Išskleisti meniu

Kelionė į JAE

Abu Dabis ir jo rafinuoti rekordai

Abu Dabis ir jo rafinuoti rekordai

| 4 komentarai

Dubajaus šlovė tokia, kad daug žmonių net nežino, kad Emyratų sostinė – Abu Dabis (2 000 000 gyv.). Tenykštis emyras Chalifa Bin Zajedas Al Nahjanas valdo 87% JAE žemės ir 94% naftos. Šitokie turtai gal kiek užliūliavo: kol Dubajus perkėlinėjo fantastikos kūrinius į realybę, Abu Dabis palaimingai klestėjo iš, rodos, amžinų savo išteklių.

Tai jau praeitis. Abu Dabis irgi trokšta milijonų turistų, bet į tiesioginę kovą su žymiuoju kaimynu nestoja. JAE sostinės pasiekimai – rafinuotesni. Šiandien lankytojų minios aplink juos dar menkos – bet su Abu Dabio galimybėmis ir planais gali nė neabejoti, kad viskas – tik laiko klausimas. O kol kas keliavimas didžiausiame emyrate pigesnis, erdvesnis ir mažiau nuvalkiotas nei Dubajuje.

Abu Dabio dangoraižiai (iš kairės): labiausiai pasaulyje pasviręs, apvalus bei toks, ant kurio betoninį korį primenančių sienų projektuojami vaizdai.

Išmėgintas receptas: Avialinijos, prabanga ir rekordai

Kaip ir kiekvienas save gerbiantis emyras Al Nahjanas išplėtė oro uostą ir įsteigė aviakompaniją (“Etihad”), vežančią tranzitu “tarp keturių žemynų”. Ir Dubajaus Burž Al Arab viešbučiui Abu Dabis pasistatė atsaką: Emirates Palace. Kaip ir visas Abu Dabis jis labiau prigludęs prie žemės už savo konkurentą: dangoraižio formą pakeitė rūmai, kur greta aukso prabangą kuria šviesos, galingų žalių lazerių žaismas. Paprastus mirtinguosius Abu Dabyje labiau vilioja galimybė bene pigiausiai turtingajame pasaulyje apsistoti “tiesiog” penkių žvaigždučių viešbutyje: be jokių ypatingų akcijų dvivietį numerį su stikline siena į didmiestį gavome už 80 eurų.

Emirates Palace.

Abu Dabis dabar siekia tų rekordų, kuriuos “pražiūrėjo” Dubajus. Štai “Capital Gate” – labiausiai pasviręs pasaulio dangoraižis (įdomu į jį žvelgti iš apačios), Aldar kompanijos štabas – pirmasis apvalus dangoraižis. Didžiulė Šeicho Zajedo mečetė, kurios naktinio apšvietimo spalva priklauso nuo mėnulio fazės, spalvingas sietynas sveria 9 tonas, o kilimas – 35 tonas – įspūdingiausia JAE. “Čia yra detalių iš visų jūsų šalių” – nemokamų ekskursijų gidas pasakė išsiklausinėjęs, iš kur suvažiavo turistai, nors, tikriausiai išgirdęs Lietuvos pavadinimą, pridėjo “arba jūsų kaimyninių šalių”.

Šeicho Zajedo mečetės kiemas. Pats Zajedas, beje, palaidotas greta, o greta jo kapo 24 valandas per parą giedamas Koranas.

Formulė 1, ekologinis miestas ir antrasis Luvras

Emyratai atsiveža ir pasaulinį sportą. Dubajus su 60 000 vietų Meidano hipodromu tapo žirgų lenktynių sostine, o Abu Dabis pasistatė Jas Marina Formulės 1 trasą. Deja, mūsų užsakyta eksursija po boksus, komandų patalpas ir kitus užkulisius buvo atšaukta, nes vyko Finali Mondiali varžybos (pirmąsyk ne Europoje). Iš kavinės smagiai pažiūrėjau ir pasiklausiau besitreniruojančių lenktynininkų. Netoliese spindi raudonas kupolas – didžiausias pasaulyje lunaparkas po stogu “Ferrari World”, kuriame – greičiausi pasaulyje amerikietiški kalneliai “Formula Rossa”. Viską į vidų emyratiečiai kiša ne šiaip sau – karštąjį pusmetį lauke niekas laiko neleidžia. Dubajuje net autobusų stotelės – kondicionuojami nameliai.

Vaizdas iš kavinės terasos į trasoje lakstančius Ferrari. Garsas įspūdingesnis.

Dubajų žalieji kaltina griaunant ekosistemą savo dirbtinėmis salomis. O parkais pakrantę apsodinęs Abu Dabis pasiryžo pastatyti ir visą “ateities miestą”, neišleidžiantį aplinkon anglies dioksido – Masdarą. Automatinis it liftas iškviečiamas elektromobiliukas nuo autoaikštelės nuvežė į “centrą” – Masdaro institutą. Ten – saulės baterijos ant stogų, didžiulis vėjo bokštas, vasaromis dykumų vėją natūraliai nukreipiantis į aikštelę apačioje, kad žmonės lauke jaustųsi vėsiau. Visa tai ir didžiuliai reklaminiai ekranai večia jaustis it fantastiniame filme, bet kol kas Masdaras – labiau muziejus: 50 000 gyv. talpinsiantys butai tebėra popieriuje.

Automatiniai Masdaro elektromobiliai laukia stotyje. Tiesa, jie nėra pakankamai protingi, kad išvengtų kliūčių, tad turi važiuoti specialiais tuneliais be pėsčiųjų. Dėl to jų tinklas pasirodė pernelyg brangus ir nebus plečiamas.

Didžiausias Abu Dabio projektas – Sadijato sala. Į jau statomus supermodernius rūmus dalį savo kolekcijų perkels Gugenheimo ir Luvro muziejai – štai ir menu Emyratai prisivis Paryžių ar Niujorką. Kol kas ten veikia tik viena (nemokama) ekspozicija – tarp iš su šviesa žaidžiančio modernaus meno šedevrų įdomiausi pasirodė tie, kurie išnaudoja modernias technologijas.

Vienas Sadijato ekspozicijos darbų - veidrodinis kambarys, kuriame žiba spalvas nuolat keičiantys LED'ai. Būdamas ten tarsi plūduriuoji fantastinėje visatoje.

Sena ir nauja Emyratų prabanga

Bus Sadijate ir didžiulis šeicho Zajedo muziejus. To Abu Dabio emyro, kuris “pasikinkė naftą” ir suvienijo emyratus. Jis gimė 170 km gylyn į dykumą, Al Aino mieste, nemažame, bet kukliame forte palei oazę. Al Aino forto asketiški kambariai, palapinė, kurioje Zajedas priimdavo savo gentainius, ir landroveris, kuriuo lakstydavo kopomis, šiandien prieinami turistams, bet kad geriau pažintumėte tuos “naftos pradžios eros” Emyratus, rekomenduoju pažiūrėti šį trumpą 1969 m. filmą.

Tuomet šios žemės buvo “britiško pasaulio” užkampis, vadintas Piratų krantu. Emyrai laisvai karaliavo savo kaimuose, iš britų gaudami “apsaugą už privilegijas”. Dykuma atrodė tokia bevertė, kad buvo niekieno: iki pat šiol vienos valstybių sienos ten neratifikuotos, o kitos taip keistai išraitytos, kad dalina daugumą emyratų į 2, 3 ar 4 tarpusavyje nesusijusias dalis.

Anglai preciziškai kiekvieną “savą” lyderį pagerbdavo nustatytu skaičiumi salvių – priklausomai nuo jo turtų ir žemių svarbos. Tai štai Zajedui britų laivų patrankos iššaudavo vos šešis kartus, kitiems emyrams – po tris-penkis. Palyginimui kai kurie indų maharadžos klausydavosi 21 šūvio, o Afganistano valdovas – visų 31. Kaip viskas pasikeitė!

Al Aino forto fragmentas. Pastatuose su išėjimais iš lauko - skirtingų žmonių ir paskirčių kambariai.

Abu Dabiui pavaldus Al Ainas šiandien – Vilniaus dydžio (600 000 gyv.), ir čia daugiau nei kur kitur emyratiečių. Jiems dykuma – kraujyje, jie džiaugiasi piknikais tarp priešistorinių kapų liekanų Hili archeologiniame parke. O užsieniečiams reikia jūros. Dykumų didmiestyje – didžiausias kupranugarių ir jų pašarų turgus. Vienas pardavėjas pakvietė pažiūrėti “didžiausią įdomybę” – be kojų gimusį kupranugariuką. Kas įdomu vietiniams ir turistams smarkiai skiriasi.

Neturintys vakariečių konsultantų arabų muziejai irgi kitokie. Kaip ir Al Aino forte, piramidės formos Nacionaliniame automobilių muziejuje prie Abu Dabio verkiant trūksta aprašymų. Tik dėl to, kad buvau žiūrėjęs šį filmą apie JAE turtuolius, žinojau, kad ten eksponuojama šeicho Hamado Bin Hamdano Al Nahjano kolekcija, kad jo pomėgis – automobilių perdarymas. Kad didžiulis lauke stovintis gaublys ant ratų ir apverstas namas – triaukštės gyvenamosios priekabos, kurias šeichas stovyklaudamas pasistato dykumoje. Kad iš septynių mersedesų, kiekvienas kurių (ir išorė, ir salonas, ir net priderinti ginklai) išdažytas kita vaivorykštės spalva, šeichas kadaise kiekvieną savaitės dieną imdavo vis kitą.

Milžiniškas Dodge sunkvežimis (kairėje) - didžiausias muziejaus eksponatas. Jis važiuoja, į jį įlipama laiptais per dugną, o užrakintame viduje - keturi miegamieji. Sunkvežimiukai, esantys po juo - normalaus dydžio mašinos. Automobilis aštuoniais ratais (dešinėje) - dar vienas 'vaivorykštinio šeicho' kūrinys.

Kupranugariais joja robotai, o žiūrovai sėdi džipuose

Užsienyje mėgstu stebėti nacionalinį sportą, tad Abu Dabyje nuvykau į kupranugarių lenktynes. Naftos turtai iš šventinės beduinų pramogos jas pavertė rimtu reikalu: šeicho Zajedo taurėje, kurią stebėjau, prizai ir kupranugarių kainos – milijoninės. Pusvalandžio reikėjo vien susigaudyti kas ir kaip, mat viskas ten kardinaliai skyrėsi nuo vakarietiško sporto: jokių tribūnų nėra, o žiūrovai seka kupranugarius baltais džipais, palaikydami favoritus klaksonais. Greta pagrindinės ~6 km ilgio žiedinės Al Vatbos trasos driekiasi trys keliai: žiūrovams, TV operatoriams ir kupranugarių savininkams. Pastarieji nėra vien stebėtojai: distanciniais pultais jie valdo robotukus, kurie… joja kupranugariais. Juk kuo lengvesnis jojikas tuo greičiau lekia šis žvėris, tad šeimininkai patys balne nesėdi. Iki 2005 m. kupranugarius, vakariečių kairiųjų siaubui, valdydavo iš šeimų išpirkti indukai, bet naujos technologijos leido šeichams tai pakeisti.

Staiga pakilus sienelei kupranugariai startuoja itin aršiai: šiame starte vienas išsyk pargriuvo, bet, robotuko balne raginamas, netruko atsikelti. Nuotraukoje matosi tik pusė lenktynių dalyvių.

Kupranugarių lenktynėse nebuvo ir jokių garsinių pranešimų, reklamų, lankstinukų ar bilietų, o informacija sklido iš lūpų į lūpas. Deja tai buvo vienintelė vieta Emyratuose, kur žmonės beveik nesuprato angliškai, tad ne visko galėjau pasiklausti. Ir nors tegalėjau matyti startus, finišus (kas 20 minučių) bei pralekiančias žiūrovų mašinas, lenktynės atsidūrė tarp įdomiausių Emyratuose regėtų dalykų.

Kupranugariai ir jų šeimininkų džipai nutolsta į rytinę dykumą.

Kitą populiarų sportą – sakalininkystę – išvysti sunkiau. Unikali Abu Dabio sakalų ligoninė, kurioje gydomi šie milijonų verti skraidantys medžiotojai, deja, nedirbo.

Švytintys keliai ir Abu Dabio ateitis

Abu Dabio emyrate atstumai nemaži, bet JAE keliai – turbūt geriausi pasaulyje. Didmiesčius jungiančios plačios magistralės su puikiomis poilsio zonomis visą naktį taip ryškiai apšviestos, kad nekart pamiršome įsižiebti lempas. Lėtaeigiai sunkvežimiai “po ratais nesipainioja” – jiems lygiagrečiai nutiesti atskiri keturių juostų greitkeliai. Net į Hafito kalno poilsio aikšteles prie Al Aino vedantis serpantinas turi nuolatinę lenkimo juostą.

Dubajus spindi pasaulio ekranuose, o Abu Dabis tiesiog patogiai veikia. Prekybos centrų, restoranų, pramogų ir čia per akis, bet keliai dar apytuščiai. Kaip ir visur Persijos Įlankoje, nekvalifikuotas imigrantų darbas pigus – vidurinioji klasė gali sau leisti tarnus, o vairuotojus turi tiek žmonių, kad Al Aino prekybos centre mačiau ženklą “vairuotojams laukti čia”.

Hamymas - vienas daugelio darbininkų miestų - yra netoli Abu Dabio. Kaip ir kiti jis stovi atokiau nuo centrų ir pagrindinių kelių. Autobusai kasryt išvežioja jo gyventojus (daugiausiai indus) po statybvietes ir gamyklas.

Vieni žmonės trūks plyš siekia atsidurti ten, kur tuo metu “numeris vienas”. O kitus toks iškvaišimas tik erzina. Pastarieji galbūt – Abu Dabio raktas į sėkmę. Gal kažkam svarbiau pagarba gamtai nei rekordai? Galimybė gėrėtis pasaulio meno šedevrais, o ne prekybos centrais? Tokių žmonių daugėja, ir Dubajus jiems netiks.

Turistinių vietų Abu Dabio emyrato šiauriniame regione (Abu Dabio ir Al Aino miestai) žemėlapis.

Straipsnio tęsinys: Omanas, atgimusi dykumų imperija.


Visi straipsniai iš kelionės po Persijos įlanką

ĮŽANGA: Naftos karalystės: Kelionė po persijos įlanką
1. Dubajus: Naujoji pasaulio sostinė
2. Abu Dabis ir jo rafinuoti rekordai
3. Omanas: Atgimusi dykumų imperija
4. Kuveitas: Turistų pamirštas turtingas didmiestis

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Naftos Karalystės – Kelionė po Persijos įlanką

Naftos Karalystės – Kelionė po Persijos įlanką

| 0 komentarų

Persijos įlanka. Aukštieji arabų dangoraižiai ir legendos apie auksinius tualetus ir žavi, ir erzina pasaulį. Visi žino Dubajų. Bet tokių kaip jis “naftos karalysčių” aplink Persijos įlanką – dar vienuolika.

Per dvi savaites aplankiau aštuonių iš jų valdas trijose valstybėse (Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Omane, Kuveite).

Tai – atskiras pasaulis, kuriame ekonominiai ir politiniai dėsniai kitokie. Valstybės pagrindas čia – ne tauta, o emyro (valdovo) giminė. Jos pakviestieji imigrantų milijonai skaičiumi seniai nustelbė pilietybę turinčią “aristokratiją”.

Dešimtimis milijonų barelių kasdien gręžiama nafta – ir Dievo dovana, ir grėsmingai tiksintis laikrodis. Vieną dieną jos nebeliks. Didžiausi pasaulio prekybos centrai, dangoraižiai, avialinijos ir pramoninės zonos – visa tai brangūs mėginimai įsitverti kažką mažiau laikino. Turistų Meka – štai titulas, kurio trokšta dauguma Persijos įlankos emyrų ir mano kelionė prisidėjo prie to kūrimo.

Persijos įlankos šalys – skirtingos

Persijos Įlanką vienija politika, ekonomika ir kultūra, bet net pats nustebau, kokie skirtingi tai kraštai.

Dubajus trokšta nei daug, nei mažai: būti pasaulio sostine. Vieną po kito jis atima pasaulio rekordus iš Amerikos ir Europos. Subtiliai derina arabišką didybę su įdomybėmis iš viso pasaulio, išskirtinumą su masiškumu. Nepakartojama yra regėti kaip tai, kuo prieš dešimtmetį nebūtum patikėjęs, čia – jau ranka paliečiama tikrovė.

Dubajus - Persijos įlankos dangoraižių karalius. Dauguma įspūdingiausių spiečiasi apie šį Šeicho Zajedo kelią.

Abu Dabis turi daugiausiai naftos vienam gyventojui ir milijonų turistų vilioti taip neskuba. Kuria tai, ką jo “rytinis brolis” pamiršo (Formulė 1, muziejai, ekologinis miestas). Dubajui Abu Dabis dar neprilygsta, tačiau jį papildo. Ir kainos jame mažesnės.

Omanas spjovė į visas “dangoraižių lenktynes” ir prieš jo miestus tebetriumfuoja retai gyvenama gamta (dykumos, kalnai) ir senosios pilys. Tai – tikra Arabija, tačiau turtinga, su gražiais namais ir be įkyrių prekeivių.

Kuveitas – vakarietiškiausia Persijos Įlankos šalis, bet turistų (kaip ir informacijos jiems) ten stebėtinai trūksta. Todėl vietiniai dar džiaugiasi atvykėliais, o kiekviena išvyka – paieškos ir atradimai.

Tarp įdomesnių Abu Dabio pasiekimų - puošniausia mečetė. Šeicho Zajedo mečetės vidus.

Nuvykimas į Persijos Įlanką ir vizos

Persijos Įlankos karalijos nedidelės, tad pažintinei kelionei kiekvienoje užtenka 3-5 dienų. Tačiau nuskristi ten gana brangu (~1000-2500 Lt į abi puses), todėl savaitgalinės išvykos atkrenta. Nutariau sujungti tris “ilgojo savaitgalio” keliones į vieną. Skridau į Dubajų (per Stambulą) – taip pigiausia ir patogiausia. Iš milžiniško Dubajaus oro uosto pilna pigių skrydžių į aplinkines šalis – taip nusigavome į Kuveitą. O į Omaną vykome nuomotu automobiliu. Geležinkeliai čia “stovi” tik emyrų ateities vizijose, autobusai beveik nekursuoja, tad keliauti kitaip savarankiškai būtų sunku.

Kelionės planuose buvo ir Kataras, Bahreinas. Tačiau šios dvi šalys lietuviams vizų atvykimo metu dar neišduoda. Kataro vizą mėginome gauti iš anksto – per “Qatar Airways” “Stopover Qatar” programą, į kurią nukreipė ir Lietuvai akredituota Kataro ambasada. Viską darėme pagal nustatytas procedūras ir el. paštu bei telefonu gautus nurodymus (per “Qatar Airways” užsisakėme viešbutį, bilietą), bet vizos kažkodėl negavome. Bahreinas – viena nedaugelio valstybių, net neturinčių Lietuvai akredituotos ambasados, tad laimės nė nebandėme (tiesa, radau informacijos, kad nuo 2015 m. lietuviams jis irgi išdavinės vizas oro uoste). Didžiausioji Naftos karalystė – Saudo Arabija – iš keliautojų nesunkiai įsileidžia tik musulmonų piligrimus, įprastų turistinių vizų ten išvis nėra.

Omane žmogus nuolankiai nusleido didingai gamtai. Vadi Hūl Hadžaro kalnuose vaizdas.

JAE, Omane ir Kuveite problemų su vizomis nebuvo, nors dėl to, kad esame lietuviai, Kuveito oro uoste procedūros truko ilgiau (pasieniečiai ieškojo informacijos, kas čia per šalis). JAE viza nemokama, Omane ir Kuveite teko susimokėti po keliasdešimt litų. Visos Persijos Įlankos naftos karalystės priklauso Įlankos Bendradarbiavimo Tarybai. Ji turi ir savo Šengeno zonos atitikmenį, tačiau laisvas judėjimas ten galioja tik vietiniams. Todėl nors regėjome, kaip vietiniai per Omano-JAE sieną važiuodavo kone nestabtelėdami, mums teko vykdyti valandos trukmės biurokratines procedūras “užsieniečių namelyje”.

Kelionės planavimas ir kainos

Persijos įlanka pagarsėjusi kaip labai brangi: naktis kai kuriuose viešbučiuose ten kainuoja tūkstančius eurų. Bet tiesa ta, kad tos šalys gyvena “dviem greičiais” – viršuje yra nesuvokiamai didelės kainos ir prabanga, tačiau jei jums pakanka eilinės kokybės, ji kainuos net mažiau nei Lietuvoje (maistas, geri, bet ne superprabangūs viešbučiai). Juk čia nėra PVM, kuris Lietuvoje sudaro 21% prekės kainos.

Tiesa, “trečiojo greičio” Persijos įlankoje nėra: pavalgyti galima ir labai pigiai, bet sunkiai rasi dvivietį kambarį už pigiau nei 50-70 eurų nakčiai, o ir šis, paprastai įvardijamas kaip “butas” (apartment), dažnai būna purvinas ir prišnerkštas. Tokių vietų ir penkių žvaigždučių viešbučių su milžiniškais atriumais kaina kai kur skiriasi mažiau negu mes įpratę. Vienintelis patikimas būdas keliauti – lėktuvai ar automobiliai. Autonuoma, tiesa, nėra brangi, o benzinas pigesnis už geriamąjį vandenį (60 ct – 1,20 Lt), tad keliaujant keturiese, kaip mes, kainos nesikandžioja.

Emyrų nuotraukos ir arabiškų laivų modeliai Kuveite. Regionas atmena laikus, kai vietoje naftos klestėjo iš perlų žvejybos.

Planuojantis kelionę tiesiog būtinas internetas. Persijos Įlankoje, o ypač Emyratuose, viskas keičiasi be greičiau nei bet kur kitur: penkių metų senumo kelionių literatūra stokos galybės naujų įdomybių, o senosios gali būti uždarytos remontui ar pasikeitusios. Deja regione, atrodo, modernu viskas, išskyrus kompiuteriją. Net daug oficialių valstybinių tinklapių ten pasenę, tarsi jų administratoriai, padirbėję kelis metus, staiga nusprendė nieko nebeatnaujinti. Be to, jie įsikrauna lėtai, o kartais nustoja veikti – belieka bandyti vėl po valandos. Ir kelionės metu internetas būdavo lėtesnis nei Lietuvoje.

Drabužiams jokių oficialių reikalavimų nėra, bet kultūriškai neįprasta dėvėti atvirų rūbų (šortų, sijonų ne iki žemės), vietinės moterys prisidengia plaukus. Mečetėse taip rengtis privaloma, o kitur į pernelyg apsinuoginusius žmonės gali žvalgytis panašiai, kaip Vilniuje į einančius su bikiniais ar glaudėmis. Į tuos, kurie gerbia aprangos tradicijas, žiūrima pagarbiau.

Išsamūs straipsnio tęsiniai apie kiekvieną Persijos Įlankos kraštą: Dubajus, Abu Dabis, Omanas, Kuveitas

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , ,