"Karališko mūšio" klasė

"Karališko mūšio" klasė

Vakar buvau filme “Nepaleisk manęs”. Tai – britų filmas, tačiau sukurtas pagal japonų rašytojo Kacuo Išiguro romaną. Jis pasakoja apie vaikų namus, kuriuose auginami klonuoti vaikai. Su vienu tikslu – kad užaugę taptų donorais, ir čia pat, paaukoję gyvybiškai svarbius organus, mirtų. Ir apie kelis vaikus, augančius, bręstančius ir galiausiai mirštančius toje sistemoje.

Nežinojau, kad filmą kūrė ir japonai – bet dar pirmoje jo pusėje supratau, kad jis yra žanro, būdingo vien japonų filmams (ir jų perdirbiniams). Tas žanras ypatingas – tai nėra fantastika grynąja prasme. Tačiau jis labai skiriasi ir nuo Holivudinės tradicijos, kur net neįtikėniausius dalykus stengiamasi bent dėl vaizdo racionaliai paaiškinti. Ne lazeriai ar burtai čia sukuria tą “fantastiškumą” – bet visai kitoks vyraujantis žmonių požiūris į moralę.

Kitas klasikinio “japonų filmo” pavyzdys – “Karališkas mūšis” (“Battle Royale”), pasakojantis apie ekonominę krizę Japonijoje bei jos metu į nusikaltimus likusius vaikus. Jei scenarijaus esmė čia pasibaigtų, toks filmas galėtų būti sukurtas bet kur kitur. Bet scenarijaus esmė kita: bandydama suvaldyti situaciją ir išgąsdinti maištaujančius paauglius valdžia sukuria “Karališko mūšio” programą. Joje priverstos dalyvauti ištisos klasės nepaklusnių moksleivių: jos suleidžiamos į salą, kiekvienas klasiokas gauna po ginklą. Po kelių dienų gali likti tik vienas jų – kitaip specialios sprogstančios apykaklės sunaikins visus…

Čia, kaip ir “Nepaleisk manęs” – scenarijus neįtikėtinas – tačiau įdomiausia yra herojų psihcologija, visa tai, ką jiems reikia pergyventi. Ir visuose moralinės fantastikos scenarijuose galima aptikti kasdienes situacijas: meilę ir netektį, džiaugsmą ir skausmą. Nuo tikrosios fantastikos – nesvarbu maginės (fantasy) ar mokslinės – šį grynai japonišką stilių skiria būtent visa ko panašumas į šiandieninį pasaulį. Mažai čia būna nerealių technologijų ir jos nesudaro siužeto esmės. Magijos išvis nėra.

Vietoje viso to japonai šiek tiek keičia šiandieninę pasaulio aplinką: etiką, moralę ir kitas vertybes. Šie dalykai juk skiriasi skirtingose šalyse, jie buvo kitokie ir praeityje (šeši pavyzdžiai palyginimui: Saudo Arabija, JAV, Sovietų Sąjunga, nacistinė Vokietija, Europa inkvizicijos laikais bei Japonijos Imperija).

Gal ir todėl šio stiliaus japonų filmai kelia tam tikrą psichologinį siaubą – žmonijai nėra neįmanoma sukurti tai, kas ten atvaizduota. Ir tik konformizmas lėmė, kad tikrovėje kultūra išsivystė kitaip.

Galiausiai panašūs dalykai – aišku, ne tokie patys – vyko ir vyksta. Niekas nesukūrė į “Battle Royale” panašios programos – bet daugybėje pilietinių karų ar gatvės muštynių paaugliai žaloja ir žudo bendraamžius.

Šiais globalizacijos laikais filmus pagal japonų romanus (bei, gal net dažniau, pagal senesnius japonų filmus) kuria ir vakariečiai. Ir garsiojo “Battle Royale” vakarietiškų interpretacijų buvo – tiesa, nebe su paaugliais, bet su kaliniais. Tai jau žingsnis vakarietiškojo realizmo link: juk tikėtiniau, kad šiandienos visuomenė, kur ir šiaip vykdomos mirties bausmės, palaimins tokį kalinių mūšį, negu probleminių paauglių.