Išskleisti meniu

Brazilijos įdomybės

Brazilija – džiunglių ir švenčių šalis

Brazilija – džiunglių ir švenčių šalis

| 8 komentarai

Brazilija – tai didžiausios pasaulio džiunglės, galingiausios upės ir įspūdingiausi kriokliai. Pribloškiama ilga pakrantė ir platūs paplūdimiai.

Brazilija žavi ir kultūra, suvienijusia Europos, Afrikos ir Amerikos tradicijas. Brazilai geba ugningai švęsti paprastus dalykus – ir eilinį futbolo mačą, ir net sambos repeticiją.

Kartu Brazilija turi ir tamsiąją pusę: itin didelį nusikalstamumą ir socialinę atskirtį. Jos didmiesčiuose gražių pastatų išlikę mažai. Tačiau nuvykus į šalies gilumą dar galima rasti žavių miestelių, kur gyvenimas teka senąja vaga.

Savo kelionių metu aplankiau tiek ištyrinėtą, tiek ir mažiau atrastą Braziliją, vieną didžiausių pasaulio valstybių. Be to, daug dirbu su brazilais – taigi, šią kultūrą pažįstu ir iš vidaus.

Žalios kalvos, jūra, paplūdimiai: Rio de Žaneiro panorama.

Įspūdingiausios Brazilijos vietos

Brazilijos lankytinos vietos, į kurias, išnagrinėjęs daug informacijos, nutariau nuvykti:

San Paulas. Didžiausias visos Pietų Amerikos miestas. Aplink niūrų centrą su didingais, bet neretai apleistais pastatais – nesibaigiančios aukštų betoninių daugiabučių džiunglės ligi horizonto. San Paule – ir toliausiai nuo Lietuvos nutolęs lietuvių rajonas (tarpukariu ten gyventi persikėlė trisdešimt tūkstančių tautiečių).

Igvasu kriokliai. Tų krioklių ten – iki 300, ir nesunkiai praleidau porą dienų žvelgdamas į vis kitas, viena už kitą įspūdingesnes vandens sroves, ir vis kitaip: iš apačios, viršaus, nuo laivelio denio, iš ten, kur apsitaško, iš Brazilijos ir gretimos Argentinos. Juk Igvasu iš 82 m aukščio krenta daugiau vandens, nei prateka visomis Lietuvos upėmis… O šalimais – fantastikos kūrinius primenanti produktyviausia pasaulyje Itaipu hidroelektrinė, kurioje turbinas suka dar septyniskart daugiau vandens, nei krenta nuo Igvasu krioklių.

Tik keleri iš šimtų Igvasu krioklių.

Amazonija. Didžiausios pasaulio džiunglės, kurių plotas – kaip 85 Lietuvų. Pati Amazonė tokia plati, kad jos krantų nejungia nė vienas tiltas, o per liūčių sezoną, kai vanduo pakyla sulig triaukščiais namais, net kito kranto vietomis nesimato. Ir visur aplink – unikalios gyvūnų, augalų rūšys. Amazonijos sostinė Manausas – milijoninis didmiestis vidury džiunglių, iš kurio net į atokesnius priemiesčius tenka keliauti laivais… Unikaliausios regiono patirtys: nakvynė hamake laivo denyje, hamake džiunglėse.

Saulėtekis virš džiunglių. Tolumoje - upė

Saulėtekis virš džiunglių. Tolumoje – Tapažoso upė, 33 kartus vandeningesnė už Nemuną ir tik vienas daugybės Amazonės intakų

Brazilijos miestas. Naujoji šalies sostinė, lėktuvo formos „ateities didmiestis“, ~1960 m. pastatytas vos per trejus metus. Jis – tarsi vienas didelis modernistinės architektūros kūrinys, viskas ten logiška ir suplanuota: nuo adresų sistemos iki rajonų paskirčių („ministerijų gatvė“, „viešbučių rajonas“, „bankų rajonas“…). Abejoju, ar gyventojams taip patogiau, bet ypatingąjį miestą pripažino… religinės „sektos“: net trys neįtikėtini milžiniški kultai čia įkūrė savo štabus.

Memorialas žymiausiems brazilams Brazilijos mieste.

Minas Žeraisas, kur prieš tris šimtus metų buvo išgaunama pusė pasaulio aukso. Tais laikais pastatyti romantiški balti kalnų miesteliai labai stačiomis tašytų akmenų gatvėmis, kupini puošnių barokinių bažnyčių ir rūmų, beveik nepakitę iki šiol.

Rio de Žaneiras, vienintelis milžiniškas pasaulio didmiestis, kurio tikroji žvaigždė yra ne pastatai, tačiau gamta: rajonus skiriantys stebuklingų formų kalnai, ilgi smėlėti paplūdimiai. Turtinga džiaugsminga kultūra – irgi visad šalia: samba, futbolas, bosa nova (nesunkiai viską patirsi per kelias dienas).

Bažnyčia sename Paračio mieste Rio de Žaneiro valsitijoje. Iki iškilo Rio, per šį turtingą miestelį buvo gabenamas Brazilijos auksas

Pantanalis. Didžiausia pasaulyje pelkė, kurioje lengviausiai Brazilijoje pamatysi gyvūnus. Bereikia užvažiuoti dienai-kitai ir išvysi šimtus kapibarų, dešimtis ūdrų ar kaimanų, agučius, šarvuočius ir kitą unikalią Amerikos gyvūniją. O, jei pasiseks – ir jaguarų, ocelotų, tapyrų, skruzdėdų. Daugelis gyvūnų visai nebaikštūs!

Klasikinis Pantanalio vaizdas - sezoniniai ežerai. Sausu metų laiku daug kur nenuplauksi, drėgnu - nenuvažiuosi.

Klasikinis Pantanalio vaizdas.

Salvadoras. Senoji Brazilijos sostinė, žavinti geriausiai Brazilijoje išsaugotu didmiesčio senamiesčiu su auksinėmis bažnyčiomis ir labai turtinga afrikine kultūra (afrikietiška pagonybė, kapoeira): mieste jo Afrikos kilmė jaučiasi labiau nei kur kitur Brazilijoje. Tiesa, Salvadoras garsėja ir nesaugumu.

Salvadoro senamiestyje

Salvadoro senamiestyje

Resifė ir Olinda. Kiek primirštas didmiestis šiaurės rytuose, turintis gražų senamiestį ir kiaurus metus karštus paplūdimius aplink.

Pietų pakrantės. Rodos begaliniai smėlėti paplūdimiai į pietus nuo San Paulo. Visokiausi kurortai: nuo Majamį primenančių dangoraižių iki gamtinių užkampių ir salų be automobilių. Tai – saugiausia, turtingiausia ir “europietiškiausia” Brazilijos dalis, kur dauguma gyventojų – imigrantų iš Europos palikuonys, o kai kurie miesteliai iki šiol alsuoja kokios vienos ar kitos Europos šalies ritmu ir net kalba jos kalba.

Balneario Kamboriu kurortas, kuriame - 4 iš 10 aukščiausių visos Pietų Amerikos pastatų

Balneario Kamboriu kurortas, kuriame – 4 iš 10 aukščiausių visos Pietų Amerikos pastatų. Joks geras būstas Brazilijos gamtoje neapsieis be hamako – ir net daugiaaukščių butuose, būna, kartais randi hamakus.

Gamtos Brazilijoje nereikia toli ieškoti

Daugumą keliautojų į Braziliją atvilioja gamta, ir ji ten visada šalia. Net didmiesčiuose pilna įvairiausių ryškiai žydinčių medžių, atklysta gyvūnų. Štai Rio de Žaneire sutikome valgyti prašiusią beždžionėlę marmozetę, ką jau kalbėti apie įvairiausius driežus, milžiniškus ir spalvingus drugius.

