Išskleisti meniu

Pietų Brazilijos lankytinos vietos

Pietų Brazilija – turtingieji Brazilijos krantai

Pietų Brazilija – turtingieji Brazilijos krantai

| 0 komentarų

Tai – kita Brazilija! Stereotipai čia griūva.

Smėlis, vandenynas, kurortai, karštis – yra (tiesa, žiemom vietiniams jau vėsu). Užtat skurdo, lūšnynų, nusikaltimų – daug mažiau. Kartais ten jausdavausi lyg Argentinoje, kartais – išvis tarsi Floridoje.

Tai – Brazilijos pietų pakrantė. Turtingiausios ir saugiausios Brazilijos žemės, kur daugelis gyventojų – imigrantų iš Europos palikuonys, išlaikę vokiškas, itališkas ar net lenkiškas tradicijas.

Vokiškas Blumenau miestas Pietų Brazilijoje

Vokiškas Blumenau miestas Pietų Brazilijoje, garsėjantis vokišku alumi ir Oktoberfestais

Santa Katarinos sala – visa pietų Brazilija vienoje saloje

Jei nori pamatyti Brazilijos pietų pakrantę, bet neturi daug laiko ar noro blaškytis – keliauk į Santa Katarinos salą. Dydžio sulig Lietuvos apskritimi, ji turi viską, kuo žavi šis regionas, ir atstumai tarp vietų neviršija keliasdešimt kilometrų.

Idiliškame Santa Katarinos salos paplūdimyje (jie supa visą salą)

Idiliškame Santa Katarinos salos paplūdimyje (jie supa visą salą)

Paplūdimiai – nuo atokių iki pilnų, nuo siaurų smėlio ruožų iki Žoakinos (Pria da Joaquina) su Nidą primenančiomis kopomis.

Žoakinos paplūdimio kopos

Žoakinos paplūdimio kopos

„Europiniai“ žvejų kaimeliai – čia tarsi „teleportuoti“ iš Kanarų ar Azorų (pvz. Santo Antonio de Lisboa), su kukliai puošniomis bažnytėlėmis ir pakrantės promenadų kavinėmis.

Kurortai – nuo švelniai apšepusių ar hipiškų su pigiais restoranais iki Žurere Internasional, kur greta rūmus primenančių individualių namų stovi „Porsche“ ar „Rolls Royce“ automobiliai: lyg pas muilo operų milijonierius.

Superturtingą JAV priemiestį primenantys Žurere Internasional individualūs šeimų namai ar vasarnamiai

Superturtingą JAV priemiestį primenantys Žurere Internasional individualūs šeimų namai ar vasarnamiai

Bet turbūt unikaliausia vieta – Santa Katarinos salos vidury tyvuliuojantis milžiniškas Konseisao ežeras. Kai žvelgi į jį nuo aplinkinių kalvų atrodo, kad tai turėtų būti jūros įlanka: nes kaip gi toks galėtų tilpti tokioje saloje? Yra net Costa da Lagoa kaimelis, pasiekiamas vien plaukiant per ežerą laivu (arba 2-4 km žygiu kalvomis).

Šis ežeras tyvuliuoja Santa Katarinos salos viduryje. Čia - tik nedidelė jo dalis.

Šis Konseisao ežeras tyvuliuoja Santa Katarinos salos viduryje. Čia – tik nedidelė jo dalis.

Balneario Kamboriu – Brazilijos Manhetenas, kurį žino tik patys brazilai

Ir visgi pietų Brazilijos turizmo sostine vadinama ne Santa Katarinos sala, o tikra jos priešingybė. Miestas, kurį pravardžiuoja „Brazilijos Dubajumi“ ar „Brazilijos Manhetenu“. Miestas, kuriame (2021 m. duomenimis) stovi keturi aukščiausi Brazilijos pastatai ir 4 iš 10 aukščiausių visos Pietų Amerikos(!) pastatų. Ir kartu miestas, kurio pavadinimą net aš, geografijos mylėtojas nuo vaikystės, sužinojau tik keliaudamas po tą žemyną. Tai – Balneario Kamboriu.

Balneario Kamboriu 4 km pajūrio dangoraižių linija iš lynų keltuvo

Balneario Kamboriu pajūrio dangoraižių linija iš lynų keltuvo

Jei kam poilsis – tai laukinė gamta ar bent troba prie tuščio paplūdimio, geriau į šį kurortą nekišti nosies. Užtat kam patinka ilsėtis miesto atmosferoje sunkiai ras Pietų Amerikoje geresnį kurortą. Tai – ~8 km ilgio paplūdimys-įlanka, įrėmintas dangoraižiais ir molais. Primena Rio de Žaneirą, tik pastatai daaaug aukštesni. „Lonely Planet“ knyga praminusi Balneario Kamboriu „vargšų Rio“: suprask, aplinkiniai kalnai ne tokie aukšti, kaip „tikrame Rio“, ir juos karūnuojanti Šviesos Kristaus statula tokia kičinė, neprilygstanti Rio Kristui atpirkėjui (Kristus sukinėja žibintą? Jo papėdėje diskotekiniais šviestuvais nutviekstas restoranas? Jame Biblijos citatos greta taksi reklamų?).

Balneario Camboriu kristui, "kičinei" Rio de Žaneiro "Kristaus atpirkėjo" kopijai, uždėta kaukė

Balneario Camboriu Kristaus šviesos statula

Bet man Balneario Kamboriu labiau atrodė kaip turtuolių Rio de Žaneiras: jokių lūšnynų (favelų) palei kalnus, atsisėdęs ant paplūdimio kėdžių gali nesibaiminti „smėlio kapitonais“ pravardžiuojamų nuo poilsiautojų daiktus plėšiančių banditų, gausu prabangių automobilių, saugus gyvenimas verda ir po saulėlydžio.

Ramus poilsis Kamboriu paplūdimyje

Ramus poilsis Kamboriu paplūdimyje

Gausu restoranų ir kitų pramogų. Tik gamta tokia „pakinkyta“ turizmui. Rytiniame gale yra išlikęs Atlanto miško fragmentas (kadaise didaus tarsi Amazonė, užėmusio visą rytų Braziliją), bet jis pasiekiamas lynų keltuvu, o be kelių asfaltuotų pasivaikščiojimo takų ten – visokie atrakcionai (vasaros rogutės ir pan.). Anapus miško keltuvas leidžia į kitą, atokesnį, paplūdimį. Tik tas atokesnis paplūdimys dar pilnesnis žmonių, nei pagrindinis.

Balneario Kamboriu panorama pro mūsų buto langą

Balneario Kamboriu panorama pro mūsų buto langą. Kitame gale – Atlanto miško fragmentas

Europos slėnis – atplyšę Vokietijos ar Italijos gabalėliai

Kai Brazilija klestėjo kaip kolonija, Brazilijos pietų pakrantė buvo praktiškai bergždžia žemė: nei ten buvo plantacijų, nei aukso kasyklų.

Ir tik nepriklausomybę gavusi Brazilija XIX a. ėmė šias žemes įsisavinti. Tam pakvietė imigrantus iš Europos, dalindama jiems „niekieno žemes“. Atsiliepė šimtai tūkstančių vokiečių, italų, austrų, lenkų, ukrainiečių. Jie įsteigė savo miestus. Iki pat šiol Brazilijos pietų pakrantė – pati „balčiausia“; net 80% žmonių čia baltaodžiai, kai bendrai Brazilijoje tik 47%.

Simboliniai Pomerodės vokiečių miesto vartai (vartai - dažnas miesto simbolis pietinėje Brazilijoje, nors miestai niekada ir nebūdavo aptverti)

Simboliniai Pomerodės vokiečių miesto vartai (vartai – dažnas miesto simbolis pietinėje Brazilijoje, nors miestai niekada ir nebūdavo aptverti)

Iš Europos kultūros liko ne vien odos spalva. Net ir po šimto metų daugybės imigrantų palikuonys saugo savo kultūrą, kalba savo kalbomis. Labiausiai tapatybę išlaikęs regionas vadinamas Europos slėniu (Vale Europeu). Ir iš visų tautų geriausiai kultūrą išsaugojo vokiečiai.

Jų sostinė – Kauno dydžio Blumenau miestas, kurio alaus Oktoberfestas vadinamas ir „Antru pagal dydį po Miuncheno Oktoberfestu“ ir „Antra po Rio karnavalo Brazilijos švente“. Nežinia, ar tai visai tiesa, bet Blumenau Germanijos parke net ir ne spalio mėnesį išties jaučiausi pataikęs į tokią sudisnėjintą Vokietiją ar Europą (tarp vokiškų tautinių rūbų suvenyrinėse kažkodėl parduodamos ir matrioškos – gi irgi Europa). O Blumenau senamiestyje matai fachverkinius pastatus.

Blumenau Germanijos parke

Blumenau Germanijos parke

Tarp vokiškų pastatų – rotušė. Dabar ten „Havan“ universalinė parduotuvė. „Havan“ tinklas – dar vienas „europietiškai kičinio“ regiono veidas, kurį pastebi jau pirmą dieną. Kiekviena parduotuvė pastatyta senovės Graikijos stiliumi, o pagrindinių parkingus puošia… milžiniškos Niujorko Laisvės statulos kopijos. Jų yra ir kitur Brazilijoje, bet štabas – Bruskės miestelyje netoli Blumenau (reklamuojamame kaip “Havan žemė”) ir daugiausia jų būtent tame regione.

Havan parduotuvė su Laisvės statula

Havan parduotuvė su Laisvės statula

Dar vokiškesnis Pomerodės miestelis kuris įkurtas dar 1861 m., bet, sakoma, vokiškai tebekalba 70% žmonių. Matydamas gausybę blondinų vaikų, Vokietijos vėliavomis puoštų restoranų galėjau tuo patikėti. Tiesa, Pomerodė jau mažesnė (34 000 gyv.), įspūdingų pastatų mažiau, bet yra.

Kitoms tautoms sekasi prasčiau nei vokiečiams. Itališkas Novo Trentas bent jau turi vyninių ir Italijos vėliavų spalvomis padažytus apšvietimo stulpus. Iš lietuvių neliko visai nieko. Gal 1000 jų irgi dalyvavo XIX-XX a. sandūros Brazilijos pietų kolonizacijoje, bet tiek buvo gerokai per mažai: per kartą-dvi jie susimaišė su kitataučiais ir pranyko tame tautų katile. Tvirta Brazilijos lietuvių bendruomenė, kurios širdis – San Paulas, atsirado tik kartu su vėlesniais – tarpukario – imigrantais.

Nova Trento italų miestelio širdis - čia gyvenusiai imigrantei iš Austrijos šventajai Paulinai dedikuota bažnyčia

Nova Trento italų miestelio širdis – čia gyvenusiai imigrantei iš Austrijos šventajai Paulinai dedikuota bažnyčia, kurią lanko piligrimai. Kiekvienas save gerbiantis Brazilijos miestas turi užrašą fotografavimuisi ‘Aš myliu [miesto pavadinimas]’; Nova Trento toksai užrašas dar išdažytas Italijos vėliavos spalvomis

Didmiesčiai nėra Pietų pakrantės pažiba (Florianopolis ir Kuritiba)

Žymiausio Brazilijos pietų pakrantės didmiesčio – Florianopolio – pusė stūkso Santa Katarinos saloje, o kita pusė – žemyne.

Gal dėl romantiškos vietos aplink sąsiaurį, kertamą gražaus tilto, apie Florianopolį nesunku paskaityti daug gražaus. Ir visgi Braziljos pietų pakrantės miražas jame kiek pranyksta: kaip kiekviename Brazilijos didmiestyje, rasi čia ir nemažai elgetų, ir narkomanų, o išlikusius pavienius gražius pastatus stelbia XX a. nykumos eilės.

Daugelis Brazilijos didmiesčių gražesni į juos žiūrint iš aukštai arba iš toli. Florianopolis iš San Antonio de Lisboa žvejų kaimo Santa Katarinos slaoje

Daugelis Brazilijos didmiesčių gražesni į juos žiūrint iš aukštai arba iš toli. Florianopolis iš San Antonio de Lisboa žvejų kaimo Santa Katarinos slaoje

Bent jau kiek geriau už Kuritibą (Paranos valstijos sostinės), kur nakvojau pakeliui į Pietų pakrantę iš San Paulo. Temstant visame centre skubiai uždarė parduotuves ir restoranus, o policininkai bergždžiai vaikė kažkur „kaifo pasaulyje“ klajojančius narkomanus, kad šie bent jau negulėtų greta autobusų stoties (matyt, kenkia įvaizdžiui). Nors mieste 2 mln. žmonių, turbūt vienintelė tikrai žymi vietia – Oskaro Nijemerio muzijeus suprojektuotas Oskaro Nijemejerio, kuriame, be pačiam architektui skirtos salės – visokios laikinos meno parodos. Man net įdomesni pasirodė “tautiniai” muziejai, kuriuos puoselėja Kuritibą kūrusių Europos imigrantų tautos: lenkų kaimelis, o ypač ukrainiečių muziejus, įkurdintas specialiai pastatytoje autentiško stiliaus cerkvėje. Holodomoro memorialas šalimais visiems brazilams primena šį baisų genocidą, o gretima parduotuvėlė prekiauja ukrainietiškais suvenyrais.

Ukrainiečių muziejus Kuritiboje

Ukrainiečių muziejus Kuritiboje

Šalia kiekvieno didmiesčio – vietos pabėgti toli toli

Bet nesvarbu, kas darosi Brazilijos Pietų pakrantės didmiesčiuose – jų ten testūkso vos keli. Tikroji Pietų pakrantės dvasia – kaimuose, miesteliuose ir kurortuose. Ir Santa Katarinos saloje pakanka nuo Florianopolio persiversti per gražius vaizdus dovanojančius kalnus ir jau esi paežerės Lagoa da Konseisao, visai kitokiame, malonesniame miestelyje.

O 70 km į rytus nuo Kuritibos, nusileidus nuo kalvų – senas Morretes miestukas, garsėjantis restoranais ir į jį vedančiu turistiniu kalnų geležinkeliu. Dar už 10 km – sena Antoninos aikštė, bažnytėlė, namai, pakrantė: tas miestelis pasirodė dar gražesnis, nors ir ne taip “turizmo gidų apdainuotas”. Ten viską sukūrė dar reti portugalų kolonistai, o ne vėlesni imigrantai.

Antoninos centrinės aikštės seni namai

Antoninos centrinės aikštės seni namai

Na o 100 km nuo Kuritibos – jau savaitgaliais sklidina kurortų eilė. Ir jos gale – Ilha Do Mel sala, tiesiog pertekusi atmosfera, vienas autentiškiausių Pietų Brazilijos kurortų. Ten galima plaukti tik laivu, nėra jokių automobilių, poilsiaujama miškuose paskendusiame Nova Brasilia kaime arba kiek didesniame Enkantadas, vaikštoma tik paplūdimiais ar smėlėtais takais. Iki švyturio su nuostabiu vaizdu, pakrantės olų, XVIII a. portugalų tvirtovės, pro visokius gyvūnus (sutikau gyvatę, daug šikšnosparnių). Bet visgi tai Brazilija: ir tokiose atokiose vietose pilna linksmybių, gyvos muzikos kokiame bare, kurio per medžius iš toliau nė nesimato. Arba tiesiog paplūdimyje.

Ilha do Mel panorama nuo švyturio

Ilha do Mel panorama nuo švyturio

Tiesa, brazilų akimis žiūrint turizmo sezonas Pietų Brazilijos kurortuose – ne amžinas. Juk jei sausį-kovą dienomis ten pleškina +29 laipsnių karštis, tai liepą – brazilišką žiemą – vos +21… Lietuviui turbūt nė motais: +21, būtent toks vidurkis Palangos oro temperatūros liepos ir rugpjūčio – mūsų vasaros – dienomis…

Ilha do Mel pakrantėje (Enkantadas)

Ilha do Mel pakrantėje (Enkantadas)

Brazilija, kuria paprasta džiaugtis

Brazilijos pietų pakrantę aplankiau tik keliaudamas po Braziliją trečiąjį kartą. Tiesiog ši šalis yra tokia milžiniška ir pertekusi pasaulio stebuklais. Ir, turiu pripažinti, kad ir žavi, Santa Katarinos salos gamta neprilygsta Amazonijos džiunglėms, Igvasu kriokliams ar Pantanalio gyvūnijai, o Balneario Kamboriu visgi nėra Rio de Žaneiras.

Santa Katarinos paplūdimyje porelė statosi palapinę. Taip paplūdimiuose praleidžiama visa diena

Santa Katarinos paplūdimyje porelė statosi palapinę. Taip paplūdimiuose praleidžiama visa diena

Bet mano žmona trečiąjį kartą keliauti Brazilijon iš pradžių išvis nelabai norėjo. Prisiminimai apie apiplėšimą Rio de Žaneire ar kišenvagystę Manause darė savo. „Argentina – gerai“ – sako – „bet ne Brazilija“. Skurdas, plėšikai. „Jei jau skrendame, gal galima trumpiau?“.

Atostogaujantys brazilai. Turistų iš užsienio daugelyje regiono kurortų mažai

Atostogaujantys brazilai. Turistų iš užsienio daugelyje regiono kurortų mažai. Brazilus nesunkiai atskirsi pagal be galo atvirą aprangą (ne tik paplūdimiuose), kūno priežiūrą, tatuiruotes (tatuiruočių salonų Brazilijoje pilni net prekybos centrai)

Kai nuvažiavome į Pietų pakrantę, ji pakeitė nuomonę – „Jei būtume žinoję, kad čia taip gerai, būtume pasilikę ilgiau“. Nes keliaudamas po Braziliją supranti, kad grožis – ne viskas. Dairytis į nuostabią San Paulo architektūrą ar gėrėtis Rio karnavalo platformomis ne taip smagu, kai periferiniu regėjimu turi nuolat sekti ar niekas nesikėsina traukti tavo piniginės ar tave parversti, kai negali ramiai fotografuoti ar filmuoti nerizikuodamas telefonu, ką jau kalbėti apie fotoaparatą, kai turi nuolat turėti mintyse, kurį rajoną kokiu laiku privalai palikti.

Darbas iš hamako Balneario Camboriu

Brazilijoje hamakai įprasti visur: tai ir įprastas būdas miegoti plaukiant laivu Amazone, ir ilsėtis prieangyje, ir net ne viename bute daugiaaukščiuose, matėme, kabo hamakai (ne miegui – tai nėra taip patogu, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, bent jau nepratusiam – bet poilsiui). Aistė čia hamake dirba per atstumą. Taip patiko, kad net į Lietuvą vieną hamaką parsivežėme.

Ir štai Pietų pakrantėje – bent jau ne didmiesčiuose – galėjome vėl jaustis jaukiai ir saugiai.

Net jei tai, lankytinų vietų požiūriu, galbūt yra „antrarūšis“ Brazilijos regionas, superdidelėje ir gamta turtingoje Brazilijoje ir „antrarūšis“ regionas yra toks, panašaus grožio į kurį daugybėje šalių nerasi išvis.

Pietų Brazilijos lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis jums padės susiplanuoti savo kelionę po Pietų Braziliją

Pietų Brazilijos lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis jums padės susiplanuoti savo kelionę po Pietų Braziliją


Visi straipsniai iš kelionių po Braziliją

1. Brazilija: džiunglių ir švenčių šalis (įžanga)
2. San Paulas: turtas ir skurdas betono miške
3. Igvasu: nuostabiausias krioklių pasaulis
4. Amazonė: vaizduotę pranokstantys drėgnieji miškai
5. Brazilija: ateities miestas iš praeities
6. Minas Žeraisas: kalnuoti Brazilijos aukso miesteliai
7. Rio de Žaneiras: gamta ir linksmybės
8. Brazilijos pietūs: turtingieji Brazilijos krantai
9. Pantanalis: Pietų Amerikos žvėrynas
10. Resifė ir Olinda: Brazilijos autentika
11. Salvadoras: auksinė Brazilijos vergų sostinė
12. Brazilijos virtuvė: patiekalai ir tradicijos
13. Rio de Žaneiro karnavalas – didžiausias šou žemėje

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *