Detroitas

Šį penktadienį dalyvavau trumpametražio mėgėjiško kino festivalyje “Baltas kluonas”.

Europiečiai mėgsta patraukti amerikiečius per dantį, kad šie negali išvardyti Europos valstybių, nežino jų sostinių ir todėl, esą, yra prasčiau išsilavinę. Amerikiečiai europiečiams atkerta: “O jūs visas JAV valstijas išvardyti galite?”.

Europiečio reakcija veikiausiai būtų: “Bet tai tik valstijos, ne valstybės!”. Tačiau tie standartiniai pasaulio žemėlapiai, kuriuose kiekviena valstybė nuspalvinta atskira spalva, turi vieną blogą bruožą. Jie sukuria iliuziją, kad skirtumai tarp mažų gretimų valstybėlių yra dideli, o tarp milžiniškų valstybių (tokių, kaip JAV) regionų – maži.

JAV – labai įvairi šalis. Taip, beveik visur vyrauja anglų kalba. Bet skirtinguose regionuose skiriasi žmonių rasės, religijos, požiūriai; klimatas ir kultūra. Dažnai labiau, nei skirtinguose Europos kraštuose. Vien populiariojoje kultūroje kiek daug Amerikos veidų matome: turtingasis Vol Strytas ir bankrutuojantis Detroitas, Karlo Majaus indėnai ir juodaodžių reperių/gangsterių getai, kino sostinė Holivudas ir kompiuterijos širdis Silicio slėnis, Begalinės karštos Prerijos ir poliarinė Aliaska.

Mano filmas vadinasi “5 Amerikos veidai” ne todėl, kad tik penki jie būtų, bet todėl, kad tik tiek telpa į nustatytas festivaliui tris minutes. Kiekvieną veidą atspindi konkreti JAV vietovė ir ~40 sekundžių autentiškų kadrų iš jos. Filmą galite pasižiūrėti čia. Viskas nufilmuota 2012 m. kovą-balandį.

2013 m. kino pavasario programoje kol kas didžiausią įspūdį paliko muzikinis-dokumentinis filmas Sugar Man, apdovanotas ir Oskaru.

Čia pasakojama tikra istorija – unikali. Pirmoji jos plotmė – Pietų Afrikos Respublika ~1995 m. Jau dvidešimt metų vienas populiariausių dainininkų PAR – amerikietis Sikstas Rodrigesas (Sixto Rodriguez). Jo prieš sistemą nukreiptą muziką itin mėgo tie baltieji, kuriems nepatiko apartheidas (iki 1994 m. PAR galiojusi santvarka, pagal kurią skirtingų rasių žmonės gyveno atskirose teritorijose). PAR Rodrigesas buvo to paties lygio žvaigždė, kaip Elvis Preslis ar Bitlai. Tik apie jį žinota labai mažai ir tai davė peno daugybei gandų: esą Rodrigesas susidegino ar nusišovė scenoje. To meto PAR toks informacijos badas neatrodė keistai. Dauguma pasaulio šalių, nusiteikusios prieš apartheidą, taikė sankcijas Pietų Afrikai. Todėl jokių užsienio muzikantų koncertų PAR šiaip ar taip nebuvo. O Rodrigeso tekstai dar nepatiko ir valdžiai.

Antra filmo plotmė – Detroitas, JAV. Čia gyvena Sikstas Rodrigesas, statybininkas. 1970-1971 m. jis mėgino muzikuoti, įrašė porą plokštelių ir grodavo baruose. Bet, nors prodiuseriai daug tikėjosi, pelno nebuvo ir Rodrigesas grįžo prie fizinio darbo. Apie savo dainų populiarumą PAR  Rodrigesas nieko nė nenuotuokė.

Viskas pasikeitė ~1997 m. Apartheidas jau buvo pasibaigęs.  Dar svarbiau – iš lėto formavosi internetas. Pradėjo rastis pirmi mėgėjiški fanų tinklapiai ir Rodrigeso gerbėjai Pietų Afrikoje sukūrė svetainę/forumą aptiktų faktų apie savo dievuką dalinimuisi. Šį tinklapį kartą rado Rodrigeso duktė. Viskas tęsėsi Detroito statybininko muzikiniu turnė PAR 1998 m., kur jį salėse pasitikdavo tūkstančiai klykiančių gerbėjų, pradžioje dar maniusių, kad koncertuos apsišaukėlis, nes nuoširdžiai tikėjusių, kad tikrasis Rodrigesas miręs.

Interneto aušros era

Mane filmas privertė susimąstyti apie anuos laikus. 1995-2001 m. besiformuojantis internetas buvo nearti dirvonai, dominantys tik nedidelį entuziastų skaičių. Nebuvo galima per paieškos sistemas surasti informacijos apie bet kurį Vakarų pasaulio kraštą. Tekdavo klausinėti, domėtis, tikėtis kad kas nors, kas žino, atsakys. Pats tada atsakiau nemažai panašių klausimų apie Lietuvą.

Štai vienas skautas kolekcionierius, pamenu, buvo įsigijęs atvirukų su skautijos kūrėjo Baden Pauelo apsilankymu Palangoje tarpukariu. Ten buvo matyti Gedimino stulpai – ir žmogui pasidarė įdomu, kas gi tai per simbolis. Savo tinklapyje jis prašė visų bent ką nors žinančių rašyti jam el. laiškus. Parašiau, paaiškinau.

~2001 m. daug prisidėjau prie informacijos apie aukščiausius Lietuvos pastatus rinkimo į pirmą internetinį puslapį (anglišką, architektūros gerbėjų), kur buvo surašyti jų aukščiai ir kita informacija. Dabar tas puslapis, anuomet skyscrapers.com, tapo Emporis ir nebėra pinai viešai prieinamas, bet ta pati informacija yra daugybėje kitų vietų.

Dabar tokia istorija, kaip filme Sugar Man, nebebūtų įmanoma. Įvedęs savo pavardę į Google greitai gali sužinoti, ar nesi kur nors paminėtas, o internetu naudojasi beveik visi vakariečiai. Internete lengvai gali rasti ir informaciją apie visų šalių istoriją, kultūrą, muziką ar sportą. Kitos šalys, kurių atgarsius seniau galėjome pasiekti tik įdėję daug pastangų ar atsitikitinai, šiandien pasiekiamos iš namų keliais mygtuko paspaudimais.

Kai 1998 m. pirmąsyk lankiausi Amerikoje vietos Amerikos lietuviai naujausias išsamias žinias apie Lietuvą dar gaudavo iš keleto savaičių senumo lietuviškų laikraščių, paštu persiųstų per Atlantą. Tai – geri pavyzdžiai, kaip internetas suartino pasaulį.