Šis Amazonės delfinas – laukinis, tiesiog nebijo atplaukti artyn turistų, jei yra šeriamas. Jų ten – gausybė; mačiau ir tiesiog plaukdamas upe anapus laivo borto.

Žymiausių lankytinose vietų (Igvasu kriokliai, Amazonė, Pantanalis) gamta neturi lygių visame pasaulyje, bet ir ten be pagrindinių jų įdomybių, verta ir tiesiog pasigėrėti „eiliniais“ gyvūnais ir augalais.

Pantanalio kapibaros (kairėje). Tokių matėme šimtą ir gidas jų net nerodė - jam tai taip įprasta. Bet mums toks keistas, naujas gyvūnas, kaip ir daug Pantanalio amerikietiškos faunos

Pantanalio kapibaros (kairėje). Tokių matėme šimtą ir gidas jų net nerodė – jam tai taip įprasta. Bet mums toks keistas, naujas gyvūnas, kaip ir daug Pantanalio amerikietiškos faunos

Tais, kurie žmonių nevengia ar lengvai prijaukinami. Tuo tarpu tuos, kurių mažai ir kurie gyvena džiunglėse ar prabunda naktimis (tarkime, jaguarus), pamatyti labai sunku. Kartais paprasčiau išgirsti.

Žydintis medis prie sostinės Brazilijos.

Brazilijos paplūdimių užtektų šimtui kitų šalių

Kitas Brazilijos koziris – paplūdimiai. Jie kone begaliniai: Brazilijos krantų ilgis yra 8000 km ir didžioji dalis to platūs, didingi smėlėti paplūdimiai!

Gali rasti kokių tik nori – nuo miesto paplūdimių su dangoraižiais už nugaros iki gamtos užgožtų salų. Nuo trankių neužmiegančių pramoginių kurortų iki paplūdimių, pasiekiamų tik laiveliais ar ilgais žygiais pėsčiomis. Vietos užteks visiems!

Ilha do Mel sala be automobilių

Ilha do Mel sala be automobilių

Daugelis brazilų gyvena arba pakrantėje, arba ne toliau nei 3 val. kelio iki paplūdimio. Tad paplūdimys nuo vaikystės jiems įaugęs į kraują. Jis – ir žaidimų aikštelė, ir pramogų erdvė, ir susitikimų vieta ar net intelektualių pokalbių arena. Vaikai, paaugliai, šeimos, seneliai ištisą dieną leidžia pasistatę kėdutes ir skėtį, gurkšnodami gėrimus ar sportuodami, ar mirkdami valandą-kitą jūroje. Ir tai viena retų vietų, kur turistai, turtingieji ir vargšai – kartu.

Santa Katarinos paplūdimyje porelė statosi palapinę. Taip paplūdimiuose praleidžiama visa diena

Santa Katarinos paplūdimyje porelė statosi palapinę. Taip paplūdimiuose praleidžiama visa diena

Šiauriniuose Brazilijos krantuose vasaros dienom +31, žiemos – +26. Pietiniuose – vasaros dienom +29, žiemos – +21. Reikia prisiminti, kad vasara ir žiema Brazilijoje susikeitusios vietom: t.y. pagrindinis brazilų “sezonas” yra gruodis-vasaris.

Tačiau “Gerai ten, kur mūsų nėra”. Ir dažno brazilo mistifikuota svajonė – “tikra žiema kaip Europoje”. Be pajūrio kurortų Brazilijoje gyvuoja ir “aukštumų kurortai”. Ir ne, pasiturintys brazilai ten keliauja ne vasaromis atsivėsinti: jie ten žiemoja tikėdamiesi, kad gal šie metai bus vieni tų kelių stebuklingų, kai prisninga.

Aukščiausiame Brazilijos mieste Kampos do Žordao

Aukščiausiame Brazilijos mieste Kampos do Žordao – 1600 m – kur viskas įrengta europietiška dvasia, o viešbučio restorane pilna 2003 m. sniego nuotraukų – kad nesuabejotume, jog taip *gali* būti

Brazilija milžiniška: kaip po ją keliauti

Brazilija yra penkta didžiausia pasaulio valstybė – tiek pagal plotą, tiek pagal gyventojų skaičių. Atstumai tarp nutolusių lankytinų vietų gali būti ir 1000 ar 2000 kilometrų. Jeigu pakeliui nėra ką lankyti, geriausia skristi. Vidinių skrydžių Brazilijoje daug ir nors jie brangesni, nei Europoje, jie pigesni, nei daug kur kitur Amerikoje (vienas gali kainuoti 50-150 eurų). Būtent naudodamasis vietinėmis pigių skrydžių avialinijomis aš skridau prie Igvasu krioklių, į Pantanalį, Salvadorą, Resifę, Amazoniją.

Amazonijos Karibais vadinamas Alter do Šao paupio kurortas iš besileidžiančio lėktuvo.

Amazonijos Karibais vadinamas Alter do Šao paupio kurortas iš besileidžiančio lėktuvo

Brazilijos pietryčiuose, kur žmonės gyvena tankiau, atstumai tarp lankytinų vietų mažesni. Todėl automobiliu važiavau iš šalies sostinės Brazilijos per Minas Žeraisą ir Rio de Žaneirą į San Paulą, taip pat iš San Paulo į Pietų pakrantę (Florianopolį). Galima keliauti ir tarpmiestiniais autobusais (tačiau keleiviniai traukiniai, privatizavus geležinkelius, Brazilijoje panaikinti).

Stačios gatvės Minas Žeraiso valstijos „aukso miestelyje“ Oro Prete. Šiaip Brazilijoje pagrindiniai keliai neblogi.

Visa tarpmiestinė Brazilijos transporto infrastruktūra dažnai atrodo statyta pernelyg seniai, kai dar važinėdavo mažiau kas. Net mokamose automagistralėse, pasitaiko, valandoms “klimpsti” sunkvežimių kamščiuose (tiesiog, magistralių tarp didelių miestų per mažai), o oro uostai visuomet sprogte sprogsta nuo žmonių. Bet sistema prižiūrėta.

Užsikišusi Brazilijos magistralė

Užsikišusi Brazilijos magistralė

Po Brazilijos didmiesčių centrus savo automobiliu geriau nevažinėti, nes kamščiai dideli, o automobilio statymas – labai brangus. Kur yra metro geriausia važinėti juo (deja, jis Brazilijoje retas). Autobusų sistema sudėtinga: maršrutų šimtai ir jie stotelėse nesužymėti, sąrašą galima rasti tik portugališkose internetinėse svetainėse (kažkiek padeda Google Maps, bet ne visada). Vienas pliusas: viešojo transporto stotys („terminalai“). Kone kiekvienas Brazilijos miestas tokias turi, ir beveik visi autobusų maršrutai prasideda nuo tokios stoties: pakanka į ją nuėjus pasiteirauti autobuso numerio ir platformos, ties kuria tas maršrutas stoja. Viešojo transporto stotis dažniausiai būna centre (tarpmiestinių autobusų – priemiesčiuose).

Motociklininkai užvežantys į favelas

Motociklininkai užvežantys į Rio de Žaneiro favelas – ant kalnų stūksančius lūšnynus, kur įvažiavimas tik vienas

Geresnis, aiškesnis ir saugesnis sprendimas – Brazilijoje itin stiprus „Uber“. Jei keliauji keliese, nedidelį atstumą, važiuoti „Uber“ kartais net pigiau, nei viešuoju transportu. Jei keliauji vienas ar dviese, gali naudotis „Uber Juntos“: dalintis „Uber“ su kitais ta pačia kryptimi vykstančiais žmonėmis.

Jei dar kyla noras visą Braziliją apvažiuoti automobiliu ar viešuoju transportu, kviečiu pažiūrėti šią atstumų lentelę (nuotrauka daryta prie Santaremo)

Jei dar kyla noras visą Braziliją apvažiuoti automobiliu ar viešuoju transportu, kviečiu visų pirma pažiūrėti šią atstumų lentelę (nuotrauka daryta prie Santaremo Amazonijoje)

Amazonės upių baseinas – viena paskutinių pasaulio vietų, kur dar įprasta keliauti reisiniais upių laivais. Tiesa, šios kelionės matuojamos ne valandomis, o paromis tylaus gulėjimo hamake stebint lėtai slenkančius tolimus krantus. Romantiška, bet laiko tam pritrūko. Regionui pažinti pasirinkau trumpesnes ekskursijas iš Manauso ir Santaremo, kurių metu pamačiau ir džiungles, ir gyvūniją, ir vietos indėnų tradicijas. Tarp regiono didmiesčių patogiausia skristi: keliai yra ne visur, kai kurie keliai liūčių sezono metu “paskęsta”.

Tipiški Amazonės laivai.

Tarp turto ir skurdo – vienas žingsnis

Nepaisant Brazilijos regionų įvairovės, girdėjau gerą mintį, kad patiems brazilams Brazilija susideda iš dviejų dalių. Pusė jos yra turtinga tarsi Belgija, kita pusė – skurdi lyg Indija. Turtingiausiuose rajonuose kainos (ir žmonių algos) lyg Vakarų Europoje. Skurdžiuose pigiau nei Lietuvoje, tačiau žmonių pajamos menkesnės daug labiau. Tai vadinamieji lūšnynai, arba favelos.

Oficialiai juose gyvena kas dvidešimtas brazilas, bet brėžti liniją sunku: daug rajonų ir miestelių atrodo vos kiek geriau nei favelos, o ir pačios favelos nėra tokios nevilties oazės, kaip gali pasirodyti išgirdus žodį „lūšnynas“: jose verda gyvenimas, dirbama ir švenčiama, palaikiams netinkuotiems raudonų plytų nameliams pristatomi vis nauji ir nauji aukštai. Tiesa, automatu mosuojantį jaunuolį irgi mačiau.

 Vidigalio favela Rio de Žaneire. Tiesa, pastatarojoje faveloje besiruošiant Olimpiadai situacija pagerėjo

Vidigalio favela Rio de Žaneire. Tiesa, pastatarojoje faveloje besiruošiant Olimpiadai situacija pagerėjo

Daugelį „braziliškų linksmybių“ sukūrė būtent vargšai. Rio de Žaneiro karnavalo sambos mokyklos įsikūrusios favelose, ten – ir vieni aistringiausių futbolo sirgalių. Tačiau gebėjimas linksmintis vienija luomus: gyva muzika suskamba ir prestižiniuose baruose, ir prekybos centro maisto zonoje (food court), ir nemokamuose teatruose, ir favelų aikštėse. Keliaujant po Braziliją tiesiog būtina pasinerti į kokią vietinę pramogą (futbolas, koncertai). Bet net ir tai bus tik koks dešimtadalis to įspūdžio, kurį sukelia Karnavalas – kone mėnesio trukmės beprotybės, seksualumo, šokio ir muzikos fiesta, apimanti ne vieną didįjį Brazilijos miestą. Garsiausias vyksta Rio de Žaneire (tačiau ir kiti įdomūs bei labai skirtingi), o karnavalo apogėjus – maždaug prieš Užgavėnes.

Vienas įspūdingų Rio de Žaneiro Karnavalo pasirodymų. Tai - tik viena platforma iš virš 50 per vakarą. Pasirodymas trunka virš 8 valandų ir jame dalyvauja 30 000 šokėjų spalvingiausiais kostiumais. Ir tai tik oficialioji dalis - gatvių paraduose siaučia milijonai

Vienas įspūdingų Rio de Žaneiro Karnavalo pasirodymų. Tai – tik viena platforma iš virš 50 per vakarą. Pasirodymas trunka virš 8 valandų ir jame dalyvauja 30 000 šokėjų spalvingiausiais kostiumais. Ir tai tik oficialioji dalis – gatvių paraduose siaučia milijonai

Itin mėgsta brazilai ir reikšti save per išvaizdą: daugybė žmonių vilki įvairių subkultūrų drabužiais, apsinuogina labiau nei įprasta kitur ar išvis ekscentriškai modifikuoja kūną (veido tatuiruotės, mėlyni plaukai, juodas lūpdažis ir pan.). Karts nuo karto pamatysi moterimi persirengusį vyrą – jie save vadina “travesti”. Pagal plastinių operacijų skaičių Brazilija nusileidžia tik JAV ir net kokia favelos moteris sunkiai uždirbtus pinigus gali išleisti krūtų padidinimui. Netgi prekybos centruose gali pasidaryti tatuiruotę prisileisti botokso – tarsi tai būtų kokia šukuosena ar manikiūras.

Didelės krūtinės Brazilijoje ne išimtis, o norma

Tokia moters figūra Brazilijoje nėra reta išimtis

Brazilai, remiantis apklausomis – vieni laimingiausių pasaulio žmonių. Įdomu, kad jie niekad niekur masiškai neemigruodavo. Ir šiandien gana daug brazilų geriau renkasi skursti, nei sunkiai dirbti: juodus darbus didmiesčiuose kai kur jau daro iš ispanakalbių Lotynų Amerikos šalių atvykusieji.

Sambos repeticja ruošiantis Rio de Žaneiro karnavalui vienoje miesto sambos mokyklų (jos pasižiūrėti parduodami bilietai)

Nusikaltėliai – didžiausia Brazilijos antireklama

Įsijausti į brazilišką pozityvumą labiausiai trukdo nusikalstamumas. Statistika liūdnai įspūdinga. Kas devinta pasaulio žmogžudystė įvyksta Brazilijoje (penkiasdešimt tūkstančių per metus), nors tik kas keturiasdešimtas žmogus ten gyvena. Turistai dažniau nukenčia nuo nesibaigiančių vagysčių ir plėšimu. Pasak vietinių, ypač pavojingi nepilnamečiai, nes pagal Brazilijos įstatymus policija negali jų suimti: mačiau, kaip policija vaikėsi grupelę vaikų, bet tik atsiims vogtus daiktus ir paleis. Jokioje kitoje šalyje tiek kartų nenukentėjau nuo banditų, kaip Brazilijoje: štai Rio de Žaneire vidury baltos dienos mane apiplėšė (viską matė ir nieko nedarė dešimtys praeivių), Manause atakavo kišenvagiai. Laimė, pasirinko ne tas kišenes, kur būta brangiausių daiktų…

Kai Brazilijoje karšta ir nesirengiama daug - ypač per Karnavalą - sunku kur ką paslėpti.

Kai Brazilijoje karšta ir nesirengiama daug – ypač per Karnavalą, kai daryta ši nuotrauka – sunku kur ką paslėpti.

