Pradėjau eiti į naują gyvenimo etapą.

Gyvenu kaip skaitmeninis klajoklis (angl. “Digital nomad”). Žmogus, neturintis nuolatinės gyvenamosios vietos, bet turintis darbą – daug darbų. Darbų, kuriuos galima padaryti būnant bet kuriame pasaulio taške, nes tam pakanka kompiuterio ir interneto.

Paskaitykite, kaip ėjau link tokio gyvenimo būdo ir kaip praėjo pirmasis išmėginimas – darbas būnant Bosnijoje, Albanijoje bei Makedonijoje (rašyta 2017 m.).

O straipsnio pabaigoje – kaip viskas klostosi paskui (2017-2022 m. ir vėliau).

Mano kelias į tapimą skaitmeniniu klajokliu

Anksčiau gyvenau panašiai, kaip dauguma lietuvių: tai yra, kasdien eidavau į darbą, turėdavau įprastą atostogų dienų skaičių per metus. Dažnai sulaukdavau klausimų – kaip ir iš ko tiek daug sugebu keliauti, pasvarstymų, gal turiu kokių „pasyvių pajamų“ (suprask, palūkanų ar nuompinigių), tačiau jokių paslapčių nebuvo, o tiesiog per daugelį metų ištobulinta metodika, kaip kelionėse taupyti laiką ir pinigus, apie kurią jau rašiau ir kuri prieinama kiekvienam.

Laisvalaikiu (ne per atostogas) turėjau ir kitų užsiėmimų. Tarp jų kūriau vis naujus ir naujus tinklapius, kurių dabar turiu 19, rengiau viktorinas (Pasaulio viktorinos čempionato Lietuvos etapus) ir t.t. Iš kai kurių šių veiklų pradėjau uždirbti (teisinės paslaugos, paslaugos turistams ir kt.), kitos padėjo sutaupyti (pvz. dėl straipsnio parašymo nemokamai aplankyti renginius, kurie ir šiaip įdomūs), dar kitos taip ir liko tik hobiai, nors ir turi daug gerbėjų, o apie likusias niekas nė nesužinojo, nes buvo nepopuliarios.

Svarbu: nė vienas mano projektų man nieko nekainavo, išskyrus domeno vardus ir hostingą (mažiau nei 1 euras per mėnesį už svetainę). Visus darbus – nuo programavimo iki dizaino, nuo turinio kūrimo iki viešųjų ryšių, nuo SEO iki rinkos tyrimų ir paties paslaugų teikimo, atlikau pats, jokios reklamos niekada nepirkau.

Kadangi išlaidų aš iš esmės nepatyriau, pelnas iš mano veiklų, didelę dalį kurių dabar vykdau kartu su žmona Aiste, 2016 m. ėmė siekti pajamas, kurias uždirbdavome įprastame darbe. 2017 m. rugsėjį palikau advokato padėjėjo veiklą ir nutariau atsidėti savo projektams.

Daugelis mano projektų ypatingi tuo, kad galiu jais užsiimti nesvarbu, kurioje vietoje ir kuriuo metu. Net iš užsienio. To siekiau specialiai ir kryptingai. Mat mano pagrindinis hobis – pažinti įvairias šalis, kultūras. Ir, kad ir kiek „įsprausdavau“ kelionių į eilines atostogas, jų trukmė (nepilnas mėnuo) vis tiek labai ribojo. Kelionės būdavo be galo intensyvios, kad kuo daugiau pamatyti, kuo labiau išnaudoti laiką – trumpai miegodavau, kartais valgydavau rečiau nei įpratęs. Jei kažkas nepavykdavo (pvz. pavėlavo lėktuvo skrydis į Indiją 2015 m.) – ką gi, tekdavo ko nors atsisakyti, nes buvo numatytos vietos ir kitai, ir dar kitai dienai, ir irgi įdomios (šitaip dėl pavėlavusio skrydžio Indijoje taip ir nepamačiau Luknovo miesto, o paskui, dėl apsinuodijimo – ir Alachabado). Prisiderinti ir pamatyti vietas bei renginius, kurie vyksta, tarkime, tik kartą į savaitę būdavo sunku, kurie kartą į metus – beveik neįmanoma. Neįmanoma ir pasinaudoti pigiausiais skrydžiais su daug persėdimų ar kitomis nuolaidomis (gaila laiko – juk atostogų tiek mažai!).

Dabar pradedu gyventi kitaip. Aiškaus laisvalaikio laiko ir darbo laiko nebėra. Tai reiškia, kad galiu apsistoti kitame mieste savaitei ar mėnesiui ir gyventi panašiai, kaip gyvendavau Vilniuje. Tai yra, žymią dalį dirbti, kaip ir dirbčiau Lietuvoje. Likusį laiką skirti laisvalaikiui. Nebe pažaidimui kompiuteriu ar filmo pasižiūrėjimui, bet vaikščiojimui po neištyrinėtą miestą, muziejų, renginių, švenčių lankymui. Juk viskas aplink nauja, įdomu.

Apie tokį gyvenimo būdą svajoti pradėjau prieš kokius dar penkerius metus. Supratau, kad šiais laikais tai įmanoma: juk tiek daug darbų nebereikalauja būti konkrečioje vietoje konkrečiu metu, pakanka interneto. Tik gerokai vėliau sužinojau, kad taip gyvenančių yra ir daugiau, save jie vadina „skaitmeniniais klajokliais“ (digital nomads). Visa laimė, nes Aistė iš pradžių nepatikėjo mano išvedžiojimais, kad taip įmanoma, kol neparodžiau, kad kažkas kitas jau taip gyvena.

Laimė, kad svarbiausiu klausimu sutarėme. Gyventi reikia dabar, nes gyvenimas yra ribotas ir trumpas. Niekada nesupratome žmonių, kurie sako: „Va, dabar dirbsiu, dirbsiu, užsidirbsiu, tada gyvensiu“. Žinau istorijų, kai tokie žmonės galiausiai mirė taip ir nepradėję „gyventi“ (širdis ar dar kas), arba atėjus tam metui, kai buvo susiplanavę „gyventi“, jų sveikata jau buvo labai silpna, kai kurie hobiai – nebeįmanomi. Manau, kad tam kad „gyventi“ nereikia nei milijonų, nei šimtų tūkstančių. Tam tiesiog reikia, kad pajamos nebūtų mažesnės už išlaidas. O daugelis daugelio žmonių išlaidų nėra būtinos, daromos nes „kaimynas jau tą turi“.

Apsiribojus būtinomis išlaidomis ir svarbiausiais hobiais (nuosavais, ne kaimyno), labai didelių pajamų nereikia ir „skaitmeniniam klajokliui“. Aš manau, kad geriau labiau „išsilaisvinti“, kokybiškiau gyventi, nei „pasididinti algą“ vien todėl, kad turėtum dar daugiau pinigų kažkada neapibrėžtoje ateityje. Juoba, ir tas posakis, kad „va tada aš gyvensiu“, keistas: tarsi žmonės svajotų, kad va, išeis iš darbo, jei pasiseks, kokių 40 m., ir nieko neveiks… Bet juk būtų nuobodu! Darbo daugeliui žmonių reikia – kaip ir laisvalaikio. Tik, aišku, reikia ne tokio nuobodaus, ilgo, rutininio darbo, kurį kai kurie pasirenka dirbti vien tam, kad „kada nors gyventų“.

Skaitmeninio klajoklio gyvenimo būdas toks ir yra: turiningas laisvalaikis su darbu nuolat persipynę. Nebėra „gyvenimo“ (atostogų ir savaitgalių) ir „darbo“ (parduoto fiksuoto ir riboto laiko konkrečioje vietoje): viskas kur kas labiau „išplaukę“. Todėl džiaugiuosi, kad dabar ir mes galime išmėginti, ką reiškia būti skaitmeniniu klajokliu.

Kol kas, tiesa, negali sakyti, kad jau esu “skaitmeninis klajoklis” – už Lietuvos ribų praleidžių mažumą laiko, nors ir daugiau, nei kada nors anksčiau (2018 m. planuoju ~4 mėn.). Tačiau “skaitmeninio klajoklio” duonos karts nuo karto jau ragauju.

Balkanai: pirmas skaitmeninio klajoklio blynas

Pirmąsyk į užsienį išvykau ilgesniam laikui – 37 dienoms, arba ilgiau nei turėdavau atostogų per metus iš viso, kol „dirbau eilinį darbą“ – pernai metų pabaigoje, spalio-gruodžio mėnesiais.

Kryptimi pasirinkau Balkanus. Po juos ne kartą buvau keliavęs ir ten man patiko. Ten pigu (svarbu – nors laiką galiu planuoti laisviau, pajamos kol kas mažesnės, nei kai dar ir dirbau), autentiška, globalizacijos „nesuvalgyta“ kultūra, ir visgi Europa: todėl netoli, todėl viskas paprasčiau (aišku, ateityje ilgiau pagyvensiu ne tik Europoje, tačiau pradžiai pasirinkau Europą, nes supratau, kad naujame gyvenime riekės išmokti daug dalykų ir bus daug netikėtumų, tad geriau be papildomų kultūrinių netikėtumų).

Ilgą kelionę (o gal trumpą pagyvenimą) Balkanuose „įrėmino“ du renginiai: Niko Keivo [Nick Cave] koncertas Belgrade bei krepšinio rungtynės Lietuva-Kosovas Prištinoje.

Iš pradžių galvojau Balkanuose praleisti dar daugiau laiko – gal du mėnesius, apsistojant mėnesį vienoje vietoje, o likusį laiką važiuojant pirmyn ir atgal. Visgi, planus kiek „apkarpė“ kitos veiklos: tik vasarą sužinojme, kad gavome finansavimą Tikslas – Amerika projektui, taigi, rugsėjį-spalį vykdėme jį ir teko iki paskutinio atidėti išvykimą į Balkanus, kad spėtume viską padaryti ir atsiskaityti už projektą Vyriausybės kanceliarijai. Grįžti reikėjo kiek anksčiau, nes patekau į „Kas ir kodėl?“ TV žaidimo sezono finalą, kuris filmuotas gruodžio pradžioje. Taip pat, Aistė yra mažiau atsiribojusi nuo vietos, tad jai irgi reikėjo grįžti Lietuvon anksčiau. Bet ir tiek dienų, kiek liko, buvo unikali patirtis.

Kaip nuvažiavome į Balkanus?

Į Balkanus važiavome savo automobiliu. Kadangi mūsų automobilis „ryja“ daug benzino (~9 l / 100 km), išėjo (jei pridėjus nakvynių pakeliui kainą) nedaug pigiau, nei skristi lėktuvu ir automobilį nuomotis. Pliusas: galėjome nusivežti neribotą skaičių daiktų. Įsigijome specialias įrankių dėžes, į kurias susidėjome reikalingus daiktus, kad būtų patogu nusinešti į laikinas gyvenimo vietas. Jei apsistoji nakčiai – nesineši (nešiesi tik kuprinę), jei savaitei – nešiesi viską. Taip pat įsigijome inverterį, kurio dėka automobilyje galima prijungti kompiuterį: kad vienam vairuojant (paprastai Aistei) kitas galėtų dirbti (paprastai aš).

Inverteriu labai džiaugiausi: taip važiavimo laikas nebuvo „prarastas“. Dar pakeliui ir sustodavome įdomiose vietose: Bratislavoje, Čenstakavoje, Olomouce, Liubline ir pan. Tiesa, tų sustojimų būdavo tik kelios valandos kasdien, nes dėl sutrumpėjusio kelionės laiko reikėjo į ir iš Balkanų nuvykti per tris dienas.

Važiavimo savo automobiliu privalumas ir tai, kad nereikia papildomo draudimo (pvz. kai bandžiau 2016 m. nuomotis automobilį Juodkalnijoje, kad leistų važiuoti ir į Albaniją – nepavyko, arba reikalavo labai brangaus papildomo draudimo). Tuo, kad į pirmą tokį „pagyvenimą“ išvažiavau savo automobiliu, nesigailiu, tačiau supratau, kad jei ateityje tokių išvykų automobiliu bus daugiau, gal reikės pasvarstyti apie jo pakeitimą į eikvojantį mažiau kuro.

Kaip pasirinkome kryptį pagyvenimui užsienyje?

Be minėtų dviejų renginių, nebuvau suplanavęs, kad tada turiu būti ten, tada ten. Kartu su Aiste aptarėme, kurios iš iki šiol lankytų vietų mums labiausiai patiko, pažiūrėjau galimybes ten apsistoti, kainas. Nutarėme, kad po Niko Keivo koncerto, spalio pabaigai ir lapkričio pradžiai, važiuosime į Bosniją, Sarajevą – nes šis miestas abiems labai patiko, kai ten keliavome 2016 m.

Iš Lietuvos išvažiavome toliau neturėdami planų iki pat rungtynių Kosove. Tik aš labai norėjau aplankyti Albaniją – nes tai buvo paskutinė Europos valstybė, kurioje dar nebuvau buvęs, be to, unikali ir įdomi.

Jau būdami Bosnijoje susidėliojome planą likusiai kelionei, kurį vėliau dar keitėme. Albanija traukė, bet ir kiek baugino (Aistė paskaitė apie blogus kelius, o aš, pabuvojęs Kosove, klaidingai abejojau, ar nenusibos ten būnant ilgai), tad nusprendėme savaitę ten niekur vienoje vietoje neapsistoti. Viena diena Škoderyje, trys Tiranoje (sostinė), trys Beratyje (senas miestelis), trys Sarandoje (pailginom iki keturių), viena Korčėje.

Tada – keturios dienos Makedonijoje (trys – Skopjėje, kuri 2015 m. man paliko didžiulį įspūdį ir, kadangi tai sparčiai besivystantis miestas, statantis naują senamiestį, norėjosi pamatyti, kiek toliau tos statybos pažengė).

Tada – pora dienų Kosove ir kelionė namo. Iš praždių galvojome dar grįždami sustoti savaitei Belgrade, buvome pasirinkę (bet neužsisakę) ir butą brutalistiniame GenEx Towers. To labiau norėjo Aistė, Belgrade nebuvusi. Bet kai pabuvo prieš koncertą, pritarė man, kad tas socializmo laikais smarkiai suniokotas miestas – ne toks, kuriame norėtųsi būti ilgiau kelių dienų.

Kur gyvenome Balkanuose?

Iš pradžių galvojau, kad nakvynės vietų ieškosime vietoje tarp nuomojamų butų, gal preliminariai pažiūrėję kainas internete. Girdėjau, kad taip išeina pigiau. Visgi, trūkstant laiko ir supratus, kad mėnesiui išsinuomoti negalėsime, pasikliovėme Air BnB. Išėjo kelis kartus brangiau, negu nuomojantis vietoje, bet, kadangi Balkanai pigūs, vis tiek kainos-kokybės santykis labai geras.

Labiausiai įstrigo trys butai:
a)Dviejų kambarių naujai įrengtas butas Sarandoje, Albanijos kurorte, su Balkonu į jūrą, labai patogus darbui. Labiausiai jis sužavėjo savo kaina: 10 eurų už naktį su viskuo (nakvojome 3 naktis, dar vienai prasitęsėme, kadangi patiko ir kaip tik reikėjo padirbėti daugiau). Kaip esu patyręs, nesezono metu be galo apsimoka apsistoti kurortuose, nes tie, kas pasistatę butus vasarai, visaip kaip stengiasi juos „iškišti“ ir žiemą. O juk tas „nesezonas“ Albanijoje pagal klimatą – beveik kaip sezonas Palangoje…

b)Butas šeštame aukšte Sarajevo centre su vaizdu į senamiestį ir kalnus. Plotas – apie 90 kv. m., du nemaži kambariai, virtuvė, vonia, balkonas, terasa, kieme – privatus garažas. Kaina (su viskuo) – 27 eurai už naktį. Buvo labai smagu dirbti terasoje, girdint už lango musulmonus melstis kviečiančius muedzinus, o vos išėjus į lauką atsidurti pačiame „įvykių sūkuryje“, kur rytietiškas senamiestis susiduria su vakarietišku naujamiesčiu. Gyvenome ten savaitę.

c)Įspūdingas Salvadoro Dali įkvėptas butas Skopjės centre. Apie 140 kv. m., per du aukštus, interjerą reikia pamatyti, kad patikėtum: kiekviena detalė atskiras meno kūrinys, nuo baldų iki šventų paveikslų. Dvi vonios, trys balkonai. Kainavo 39 eurus už naktį – ir, atrodo, tai žemiau rinkos kainos, nes šis butas būna užsakomas keli mėnesiai į priekį. Užsisakinėdami prieš vieną mėnesį, teradome tris laisvas dienas, ir jas užsakėme: juk mūsų nesaistė įsipareigojimai, kur būti konkrečiu metu, tad, pasirinkę tada būti Skopjėje, laikus kituose miestuose „priderinome“ prie to.

Kaip patyrėme, per AirBnB savaitei apsistoti neretai pigiau, nei dienai, bet kainos gali ir nesiskirti (Sarandoje, pavyždžiui, nesiskyrė). Butų galima susirasti ir per Booking.com.

Važiavimo dienos ir darbo dienos

Be ilgesnių apsistojimų, apsistodavome ir vienai nakčiai: pakeliui iš vienos vietos į kitą. Tokiais atvejais paprastai apsistodavome pigiausiai kur įmanoma, nes reikėjo tik pernakvoti. Galėdavome per Booking.com ieškoti viešbučio ne konkrečiame mieste, bet didžiuliame regione, ar, pakeliui iš Bosnijos į Albaniją – netgi apskritai „bet kur Juodkalnijoje“ – juk visa ta nedidelė šalis buvo pakeliui. Tokiose vietose būdavo įdomių nuotykių, susidūrimų su nekalbančiais niekaip tik savo kalba žmonėmis ir pan.

Tokios „važiavimo dienos“ priminė įprastinę mano kelionę: tai yra, išvažiuodavome anksti ryte, pakeliui daug ką pažiūrėdavome, atvažiuodavome vėlai vakare. Tuo tarpu „apsistojimo ilgesniam laikui dienos“ labiau priminė eilinę darbo dieną: tik tiek, kad dirbdavome ne nuo 8 iki 17, o dažniau ryte tik atsikėlę, paskui „antru prisėdimu“ vakare ir aš kartais naktį. O dienos metu kur nors eidavome: į muziejų, į „nemokamą ekskursiją“ ar pan.

Valgydavome, kaip ir Lietuvoje, daugiausiai ne namie. Balkanuose tai ir tikrai pigu: galėjom sau leisti valgyti net geriausiuose restoranuose, o kainuodavo kaip Lietuvoje eiliniuose (~6-7 EUR už vakarienę žmogui); gi pigesniuose Albanijoje pavalgydavome ir už 2 eurus. Vakarais, būdavo, užkąsdavome čipsų.

Rytų Europoje ir Balkanuose pliusas – geras internetas, kuris yra kiekvienoje kavinėje ir dar daug kur. Tad dirbti galėjome ne vien „namie“, kas buvo labai svarbu važiavimo dienomis.

Kiek kainuoja būti skaitmeniniu klajokliu?

Kaip įprasta, visas išlaidas kelionės metu tiksliai rašiau savo duomenų bazėje, kur mano pasirašyto užklausos automatiškai paskaičiuoja viską įvairiais pjūviais: kiek išleidome per mėnesį, kiek per kelionę, kiek kurioje šalyje.

Išėjo, kad mėnuo tokioje kelionėje vienam žmogui vidutiniškai kainavo ~1100 EUR (priskaičiuojant ir nuvažiavimo, daiktų įsigijimo išlaidas), tuo tarpu mėnuo Lietuvoje man kainuoja ~500 EUR.

Tarp išlaidų, 25% sudarė nakvynės Balkanuose, 25% maistas Balkanuose, 18% benzinas (jau Balkanuose), 11% nukeliavimas į Balkanus (tai apima kurą ir nakvynes pakeliui), 9% nusipirkti daiktai (čia labiau ateičiai, nes Balkanuose pigiau pirkti rūbus ir pan.), 7% – lankytinos vietos, 5% – kitos išlaidos.

Kaip minėjau, taupyti nesistengėme: Balkanuose sau leisdavome gerokai daugiau, nei Lietuvoje. Iš tikrųjų, leisdavome viską, ko norėjome – tokios išlaidos, bent Balkanuose, iš esmės ir yra maksimali riba, įsigyjant viską, ko norime. Smagu pasiekti tą ribą ir suprasti, kad uždirbdamas daugiau pinigų nelabai sugalvotum, kur juos norėtum leisti.

