Dubajaus šlovė tokia, kad daug žmonių net nežino, kad Emyratų sostinė – Abu Dabis (2 000 000 gyv.). Tenykštė emyrų Al Nahjanų šeima valdo 87% JAE žemės ir 94% naftos. Šitokie turtai gal kiek užliūliavo: kol Dubajus perkėlinėjo fantastikos kūrinius į realybę, Abu Dabis palaimingai klestėjo iš, rodos, amžinų savo išteklių.

Tai jau praeitis. Abu Dabis irgi trokšta milijonų turistų, bet į tiesioginę kovą su žymiuoju kaimynu nestoja. JAE sostinės pasiekimai – rafinuotesni. Šiandien lankytojų minios aplink juos dar menkos – bet su Abu Dabio galimybėmis ir planais gali nė neabejoti, kad viskas – tik laiko klausimas.

Be to, Abu Dabiui priklauso ir dykuma dydžio sulig visa Lietuva. Ten gyvenimas teka kaip po senovei: kupranugarių grožio konkursai ir lenktynės, medžioklės su sakalais, vyrai ir moterys atskirai – tik tame, kas būdavo “kaimų reikalai”, dabar sukasi milijonai eurų. Jei to neišvydai, nematei Emyratų!

Išmėgintas receptas: avialinijos, prabanga ir rekordai

Kaip ir kiekvienas save gerbiantis emyras, Al Nahjanas išplėtė oro uostą ir įsteigė aviakompaniją (“Etihad”), vežančią tranzitu “tarp keturių žemynų”. Ir Dubajaus Burž Al Arab viešbučiui Abu Dabis pasistatė atsaką: Emirates Palace. Kaip ir visas Abu Dabis, jis labiau prigludęs prie žemės už savo konkurentą: dangoraižio formą pakeitė rūmai, kur, greta aukso, prabangą kuria šviesos, galingų žalių lazerių žaismas. Paprastus mirtinguosius į Abu Dabį labiau vilioja galimybė bene pigiausiai turtingajame pasaulyje apsistoti “tiesiog” penkių žvaigždučių viešbutyje su puikiu aptarnavimu.

Abu Dabis dabar siekia tų rekordų, kuriuos “pražiūrėjo” Dubajus. Štai “Capital Gate” – labiausiai pasviręs pasaulio dangoraižis, Aldar kompanijos štabas – pirmasis apvalus dangoraižis.

O didžiausia Abu Dabio pažiba – Šeicho Zajedo mečetė, kurios naktinio apšvietimo spalva priklauso nuo mėnulio fazės, spalvingas sietynas sveria 9 tonas, o kilimas – 35 tonas – įspūdingiausia JAE. “Čia yra detalių iš visų jūsų šalių” – nemokamų ekskursijų gidas pasakė išsiklausinėjęs, iš kur suvažiavo turistai, nors, tikriausiai išgirdęs Lietuvos pavadinimą, pridėjo “arba jūsų kaimyninių šalių”.

Naujosios Dubajaus salos: Formulė 1, antrasis Luvras…

Emyratai atsiveža ir pasaulinį sportą: rodos, bent kas mėnesį vyksta kokios pasaulinio lygio teniso, bokso, plaukimo, ar kitos varžybos – net NBA klubai atskrenda parodomiesiems mačams. Dubajus su 60 000 vietų Meidano hipodromu tapo žirgų lenktynių sostine, o Abu Dabis pasistatė Jas Marina Formulės 1 trasą. Ir ne šiaip pasistatė: susitarė, kad Abu Dabio Grand Prix bus paskutinės sezone, taigi, finalinės varžybos. Be to, po kiekvienos dienos (netgi treniruočių) vyksta pasaulinių žvaigždžių koncertai – paskaičiavus pasirodė, kad vien į koncertų bilietus būčiau sumokėjęs daugiau, nei mokėjau už visą “Formulės 1” savaitgalį. Taip, Abu Dabyje susimoki nemažai – tačiau gauni dar daugiau, nei susimoki.

Netoli Formulės trasos spindi raudonas kupolas – didžiausias pasaulyje lunaparkas po stogu “Ferrari World“, kuriame – greičiausi pasaulyje amerikietiški kalneliai “Formula Rossa”. Greta “Ferrari World” yra ir kitas atrakcionų parkas – Warner Bros World. Jis irgi po stogu toje pat Jas saloje, kuriamoje kaip Abu Dabio pramogų sostinė. Viską į vidų emyratiečiai kiša ne šiaip sau – karštąjį pusmetį lauke niekas laiko neleidžia, dar ir kokį rugsėjį, kai lauke +40 ir nuo drėgmės bemat aprasodavo mobiliųjų telefonų objektyvai ir akiniai, lauke vaikščiodavome kone vieni.

Didžiausias Abu Dabio projektas – Sadijato sala, kultūros širdis. Ten jau pastatytas Luvro muziejus. Girdėjau skeptiškų minčių: “Luvre jau buvau Paryžiuje, ko čia važiuoti?”. Bet važiuoti tikrai verta, nes tai kitoks muziejus: užuot dėsčius eksponatus pagal civilizacijas ir koncentravusis į Vakarų pasaulį, čia eksponatai dėliojami temomis (pvz. “Pirmųjų miestų era”, “Senovės imperijų era”), vienas greta kito atsiduria, tarkime, romėnų, majų ir kinų dirbiniai. Akcentuojama tai, kas kiekvienu istorijos metu siejo visą pasaulį, o ne jį skyrė (pvz. ~500 pr. Kr. – 600 m. po Kr. gimė visos didžiosios religijos, o apie 1400-1700 m. laivai sujungė žemynus). Labai įdomus požiūris, kuris retas, tad net mane, aplankiusį šimtus muziejų, sužavėjo! Be to, ir pats pastatas labai įspūdingas. Ateityje Sadijate dar nusimato ir Gugenheimo muziejus, o taip pat jau statomas “Religinis centras”, kur simboliškai viena greta kitos stovės mečetė, bažnyčia ir sinagoga. Abu Dabis ritmai užsimojo konkuruoti su Paryžiumi ar Niujorku “kultūros fronte”.

Aišku, teisybės dėlei reikia pasakyti, kad visas Abu Dabio “proveržis” ir yra koncentruotas tokiose “salose” ar priemiesčiuose. Paima emyras kokią dykumų salą, “užleidžia” architektais ir statybininkais – dešimtmetis-kitas ir tai jau pasaulinės reikšmės pramogų (Jas sala) ar kultūros (Sadijat sala) erdvė. Tokių salų yra ir daugiau. Bet pati “pagrindinė” Abu Dabio sala, kurioje yra miesto centras, kiek nykoka: tokie vienodi rajonai iš vienodo aukščio daugiabučių, statytų ~1980 m. Užtat ten ir gerokai pigiau ir, kadangi Abu Dabyje daugumą žmonių sudaro imigrantai, gausu gero įvairių virtuvių maisto. Bet tegul žodis “sala” neapgauna: visos salos didelės ir atstumai itgi didžiulai (nuo Abu Dabio centro iki Jas salos – 35 km).

Kiek gražiau Abu Dabio centro pakrantėje, kuri apsodinta parkais. Yra ten ir Heritage Village – “Paveldo kaimas”, tokia tradicinė Emyratų vieta, kur ne tik turistams, bet ir jaunosioms kartoms pristatomas Abu Dabis, kurį dar prisimena šiuolaikiniai seneliai, bet dabar jau net ir įsivaizduoti sunku.

Kai lankiausi Abu Dabyje 2014 m., įdomus pasirodė Masdaras, ateities miestas, su milžiniškais reklamos ekranais, saulės baterijom ir kt. Bet įsivaizduojama ateitis, deja, greitai sensta: “ateities mieste” butai taip ir neišaugo, o nuvykus 2022 m. saulės baterijos jau atrodė gana įprastas dalykas, na o automatiškai važiuojantys automobiliai, tegu dar ir ne realybė, bet, kai ja taps, bus tikrai jau ne tokie, kaip Masdare, kurie važiuoja tik konkrečiom tik jiems skirtom trasom.

Dykumų didmiestis Al Ainas, arba sena ir nauja Emyratų prabanga

Sadijato saloje stovės ir didžiulis šeicho Zajedo muziejus. To Abu Dabio emyro, kuris “pasikinkė naftą” ir suvienijo emyratus. Jis gimė 170 km gilyn į Abu Dabio dykumą, Al Aino mieste, nemažame, bet kukliame forte palei oazę. Al Aino forto asketiški kambariai, palapinė, kurioje Zajedas priimdavo savo gentainius, ir landroveris, kuriuo lakstydavo kopomis, šiandien prieinami turistams, bet kad geriau pažintumėte tuos “naftos pradžios eros” Emyratus, rekomenduoju pažiūrėti šį trumpą 1969 m. filmą.

Tuomet šios žemės buvo “britiško pasaulio” užkampis, vadintas Piratų krantu. Emyrai laisvai karaliavo savo kaimuose, iš britų gaudami “apsaugą už privilegijas”. Dykuma atrodė tokia bevertė, kad buvo niekieno: iki pat šiol vienos valstybių sienos ten neratifikuotos, o kitos taip keistai išraitytos, kad dalina daugumą emyratų į 2, 3 ar 4 tarpusavyje nesusijusias dalis.

Anglai preciziškai kiekvieną “savą” lyderį pagerbdavo nustatytu skaičiumi salvių – priklausomai nuo jo turtų ir žemių svarbos. Tai štai Zajedui britų laivų patrankos iššaudavo vos šešis kartus, kitiems emyrams – po tris-penkis. Palyginimui kai kurie indų maharadžos klausydavosi 21 šūvio, o Afganistano valdovas – visų 31. Kaip viskas pasikeitė!

Abu Dabiui pavaldus Al Ainas šiandien – Vilniaus dydžio (600 000 gyv.), ir čia daugiau nei kur kitur “tikrų” emyratiečių (neimigrantų). Jiems dykuma – kraujyje, jie džiaugiasi piknikais tarp priešistorinių kapų liekanų Hili archeologiniame parke. O užsieniečiams reikia jūros. Al Aine – ir didžiausias šalyje kupranugarių ir jų pašarų turgus. Vienas pardavėjas pakvietė pažiūrėti “didžiausią įdomybę” – be kojų gimusį kupranugariuką. Kas įdomu vietiniams ir turistams smarkiai skiriasi…

Neturintys vakariečių konsultantų arabų muziejai irgi kitokie. Kaip ir Al Aino forte, piramidės formos Nacionaliniame automobilių muziejuje prie Abu Dabio verkiant trūksta aprašymų. Tik dėl to, kad buvau žiūrėjęs šį filmą apie JAE turtuolius, žinojau, kad ten eksponuojama šeicho Hamado Bin Hamdano Al Nahjano kolekcija, kad jo pomėgis – automobilių perdarymas. Kad didžiulis lauke stovintis gaublys ant ratų ir apverstas namas – triaukštės gyvenamosios priekabos, kurias šeichas stovyklaudamas pasistato dykumoje. Kad iš septynių mersedesų, kiekvienas kurių (ir išorė, ir salonas, ir net priderinti ginklai) išdažytas kita vaivorykštės spalva, šeichas kadaise kiekvieną savaitės dieną imdavo vis kitą.

Kupranugarių lenktynės su robotais ir sakalų ligoninė

Užsienyje mėgstu stebėti nacionalinį sportą, tad Abu Dabyje nuvykau į kupranugarių lenktynes. Naftos turtai iš šventinės beduinų pramogos jas pavertė rimtu reikalu: šeicho Zajedo taurėje, kurią stebėjau, prizai ir kupranugarių kainos – milijoninės. Pusvalandžio reikėjo vien susigaudyti kas ir kaip, mat viskas ten kardinaliai skyrėsi nuo vakarietiško sporto: jokių tribūnų nėra, o žiūrovai seka kupranugarius baltais džipais, palaikydami favoritus klaksonais. Greta pagrindinės ~6 km ilgio žiedinės Al Vatbos trasos driekiasi trys keliai: žiūrovams, TV operatoriams ir kupranugarių savininkams. Pastarieji nėra vien stebėtojai: distanciniais pultais jie valdo robotukus, kurie… joja kupranugariais. Juk kuo lengvesnis jojikas, tuo greičiau lekia šis žvėris, tad “sunkūs” šeimininkai patys balne nesėdi. Iki 2005 m. kupranugarius, vakariečių kairiųjų siaubui, valdydavo iš šeimų išpirkti indukai, bet naujos technologijos leido šeichams tai pakeisti.

Kupranugarių lenktynėse nebuvo ir jokių garsinių pranešimų, reklamų, lankstinukų ar bilietų, o informacija sklido iš lūpų į lūpas. Deja tai buvo vienintelė vieta Emyratuose, kur žmonės beveik nesuprato angliškai, tad ne visko galėjau pasiklausti. Ir nors tegalėjau matyti startus, finišus (kas 20 minučių) bei pralekiančias žiūrovų mašinas, lenktynės atsidūrė tarp įdomiausių Emyratuose regėtų dalykų.

Kitą populiarų vietinių pomėgį – sakalininkystę – išvysti sunkiau. Daugelyje visokių “ekskursijų po dykumą” įeina ir “sakalo palaikymas”, tačiau autentiškiausia lengvai prieinama patirtis – Abu Dabio sakalų ligoninėje. Čia šeimininkai savo sakalus veža ne tik gydyti – čia sakalai, tarsi pas mus žieminės padangos, paliekami ir žiemoti, keisti plunksnas. Plunksnos surenkamos ir vėliau priklijuojamos tiems sakalams, kurie jų netenka ir atvežami gydymui. Dar sakalams daromas “manikiūras”, dildomi nagai (kad geriau medžiotų).

Sakalai kainuoja iki pusės milijono, bet, kaip sakė gidas, “Su sakalu galima apsieiti ir pigiai – galima ir tik už kokius 5000 dolerių nusipirkti, laikyti žiemai tik 1000 dolerių kainuoja – šuniukas brangiau”. Nereikia nė sakyti, kad gidas buvo Emyratų pilietis. Jis dar ugningai pasakojo, kaip negalėjo nuleisti akių, kai kažkas atvežė ypatingesnės spalvos sakalą. Paklausius pasidaro ne taip ir keista, kad, nors Emyratuose gyvena daug europiečių, draugystės tarp emyratiečių ir europiečių retai teužsimezga. Jie tiesiog gyvena skirtinguose pasauliuose, net ir tie, kurie gali sau leisti viską: vieni eina į prabangų naktinį klubą ar barą alkoholio plempti, kiti savo baltu džipu lekia į dykumą sakalų ganyti…

Tiesa, Abu Dabyje, priešingai nei Dubajuje, europiečių kultūros “gatvėse nesimato”, čia nebematai mikrosijonėlių ar nuogų pilvų. Bet yra “vakariečių zonos”. Pavyzdžiui, koncertuose po Formulės 1 staiga pasijusdavau tarsi kokiam Berlyne ar Amsterdame: praktiškai vien vakariečių jaunimas, ultraseksualūs merginų rūbai, alkoholis liejasi laisvai (tiesa, leidžiama jį pirkti tik turistams ir tik apsirengusiems ne tautiniais rūbais). Kiekviena vieta turi savo “emyratiečių-vakariečių” proporciją ir “kupranugarių lenktynės” bei “vakariečių žvaigždžių koncertai po Formulės 1” yra radikaliai priešingose pusėse… Aišku, dar yra ir “trečia medalio pusė”, tiesą pasakius, Abu Dabio miesto gyventojų dauguma: “juodadarbiai imigrantai” iš Indijos, Pakistano, Bangladešo. Daugelis jų išvis nėra klientai, tik tarnautojai pirmoms dviems grupėms: veda kupranugarius į lenktynes ar pilsto kokteilius Formulės 1 koncerto bare. Jie uždirba tam, kad išlaikytų šeimas namie – jiems Emyratai tai darbo, o ne pramogų zona, ir daugybė jų iš savo “darbininkų miestų” nuvežami tik į darbą ir atgal. Vienintelė vieta, kur esi su jais kartu – oro uostas. Daugelis skrydžių iš Abu Dabio jų pilni – su milžiniškais lagaminais, užsidirbtais televizoriais po kokių dviejų metų sunkaus darbo jie grįžta į savo skurdžius pietų Azijos kaimus.

Livos oazė ir Abu Dabio dykumos begalynė

Tikroji kultūrinė Abu Dabio širdis nėra Abu Dabio miestas ir net ne Al Ainas. Tai didžiulė dykuma į pietus – akmenuota, o pietuose smėlėta. Ten, kur Livos oazė su atstatytais miniatiūriniais fortais, kur “senais laikais” (t.y. greičiausiai dar XX a. pirmoje pusėje) kaimiečiai sugindavo gyvulius kai puldavo koks gretimas kaimas. Ten, kur Morybo kopa, ta klasikinė smėlėta dykuma. Ten, kur nėra jokių kitų miestų ir, nepaisant to, kad esi naftos šalyje, degalų geriau užsipilti iš anksto, nes nežinia, kada bus kita degalinė.

Važiavau ten ne šiaip kada, o per Ad Dafros dykumų festivalį, kasmetinį renginį, kurio pažiba – kupranugarių grožio konkursas! Kupranugarių dalyvauja dešimtys tūkstančių, brangiausi parduodami už milijonus eurų. Na, jei atstumas iki pilvo aukštas, atstumas tarp priekinių ir galinių kojų didelis, lūpa atvėpusi ir kt. – visa tai grožio ženklai. Ir dar žiūrima “Kaip to savininko kupranugarių banda atrodo kartu”.

Konkursas trunka savaitę. Atvykom priešpaskutinę dieną, kad viską išsiaiškintume – aišku, jokios informacijos nebuvo, viskas “iš lūpų į lūpas”, daugelis angliškai nekalba. Laimė, emyras čia parūpino gidus – tad, kai po kokių kelių valandų klaidžiojimo, susiradome vieną tokį, mus pavedžiojo aplink, papasakojo.

Grožio konkursas ten – tik visa ko dalis. Yra ir kitų konkursų – avių grožio, arabiškų šunų salukių. Yra suvenyrų turgus. Yra tradicinių pramogų – pvz. “pargriauk kupranugarį patempęs už uodegos”. Modernūs ekranai skaičiuoja sekundes, kada kupranugaris grius, tarsi kokiam rimtam sporte… Yra koncertai vakare – jau tradicinės muzikos. Jau be jokių vakariečių. Kur vyrams ir moterims yra atskiros zonos – ir mums su žmona teko koncertą stebėti atskirai. Ir kavinėse atskiros zonos lytims. Šoko tik vyrai – moterims juk nepadoru – tokį tradicinį šokį su lazdom. Galvojate “kaimiečių pramogos”? Ne, daug tų žmonių milijonieriai, atvykę, atvedę daugelio milijonų vertės kupranugarių bandas – neretai po kelias, į įvairias kategorijas. Juk yra “juodų kupranugarių diena”, “septynerių metų amžiaus kupranugarių diena” ir t.t., ir kiekvieną dieną šimtai ar tūkstančiai kupranugarių, kai kurie atvesti net iš Saudo Arabijos ar Kuveito. Abu Dabis ir Persijos įlankos regionas – viena tų retų pasaulio vietų, kur praturtėjimas nereiškė tradicijų sunykimo. Priešingai – tos tradicijos, paremtos naftos pinigais, tik dar labiau subujojo. Kas prieš 100 ar 200 metų tikrai buvo kaimo bernų pramogos dabar – rimtas regioninis reikalas, superfestivalis.

Tai – tikroji Abu Dabio esybė. Nors dabar tikriausiai tos esybės yra jau kelios. Gali sakyti, kaip ir Dubajuje. Bet Dubajus, priešingai nei Abu Dabis, neturi tokio “dykumos rezervo”, kur gyvenimas dar kaip po senovei…

O Abu Dabio emyras gyvena dar kitoje realybėje, kur lengvai įgyvendina “pasaulines užgaidas”! Labiausiai tą supratau pačiuose emyrato dykumos vakaruose, Sir Ban Jas saloje. Ten emyrų šeima turi kelis rūmus, į kuriuos iš savo sostinės vis atskrenda sraigtasparniu. Visa sala pilna laisvai basiganančių gyvūnų iš viso pasaulio! Kokie tik emyrui gražūs, tuos ir atsiveža: ne tik arabiškos smėlio gazelės ar oriksai, bet ir 50 žirafų iš Afrikos, ir australiški emu, ir damanai, ir gepardai su servalais, ir net elniai iš Škotijos – kad šie nesukaistų, tarnautojai jiems nuolat nuskuta kailį. Ilgą laiką uždara sala dabar prieinama turistams, bet tik labai mokiems: norintys išvykti į brangų safarį turi apsistoti viename iš dar brangesnių salos viešbučių ar atplaukti kruiziniu laivu. Prabangūs viešbučiai buvo tušti – iš pradžių galvojau, koks nenusisekęs verslo planas – bet paskui supratau, kad ne dėl pinigų viskas statyta: pakankamai turtingus svečius taip emyras tarsi pasikviečia į savo numylėtą salą, o masinio turisto palei rūmus jam nereikia.

Švytintys keliai ir Abu Dabio ateitis

Abu Dabio emyrate atstumai nemaži, bet JAE keliai – turbūt geriausi pasaulyje. Didmiesčius jungiančios plačios magistralės su puikiomis poilsio zonomis visą naktį taip ryškiai apšviestos, kad nekart pamiršome įsižiebti lempas, greičio ribojimas – 160 km/h. Lėtaeigiai sunkvežimiai “po ratais nesipainioja”. Net į Hafito kalno poilsio aikšteles prie Al Aino vedantis serpantinas turi nuolatinę lenkimo juostą.

Dubajus spindi pasaulio ekranuose, o Abu Dabis tiesiog patogiai veikia. Prekybos centrų, restoranų, pramogų ir čia per akis, bet keliai dar apytuščiai. Kaip ir visur Persijos Įlankoje, nekvalifikuotas imigrantų darbas pigus – vidurinioji klasė gali sau leisti tarnus, o vairuotojus turi tiek žmonių, kad Al Aino prekybos centre mačiau ženklą “vairuotojams laukti čia”.

Vieni žmonės trūks plyš siekia atsidurti ten, kur tuo metu “numeris vienas”. O kitus toks iškvaišimas tik erzina. Pastarieji galbūt – Abu Dabio raktas į sėkmę. Gal kažkam svarbiau pagarba gamtai nei rekordai? Galimybė gėrėtis pasaulio meno šedevrais, o ne prekybos centrais? Tokių žmonių daugėja, ir Dubajus jiems netiks.

---

Visi straipsniai iš kelionių po naftingąją Persijos įlanką

ĮŽANGA: Naftos karalystės: Kelionė po persijos įlanką
1. Dubajus: Naujoji pasaulio sostinė
2. Abu Dabis ir jo rafinuoti rekordai
3. Omanas: Atgimusi dykumų imperija
4. Kuveitas: Turistų pamirštas turtingas didmiestis
5. Kataras – arabų mikro-super-valstybė
6. Bahreinas - naftos dykumos, niekieno miestai
7. Saudo Arabija - (ne)atsivėrusi uždrausta karalystė

Persijos įlanka. Aukštieji arabų dangoraižiai, dirbtiniai salynai ir legendos apie auksinius tualetus ir žavi, ir erzina pasaulį. Visi žino Dubajų. Bet tokių kaip jis “naftos karalysčių” aplink Persijos įlanką – dar vienuolika.

Esu aplankęs jas visas, o Persijos įlankos regione iš viso praleidęs keturis mėnesius.

Tai – atskiras pasaulis, kuriame ekonominiai ir politiniai dėsniai kitokie. Valstybės pagrindas čia – ne tauta, o emyro (valdovo) giminė. Jos pakviestieji imigrantų milijonai skaičiumi seniai nustelbė pilietybę turinčią “aristokratiją”. Tačiau vietiniai, netgi tapę milijonieriais, išliko savimi: mėgsta važinėti po dykumas, augina kupranugarius ir medžioja su sakalais, rengiasi tautiniais rūbais.

Dešimtimis milijonų barelių kasdien gręžiama nafta – ir Dievo dovana, ir grėsmingai tiksintis laikrodis. Vieną dieną jos nebeliks. Didžiausi pasaulio prekybos centrai, dangoraižiai, avialinijos ir pramoninės zonos – visa tai brangūs mėginimai įsitverti kažką mažiau laikino. Turistų Meka – štai titulas, kurio trokšta dauguma Persijos įlankos emyrų ir mano kelionė prisidėjo prie to kūrimo.

Persijos įlankos šalys – skirtingos

Persijos įlanką vienija politika, ekonomika ir kultūra, bet net pats nustebau, kokie skirtingi tai kraštai.

Dubajus trokšta nei daug, nei mažai: būti pasaulio sostine. Vieną po kito jis atima pasaulio rekordus iš Amerikos ir Europos. Subtiliai derina arabišką didybę su įdomybėmis iš viso pasaulio, išskirtinumą su masiškumu. Nepakartojama yra regėti kaip tai, kuo prieš dešimtmetį nebūtum patikėjęs, čia – jau ranka paliečiama tikrovė. Aplinkiniai mažesni emyratai irgi “nusiraško” dalį Dubajaus didybės, nors daro viską kitaip.

Abu Dabis turi daugiausiai naftos vienam gyventojui ir milijonų turistų vilioti taip neskuba. Kuria tai, ką jo “rytinis brolis” pamiršo (Formulė 1, muziejai, ekologinis miestas). Dubajui Abu Dabis dar neprilygsta, tačiau jį papildo. Ir kainos jame mažesnės. Be to, Abu Dabiui priklauso dykuma, dydžio su visa Lietuva, o ten tebeklesti senosios tradicijos: sakalininkystė, kupranugarių lenktynės ir grožio konkursai. Tik viskas dabar labai rimta ir verta milijonų!

Omanas spjovė į visas “dangoraižių lenktynes” ir prieš jo miestus tebetriumfuoja retai gyvenama gamta (dykumos, kalnai) ir senosios pilys. Tai – tikra Arabija, tačiau turtinga, su gražiais namais ir be įkyrių prekeivių.

Kuveitas – vakarietiškiausia Persijos Įlankos šalis, bet turistų (kaip ir informacijos jiems) ten stebėtinai trūksta. Todėl vietiniai dar džiaugiasi atvykėliais, o kiekviena išvyka – paieškos ir atradimai.

Kataras priešingai – panoro tapti arabų pasaulio širdimi. Viena vertus, jis gerbia islamą ir tradicijas (ribojamas alkoholis, apranga), kita vertus, čia yra kitose Persijos įlankos šalyse neįsivaizduojama žodžio ar mokslo laisvė: veikia modernūs universitetai, laisviausias TV kanalas “Al Jazeera”.

Saudo Arabija. Didžiausia ir kontroversiškiausia iš naftos karalysčių! Begalinė jos dykuma glaudžia ir švenčiausias musulmonų pasaulio vietas (Meka, Medina), ir makabriškus apleistus senamiesčius, ir Jordanijos Petrai prilygstantį nabatėjų kapų miestą (Al Ulą). Tačiau Saudo Arabija – konservatyviausia iš visų šalių, iki 2017 m., tarkim, moterys net negalėjo vairuoti, mirties bausmės vykdomos viešai, o ir mano žmoną iš ne vieno restorano išprašė dėl lyties. Ten “kitas pasaulis” kur keliauti labai įdomu – bet tik tam, kas ryžtasi *pasinerti* į kitokią kultūrą.

Bahreinas. Mažytė sala, kurios turizmas apsiribojo Saudo Arabais, norinčiais pabūti “liberalesniame krašte”. Liberalumas – sąlyginis, o lankytinų vietų mažoka, bet gražūs nedideli fortai, o įdomiausia “Naftos dykumos” atmosfera: visa Bahreino dykuma pilna naftos gręžinių, rūdijančių naftotiekių, tarp kurių verda gyvenimas, rengiami piknikai.

Kur ką pamatyti Persijos įlankos kraštuose?

Didmiesčiai. Neabejotinas lyderis – Dubajus su savo aukščiausiu pasaulyje pastatu Burž Chalifa, dirbtinėm salom Palmėm, rūmų grožio prekybos centrais (Ibn Batutta), pramogų pilna Marina, aukščiausiais pasaulio muzikiniais fontanais, aukščiausiu apžvalgos ratu it t.t. Antras numeris – Abu Dabis, kurio Jas, Sadijat salose irgi yra grožybių (naujasis Luvras ir t.t.). Jei norisi didmiesčio su istorija – tai pirmauaj Džida Saudo Arabijoje, kur – ir gražus senamiestis, ir vienas kitas šiuolaikinis rekordas.

Gamta. Saudo Arabija – vien jau dėl savo dydžio. Ten telpa pačios įvairiausios dykumos, kalnai, krateriai… Tačiau grožybių turi ir Omanas – tiek dykumas, tiek kalnus, o galima jų rasti ir JAE (mažiau, bet turizmui pritaikyta labiausiai) – iš JAE, dykuma “stipriausia” Abu Dabyje (pietuose), o kalnai – Ras Al Chaimoje.

Kultūra. Jei kalbama apie vietinę kultūrą, aišku, Saudo Arabija, kur dar dauguma gyventojų yra vietiniai, vyrauja arabų kalba, o islamas laikosi bene tvirčiausiai turtingame pasaulyje ir musulmonų minių stebėjimas Medinoje – nepakartojamas. Įdomus ir Islamo meno muziejus Katare bei Dubajaus muziejai. Abu Dabis – puiki vieta patirti “gyvąją” vietinę dykumų kultūrą, bent jau minimaliai pasiekiamą užsieniečiams (kupranugarių lenktynės, sakalų ligoninė, Ad Dafros dykumų festivalis ir t.t.). O jei kalbama apie pasaulinę kultūrą, tai daugiausiai jos Abu Dabyje – kur Luvras – ir Dubajuje, kur tarptautiniai menininkai, koncertai ir t.t.

Istorija. Giliausia istorija Saudo Arabijoje, kur yra ~2000 metų nabatėjų griuvėsiai, ir senosios islamo vietos, ir apleisti dykumų miestų senamiesčiai su savo unikalia atmosfera, ir įspūdingas Džidos senamiestis. Tiesa, daug senųjų islamo vietų nugriauta, nes vyraujanti islamo forma – vahabizmas – griauna senus pastatus kurie “virsta stabais”, be to, į Meką nemusulmonai net neįleidžiami. Istorija žavi ir Omanas, kuriame išlikę didingų senų fortų (juk Omanas kadaise buvo kolonijinė imperija), tuo tarpu kitose “naftos karalystėse” įspūdingų istorinių vietų mažai, nes iki naftos tai buvo civilizacijos užkampiai.

Kurortai. Čia pirmauja JAE, kur skirtinguose emyratuose gali rasti viską: nuo Dubajaus superprabangos iki Ras Al Chaimos įperkamos ir tvarkingos šilumos kalnų papėdėje iki Adžmano, “pigaus Dubajaus priemiesčio”.

Pramogos. “Pramogų sostinė”, aišku, Dubajus, kur kone kas savaitę vyksta kokie pasaulinių superžvaigždžių koncertai, pasaulinio lygio sporto renginiai ir t.t. Tvirtoje antroje vietoje – Abu Dabis. Kitose “karalystėse” (Bahreine, Katare, Saudo Arabijoje) nebent pavieniai renginiai, laikinai jas perkeliantys į dėmesio centrą.

“Tamsusis turizmas”. Jei domina “švelniai baugios” vietos, rekomenduoju Bahreino naftos dykumą, kur skambant perspėjimams, kad prie naftos grčžinių neiti artyn, vietiniai gali kūrenti laužą tiesiog prie naftotiekio. Taip pat – Kuveitą, kur gali pasidomėti Sadamo Huseino invazija per Persijos įlankos karą. Na ir apleisti Saudo Arabijos senamiesčiai.

“Neatrastos vietos”. Norite atsidurti ten, kur turistų beveik nėra ir nebuvo? Kuveitas, kaip “neatrastas turistų turtingas didmiestis”. Saudo Arabijos miestai ir gamtinės vietos toliau nuo pagrindinių (t.y. toliau Rijado, Džidos, Mekos, Medinos) – ypač keliaujant savo išsinuomotu automobiliu.

Nuvykimas į Persijos Įlanką ir vizos

Persijos Įlankos karalijos (išskyrus Saudo Arabiją) nedidelės, tad pažintinei kelionei kiekvienoje užtenka 3-5 dienų. Tačiau nuskristi ten gana brangu, todėl savaitgalinės išvykos atkrenta.

Esu ten keliavęs įvairiais būdais.

*Atostogų savaitė ar dvi su poilsiu – taip pirmą kartą nukeliavau į Dubajų (yra galimybių nuskristi užsakomaisiais reisais savaitei ar dviem į JAE), kartu pakeliavome ir nuomotu automobiliu po šalį.

*Į vieną sujungtos kelios “savaitgalinės pažintinės kelionės” perskrendant iš vienos šalies į kitą. Taip keliavau į regioną antrą kartą. Skridau į Dubajų (per Stambulą) – taip pigiausia ir patogiausia. Iš milžiniško Dubajaus oro uosto pilna pigių skrydžių į aplinkines šalis – taip nusigavome į Kuveitą. O į Omaną vykome nuomotu automobiliu. Geležinkeliai čia “stovi” tik emyrų ateities vizijose, autobusai beveik nekursuoja, tad keliauti kitaip savarankiškai būtų sunku.

*Sustojimas kelioms dienoms pakeliui į Aziją ar Australiją – skrendant su persėdimu. Taip pateku į Katarą. Kadangi “Qatar Airlines”, kai skrendi per Katarą, suteikia teisę be papildomos priemokos sustoti kelioms dienoms Dohoje, pasinaudojau šia galimybe skrisdamas į Tailandą. Analogiškai stiprias avialinijas turi ir Dubajus, Abu Dabis – tad galima kelias dienas pakeliui į kokį Tailandą ar Balį praleisti ir ten, galbūt kiekvienoje kelionėje skrendant vis per kitą “naftos karalystę”.

*Žiemojimas. Pastarąjį kartą į Įlankos regioną nuvykau visai žiemai – daugiausiai buvau Dubajuje, kur 2021-2022 m. vyko EXPO paroda, bet kartu iš tos “bazės” aplankiau ir Bahreiną (10 dienų su darbu per atstumą) bei Saudo Arabiją (15 dienų), o taip pat ir daug likusių JAE emyratų, tokiu būdu jau esu aplankęs visų Persijos įlankos monarchų žemes. Išties įdomu regione praleisti ilgesnį laiką, nes tai reiškia, kad tuo metu vyks gausybė pasaulinio lygio renginių, koncertų, kuriuose galėsi sudalyvauti.

Kelionės planavimas ir kainos

Persijos įlanka pagarsėjusi kaip labai brangi: naktis kai kuriuose viešbučiuose ten kainuoja tūkstančius eurų. Bet tiesa ta, kad tos šalys gyvena “dviem greičiais” – viršuje yra nesuvokiamai didelės kainos ir prabanga, tačiau jei jums pakanka eilinės kokybės, ji kainuos net mažiau nei Lietuvoje (maistas, geri, bet ne superprabangūs viešbučiai). Juk čia daug mažesnis PVM, kuris Lietuvoje sudaro 21% prekės kainos, o ten daug kur 0% ar 5%. Viskas itin patogu – gausu vietų, dirbančių 24 val. per parą. Pigi darbo jėga, imigrantų milijonai daro savo.

Tiesa, “trečiojo greičio” Persijos įlankoje nėra: pavalgyti galima ir labai pigiai, bet sunkiai rasi dvivietį kambarį už pigiau nei ~50 eurų nakčiai, o ir šis, paprastai įvardijamas kaip “butas” (apartment), gli būti nekoks. Tokių vietų ir penkių žvaigždučių viešbučių su milžiniškais atriumais kaina kai kur skiriasi mažiau negu mes įpratę. Vienintelis patikimas būdas keliauti – lėktuvai ar automobiliai. Autonuoma, tiesa, nėra brangi, o benzinas pigesnis už geriamąjį vandenį, tad keliaujant keturiese ar net ir dviese, kainos nesikandžioja.

Planuojantis kelionę tiesiog būtinas internetas. Persijos Įlankoje, o ypač Emyratuose, viskas keičiasi be greičiau nei bet kur kitur: penkių metų senumo kelionių literatūra stokos galybės naujų įdomybių, o senosios gali būti uždarytos remontui ar pasikeitusios. Deja regione, atrodo, modernu viskas, išskyrus kompiuteriją. Net daug oficialių valstybinių tinklapių ten pasenę, tarsi jų administratoriai, padirbėję kelis metus, staiga nusprendė nieko nebeatnaujinti. Be to, jie įsikrauna lėtai, o kartais nustoja veikti – belieka bandyti vėl po valandos. Ir kelionės metu internetas būdavo lėtesnis nei Lietuvoje. Tiesa, valstybė valstybei nelygi – Dubajus, Abu Dabis šitą jau sutvarkė, internetas ten labai greitas (nors informacija tinklapiuose ir nėra tvirta). Dar vienas keistas trūkumas, žinant, kad tai “naftos karalystės” – degalinės. Jų mažiau nei esame įpratę, ypač dykumose, verta pasipildyti kuro iš anksto.

Drabužiams jokių oficialių reikalavimų nėra (išskyrus Katarą ir Saudo Arabiją, ir tai ne visur), bet kultūriškai neįprasta dėvėti atvirų rūbų (šortų, sijonų ne iki žemės), vietinės moterys prisidengia plaukus. Mečetėse taip rengtis privaloma, o kitur į pernelyg apsinuoginusius žmonės gali žvalgytis panašiai, kaip Vilniuje į einančius su bikiniais ar glaudėmis. Į tuos, kurie gerbia aprangos tradicijas, žiūrima pagarbiau.

---

Visi straipsniai iš kelionių po naftingąją Persijos įlanką

ĮŽANGA: Naftos karalystės: Kelionė po persijos įlanką
1. Dubajus: Naujoji pasaulio sostinė
2. Abu Dabis ir jo rafinuoti rekordai
3. Omanas: Atgimusi dykumų imperija
4. Kuveitas: Turistų pamirštas turtingas didmiestis
5. Kataras – arabų mikro-super-valstybė
6. Bahreinas - naftos dykumos, niekieno miestai
7. Saudo Arabija - (ne)atsivėrusi uždrausta karalystė