Net turtingiausi Brazilijos miestai bei rajonai, o ypač – didmiesčių senamiesčiai – pilni narkomanų, gyvenančių gatvėje ir mintimis skrajojančių kitame pasaulyje: štai vienas, prisituštinęs į kelnes, iš pažiūros įsivaizduoja vaidinantis teatre, štai kitas garsiai rėkauja atsitiktinius žodžius ir kabinėjasi prie aplinkinių, štai trečias staiga ima kąsti sau į ranką, ketvirtas perėjoje apsivemia, dar šimtai miega ar guli tarp šiukšlių, mirusiu žvilgsniu sekdami praeivius. Labiausiai pribloškia, kiek šitokių žmonių daug: vietomis jie skaičiumi nustelbia „normalius“. Reta šalių, kuriose jaučiausi taip nesaugiai kaip Brazilijoje. Vietinių raminimai irgi nepadėjo: „Čia gana saugu, iš mūsų tik tris automobilius pavogė“, „Iš pas mane gyvenusių turistų nieko nepavogė… Tiesa, iš vieno atėmė mobilų, na bet jis gatvėje žinutes rašinėjo“. O kur dar elektrifikuotos ir spygliuotos tvoros, supančios kiekvieną bent kiek turtingesnį namą, dvigubi vartai, neperšaunami stiklai (kažkieno vis tiek bandyti išdaužti), tanketes primenančios automatais ginkluotų inkasatorių mašinos, išmoningiausi būdai slėpti brangenybes: štai vienas, atsisegęs klyną, išsitraukia banknotus iš apatinių kelnaičių, kitas iš kojinių, merginos telefonas išryškėjęs iš po triko, gidas pataria telefoną nešti įsuktą į kepurę, o vos išsitrauki jį viešumoje – jau aplinkiniai drausmina, apšneka „tas vyras prašosi būti apiplėštas“. Ir dar visos siaubingos istorijos, kurias iš savo patirties pasakojo kiekvienas pažįstamas brazilas: „Mane buvo pagrobę: įšoko į mašiną, įsmeigė ginklus, liepė važiuoti į lūšnyną, viską atėmė, liepė pasakyti kortelių kodus ir paliko ten – bet kitus tokiose situacijose nužudo“ ir panašios.

Benamiai prie užgrobto apleisto namo San Paule. Google Street View galima pamatyti, kad dar 2010 m. šis pastatas buvo normalus, ten veikė federalinė policija. Nuotrauka daryta 2015 m., o 2018 m. pastatas iki pamatų sudegė. Beje, San Paulo valdžia siūlo benamiams kur gyventi ir pašalpas, bet dauguma ten neina, nes tektų atsisakyti narkotikų ir alkoholio

Ne tik Brazilijos turtuoliai, bet ir vidurinioji klasė priversta gyventi tvirtovėse. “Savą” pasaulį nuo “svetimo” skiria, dvigubos durys (automobiliu įvažiuoji pro vienus vartus ir tik šiems užsidarius atsidaro antri), naujausiuose daugiabučiuose – net pirštų atspaudų detektoriai, veidų atpažinimas (kai apsistoji AirBnB surenka tavo biometrinius duomenis – antraip nepatektum net į laiptinę).

Daugiabučių bendros erdvės (iki stogų baseinų) labiau išpuoselėtos nei Lietuvoje, bet vos iškišęs galvą pro apsaugininkų stebimas jų duris patenki į anarchišką chaosą, vietomis pagalvodamas, ar grįši sveikas.

Tai - ne koks 5* viešbutis, o baseinas ant daugiabučio stogo. Juo gali naudotis visi gyventojai ir jų svečiai.

Tai – ne koks 5* viešbutis, o baseinas ant eilinio naujo San Paulo daugiabučio stogo. Juo gali naudotis visi gyventojai ir jų svečiai.

Į tai, kad gali būti apvogti, brazilai stengiasi nekreipti dėmesio: „Jei puls plėšikai, grasins ginklu – viską atiduokite ir nesinervinkite“ – Rio de Žaneiro olimpiados lankytojus pamokė vietos politikas – „juk nepergyvenate dėl išlieto kavos puodelio“. O viena brazilė klientė, su kuria kartu vakarieniavome, su olimpine ramybe balse sakė: „Užsakiau stalelį. Padavėja sakė, kad priešais kavinę vyksta susišaudymas – bet nieko, iki susitikimo laiko po poros valandų nurims“.

Tačiau brazilų kantrybė turi ribas. Pirmą kartą istorijoje brazilai pradeda masiškiau emigruoti, „atsikurti“ savo protėvių pilietybes (tarp jų – Lietuvos). Kai Brazilijos lietuvių, kuriems padedu tapti Lietuvos piliečiais, paklausiu, kodėl nusprendė emigruoti, daugelis visų pirma mini nesaugumą.

Paplūdimiai - viena zonų, kurią plėšikai dažnai puola. Su aukomis susidūrėme ir asmeniškai. "Ką tik bėgo minia paauglių ir visiems viską plėšė iš rankų" - sakė.

Paplūdimiai – viena zonų, kurią plėšikai dažnai puola. Su aukomis susidūrėme ir asmeniškai. ‘Ką tik bėgo minia paauglių ir visiems viską plėšė iš rankų’ – sakė. Nuolatinė istorija. Paaugliai Brazilijoje negali būti baudžiami, policija juos sulaiko ir iškart paleidžia – dėl to vietiniai patarė suklusti ir ratu aplenkti nepilnamečių susidūrimus

Tiesa, nuolatinis skundas „Per daug jau juos (banditus) užsileidome“ 2018 m. lėmė valdžios pasikeitimą, sustiprinta policija, ir, kaip sakė pažįstamas brazilas, „Dabar jau galiu eiti į San Paulo centrą su fotoaparatu“. Pridurčiau – tol, kol esi pareigūnų akiratyje, nes apiplėšimą „vos už kampo nuo policininkų“ patyriau ir aš, ir daug pašnekovų.

Keliaudamas po Braziliją vadovaujuosi daug įvairių patarimų: pavyzdžiui, turėjau „netikrą piniginę“ su nedaug pinigų, reikalui esant, plėšikams apgauti, o daiktus buvau paskirstęs po daugybę kišenių. Po netrumpos pertraukos, vėl atsispausdinau žemėlapius, kad rečiau traukčiau telefoną. Rekomenduojama viską, ko tą dieną nereiks, palikti viešbučio seife (tokius, kaip ir saugomas parkavimo aikšteles, turi net pigiausi viešbučiai), bet kadangi dažnai apsistodavau tik trumpam, tai ne visada buvo įmanoma.

Policija daugybėje Brazilijos miestų labiau primena armiją. Rio de Žaneiras. Vien policija Brazilijoje nušauna daugiau nusikaltėlių, nei Lietuvoje žūva žmonių apskritai - bet, aišku, nusikaltėliai pražudo dar kelis kartus daugiau

Policija daugybėje Brazilijos miestų labiau primena armiją. Rio de Žaneiras. Vien policija Brazilijoje nušauna daugiau nusikaltėlių, nei Lietuvoje žūva žmonių apskritai – bet, aišku, nusikaltėliai pražudo dar kelis kartus daugiau

Tik mažuose miesteliuose kiek saugiau (vis viena ne taip saugu, kaip Lietuvoje), o blogiausia situacija šalies šiaurės didmiesčiuose.

Dar sunkiau nei vagių išvengti apgavikų ir pinigų kaulytojų. Elgetų (kartą grįžtant namo nuo metro San Paule pinigų paeiliui prašė keturi). Parkingo reketininkų, rekančių milžiniškas duokles tarsi gatvė priklausytų jiems (pvz. vienas prašė 15 EUR). Laimė, įkyrių prekijų, brukančių prekes, mažai.

Brazilijos gamta idiliškesnė už miestus, bet irgi gali tapti įkyri. Šie koačiai prie Igvasu krioklių leidžiasi glostomi, bet mėgina ką nors nukniaukti. Ir mūsų akivaizdoje vienus turistus „apvogė“. Brazilija taip pat garsėja ir nuodingų gyvūnų gausa. Tačiau pavojingiausi padarai – patys mažiausi. Visur, isškyrus San Paulo ir Rio de Žaneiro apylinkes – uodų platinamų tropinių ligų pavojus. Tiesa, jis nedidelis, ir mes nesiskiepijome

Norint nepermokėti padeda prasta apranga, ilgas demonstratyvus stebeilijamasis į kainas (gal sutapimas, bet kai eidavau pirkti vienas ir stengdavausi sudaryti nuskurėlio įvaizdį, manęs taip akivaizdžiai neapgaudinėdavo).

Šis benamis yra paplūdimio menininkas – Rio de Žaneiro paplūdimyje nuolat prižiūri ir tobulina savo smėlio pilį ir renka už ją aukas. Tiesa, įžūliai nieko nereikalauja.

Kaip ten bebūtų, paslaugių, svetingų brazilų irgi buvo visur. Nesiliauja stebinti, kaip brazilai pasitiki savo durininkais, tarnais ir kokie malonūs šie gali būti: atrodo, Lietuvoje taip nepasitikėtum. Kaip įprasta atiduoti kokiam pirmąsyk matomam restorano darbuotojui raktelį, kad nuvarytų tavo automobilį į tolimą parkingą. Kaip apsilankius privačiose ligoninėse man atliko visus tyrimus ir liepė eiti namo nesusimokėjus: “grįžkite, susimokėkite rytoj”.

Vėlgi, Brazilija – lyg du pasauliai: tvarkingi, saugūs namai ir rajonai, supami kone postapokaliptinio skurdo ir anarchijos. Ir brazilai, sutikę žmogų, tarsi instinktyviai supranta, iš kurio pasaulio tas žmogus yra: kada reikia pasitikėti, kada – bėgti.

Odos spalva – tiesiog veido bruožas?

Brazilija – imigrantų šalis. Portugalų kolonistai, afrikiečiai vergai, europiečiai ir azijiečiai imigrantai (tarp jų – lietuviai), visiškai nustelbė indėnus, kurių tautos išliko tik giliai miškuose.

Indėnų kaimas Amazonijoje. Amazonija – paskutinė Brazilijos dalis, kur dar yra šimtai tūkstančių tradiciškai gyvenančių indėnų

Tačiau priešingai daugeliui šalių, Brazilijoje artimi tarprasiniai santykiai niekad nebuvo tabu. Visi tiek prasimaišė, kad sąvoka “rasė” išvis buvo nunykusi, o šalį net lygybės trokštantys kairieji, panaikinus vergovę (1888 m.), didžiuodamiesi pakrikštijo rasine demokratija.

Odos spalva Brazilijoje – lyg plaukų spalva pas mus. Egzistuoja dešimtys ar net šimtai žodžių, kuriais brazilai apibrėžia savo odos spalvą. Populiariausi: juodaodis (preto, 8%), baltaodis (branco, 48%), rudaodis (pardo, 43% kai neduodama daugiau variantų), geltonodis (amarello, 1%), variaodis (caboclo), rusvaodis (moreno). Teoriškai baltaodžiai kilę iš Europos, juodaodžiai iš Afrikos, o rudaodžiai yra jų mišinys, bet realybė kita: kaip rodo genetiniai tyrimai, vidutiniškai kiekvienas baltaodžiu besivadinantis Rio de Žaneiro gyventojas turi po 7% afrikietiško ir indėniško kraujo; kiekvienas, besivadinantis juodaodžiu – 7% indėniško ir net 42% europietiško. Tik imigrantai ir jų vaikai neprasimaišę. Dar vergovės eroje dalis vergų jau buvo beveik baltaodžiai, dalis vergvaldžių – juodaodžiai.

Merginos vienoje tradicinių Minas Žeraiso gatvelių

Tiesa, skirtinguose Brazilijos regionuose vyraujantys veido bruožai skiriasi. Štai Amazonijoje gerokai daugiau matosi indėniškų genų, pietryčiuose dažnesni europietiški, šiaurės rytuose – afrikietiški. Sakoma, kad braziliškus pasus labai mėgsta padirbinėtojai, nes nė vienam pasaulio žmogui, gavusiam netikrą pasą, nėra sunku apsimesti brazilu.

Per brazilišką televiziją dauguma rodomų žmonių – šviesiaodžiai, mat toks grožio standartas. Juk kiekvienoje šalyje kai kurios paveldimos savybės (ausų, krūtinės, nosies dydis, forma ir t.t.) laikomos gražiomis, o kai kurios – ne.

Milžiniškas Inhotimo parkas netoli Belo Horizontės miesto – idealizuota Brazilijos gamta

Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais dėl JAV įtakos į Braziliją sugrįžo rasės sąvoka, taigi, bet kas, kas nenaudinga tamsesnės odos žmonėms, imta laikyti rasizmu. Paskaičiavus, kad šviesesnės odos spalvos žmonės vidutiniškai pasiekia daugiau (ne vien ten, kur reikalingas grožis), tuo metu valdžiusi ekskomunistinė Darbininkų partija ėmė šaukti apie diskriminaciją. Pasidarbuota iš peties: nustatytos net kvotos, kad pusė į universitetus priimamų žmonių turi būti tamsesnės odos, nepaisant jų rezultatų. Pagal šią sistemą turtingos tamsiaodžių šeimos jaunuolis netgi prasčiau besimokydamas gali įstoti į universitetą, kai tuo tarpu geriau besimokydamas šviesiaodis iš lūšnyno neįstos. Beje, žinant Brazilijos tautinį margumyną, beveik neabejotina, kad ir afrikietiško, ir europietiško kraujo turės jiedu abu. Taip be amžino susiskaldymo į turtingus ir vargšus, Brazilijoje atsirado naujas – rasinis.

Sutikti brazilai skundėsi, kad prie Darbininkų partijos politinė nuomonė, neapykanta turtingiems, imta formuoti net mokyklose, kuriose net panaikinta privaloma užsienio kalba. Esą kilo net opozicinis judėjimas „Mokymasis be partijos“.

Amazonės teatro vidus Manause, kaip ir daug Brazilijos imperijos XIX a. pabaigos pastatų, labai didingas. Jo gausybėje simbolių ir skulptūrų įamžinti įvairios kilmės brazilai: europiečių, afrikiečių, indėnų

Katalikybę keičia protestantizmas

Brazilija – daugiausiai katalikų pasaulyje turinti valstybė (~140 mln.). Religija ten – labai rimtas reikalas: bereikia apsilankyti antroje pagal dydį pasaulio katalikų bažnyčioje prie Aparesidos. Aplink ją susiformavo ištisas religinis kurortas su lynų keltuvu, turgumis, lunaparku ir viešbučių eilėmis. Religija ir pasaulietinis gyvenimas Brazilijoje persipynę: neretai pamatysi ant automobilių ar autobusų užklijuotus religinius šūkius, gatvėmis vaikštančius vienuolius. Padėkų Dievui aptikau, net pavyzdžiui, paukščių zoologijos sode, o parlamento posėdžių salėje kabo kryžius. Visa tai, tikriausiai, krikščionybės sveikumo požymis: jei kažkuo tikrai tiki, tai atrodo tokia pati realybės dalis, kaip ir politika, gamta, pramogos ar automobiliai.

Šv. Pranciškaus bažnyčios auksinis vidus

Šv. Pranciškaus bažnyčios Salvadore auksinis vidus

Tačiau štai katalikybės dominavimas pastaraisiais dešimtmečiais susvyravo. Žmonės palieka auksais išpuoštas jos bažnyčias ir eina į kur kas kuklesnes, bet „gyvesnes“ protestantiškas, įsikūrusias kur pirmuose namų aukštuose. Tokių mačiau labai daug. Afrikietiškos kultūros žmonėms ypač artimi charizmininkai / sekmininkai, savo apeigose daug dainuojantys, mėginantys berti žodžius iš sąmonės srauto. Jau beveik ketvirtis brazilų – protestantai. Pakanka įsijungti televizorių ir galėsi suskaičiuoti kokius penkis įvairiausių protestantinių bažnyčių kanalus, kiekviename kurių visokie pastoriai nuolat rėš ugningas religines kalbas.

Tradicinė sena barokinė katalikų bažnyčia Oro Prete, žymiausiame Brazilijos miestelyje

Be krikščionybės, Brazilijoje yra kandomblė (modifikuota afrikietiška pagonybė), kurią pamatyti sunkiau (maldos namai terreiro nesiskiria nuo paprastų), su savo baltai vilkinčiais sekėjais. Taip pat visokios naujos „sektos“ kurias norint atrasti labai lengva ir netikėtai įdomu (įspūdingi ritualai, apranga).

Kandomblė Salvadore, kur jos tiek daug, kad jau yra matoma. Iš kairės į dešinę: dvasias vaikantys kandomblistai, pasitinkantys einančius į katalikų mišias (taip, daugelis tiki ir tuo, ir tuo); norus pildančios juostos (kai nukris - išsipildys); kandombliškas dvasių vaikymo kūno išpaišymas

Kandomblė jos sostinėje Salvadore. Iš kairės į dešinę: dvasias vaikantys kandomblistai, pasitinkantys einančius į katalikų mišias (taip, daugelis tiki ir tuo, ir tuo); norus pildančios juostos (kai nukris – išsipildys); kandombliškas dvasių vaikymo kūno išpaišymas

Brazilai prie užsieniečių nelabai pratę

Beveik visiems 200 milijonų brazilų gimtoji kalba – portugalų. Kitomis kalbomis jie kalba prastai, o angliškai dauguma nemoka net paprasčiausių žodžių, kuriuos, jau galvojau, žino visas pasaulis. Štai viena motelio darbuotoja raštelyje kreipėsi „The Lord“ (Viešpatie) – kiek suprantu, pasinaudojusi kokiu žodynu, taip išsivertė žodį „Senhor“ (šiaip jau reiškiantį ir Pone/Misteri). Prieš keliaudamas kiek pramokau portugališkai – labai pravertė.

Brazilija garsėja gražiais grafičiais, o įspūdingiausi - ant plynų San Paulo daugiaaukščių sienų. Ne viena gatvė - tikra jų galerija

Brazilija garsėja gražiais grafičiais, o įspūdingiausi – ant plynų San Paulo daugiaaukščių sienų. Ne viena gatvė – tikra jų galerija

Kaip pasakojo vietiniai, daug brazilų mano, kat tai užsieniečiai turi išmokti portugališkai, jei atvažiuoja į Braziliją. Net jeigu tas atvykėlis – turistas! Pasitaiko labai radikalių veikėjų, kuriuos Europoje mažų mažiausiai vadintume neonaciais: vienas “prašalaitis” priėjęs restorane puolė šaukti (“Kodėl aptarnaujate nevietinius?”), o kitas, mačiau, nė iš to, nė iš to, užsieniečius ėmė vaikytis su mačete – kaip šie drįso kalbėti ne portugališkai? Turbūt, kalti ir narkotikai ar alkoholis, bet abi patirtys – nejaukios. Kaip ten bebūtų, tai visiška retenybė, kuri atsitinka gal kartą į mėnesį buvimo Brazilijoje ar rečiau, o dauguma brazilų malonūs.

Veikėjas su mačete vaikosi užsieniečius. Čia prieš jį stojo kažkoks vyras, mėgindamas ginklą atimti. Galiausiai pavyko, bet "rėksnys" ir toliau siautėjo be ginklo.

Veikėjas su mačete vaikosi užsieniečius. Čia prieš jį stojo kažkoks vyras, mėgindamas ginklą atimti. Galiausiai pavyko, bet “rėksnys” ir toliau siautėjo be ginklo.

Tiesa, ir maloniesiems brazilams suvokti likusį pasaulį nėra lengva, su juo ryšių retas jų turi. „O kas Lietuvoje buvo iki Lietuvos?“ klausė manęs Manauso teatro darbuotojas. Nes juk tiek Brazilija, tiek visos jos kaimyninės šalys patyrė dvi skirtingas epochas. Indėniškąją ir tą po Kolumbo, kai indėnus išguldė ligos, nustelbė Europos kolonistai ir Afrikos vergai. Pašnekovui buvo sunku patikėti, kad Lietuva egzistuoja nuo pat Viduramžių, kad jau tūkstančius metų čia gyvena tie patys lietuviai ir jokių panašių radikalių pokyčių pas mus nebuvo.

Rūmai Rio de Žaneire

Rūmai Rio de Žaneire. Visus senuosius Brazilijos miestus, architektūrą sukūrė europiečiai, tad ji – labai europietiška

Brazilija – pati sau pasaulis! Labiausiai tuo įsitikinau Rio de Žaneiro karnavale, kur kone visos superpasirodymų temos buvo susijusios su Brazilija, jos kultūra, menu, istorija; eilinis užsienietis nesuprastų gerų 95% vizualinių ir garsinių metaforų. Jeigu toks renginys vyktų kur JAV ar Europoje juk, aišku, matytume ir “pasaulines” temas: klimato atšilimą, technologijų įsigalėjimą ir pan.

Dar viena dilema, kylanti dėl menkų Brazilijos ryšių su užsieniu: iš kur gauti Brazilijos rialų? Valiutos keityklos retos, veikia trumpai. Bankai pinigus keisti atsisako ar tai daro už didelius mokesčius. Daug bankomatų lietuviškų kortelių neaptarnauja, kai kurie – brangūs. Ar jas priims pardavėjai – loterija: būna, kad net labiausiai turistinėse vietose sako „tik grynais“, būna, oficialiai ima, bet mūsiškę kortelę atmeta, būna, kad lipdukais „VISA/MASTERCARD“ stalelį apsiklijavęs sėdi net turgaus prekijas. Tačiau tokie atvejai – įtartini, mat Brazilija liūdnai garsėja kortelių duomenų vagystėmis.

San Paulo Avenida Paulista, brangiausia Pietų Amerikos gatvė – viena retų vietų, kur keityklų kiek daugiau. Kadaise tai buvo graži gatvė, bet dabar pastatai čia nuobodūs. Mat visos Brazilijos didmiesčiuose ~1960 m. buvo masiškai griaunami seni puošnūs namai ir jų vietoje statomos ‘dėžutės’. Iki pat šiol kaip paveldas saugomi tik patys įspūdingiausi pastatai.

Unikalios vietos pavalgyti ir pernakvoti

Nepaisant to, kad Brazilija yra atvykėlių šalis, o jos didmiesčiuose gali nesunkiai rasti amerikietiškų greito maisto tinklų, brazilai turi ir savo virtuvę (kuri dar ir smarkiai įvairuoja regionuose). Garsiausias patiekalas – feižoada iš pupų ir mėsos. Kaip mėgsta sakyti patys braziliai, jie yra antropofagai. Žmogėdros. Ne, ne tai, apie ką pagalvojate: jie “valgo” užsienio kultūrą, sukramto ir “išspjauna” kažką visai naujo. Taip džiazas pavirto į bosa novą. Ir daugybė “užsieninių” patiekalų populiarūs tik Brazilijoje: pavyzdžiui, saldžios picos su kokiu ten Nutella ar Snickers. Arba mažos picukės esfihos. Jos supina itališką picą su libanietiška sfiha.

Esfihų rinkinys garsiame Brazilijos tinkle Habib

Esfihų rinkinys garsiame Brazilijos tinkle Habib

Bet dar įdomesni vietiniai Brazilijos valgymo restorane būdai. Standartinis – užsisakyti patiekalus iš meniu – ten veikiau išimtis, nei taisyklė. Pietų metui paplitę restoranai „por kilo“ („už kilogramą“), kuriuose galima įsidėti kiek nori maisto, o susimokėti teks pagal galutinį lėkštės svorį (ir visai nesvarbu, kiek prisikrovei jautienos, o kiek daržovių). Dar yra „atviri bufetai“ – ten už fiksuotą mokestį gali valgyti kiek nori. Taip pat “marmitex” – vienkartinis prisidėjimas į fiksuoto dydžio dėžutę “kiek tilps”. Vakarais populiaresni „rodizio“, kur patiekalus (vienur mėsą, kitur picos gabalėlius ar sušius) nešioja padavėjai ir galima juos arba imti, arba „praleisti“ (nepriklausomai nuo to, kiek valgysi, susimoki tiek pat). Arba “rodizio a la carte“, kur surašai kiek ir kokių gabaliukų nori iš tam tikro sąrašo ir tau atneša (gali rašyti kiek nori, bet prirašius ir nesuvalgius – bauda).

Rodizio padavėjai nešioja mėsos iešmus, nuo kurių čia pat gali atpjauti kiek reikia mėsos

Rodizio padavėjai nešioja mėsos iešmus, nuo kurių čia pat gali atpjauti kiek reikia mėsos

Minusas – dažno restorano darbo valandos labai ribotos: vieni, tarkime, dirba nuo 11:00 iki 14:00, kiti – tik vakarais. Brazilai nelinkę ilgai miegoti, bet viskam (darbui, valgiui, linksmybėms) ten yra savas metas, didmiesčiuose – net savi rajonai, o atsidurti ne vietoje ir ne laiku, kur viskas dar ar jau uždaryta, gali būti ir nesaugu. Beje, daugelis tradicinių patiekalų net valgomi konkrečiomis savaitės dienomis: pavyzdžiui, San Paule sunkiai kur gausi feižoadą ne trečiadienį ar šeštadienį, o regioninį „mėsų kalną“ virada a paulista – ne antradienį.

Por kilo restorano maistas

Brazilai turi ir įdomių nakvynės vietų. Be viešbučių (beveik visi – su įskaičiuotais pusryčiais, didesnieji turi ir baseinus ant stogų) ar hostelių yra pozados [pousada] – paprastai maži, istoriniuose pastatuose įsikūrę viešbutėliai.

Taip pat ložės Pantanalyje ar džiunglėse, kur gali kaip niekur būti gamtos apsuptyje (su visais to pliusais ir minusais, pvz. vabzdžiais).

Į Poso Alegre ložę atėjo nandu

Į Pantanalio ložę užklydo nandu. Vien gulėdamas ten savo hamake galėjau išvysti ir agutį, beždžionių šeimą, koačių grupę, elnią, lapę bei dar daug ką

Ir moteliai. Vienintelis pastarųjų panašumas į mums įprastus – į juos atvažiuojama automobiliu. Turistai ten užsuka retai – dauguma lankytojų brazilai, mėginantys paįvairinti seksualinį gyvenimą (neretai – su prostitutėmis). Viskas įrengta taip, kad tavęs niekas nepastebėtų: su darbuotojais bendraujama per telefonspynę, įvažiuojama tiesiai į dengtus garažus, iš kurių veda laiptai į kambarį. Kambariuose be įvairių veidrodžių, lempų, stiklinio vonios kambario ir pornografiją rodančio televizoriaus būna ir nepermatomas suktukas, per kurį galima paduoti ar paimti daiktus iš darbuotojų. Taip užmokama, taip užsakomi įvairūs sekso žaisliukai iš specialaus meniu. Aišku, langų nėra, o ant vartų kabo įrašas „tik nuo 18 metų“.

Tipinis gana kičinis motelio vaizdas

Tipinis gana kičinis motelio vaizdas

Brazilijoje meilės reikalai – daug mažesnis tabu, nei pas mus. Brazilai rengiasi daug atviresniais rūbais, nei kurioje kitoje valstybėje. Viešumoje aistringai bučiuojasi daugybė porų: eilėje prie parduotuvės kasų, paplūdimyje, tiesiog gatvėje… San Paule net ir homoseksualios poros taip daro. O Rio de Žaneire mačiau ir seksą paplūdimyje. Ir net eiliniame viešbučiuose teko matyti priklijuotus perspėjimus apie lytiškai plintančias ligas ir jų simptomus, prie registratūrų – raginimus stebėti, ar svetimų vaikų neatsiveda pedofilai ir pan.

Ši porelė glamonėjosi ant katedros laiptų. Praėjusi vyresnė ponia išreiškė pasipiktinimą. Tačiau tik veiksmo vieta, o ne viešumu.

Daug nakvynės vietų Brazilijoje rasi hamakus poilsiui: jie kabinami prie lango, balkone ir kitur. Hamakas – tikra Brazilijos tautinės tapatybės dalis.

Puiki šalis aplankyti, bet ne gyventi

Nors iš šio aprašymo Brazilija gali pasirodyti valiūkiškos laisvės šalis, ten laisvas jaustis negali. Tikriausiai itin tą pajusčiau, jei reiktų joje gyventi nuolat. Juk laisvės pojūtį suteikia trys dalykai, kurių Brazilijai trūksta: saugumas (galimybė be baimės eiti kur nori ir kada nori), stipri ekonomika (galimybė daug ką įpirkti) ir politinės aplinkybės (oficialios ideologijos nebuvimas).

Tačiau kelionei Brazilija – viena įdomiausių pasaulio valstybių. Dėl didingos jos gamtos, dėl ugningos kultūros tikrai verta prisiimti tam tikrą riziką.

Driežai Brazilijoje

Juoba, dabar galima rasti gerų pasiūlymų skrydžiams iš Vilniaus į San Paulą, kokių seniau į Pietų Ameriką išvis nebūdavo.

Šiame straipsnyje tegalėjau menkai paliesti šios milžiniškos šalies esmę. Toliau – išsamesni straipsniai apie atskiras Brazilijos lankytinas vietas ir jų atmosferą.

