Ką pamatyti Maldyvuose?

Maldyvai. Jei kur yra rojus žemėje, tai čia! Plačiausi negyvenamų salų paplūdimiai, žydresnis nei svajonėse vanduo ir vilos ant vandens, kurių kopėtėlėmis iš privataus baseino leidiesi tiesiai tarp vandenyno žuvų… Kainos – didžiulės, bet lengvai suprantu, kodėl tiek daug poilsiautojų šitiek moka!

Bet tos „koralinio rojaus“ privačios salos – tik vienas Maldyvų veidų.

Apkeliavęs dešimt Maldyvų salų supratau, kad tai – viena savičiausių pasaulio šalių. Nesvarbu, ar keliausi į privačias atostogų salas, ar į atokius „vietinių“ atolus, ar į „koralų Manheteną“ – sostinę Malę, ar į naujai statomus „pigius“ Maldyvų kurortus – kelionė bus unikali, o šiame straipsnyje rasite visą informaciją apie Maldyvus.

Maldyvų rojus: privačios negyvenamos salos-kurortai

Išgirdus žodį Maldyvai, daugeliui prieš akis stoja privačios jų salos-kurortai. Apklausose “Kur praleistumėte svajonių medaus mėnesį?” Maldyvai kurortai visada laimi be konkurencijos.

Nes Maldyvuose įprasta atostogauti visai kitaip, nei kitur pasaulyje: privačiose negyvenamose salose, kiekvienoje kurių pastatyta tik po vieną vienintelį viešbutį, tiksliau – žaviausių nuomojamų vilų kompleksą.

Kiekviena privati sala patyrusių architektų komandos paversta tikru atostogų rojumi – švari, jauki. Ir labai mažytė. Kitur pasauly geriausios atostogų vilos – tos, kur stovi paplūdimyje („beach villa“). O Dhigufaru privačioje saloje, kurioje gyvenome, tokios kaip tik buvo pačios pigiausios. Geresnės vilos – su privačiais paplūdimiais („semi-water villa“), bet tikra Maldyvų klasika – vilos ant polių virš vandens („water villa“), gi pačios geriausios ant tų polių dar turi ir baseinus („water villa with pool“)… Aišku, privačioje saloje yra ir spa, barai, restoranai, na ir iš visų pusių – platūs paplūdimiai, o aplink juos – nuostabios lagūnos, koraliniai rifai. Kas plaukia nardyti prie „savo rifo“ (house reef), kas išplukdomi prie garsesnių rifų toliau, o kas prie kokio specialiai tam nuskandinto laivo.

Ne, čia nėra tik vienas kurortas toks, jie visi labai panašūs. Maldyvai seniai nebėra tik šalis. Maldyvai – prekės ženklas. Kurioje privačioje saloje (angl. Maldivian Resort) beatostogautum, visa tai gausi. Na, tiesa, prabangai lubų beveik nėra: vila ant vandens brangesniuose kurortuose gali būti ir kelių šimtų kvadratinių metrų ploto, su keliais baseinais, su „drambliuku“ į vandenyną vietoje kopėtėlių, o būna net vilų su “povandeniniu rūsiu”, kur pro langus matai žuvis…

Kainoms irgi stogo nėra. Kurortas, kur nakvynė kainuoja 1000 eurų – gana pigus. „Rimtesniuose“ diena atsieina ir 5000 eurų. Sutiktas maldyvietis, ilgus metus dirbęs privačioje saloje, pasakojo, kad jo kurorte brangiausia vila kainavo 65000 dolerių nakčiai, jis pats matė ten apsistojant Madoną, Rovaną Atkinsoną, Formulės 1 lenktynininkus ir, aišku, visą eilę privačiais lėktuvais atskridusių rusų oligarchų…

Kita vertus, ir vienoje pigiausių Maldyvų privačių salų jautėmės it atostogų rojuje: vandenynas arčiau nei kada turėjome, paplūdimiuose nesunku rasti vietų be kitų žmonių, visiems užtenka gultų, baro staliukų su nuostabiausiais saulėlydžių vaizdais… Tie saulėlydžiai taip numylėti, kad daugybėje Maldyvų privačių salų tokia pati vila su langais į vakarus („Sunset villa“) brangesnė, nei su langais į rytus („Sunrise villa“)! Viskas subtiliai priderinta prie turistų: daug privačių salų net įvedusios savo atskirą laiko juostą, kad tas saulėlydis ateitų valanda vėliau…

Transportas, maitinimas, sezonas: kaip pasirinkti atostogas privačiose salose?

Visgi yra kas Maldyvų privačias salas skiria vieną nuo kito ir tai svarbu suprasti.

1.Kaip patenkama į salą. Praktiškai visi Maldyvų privačių salų mylėtojai niekur kitur Maldyvuose nė nestato kojos: vos atskridusius į Malės oro uostą, juos pasitinka privačių salų atstovai ir gabenasi pas save, o parvežami turistai tik prieš skrydį atgal. Tačiau būdai patekti į privačias salas yra trys: salos arčiau Malės svečius parsiplukdo privačiais greitaisiais laivais (“speedboat transfer”), o plytinčios nuo sostinės šimtų kilometrų atstumu – skraidinasi hidroplanais (“seaplane transfer”) arba visų pirma viešu vietiniu reisu į artimiausią oro uostą, o tada privačiu laivu (“domestic flight transfer”). Kai kurie kurortai siūlo kelis variantus, gal už skirtingą kainą. Specialiai rinkausi kurortą, į kurį keliaujama hidroplanu: man tai buvo vienos įspūdingiausių kelionės akimirkų: pakilimas nuo vandens, nuostabiausi koralų ir rifų vaizdai, kurių nematęs netikėtum, kad tokie egzistuoja… Skristi vietiniu skrydžiu irgi buvo nuostabu, bet ne tas pats: “įprastas” lėktuvas skrido 5 km aukštyje, o hidroplanas – 2 km, tad visi salų kaimai „vidury niekur“, lagūnos, vandens vilomis aplipę kurortai matėsi iš daug arčiau. Tiesa, kiti turistai hidroplanais skundžiasi: štai vienos vokietės sakė „prisibijančios mažų lėktuvėlių“, be to, hidroplanai kyla tik iki saulėlydžio, todėl jei tavo tarptautinis lėktuvas į Malę atskris vakare, o į kurortą bus galima skristi tik hidroplanu, privalėsi naktį praleisti Malėje. Itin nesinorėtų pavėlavus skrydžiui šitaip prarasti ištisos dienos kurorte…

2.Kas įeina į kainą. Tinkamą variantą („tik pusryčiai“, „dalinis maitinimas“, „all inclusive“ ir pan.) čia išsirinkti daug svarbiau nei kur kitur pasaulyje. Juk nors ir pasirinksi „be maitinimo“, vis tiek privalėsi valgyti savo privačioje saloje. Ir salų šeimininkai tuo naudojasi: kainos (net kokios „Coca Cola“ skardinės ar riešutų pakelio) buvo kone didžiausios, kokias apskritai kada nors regėjau kur pasaulyje. Todėl net jei už „all inclusive“ priemoka atrodo milžiniška, paskaičiavęs supratau, kad ji apsimoka. Kita vertus, Maldyvų „all inclusive“ gali būti kiek apgaulingas: pvz. mūsiškiame į kainą įėjo tik kai kurie gėrimai (kone „atsitiktine tvarka“), valgis tik viename restorane. O štai ant mūsų vilos stalo gulėjo keturi vandens buteliai ir paslaugus patarnautojas mums parodė: „Štai šie įeina į kainą, o šie Bonaqua – mokami [ir labai brangūs]“. Svarbu išsiaiškinti už ką moki!

Privačios salos „pigiausios vilos kainos ir kokybė“ nebūtinai koreliuoja su bendru lygiu. Jeigu, kaip mes, norėtumėte išbandyti „vandens vilą“ (kas gali būti Maldyvatostogiškiau?), tai verta tikrinti daug salų, nes kur pigiausios ir geriausios paplūdimio vilos, nebūtinai tokios bus ir vandens vilos. Priemokos už maitinimą irgi labai skiriasi.

Na ir dar yra visa gausybė „specializuotų privačių salų“. Štai trumpam buvau nusileidęs Ifuru saloje – ten stūkso pirmasis Maldyvuose kurortas parašiutininkams (jie gali kristi stebėdami salas). Yra privačių salų su golfo aikštynais, su povandeniniais restoranais, netoli serfingui tinkamų paplūdimių ir t.t.

Taip pat svarbu turizmo sezonai, kurie Maldyvuose kaip niekur susipynę. Maldyvuose temperatūra beveik nesikeičia: oras kiaurus metus apie +30 dieną ir +26 naktį, o šalčiausia naktis visoje Maldyvų istorijoje buvo +19 laipsnių… Sezonus kažkiek lemia lietingumas – bet vieninteliai sausesni mėnesiai – vasaris ir kovas (gąsdintis nereikia: liūtys Maldyvuose „stiprios, bet trumpos“). Kur kas labiau turizmo švytuoklę įsiūbuoja oras ir šventės šalyse, iš kurių keliaujama į Maldyvus. Taigi, brangiausia Maldyvuose – apie naujus metus, svarbus sezonas sausis-kovas (kai europiečiai bėga nuo žiemos), taip pat – liepa-rugpjūtis (indai ar arabai bėga nuo savo vasaros karščių). Rugsėjis, kai keliavome mes – vienas mažiausiai populiarių, o jei būtume apsistoję vos viena diena vėliau (spalį), už tą pačią vilą būtų tekę mokėti brangiau: čia ir 10% pabrangimas juk reiškia šimtus eurų…

Negi tikrieji Maldyvai – uždaryti turistams?

Maldyvų privačios salos tapusios šitokiu šalies turistiniu veidu, kad daugelis žmonių nė nežino, kad po Maldyvus galima keliauti ir kitur, ir kitaip! Net nepriklausomiems keliautojams skirtos „Lonely Planet“ knygos apie Maldyvus didžiausią dalį sudaro skyrius „Kaip pasirinkti privačią salą?“…

Iš tiesų, ilgą laiką po Maldyvus kitaip keliauti ir nebuvo įmanoma! „Atvirukinius atostogų Maldyvus“, galima sakyti, „iš nieko“ sukūrė vienas vienintelis žmogus: diktatorius Maumūnas Abdul Gajūmas. 1972 m. jo valia pirmoji negyvenama sala paversta koraliniu rojumi Europos turistams (ta privati sala – Kurumba prie pat Malės oro uosto – veikia iki šiol). Šį „modelį“ Maumūnas kartojo ir kartojo, ir šiandien jau ~150 iš ~1000 Maldyvų negyvenamų salų tapo privačiomis – palyginimui, gyvenamų salų Maldyvuose ~200!

Maumūnas „eksportavo“ saulę ir koralų grožį, praturtindamas šalį pasakiškais pinigais – bet tuo pačiu turistų jis bijojo. Taip bijojo, kad draudė jiems patekti į gyvenamas Maldyvų salas (išskyrus Malę, prie kurios – oro uostas). Gal todėl, kad maldyviečiai – konservatyvūs musulmonai ir turistų bikiniai ar alkoholis galėjo kaip reikiant juos supykdyti. O gal tiesiog diktatūrai nesinorėjo kontakto tarp savo valdinių ir „laisvaminčių“ turistų. Gerai pamenu straipsnį, iš kurio dar vaikystėje pirmąkart sužinojau apie Maldyvus: „Tai šalis, kurią kasmet aplanko šimtai tūkstančių turistų, bet iš tikrųjų keliauti po ją negali nė vienas“.

Viskas pasikeitė 2008-2009 m., kai į Maldyvus atėjo demokratija. Draudimų neliko, o salelių gyventojai „griebė jautį už ragų“ viešbutėliais ir restoranėliais kviesdami turistus į savuosius „tikruosius Maldyvus“. Ir visgi iki pat šiol turistų ten tiek mažai, kad nesijaučiau kaip turistinėje šalyje: kartais būdavome vieninteliai nevietiniai ištisose salose! O juk ten irgi yra daug kas iš to, kas Maldyvuose nuostabiausia, ir dar daugiau – ir už vienos dienos kainą kai kuriose Maldyvų privačiose salose „vietinių salose“ gali praleisti ir visą mėnesį!

Sostinė Malė – ankštas koralų Manhetenas

Vienintelė vieta anapus žydrai-žalių kurortinių lagūnų grandinių, kurią dar pamato daugelis turistų – Malė. Tiesa, pamato paprastai tik pro iliuminatorių – pradžioje besileidžiančio Velanos oro uoste lėktuvo, paskui hidroplano į kurortą… Nebent jų lėktuvas iš Europos atvyksta vakarop ir tenka pasilikti Malėje nakčiai. Tada dar mato ir iš oro uosto viešbučio balkono.

Malė kyla iš žydro vandenyno it miražas. Mažytė – kaip visos Maldyvuose – sala, pilna aukštų 10-25 aukštų pastatų. Net nuplaukus 25 km į šalį jų viršūnės dar matėsi ties horizontu tarsi toks „liliputinis Niujorkas“. Gyventojų Malėje – kaip Šiauliuose (~110 000), bet jie visi išsitenka ne ką didesnėje teritorijoje už Vilniaus Vingio parką (190 ha). Ir čia jau po visų salos „išplėtimų“ į jūrą.

Iš visų pasaulio vietų, kuriose buvau, Malė neabejotinai – pati ankščiausia! Daugelyje gatvelių čia net nėra vietos šaligatviams: žmonės, motoroleriai, mažos mašinėlės grūdasi ta pačia vienintele juosta. Išeinant iš savo laiptinės duris reikėdavo apsidairyti: juk iš karto galėjo „nukirsti“ motoroleris. O mano žmona nusidegino koją į išmetamąjį vamzdį – nes kitaip prasigrūsti tarp priparkuotų motorolerių buvo neįmanoma. Ankšta visur, visur: krantinė tokia siaura, kad prireikus grūstis pro į eilinį maršrutinį laivą lipančius žmones būdavo baisoka neįvirsti į vandenį, prasilenkti sunku net prekybos centruose, kur atstumai tarp lentynų bent perpus mažesni, nei Lietuvoje…

Iš pradžių jaučiausi kiek nejaukiai – bet įdomiai. Bet netrukus supratau ir gerąsias to ankštumo puses! Malės saloje absoliučiai visur galėjau nueiti pėsčiom per 10-15 min.: iki krantinių ir paplūdimių į visas keturias pasaulio puses (gražiausi – rytuose), iki seniausios Maldyvuose Penktadienio mečetės (1658 m.), iki kinų pastatyto Nacionalinio muziejaus su eksponatais nuo „altoriaus“ islamą į Maldyvus atnešusiam Abu al-Barakatui al-Barbariui iki pirmojo Maldyvuose kompiuterio. Ar iki Sultono parko (Rasrani Bagyča), kur į kiemo dydžio plotą sugrūsta viskas nuo žuvelių tvenkinių iki lajų tako: kadaise ten būta sultono rūmų, bet Malėje tiesiog nėra vietos „saugoti paveldą“ – kiekvienas kvadratinis metras turi tarnauti žmonėms.

Lengva nueiti iki bet kurios miesto parduotuvės ar restorano, daug kurių dirba 24 val. per parą (apsimoka kai šalia gyvena tiek žmonių). 24 val. per parą važinėja ir miesto autobusai, plaukia keltai į gretimas salas.

Nuo salos-aerouosto iki salos-sąvartyno: „koralinė Venecija“ aplink Malę

Nors dauguma žmonių tebegyvena Malės saloje, Malės miestą sudaro ištisa salų grandinė. Hulhulė – tai oro uosto sala, Vilingilis – „kaimiška sala“ atsipalaiduoti nuo Malės chaoso, o Hulhumalė – vietos politikų išsvajota „naujoji Malė“, 2 metrus dirbtinai pakelta virš vandenyno, kad “nepaskęstų klimato kaitoje”. Nepabuvęs Malėje nė nebūčiau supratęs, kas ten tokio nuostabaus: ~2010 m. statyta „Hulhumalės 1 fazė“ priminė eilinį kokios Pietryčių Azijos miestą, o naujesnė „Hulhumalės 2 fazė“ – Vilniaus miegamąjį rajoną. Na bet ten juk yra šaligatviai, Centrinis parkas, vaikų žaidimų aikštelės, laisvos vietos automobiliams, plačios krantinės laivams vakaruose ir dar platesnis kilometrinis paplūdimys rytuose. Galbūt praleidus gyvenimą Malėje tai atrodo nemažesnis rojus, nei turistams Maldyvų privačios salos…

Yra dar visa aibė kitų salų su konkrečia paskirtim: štai Funadū [Funadhoo] yra degalų cisternų sala (parinkta taip, kad sprogimo atveju nenuniokotų pastatų), Thilafušyje į lagūną pilamos šiukšlės taps pagrindu pramoniniams pastatams, tuo tarpu Gulhi Falu – tarptautinis uostas. Tradiciškai tarp Malės salų gali keliauti maršrutiniais laivais, bet vis daugiau jų sujungia tiltai ir dviaukščiai autobusai (tikrai verta sėdėti antro aukšto priekyje!). Vieną didžiųjų tiltų statė Kinija, kitą Indija: iš „šaltojo karo“ tarp šių dviejų Azijos supervalstybių Maldyvai gerokai pelnosi, „labiau draugaudami“ tai su vienais, tai su kitais (priklausomai nuo to, kuri partija tąkart laimėjo dainingus ir spalvingus Maldyvų rinkimus).

Ką man primena Malė? Iš pradžių kažkuo priminė ankštąsias Maroko medinas, tik anos statytos Viduramžiais, o Malėje beveik visi pastatai – šiuolaikiniai. Priminė ir Veneciją: zuja policijos laivai, laivai-greitosios. Bet paskui radau vis daugiau sąsajų su… Niujorku. Tik sumažintu tarsi koks 1:5 mastelio maketas: vietoje 50 aukštų dangoraižių – 10 aukštų, vietoje aveniu – skersgatviai. Bet, kaip ir Niujorkas, Malė nemiega, Malėje visi gerai moka angliškai, Malės stogai pilni vakarietiškų kavinių (tiesa, be alkoholio), o iš Malės oro uosto lėktuvai kyla be paliovos. Ne tik „įprastiniai“: Malėje yra didžiausias pasaulio hidroplanų uostas. Regėjau, kaip jame vienu metu pakilimo į privačias salas laukė net 6 hidroplanai… Žavu buvo nuo Hulhumalės paplūdimio stebėti besileidžiančias jų virtines.

Įdomu, ką jaučia eiliniai maldyviečiai, kas kelias minutes matydami juos pro savo ankštokų butų langus ir žinodami, kad daugelis tų turistų už atostogas susimoka vidutinę metinę Maldyvų algą? Bet priešingai Niujorkui ar Vakarų Europai, Maldyvuose nesigirdi skundų, kad turistai „užima butus“ ar „sukelia kainas“. Nes per kelių mėnesių „pamainas“ privačiose salose maldyviečiai uždirba daugiau, nei jų žvejai tėvai ar seneliai išvis galėjo svajoti, o Malė iš sunkiai pasiekiamo užkampių miestelio virto tikru mikrometropoliu. Tokiu „koralų Dubajumi“, tik pinigus jam sunešė ne požemių nafta, o (po)vandeninės grožybės. Beje, dirbtinės salos Malės plotą išplėtė gerokai daugiau kartų, nei Dubajaus plotą jo garsiosios „palmės“! Na, Malė primena daug ką – ir kartu neturi analogų išvis! O gretimą Indiją ekonominėse lenktynėse ji paliko toli už nugaros. Galimą turizmo žalą riboja ir įstatymai: privačios salos neturi teisės “imti” elektros ar geriamo vandens iš gyvenamų, turi gamintis pačios dyzeliniais generatoriais ar desalinizacija.

Bet, kaip ir privačios salos, Malė – tik vienas Maldyvų veidų. Maldyvų šaknų leidausi ieškoti giliau, į atokias salas….

Kelionė į Maldyvų širdį – atokiausias salas (Hanimadū)

Maldyvų archipelagas Indijos vandenyne driekiasi 800 kilometrų, bet gamtiškai ir kultūriškai jis labai vienodas. Visur – žydros lagūnos ir mažytės koralinės salos (aukščiausias visos šalies „kalnas“ – 2,4 metro!). Kone 100% piliečių yra musulmonai, kalba maldyviečių kalba (dhivehi) ir rašo unikaliu maldyviečių raštu, kuriame balsės rašomos virš priebalsių arba po jais, tad viena eilutė teksto atrodo tarsi trys…

Tačiau Maldyvai – be galo įvairi šalis, tik čia skiriasi ne regionai, o salų tipai: yra privačios atostogų salos, yra Malės metropolio salos, ir yra virš 100 atokių gyvenamų salų, kokiose gyvena du trečdaliai maldyviečių: ir kol nematei ir vienos tokios, nematei visų Maldyvų.

Keliauti tarp Maldyvų salynų nepriklausomai galima dvejopai. Galima patogiai, bet brangiai: net į atokias kelių tūkstančių gyventojų salas lėktuvai iš Malės skrenda kelis kartus į dieną, užtat kainuoti toks skrydis gali kaip Vilnius-Tenerifė ar Vilnius-Dubajus. Arba galima keliauti pigiai, bet be galo lėtai: valstybiniai keltai kai kuriais maršrutais plaukia tik kartą per savaitę, o iš Malės į tolimesnes salas plaukimas jais gali užtrukti ir visą parą.

Visa tai sudėjus supratau, kad geriausia bus aplankyti vieną atokesnį atolą. Pasirinkau Hanimadū [Hanimaadhoo] salą, nes šalia jos yra Utimu [Utheemu], Maldyvų kultūrinė širdis, kur gimė nacionalinis didvyris Mahometas Tukurufanu, dar 1573 m. išvijęs iš Maldyvų portugalų kolonistus ir taip užtikrinęs, kad Maldyvai niekada nebūtų pilnai kolonizuoti ar okupuoti jokios Europos imperijos (1887-1965 m. jie buvo tapę tik Britų protektoratu, tačiau vidinę tvarką visada nustatė vietiniai sultonai).

Lėktuvo bilietą pirkau per viešbutį, kuriame ketinau apsistoti: taip išėjo pigiau, nei oficialiai iš avialinijų. O pinigus prieš skrydį išsikeičiau ne keitykloje, bet Malės AirBnB: Maldyvuose skyrėsi „oficialus“ ir „neoficialus“ kursai ir išsikeitus „neoficialiu“ man viskas kainavo 10% pigiau.

Hanimadū tėra 286 km nuo Malės, bet atrodė, kad išlipau kitoje pasaulio pusėje. Gatvėse dažniausiai nematydavau nė vieno kito praeivio. Tušti platūs paplūdimiai. Užeinant į parduotuvėles privaloma nusiauti – ir pravertė tikrinti produktų galiojimo laikus. Viešbučiai keli maži ir jie priklauso vietiniams. Pastatų sienas dabina visokie raginimai gyventi dorai musulmoniškai: “Gimdos ryšys yra tikėjimo dalis”, “Neprasivardžiuokite: kaip blogai yra būti pavadintam blogu, kai esi tikintis”. Daugelis moterų užsidengusios veidus nikabais, o kavinėse sėdi vieni vyrai: žmona specialiai šiai kelionei įsigijo suknelę, dengiančią kelius ir pečius, bet nuvykusi į atokias Maldyvų salas suprato, kad ir tokia traukia žvilgsnius!

Bet labiausiai Hanimadū pribloškė tempo skirtumas: kavinėse maisto tekdavo laukti kone valandą, registracija į viešbutį truko gal pusvalandį… Malėje žmonės skuba, pluša it pasauliniame didmiestyje, o atokiose salose viskas lėčiau kartais…

Iš pradžių atrodė nepatogu, bet netrukus „įsigyvenome“ ir į šį tempą: štai atrodo nieko nenuveikėme, o, pasirodo, vaikščiojome keturias valandas… Na, paragavome maldyvietiškų patiekalų skambant šauksmui į maldą, aplankėme salos kapinaites, stebėjome grįžtančius žvejų laivus nuo molo, paplūdimio smėlyje skaičiavome šimtus visokiausių dydžių ir spalvų krabelių, o užvertę akis į dangų laukėme didžiausių pasaulio šikšnosparnių. Jų, vadinamų skraidančiomis lapėmis, per kelionę į Maldyvus mačiau daugiau nei anksčiau gyvenime. Kitur turi laukti išskrendančių šikšnosparnių kur specialiai prie olos, o Maldyvuose jie skrajoja visur, net dienomis, net Malėje – žiūrėk koks pasikabina ant medžio, paskui vėl pakyla.

Ir, aišku, kaip vietiniai, „pailsėjome“ tradicinėse džoli ir undholi tinklinėse kėdėse. Džoli stovi ant žemės eilėmis po kelias, undholi kabo ant medžio it hamakas (sūpuodamasis gauni ir dozę vėjelio, padedančio Maldyvų karštyje). Tų kėdžių daug ir viešų – jos pakeičia suolelius. Dar vienas Maldyvų ypatumas!

Kas patiko mažiau: susidūrėme ir su „vedžiojimu už nosies“, būdingu Egiptui ar Indijai, bet beveik „išgyvendintu“ iš Malės ar privačių salų. Štai nuo pat pradžių el. paštu su Hanimadū viešbučiu derinau, kaip plauksiu į Utimu salą ir jų rūmus – vien tam, kad jau atvykus viešbučio savininkas man pasakytų, kad „Deja dabar šventė ir rūmai nedirba“! O juk nesunkiai galėjau į Hanimadū vykti kitom dienom… Be to, šeimininkas davė suprasti, kad pavežimas į oro uostą – nemokamas, bet paskui teko susimokėti (o juk galėjome nueiti ir pėsti…).

Į Utimu salą vis tiek nuplaukėme – Utheemu Ganduvaru rūmus (žodis tinkamas tik mažoje Maldyvų saloje!) buvo įdomu pamatyti ir iš išorės, bet dar įdomiau buvo tiesiog atsidurti vos 300 žmonių saloje, kur nėra jokio oro uosto ir beveik nėra reisinių laivų. Ten nėra nė vienos asfaltuotos gatvės; salos skersmuo vos 500 metrų, taigi, mašinų nereikia, nebent kelių triračių sunkvežimukų nuvežti prekėms iš uosto į parduotuvėles…

Tokios buvo visos atokios Maldyvų salos. Toks buvo ir Hanimadū, bet jis sparčiai keičiasi: oro uostas plečiamas ir viešbučio šeimininkas vylėsi, kad čia skraidys daugybė tiesioginių reisų iš Europos ar bent Dubajaus, Hanimadū virs „šiaurės Male“. Išties, daug gatvių jau išgrįsta… O laukinėje salos šiaurėje pastatytas „tarptautinis“ viešbutis, gyvenantis „Maldyvų kurortų laiku“: ten turistų jau daugiau.

Bet gyvenamų salų Maldyvuose daugybė ir net jei kelias jų „praris“ civilizacija ir turizmas, visada rasi dar atokesnių.

Beje, jeigu nori pamatyti „daugiau Maldyvų“ sąlyginai pigiai ir patogiai, yra būdas – tiesa, ne nepriklausomai. Maldyvuose „išbujojo“ vadinami safarių laivai (safari boat): tokie tarsi kruizai, bet dydžiu labiau kaip jachtos (gali būti mažos kajutės, bendri tualetai). Akcentas, be salų lankymo – nardymas. Maldyvų turizmas nuolat plečiasi į naujus vandenis!

Mafušis: kiek “pigūs“ masiniai Maldyvų kurortai?

Kai Maldyvai pagaliau leido turistams laisvai keliauti į gyvenimas salas, tai smarkiai pasijuto tik dviejuose atoluose aplinkui Malę: Pietiniame Malės atole ir Šiauriniame Malės atole. Nes keliauti toliau turistams liko brangu arba nepatogu: o į šiuodu salynus tuoj pat iš Malės ėmė gabenti maršrutiniai greitaeigiai laivai (62 km/h). Pusvalandis plaukimo tokiu – ir štai mes jau lipame Mafušyje [Maafushi] 26 km nuo Malės, didžiausiame „pigiame“ Maldyvų kurorte!

Tas pigumas, aišku, sąlyginis: sakyčiau, vis tiek gerokai brangiau, nei kokiame Tailande ar Balyje, ypač viešbučiai – na bet panašiai, kaip Lietuvoje. O už dviejų naktų kainą Dhigufaru privačioje saloje savo „eiliniame vietinių viešbutyje Maafušyje“ būtume galėję gyventi… 40 dienų! Aišku, kartais pigesnės ir visokios ekskursijos laivu, vandens pramogos. Gi prekės ženklas „atostogos Maldyvuose“ – tas pats!

Aišku, po teisybei, gauni visai ką kitą. Mafušio paplūdimiuose rasi šiukšlių ar užuosi jų dūmus, paplavos pilamos į vandenyną, gatvės negrįstos ir palijus jas greitai perkirto nedžiūvančios balos. Turizmas čia „masinis“: kol kas toli gražu ne toks masinis, kaip Balyje ar Pukete, bet vis kyla nauji daugiaaukščiai viešbučiai, o šalimais jau supilta ir nauja sala.

Kita vertus, vietos dvasios Mafušyje daug daugiau, nei privačiose salose. Restoranai čia tiekia netikėtai įdomią Maldyvų virtuvę. Nesu žuvies mėgėjas, bet maldyviečių „tuno paruošimo išmislai“ tikrai sužavėjo: nuo „tipinių pusryčių“ mas huni tuno gabaliukų iki rihaakuru aštraus padažo iš tuno nuoviro. Be to, eilinis Maldyvų restoranas vienu metu tiekia kokių 6 virtuvių patiekalus, ir jie tikrai skanūs. Kone kiekviename meniu – indonezietiškas nasi goreng, šri lankietiški kotu roši, itališki makaronai ir picos, amerikietiški burgeriai, indiški kariai… Ir dar užsieniniai patiekalai su maldyvietišku skoniu: „valhomas picos“, „valhomas spagečiai“, „valhomas kotu roši“ ir t.t. – viskas su Maldyvuose numylėtu valhomas rūkytu tunu. Tikrai viskam tinka!

Tiesa, kai kurie turistai skundžiasi, kad „vietos dvasia“ riboja. Nors „menkai apsirengusių turisčių“ Mafušyje jau gausu, su glaudėmis ar maudymosi kostiumėliais ir čia galima maudytis vos viename salos paplūdimyje (bikini beach). Kitur į jūrą gali lįsti tik pilnai apsirengęs, tad maudosi tik vietiniai. Be to, kaip ir visose gyvenamose salose, Mafušyje draudžiamas alkoholis. Bet kaip ir kitose turistinėse salose maldyviečiai rado „išminitngą sprendimą“: lagūnoje netoli Mafušio prišvartuotas brangus laivas-baras, kuriame „sausas įstatymas“ negalioja. Link jo zuja motoriniai laiveliai.

Mafušyje išbandėme ir dar vieną „Maldyvų klasiką“ – Robinzono Kruzo patirtį – laivelis mus nuplukdė į „negyvenamą salą“ ir ten paliko porai valandų. Tiesa, tas vidury vandenyno iškilęs smėlio kauburėlis išvis neatrodė kaip sala: didesnės bangos jį persirisdavo, taigi, vienam maudantis, kitam reikėjo laikyti visus drabužius rankose, antraip būtų nuplovę! O bangos dar ir ištisą rają „užnešė“! Savaip įdomu, savaip nejauku pasijusti stichijos įkaitu. Ypač kai paskui šniojo galinga audra ir kruša, o vienintelis, kas žinojo, kur mus nuplukdė, buvo to laivelio kapitonas… Laimė, jis grįžo, viskas baigėsi gerai! Ta salelė vadinasi Furafathi, bet Mafušio turistinių bukletų kūrėjai, abejodami, ar užsieniečiai ištars, ją perkrikštijo „Sexy Beach“… Bet analogiškomis salelėmis „išdabintos“ visos Maldyvų lagūnos.

Tie, kas atostogauja tik Mafušyje, myli dar vieną pramogą: dienos išplaukimą į vieną gretimų privačių salų. Susimoka kokį 100-200 eurų ir gauni tos išsvajotos Maldyvų patirties: pietų bufetą, kokteilius ir, aišku, stebuklingus fonus instagraminėms nuotraukoms… Tiek žmonių į Maldyvus skrenda visų pirma dėl nuotraukų ir vežasi visokiausią techniką, kad daugelis kurortų net uždraudė dronus, antraip nuolat zvimbtų ištisi jų spiečiai…

Išskyrus tokias ekskursijas, atskirtis tarp „eilinių turistų“ ir „privačių salų svečių“ Maldyvuose – totalinė. Net iš oro uosto ta pačia kryptimi jie privalomai plaukia skirtingais laivais (privačių salų svečiai už tą patį susimoka 10 kartų brangiau). Esu įpratęs pasauly matyti socialinę atskirtį tarp vietinių žmonių, bet niekur kitur nemačiau šitaip „pagal kišenę“ dar oro uoste išskirstomų turistų!

Mes labiau norėjome iš Mafušio aplankyti kitas gretimas „pigias“ salas, kaip Gulhi – bet, nors jos greta, laivai plaukė pernelyg retai. Beveik visas patogus susisiekimas Maldyvuose – tik per Malę.

Maldyvai – viena savičiausių šalių

Maldyvai mane maloniai nustebino daugeliu prasmių!

Nors nemėgstu kelionėse leisti ilgų dienų prie baseino ar jūros, iš privačios Maldyvų salos ir man nesinorėjo išskristi – ir galiu suprasti tuos poilsiautojus, kurie visus metus dirba, kad įpirktų atostogas Maldyvuose. Jeigu kam pagrindinis kelionių tikslas – kurortinis poilsis, tai Maldyvų privačios salos – kozirinis tūzas!

Bet Maldyvus į savą savičiausių pasaulio šalių sąrašą įtraukiu tikrai ne vien dėl kurortų… Analogų neturi ir Malė, tas ankštas bet žavus metropolis ant mažos salos. Atokios nuostabios koralinės salos. Hidroplanų gausa. Islamas, koralai, aukščiausio lygio turizmas – viskas čia persipynę kaip niekur…

Tiesa, Maldyvai nėra vienintelis pasaulyje koralinis salynas. Esu lankęs daugiau tokių: pavyzdžiui, Maršalo salas. Gamta ten irgi nuostabi, bet dvasia visai kitokia: ore tvyranti baimė, kad salos paskęs, nesistengiant kaip nors “apgauti likimą”; vos keli tūkstančiai turistų per metus ir jokios infrastruktūros; skrydžiai net ne kiekvieną dieną. Turistinį rojų Maršalo salose sukurti būtų gal net lengviau, nei Maldyvuose (nėra ribojimų aprangai, alkoholiui), bet niekas neapsiėmė, niekas nesugebėjo! O Maldyvai padarė, rodos, neįmanoma: atokias saleles be jokių resursų pavertė tokiu prekės ženklu, kad net pasaulio žymiausi ir turtingiausi svajoja, kaip ten atveš milijonus, užuot gabenę juos į visokias Prancūzijas, Italijas ar Majamius. Aišku būta ir kontroversijų, korupcijos, bet dabar Maldyvai – turtingiausia Pietų Azijos šalis – ir be galo įdomu buvo savo akim išvysti tokią sėkmės istoriją, kryptingo darbo vaisius.

Tiesa, reikia pasakyti, kad ir pigiausioje privačioje saloje nakvynė buvo bent tris kartus brangesnė, nei esu kada gyvenime mokėjęs kur nors kitur!