Dauguma pasaulio turistų lanko tai, kas nejuda: pastatai, kalnai, jūros ir ežerai… Tačiau iš tikro bene įspūdingiausios pasaulyje yra įvairios šventės ir ceremonijos. Tiesa, svarbiausios jų vyksta tik kasmet ar rečiau – ir todėl jų aplankymą reikia specialiai planuoti. Bet tai padaręs gali patirti įspūdingiausias gyvenimo akimirkas!

Čia aprašau įspūdingiausias pasaulio tradicijas, kurias visas regėjau savo akimis.

 

---

Rio de Žaneiro karnavalas

Vieta ir laikas: Brazilija, kasmet (aplink užgavėnes)

Rio de Žaneiro karnavalas vadinamas didžiausiu šou planetoje. Sunku ginčytis: 5-6 milijonai dalyvių, 500 gatvės koncertų ir „karūnos deimantas“ – sambos paradai su 30 000 atlikėjų (masteliais viršija net Olimpiados atidarymus).

Net ir besitikintį stebuklo, Rio de Žaneiro karnavalas mane nustebino. Rio de Žaneiro karnavalo žymiausia dalis – sambos mokyklos paradai, kurių fragmentėlius parodo net Lietuvos TV žinių laidos. Būtent „fragmentėlius“. Neįmanoma parado įspūdžio sukišti į trumpus vaizdelius ar sakinius ir nerasi su kuo palyginti. Tai – net labiau sportas nei šventė (nes yra vertinimai, kurie ne mažiau svarbūs Brazilijoje už futbolo rezultatus, savotiški mokyklų ultros ir t.t.), tad aprašiau jį tarp įspūdingiausių sporto šakų.

Bet sambos mokyklų pasirodymai tai tik maža karnavalo, kaip šventės, dalis. pat metu vyksta ir šimtai gatvės koncertų, paradų.

Vienas įspūdingiausių dalykų karnavale – net ne jo renginiai, o milijonų eilinių rio de žaneiriečių apranga. Daugelis tiesiog rengiasi kuo iššaukiančiau, kuo seksualiau. Itin daug vyrų, persirengusių moterimis, moterų vaikštančių gatvėmis vien su liemenėlėmis (viena ėjo net be jos) ir pan. Populiaru persirengti policininkais, angelais, velniais, bet pasitaiko ir ypatingesnių herojų – pavyzdžiui, robotas.

Šeštadienį-pirmadienį taip apsirengę žmonės nėra mažuma – jie yra dauguma. Tokių žmonių daug pamatysi ir aplinkinėmis savaitėmis – ypač vakarais, savaitgaliais.

Seksuali ne tik apranga. Kaip pasakojo pažįstama brazilė, devyni mėnesiai po karnavalo išauga Brazilijos gimstamumas. Todėl net prie sambodromo nemokamai dalijami prezervatyvai (kurie, panaudoti, paskui visur sumėtomi). Oraliniu seksu užsiimančią porą po eilinio gatvės mačiau net paplūdimyje, kokią 18 val., po eilinio gatvės parado aplink šmirinėjant praeiviams. Ilgi vieši bučiniai – išvis norma.

Skaityti daugiau:
Rio de Žaneiro karnavalas – didžiausias šou žemėje

 

---

Velykų savaitė Filipinuose

Vieta ir laikas: Filipinai, nuo katalikų Verbų sekmadienio iki Velykų sekmadienio

„Velykų savaitė“, o ne Velykos todėl, kad Filipinuose pagrindinė metų šventė… Didysis penktadienis! Tai – vienintelė diena metuose, kai Filipinuose beveik niekas nedirba, net daug televizijos kanalų stabdo transliacijas. Visi gedi tądien prieš daugiau nei 2000 metų nukryžiuoto Jėzaus – ir gedi labai ypatingais, netgi „baisiais“ būdais.

Didžiojo penktadienio viršūnė – Senakulo, arba gatvės spektaklis, imituojantis paskutinę Kristaus gyvenimo dieną. Per viso pasaulio žinias rodo tų spektaklių kulminacijas – tikrus nukryžiavimus. Kristų ir kitus kalinius vaidinantys miestelėnai tikrai prikalami prie kryžiaus! Aišku, senakulo gerokai ilgesnis, ir mums, stebint jį Angeles miesto gatvėse, ne kartą teko trauktis atatupstiems kai Kristų vedantys „romėnai“ bambukiniais rimbais vaikė mūsų, žioplių, minią…

Bet tai net nėra kruviniausia Didžiojo penktadienio dalis! Baugiausia – visita iglesia arba Septynių bažnyčių lankymas. Dauguma filipiniečių po Didžiojo ketvirtadienio mišių (ar bet kada per Velykų savaitę) eina pasimelsti į septynias bažnyčias, kiekvienoje jų sukalbėdami po dvi kryžiaus kelio stotis: į bažnyčias ir iš bažnyčių nuolat plūsta minios. Bet tarp visų šeimų, vaikų, Angeles is išvysdavome ir daugybę kitokių žmonių. Tų, kurie mano, kad nuodėmės atperkamos tik rimtai prisikentėjus, nuėjus Kristaus keliu. Kai kurie jų per septynias bažnyčias vilko kryžius: ateina prie bažnyčios vartų, padeda kryžių, prie bažnyčios durų patys griūva kryžiumi, meldžiasi. Kiti per septynias bažnyčias eidavo mediniais rimbais nuolat plakdami nugarą. Prieš tai dar specialiai ją susipjausto, kad labiau skaudėtų. Po poros bažnyčių visos jų nugaros jau būna virtusios tokia kraujo ir mėsos koše. Daugelis vaikšto basi, tai ir kojos supjaustytos asfalto, stengdavosi pamirkyti jas į kiekvieną balą. Kraujas tikras, jo daug: Aistė lyg ir nebuvo priėjusi visai šalia tų falgeliantų, bet kažkaip pastebėjo, kad ir jos kojos, ir batai, ir rankinukas aptaškyti krauju. Nemažai automobilių aplink irgi važinėjo kruvini…

Nereikia manyti, kad Velykų savaitė Filipinuose – kažkokia baugi. Tiesiog Filipinai yra bene katalikiškiausia pasaulio šalis, religija čia – gyvenimo dalis – ir tradicijų gausu. Kas be ko, daugybė Šventų mišių bažnyčiose – kad ir kiek bebūtų Mišių, bažnyčios perpildytos, daug žmonių lauke. Mišios papildytos vietinėmis tradicijomis: pavyzdžiui, kasdien reikia rengtis tam tikra spalva. Štai per Verbų sekmadienį Vigane matėme, kaip kunigą, it į Jeruzalę prieš 2000+ tądien ant asilo atjojusį Kristų, tikintieji šventoriuje pasitiko šiurendami verbomis (kai kuriose parapijose, sako, kunigas į bažnyčią netgi pats atjoja!), o po Mišių laukė estacion general paradas su įvairiomis šventų statulų platformomis po miestą, po kurį visą pristatyta Kryžiaus kelio stočių maldoms.

Procesijų ten gausybė. Didžiojo ketvirtadienio (paskutinės vakarienės) mišios Angelese prasidėjo nuo simbolinio avinėlio atnešimo. Didžiojo penktadienio vakare laukė Kristaus laidotuvių procesija, kuomet po miestą važiavo Kristaus kapas, vedamas apie 200 žmonių, kurių kiekvienas nešė po polių su kokiu Kristaus mirties simboliu (lentelėmis su žodžiais, maišeliu Judo auksiniamsų ir pan.). Naktį iš šeštadienio į sekmadienį būna Salubong – Biblijoje neaprašytas, bet filipiniečiams itin svarbus Jėzaus ir Marijos susitikimas Jėzui prisikėlus. Tai irgi ilga procesija – dalis perpildytos bažnyčios nešini žvakėmis išėjo į gatves paskui Jėzaus statulą, dalis analogiškai ėjo paskui Mariją, kol galiausiai po valandos klajonių gatvėmis abi statulos susitiko priešais bažnyčią.

O kur dar Pabasa, daugiadienis filipiniečių XVIII a. veikalo „Pasyon“ apie Jėzaus gyvenimą giedojimas- jis skamba iš daugybės koplytėlių Filipinų gatvėse nuo Verbų sekmadienio iki Didžiojo penktadienio. Siete Palabras, septyni paskutiniai Kristaus žodžiai (sakiniai).

P.S. Specialiai čia miniu miestus ir vietoves, nes Velykų tradicijos Filipinuose įvairuoja. „Stipriausios“ jos aplink Angeles miestą, bet dažnas regionas turi savas tradicijas.

Skaityti daugiau:
Filipinai. Savi? Svetimi? Karšti ir didingi!

 

---

Saulėlydis prie Gango Varanasyje

Vieta ir laikas: Indija, kasdien

Hinduizmas – paskutinė tvirtai ant kojų stovinti pagoniška religija. Tokia, kuri garbina ne tik daug gyvūnais jojančių dievų (pagrindiniai: kūrėjas Brahma, globėjas Višnus ir griovėjas Šiva), bet ir gamtos objektus. Ir nė vienas jų nėra šventesnis už Gango upę. Varanasyje saulei tekant joje maudomasi, vakarais aidi dainų ir ugnies ritualai (Ganga Aarti), plukdomos žvakelės. Didingose Manikarnikos ir Hariščandros laiptuotose krantinėse (ghat) kiaurą parą liepsnoja lavonai.

Hinduistai tiki, kad šičia kremuoto žmogaus siela išsivaduos iš atgimimų rato (pasieks mokšą) ir daugiau į šį kančių ir iliuzijų pasaulį nebegrįš. Gange ir skalbiami drabužiai, plaunami gyvūnai, leidžiami milijardai litrų kanalizacijos, nė nesudeginti skandinami “švarūs” nėščiųjų ar vaikų lavonai. Tik itin paplitę bakterijas žudantys virusai gelbsti jo pakrantes nuo epidemijų.

Bet hinduistams Gango vanduo – visad tyras. Švarą jie supranta savaip – dvasine, ne fizine prasme. Stebėti visą tą gyvenimo ir tikėjimo spektaklį – visam gyvenimui įstringantis vaizdas. Ypač išplaukus Gangu valtimi vakare.

Skaityti daugiau:
Šiaurės Indija – viduramžiška šalis be taisyklių

 

---

Full Moon Party

Vieta ir laikas: Tailandas, kas mėnesį (per pilnatį)

Nedaug renginių taip jaudina keliautojų vaizduotę, kaip Full Moon Party kiekvieną mėnesį sudrebinantis Tailandą.

Tada, dangų nutvieskus mėnulio pilnačiai, iš viso pasaulio į vieną idilišką tropinį paplūdimį atokioje saloje suplūsta dešimtys tūkstančių jaunų žmonių iš viso pasaulio ir nepaliaudami šėlsta iki saulėtekio.

“Šėlsta” per paprastas žodis. “Full Moon party” nėra tiesiog naktinis klubas ar muzikos festivalis: jis neturi vieno organizatoriaus ar scenų. Jį kuria patys dalyviai, “atleidžiantys vadžias” ir besielgiantys visiškai laisvai. Smagiausi toje laisvės dvasioje užgimę užsiėmimai po to kartojami ir kitą mėnesį, ir dar kitą, kol galiausiai tampa naujomis Full Moon Party tradicijomis.

Kaip žaidimai su ugnimi, gėrimas iš smėlio kibirėlių, švytinčiais dažais dažyti veidai… Kiekvienas pardavėjas ir pajūrio baras, kiekvienas pramogų ištroškęs lankytojas iš užjūrių įneša savo smagybių saują į vakarėlio dvasią.

Ugnys – viena kontraversiškiausių Full Moon Party tradicijų. Dar Pilnaties vakarėlio išvakarėse Hat Rino Saulėtekio paplūdimyje triukus rodė fakyrai ir kvietė prisijungti visus norinčius: kas turėjo praeiti po vis žemyn leidžiamu liepsnojančiu skersiniu (limbas), kas šokinėjo per ugnies apimtą šokdynę. Vakarėlio dieną liepsnojo ir vis keičiami ugniniai užrašai.

O “linksmos, bet pavojingos” ugnies pramogos, nakčiai bėgant, pavirto į tiesiog beprotiškas: per liepsnojančią šokdynę pramogautojai šokinėjo visiškai be tvarkos: štai vienas gal geriau šokinėja, bet tada įlenda koks dar girtesnis, užkliūva, ir tuojau pat virvė apdegina abu, ir dar kokį per arti priėjusį žiūrovą. Tačiau visi juokdamiesi grįžta prie “chebrų“, stoja į eilę vėl. Kitą dieną gal gailėsis, bet Full Moon Party atmosferoje viskas labai linksma.

Skaityti daugiau:
Full Moon Party – linksmiausia Tailando naktis!?

 

---

Burning Man

Vieta ir laikas: Black Rock dykuma, Nevada, JAV

Apie Burning Man sklinda legendos – bet nė viena jų neparuošė tai didingai beprotybei kuri manęs tenai laukė!

Tai tarsi kita planeta, 7 dienoms kiekvienais metais sukuriama vidury Nevados dykumos. Ten – liepsnojantys didingi meno kūriniai, iššaukianti spalvinga naktimis žibanti apranga, švytintys triaukščiai-keturaukščiai automobiliai, visokeriopa laisvė, jokiose kitose kelionėse neregėtos smėlio audros, bemat pavagiančios bet kokį matomumą… Ten nėra pinigų – visi draugiškai viskuo dalijasi. Ten nėra „atlikėjų“ ar „žiūrovų“ – visi ~70000 kuria Burning Man kartu. Ten nėra šiukšliadėžių – visi viską išsiveža ir vėl palieka tuščią išdžiūvusio ežero dugną…

Prieš keliaudamas ten daug domėjausi Burning Man – bet joks tekstas ar video neparuošė tam, ką ten radau! Turbūt todėl, kad esame įpratę viską lyginti, o Burning Man tiesiog neturi analogų. „Festivalis“ – „žmonės iš šalies“ dažnai pavartoja šį tikrų „Burning Man“ fanų taip nemėgstamą žodį, bet jis tik klaidina… Tiesiog nuo muzikos festivalio – ar bet kokio kito renginio – Burning Man skiriasi N+K savybių. Daugelis „nekaltųjų“ („Virgin Burners“ – taip vadinami renginio naujokai) susižavi viena kuria iš tų savybių, gal keliomis, jas rodo ir akcentuoja savo emocinguose bloguose ir vloguose – o patekus į Burning Man „planetą“ tave neišvengiamai apsupa visuma, tampi tokio fantastinio filmo alternatyvios realybės herojumi, kur kitokia ir tvarka, ir estetika, ir drabužiai, ir ekonomika, ir ekologija, ir ritualai, ir gamta…

Burning Man nėra kviestinių samdytų atlikėjų su jiems skirtomis scenomis, kaip festivaliuose, neturėtų būti ir „tik žiūrovų“. Visi atvykę į Burning Man tampa laikino – bet net Google Maps pažymėto – Black Rock City miesto gyventojais.

Burning Man vyksta savaitę (nuo sekmadienio iki sekmadienio), bet kelias dienas iki renginio pradžios jau nerimsta masinės statybos: savo palapines, heksajurtas, kupolus, kemperių „junginius“ statosi Burning Man stovyklos. Tokių „pripažintų“ stovyklų – apie 1500, kiekvienoje gyvena nuo kelių iki kelių šimtų miestelėnų, kurie kartu ne tik stengiasi „išlikti“ ant nesvetingo ežero dugno susivežę viską, kas tam būtina, bet ir duoda kažkokią dovaną miestui. Taip, dovaną – Black Rock City per 7 dienas niekada neišsitraukiau piniginės! Burning Man principai draudžia ten ką pardavinėti, o mainai irgi kontroversiški: turi duoti nesitikėdamas nieko. Kai renginys trunka tik savaitę ir į jį susirenka tuo besižavintys, tai puikiai veikia!

Renginio pavadinimas reiškia Degantis žmogus. Pirmasis Burning Man vyko San Francisko paplūdimyje 1986 m. kai grupelė žmonių padegė žmogaus figūrą. Nuo tada renginys vis augo, ilgėjo, Kalifornijoje „užspaudus“ biurokratinei sistemai išsikėlė į Nevados dykumas, bet žmogaus „užkūrimas“ tebeliko jo širdis.

„Žmogus“ padegamas šeštadienį – o iki tol jis stūkso ant postamento pačiame Black Rock City centre. Viena vertus, miestas laikinas, tokio pat niekad nebus. Kita vertus, kiekvienais metais jis atgimsta labai panašus – bet labai kitoks nei visi kiti pasaulio miestai… Jo išplanavimas – vėduoklė. Centre – Žmogus. Iš karto aplink žmogų – Plaja, kupina menininkų padovanotų monumentalių kūrinių: ant daugumos jų galėjau laipioti, ilsėtis, suptis, šokinėti – priešingai likusiai Amerikai čia, Burning Man, „saugumas – trečioje vietoje“ („safety third“). Kai žmogų padegė, nuo žmogaus atskridusios žarijos pradegino mano rūbą, bet žymių ant rankos neliko.

Net ir šešios dienos Black Rock City neparengė žmogaus padegimui šeštadienį! Fejerverkai, šventė, tvoskiantis karštis, ugnies palaužtas griūvantis žmogus. Aplink jį – dešimtys tūkstančių miestelėnų, o už jų – fantastiškiausi „mutantomobiliai“, plyšaujantys muzika. Ką tas žmogaus deginimas reiškia? Niekas nežino! Vienas savanoris sakė, kad, degant žmogui, turėtum palikti kokią savo nekenčiamą savybę… Bet kiek dalyvių – tiek prasmių, nes Burning Man kuriamas „iš apačios į viršų“! Kone jokia tradicija negimė nes „taip nusprendė organizavimo vadovas“, visas jas sukūrė „eiliniai miestelėnai“.

Štai netoli žmogaus kasmet pastatoma didinga šventykla: ji sudeginama sekmadienį, tyliai, miestelėnams verkiant. Nes visą savaitę į ją miestelėnai su ašaromis neša savuosius skausmus. Tolimų karų aukų nuotraukas; laiškus mirusiems seneliams, tėvams ar vaikams; o iš „pirmo pasaulio“ – prarastų augintinių nuotraukas. Viskas sudegė per kokią valandą, kartu su (galbūt) anais prarastais žmonių gyvenimo etapais…

Pirma šventykla Burning Man atsirado 2000 m. kaip vienas Plajos meno kūrinių, menininko Davido Besto pastatytas savo mirusiam draugui. Davido pavyzdžiu, savo „prarastuosius“ ten pagerbė ir kiti. Tad Šventyklos – kaip „mutantomobiliai“ ar šviesos ar dovanos – tapo vis augančio Burning Man kanono dalimi… „Burning Man“ kartą išvydau net dokumentiniame anglikonų kunigo sukurtame seriale „Per pasaulį per 80 tikėjimų“ – bet tik ten nuvykęs galėjau suprasti, kodėl: kiek Black Rock City pasinersi į laukinį tūsą, kiek į asmenybę keičiantį kilnų dvasingumą priklauso tik nuo tavęs paties. Kaip sakoma, „Plaja duoda ko tau reikia“.

Skaityti daugiau:
Burning Man – viskas, ką reikia žinoti

 

---

Oruro karnavalas

Vieta ir laikas: Oruras, Bolivija, kasmet (savaitgalis prieš Užgavėnes)

“Oruro karnavalas – antras pagal dydį Lotynų Amerikoje po Rio de Žaneiro!” – skelbia reklamos ir visi sutikti boliviečiai kaip vienas aiškina, tai – tikra Bolivijos grožio viršūnė. Iš pradžių buvau skeptiškas – na, kiek pasaulyje tų “aštuntųjų pasaulio stebuklų”, ir kiekvienas juos mato savo tėvynėje… Juk jei Oruro karnavalas būtų *toks* įspūdingas, jau būčiau apie jį seniai daug girdėjęs, juk domiuosi šventėmis… Bet kaip tik keliavom karnavalo metu – tad pasirinkom susimokėti 5 kartus didesnę nei įprasta sumą už viešbučius Orure tą savaitgalį ir išvysti savo akimis.

Oi, nepasigailėjom! Tegul kalba skaičiai: dvi dienas-naktis(!) be sustojimo čia 50000 muzikantų ir šokėjų įspūdingom kaukėm ir aprangom atlieka visą eilę spalvingų Bolivijos tautinių šokių.

Priešingai seksualizuotiems ar komercializuotiems karnavalams, Orure pagrindinė prasmė tebėra religinė. Pagrindinis šeštadienis čia vadinamas „piligrimystės diena“, o visi šokėjai ir muzikantai – piligrimai. Jie keliauja paskutinius 4 kilometrus iki Šachtų Marijos (Virgen del Socavon) šventovės, o jų šokiai ir muzika – tarsi auka Marijai.

Auka nemaža: juk Oruras stūkso 3735 m aukštyje, o daugybė piligrimų atvykę iš žemiau, kai kurie – iš boliviečių diasporos JAV ir kitur. Kokiais negalavimais tik nesiskundė pakalbinti atvykėliai, bet tik vos kelis mačiau nutraukiančius savąją piligrimystę, kiti sutelkę valią šoko, grojo, dainavo iki galo… Juk tai auka! Metai iš metų ta pati, vienoda, bet jos visos kartu tokios įvairios…

Stebėdamas visa tai iš vienos maršrutą apsupusių tribūnų mačiau tarsi stebuklą. Begalinės piligrimų minios, spalvingiausiais drabužiais, kai kurios net su šviesom, ugnim, eina to paties tikslo link. Per dvi dienas praleidau tribūnose gal 30 valandų ir nenusibodo. Įsijaučiau į tokią įdomią, bet mažai žinomą Bolivijos kultūrą, pradėjau atpažinti jos šokius – kurių 52 milžiniškos trupės atliko 23. Tobas, kurio dalyviai persirengia indėnų kariais. Diablada su šv. Mykolu, velniais ir velnėmis. Morenada, atspindinti ūkininkus ir vynuoges mindančius juodaodžius vergus. Negritai su savo ritmišku švilpavimu. Suri Sukuri – strudčių medžiotojų šokis su plunksnų karūnomis ant galvų. Inkai, perpasakojantys Inkų Imperijos žlugimo istoriją. Lamerada, atspindinti kaip lamų augintojai eidavo parduoti vilnų. Kiekviename šokyje – eilė skirtingų herojų, kiekvienas su savo stiliumi, judesiais, prasme…

Ketvirtadienį aukas neša ūkininkai (Anata Andina), penktadienį į vakarą ima rinktis piligrimų grupės, šeštadienį – pagrindinė piligrimystė, sekmadienį „kartojamas šeštadienis“ – tik be kaukių ir ne šventu, o linksmybių tikslu. Tada pirmadienį – šokio spektakliai, antradienį jau pavargusiame nuo karnavalo mieste prie namų ir verslų žmonės kūrena aukas Žemei Motinai – Pačamamai. Pagoniškos ir krikščioniškos tradicijos Bolivijoje visad greta.

Priešingai daugeliui karnavalų, „eiliniai žmonės“ (nepiligrimai) Orure nepersirenginėja, kaukių nesideda – tai daro tik dalyviai. Tačiau štai „putų kare“ dalyvauja beveik visi… Ir vaikai, ir jų tėvai, ir senutės auksiniais dantim, ir net neįgalusis iš ratukų, mačiau, nusipirkę putų flakonus, purškė vienas kitą „iš pasalų“… Tokie karai apie 3 dienas vyksta visur Bolivijoje, o kai kuriuose miestuose jie net „žiauresni“ nei Orure: štai Santa Kruze mačiau, laistėsi ir dažais, ir guminėm žarnom, ir mėtėsi vandens pilnais balionais, o po miestą važinėjo tankais paversti pikapai, iš kurių bagažinių „kovotojai“ mėtė vandens, dažų ir putų ginklus į praeivius, o praeiviai atgal. Orure – švelnesnė versija, bet šūvio į nugarą ar net į veidą lauk iš bet kur, ypač jei pats nešiesi flakonėlį ir taip visiems parodai, kad esi vienas „karių“!

Skaityti daugiau:
Bolivija – tokia spalvinga, drąsi ir neatrasta!

 

---

San Ferminas Pamplonoje (“bulių bėgimas”)

Vieta ir laikas: Ispanija, liepos 6-14 d.

Didžiąją metų dalį Pamplona – tik „eilinis“ gražus senamiestis, bet liepos 6-14 dienomis į Pamploną nukrypsta visų pasaulio žinių laidų kameros, o vietiniai laikraščiai tam skiria kokį ketvirtį savo turinio. San Fermino festivalis – garsieji bulių bėgimai, kai kasryt gatvėmis paleidžiami šeši laukiniai buliai, o tūkstančiai nutrūktgalvių bėga nuo jų vengdami jų ragų ir kanopų – nors kai kurie, atrodo, specialiai lenda į „rizikos zoną“, muša bulius laikraščiais… Bėga ne tik kaimų bernai, bet ir vyrai ir moterys iš viso pasaulio: itin Pamploną pamilę… australai. Koks kas ketvirtas San Fermino metu Pamplonoje sutiktas turistas buvo iš tolimosios Australijos. Jie net papildomų girtų pramogų ten išrado, kaip šokinėti nuo Navarreria (bask. Nabarreriko) fontano į gaudančių draugų rankas. Irgi būna aukų, “naujai iškeptų” neįgaliųjų…

Bet San Ferminas – ne tik bulių bėgimas! Miestas pasikeičia. Kone visi vietiniai ir turistai tą savaitę vilki baltais rūbais su raudonais akcentais – bėga jie ar nebėga. Kodėl? Niekas nebeatmena, tokios senos tos tradicijos.

Bėgimų metu buliai genami į koridos areną – o ten juos erzina ir kartais „ant ragų paskraido“ dar kitos nutrūktgalvių ordos (jas stebi bilietus specialiai tam įsigiję turistai). Vakare vyksta tikra korida – buliai ceremoniškai nužudumi taikliu dūriu į galvą. Aišku, ir kasnakčiai fejerverkai, išgertuvės iki ryto, gigantiškų nešiojamų skulptūrų (Gigantes) paradai…

Ir visgi „stipriausia“, „unikaliausia“ adrenalino dozė – bėgimas nuo bulių. Net stebint iš balkono apėmė tikra įtampa, ore tvyrojo baimė, panika (ne veltui daugiau sužeistųjų sumindo ne buliai, o – parkritusius – „kolegos“ bėgikai).

Balkonus – tiksliau vietas balkonuose – turistams nuomoja eiliniai pamploniškiai ir tos vietos gali atsieiti šimtą, du šimtus, dar daugiau eurų! Viskas – vos už ~10 sekundžių, kurias trunka, kol buliai ir visa juos supanti svita prabėga ta siaura senamiesčio gatve. Na ir už pusantros valandos ruošimosi, policijos manevrų, bėgikų statymo į vieną „bandą“ kad paskui išsiskirstytų ir pasirinktų sau tašką nuo kurio bėgti. Šiaip ar taip, buliai juos pralenks, kiekvieno kova (ar ruletė) su buliumi tetruks keletą sekundžių, jei išvis buliai neprabėgs kur tolumoj ir paskui tie nutrūktgalviai savo draugams nesiskųs “bulių nė nemačiau” (girdėjau ir tokių!).

Bet žmonės perka vietas balkonuose, bėga, grįžta antrai dienai, kviečiasi draugus, metai iš metų keliauja San Fermino metu į Pamploną net iš Australijos. Daugybę sutikome kurie ten jau ne pirmą sykį. „Uždraustas, kitoks vaisius“ pakeri. Jei ne sena tradicija, to negalėtų būti, lauktų kritikos lavinos už elgesį su gyvūnais, už beprasmę mačistinę riziką ir medikų, pareigūnų, bei šiukšlių rinkėjų laiko eikvojimą. Bet čia tradicija, čia „taip buvo per amžius“, kaip viskas baskų krašte…

Skaityti daugiau:
Baskija – seniausia Europos tauta

Velykų savaitė Sevilijoje

Vieta ir laikas: Ispanija, nuo katalikų Verbų sekmadienio iki Velykų sekmadienio

Visoje Ispanijoje Velykų savaitė yra „kažkas tokio“, bet visa ko viršūnė – Sevilija!

Diena iš dienos visą savaitę miesto gatvėmis nepaliaujamai žygiuoja brolijų procesijos: vienose šimtai žmonių, kitose – tūkstančiai. Ne šiaip žmonių: kiekvienas su savo ypatinga role ir apranga, kuriai paruošti skyrė daug laiko ir pinigų.

Veidus aštriais gobtuvais užsidengę nazarėnai, atgailaujantys už metų nuodėmes. Muzikantai būgnininkai, užduodantys tempą maršais ar net Ispanijos himnu – tikrai profesionaliai. Vėliavnešiai su brolijos vėliavomis, šventųjų relikvijų nešiotojai, kunigai su smilkytuvais. O sunkiausias darbas nešikų kostalerų, kurie ant savo pečių ir sprando tįsia tonas sveriančias platformas (paso) su kiekvienos brolijos pasididžiavimu – jų bažnyčios šventosiomis statulomis. Jokių ratų ten nėra! Kiekvienam nešikui tenka ~50 kg svoris ir, kai pamatydavau kurį pasikeitimui išlindusį iš platformos, negalėdavau neatkreipti dėmesio į paraudusius, nutrintus sprandus: kiekvieną šventą savaitę, sakoma, Sevilijos ligoninės sulaukia susižalojusių kostalerų…

Šventosios Jėzaus, Marijos statulos – tai tie patys 200 metų, 300 metų religinio meno šedevrai, kurie šiaip jau puošia Sevilijos bažnyčias. Šventąją savaitę jas parapijų brolijos nuima, uždeda ant išpuoštų ir iščiustytų platformų, ir su visu ceremonialu, tūkstantinėmis palydomis neša iki katedros. Nustatytu laiku šiaip ne taip su visom platformom įspraudžia per duris į vidų ir tada eina atgal į savo bažnyčią (grafikai skelbiami iš anksto, tik kartais pro pareigūnus prasiveržusios minios sutrukdo jų laikytis). Pro šalį einant statuloms (tinkamas išsireiškimas!), daug aplinkinių žegnojasi, mėgina paliesti platformas; daug „eilinių žmonių“ gatvėmis vaikšto pasipuošę, vyrai su kostiumais: Sevilijoje tai nėra tik brolijų šventė.

Vienu metu Sevilijos centre gali judėti net ir devynios tokios procesijos – su visom spalvom, būgnais, muzika, šimtais nazarėnų ir šventom statulom. Eismas paralyžiuojamas net galimybės pereiti gatvę reikėdavo laukti: visa Sevilija plaka šventosios savaitės ir jos procesijų ritmais. Svarbiausiu laikoma naktis į Didįjį penktadienį, kuomet procesijos juda nepaliaujamai visą naktį. Šeštadienį – Kritaus laidotuvės, sekmadienį – prisikėlimas. Visa ko širdis – Sevilijos katedra, nes ją galiausiai „kiaurai pereina“ visos procesijos, bet jeigu pavykdavo „pagauti“ kokią procesiją toliau nuo katedros tai galėdavau pamatyti iš arčiau, nes jos nesupo minios.

Procesijas stebėjome ir tiesiog gatvėse, bet dar įspūdingesnį vaizdą išvydome iš balkono priešais katedrą. Tie sevilijiečiai, kuriems pasisekė turėti butus su nuostabiausiais vaizdais į procesijų gatves, kaip reikiant „įsuko“ tokį verslą: pardavinėja bilietus į savo butų balkonus! Bet tikrai verta, nes tik iš viršaus, matydamas iš katedros viena po kitos „lendančias“ platformas, begalines gobtuvuotų nazarėnų eiles su žvakėmis, suvokiau visa ko mastelių didybę. Alternatyva – nuomojamos kėdės žiūrovams „ant žemės“, bet jas gauti irgi nelengva, dar kiti nešasi sulankstomas kėdes ar sėdasi ant šaligatvių ir žymiausių procesijų laukia iš anksto.

 

---

Phi ta Khon

Vieta ir laikas: Tailandas, kasmet (vasarą, datos keičiasi)

Jei planuojate kelionę į Šiaurės Tailandą, būtinai pažiūrėkite kalendorių. Kone kiekvieną šiaurės Tailando regioną sykį į metus sudrebina neregėtų mastų visuotinė šventė, į kur suplūdę dešimtys tūkstančių tajų “pametę galvas” daro keisčiausius dalykus: šaudo į dangų bambukines raketas (Jasotono miestas, gegužė), jodinėja drambliais (Surino miestas, lapkritis), leidžia į orą dangaus žibintus, pilstosi vandeniu, laukia virš Mekongo pasirodant “nagų liepsnų” (Nong Khajus ir ryčiau, spalis), gamina ir nešioja nuostabias vaško skupltūras (Ubon Račatanio miestas, vasara).

Visą savo kelionę į Tailandą derinome prie žymiausios iš tų švenčių – Phi Ta Khon, dar vadinamos dvasių festivaliu, ir nepasigailėjome. Prasidėjo viskas kaip kilni religinė ceremonija. Ketvirtą valandą ryto baltai vilintys šventikai žygiavo procesija, šaukdami vietinio upelio dvasią: užkalbėjimai, gongai, fejerverkų šūviai, lazeriniai vaizdai.

Švintant, šventyklos vartai atsidarė ir kiemą užlūdo “dvasios”: panašiais, bet labai įvairiais stiliais vilkintys persirengėliai, šoko ir šėlo, pavergdami visų dėmesį. Nė nepastebėjau, kur dingo šventikų procesija… Tikslios istorijos, kaip atsirado Phi Ta Khon, neradau, bet turbūt iš miestelio jaunuolių pokšto prieš šimtmetį ar kelis: “kvietėte dvasias, šventikai? Štai mes!”.

Religinė šventės pusė irgi tęsėsi – miestelio centre tajai vienuoliams aukojo specialiai nupirktus “lauknešėlius” – bet linksmybės greitai paskandino visą rimtumą. Centrinė gatvė tuoj virto turgumi, persirengėliai plūdo šimtais, turistai (daugiausiai tajai – juk kurortai toli) – tūkstančiais. Dažno vietinio rankose sužibo mediniai peniai, seksą imituojančios lėlės, o kostiumus dabino visokios krūtys ir vaginos: Phi Ta Khon – ir vaisingumo šventė, o Tailande požiūris į tai kas padoru – daug laisvesnis. Štai pasiėmusi kokia močiutė žaislinį penį ir smaigsto juo praeivius vaikus…

Pirmosios dienos kulminacija – visų persirengėlių paradas, kuriame – ir milžiniškos karnavalo platformos it kokiame Rio De Žaneiro karnavale. Phi Ta Khon klubai visus metus ruošiasi, gaminasi kostiumus ir mašinas šioms dviems dienoms. Jau prieš valandą teko užsiimti vietą stovėjimui palei gatvę, paradas truko tris valandas – bet buvo tikrai verta.

Užėjus tamsai, religinė šventės kilmė jau visai pasimiršo, Dansajus virto tarsi nemokamu muzikos festivaliu. Trys scenos – viena net miestelio šventyklos kieme (ten šoko apynuogės moterys). Gatvėse – muzika, plyšaujanti iš pikapų, ir nuolatinis metalo džeržgesys. Dvasių garsai: persirengėliai paskui save velka skardines. Kostiumų jie nenusivilko net naktį, tad šokome kartu su jais. Vakariečių ten jau nebuvo išvis. Vietiniams prireikė laiko, kol įsidrąsino pakalbinti: “Iš kur jūs?”, “Gražiai šokat”. Moterys kalbino žmoną, vyrai mane: padorumo supratimas ten keli šviesmečiai nuo pašėlusių Tailando kurortų.

Ir visa tai – tik pirma Phi Ta Khon diena. Laukė dar dvi. Antrąją – per miestą nešami ir į orą mėtomi vienuoliai, vyko kaukių festivalis, bambukinių raketų šūviai į dangų. Didžiulis “kosmodromas” joms suręstas, o išvydus pirmąjį startą iš tolėliau sunkiai galėjau patikėti savo akimis: garsas ir vaizdas tikrai priminė, kad kažkur netoli į kosmosą paleista raketa. Priėjus artyn pamačiau, kad viskas daug paprasčiau ir nežinia, ar labai saugu: kai kurios “raketos” sudegė ant žemės, kitos pakrypusios lėkė į gretimą pievą.

Trečia diena – labiau religinė, budistiniai pamokslai. Nemokėdami tajų kalbos, palikome Dansajų.

Skaityti daugiau:
Šiaurės Tailandas – neatrasta Tailando siela

 

---

Budos gimtadienio žibintų festivalis

Vieta ir laikas: Pietų Korėja, kasmet apie mėnesį (~balandį)

Budos gimtadienis skirtingose budistų šalys švenčiamas skirtingu metu ir labai skirtingai.

Viena įspūdingiausių švenčių – Pietų Korėjoje. Panašiai kai Vakarų šalys pasipuošia Kalėdoms gerokai iš anksto, taip Korėja pasipuošia Budos gimtadieniui.

Svarbiausias papuošimas – visokiausi žibintai. Jais nukabinama kiekviena šventykla. Ant kiekvieno žibinto užrašyti maldavimai. Balti žibintai skirti mirusiems, spalvoti (jų gerokai daugiau) – gyviesiems. Jau ir dieną jie atrodo įspūdingai, bet naktimis, kai visi įžiebiami – tikrai magiškai. Žibintai prasideda dar gerokai iki šventyklos – kelią į šventyklas atpažinsi pagal tai, kad jis išpuoštas žibintais, ir naktimis švyti iš toli.

Kai kurios šventyklos itin garsėja savo žibintais, jų pasižiūrėti važiuoja korėjiečiai iš visų šalies regionų, ten fotografuojasi.

Būna net visokie judantys žibintai, tarsi švytintys robotai (tiksliau drakonai ir pan.), o Seule, paties gimtadienio metu – žibintų paradai.

Skaityti daugiau: Pietų Korėja – šalis, kurioje gimsta rytojus

 

---

Helovynas JAV

Lietuvoje į Helovyną žiūrime kiek skeptiškai: na, kvailoka šventė, kur kokie studenčiokai apsirengia baisiais rūbais vakarėlio metu. Ir dar svetima šventė.

Visai kitaip JAV! Net ir žinodamas, kad JAV Helovynas – savas, sunkiai galėjau tikėtis *tokių* mastelių: savo mastais, jam skiriamu dėmesiu JAV Helovynas primena Kalėdas. Jau nuo spalio pradžios ar net rugsėjo pradedami puošti namai, kiemai. Didžiausi Helovyno fanai susiperka ar pasigamina šimtus dekoracijų. Važiuoji eiline Amerikos gatve ir štai greta eilinių namų ne tik šviečiantys moliūgai, bet ir tikroviški skeletai, vėjyje plazdantys pakaruokliai, kapai su lendančiomis rankomis. Kai kurios dekoracijos dargi juda! Kai kurios linksmos, bet dalis primena siaubo filmą, dalis – abai išmoningos, nepasikartojančios: štai vienas namas aprašinėtas „krauju“ HELP. „Nenorėčiau nakvoti šiame name“ – dažnai sakydavo žmona.

O visa ko kulminacija – pats Helovynas, tiksliau, spalio 31 d. vėlyva popietė / ankstyvas vakaras. Ne tik vaikai, bet ir ištisos šeimos eina „prašyti saldainių“. Šiame rituale dalyvauja daugelis. Pilnos gatvės visokių šmėklų, pamėklių ar dar išradingesnių kostiumų (štai viena mergina apsirengė taip, kad atrodytų, kad ją pačią pagrobusi pabaisa)… Kitoms šeimoms smagiau saldainius dalinti: jie irgi pasitinka praeivius apsirengę visokiais baisiais personažais, kai kurie pasistato ištisus saldainių dalinimo punktus, tarkime, tokiu paversdami savo garažą. Nerašyta taisyklė: jei namas yra papuoštas Helovynui, jo savininkai bus paruošę ir saldainių, o tikėtina ir baisius rūbus ar kokią kitą gąsdinimo programėlę.

Tądien mačiau ir „eilinių žmonių“ vienai dienai savo kieme įrengtą siaubo kambarį, kur užėję „prašinėtojai“ gąsdinami (gale, aišku, visi gauna saldainių), ir sklypą su šimtais tikroviškų siaubingų statulų, daugybė kurių juda (kai kurios rankose laikė saldainius – bet pabandžius paimti gąsdino!).

Helovynas, kaip ir Kalėdos, ne vienos dienos, o viso mėnesio ar dviejų reikalas, kuriam daugybė amerikiečių šeimų atkakliai ruošiasi. Ir keliaujant į Ameriką spalio 31 d., ypač su vakais, tikrai verta tame sudalyvauti. Bet net ir keliaujant bet kada spalį verta pasigėrėti pastatų dekoru, sudalyvauti įvairiose Helovyno pramogose, siaubo kambariuose, kurių daug.

 

---

Calgary Stampede Kanadoje

Calgary Stampede neturi pasaulyje lygių – bent dviem aspektais.

Visų pirma, tai yra „galingiausias pasaulyje“ vesterno stiliaus festivalis. Dvi savaites diena iš dienos čia vyksta svarbiausi pasaulio rodeo dienomis ir karietų (chuckwagon) lenktynės vakarais – dešimčių tūkstančių žiūrovų akivaizdoje, vienu kurių buvau ir aš. O kur dar visoks arklių traukimas, poniai, žemės ūkio gyvulių parodos. Savo tradicijas prie tradicinių tipių demonstruoja Kanados indėnai, o daugelis iš daugiau nei milijono(!) kasmetinių svečių ateina su kaubojiškais batais ir skrybėlėmis.

Tačiau kartu Calgary Stampede tikriausiai pati „galingiausia“ miesto šventė pasaulyje apskritai. Jos teritorija 81 hektaro dydžio ir kas tik ten nevyksta! Mūsų laukė ir milžiniška meno paroda, ir motociklininkų-akrobatų pasirodymai, ir kelios scenos su vis kitais atlikėjais tarsi muzikos festivalyje (ne vien kantri), ir lunaparkas, ir kasdieniai iliuzionisto bei cirko pasirodymai, o kiekvieną dieną užbaigė galingas daugybės atlikėjų vakaro šou su superfejerverkais. Be to, Calgary Stampede teritorijoje yra ir ištisa arena, kurioje kasdien – vis kiti pasaulinio lygio renginiai (pvz. aš lankiau AEW amerikietiškas imtynes). Ir taip 14 dienų iš eilės – ne veltui į Calgary Stampede važiuoja žmonės iš visos Kanados ir ne tik! Vietomis net buvo sunku prasilenkti – šitiek daug žmonių.

Į daugelį renginių patekti galima susimokėjus tik už patekimo į Calgary Stampede zoną bilietą. Toje zonoje – gausybė pastatų: nuo arenos iki hipodromo, nuo pramogų parko iki parodų erdvių. Papildomai tenka mokėti tik už rodeo, vakaro šou (su karietų lenktynėmis) ar specialius pasaulinio lygio renginius.

Calgary Stampede turi ir gilias tradicijas, vyksta nuo 1912 m., laikų, kai Kalgaryje tegyveno 40000 žmonių. Jei gali per gyvenimą aplankyti tik vieną užsienio miesto šventę ir/arba tik vieną „kaubojišką“ šventę – tai turi būti Calgary Stampede!

Skaityti daugiau: Alberta – ryškiausi Kanados kalnai ir prerijos

 

---

Holi Indijoje

Tai tikrai spalvingiausia pasaulio šventė! Ir jei kur tik žurnalas ar portalas nori įdėti gražių nuotraukų iš Indijos, būtinai įdės ir bent vieną iš Holi šventės. Žmonės ryškiom spalvom išdažytais veidais, ore plevenantys spalvoti „dūmai“ atrodo fantastiškai.

O kaip realybėje? Įgyvendinęs seną norą aplankyti Indiją holi metu pamačiau kiek kitokią šventę, bet vis tiek įdomią. Kokią holi pamatai smarkiai priklauso ir nuo vietos: ji smarkiausiai švenčiama šiaurės Indijoje, o ypač – Maturoje; kai kurios Indijos vietos švenčia holi, bet kitaip, pietų Indijoje ji mažiau švenčiama išvis. Taip pat holi nešvenčia religinės mažumos, kaip musulmonai. Taigi, nėra visa Indija vienodai spalvota: pasiaiškinęs, kur didelė tikimybė patirti „tikrą“ holi, pasirinkau hinduistinį Rišikešo miestą.

To nebūna žurnalų nuotraukose, bet šventė prasidėjo dar išvakarėse. Sulaukus reikiamos mėnulio pilnaties pozicijos užkurti laužai – holika dahan. Visi užrašėme nekenčiamus dalykus ir metėme į laužą, o taip pat – aukas ugniai (sėklas). Ritualą vedęs „baba“ (kaip garbiausias, sėdėjęs ant kėdės, kai kiti – ant žemės) „užvedinėjo“ mantras ir riksmus, kad atsisakome įvairių blogybių, pvz. netikėjimo (adharma). Jis papasakojo legendą apie Holiką: ta moteris mėgino klastingai sudeginti lauže pamaldų vaikiną, kurio nekentė jo paties tėvas, nes vaikinas garbino ne savo tėvą, o Višnų. Tačiau Višnus pasirūpino, kad sudegtų pati Holika. Kaip dažnai Indijoje, legenda ir davė pradžią šventei. Laužui jau silpstant, basi vaikščiojome aplink jš giedodami „Hare Krišna, Hare Rama“. Keista buvo vaikščioti be batų per purvą Gango pakrantėje, kur aplinkui šmirinėjo didelės žiurkės – bet vietiniams tai visiškai įprasta.

Kitą rytą miestas buvo nesuvokiamai tylus… Lietuvoje gal neatkreiptume dėmesio, bet tik ne Indijoje, kur visada žmonių minios, pypimai, riksmai. Savaitgaliais tai nenurimsta, bet per Holi viskas buvo uždaryta. Vis gausėjo „spalvotų“ žmonių. Spalvų vienas ant kito jie nepurškia, o tepa ant veido. Kiekviena spalva – tai kitas palinkėjimas. Geltona – linki sėkmės, raudona – meilės, violetinė – pamaldumo… Spalvų purškimas, spalvoti dūmai – retenybė palyginus su tepimu.

Įdienojant daugėjo ir smarkiai apgirtusių žmonių, taip pat vaikų, kurie, neturėdami spalvų, mėtė purvino vandens „bombas“. Dėl to kai kurie patarė ilgai į vakarą holi nešvęsti, ypač užsieniečiams, arba rinktis visur reklamuojamus holi vakarėlius, kur ši šventė pritaikyta popkultūrai – spalvos purškiamos skambant trankiai didžėjų muzikai. Tokius vakarėlius renkasi ir turtingesni indai, ypač regionuose, kur holi tradicijos nėra gilios (primena kokį Helovyną Lietuvoje).

Grįžus viešbutin ilgai užtruko viską nusiplauti. Tam, kad būtų paprasčiau, kaip patarė vietiniai, prieš šventę ištepėme plaukus ir veidą kokosų aliejumi. Sako, svarbu saugoti akis. Kaip mėgstu per „visuotines šventes“, pasirinkau viešbutį, kur pro langą labai daug matėsi – Gango pakrantė ir ghatas, miesto gatvė, laužas: taigi, turėjau galimybę ir pats dalyvauti, ir stebėti kitus. Karnavalų, kur žmonės atrodo įdomiai – daugybė. Bet Holi – vienintelė tarp tokių švenčių, kur pačiam nereikia galvoti, kaip apsirengti, pirkti kaukių – tave „išdekoruoja“ kiti…

 

---

Įdomiausių švenčių, festivalių ir ceremonijų žemėlapis

 

---

Kitos įdomios šventės ir ceremonijos

Njepis Balyje (kasmet kovo mėn.)

Balio nauji metai prasideda kilniomis apeigomis – aukų nešimu į jūrą. Kitą dieną juos pratęsia papjkė mašė “monstrų” – ogoh-ogoh statybos. Galiausiai šie monstrai sueginami, išvejant iš Balio piktas dvasias. O kad tos jėgos tikrai neužpultų, dieną po ogoh-ogoh kūrenimo Balis apsimeta mirusiu: negalima eiti iš namų. Šis draudimas galioja ir turistams, jo rimtai paisoma, ir visas Balis tą dieną atrodo it po apokalipsės: tik šunys, voverės šmirinėja, medžiai šlama ir nė gyvos dvasios. Tai pati ypatingiausia Balio naujų metų diena, nes niekur kitur pasaulyje nėra nieko panašaus. Bet kad ją patirti reikia susirasti vieną retų Balio viešbučių su vaizdu į miestą nuo stogo: antraip nė nesuprasi, kad viskas užsidarė, nepamatysi naktį dėl išjungtos elektros kaip niekad ryškių žvaigždžių.
Plačiau: Balis – įvairi it visas žemynas sala

Paskutinis budėjimas Kanberoje, Australijoje (kasdien)

Prasmingiausias mano matytas pagarbos atidavimas žuvusiems kariams. Įspūdingais vitražais ir kupolu puoštame tarpukario memoriale, tarp lentelių su visų už Australiją žuvusių karių vardais ir pavardėm, kas vakarą, po niūriai pompastiškos įžangos (himno, škotiškos alegorinės “Miško gėlių” dainos), perskaitoma vis kito žuvusiojo gyvenimo istorija, taip suteikiant žmogišką veidą visai baisiai statsitikai. Tai – tarsi paskutinis to kario budėjimas, kuris nebepasikartos, nes žuvusiųjų tiek daug, kad skaitant kasdien susipažinimas su visais užtruks šimtmečius.
Plačiau: Sidnėjus ir Kanbera – dvi Australijos sostinės

Hafezo kapas Irane (nuolat)

Hafezo kapas – poezijos, “antrosios Irano religijos”, svarbiausia šventovė. “Tautos dainiaus” Hafezo eilės jau 700 metų džiugina visų kartų iraniečių ausis. Jo eiliuotos dainos čia kas vakarą skamba iš garsiakalbių ir iš “piligrimų” lūpų, o dienomis iraniečiai buriasi sau ateitį atversdami atsitiktinę Hafezo eilėraščių eilutę.
Plačiau: Iranas – nesuprastas, bet unikalus

Nepriklausomybės diena JAV (kasmet liepos 4 d.)

JAV nepriklausomybės diena kažkuo primena lietuvių Naujuosius metus – kulminacija yra superįspūdingi miestų fejerverkai ir masinis jų šaudymas eilinių amerikiečių kiemuose (tikrieji Nauji metai JAV yra paprastesni). Bet liepos 4 d. šventimas prasideda dar dienos metu: tradiciniais draugų susitikimas, barbekiu. Tai tikrai nėra eilinė nuobodžiai oficiali patriotinė šventė, kokios yra nepriklausomybės dienos daug kur Europoje!

Albukerkės oro balionų fiesta JAV (kasmet spalio pradžioje)

Didžiausia pasaulyje oro balionų šventė – ištisą savaitę kasdien čia kyla ir koks 1000 oro balionų, nuspalvindami Albukerkės dangų. Viskas prasideda dar tamsoje: balionai švyti, pučiasi, žiūrovai prieina itin arti, bendrauja su balionų šeimininkais, aplink pilna kavinių: tai – Albukerkės oro balionų parkas.

Ad Dafros dykumų festivalis JAE (kasmet vis kitos datos aplink naujuosius metus)

Šio savaitės trukmės festivalio Abu Dabio dykumoje esmė – kupranugarių grožio konkursas. Kupranugarių dalyvauja dešimtys tūkstančių, brangiausi parduodami už milijonus eurų. Na, jei atstumas iki pilvo aukštas, atstumas tarp priekinių ir galinių kojų didelis, lūpa atvėpusi ir kt. – visa tai grožio ženklai. Kiekvieną dieną vedamos vis kitokų (amžių, spalvų) kupranugarių bandos. Grožio konkursas ten – tik visa ko dalis. Yra ir kitų konkursų – avių grožio, arabiškų šunų salukių. Yra suvenyrų turgus. Yra tradicinių pramogų – pvz. “pargriauk kupranugarį patempęs už uodegos”. Modernūs ekranai skaičiuoja sekundes, kada kupranugaris grius, tarsi kokiam rimtam sporte… Yra koncertai vakare – jau tradicinės muzikos. Jau be jokių vakariečių. Kur vyrams ir moterims yra atskiros zonos – ir mums su žmona teko koncertą stebėti atskirai. Ir kavinėse atskiros zonos lytims. Šoko tik vyrai – moterims juk nepadoru – tokį tradicinį šokį su lazdom. Galvojate “kaimiečių pramogos”? Ne, daug tų žmonių milijonieriai, atvykę, atvedę daugelio milijonų vertės kupranugarių bandas – neretai po kelias, į įvairias kategorijas.
Plačiau: Abu Dabis – dykumų tradicijos ir nauji rekordai

Kadiso karnavalas Ispanijoje (kasmet karnavalo metu)

Vienas spalvingiausių karnavalų Europoje, bet turistai jį dar mažai atradę. Paradas čia yra, bet esmė ne jis. Esmė: šventė gatvėse kurios, ypač pagrindinį šeštadienį, virsta tarsi kokia filmavimo aikštele, nes persirengia kone visi ir dažniausiai – šeimos ir draugų kompanijos vienodai. Štai Adamsų šeimynėlė, štai karių būrys, štai viduramžių lankininkai, štai visi „Sucide Squad“ herojai… Kitas akcentas – gatvės muzikos konkursas. Visą miestą užplūsta muzikos grupės ir visų jų nariai irgi vilki pagal vieną stilių. Tiesa, tai ir vienas labiausiai „pašėlusių“ Ispanijos renginių, kai žmonės „nutrūksta nuo grandinės“: tiek šiukšlių, viešai besišlapinančių, girtų ar apkvaišusių žmonių vienoje vietoje kitur Europoje nemačiau.

Trys karaliai Ispanijoje (sausio 5 d.)

Ispanijoje dovanos dalinamos ne per Kalėdas, o per Tris karalius. Sausio 5 d. (ne 6 d.) į Ispanijos miestus išeina paradai milžiniškom spalvingom platformom, šokėjais ir visokiais herojais. Visi jjie ne šiaip sau šoka – jie svaido žiūrovams saldainius! Vaikai su ištisais maišais ateina. Aišku, daugiausiai saldainių meta patys trys karaliai, tokių paradų pažiba.

---

Kitos įdomiausios pasaulio vietos

Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai

---

Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Rio de Žaneiro karnavalas vadinamas didžiausiu šou planetoje. Sunku ginčytis: 5-6 milijonai dalyvių, 500 gatvės koncertų ir „karūnos deimantas“ – sambos paradai su 30 000 atlikėjų (masteliais viršija net Olimpiados atidarymus).

Net ir besitikintį stebuklo, Rio de Žaneiro karnavalas mane nustebino.

Deja, karnavalas nėra paprastas renginys turistams. Beveik visa informacija yra tik portugališkai, užsieniečiams mėginama bilietus parduoti keleriopai brangiau (ir nebūtinai tikrus), o dar siaučia banditai (deja, apiplėšė ir mane).

Praleidau Rio de Žaneiro karnavale visą savaitę, pasistengiau suprasti daugiau: parado taisykles, karnavalo kultūrą, o taip pat praktinius dalykus. Supratau, kad Karnavalas – labai rimtas renginys su šimtais taisyklių ir tradicijų ir pasidarė keista, kiek mažai apie visa tai žinome.

Todėl jaučiuosi beveik įpareigotas tai aprašyti ir lietuviškai.

Pribloškiami Rio de Žaneiro karnavalo masteliai

Rio de Žaneiro karnavalo žymiausia dalis – sambos mokyklos paradai, kurių fragmentėlius parodo net Lietuvos TV žinių laidos.

Būtent „fragmentėlius“. Neįmanoma parado įspūdžio sukišti į trumpus vaizdelius ar sakinius.

Skaičiai kalba už save. Į specialiai šiems renginiams pastatytą 700 metrų ilgio sambodromą prieš 90 000 žiūrovų tribūnas vienu kartu išeina 3000-4000 atlikėjų, pasidabinusių fantastiškiausiais kostiumais: jie šoka, muša būgnus ir, svarbiausia, stumia platformas, kiekviena kurių – kokių 9 metrų aukščio ir 30 m ilgio meno kūrinys su savais šokėjais, muzikantais, aktoriais… Ir visa tai per 65-75 minutes perteikia vieną konkrečią – bet paprastai rimtą ir labai brazilišką – temą. Nuo literatūros kūrinių iki gyvenimo prasmės, nuo politinės satyros apie į miesto tarybą išrinktą ožį iki protestų prieš sambos komercializaciją.

Ir tai – tik viena sambos mokykla (klubas)! Per vieno vakaro paradą mokyklų pasirodo septynios, kiekviena su savo tema, istorija, platformom ir tūkstančiais atlikėjų: nuo 9 val. vakaro jos žygiuoja iki 4-5 val. ryto (iš pradžių galvojau, gal tai klaida, gal tiesiog pasirodymas gerokai vėluos: bet ne, jis tęsiasi visą laiką be jokių pertraukų). Net ir be galo priblokštus turistus, būna, po kokių keturių-penkių mokyklų „užlaužia“ miegas, jie prasiskirsto. O brazilų sektoriai lieka perpildyti, jie visus pasirodymus žiūri stovėdami, šoka, dainuoja numylėtų mokyklų dainas.

Ir tokių kiaurą naktį trunkančių paradų – ne vienas ir ne du! Dviejuose pagrindiniuose, sekmadienį ir pirmadienį, žygiuoja 14 „aukščiausios lygos“ mokyklų – ten aukščiausias lygis, brangiausi bilietai, į ten krypsta visos Brazilijos akys, ausys ir televizijų kameros. Tačiau tokių lygų – penkios. Pagal sporto principus kasmet žemesnių lygų lyderiai perkeliami į aukštesnes lygas, o aukštesnių pralaimėtojai – iškrenta į žemesnes. Savaitę po karnavalo dar pražygiuoja „nugalėtojų paradas“ – į sambodromą sugrįžta geriausios mokyklos. Iš viso kiekviename Karnavale taip pasirodo šimtai tūkstančių atlikėjų, dažnas rio de žaneirietis priklauso kokiai sambos mokyklai, ilgus mėnesius repetuoja.

Kaip patekti į Rio de Žaneiro karnavalą

Pirmą kartą karnavalo poskonį pajutau dar pora metų iki jame apsilankydamas. Keliaudami po Braziliją, Rio de Žaneire nuėjome į vienos garsiausių sambos mokyklų Salgeiro repetciją. Tokios repeticijos, vykstančios kas savaitę kone pusmetis iki Karnavalo parado – įspūdingos tarsi geri šokio pasirodymai. Tada žmona man ir pasakė, kad būtinai nori aplankyti ir patį karnavalą.

Prisiruošėme po poros metų. Tada ir pastebėjau, kad apie karnavalą ne tik lietuviškos, bet ir angliškos informacijos beveik nėra – net kaip įsigyti bilietus. Keli egzistuojantys puslapiai – perpardavinėtojų reklamos, siūlančios „Karnavalo paketus“ už kainas, panašias į 400 eurų – ir į tai įeina tik paprastas vieno vakaro bilietas į tribūną ir nuvežimas į sambodromą.

Realybė kur kas smagesnė: bilietas į geriausių sambos mokyklų pasirodymą kainuoja 40-60 eurų. Brangiausi – ties parado centru (tiesa, kai sambodromas toks ilgas, ir parado pradžios, ir pabaigos, vis tiek nematysi, bet iš ten matosi geriau). Be šių bilietų, kokius perka daugelis, dar yra gerokai brangesnių bilietų į ložes ar kėdes prie pat karnavalo trasos. Ne vienas pažįstamas rio de žaneirietis bent kartą gyvenime žygiavęs su kuria mokykla sambodromu: turistams neišeis pusmetį prieš karnavalą reguliariai repetuoti, bet daug mokyklų prisiduria pajamų siūlydamos nedideliam skaičiui turistų teisę pražygiuoti sambodromu kartu su jomis (tam reikia pirkti iš jų brangų kostiumą).

Iš paprastų tribūnų, brangiausias 9 sektorius, dar vadinamas „turistų sektoriumi“ – tačiau turistams neprivaloma pirkti bilietus į jį, o, dalies karnavalo gerbėjų nuomone, ir nerekomenduotina – atmosfera ten ne ta.

Kad gautum įvardytas kainas, pirkti reikia iš oficialios su LIESA sambos lyga bendradarbiaujančios svetainės. Aišku, pirkimo porcesas portugališkas. Tai lengva perprasti, bet yra problema – prašė Brazilijos mokesčių mokėtojo numerio. Su vienu numeriu galima įsigyti tik 4 bilietus – taip organizatoriai kovoja su perpardavinėtojais, kurie, būdavo, akimirksniu išpirkdavo visus bilietus ir paskui „stumdydavo“ kelis kartus brangiau. Deja, apie turistus nepagalvota. Mums bilietus nusipirkti padėjo kodą turinti Brazilijos gyventoja, bet vėliau skaičiau, kad kodą kiekvienas užsienietis gali nemokamai gauti Brazilijos ambasadoje ar konsulate.

Tiesa, bilietų internetu neatsiunčia – prieš karnavalą juos reikėjo atsiimti atstovėjus eilutę nustatytoje vietoje Rio de Žaneire. Padavė gražiai įpakuotus, prigrąsino saugoti kaip savo akį – dar pavogs, perparduos. „Ingreso!“ („Bilietai!“) šaukiančių perpardavinėtojų gausu ir prie oficialios parduotuvės, ir prie sambodromo, bet gausu ir istorijų, kad parduoda netikrus bilietus.

Be dviejų pagrindinių („specialiosios grupės“) pasirodymų sekmadienį-pirmadienį, pigesni bilietai į „antros lygos“ („pretendentų grupės“) paradus dienomis prieš tai – tačiau, jei perki bilietus oficialiomis kainomis, parado bilietai sudaro tik mažą dalį kelionės į Rio de Žaneirą kainos, tad, turbūt, taupyti 20-30 eurų šioje vietoje neverta, geriau matyti patį įspūdingiausią reginį.

Dar svarstėme pirkti bilietus į „Nugalėtojų paradą“ savaitę po oficialaus karnavalo: jie pigesni, o kokybė – pati aukščiausia, juk pasirodo tik geriausiai įvertintos mokyklos. Tačiau sambodromo pasirodymai juk – tik dalis Karnavalo, o kitų renginių tą savaitgalį jau mažiau, nuotaikos nebe tokios šventiškos. Tačiau jei „masinė beprotybė“ nežavi, o norite tik „civilizuočiau“ pamatyti „kas įspūdingiausia“, „nugalėtojų paradas“ – geras pasirinkimas.

Turint bilietą į pagrindinius paradus, verta ateiti anksčiau (durys atsidaro apie 3 val. iki pradžios) – išskyrus brangiausią turistinį 9 sektorių, vietos ant bilietų nesužymėtos (tik tribūnos), galioja principas „kas pirmesnis – tas gudresnis“ (nors visos vietos neblogos).

Ėjome į abudu geriausių mokyklų paradus. Pirmą vakarą atėjome vos 20 minučių iki renginio (ir teko tenkintis vietomis gale). Planavome anksčiau, bet metro buvo toks sausakimšas, kad prie stotelių įėjimų būriavosi ištisos minios, jas savo kūnais blokavo pareigūnai, įleisdami į stotelę tik atvykus traukiniui (kad nebūtų pavojingų susistumdymų perone), bet vienas-kitas prasiverždavo ir šiaip. Grūstynės traukiniuose – sunkiai įsivaizduojamos, orą teko gaudyti nuo ventiliacinės angos. Traukiniai vis stojo ir stojo, ne vien stotelėse: įlipimas, išlipimas, grūdimasis, durų uždaryms trukdavo ilgai, tad visa linija ženkliai vėlavo. Dar ir išlipome ne toje stotelėje: sambodromas milžiniškas ir gatvės aplink jį karnavalo metu uždaromos, tad į pusę sektorių patenkama išlipus vienoje stotelėje, į pusę – kitoje (nes apeiti aplink trunka ilgai).

Patirtis – įdomi, bet nors metro karnavalo metu kursuoja 24 valandas, visi pažįstami brazilai patarė verčiau važiuoti „Uber“ – ypač atgal namo, ypač dėl saugumo. Ypač naktį aplink sambodromą gausu apsvaigusių vietinių, vagių, plėšikų. Mane tuo metu jau buvo apiplėšę (žr. žemiau), tad bendrakeleivis, antrąją dieną į karnavalą atvykęs vėliau, net nedįso lipti iš „Uber“ automobilio.

Geriausia grįžti paryčiais, jau švintant, viskam besibaigiant, su minia – tik tam būtina gerai išsimiegoti dieną prieš (pirmą dieną neišsimiegojau – buvo sunku).

Rio karnavalo taisyklės – kaip rimto sporto

Mačiusiems tik Karnavalo paradų fragmentus per televiziją gali atrodyti, kad tai – kažkokia kakafoniška ekstravagancija, kurioje vieni kitus tiesiog stengiasi „pranokti“ spalvomis, ryškumu ir nuogybėmis.

Tačiau iš tikro Rio de Žaneiro karnavalas yra sportas – bent jau tiek pat, kiek dailusis čiuožimas ar šuoliai nuo tramplino. „Mokyklos“ yra komandos, turinčios rėmėjus, net savo ultras, mojuojančius vėliavomis ir dainuojančius oficialias dainas. 36 teisėjai jų pasirodymus vertina už konkrečius 9 elementus, kurie privalo būti kiekviename pasirodyme.

Visų pirma, tema ir jos išpildymas (enredo). Temos – rimtos, aktualios: pavyzdžiui, gyvenimo prasmė, miesto istorija, kandomblės religija, žmonių polinkis meluoti. Pilnas filosofinis temos aprašymas gali užimti kelis puslapius – deja, jie LIESA puslapyje teprieinami portugalų kalba, bet labai verta juos išsiversti (kad ir automatiškai) – tada Karnavalą žiūri kitaip. Mąstai, ką norima pasakyti kiekvienu elementu, ir peno mąstymams ten ne mažiau, nei žiūrint rimtą spektaklį (aišku, jei nenori, gali ir nemąstyti: pasirodymas priblokš ir taip).

Antra, daina (samba-enredo). Viso pasirodymo metu skamba viena ir ta pati tos mokyklos tiems metams parengta daina. Dainos tekstas irgi atspindi pasirodymo temą. Dainą dainuoja visi, bet labiausiai skamba mokyklos vokalisto, žygiuojančio kartu su paradu, balsas – nes jis leidžiamas per garsiakalbius. Daugelis vokalistų save vadina „sambos interpretuotojais“, nes nuo jų dainavimo priklauso ir žygio tempas, žiūrovų įsitraukimas.

Trečia, harmonija: kaip tarpusavyje dera skirtingi pasirodymo elementai.

Ketvirta – evoliucija. Mokyklos sambodromu nežygiuoja tiesiog tam, kad jas geriau pamatytų visi žiūrovai. Dalis kiekvieno pasirodymo elementų kartojasi, bet pasirodymas kartu yra ir pasakojimas, jis turi „evoliucionuoti“: štai kodėl geriausios tribūnos yra ties viduriu, kur gali bent kažkiek matyti ir pradžią, ir pabaigą.

Penktas-devintas elementai – tai visokie privalomi kiekvieno pasirodymo dalyviai.

Avangardas – žengia priešais visus kitus mokyklos atstovus ir “užveda” palaikyti mokyklą.

Vėliavnešė ir ceremonmeisteris – vyras ir moteris, kurie šoka duetu, pagerbdami ir pademonstruodami sambos mokyklos vėliavą. Tokių porų gali būti ir kelios, bet vertinama tik pirmoji.

Fantazijos – taip vadinami įspūdingieji karnavalo kostiumai. Vienodomis fantazijomis apsirengusių žmonių būriai sudaro sparnus. Iš sparnų svarbiausiu (ir privalomu) laikomas Bahjiečių sparnas – iš bent 70 vyresnių moterų sudarytas sparnas, simbolizuojantis Bahjos valstijos vergus, tarp kurių ir gimė samba.

Platformos ir rekvizitai – turbūt pati įspūdingiausia karnavalo pasirodymų dalis – milžiniškos, meniškai pagamintos, judančios platformos (kiekviena mokykla jų turi apie šešias), ant kurių irgi vaidina/šoka aktoriai-šokėjai. Jų plotis ir aukštis – iki maždaug 9 m.

Baterija – bent 200 būgnininkų komanda, mušanti ritmą. Priešais eina baterijos meistras (dirigentas), o solo priešais bateriją šoka baterijos karalienė. Šie žmonės laikomi vienais svarbiausių ir jų vardai skelbiami pasirodymo metu ekranuose, būna, jie tampa žvaigždėmis. Kai kurios mokyklos turi ir baterijos karalių, krikštamotę, princesę ir t.t.

Be oficialiai vertinamų elementų, yra ir neprivalomi, bet taip pat dažni: pavyzdžiui, senoji gvardija – vyresni mokyklos nariai, apsirengę kiek paprastesniais rūbais.

Viskam vadovauja karnavaleskas, „pasirodymo režrisierius“. Brazilijoje šios specialybės net mokoma universitetuose.

Milijoniniai Rio de Žaneiro gatvės paradai

Kas vyksta sambadarome – įspūdingiausia, garsiausia, bet tik nedidelė karnavalo dalis. Sambodromo paradai išaugo iš populiariausiųjų gatvių paradų – jie taip išpopuliarėjo, kad iš pradžių (~1960 m.) imta į juos pardavinėti bilietus, paskui (1984 m.) pastatytas sambodromas – tiesią gatvę supančios tribūnos – kuris neseniai dar išplėstas.

Tačiau gatvių paradai (o taip pat nejudantys koncertai) išliko ir jie – nemokami kaip visuomet. Jų, vadinamų bloco, kasmet vyksta apie 500, jie įsišurmuliuoja dar kelios savaitės iki karnavalo ir baigiasi pora savaičių po jo. Aišku, apogėjus, kuomet paradų daugiausia – karnavalo savaitgalis, bet paradai būna ir karnavalo ketvirtadienį-penktadienį, pirmadienį-antradienį, o taip pat savaitgaliais prieš ir po.

Kiekvienas gatvės paradas turi savo įprastinį maršrutą, simboliką, pavadinimą, tradicijas, istoriją, bei dainą, kuri skamba viso jo metu (ir skamba ausyse dar ilgai po to). Paradai kartojasi kasmet – dešimtmečius, net šimtmetį. Pavyzdžiui, „Karmelitų“ paradas neva prasidėjo vienai vienuolei pasprukus pro celės langą idant prisijungtų prie šventinės beprotybės. „Bola preta“ paradas – pats populiariausias, ten ateina apie milijoną žmonių ir jis laikomas oficialiu karnavalo atidarymu. Rengimosi stilius – juodi taškai. „Banda do Ipanema“ – greta įžymiojo Ipanemos paplūdiimio žygiuojantis pučiamųjų orkestras. Vis atsiranda nauji paradai – pvz. vienas užsieniečių labiausiai pamėgtų „Sargento pimenta“ sambos ritmu atlieka „The Beatles“ dainas.

Verta pasižiūrėti gatvės renginių grafiką, bet neverta prie jo labai prisirišti: parašyta renginio pradžia gali būti 1 ar 2 valandom ankstesnė, nei reali, o vienas renginys, kur ketinome eiti, nė neįvyko. „Karmelitų“ paradas vėlavo apie valandą, bet jau iš jo išeidami matėme, kad į tą gatvę plūsta ir plūsta nauji žmonės – matyt, tikėjosi, kad vėluos dar labiau. Karnavalo savaitgalį nereikia ieškoti bloco – tiesiog vaikščiok po miestą ir rasi jį savo kelyje.

Rio karnavalo apranga – seksuali ir iššaukianti

Vienas įspūdingiausių dalykų karnavale – net ne jo renginiai, o milijonų eilinių rio de žaneiriečių apranga. Daugelis tiesiog rengiasi kuo iššaukiančiau, kuo seksualiau. Itin daug vyrų, persirengusių moterimis, moterų vaikštančių gatvėmis vien su liemenėlėmis (viena ėjo net be jos) ir pan. Populiaru persirengti policininkais, angelais, velniais, bet pasitaiko ir ypatingesnių herojų – pavyzdžiui, robotas.

Šeštadienį-pirmadienį taip apsirengę žmonės nėra mažuma – jie yra dauguma. Tokių žmonių daug pamatysi ir aplinkinėmis savaitėmis – ypač vakarais, savaitgaliais.

Seksuali ne tik apranga. Kaip pasakojo pažįstama brazilė, devyni mėnesiai po karnavalo išauga Brazilijos gimstamumas. Todėl net prie sambodromo nemokamai dalijami prezervatyvai (kurie, panaudoti, paskui visur sumėtomi). Oraliniu seksu užsiimančią porą po eilinio gatvės mačiau net paplūdimyje, kokią 18 val., po eilinio gatvės parado aplink šmirinėjant praeiviams. Ilgi vieši bučiniai – išvis norma.

Mieste veikia karnavalo kostiumų parduotuvės, pigiau apsipirkti siūloma „Uruguaiana“ stotelės turguje (tiesa, labai daug gerų karnavalinių dalykų ten neradome). Pasiruošti drabužius tikrai verta – taip galėsi jaustis karnavalo dalimi, be to, kada gi daugiau gali taip paišdykauti su savo išvaizda (ir nebūti laikomas idiotu)?

Liūdonoji Rio karnavalo pusė – nusikaltėliai, nuo kurių nukentėjau ir aš

Rio de Žaneiro karnavalas turi ir liūdnąją pusę. Tai – neabejotinai nesaugiausiais renginys, kuriame buvau. Policija – ant kiekvieno kampo, net skraido sraigtasparniais, stovi po dešimt, bet, kaip pasakojo vietiniai, iš to mažai naudos, nes Brazilijos įstatymai labai silpni, ypač prieš nepilnamečius: jie iškart paleidžiami ir vėl grįžta gaujomis plėšikauti.

Mane šešių banditų gauja užpuolė tiesiog minios centre. Pastojo kelią, griebė už kišenių. Man ištrūkus, parvertė ant žemės, toliau plėšė, o atsistojus blokavo kelią. Kai pasitraukiau kiek toliau, mėgino apiplėšti mano žmoną, kuriai suklykus tarsi pastraukė, vėliau bandė plėšti vėl. Dešimtys ar šimtai aplinkinių viską matė ir nereagavo, tik džiaugėsi, kad ne juos plėšia (viena paskui man pakomentavo: „koks nesaugus mūsų miestas!“).

Tos pačios dienos vakare mačiau ir dar vieną apiplėšimą, muštynes, o turistinės policijos nuovada buvo pilna užsieniečių panašiomis istorijomis: indai, rusė, ispanai… Jie skundėsi, kaip bejausimiškai ir biurokratiškai policija viską „tvarko“ ir nė nesistengia ko nors tirti: pasakė ispanai policininkams gatvėje, kad „penkiolikos banditų gauja štai ten plėšia paplūdimio lankytojus“, o jie tik linktelėjo galva ir tiek. Bet Brazilijoje gyvenanti vokietė pamokė, kad jų kančios menkos.

Brazilus aptarnaujančios nuovados esą tokios perpildytos, kad ten tenka laukti valandų valandas, kol užpildysi pareiškimą. Jei policija nieko nepamato savo akimis, nesulaiko vagies nusikaltimo metu – tai nieko ir nedaro, kad ir kiek daug policininkų – ženkliai mažiau nei nusikaltėlių.

Iš tikro, sunku kažką patarti. Man kažkiek padėjo, kad turėjau daug kišenių, o svarbiausius daiktus laikiau gilesnėse – todėl pavogė ne tokius svarbius (ne piniginę, pasą ar telefoną). Greičiausiai stebėjo mane kurį laiką, nes išplėšė kišenę esančią virš tos, į kurią nufotografavęs aplinką dėjausi mobilųjį telefoną.

Be abejo, karnavale gali ir nieko neatsitikti – bet šiaip tai yra anarchijos laukas, kuriame ir banditai daro ką nori.

Būna patarimų, tarkime, nesinešti fotoaparatų ar telefonų – na, bet juk norisi turėti iš karnavalo prisiminimą. Tad teko pasitenkinti kitais patarimais, kurie nepadėjo: nei šviesus paros metas (apie 11 val.), nei miesto centras, nei minios aplinkui, nei policija netoliese, nei du bendrakeleiviai (tiesiog, plėšikų buvo daugiau). Pažįstama brazilė vėliau išreiškė apgailestavimą, kad neatsiuntė mums “saugesnių gatvės paradų sąrašo” – nors, kai kurių nusikaltimų aukų, su kuriomis bendravau, nuomone, ir tas saugumas tėra iliuzija: kai kurie rajonai, kaip Ipanema, atrodo saugesni, nes turtingesni, bet nusikaltėliai ten siaučia lygiai taip pat.

Rio karnavalas – būtinas keliautojo atradimas

Net ir su šia liūdna patirtimi, ne tik kad nesigailiu aplankęs Rio de Žaneiro karnavalą, bet ir rekomenduoju ten apsilankyti kiekvienam, kuris tik gali.

Norisi lyginti šį renginį su garsiausiais pasaulio renginiais. Žmona palygino su Eurovizija (taškų skyrimas, rodomas per televiziją, panašus). Bet karnavalo masteliai didesni šimtus kartų, dainų (ir pasirodymų) temos daaaaaug rimtesnės. Gal karnavalas arčiau kokio sporto pasaulio čempionato, Olimpiados, bet ir tai tik iš dalies…

Su kuo belygintum – kažko panašaus pasaulyje už Brazilijos ribų tiesiog nėra. Taip, karnavalai yra daug kur – bet tik ta masinė dalis, gatvių paradai. Tik Brazilijoje tai apjungė sportą, teatrą, cirką ir dar daug ką, atsirado kovos ir čempionatai. Ir Rio karnavalo aukščiausioji lyga, pagal pasirodymų lygį, skiriamas lėšas, mastelius ir dėmesį jam – tarsi tokio renginio pasaulio čempionatas.

Visa tai žinant, dar nuostabiau, kiek mažai pasaulis apie tai žino. Į kiekvieną karnavalą teatvyksta dešimtys tūkstančių turistų iš svetur, ir tie patys dažniausiai tepasigėri spalvomis ir garsais. Tai tas pats, kas žiūrėti futbolą ar krepšinį, nežinant jo taisyklių. Anglų kalba net karnavalo rezultatų niekur nerasi. Net Vikipedijos straipsniai apie konkrečius karnavalus tik portugalų kalba…

Bet nuo to karnavalą aplankyti tik žaviau. Tai vis dar yra atradimas, kokių domėdamasis pasauliu, jo renginiais, jau nebesitiki atrasti. Atrodo, vyksta globalizacija, jau viską visi žino, įdomiausiose vietose turistai seniai užgožė vietinius ir nebent kur Afrikos gilumoje dar gali atrasti ką nors nesuprasto. Bet štai dar imi ir atrandi ką naujo 12 milijonų gyventojų mieste. Visi žino faktą, kad būna toks karnavalas – bet nuo to jis nepasidaro atrastas ar nuvalkiotas.