Vieni daugelio Igvasu krioklių

Aplankyti Brazilijos regionai ir kaip jie suskirstyti į straipsnius

Aplankyti Brazilijos regionai ir kaip jie suskirstyti į straipsnius


Visi straipsniai iš kelionių po Braziliją

1. Brazilija: džiunglių ir švenčių šalis (įžanga)
2. San Paulas: turtas ir skurdas betono miške
3. Igvasu: nuostabiausias krioklių pasaulis
4. Amazonė: vaizduotę pranokstantys drėgnieji miškai
5. Brazilija: ateities miestas iš praeities
6. Minas Žeraisas: kalnuoti Brazilijos aukso miesteliai
7. Rio de Žaneiras: gamta ir linksmybės
8. Brazilijos pietūs: turtingieji Brazilijos krantai
9. Pantanalis: Pietų Amerikos žvėrynas
10. Resifė ir Olinda: Brazilijos autentika
11. Salvadoras: auksinė Brazilijos vergų sostinė
12. Brazilijos virtuvė: patiekalai ir tradicijos
13. Rio de Žaneiro karnavalas – didžiausias šou žemėje

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , ,


    8 komentarai

  1. Ačiū 🙂 Labai įdomu 🙂

  2. Didziausia ispudi man paliko Rio papludimiai, nes is tiesu sunku rast alternatyva ju papludimio kulturai. Nors tie prekeiviai kas minute ka nors siulantys iki gyvo kaulo igriso 😄 Iguasu taip pat kazkas tokio! Juose apsilankius bet koks kitas “kriokliu stebejimas” yra tas pats, kas ziuretum i is krano beganti vandeni 😄 Favelu gyvenima patyriau kiek autentiskiau – savaite ten savanoriavome. Bet nenoreciau i Brazilija niekada grizti. Aciu uz sukeltus prisiminimus 😉

    • Dėkui. Rio de Žaneiras, Igvasu – tikrai unikalios vietos, taip pat ir Amazonije. Artimiausiomis savaitėmis apie šias visa vietas dar bus atskiri straipsniai 🙂 . Rio de Žaneire savanoriavote? Kokius darbus ten darėte?

      • Salvadore, vienoje iš favelu yra ikurta asociacija Criança e família, ten toks kaip platus dienos centras nuo uzsiemimu nescioms nepilnametems, darzelio, mokyklos, profesinio mokymo iki pagalbos atskiroms seimoms. Ta musu veikla buvo gan ribota del kalbos barjero, bet daug pamatem, net ir statem nama vienai seimai, grindis betonavom ir pan. 🙂 prisiminimai silti, bet iki siol pamenu, kaip mus, gal 10 merginu is ivairiu saliu vakarais uzrakindavo po trimis spynomis, kaip gatvej negalejom deveti jokiu papuosalu, juolab telefonu nesiotis. Tad viena is priezasciu, kodel ten niekada nenoreciau grizti – tas nuolatinis nesaugumo jausmas. Bet Rio gyvenome pas lietuve Aiste, kuri ten jau daugeli metu sekmingai isikurusi, ir myli Brazilija 🙂

      • Visumoje – ten ir liūdna stebėti ta tikra, natūralu ju kasdienį gyvenima, bet tuo pačiu pamatai, kiek daug turi, o dar drįsti bambėti, kaip tau neva sunku 🙂 Po tos savaitės Salvadoro faveloj, kai nuvykom į Rio ir pamatėm, kad turistams pardavinėja elskursijas į favelas, labai ėmė pyktis. Ten ne muziejus, o paprastu žmoniu kasdienybė. Su septyniolikmetėm, besilaukiančiom antro vaiko, su paralyžiuotu jaunuoliu, kurį už nieka sumušė policininkai ir pažeidė stubura. Su triju asmenu gyvenimu kokiu dvieju kvadratiniu metru kambarėlyje, be elektros ir jokiu patogumu. Na tokios patirtys išskirtinės, niekur nieko panašaus neteko matyti ir išgyventi 🙂

  3. Sveiki. Matau buvote Brazilijoje. Kaip ten kas 😀 Per kur skridote, kokiu metu, keliese. Kaip oras. Gasdina mane viskuom, o su drauge norime pakeliauti. Ką žinoti kuriam rajone rinktis viešbučius? Nieko nedemonstruoti sako.. o su rankine galima vaikščioti? Bent kažką fotografuoti? Telefonu ar muiline kokia bent ar ir tą atims. Tai labiausia aišku be foto nesinori likt

    • Skridome spalį. Oras – Amazonijoje (Manause) visus metus vienodai karšta, tik skiriasi kritulių kiekis. Liūčių sezonas labiau gruodį-balandį, dar nebuvo prasidėjęs. Pietų Brazilijoje (Rio de Žaneiras, San Paulas, Igvasu) spalis – teoriškai kaip pas mus balandis (pavasaris), bet praktiškai karščiau, nei mūsų vasara.

      Nieko nedemonstruoti tikrai verta, tai pavojingi kraštai. Rankinę “jausti”, pvz. padėjus ant jos ranką, kad niekas neatsektų. Aišku, priklauso nuo tikslios vietos – vienaip verta elgtis nesaugiuose miestų centruose (kur man išties buvo atsegę kišenę ir ištraukę pasą, žr. http://augustinas.net/amazone-vaizduote-lenkiancios-dziungles-ir-upes-7262 ), kitaip – gerame viešbutyje, kur saugiau, o kai kurių vietų išvis vengti, ypač vakarais ar naktimis. Aš nieko rankose nesinešiojau, viskas (įskaitant fotoaparatą) buvo kišenėse.

      Fotografavau didžiąją dalį to, ką norėjau. Tiesa, nesaugiose vietose, stengiausi tai daryti tik tokiu atveju, jei šalia nėra žmonių, kurie galėtų pagriebti fotoaparatą, ar tokie žmonės per tokį atstumą, kad net jei pradėtų bėgti link manęs, spėčiau fotoaparatą įsidėti. Aišku, nuo plėšimų su ginklu tai neišgelbės. Geriausia, kad niekas nepastebėtų, jog turite fotoaparatą, ar pastebėtų kuo mažiau žmonių – išsitraukti, padaryti nuotrauką, įsidėti atgal skubiai. Tačiau Brazilijoje yra ir saugesnių, turistinių vietų: pvz. Igvasu krioklių parkas ar pan. Ten visai nėra jokių problemų fotografuoti ir rizika nėra didelė. Tačiau esminius dalykus galima nufotografuoti net ir nesaugiose vietose, laikantis atsargumo priemonių. Pvz. iš toliau San Paulo centre pavyko užfiksuoti benamių užimtą dangoraižį ir pan. Aišku, buvo vietų, kur nedrįsau fotografuoti – pvz. išdaužytų/apšaudytų metro kasų langų, nes tai buvo nesaugiuose rajonuose ir aplink buvo didelis žmonių srautas.

      O nuotraukas geriausia reguliariai perkėlinėti. Pvz. galima iš fotoaparato persirašyti į tą patį telefoną ar į USB atmintinę kas vakarą ar kas antrą vakarą. Paprastai taip darau, ypač nesaugiose šalyse. Tokiu atveju yra kelios nuotraukų kopijos ir maža tikimybė, kad pavogtų visas iškart, net jei, neduok Dieve, taip atsitiktų. Fotoaparatu nuotraukos kokybiškesnės (ypač vakare ar naktį), taigi, galite jį turėti, bet jei norėsite nufotografuoti ką nors dar mažiau pastebimai dieną, galite naudoti telefomą.

      Gal prigąsdinau čia, bet šiaip didžiausia tikimybė, kad Brazilijoje nieko nenutiks. Ta šalis išties keliskart nesaugesnė už Lietuvą, taigi, tarkime, galbūt per savaitę ten tikimybė nukentėti nuo nusikaltėlių tokia, kaip Lietuvoje per mėnesį ar du – tačiau juk Lietuvoje galima praleisti mėnesį ar du nenukentėjus nuo nusikaltėlių, lygiai taip galima Brazilijoje praleisti savaitę.

      Apie kelionių saugumą plačiau rašau čia:
      http://augustinas.net/kelioniu-saugumas-ko-verta-saugotis-o-kas-nepavojinga-1511

Straipsnis pacituotas

  1. Augustinas Žemaitis: „Daugumoje kelionių esu komforto zonoje. Gal tik ta zona man kitokia nei daugumai.“ – Mažieji nuotykiai - […] galiu gauti labai daug. Štai Kiprą nuosekliai ištyrinėjau per 4 dienas, Indijoje buvau vos 8, Brazilijoje – 15 dienų,…

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *