Indėnus mėgstama romantizuoti. Ir Lietuvoje seniau buvo populiarios Karlo Majaus apysakos vaikams apie vadą Vinetu. Bet jas rašydamas K. Majus net nebuvo lankęsis Amerikoje, o ir vandens nuo to XIX amžiaus nutekėjo begalės.
Kelionė į didžiausią išlikusį indėnišką JAV regioną sudaužė iliuzijas tiems iš mūsų, kas jų turėjo. Šiandien indėnai vilki paprastais rūbais, daug jų skurdūs ir prasigėrę, o nuo atvykėlių slepiama tradicinė religija atrodo kaip kažkoks dar vos alsuojantis rudimentas.
Tačiau tuos tikėjimus įkvėpusi gamta – tebegyva. Ji tokia pat didinga ir beveik tokia pat laukinė, kaip prieš 100 ar 500 metų, nes “baltosios Amerikos” dangoraižiai, verslas ir didmiesčiai nuo ten – už šimtų kilometrų. Tai – lyg valstybė valstybėje, kur kultūra ir istorija kitokios nei aplink. Važiavau ten be iliuzijų ir man buvo įdomu išvysti realybę.
Saulėlydis indėnų Navahų autonominiame krašte. Toli nuo miestų taršos jie - itin ryškūs.
Iš JAV civilizacijos – į Navahų tautą
Tuščia magistralė nešė į rytus, o aplinka vis labiau stokojo augalijos. Saulėlydžio saulė blausiai apšvietė kaktusų ir uolų pilnas plynes. Kaimų reta, o tie, kur buvo, savo esybe kažkiek priminė civilizacijos avanpostus. Štai Montiselas (Monticello), pagal mormonišką planą išdėstytas namelių rinkinys. Turi savo šventyklą, bet mažytę – tik tolimas atspindys Solt Leik Sičio ar net Provo didybės. Labai monotoniškas vaizdas auksiniam angelui Moroniui nuo bokšto turėtų atsiverti! Ir lankytojų mažiau, nes šitame Jutos paribyje mormonas tik kas antras.
Paskui – nakvynė Blandinge, “paindėnės” miestelyje, kur atvykome dar nesutemus. Čia gyvena 3 000 gyv. (mažiau, nei kiekviename iš 54 Lietuvos savivaldybių centrų). Vakarienė “Subway”, kur dirba vietos jaunimas. Dar baltaodžiai, ne indėnai. Net tokie užkampiai JAV turi svarbiausius greito maisto tinklus. Kedrų pakraščio parkas Blandinge pristatė kas laukė: indėnų kultūrą, jų simbolius. Kopetėlės vedė į požeminę maldų salę kivą (tokias naudoja visos apylinkių indėnų religijos).
Blandingo Kedrų pakraščio parko-muziejaus teritorijoje.
Pagaliau San Chuano upelis skiria amerikiečių žemę nuo navahų. Restorane-krautuvėje ant aukšto kranto, išdidžiai pavadintame “prekybos postu” (kaip laukinių vakarų laikais), užvalgėme navahų takų (Navajo Taco) ir kirtome tiltą.
Navahai yra didžiausia JAV indėnų tautybė. Jų 300 000, bet jų rezervatams priklauso plotas, didesnis nei visa Lietuva ir besidriekiantis per tris valstijas (Jutą, Naująją Meksiką, o daugiausiai – Arizoną). Navahams pasisekė, nes tai ir yra jų tikroji tėvynė. Daugybę kitų indėnų tautų (“genčių”) XIX a. ištrėmė iš gimtinių, suvarė į mažus nederlingus sklypus. Bet navahų žemės ir šiaip buvo prastos, niekas jų nesigviešė. Tiesa, kartą jie buvo priversti pėsčiom nužygiuoti 500 kilometrų ryčiau, bet pati JAV valdžia netrukus atšaukė šį nepopuliarų planą. Apsaugoti didelio skaičiaus ir plačios tėvynės, navahai savo kultūrą išsaugojo geriau nei dauguma JAV indėnų, bet ir jiems nelengva: pavyzdžiui, jau trečdaliui navahų gimtoji kalba yra anglų. Tiesa, kitur situacija daug liūdnesnė: vos 10% “senųjų amerikiečių” tebemoka savo tautų kalbas.
