padalintos tarp Turkijos, Irako, Irano ir Sirijos ir nei arabai, nei persai, nei turkai jų paleisti nenori. Pasinaudodami karais kurdai įkuria faktiškai nepriklausomas, bet nepripažintas valstybes: 1991 m. Irake, 2014 m. – ir Sirijoje.

Dar pora konfliktų akcentuojami spaudoje, bet, mano supratimu, nėra esminiai. Tai demokratų konfliktas su autoritarais (religiniais ar kairiaisiais radikalais) ir prorusiškųjų (Sirijos valdžia) su proamerikietiškaisiais (Izraeliu, kurdais). Tačiau kiek esu bendravęs, šiais klausimais vietiniai paprastai neturi aiškų nuomonių: atrodo, kad rusai ar amerikiečiai sąjungininkais pasirenkami labiau “iš reikalo”. Savo ruožtu demokratiją linkę propaguoti tie, kurių idėjos populiarios (paprastai – nuosaikiai religinės valstybės šalininkai), o neturintys šansų laimėti laisvus rinkimus linksta prie jėga ir baime paremto autoritarizmo ar totalitarizmo. Net tose šalyse, kur vyksta tikri rinkimai, jų rezultatai iškraipomi politiniais sprendimais: pavyzdžiui, Izraelis nesuteikia pilietybės ir balso teisės puspenkto milijono palestiniečių (35% visų savo valdomų žemių gyventojų), o Libane yra nerašytas išankstinis politinis konsensusas, kokios religijos žmogus kokias pareigas eis.

Alepo turgus. Turguose, kurie užima ištisus miestų centrus, susitinka visų grupių žmonės.

Levanto susiskaldymą nesunku pastebėti detalėse. Vienuose miesteliuose skamba bažnyčių varpai, kituose – muedzinų šauksmai. Vienur moterys su skarelėmis, kitur dažniau plikais plaukais. Stendus puošia daugybė portretų: kur autoritarizmas – valdovų, kur demokratija – atitinkamoje vietoje populiarių politikų, kartais – religinių lyderių.

Ką žiūrėti Levante? (lankytinos vietos ir įdomybės)

Keliautojų labiausiai pamėgtas vietas visose Levanto šalyse galima sugrupuoti į penkias kategorijas:

*Senovės miestai. Levantas prieš 2000 metų priklausė Aleksandrui Makedoniečiui, Romos Imperijai. Jų pirkliai ir valdininkai čia išplėtojo puikius miestus su šventyklomis, fontanais, kaipais, tiesiomis, kolonomis įrėmintomis gatvėmis. Man įspūdingiausi pasirodė Palmyra Sirijos dykumoje, Džerašas (Gerasa) Jordanijoje ir Balbekas Libane. O taip pat Petra – antikinės Nabatėjų kultūros miestas Jordanijos olose.

Vienas Petros priešistorinio miesto kapų Jordanijoje.

*Šventos vietos. Levante gyveno ar lankėsi judaizmo, krikščionybės, islamo ir bahaizmo pradininkai, ir visoms šioms religijoms tai – Šventoji Žemė. Nors daugiausia biblinių vietų – Izraelyje, jų gausu ir Jordanijoje (Jėzaus krikšto vieta, Nebo kalnas, nuo kurio Mozė žvelgė į pažadėtąją žemę), bei kitur aplink (pvz. Jono Krikštytojo kapas Sirijoje).

*Kryžininkų pilys. 1096-1291 m. šventosios žemės viliojo ne tik taikius piligrimus, o ir riterius kryžininkus, siekusius jas “sugrąžinti krikščionims”. Skaičiumi šie kariai atsiliko nuo arabų, bet organizuotumu ir pasišventimu juos lenkė. Siekdami kuo ilgiau išsilaikyti priešiškoje žemėje jie pastatė pribloškiamai masyvias pilis, į kurias panašių niekur pasaulyje nebuvo. Didžiausios jų – Sirijoje (Krak De Ševaljė, Kalat Saladin), bet yra ir Jordanijoje, Libane.

Vaizdas nuo Kalat Saladin pilies Sirijoje

*Gamtos turtai. Įprastinis Levanto peizažas – dykuma, protarpiais – kalnai. Proziškus pilkšvus akmenis kai kur pakeičia poetiškai didingi vaizdai – kaip Jordanijos Vadi Rume. Kitos išskirtinės įdomybės – žemiausias pasaulio taškas – Negyvoji jūra, kurioje žmonės neskęsta (lankiau Jordanijoje), Džunjė olos (Libanas).

*Kultūrų sandūra. Levante per 1000 metų gyvuoja dešimtys skirtingų tikėjimų, ir kiekvienas sudaro daugumą atskiruose miestuose ar kaimuose. Yra įvairios tautos, kalbos, raidynai. Galima tai suprasti kaip regiono prakeiksmą (juk dauguma konfliktų – engiamų grupių kova su engiančiomis), bet keliautojui dėl to yra daugiau, ką lankyti.

Vadi Rumo peizažas Jordanijoje

Kaip patekti į Levantą? (skrydžiai ir vizos)

Libano ir Jordanijos vizos duodamos vietoje (oro uoste), o Sirijos reikėjo rūpintis iš anksto. Visose šalyse keliavome be išankstinių viešbučių rezervacijų, išskyrus pirmąją naktį. To pasieniečiams pakako.

Sirija ir Libanas (kaip ir beveik visos arabų šalys) Izraelį laiko neteisėtu dariniu, kurį 1948 m. įsteigė iš svetur suvažiavę žydai, prieš tai išžudę ar išvarę didžiąją dalį vietos palestiniečių ir atėmę pilietines teises iš daugumos likusiųjų. Palestiniečiai yra arabai, ir jų skausmas kaimyninėms šalims nėra svetimas. Todėl Damasko ar Beiruto oro uostuose pasieniečiai nuodugniai peržiūrėjo visus paso puslapius – jeigu ten būtų buvęs Izraelio štampas, būtų čia pat išsiuntę atgal. Sirijoje tam net įsteigta atskira darbo vieta (prieš įprastinę pasų kontrolę).

Skristi į Siriją, Jordaniją ar Libaną yra du geri būdai. Pirmasis – laukti akcijos skrydžiams su persėdimu iš Europos. Taip aplankėme Libaną. Bet nors šis kraštas – arčiau, nei Ispanija – kainos skrydžiams į čia vis tiek bus bent dvigubai didesnės, nei į Vakarų Europą (300-600 eurų).

Du Sirijos prezidento Bašaro Al Asado veidai žvelgia į visus, valgančius šiame restorane.

Kartais gali būti pigiau pirkti pigiausią kelialapį į Šarm El Šeichą su kokiu “Novaturu”, o iš ten, nepasinaudojus priklausančiu viešbučiu ar pernakvojus tik 1-2 naktis, iškart važiuoti “savo keliais” į Levanto šalis. Būtent taip keliavome į Jordaniją ir Siriją.

Taip pat dabar yra nebrangių tiesioginių skrydžių į Izraelį, bet jį lengvai ir be rizikos “kombinuoti” galima nebent su Jordanija, kurią kariniu spaudimu 1994 m. Izraelis privertė jį pripažinti.

Atsižvelgiant į dideles skrydžių kainas, gali būti logiška aplankyti keletą šalių per vieną kelionę. Mes taip praleidome 6 dienas Jordanijoje ir 10 dienų Sirijoje. Šiandien “iškritus” Sirijai galima jungti, pavyzdžiui, Jordaniją ir Libaną (su perskridimu) – pats Libane buvau 4 dienas, bet bent vienos pritrūko.

Negyvoji jūra, žemiausia pasaulio vieta ir viena Jordanijos bei Izraelio turizmo pažibų

Kaip keliauti po Levantą? (kainos, transportas, klimatas)

Visose Levanto valstybėse keliavome nuomotais automobiliais, nepriklausomai. Taikos periodu tai buvo saugu ir nesudėtinga – išskyrus eismą, kuris baisiausias Sirijoje.

Viešbučių apsimokėjo ieškoti vietoje, nes jų daug, o internete skelbiasi ne visi.

Levanto šalių ekonominė būklė smarkiai skiriasi: turtingiausias – Izraelis, paskui – Libanas, Jordanija, Sirija ir Palestina (šia tvarka). Pirmose trijose šalyse pilna vakarietiškų restoranų, prekės ženklų, tuo tarpu Sirijoje – ne. Panašiai skiriasi ir kainos.

Tradiciniai Levanto regiono pietūs iš daugybės smulkių patiekalų atskirose lėkštelėse.

Klimatas Levante karštas, ypač vasaromis (vidutinė dienos temperatūra viršija +30). Tačiau žiemos ten retkarčiais ateina tikros. Kaip tik pataikėme keliauti metu, kai temperatūros krito iki stebėtinų žemumų ir palmių pilnus dykumų miestelius… užsnigo. Neįtikėtina, kaip vietiniai džiaugėsi tuo gal -3 laipsnių speigu! Pro šalį vis praskrisdavo gniūžtės – ir švaistydavosi jomis toli gražu ne vien vaikai. Kiti kraudavosi sniegą į pikapų bagažines tarsi kokį turtą.

Regiono žmonės pasirodė nusiteikę gerai. Priešingai labiau “turizmo nustekentoms” arabų šalims, Sirijoje, Jordanijoje ir Libane prekeiviai nesikabinėja, mažai ir apgavikų. Libane šiuo požiūriu gali jaustis kaip Vakaruose: ten net derėtis pardavėjai nemėgsta. Jordanijoje, o ypač Sirijoje, retais Vakarų turistais vietiniai domėdavosi, pasisveikindavo, džiaugdavosi pabendravę, kartais net pasiūlydavo dovanų. Kiti, tiesa, dovanų tikėdavosi patys (ten egzistuoja platesnė nei bet kur Europoje “arbatpinigių”, vadinamų bakšiš, kultūra) – bet retai tiesiai prašydavo.

Vietiniai ir turistai, apžiūrinėdami Kasr Charana dykumų pilį ar karavansarajų Jordanijoje, džiaugiasi sniegu.

Garbinga – ir kova, ir svetingumas

Įsibaiminusius regione vis paplūstančių kraujo upių, prie kurių šliuzų stovi ir daugybė vietinių, toks draugiškumas gali gerokai nustebinti. Juk europiečiai, išaukštinę gyvybę “virš visko”, linkę kone arogantiškai manyti, kad kitokias vertybes turinčios kultūros būtinai yra “žiaurios ir pavojingos”.

Bet pasaulyje Europos požiūris buvo ir yra tik išimtis. Net Jungtinėse Valstijose gyvybės atėmimas pateisinamas kur kas dažniau: mirties bausmė, masinis apsiginklavimas, “užjūrių karai”…

Nors gyvybę gerbia visos kultūros, daugumoje jų tą pagarbą kartais nusveria pagarba kitiems dalykams. Levante šitoks svarbus yra tikėjimo, tautos, šeimos ar net nuosavybės gynimas. Taip žuvę tampa kankiniais, pelnydami sau ir savo šeimai didžiulę garbę: kai kurių jų nuotraukos ilgiems dešimtmečiams papuošia miestų stulpus, o jų sielos, tikima, keliauja į rojų.

Musulmonų šeima tarp spalvingų motociklų Sirijos rytuose.

Bet pamaloninti svečią levantiečiams – irgi garbė, o ypač svečią iš toli, iš kito žemyno. Visi konfliktai regione yra tarp vietinių, o užjūrių valstybės ten dalyvauja tik tuomet, kai pačios įsikiša. Taikos metu, kai nesijaučia puolami, vietiniai nejaučia joms pagiežos.

Levanto žmonės kažkuo primena Viduramžių Europos riterius ar Japonijos samurajus: kilnius, garbingus, besivadovaujančius griežtomis elgesio taisyklėmis, bet kartu pasiryžusius vardan savo bendruomenės tiek atimti, tiek prarasti gyvybę.

Tikriausiai ir dėl tokio požiūrio karai ir taika Levante nuolat keičia vienas kitą. Ir kol vyrauja taika sunku suvokti, kaip gi čia galėtų prasidėti dar vienas žiaurus konfliktas. O kol vyksta karas sunku patikėti, kaip greitai gali vėl sužydėti taika, ir į amžinus dykumų miestus bei kalnų tvirtoves pasipilti drąsesni turistai. Bijoti tuomet vėl nėra ko: keliautojai vietiniams – svečiai, o ne priešai.


Visi straipsniai iš kelionių po Levantą

ĮŽANGA: Levantas - Kraujuojanti šventa žemė
1. Jordanija: Dykuma, persunkta istorijos
2. Rekviem Sirijai: Kelionės į Siriją prisiminimai
3. Libanas: Įvairiausia maža valstybė

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


    1 komentaras

  1. Kelionė po Izraelį manau paliko tikrai nemažai įspūdžių, o dar kiek kitų šalių. Nuostabi kelionė.

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Naftos Karalystės – kelionės po Persijos įlanką

Naftos Karalystės – kelionės po Persijos įlanką

| 5 komentarai

Persijos įlanka. Aukštieji arabų dangoraižiai, dirbtiniai salynai ir legendos apie auksinius tualetus ir žavi, ir erzina pasaulį. Visi žino Dubajų. Bet tokių kaip jis “naftos karalysčių” aplink Persijos įlanką – dar vienuolika.

Esu aplankęs jas visas, o Persijos įlankos regione iš viso praleidęs keturis mėnesius.

Tai – atskiras pasaulis, kuriame ekonominiai ir politiniai dėsniai kitokie. Valstybės pagrindas čia – ne tauta, o emyro (valdovo) giminė. Jos pakviestieji imigrantų milijonai skaičiumi seniai nustelbė pilietybę turinčią “aristokratiją”. Tačiau vietiniai, netgi tapę milijonieriais, išliko savimi: mėgsta važinėti po dykumas, augina kupranugarius ir medžioja su sakalais, rengiasi tautiniais rūbais.

Dešimtimis milijonų barelių kasdien gręžiama nafta – ir Dievo dovana, ir grėsmingai tiksintis laikrodis. Vieną dieną jos nebeliks. Didžiausi pasaulio prekybos centrai, dangoraižiai, avialinijos ir pramoninės zonos – visa tai brangūs mėginimai įsitverti kažką mažiau laikino. Turistų Meka – štai titulas, kurio trokšta dauguma Persijos įlankos emyrų ir mano kelionė prisidėjo prie to kūrimo.

Burž Chalifa

Burž Chalifa, aukščiausias pasaulio pastatas

Persijos įlankos šalys – skirtingos

Persijos įlanką vienija politika, ekonomika ir kultūra, bet net pats nustebau, kokie skirtingi tai kraštai.

Dubajus trokšta nei daug, nei mažai: būti pasaulio sostine. Vieną po kito jis atima pasaulio rekordus iš Amerikos ir Europos. Subtiliai derina arabišką didybę su įdomybėmis iš viso pasaulio, išskirtinumą su masiškumu. Nepakartojama yra regėti kaip tai, kuo prieš dešimtmetį nebūtum patikėjęs, čia – jau ranka paliečiama tikrovė. Aplinkiniai mažesni emyratai irgi “nusiraško” dalį Dubajaus didybės, nors daro viską kitaip.

Dubajaus Palmė - seniau nebuvau jos matęs iš virašus

Dubajaus Palmė – kol Dubajus nepastatė šio dirbtinio salyno, būčiau nė neįsivaizdavęs, kad tai įmanoma

Abu Dabis turi daugiausiai naftos vienam gyventojui ir milijonų turistų vilioti taip neskuba. Kuria tai, ką jo “rytinis brolis” pamiršo (Formulė 1, muziejai, ekologinis miestas). Dubajui Abu Dabis dar neprilygsta, tačiau jį papildo. Ir kainos jame mažesnės. Be to, Abu Dabiui priklauso dykuma, dydžio su visa Lietuva, o ten tebeklesti senosios tradicijos: sakalininkystė, kupranugarių lenktynės ir grožio konkursai. Tik viskas dabar labai rimta ir verta milijonų!

Abu Dabio dykumoje per kelią vedami kupranugariai. Nuoroda į "Milijonų gatvę", kur gražiausi kupranugariai pardavinėjami už milijonus eurų

Abu Dabio dykumoje per kelią vedami kupranugariai. Nuoroda į “Milijonų gatvę”, kur gražiausi kupranugariai pardavinėjami už milijonus eurų

Omanas spjovė į visas “dangoraižių lenktynes” ir prieš jo miestus tebetriumfuoja retai gyvenama gamta (dykumos, kalnai) ir senosios pilys. Tai – tikra Arabija, tačiau turtinga, su gražiais namais ir be įkyrių prekeivių.

Kuveitas – vakarietiškiausia Persijos Įlankos šalis, bet turistų (kaip ir informacijos jiems) ten stebėtinai trūksta. Todėl vietiniai dar džiaugiasi atvykėliais, o kiekviena išvyka – paieškos ir atradimai.

Arabų fondo pastato interjeras Kuveite – ekskursija buvo asmeninė ir nemokama

Kataras priešingai – panoro tapti arabų pasaulio širdimi. Viena vertus, jis gerbia islamą ir tradicijas (ribojamas alkoholis, apranga), kita vertus, čia yra kitose Persijos įlankos šalyse neįsivaizduojama žodžio ar mokslo laisvė: veikia modernūs universitetai, laisviausias TV kanalas “Al Jazeera”.

Dohos panorama

Dohos panorama su tradiciniais regiono laivais priešakyje

Saudo Arabija. Didžiausia ir kontroversiškiausia iš naftos karalysčių! Begalinė jos dykuma glaudžia ir švenčiausias musulmonų pasaulio vietas (Meka, Medina), ir makabriškus apleistus senamiesčius, ir Jordanijos Petrai prilygstantį nabatėjų kapų miestą (Al Ulą). Tačiau Saudo Arabija – konservatyviausia iš visų šalių, iki 2017 m., tarkim, moterys net negalėjo vairuoti, mirties bausmės vykdomos viešai, o ir mano žmoną iš ne vieno restorano išprašė dėl lyties. Ten “kitas pasaulis” kur keliauti labai įdomu – bet tik tam, kas ryžtasi *pasinerti* į kitokią kultūrą.

Vaizdas į Mahometo kapo mečetę pro viešbučio langą. Visas langas uždengtas galingomis medinėmis grotomis, kad žiūrovai (ar žiūrovės) netrikdytų piligrimų

Vaizdas į Mahometo kapo mečetę Medinoje pro viešbučio langą. Visas langas uždengtas galingomis medinėmis grotomis, kad žiūrovai (ar žiūrovės) netrikdytų piligrimų

Bahreinas. Mažytė sala, kurios turizmas apsiribojo Saudo Arabais, norinčiais pabūti “liberalesniame krašte”. Liberalumas – sąlyginis, o lankytinų vietų mažoka, bet gražūs nedideli fortai, o įdomiausia “Naftos dykumos” atmosfera: visa Bahreino dykuma pilna naftos gręžinių, rūdijančių naftotiekių, tarp kurių verda gyvenimas, rengiami piknikai.

Prie naftos gręžinio Bahreine

Prie naftos gręžinio Bahreine

Kur ką pamatyti Persijos įlankos kraštuose?

Didmiesčiai. Neabejotinas lyderis – Dubajus su savo aukščiausiu pasaulyje pastatu Burž Chalifa, dirbtinėm salom Palmėm, rūmų grožio prekybos centrais (Ibn Batutta), pramogų pilna Marina, aukščiausiais pasaulio muzikiniais fontanais, aukščiausiu apžvalgos ratu it t.t. Antras numeris – Abu Dabis, kurio Jas, Sadijat salose irgi yra grožybių (naujasis Luvras ir t.t.). Jei norisi didmiesčio su istorija – tai pirmauaj Džida Saudo Arabijoje, kur – ir gražus senamiestis, ir vienas kitas šiuolaikinis rekordas.

Dubajaus Šeicho Zajedo kelias

Dubajaus Šeicho Zajedo kelias

Gamta. Saudo Arabija – vien jau dėl savo dydžio. Ten telpa pačios įvairiausios dykumos, kalnai, krateriai… Tačiau grožybių turi ir Omanas – tiek dykumas, tiek kalnus, o galima jų rasti ir JAE (mažiau, bet turizmui pritaikyta labiausiai) – iš JAE, dykuma “stipriausia” Abu Dabyje (pietuose), o kalnai – Ras Al Chaimoje.

Vabos krateris

Vabos krateris Saudo Arabijoje

Kultūra. Jei kalbama apie vietinę kultūrą, aišku, Saudo Arabija, kur dar dauguma gyventojų yra vietiniai, vyrauja arabų kalba, o islamas laikosi bene tvirčiausiai turtingame pasaulyje ir musulmonų minių stebėjimas Medinoje – nepakartojamas. Įdomus ir Islamo meno muziejus Katare bei Dubajaus muziejai. Abu Dabis – puiki vieta patirti “gyvąją” vietinę dykumų kultūrą, bent jau minimaliai pasiekiamą užsieniečiams (kupranugarių lenktynės, sakalų ligoninė, Ad Dafros dykumų festivalis ir t.t.). O jei kalbama apie pasaulinę kultūrą, tai daugiausiai jos Abu Dabyje – kur Luvras – ir Dubajuje, kur tarptautiniai menininkai, koncertai ir t.t.

Sakalai laukia procedūrų su uždėtais antgalviais, kad nieko nematytų ir būtų ramūs

Sakalai laukia procedūrų Abu Dabio sakalų ligoninėje

Istorija. Giliausia istorija Saudo Arabijoje, kur yra ~2000 metų nabatėjų griuvėsiai, ir senosios islamo vietos, ir apleisti dykumų miestų senamiesčiai su savo unikalia atmosfera, ir įspūdingas Džidos senamiestis. Tiesa, daug senųjų islamo vietų nugriauta, nes vyraujanti islamo forma – vahabizmas – griauna senus pastatus kurie “virsta stabais”, be to, į Meką nemusulmonai net neįleidžiami. Istorija žavi ir Omanas, kuriame išlikę didingų senų fortų (juk Omanas kadaise buvo kolonijinė imperija), tuo tarpu kitose “naftos karalystėse” įspūdingų istorinių vietų mažai, nes iki naftos tai buvo civilizacijos užkampiai.

Apleistas Saudo Arabijos senamiestis Šakroje

Apleistas Saudo Arabijos senamiestis Šakroje – toje šalyje dauguma senamiesčių šitokie apleisti

Kurortai. Čia pirmauja JAE, kur skirtinguose emyratuose gali rasti viską: nuo Dubajaus superprabangos iki Ras Al Chaimos įperkamos ir tvarkingos šilumos kalnų papėdėje iki Adžmano, “pigaus Dubajaus priemiesčio”.

Burž Al Arab viešbutis žvelgiant iš Madinat Džumeira

Burž Al Arab viešbutis žvelgiant iš Madinat Džumeira komplekso Dubajuje

Pramogos. “Pramogų sostinė”, aišku, Dubajus, kur kone kas savaitę vyksta kokie pasaulinių superžvaigždžių koncertai, pasaulinio lygio sporto renginiai ir t.t. Tvirtoje antroje vietoje – Abu Dabis. Kitose “karalystėse” (Bahreine, Katare, Saudo Arabijoje) nebent pavieniai renginiai, laikinai jas perkeliantys į dėmesio centrą.

Formulės 1 trasoje

Formulės 1 varžybose Abu Dabyje

“Tamsusis turizmas”. Jei domina “švelniai baugios” vietos, rekomenduoju Bahreino naftos dykumą, kur skambant perspėjimams, kad prie naftos grčžinių neiti artyn, vietiniai gali kūrenti laužą tiesiog prie naftotiekio. Taip pat – Kuveitą, kur gali pasidomėti Sadamo Huseino invazija per Persijos įlankos karą. Na ir apleisti Saudo Arabijos senamiesčiai.

Bahreiniečių šeimos piknikas. Tas vamzdis iš karto už laužo - naftotiekis

Bahreiniečių šeimos piknikas. Tas vamzdis iš karto už laužo – naftotiekis

“Neatrastos vietos”. Norite atsidurti ten, kur turistų beveik nėra ir nebuvo? Kuveitas, kaip “neatrastas turistų turtingas didmiestis”. Saudo Arabijos miestai ir gamtinės vietos toliau nuo pagrindinių (t.y. toliau Rijado, Džidos, Mekos, Medinos) – ypač keliaujant savo išsinuomotu automobiliu.

Aistė su skarele ir abaja Saudo Arabijoje. Tokioje konservatyvioje šalyje rengtis kitaip būtų keista - bet tai islamo pasaulyje reta

Pro Saudo Arabijos grožius gali važiuoti vienas

Nuvykimas į Persijos Įlanką ir vizos

Persijos Įlankos karalijos (išskyrus Saudo Arabiją) nedidelės, tad pažintinei kelionei kiekvienoje užtenka 3-5 dienų. Tačiau nuskristi ten gana brangu, todėl savaitgalinės išvykos atkrenta.

Esu ten keliavęs įvairiais būdais.

*Atostogų savaitė ar dvi su poilsiu – taip pirmą kartą nukeliavau į Dubajų (yra galimybių nuskristi užsakomaisiais reisais savaitei ar dviem į JAE), kartu pakeliavome ir nuomotu automobiliu po šalį.

Dubajaus paplūdimyje (Kite Beach, Jėgos aitvarų paplūdimys)

Dubajaus paplūdimyje (Kite Beach, Jėgos aitvarų paplūdimys)

*Į vieną sujungtos kelios “savaitgalinės pažintinės kelionės” perskrendant iš vienos šalies į kitą. Taip keliavau į regioną antrą kartą. Skridau į Dubajų (per Stambulą) – taip pigiausia ir patogiausia. Iš milžiniško Dubajaus oro uosto pilna pigių skrydžių į aplinkines šalis – taip nusigavome į Kuveitą. O į Omaną vykome nuomotu automobiliu. Geležinkeliai čia “stovi” tik emyrų ateities vizijose, autobusai beveik nekursuoja, tad keliauti kitaip savarankiškai būtų sunku.

Emyrų nuotraukos ir arabiškų laivų modeliai Kuveite. Regionas atmena laikus, kai vietoje naftos klestėjo iš perlų žvejybos.

*Sustojimas kelioms dienoms pakeliui į Aziją ar Australiją – skrendant su persėdimu. Taip pateku į Katarą. Kadangi “Qatar Airlines”, kai skrendi per Katarą, suteikia teisę be papildomos priemokos sustoti kelioms dienoms Dohoje, pasinaudojau šia galimybe skrisdamas į Tailandą. Analogiškai stiprias avialinijas turi ir Dubajus, Abu Dabis – tad galima kelias dienas pakeliui į kokį Tailandą ar Balį praleisti ir ten, galbūt kiekvienoje kelionėje skrendant vis per kitą “naftos karalystę”.

Naujasis Dohos senamiestis

Naujasis Dohos senamiestis – daug Persijos įlankos vietų senamiesčiai sunyko, bet buvo atstatyti po to, kai vietiniai vėl pradėjo gerbti istoriją

*Žiemojimas. Pastarąjį kartą į Įlankos regioną nuvykau visai žiemai – daugiausiai buvau Dubajuje, kur 2021-2022 m. vyko EXPO paroda, bet kartu iš tos “bazės” aplankiau ir Bahreiną (10 dienų su darbu per atstumą) bei Saudo Arabiją (15 dienų), o taip pat ir daug likusių JAE emyratų, tokiu būdu jau esu aplankęs visų Persijos įlankos monarchų žemes. Išties įdomu regione praleisti ilgesnį laiką, nes tai reiškia, kad tuo metu vyks gausybė pasaulinio lygio renginių, koncertų, kuriuose galėsi sudalyvauti.

Al Ulos kapai

Al Ulos kapai Saudo Arabijoje

Kelionės planavimas ir kainos

Persijos įlanka pagarsėjusi kaip labai brangi: naktis kai kuriuose viešbučiuose ten kainuoja tūkstančius eurų. Bet tiesa ta, kad tos šalys gyvena “dviem greičiais” – viršuje yra nesuvokiamai didelės kainos ir prabanga, tačiau jei jums pakanka eilinės kokybės, ji kainuos net mažiau nei Lietuvoje (maistas, geri, bet ne superprabangūs viešbučiai). Juk čia daug mažesnis PVM, kuris Lietuvoje sudaro 21% prekės kainos, o ten daug kur 0% ar 5%. Viskas itin patogu – gausu vietų, dirbančių 24 val. per parą. Pigi darbo jėga, imigrantų milijonai daro savo.

Karališkame Burž Al Arab numeryje su auksiniu televizoriumi (tai - tik vienas iš daugelio postmodernistinio stiliaus kambarių)

Karališkame Dubajaus Burž Al Arab numeryje su auksiniu televizoriumi – dabar šis numeris jau paverstas muziejumi, čia įleidžiami turistai

Tiesa, “trečiojo greičio” Persijos įlankoje nėra: pavalgyti galima ir labai pigiai, bet sunkiai rasi dvivietį kambarį už pigiau nei ~50 eurų nakčiai, o ir šis, paprastai įvardijamas kaip “butas” (apartment), gli būti nekoks. Tokių vietų ir penkių žvaigždučių viešbučių su milžiniškais atriumais kaina kai kur skiriasi mažiau negu mes įpratę. Vienintelis patikimas būdas keliauti – lėktuvai ar automobiliai. Autonuoma, tiesa, nėra brangi, o benzinas pigesnis už geriamąjį vandenį, tad keliaujant keturiese ar net ir dviese, kainos nesikandžioja.

Didžiausių pasaulio fontanų fragmentas su prie jų sustojusiais laiveliais

Didžiausių pasaulio fontanų fragmentas su prie jų sustojusiais laiveliais – Dubajus

Planuojantis kelionę tiesiog būtinas internetas. Persijos Įlankoje, o ypač Emyratuose, viskas keičiasi be greičiau nei bet kur kitur: penkių metų senumo kelionių literatūra stokos galybės naujų įdomybių, o senosios gali būti uždarytos remontui ar pasikeitusios. Deja regione, atrodo, modernu viskas, išskyrus kompiuteriją. Net daug oficialių valstybinių tinklapių ten pasenę, tarsi jų administratoriai, padirbėję kelis metus, staiga nusprendė nieko nebeatnaujinti. Be to, jie įsikrauna lėtai, o kartais nustoja veikti – belieka bandyti vėl po valandos. Ir kelionės metu internetas būdavo lėtesnis nei Lietuvoje. Tiesa, valstybė valstybei nelygi – Dubajus, Abu Dabis šitą jau sutvarkė, internetas ten labai greitas (nors informacija tinklapiuose ir nėra tvirta). Dar vienas keistas trūkumas, žinant, kad tai “naftos karalystės” – degalinės. Jų mažiau nei esame įpratę, ypač dykumose, verta pasipildyti kuro iš anksto.

Kupranugarių grožio konkurse. Internete informacijos beveik nėra, nes ji sklinda iš lūpų į lūpas - bet tikrai verta pasistengti patekti į tokias vietas ir patirti vietos kultūrą

Kupranugarių grožio konkurse. Internete informacijos beveik nėra, nes ji sklinda iš lūpų į lūpas – bet tikrai verta pasistengti patekti į tokias vietas ir patirti vietos kultūrą

Drabužiams jokių oficialių reikalavimų nėra (išskyrus Katarą ir Saudo Arabiją, ir tai ne visur), bet kultūriškai neįprasta dėvėti atvirų rūbų (šortų, sijonų ne iki žemės), vietinės moterys prisidengia plaukus. Mečetėse taip rengtis privaloma, o kitur į pernelyg apsinuoginusius žmonės gali žvalgytis panašiai, kaip Vilniuje į einančius su bikiniais ar glaudėmis. Į tuos, kurie gerbia aprangos tradicijas, žiūrima pagarbiau.

Saudo Arabijos moterų apranga.

Saudo Arabijos moterų apranga.


Visi straipsniai iš kelionių po naftingąją Persijos įlanką

ĮŽANGA: Naftos karalystės: Kelionė po persijos įlanką
1. Dubajus: Naujoji pasaulio sostinė
2. Abu Dabis ir jo rafinuoti rekordai
3. Omanas: Atgimusi dykumų imperija
4. Kuveitas: Turistų pamirštas turtingas didmiestis
5.
Kataras – arabų mikro-super-valstybė
6. Bahreinas - naftos dykumos, niekieno miestai
7. Saudo Arabija - (ne)atsivėrusi uždrausta karalystė

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , ,


    5 komentarai

  1. Sveiki, Augustinai,

    Norejau paklausti apie Omana, Kuveita.
    Ar po Omana keliavot pats, ar sunku rasti viesbuciu vidury salies,
    Kaip situacija keliauti vieniems po abi salis?
    Ka patartumet pamatyt Kuveite?

  2. Laba diena, Augustinai,
    Ar planuojate aplankyti Saudų Arabiją, Katarą, Bahreiną vizų tvarkai pasikeitus?

      • Dabar jau aplankiau Saudo Arabiją, Bahreiną, Katarą, atitinkamai pakoregavau šį straipsnį bei įdėjau naujus straipsnius apie šias šalis.

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *