Filipinai yra milžiniška šalis (110 mln. žmonių). O tokiose superdidelėse šalyse, net kai jos pačios gerai žinomos, „atrastos“, yra vietų, kur netgi didmiesčiuose, viešbučiuose ir kurortuose žmonės matę mažai užsieniečių.
Mindanao sala – būtent tokia. Plotu ji didesnė už Lietuvą, gyventojų ten – 25 milijonai, ten aukščiausi Filipinų kalnai ir daug paplūdimių, įvairios tautos ir kultūros, tikras filipinietiškas gyvenimas – bet mažai kas ten užsuka iš svetur. Bent kol kas.
Štai kaip atrodo ši viena 20 didžiausių pasaulio salų.
Tai straipsnis apie Mindanao salą. Straipsnis apie visus Filipinus yra čia
Davao didmiestis garsėja Samalo sala ir saugumu
Mindanao „sostinė“ Davao – trečias pagal dydį Filipinų miestas. Dydžio sulig Varšuva, gyventojų 2 milijonai. Bet jei paprašytumėte įvardyti kokį „vieną įspūdingą pastatą“ – negalėčiau. Užtat gyvybės Davao netrūksta. Garsiausia miesto vieta – Rošas [Roxas] naktinis trugus, kur kone iki vidurakčio žmonių minios tiesiog ant šaligatvio valgo įvairiausią Filipinų maistą, vaisius.
Mindanao ypač garsėja pigiais vaisiais, jo vaisių karalius – „dvoklusis“ durianas. Daugelyje pietryčių Azijos šalių durianus draudžiama neštis į viešbučius, į transportą – net autonuomos sutartyse už jų valgymą automobilyje numatytos baudos, juk kvapas lieka. Bet štai „Air Asia“, suprasdama, kad kiekvienas juk norės iš Davao parsigabenti pigių durianų, savo reklamose skelbia, kad „nuo šiol į Air Asia lėktuvus durianus neštis galima“…
Ir apskritai Mindanao kainos – itin žemos. Suvenyrai kainuoja centus. Čia daug lemia būtent tai, kad Mindanao nėra turistų: vietiniai neišmokę jų apgaudinėti, dėl baltos odos sakyti dvigubų ar penkiagubų kainų. Visi taksistai Davao patys siūlėsi įjungti taksometrą, kai Maniloje kai kurie, būdavo, aiškino, kad „kaina fiksuota“ ir sakydavo „Londono kainas“…
Turistų čia yra, bet jie – iš kitų Filipinų salų. Samalo sala priešais Davao vadinama didžiausiu Filipinų kurortu. Besitikintiems plačių paplūdimių ar milžiniškų viešbučių kompleksų teks nusivilti: čia vyrauja nedideli kompleksėliai į kuriuos vietiniai eina ne vien nakvoti, bet ir tiesiog susimokėję dienos mokestį pagulėti prie baseino, daug jų nė restorano neturi. Bet jeigu nori atostogauti ne tarp kitų europiečių europiečiams pritaikytose sterilizuotose ir hipsterizuotose zonose, o „tikroje“ vietoje, Mindanao kurortai puikiai tinka.
Samalo salos pažiba – Monforto šikšnosparnių olos, kur per įkritusias lubas gali išvysti tūkstančius kybančių, krutančių, lakiojančių tų padarėlių (ar, tiksliau, padarų – tai vaisėdžiai šikšnosparniai, kurie gerokai didesni už Lietuvoje įprastus vabzdžiaėdžius).
Gamta Davao visai žavi – visas miestas stūkso aukščiausio Filipinų kalno Apo (2954 m) papėdėje, nuo aukštesnių vietų, tokių kaip Jack‘s Ridge restoranų kompleksas, atsiveria gražūs vaizdai žemyn.
Bet Mindanao žmonės – o ir apskritai filipiniečiai – neišlepę. Vietiniai ypač patarė lankyti Krokodilų parką. Krokodilų šokis (kitur būtų vadinamas šėrimu), šiek tiek cirko su paukščiais aptriušusiame amfiteatre. Dar galima paragauti krokodilienos ir “krokodilų ledų”. Ugnies šokis vakare jau buvo kažkas įdomesnio. Bet šiaip kaip 2 mln. gyventojų didmiesčio „pagrindinei pramogai“ – mažoka. Ir, aišku, buvome vieninteliai nevietiniai, Aistę net ant scenos pakvietė, kad gyvatę uždėtų.
Daugeliui vietinių ir apsilankymas prekybos centre (kurie Filipinuose ne pagal skurdą didžiuliai) ar piknikas ant tvarkingos žolytės netoli Krokodilų parko – jau savaitės pramoga. Jei atvyktum į Davao tiesiai iš Europos to niekada nesuprastum, bet kai nuvykau ten pakeliavęs po Filipinus supratau, kodėl miestas laikomas itin tvarkingu. Ir itin saugiu – gausu visokių saugumo patikrinimų, o norint patekti į Rošas turgų reikėjo nusifotografuoti kameroms su veido atpažinimo technologijomis.
Mieste daug kur išvysi „Duterte“ pavardę. Rodrigo Dutertė buvo Davao meras, o jo reputacija kaip „sutvarkiusio Davao“ paskatino jį 2016 m. išrinkti prezidentu – kur jis pradėjo bene rimčiausią pasaulyje karą su narkotikais (daugelis sutiktų filipiniečių jį už tai šlovina). Daug kitų Dutertės giminaičių iki šiol vyrauja miesto ir regiono politikoje – Filipinuose „politinės dinastijos“ taisyklė, ne išimtis. Rodrigui Dutertei 2016 m. išėjus į prezidentus, Davao mere tapo jo dukra Sara Dutertė. 2022 m. Sara Dutertė išrinkta viceprezidente, o Davao meru tada išrinktas… kitas Rodrigo Dutertės sūnus Sebastianas Dutertė.
Kagajanas – šiauriniame Mindanao krante ir gabalėlis Vilniaus
Kitoje Mindanao pusėje – Kagajan de Oro miestas – panašus į Davao, tik mažesnis (ir su gražesne katedra).
Vietoje Samalo salos čia – Opolo viešbučių ruožas palei paplūdimį. Kaip įprasta Filipinuose, patys viešbučiai sutvarkyti, su mandagiu aptarnavimu ir gražiais vaizdais, bet jie – tik tvarkos oazės vietiniame chaose. Užsienio turistams, matyt, trukdytų, jie lekia į kokį Borakajų, kur viskas pritaikyta jiems be lūšnų ir elgetų aplinkui (nors ir brangiau), bet vietiniai taip įpratę.
Įspūdingiausia tame regione gal Dievo gailestingumo statula. Įdomi ir dėl to, kad ją įkvėpė Dievo gailestingumo paveikslas, kabantis Vilniuje, Dievo gailestingumo šventovėje. To paveikslo kopijų yra visame pasaulyje, jis laikomas stebuklingu. Bet filipiniečiai žengė dar vieną žingsnį toliau – pradėjo statyti pagal jį statulas. Atrodo, kaipgi – Vilniuje, mieste, kur atsirado Dievo gailestingumo kultas, nieko panašaus Dievo gailestingumui nesukūrėme, o čia pastatė filipiniečiai ~10000 km nuo Vilniaus? Bet filipiniečių 110 mln., vien Mindanao 25 mln. Ir katalikybė jiems nėra tik kultūra, prisimenama tik per Kalėdas ar Velykas – tai yra gyvenimo būdas. Jie negaili savo menkų pajamų aukoms idant būtų pastatyta kas didingo. Kagajane, Davao ir kitur atėjęs į didesnę bažnyčią beveik visada rasi vykstant mišias… Ir kiekvienam kirkščioniškam kultui, tokiam kaip Dievo gailestingumas, užteks pasekėjų, lėšų.
Kagajan de Oro statula stūkso ant kalno, atsiveria nuostabūs vaizdai. Vilniškiame paveiksle nutapyti iš Jėzaus širdies sklindantys spinduliai čia paversti laiptais, kuriais piligrimai gali pakilti į Jėzaus širdį. Ne šiaip sau statula, o ir įdomus architektūrinis sprendimas. Aplink – žavus parkas, dar viena oazė skurdžiame chaose.
Atokesnis Mindanao: begalinis medinis kalnų kaimas
Tarp Davao ir Kagajano važiavome autobusu. Atstumas – 280 km. Kiek užtruks? Buvo pilna skirtingos informacijos. AirBnB šeimininkė sakė, kad apie 6 val., kitur rašė 7, 8. Užtruko 9 val., bet ko tik neprisižiūrėjau pro langus!
Tai tas tikrasis Mindanao, kuriam jau ir Davao ar Kagajanas – turtinga svajonė. Palaikiai namai – visas namas tai vienas nedidelis kambarys, kuriame gyvena ištisa šeima, o priekis dar tarnauja kaip parduotuvė. O pravažiuojančių autobusų keleiviams jie dar gali siūlyti ir tualetą už kelis pesus – netoli lopšyje miegančio vaiko… Kitur pasaulyje taip atrodytų lūšnynas, o kažkur būtų „elito namai“, bet Mindanao tų skirtumų nemačiau: visa sala, bent jau anapus miestų, atrodo panašiai skurdžiai.
Įvairiausias filipinietiškas transportas – nuo spalvingų džipnių (maršrutinių pailgintų visureigių) iki motorelų (maršrutinių motociklų, ant kurių ir priekaba uždėtas kėbulas žmonėms sėdėti) ar tiesiog triračių (keleiviai vežami prie motociklo šono prikabintoje priekaboje). Gražūs kalnų, slėnių, laukų vaizdai. Raityti, užsikišę kalnų keliai.
Mindanao didelis. Toks didelis, kad, tikriausiai, galėtum keliauti po jį ir mėnesį, po kalnus ir paplūdimius, kurių kai kurie (Kamiginas) garsėja serfingo bangom.
Mindanao – net ne sala, o salynas. Tradiciškai Filipinai skirstomi į tris salų grupes, iš kurių viena – Mindanao grupė, susidedanti iš Mindanao salos ir daugybės mažesnių. Nors dauguma Mindanao žmonių – katalikai, daugybė tų mažesnių salų – musulmoniškos. Kaip taisyklė, anapus Mindanao sutikti filipiniečiai patardavo ten nekišti nosies – juk būta kovos už nepriklausomybę, turistų grobimų. Bet islamas visur Mindanao šalia: vis praeidavo moterys su hidžabais, o rytais Davao iš kažkur toli atsklisdavo muedzino šauksmas maldai. Tai skiria šią salų grupę nuo likusių Filipinų. Ir daro ją kitiems filipiniečiams tokia mistiška, “svetima”: išskyrus tuos, kurie patys gyveno ar gimė Mindanao, joks Filipinų gyventojas, su kuriuo bendravau, apie Mindanao nesakė nieko tegiamo…
Savaip įdomu pamatyti tą neatrastą Filipnų užnugarį, gyvą šiuolaikinių Filipinų dvasią, kur krikščioniška ir musulmoniška Azijos – šalia. Apskritai Filipinai – labai sparčiai užsieniečių atrandama šalis. Dar 2011 m. vos 3,9 mln. turistų per metus lankydavo Filipinus, 2019 m. (COVID pandemijos išvakarėse) jau 8,3 mln. Manau, laiko, klausimas, kada atras ir Mindanao. Tad, turbūt, iškils ir superviešbučiai, o krokodilų parką pakeis rimti šou. Bet tai priklauso ir nuo Mindanao konflikto rezultatų: aišku, kai tai 25 mln. žmonių regionas, rizika nedidelė, bet kai kam Mindanao vardas siejasi su pavojais.
Visi mano kelionių po Filipinus aprašymai-vadovai
1. Filipinai. Savi? Svetimi? Karšti ir didingi! (ĮŽANGA)
2. Lusonas - ryžių terasos, Filipinų širdis
3. Visajai - Filipinų kurortų salynas
4. Palavanas - gražiausia Filipinų sala
5. Mindanao - paprastesni Filipinai
6. Filipinų virtuvė - patiekalai ir tradicijos
Kelionių vadovai po Filipinus žemėlapyje
Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.
Naujausi komentarai