Taupant, kas be ko, gyvenant Balkanuose galima sutaupyti ir du trečdalius šios sumos – taigi, „skaitmeninio klajoklio“ gyvenimo būdas prieinamas ir uždirbantiems gerokai mažiau.

Be to, jei aš, kaip vilnietis nuo gimimo, turiu kur gyventi Vilniuje, tai neturintiesiems būsto didmiesčiuose „skaitmeninio klajoklio“ gyvenimo būdas būtų dar patrauklesnis: papildomos išlaidos būsto nuomai svetur (pigesnėje šalyje) galėtų būti net ir lygios tam, ką Vilniuje kas mėnesį mokėtum paėmęs būsto kreditą. Na, o jei turi butą Lietuvoje – išvykdamas gali pats jį išnuomoti ir taip pasididinti pajamas.

Ir jei pirkdamas norėtum įsigyti butą “visiems gyvenimo atvejams”, tai nuomojantis trumpam galima kur kas labiau eiti į kompromisus, nes viskas labai laikina.

Štai Sarajeve, pavyzdžiui, pasirodo nakčiai mieste išjungia vandenį. Pirmą dieną buvo siurprizas: Aistė nusiprausė, aš nespėjau. Galvojau, gal boileryje baigėsi vanduo – bet kad ir šalto nėra… Po valandos susiprotėjęs paieškoti internete atradau, kad yra net grafikas, pagal kurį skirtinguose rajonuose “užsukamas” vanduo. Kitą rytą buto šeimininkas irgi atsiprašydamas pasakė, kame bėdos. Kaip ten bebūtų, prisitaikėme: prausdavomės anksčiau ar miegodavome ant sofos su rūbais. Jei tektų taip gyventi metus ar du – gal kažkiek trukdytų (nors ir tai man asmeniškai nelabai). Bet kai tik savaitę – koks skirtumas, dar šiek tiek ir bus kitaip, reikia džiaugtis teigiamomis buto pusėmis (pvz. gražiu vaizdu pro langą, didele dviems žmonėms erdve, vieta pačiame centre).

Beje, “skaitmeninio klajoklio” gyvenimo būdas padeda taupyti savaime ne tik todėl, kad gyvendamas pigesnėse šalyse, gali nusipirkti ten daiktų ateičiai, ar todėl, kad ten pigesnis pragyvenimas.

Jeigu mėgsti keliauti ir norėtum aplankyti tas šalis ir šiaip – kaip “skaitmeniniam klajokliui” išeina pigiau, nes gali “vienu nuvažiavimu” ar “nuskridimu” aplankyti daug vietų, į kurias šiaip tektų skristi kelis kartus. Be to, yra daugiau alternatyvų pačiam nuvažiavimui, įskaitant imlesnes laikui (skrydžiai su daug persėdimu, važiavimas toli nuosavu automobiliu). Iki 2017 m. kelionės Balkanuose jau buvau praleidęs iš viso ~21 d. (nuo 2010 iki 2016 m.) – tačiau tai apėmė keturias keliones lėktuvu, autonuomas, ir vienos dienos Balkanuose kaina todėl tų kelionių metu išėjo maždaug trigubai didesnė, nei šiemet. Aišku, tai nėra visai lygintini dalykai, nes praeitus sykius po Balkanus vien keliavau, o dabar – ir dirbau, bet kainų skirtumas vis tiek didžiulis. Ir toks jis bus važiuojant į visus kraštus, kur nėra patogių ir pigių tiesioginių skrydžių, užtat pigu gyventi juose pačiuose (nes didelę kelionių į tokias šalis kainos dalį sudaro pats nuvažiavimas).

Kokios išvados ir ką daryčiau kitaip?

Toks „trumpas pagyvenimas svetur“ man labai patiko, visai naujai atskleidė tas šalis, davė idėjų.

Tikrai noriu tai kartoti ir kartoti!

Man pačiam kilo ir keletas minčių bei pastebėjimų, ką antrą kartą turbūt darysiu kitaip.

Visų pirma – tempai. Pažiūrėjęs Lonely Planet knygose rekomenduojamus kelionių tempus pastebėjau, kad mes… keliavome beveik rekomenduojamu tempu. Tai yra, aplankydavome per tą patį laiką ~75% to, kiek rekomenduojama per atostogas Albanijoje ar Bosnijoje pagal „Lonely Planet“. Tiesiog mums tas tempas atrodė žymiai mažesnis, nes mažesnis nei įprastinėje kelionėje. O visą tą laiką, kurį „Lonely Planet“ traktuodavo, kad žmonės skirs „sau“ (paskaityti knygą, pažiūrėti filmą, apsipirkti, pamiegoti ilgiau ryte ar vakare, pagulėti paplūdimyje), mes skyrėme darbui. Taigi, laiko „sau“ be lankytinų vietų lankymo ir kitų „kelioninių“ pramogų Balkanuose beveik nebuvo (ne kiekvieną dieną ir prausdavomės). O kai darbai “užsidegdavo” ir miegoti tekdavo labai trumpai.

Pakalbėję su Aiste nutarėme, kad toks tempas per didelis, o idealiu atveju visose vietose gyvenimą reikėjo prailginti bent dvigubai (savaitė vietoje 3 d., dvi savaitės vietoje vienos). Tada būtų buvę ir laiko „sau“: paieškoti ilgiau pigių prekių ateičiai, pažiūrėti kokį filmą paįvairinimui (tiesa, pažiūrėjome kelis trumpesnius, daugiausiai apie šalis, kurias lankėme, bet tik retą dieną turėdavome tam laiko). Taigi, ateityje tempus šiek tiek lėtinsim. „Važiavimo dienos“ bus retesnės.

Antra – darbo vieta. Daugelis viešbučių dviviečių numerių – net neva labai gerų – dviejų žmonių darbui netinka, nes nebūna patogaus stalo kompiuteriui, arba jis būna tik su viena kėde. Dėl visa ko, tiesa, buvome pasiėmę sulankstomą kėdę, tačiau, tarkime, labai jaukiuose svečių namuose Beračio senamiestyje nebuvo kur statyti net jos: mažyčiame numeryje staliukas tik vienam žmogui, nors numeris dvivietis.

Todėl bendrai „pagyvenimui svetur“ labiausiai verta dairytis į butus. Tiesa, net ir jie ne visi tinkami darbui: štai Tiranoje nelabai buvo kur prisėsti, tik vienas apvalus stalas, prie kurio dirbant nuskausdavo rankos.

Trečias dalykas, kas turi būti kiekvienas „skaitmeninis klajoklis“ – geras tinklų administratorius. Modemai turi tendenciją „nulūžti“ ir reikia suprasti, kodėl (kartais perkrovimo nepakanka); o juk Wifi darbui būtinas, ypač ten, kur roaming‘as labai brangus ir kur negyvensi taip ilgai, kad pirkti vietinę SIM kortelę su internetu (arba jos brangios, arba gigabaitai labai riboti). Čia irgi pliusas butams, palyginus su viešbučiais: modemas ten bent jau visada šalia, tad nėra „silpno signalo“, ir jį gali pasiekti paleisti iš naujo (iki šiol prisimenu, kaip Indijoje atsikalbinėjo viešbučio tarnautojai, paprašyti tiesiog perkrauti modemą: „o kam jums reikia interneto?“; prieš tai iš viso dar aiškino, neva ne modeme problema: „valdžia išjungė internetą“…).

Ketvirtas, labiau asmeninis dalykas: man nepatiko tai, kad per vieną 37 dienų išvažiavimą pravažiavome net 10 šalių (iš jų 5 pabuvome ilgiau). Kitam gal taip būtų smagu, bet aš mėgstu įsigilinti į kultūrą, pasimokyti kalbos ir kalbėti su vietiniais jų kalba – o šiuo atveju gale jau viskas maišėsi: ar čia „dovidženija“ serbiškai, ar makedoniškai… Ateityje stengsiuos ilgesniam laikui „pasinerti“ į vieną kultūrą.

Penktas dalykas – kopijos, kopijos, kopijos! Visų daiktų nepasiimsi, o fiziniai daiktai ir vis mažiau svarbūs. Užtat svarbi informacija. Reikia iš namų pasiimti jos kopijas. Man kopijos pravertė jau antrą išvykimo dieną, kai japonų hakeriai netikėtai nuhakino mano tinklapius ir reikėjo viską ilgai ir nuobodžiai atstatinėti. Ir nors pasidariau visos skaitmeninės informacijos kopijas, pasirodo, vertėjo pasidaryti ir popierinės: prireikė kai kurių tarpukarinių teisės aktų, kurių nėra internete, Lietuvos vietovardžių sąrašų ir kt. Žinodamas, ties kokiomis sritimis dirbame, sau reikalingus dokumentus ir knygų puslapius grįžęs jau persifotografavau. Reikia gerai įsidėmėti ir įvairius kodus, numerius – nes, jei esi kažkur namie užsirašęs, užsienyje tai nepadės.

Tačiau bendrai paėmus per tas 37 d. supratau, kad būti skaitmeniniu klajokliu yra nuostabu ir įmanoma. Ne, tai nėra tos mitologizuotos pasyvios pajamos, kur neva uždirbi nieko nedirbdamas (daugelis jų nėra tokios jau pasyvios, pvz. nuomojamus butus daug darbo prižiūrėti, o tos, kurios tikrai yra pasyvios, paprastai yra uždirbamos labai turtingų žmonių, ir tai nėra toks turtas, kuris paprastai pasiekiamas kiekvienam). Tai – darbas, tik nepriklausomas nuo vietos ir laiko (išskyrus tai, kad privalai turėti interneto bei telefono ryšį). Tačiau šitoks darbas iš karto sukuria gyvenimui tiek naujų galimybių! Ir, svarbiausia, jis, priešingai nei pasyvios pajamos, pasiekiamas daugeliui, net ir visai jauniems žmonėms (man pačiam, beje – 30 metų, tad jau nebesu jaunas, tačiau tokio amžiaus, kurio “karjeristai” dar dažniausiai nė nebūna įpusėję karjeros). Tik reikia norėti ir pasistengti.

Kas gali būti skaitmeniniu klajokliu?

Nesakau, kad rekomenduoju būti skaitmeniniu klajokliu kiekvienam, galinčiam susirasti nuo vietos ir laiko nepriklausantį darbą. Štai savybės, kuriomis turėtų pasižymėti skaitmeninis klajoklis, kad toks gyvenimo būdas netaptų kančia:

1.Mokėti išsitekti su nedideliu skaičiumi daiktų. Viskas, su kuo gyvensite ištisus mėnesius, jums turi tilpti daugiausiai į kelis lagaminus, o jei norite skraidyti pigiais skrydžiais – ir į kuprinę.

2.Nebūti prisirišęs prie konkrečių dalykų: konkrečių patiekalų, konkrečių pramogų, konkrečių patogumų, susitikimų su konkrečiais žmonėmis. Bent dalies (tikėtina – daugelio) viso to kažkur nebus, tad teks be to išgyventi savaites ar mėnesius.

3.Mėgautis kitomis kultūromis ir tradicijomis bei jas suprasti, o ne žiūrėti į jas iš aukšto. Specialiai neminiu žodžio “tolerancija”: kiek pastebėjau, tie, kurie garsiausiai šaukia apie toleranciją, patys labiausiai ir yra linkę niekinti nevakarietišką gyvenimo būdą.

4.Mokėti prisiversti dirbti, kai nėra jokio nurodinėjančio boso. Tai galioja visiems, kas “dirba sau”, ne tik skaitmeniniams klajokliams – bet “skaitmeniniams klajokliams” gali būti sunkiau (pvz. dirbti kurorte).

5.Sąmoningai rinktis įdomų gyvenimą vietoje didesnių pinigų. Daugelis “skaitmeninių klajoklių” neuždirba tiek, kiek galėtų, jei nebūtų “skaitmeniniai klajokliai”, nes dauguma pelningų darbų visgi dar reikalauja konkrečiu laiku būti konkrečioje vietoje. Aišku, jie gali, kaip rašiau, sutaupyti gyvendami pigesnėse šalyse – tačiau tai aktualiausia kokiems norvegams ar britams. Lietuva pati dar nėra tokia brangi, kad sutaupyti būtų galima šitiek smarkiai, jog atsipirktų ne tik važiavimo iš vietos į vietą išlaidos, bet ir visos “prarastos pajamos”.

6.Džiaugtis neplanuotais nutikimais ar į juos nekreipti dėmesio. Tokių tikrai bus, ypač mažiau turtingose šalyse (o juk skaitmeniniam klajokliui verta važiuoti gyventi būtent į jas, kitaip bus labai brangu). Ne kiekvienas butas, kelias, restoranas bus toks, kaip tikitės. Čia – tik keletas nuotykių Balkanuose:
a)Albanijoje vietoje adresų įprasta nurodyti kažkokius tik seniesiems gyventojams žinomus orientyrus. Štai Tiranos buto šeimininkė rašė susitikti prie viešbučio Firenze. Nuvažiavus prie reikiamos sankryžos – jokio viešbučio. Klausinėjame aplinkinių, pardavėjų – niekas tokio nežino. Pasivaikščiojęs toliau į šoną, pamatau apleistą pastatą, ant kurio dar išlikęs užrašas “Hotel Firenze”. Šalimais – tuščia. Aistė visą laiką ieškojo, kur yra WiFi, pamėginti parašyti savininkei el. laišką (gatvėje nebuvo). O aš likau laukti prie apleisto viešbučio. Pasirodė išgėręs senukas ir irgi stoviniavo šalimais. Užkalbinęs jį supratau, kad tai šeimininkės tėvas – bet negreitai, nes jis nemokėjo nė vieno žodžio kitaip, nei albaniškai.

b)Albanija garsėja prastais keliais. Kartą kelią išvis pametėme. Buvo tamsu, rūkas, nė vienos kitos mašinos. Negrįsta kelio atkarpa virto laukyme – ir neaišku, kur važiuoti. GPS žemėlapis akivaizdžiai netikslus. Išlipau, braidydamas po purvą dairiausi retų abejotinų orientyrų (štai – kelio ženklas – bet iš kurios jis kelio pusės?). Žingsniavau automobilio priekyje rodydamas, kur važiuoti. Logiškai spėliojau, kol nakties tamsoje išryškėjo stovintis sunkvežimis. Pažadintas vairuotojas gestais parodė kryptį – rodės, tiesiai nuo skardžio.

Džiaugiuosi, kad man nekilo problemų su nė vienu šių punktų. Manau, kad žmogui gyvenime nereikia daugiau keliasdešimties daiktų – ypač šiais laikais, kai kompiuteris pakeičia galybę kitų dalykų. Nereikia man ir daug patogumų: pavyzdžiui, net ir namie su Aiste dažnai miegame apsikabinę ant neišskleistos sofos, todėl nieko tokio, kad ir užsienyje ne visur bus lova. Prarastus laisvalaikio praleidimo būdus lengvai pakeičiu naujais ar modifikuotais. O žymioje dalyje užsienio kultūrų jaučiuosi geriau, nei “čia ir dabar” (mano širdis pasilikusi ~2003 m. Lietuvoje, kurios nebėra – bet tai jau tema kitam įrašui).

Tesa, kadangi Aistė šiuo metu turi daugiau darbų, susietų su Lietuva, nei aš, tiksliai kada ir kiek būsime “skaitmeniniais klajokliais” dar nesame nusprendę. Tačiau aišku, kad 2018 m. būsime svetur ilgiau, nei kuriais ankstesniais metais ir užsienyje ne tik keliausime, bet ir vykdysime savo veiklas.

Papildymai 2018-2022 m.: Kaip ir kada *iš tikro* tapau skaitmeniniu klajokliu

Straipsnis sulaukė daug dėmesio ir daug kam įdomu, kaip mums sekasi toliau. Papildau:

2018-2019 m. toliau sėkmingai artėjome prie skaitmeninių klajoklių gyvenimo būdo – užsienyje buvome 5,5 mėnesio per metus, iš jų apie mėnesį Kazachijoje, beveik du mėnesius Tailande, mėnesį Kinijoje, vykdėme “Tikslas – Amerika 2018” projektą JAV, trumpesniam laikui aplankėme Kanarus bei Keniją, o 2019 m. sutikome Turkijoje, kur paskui praleidome irgi mėnesį ir į kurią, kaip ir į Balkanus, irgi važiavome automobiliu. 2019 m. laukė pusantro mėnesio Lotynų Amerikoje, mėnuo Indonezijoje, “Tikslas – Amerika” Kanadoje.

Tačiau saldžiausius skaitmeninio klajoklio gyvenimo vaisius netikėtai pradėjau raškyti 2020 m. kovą, kai prasidėjo koronaviruso pandemija. Tada išvykau į dar vieną, jau eilinę, pusantro mėnesio išvyką – į Pietryčių Aziją. Bet sienos staiga užsidarė. Būčiau turėjęs reguliarų darbą konkrečioje vietoje Lietuvoje – būčiau turėjęs, kaip tūkstančiai lietuvių tuo metu, verstis per galvą, kad grįžčiau, gal mokėti didelius pinigus, liūdėti „įstrigęs“.

Bet aš juk skaitmeninis klajoklis! Nesvarbu, kiek mėnesių sienos bus uždarytos – galiu dirbti iš bet kur. Tad pasirinkau tiesiog nuskristi į šalį, kuri su virusu tvarkosi geriausiai ir kur nėra jokio karantino: Pietų Korėją. Ir kol daugelis lietuvių ir europiečių buvo „įstrigę“ Europoje, karantinuoti savo namuose, aš gyvenau Korėjoje, kaip visuomet: derindamas darbus su šalies pažinimu, ten neuždaryta kultūra, gamta ir t.t.

Praleidau Pietų Korėjoje 4 mėnesius. Ir, manau, nuo būtent tada „skaitmeninis klajoklis“ nebėėra “gyvenimas, kurio siekiu” – kaip rašau šio straipsnio antraštėje. Tai – gyvenimas, kurį turiu. Būtent Pietų Korėja tapo pirma šalimi, po kurią ne keliavau, o gyvenau. Balkanai, Tailandas, Indonezija ir kt. visgi buvo labiau kelionės: su atokvėpiais darbui ir poilsiui, lėtesniais tempais, nei seniau, bet struktūruotos. O Pietų Korėjoje pirmą kartą jaučiausi kaip šalies gyventojas, o ne turistas, tegu ir ilgalaikis. Vien Seule pragyvenau virš pusantro mėnesio, kiekvienas miesto rajonas tapo pažįstamas. Korėjiečių žiniasklaidą skaitydavau sužinojimui “kas vyksta pas mus”, mane persmelkė korėjiečių kinas, muzika, kalba, pramogos, kultūra, memai, technika. Pradėjo atrodyti, kad gyvenime gyvenau dviejose šalyse, Lietuvoje ir Pietų Korėjoje. Keturi mėnesiai – juk panašiai tiek šalyje praleidžia koks ERASMUS studentas ir ta šalis neišdildomai įsilieja į jo gyvenimo atsiminimus.

Pietų Korėjoje galutinai apsisprendžiau, jei įmanoma, šalyse, kurias lankau, jei įmanoma, praleisti bent tris mėnesius.

Antras mėginimas: Brazilija; 4 mėn. 2020-2021 sandūroje. Ir nors ankstesni kartai šioje šalyje buvo kiek prisvilę, ji atrodė baugi (buvau ir apiplėštas), per 4 mėn. ir ją prisijaukinau, perpratau, įsijaučiau – o ne tik pamačiau, pajaučiau ar perskaičiau. Tai prieinama tik skaitmeniniam klajokliui ir labai džiaugiuosi šį gyvenimo būdą pasirinkęs!

Vėliau, panedemijai rimstant, nusistovėjo apie 3 mėn. kelionių trukmės tempas – nes tiek galioja kelionių draudimas. 2021 m. laukė išvykos į Centrinę Ameriką su Pietų JAV, Artimuosius Rytus (JAE, Bahreiną, Saudo Arabiją) – ten sutikau ir naujus 2022 metus. 2022 m. keliavome-gyvenome Filipinuose, JAV ir Kanadoje.

Visi mano skaitmeninio klajoklio “klajonių” bei jų maršrutų aprašai yra čia