Smėlio audra virš Monumentų slėnio
Oras vis prastėjo, vėjas vis labiau gairino. Kiekvienąsyk išlipęs Natūralių tiltų nacionaliniame monumente kiek sušaldavau. “Natūralūs tiltai” nuo labai panašių natūralių arkų skiriasi tuo, kad apačioje teka upelis. Neilgas žiedinis plentas leidžia aplankyti maždaug penkis šiuos netikėtus gamtos kūrinius.
Natūralių tiltų Nacionalinio monumento vaizdas
Asfaltuotas 261-asis kelias į pietus keliems kilometrams virsta žvyrkeliu. Tai – legendinis Moki Dugway, nusileidimas nuo didžiulės mesos. Mesomis (isp. “stalas”) čia vadinami plokščiakalniai – kol esi jų viršuj nė neatrodo, kad esi ant kalno, tik staiga privažiuoji kraštą, tarsi bedugnę. Mesa baigiasi stačia uola – žemės lygis staiga krenta. Apsidairęs išvydau, kad mesos išorinė “siena” tęsėsi iki pat horizonto. Niekur nesimatė nė mažiausio kaimo. Jau buvome Arizonoje, didžiausiame Amerikos indėnų rezervate – Navahų Tautoje (Navajo Nation).
Dairytis į tolius darėsi vis sunkiau, nes tūžmingi vėjai vis smarkiau pustė pažeme smėlį ir viskas pagelto. Laimė, kai atvykome į Monumentų slėnį – gigantiškų uolų, tarsi išdygusių kiaurai dykumos paviršių, žemę – dar galėjome regėti tą grožį. Kiekvienas stabtelėjimas čia buvo ne vien šaltas, bet ir skausmingas (smiltys plakėsi į veidą). Paskutiniame, kur ne visi iš mūsų lipo laukan, dar ir gerą gūsį smėlio į mašiną įpustė.
Monumentų slėnis. Tarsi iš žemės gelmių išdygusiuos milžiniškos uolos džiugina visame indėnų krašte, bet čia jų - itin daug. Kai gyventojų taip mažai įstabiausia indėnų krašte - gamta.
Be manęs ten, uolos teikiamoje užuovėjoje, stoviniavo būrelis žmonių su racijomis. Kalbėjo apie sraigtasparniu ryte atskrisiantį VIP, apie filmavimo aikštelių aptvėrimą. Vienoje laukymėje vos regima pro smėlio audrą stūksojo jų bazė, į kurią pikapas po pikapo vėžlio greičiu vilko kilnojamąsias studijas, autobusai su vardų lentelėmis gabeno antraplanius aktorius, o ties išvažiavimu susitikome žirgais pakrautų sunkvežimių virtinę. Holivudas ruošėsi filmavimui. Kino ekrane čia bus laukiniai vakarai.
Dabar ir man šios žemės juos jau priminė. Per geltoną pūgą matomumas buvo itin prastas, dangus su žeme maišėsi. Kajentoje, pakelės miestelyje, nebuvo elektros – neveikė nei “McDonald’s”, nei degalinės. Gerai, kad turėjome kuro, mat laukė 120 km kelionė į Tuba City, didžiausią navahų miestelį. Pakeliui – tik kelias per tyrlaukius su retkarčiais boluojančiomis šalikelių būdelėmis.
Šalikelės namelis smėlio audroje
Tuba City – Didžiausias indėnų miestas
Tuba City (9000 gyv.), kur nakvojome, nedaug skyrėsi nuo kokio Blandingo. Gatvėse pasitiko Amerikai būdingų verslo tinklų reklamos – ir pas indėnus jie yra. Tik kainos didesnės – romantiškai nusiteikę turistai turbūt ir šiaip važiuoja, tad galima užsidirbti. Kiekviename viešbučio kambaryje ant lovos laukia vietinio augalo lapai. Alkoholis neparduodamas – Navahų Tautoje, kaip ir daugelyje kitų rezervatų – absoliuti prohibicija. Su girtuoklyste kova nelengva, kaip rodo klestintys “paindėnės” kaimų barai. Gyvenimas čia nykus, bedarbystė – 50 procentų. JAV remia indėnus išmokomis, bet pakelti gyvenimo lygį iki aukštos amerikietiškos kartelės nei jos, nei šioks toks turizmas nepadeda.
Greta viešbučio stovėjo peraugusį tradicinį navahų tipį primenantis namas. Tai – muziejus, įvardijamas kaip modernus. Iki JAV standartų jam toli, bet nedidelėje patalpėlėje galima sužinoti apie navahus, paklausyti jų pasaulio sutvėrimo mito. Paslaugi jauna darbuotoja bendravo atvirai ir labai skyrėsi nuo šiaip tylių, nesišypsančių indėnų. Žiūrėti į akis toje kultūroje nemandagu.
Tuba City. Nuotraukos centre - Navahų muziejus.
Tuose kraštuose keliaudamas laikrodžio rodykles vos spėji sukinėti – jei susigaudai, kad laikas keičiasi. Ten susiduria dvi JAV laiko juostos – Ramiojo Vandenyno (Nevada, Juta) ir Kalnų (Koloradas, Naujoji Meksika). Maža to, Arizona nuolat migruoja iš vienos laiko juostos į kitą, nes nesukinėja vasaros/žiemos laiko. Bet Navahų Tauta, nors yra Arizonoje, laikrodžius suka. Na ir paskutinė anomalija – hopių rezervatas (6 000 gyventojų), pilnai apsuptas Navahų Tautos, bet laiko nekaitaliojantis.
Hopiai: liūdno vaizdo rezervatas rezervate
Hopiai, nors yra navahų apsuptyje, nuo jų skiriasi iš esmės. Straipsnis navahų laikraštyje rašė net apie rezervatų teritorinį ginčą. Navahai buvo klajokliai, o hopiai – sėslūs. Gidė sakė, kad hopių būdas primena pueblų indėnų Naujojoje Meksikoje (irgi sėslių). Sutampa ir jų tradiciniai klanai (man paklausus, ar sutampa hopių ir navahų klanai, gidės veidas persimainė, bet ji atsakė, kad navahai irgi turi klanus, bet jie kitokie). JAV indėnai-žemdirbiai – unikalus šitų teritorijų reiškinys. Navahai, tik XX a. persikėlę iš palaikių tipių, jokio architektūrinio paveldo neturi, o hopių Oraibio kaimas skelbiasi esantis seniausia JAV gyvenviete.
Tiesa man jis labiau priminė trečiojo pasaulio lūšnyną. Namai šiuolaikiškai nuobodūs ir aplūžę, tik viename jų įsikūrusi parduotuvė turistams, prekiaujanti tradicine duona su pelenais. Tos mesos papėdėje aplankėme hopių muziejų kuris irgi atrodė it perkeltas iš Afrikos ar Lotynų Amerikos.
Vienos daugelio mesų pakraštys beprasidedant smėlio audrai.
Įdomesnis buvo Valpis, kaimas ant antrosios iš trijų hopių šalį sudarančių mesų. Įspūdingiausia čia pati vieta, kurioje jis stovi, į plynas apylinkes atsiveriantys vaizdai. Tūkstantmetį skaičiuojantis Valpio senamiestis apleistas, tik apeigoms vietiniai dar grįžta į jo kivas (turistams uždaras). Vaikščioti ten galima tik su vietine gide. Ji pasakoja, kaip seniau moterys tįsdavo vandenį ant mesos iš papėdės, kad visi “Senamiesčio” namai čia paveldimi, nors ir nenaudojami. Pakeliui į senąjį Valpį ėjome per šiuolaikinę gyvenvietę, kur prekijai iš tarpdurio siūlo didžiules lėles kačinas (vietos religijoje tai – įvairių reiškinių personifikacijos, kurių yra 400 rūšių). Fotografuoti, filmuoti ir net (indėnų kraštams būdinga) užsirašinėti į užrašų knygelę visuose hopių kaimuose griežtai draudžiama.
Dabar nebe visi hopiai gyvena ant mesų, papdėse mačiau ir įvairių krikščionybės atmainų bažnytėles, mormonų susitikimų namus. Ir hopiškai nebevisi moka – ta kalba juk net nerašytinė.
Navahų sostinėje – ir savas prezidentas
Pravažiavę per niekuo neišsiskiriančią hopių sostinę trečiojoje mesoje grįžome pas navahus. Palyginus su hopiais Navahų Tauta – eilinė JAV provincija. Jos sostinėje Vindau Roke (Window Rock) – kompaktiškas, gamtos neužgožiantis valdžios namų kompleksėlis natūralios arkos papėdėje (yra net savas prezidentas). Ir už Ameriką paguldžiusių galvas navahų kapinaitės, kur prie kiekvieno antkapio plaikstosi vėjo nudrengta vėliava. Navahai itin pasižymėjo per Antrąjį pasaulinį karą kuomet tarnavo vietoj šifravimo mašinų: kiekvienas dalinys turėdavo po savo navahą ir jie per radiją tiesiog kalbėdavosi savo kalba, kurios nei japonai, nei vokiečiai nesuprato. Įsivaizduokite: XX a. pirmojoje pusėje, kai pasaulis su pasimėgavimu rijo “knygas apie indėnus”, visoje Europoje ir Azijoje nebuvo nė vieno žmogaus, kuris bent kiek suprastų populiariausią JAV indėnų kalbą. Eilinis įrodymas, kad užsieniečiai domėdavosi ne tikraisiais indėnais, o kažkokia įsivaizduojama mitologine civilizacija, sukurta XIX a. baltaodžių romantikų.
Navahų karių kapai Vindau Roke
Indėnų rezervatai turi didelę autonomiją, o navahai dėl savo dydžio yra lyg valstybė valstybėje. Už dar 200 km, jau Kolorado valstijoje, indėnų šalis su mumis atsisveikino ryškiais kazino žiburiais. JAV aukščiausiasis teismas 1986 m. sprendimu leido rezervatams legalizuoti lošimus net kai aplinkinėje valstijoje jie uždrausti. Šitaip indėnams duota ilga meškerė lošėjų pinigams surinkti. Navahai ir hopiai ja nesinaudoja, bet čia jau buvo učių genties rezervatas.
Mesa Verdė: indėniška Atlantida
Pažintis su indėnais nesibaigė, nes dar laukė Mesa Verdė – bene žymiausia indėnų istorinė vieta JAV. XIX a. pabaigoje olose pastatytus namus atradę tyrinėtojai įsivaizdavo, kad ši civilizacija, pakrikštyta anasaziais, mįslingai išnyko – it Atlantida. Dabar manoma, kad anasaziai buvo hopių ir pueblų protėviai, apie 1200 m. kažkodėl apleidę Mesa Verdę.
Vienas daugybės apleistų anasazių kaimų Mesa Verdės uolų šlaituose. Vien iš vietos, kur daryta ši nuotrauka, apsidairęs galėjau pamatyti tris.
Mesa Verdė ispaniškai – “Žalias stalas”. Vietoj dykumų čia jau žaliuoja spygliuočių miškai. Klimatas gana atšiaurus, tad vienintelis JAV istorinis (o ne gamtinis) nacionalinis parkas žiemai uždaromas, o ir balandį dar ne visas veikė.
Gyvenimas kadais čia virdavo olose – mesos išorinės sienos įgilėjimuose. Bet priešingai nei priešistoriniai olų gyventojai anasaziai jose pasistatė… daugiaaukščius namus. Šiukšles pildavo olų gilumoje arba žemyn nuo kalno, o aprūkęs olų viršus mena šaltų žiemos naktų laužus. Gerdavo jie tą vandenį, kuris, kadaise išlytas paviršiuje, per ilgus metus prasisunkdavo į olas. Kivos neleidžia suabejoti, kad tai – pueblų-hopių kultūra, o šių požeminių šventyklų vidus simbolizuoja lipimą per tris pirmus pasaulius, kol pasiekiamas šis, ketvirtasis. Šiuos ir daug kitų įdomių dalykų papasakojo reindžeris, pusiau indėnas, užpildęs žinių spragas, likusias po šykščios informacijos hopių krašte. Jis atrodė jau pilnai įsiliejęs į šiuolaikinių JAV kultūrą. Greta buvęs žmogus pamėgino jį užkalbinti ispaniškai: juk tokių veido bruožų paprastai būna imigrantai iš Lotynų Amerikos. Šis pavyzdys gerai parodo, kokie užgožti šiandieninėse JAV yra vietos indėnai, tebesudarantys vos 1% valstybės gyventojų (palyginimui lotynų amerikiečiai – 17%).
Cliff Palace - viena apleistų Mesa Verdės gyvenviečių.
Jei į Cliff Palace siaurais kopčias primenančiais laipteliais galima eiti tik su grupe, tai Spruce Tree House aplankėme jau atskirai. Dar ne vieną anasazių gyvenvietę regėjome iš tolo nuo viršaus, bet ir taip jos atrodė žaviai. Pranoko bet ką, matytą šiuolaikiniuose rezervatuose – todėl atradėjai ir spėjo, kad anasaziai paslaptingai išnyko. Jei 1000 metais po Kristaus indėnai būtų atradę Europą, turbūt panašiai būtų kalbėję apie romėnus.
Vaikštinėjant po Durango miestą – kažkuo priminusį kaubojų postą miškuose – pamažėle sutemo. Pasukome į pietus – į Naująją Meksiką. Indėnai nesibaigė, bet ten viskas jau vėl kitaip. Labai meksikietiški nedegto molio miestai supa savavaldžius indėnų kaimus “pueblus”, o ispanų kalba girdisi nuolat. Penktasis JAV veidas per vieną kelionę.
Indėnų žemių turistinis žemėlapis ir mano nuomonė apie kelionės metu lankytas įdomybes
Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai
Trumpai apie viską:
JAV - viskas ką reikia žinoti keliaujant
Kelionės po vakarų JAV
Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).
Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas
Kelionės po rytų JAV
Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.
Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika
Kelionės po pietų (pietryčių) JAV
Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).
Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė
Kelionės po JAV salas ir Aliaską
JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.
Aliaska - begalinės Gamtos apsupty
Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai
Lietuviškos JAV vietos
JAV lietuviški pastatai, paminklai, rajonai - be galo įspūdingi ir svarbūs. JAV gyvena iki milijono lietuvių ir jie ten sukūrė daug labai svarbaus. Esu sudaręs lietuviškų JAV vietų žemėlapį "Tikslas - Amerika", enciklopediją ir surengęs daug ekspedicijų informacijos rinkimui apie tas vietas - ekspedicijų dienoraščiai irgi čia.
Tikslas - Amerika lietuviškų vietų JAV žemėlapis
Tikslas - Amerika 2017 (JAV rytų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2018 (Vidurio Vakarų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2019 (Kanados ir dalies šiaurės rytų JAV) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2021 (Vakarų JAV) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2022 (Vakarų JAV) ekspedicijos dienoraštis
Kelionių vadovai po JAV žemėlapyje
Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.
