Išskleisti meniu

Brazilijos favelos

Rio de Žaneiras – gamta ir linksmybės

Rio de Žaneiras – gamta ir linksmybės

| 0 komentarų

Rio de Žaneiras. Platūs geltono smėlio paplūdimiai. Tarsi tiesiai iš žemės gelmių išdygę aštrūs aukšti žali kalnai. Dangoraižių eilės palei jūrą ir chaotiškos favelos ant šlaitų.

Panoramų, gražesnių už Rio de Žaneiro, pasaulyje mažai. Ir nors tai yra 12 milijonų gyventojų glaudžiantis miestas, labiausiai jame žavi būtent gamta. Dauguma pastatų, net garsioji Kristaus atpirkėjo statula, perkelti į eilinę lygumą atrodytų nykiai. Bet didingoje kalnuotoje Rio de Žaneiro pakrantėje ir skurdžiausi rajonai, ir nykiausi daugiabučiai – romantiškai žavūs.

O kai saulė nusileidžia ir gražiąsias Rio de Žaneiro panoramas uždengia tamsa, miestas pakyla į tikrą fiestą. Gyva muzika pasipila iš visų paplūdimio kavinių, sambos mokyklos ištisus mėnesius repetuoja karnavalui, o futbolo fanai kyla į kovą tribūnose. Būdamas Rio de Žaneire dienomis galėjau gerėtis gamta, o kiekvieną vakarą – vis kitokia braziliška kultūra.

Klasikinė Rio de Žaneiro panorama nuo Korkovado (Kristaus skulptūros) kalno

Rio paplūdimiuose – savos taisyklės

Rio de Žaneirą galima pavadinti didžiausiu pasaulio kurortu. Gyvenimas čia sukasi aplink paplūdimius, ir vietiniai į juos eina ne mažiau mielai, nei turistai. Net du iš Rio de Žaneiro paplūdimių pavadinimų muzikos dėka žinomi visame pasaulyje – Kopakabana ir Ipanema.

Abudu panašūs: banguota jūra, smėlio juosta, paplūdimio kavinės, plati gatvė, prestižinių dangoraižių eilė. ~1950 m. Rio de Žaneiro grietinėlė rinkdavosi Kopakabanoje, ~1970 m. ji persikėlė į Ipanemą, bet skirtumų rasti sunku. Turistui sudėtinga atskirti ir įvairias neformalias paplūdimių zonas, kurios paprastai įvardijamos pagal gelbėtojų postų numerius. Prie vienų postų poilsiauja šeimos su vaikais, kitur diskutuoja intelektualai, dar kitur – vieni į kitų treniruotus kūnus žvalgosi gėjai. Visa tai išduoda nebent subtilios detalės (pvz. paplūdimio kavinė „Rainbow“ / „Vaivorykštė“), bet vien išgirdę, prie kelinto gelbėtojų posto saulutėje kaitinasi rio de žaneirietis, kiti miestelėnai jau daug apie jį sužino.

Kopakabanos rajonas vakarėjant

Paplūdimiuose verda gyvenimas. Vyrai sportuoja – lyg ir tinklinį, tačiau kamuolį vien spardo it futbole (nebūtų Brazilija). Moterys kaitinasi su tokias menkais bikiniais, kad net kitų Brazilijos miestų gyventojams atrodo nepadoru. Nesibaigiančios pardavėjų eilės siūlo viską nuo maisto iki drabužių ir kamuolių. Meniškesni elgetos stato smėlio pilis ir ragina aukoti už šį meną. Tyško didelės bangos, pavasaris, tad maudėsi mažai kas: nors, aišku, Palangoje tokio šilto vandens niekada nebūna. Bet maudymasis tėra tik maža Rio de Žaneiro paplūdimių kultūros dalis; netgi tie paplūdimiai arčiau Centro, kaip Botafogas, kur dėl taršos išvis nesimaudoma, vasaromis susilaukia lankytojų.

Pats ilgiausias Rio de Žaneiro paplūdimys prasideda už Ipanemos – Tižuka [Barra de Tijuca]. Į jos aukštus įtvirtintus daugiabučius miesto turtingieji kėlėsi pastaraisiais dešimtmečiais, ir tai jau visai kitoks rajonas: be restoranų ir parduotuvėlių pirmuose aukštuose, skirtas ne pėstiesiems, o automobiliams, kuriais važiuojama pramogauti į didžiuosius prekybos centrus. Pailsėti žmonės iš kitur ten nevažiuoja ir dauguma paplūdimių kavinių buvo uždarytos. Būtent Tižukoje vyko didžioji dalis 2016 m. Olimpiados rungčių (ir krepšinis). Olimpinis parkas dabar aptvertas ir tuščias.

Poilsiautojai šeštadienį, „paplūdimio dieną“, Ipanemoje

Rio de Žaneiro kalnai – neprilygstamas fonas miestui

Rio de Žaneiro paplūdimius ir rajonus skiria kalnai. Ne šiaip sau kalnai, o stačios uolos, į dalį kurių įlipti gali tik su specialia įranga ir rimtu fiziniu pasirengimu (toks laipiojimas – populiarus).

Laimė, eiliniams keliautojams Rio de Žaneiras pastatė lynų keltuvus, liftus, traukinukus, kelius…

Dviejų lynų keltuvų junginys skrenda virš „bedugnės“ ant įspūdingų formų Cukraus kalno (alternatyvų ten patekti nėra, ir net kroviniai keliami tuo pačiu keltuvu).

Panorama nuo cukraus kalno su lynų keltuvu. Kairėje – Kopakabana. Dešinėje – Korkovado klanas, ant kurio stovi Kristaus statula, bet ji paskendusi debesyse. Cukraus kalnas žemesnis, ir todėl debesuotą dieną pasirinkome kilti į jį.

Dar gražesni vaizdai atsiveria nuo paties garsiausio, Korkovado kalno, kuris primena bažnyčios bokštą, o Kristaus atpirkėjo statula viršuje – kryžių. Kai Rio de Žaneiras šitoks didelis, laiminantis Kristus iš tolimesnių rajonų gali pasirodyti mažesnis, nei tikėtasi, bet stovint (ar atsigulus specialiose vietose) ant kalno, jo papėdėje, statula atrodo pribloškiamai didelė. Ji statyta tarpukariu, tad yra saikinga, tačiau, nepaisant to, ne mažiau paveiki.

Nuo statulos papėdės matosi visas miestas, visi jo paplūdimiai ir visi žemesni kalnai. Vienas minusas – gražusis Kristaus atpirkėjo statulos kompleksas įrengtas tada, kai automobilius mažai kas turėjo ir turizmas buvo menkas, tad užkilti į viršų gana sudėtinga (tenka du-tris kartus perlipti į kitą transporto priemonę) ir brangu.

Ant baliustradų prie Kristaus atpirkėjo statulos pas turistus atėjo mažytė beždžionėlė marmozetė. Kai kurie kalnai Rio de Žaneire – tikros gamtos oazės

Favelos: nuo beviltiškų iki madingų

Dauguma kitų gražiausių Rio de Žaneiro vaizdų yra visiškai nemokami, o jais gėrisi… patys skurdžiausi miestelėnai. Taip jau susiklostė, kad XX a. viduryje miestą užplūdę atvykėliai iš skurdžių Brazilijos šiaurės rytų valstijų, neradę prieinamo būsto, nelegalius namus sau dažniausiai susiręsdavo ant tuščių kalnų šlaitų. Šitaip gimė favelos – lūšnynai.

Priešingai daugeliui miestų, kur skurdieji gyvena atokiuose priemiesčiuose, Rio de Žaneiro favelos visada bado turtingųjų akis. Viena yra kalne tarp Centro ir Kopakabanos, kita – tarp Kopakabanos ir Ipanemos, trečia – tarp Ipanemos ir Tižukos…

Tipinis Rio de Žaneiro vaizdas: apačioje turtingas rajonas, viduryje (tarp kalvų) – favela, o pačios aukščiausios vietos sunkiai pasiekiamos ir todėl paliktos miškui

Favelos atėmė iš Rio de Žaneiro Holivudo garsenybių numylėto miesto statusą, mat miestą užplūdo nešvara, nusikaltimai. Tiesa, ryšys tarp favelų ir „asfalto“ (turtingųjų rajonų) kartais naudingas abiems pusėms: faveliečiai dirba mažai apmokamus darbus, tarkime, viešbučių kambarinėmis. Bet kiti faveliečiai žemyn leidžiasi vogti, plėšti (ypač daiktus reikia saugoti paplūdimiuose).

Dar neseniai visas Rio de Žaneiro favelas tikrąja to žodžio prasme valdė narkomafija: kontroliavo vienintelius įvažiavimus (atvykstant policijai, mafijai tarnaudavę vaikai perspėdavo fejerverkais), laisvai gatvėse prekiaudavo narkotikais („apsipirkti“ atvažiuodavo ir turtingas jaunimas). Ruošdamasi Rio de Žaneiro Olimpiadai valdžia svarbiausias favelas atsiėmė (tai prilygo vidaus karui su daugybe žuvusių pareigūnų, mafijozų ir prašalaičių). Vadinamoji „pacifikacija“ (nuraminimas) patiko ne visiems faveliečiams, nes dabar reikia laikytis painių įstatymų (darbų saugos, gaisro saugos), mokėti mokesčius.

Vidigalio favela

Susilaukusi protestų, kad Olimpiadai ruošiamasi eilinių piliečių sąskaita, valdžia stengėsi, kad infrastruktūros gerinimai, skirti turistams, būtų naudingi ir skurdžiausiesiems. Viena tokių vietų – Mirante da Paz liftas: gretimos favelos gyventojai juo gali grįžti namo iš Ipanemos, o turistai nuo viršaus – pasigerėti nemokamais vaizdais. Deja, nepanašu, kad suderinti abu dalykus būtų pavykę: nors liftas atrodo moderniai, buvome vieninteliai turistai tarp faveliečių – užsukus į apžvalgos aikštelę paaiškėjo kodėl: ten viskas nudrengta, prišiukšlinta, voliojosi net išmatos.

Dar nuvažiavome iki naujo lynų kelio, kuris veikia kaip viešasis transportas favelos Complexo do Alemão gyventojams; jiems jis nemokamas, o turistams už pinigus leidžia gerėtis Rio priemiesčių vaizdais. Tačiau lynų kelias „laikinai neveikė“, o aplinka irgi nebuvo jauki.

Iš Mirante da Paz atsiveria du vaizdai – į Ipanemą ir į favelą. Šitas įdomesnis, nes vaizdų į Ipanemą yra ir gražesnių. Tuo tarpu favelos, ilgą laiką „kultūringai ignoruotos“ kaip miesto piktžaizdė, vis labiau domina turistus kaip unikali Rio de Žaneiro pajūrio dalis, iš kurios kilo žymi dalis Rio kultūros

Visgi, keletas favelų, išvaduotos nuo narkomafijos, pakilo iš skurdo liūno, ir tokios gentrifikacijos pažiba – Vidigalis. Ant fotogeniško kalno tarp Ipanemos ir Tižukos stovintis siaurų gatvių rajonėlis iš pirmo žvilgsnio išvis jau primena turistinį rajoną: įeinančius pasitinka angliški užrašai, siūlantys užvežti aukštyn (Brazilijoje neportugališki skelbimai – labai reti), pilna tvarkingų viešbučių ir restoranų (kai kuriuos labai rekomenduoja net kelionių vadovų knygos), o turistų ramybę saugo, atrodo, ištisas policijos batalionas. Apsistoti Vidigalyje – vis dar pigiausia Rio pajūryje (praeities šleifas), bet turbūt jau greitai tai bus tiesiog madinga. O juk dar prieš keletą metų turistus griežtai gąsdindavo nekišti nosies į Vidigalį be gido…

Bet favelų Rio de Žaneire – šimtai, ir toms toliau nuo gražiųjų pakrantės kalvų pasisekė mažiau. Idant galėtų užsidirbti, jų gyventojams tenka laipioti per greitkelių tvoras, rizikuoti gyvybėmis siūlant pravažiuojantiems vairuotojams visokius sausainėlius.

Daiktų pardavėjai automobilių kamštyje palei favelą

Centrą verta lankyti konkrečiu metu

Rio de Žaneiras taip asocijuojasi su paplūdimiais, kad lengva pamiršti, jog portugalai šį miestą įkūrė ne prie paties vandenyno, o prie įlankos, natūralaus uosto. Galvojo, kad ta įlanka – upė (miesto pavadinimas reiškia „Sausio upė“). Tenai iki šiol – Rio de Žaneiro centras. Kaip ir visur Brazilijoje, senamiestis nėra prestižinis rajonas, bet, jei nekreipti dėmesio į daugybę benamių ir narkomanų (tai paprasčiau darbo dienos metu), bei istorinius pastatus užgožusius XX a. vidurio daugiaaukščius, ten yra kuo pasigerėti.

Tarp gražiausių pastatų – Candellaria Mergelės Marijos bažnyčia (šimtmetį statyta prabangiausia Brazilijos imperijos šventykla), Portugališkos literatūros skaitykla (tikra XIX a. mokslo šventovė).

Portugalų literatūros skaitykla

Eidami į pietus nuo centro pro modernią katedrą, patekome į Lapa rajoną, kurio simbolis – buvęs akvedukas, nūnai tapęs tramvajų, kylančių į Santa Tereza rajoną ant kalno, trasa. Dabar tai – menininkų, muzikantų kvartalai. Tačiau atėję po pietų, ten radome kaip niekur Rio de Žaneire daug narkomanų ir benamių, o dauguma kavinių buvo užvėrusios sunkias žaliuzes. Bent jau 125 m Selarono laiptais pasigerėjome – juos įrengė čilietis menininkas 1990-2013 m. (tikriausiai būtų ir toliau gražinęs rajoną, bet 2013 m. ant tų pačių laiptų jis, prieš tai susilaukęs grasinimų, rastas negyvas).

O šiaip Brazilijoje nusprendus aplankyti kokį rajoną (išskyrus pačius prestižiškiausius) verta pasidomėti, kada geriausia ten eiti. Kada ten „vyksta veiksmas“, sueina minios eilinių žmonių ir praskiedžia vietinius „gatvės gyventojus“. Istoriniuose centruose tai – darbo metas, Lapoje ir Santa Terezoje – vakarai. Tiesa, sutemus į tuos rajonus nebevykome – visi vakarai jau buvo suplanuoti, veiklos Rio de Žaneire vakarais – ne mažiau nei dienomis.

Selarono laiptai Rio de Žaneire

Muzika ir sportas: Rio de Žaneiras atgyja sutemus

Pirmąjį vakarą Rio de Žaneire pasiklausėme bosa novos melodijų. Sunkiau, nei atrodo: muzikos stilius, tapęs tikru Brazilijos prekės ženklu („Merginą iš Ipanemos“ iki šiol groja net mūsų radijo stotys, o autoriaus Tomo Žobimo garbei pavadintas Rio oro uostas), pačiame Rio de Žaneire seniai nebepopuliarus. Kiekvieną dieną jo gyvos muzikos vakarai vyksta tik viename Ipanemos bare („Vinicius“), ir ten susirinko beveik vien senukai (įskaitant dainininkus ir muzikantus).

Brazilams ~1960 m. kurta bosa nova – praeities muzika, kaip mums koks Šabaniauskas ar Dolskis, ir naujos jų kartos klauso vis naujų stilių. Tačiau Vakarų šiuolaikinė Brazilijos muzika nepasiekė, vakariečių fantazijoje Rio de Žaneiras liko naivokos bosa novos žemė.

Bosa novos vakaras

Kito garsaus braziliško stiliaus – Rio de Žaneiro karnavalų išgarsintos sambos – toli ieškoti nereikėjo. Jis, tarsi klasika, populiarus visuomet, ir beveik visus metus iki karnavalo sambos „mokyklos“ (t.y. klubai) kiekvieną savaitę rengia viešas repeticijas (tiksliau – pasirodymus/šokių naktis). Dauguma sambos mokyklų – iš favelų; štai važiuoji pro kokią favelą vėlų šeštadienio vakarą, ir ant kelio puola vaikai, ragindami ten sustoti ir pažiūrėti sambos. Mes aplankėme Salgeiro sambos mokyklą: pasirodymas be galo ugningas, tiesa, kamerinis, be visų superspalvingų karnavalinių platformų. Daugybė rėmėjų reklamų rodė, kad samba rio de žaneiriečiams – ne tik šokis, bet ir sportas, juk kasmetis karnavalas – sambos konkursas, kuriame reikia palaikyti saviškius. Kiekviena mokykla karnavalui sukuria himną, ir savo „repeticijų“ metu moko jo lankytojus tarsi kokia politinė partija kala visiems savo programą.

Rio De Žaneiro karnavalas vyksta sambodrome prie miesto centro, yra ten ir „Sambos miestas“ kur visos mokyklos turi savo atstovybes. Tačiau ne karnavalo metu šios vietos atrodo nykokai, tik spalvingos platformos kyšo iš sandėlių.

Salgeiro sambos mokyklos repeticija

Dar vieną vakarą aplankėme Brazilijos futbolo šventovę – Marakanos stadioną. Vietinė Fluminense komanda priėmė svečius iš Salvadoro miesto – Vittoria. Brazilija – gaingiausia pasaulyje futbolo šalis – ir futbolas čia tikra šventė: prieš kelias valandas aplink stadioną dainuodami renkasi sirgaliai, girdisi petardų šūviai (susprogdina, ko neleido įsinešti?), svečiai atvyksta autobusais su klubo vėliavomis. Riba tarp „ultrų“ ir „neultrų“ ištirpusi: rungtynių metu dainavo, grojo, praleidus įvarčius griebėsi už galvų, keikėsi, ar verkė kone visi. „Ultros“ išsiskiria radikalumu, o ne užsidegimu: jų klubai ne tik mušasi, bet net ir šaudosi tarpusavyje, vėliau savo salėse kabina žuvusių „kankinių“ nuotraukas.

Tiesa, iš 75 tūkstančių Marakanos vietų užimta buvo tik 20 tūkstančių (lankytojų ir pajamų statistiką skaidrumo dėlei privaloma viešai skelbti ekrane). Ir čia geriau, nei vidurkis: šituo Brazilija panaši į Lietuvą, sportą jie labiau mėgsta žiūrėti per televizorių, nei stadione ir smarkiai atsilieka nuo vakarų europiečių.

Mačas apytuštėje Marakanoje (dauguma žiūrovų sėdi tribūnoje kairėje, kurios čia nesimato)

Savaitgalių vakarais tūkstančius lankytojų pritraukia ir Šiaurės rytų tradicijų centras. Iš tiesų tai – didelis turgus, šeštadieniais ir sekmadieniais veikiantis kiaurą parą; toks populiarus, kad net parduodami įėjimo bilietai. Be prekijų ten – pora scenų su muzikantais ir daug restoranų. Aplinkui klientų ieško prostitutės, kai kurios – beveik nuogos (Brazilijoje prostitucija legali).

Lankytojai Šiaurės rytų tradicijų centre

Rio valstija: nuo vasaros sostinės iki aukso uosto

Rio de Žaneiras iki 1960 m. buvo Brazilijos sostinė. Pradžioje – Portugalijos kolonijos. Vėliau, kitų šalių kolonijoms Amerikoje sukilus dėl laisvės, Portugalijos karaliai suprato, kad Brazilijos nebeapgins ir sužaidė meistriškai: suteikė Brazilijos Imperijai nepriklausomybę, tačiau į imperatoriaus sostą pasodino savo giminaičius.

Šitaip portugalai valdovai imperatoriavo iki 1889 m., kai, panaikinę vergovę, buvo nuversti. Jie mėgino gyventi europietiškai ir tą „europiečių valdomos Amerikos valstybės“ skonį dar galima pajusti kalnų priemiestyje Petropolyje, imperatorių vasaros rezidencijoje. Ten – didinga neogotikinė katedra, vilos (atminimo lentos primena, kokie žymūnai kur gyveno) ir rūmai – menkesni, nei galima tikėtis, visgi dar buvo laikai, kai gražiausi ir didingiausi dalykai buvo prieinami tik Europoje.

Brazilijos imperatorių vasaros rezidencija Petropolyje

Rio de Žaneiras tada buvo ir svarbiausias uostas, iš kurio plukdydavo Minas Žeraiso auksą. Kaip tada jis atrodė galima įsivaizduoti nuvažiavus į Paratį (36 000 gyv.), „aukso uostą“ iki to laiko, kai Rio de Žaneirą pasiekė pirmasis kelias per kalnus. Praradęs savo pagrindinę misiją, Paratis sustingo laike: tiesias jo gatves tebesupa maži balti nameliai ir XVIII a. bažnytėlės. Viena buvusi baltaodžių, viena rudaodžių, viena juodaodžių. Kai lankėmės, kaip ir per kiekvieną pilnatį, Paračio gatveles užliejo siurealistiškas potvynis, o prekeiviai turistams pastatė laikinus tiltelius.

Tų turistų nemažai, nes Paratis yra pusiaukelėje tarp Rio de Žaneiro ir San Paulo važiuojant vaizdingąja Žaliąja pakrante. Kai Brazilija tokia milžiniška, atstumas nuo didmiesčių lemia labai daug. Palei Paratį – daugybė salelių, į kurias plukdo laivai.

Patvinusi Paračio gatvelė

Rio de Žaneiras abejingų nepaliks

Kartais būna, kad labiausiai išreklamuotos pasaulio vietos nuvilia: lūkesčiai būna milžiniški, o visos pagyros gali pasirodyti buvusios tiesiog geras turizmo rinkodaros įdirbis. Tačiau garsiausia Brazilijos vieta Rio de Žaneiras šio vardo nusipelnė. Tai tikrai vienas gražiausių pasaulio miestų.

Svarbiausia, tai retas miestas, kuris paliks didžiulį įspūdį ir gamtos mylėtojams, ir kultūros ar naktinio gyvenimo fanams.

Laiminantis Kristus, Rio de Žaneiro simbolis ir vienas naujųjų septynių pasaulio stebuklų.


Visi straipsniai iš kelionės po Braziliją

1. Brazilija: džiunglių ir švenčių šalis (įžanga)
2. San Paulas: turtas ir skurdas betono miške
3. Igvasu: nuostabiausias krioklių pasaulis
4. Amazonė: vaizduotę pranokstantys drėgnieji miškai
5. Brazilija: ateities miestas iš praeities
6. Minas Žeraisas: kalnuoti Brazilijos aukso miesteliai
7. Rio de Žaneiras: gamta ir linksmybės

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Brazilija – džiunglių ir švenčių šalis

Brazilija – džiunglių ir švenčių šalis

| 8 komentarai

Brazilija – tai didžiausios pasaulio džiunglės, galingiausios upės ir įspūdingiausi kriokliai. Pribloškiama ilga pakrantė ir platūs paplūdimiai.

Brazilija žavi ir kultūra, suvienijusia Europos, Afrikos ir Amerikos tradicijas. Brazilai geba ugningai švęsti paprastus dalykus – ir eilinį futbolo mačą, ir net sambos repeticiją.

Kartu Brazilija turi ir tamsiąją pusę: itin didelį nusikalstamumą ir socialinę atskirtį. Jos didmiesčiuose gražių pastatų išlikę mažai. Tačiau nuvykus į šalies gilumą dar galima rasti žavių miestelių, kur gyvenimas teka senąja vaga.

Savo kelionės metu aplankiau tiek ištyrinėtą, tiek ir mažiau atrastą Braziliją, vieną didžiausių pasaulio valstybių.

Žalios kalvos, jūra, paplūdimiai: Rio de Žaneiro panorama.

Įspūdingiausios Brazilijos vietos

Brazilijos lankytinos vietos, į kurias, išnagrinėjęs daug informacijos, nutariau nuvykti:

San Paulas. Didžiausias visos Pietų Amerikos miestas. Aplink niūrų centrą su didingais, bet neretai apleistais pastatais – nesibaigiančios aukštų betoninių daugiabučių džiunglės ligi horizonto. San Paule – ir toliausiai nuo Lietuvos nutolęs lietuvių rajonas (tarpukariu ten gyventi persikėlė trisdešimt tūkstančių tautiečių).

Igvasu kriokliai. Tų krioklių ten – iki 300, ir nesunkiai praleidau porą dienų žvelgdamas į vis kitas, viena už kitą įspūdingesnes vandens sroves, ir vis kitaip: iš apačios, viršaus, nuo laivelio denio, iš ten, kur apsitaško, iš Brazilijos ir gretimos Argentinos. Juk Igvasu iš 82 m aukščio krenta daugiau vandens, nei prateka visomis Lietuvos upėmis… O šalimais – fantastikos kūrinius primenanti produktyviausia pasaulyje Itaipu hidroelektrinė, kurioje turbinas suka dar septyniskart daugiau vandens, nei krenta nuo Igvasu krioklių.

Tik keleri iš šimtų Igvasu krioklių.

Amazonija. Didžiausios pasaulio džiunglės, kurių plotas – kaip 85 Lietuvų. Pati Amazonė tokia plati, kad jos krantų nejungia nė vienas tiltas, o per liūčių sezoną, kai vanduo pakyla sulig triaukščiais namais, net kito kranto vietomis nesimato. Ir visur apink – unikalios gyvūnų, augalų rūšys. Amazonijos sostinė Manausas – milijoninis didmiestis vidury džiunglių, iš kurio net į atokesnius priemiesčius tenka keliauti laivais…

Brazilijos miestas. Naujoji šalies sostinė, lėktuvo formos „ateities didmiestis“, ~1960 m. pastatytas vos per trejus metus. Jis – tarsi vienas didelis modernistinės architektūros kūrinys, viskas ten logiška ir suplanuota: nuo adresų sistemos iki rajonų paskirčių („ministerijų gatvė“, „viešbučių rajonas“, „bankų rajonas“…). Abejoju, ar gyventojams taip patogiau, bet ypatingąjį miestą pripažino… religinės „sektos“: net trys neįtikėtini milžiniški kultai čia įkūrė savo štabus.

Memorialas žymiausiems brazilams Brazilijos mieste.

Minas Žeraisas, kur prieš tris šimtus metų buvo išgaunama pusė pasaulio aukso. Tais laikais pastatyti romantiški balti kalnų miesteliai labai stačiomis tašytų akmenų gatvėmis, kupini puošnių barokinių bažnyčių ir rūmų, beveik nepakitę iki šiol.

Rio de Žaneiras, vienintelis milžiniškas pasaulio didmiestis, kurio tikroji žvaigždė yra ne pastatai, tačiau gamta: rajonus skiriantys tarsi stebuklingų formų kalnai, ilgi smėlėti paplūdimiai. Turtinga džiaugsminga kultūra – irgi visad šalia: samba, futbolas, bosa nova (nesunkiai viską patyriau per kelias dienas).

Bažnyčia sename Paračio mieste Rio de Žaneiro valsitijoje. Iki iškilo Rio, per šį turtingą miestelį buvo gabenamas Brazilijos auksas

Kiti keliautojų pamėgti Brazilijos regionai, kuriems man pritrūko laiko:
Šiaurės rytai. Jie populiariausi tarp paplūdimių gerbėjų, o taip pat garsėja savo afrikietiška kultūra, mat dauguma žmonių ten – Afrikos vergų palikuonys.
Pietūs. Turtingiausia Brazilijos dalis, kur dauguma gyventojų kilę iš Europos.
Pantanalis. Didžiausia pasaulyje pelkė, kurioje, sakoma, lengviausiai Brazilijoje pamatysi gyvūnus.

Gamtos Brazilijoje nereikia toli ieškoti

Daugumą keliautojų į Braziliją atvilioja gamta, ir ji ten visada šalia. Net didmiesčiuose pilna įvairiausių ryškiai žydinčių medžių, atklysta gyvūnų. Štai Rio de Žaneire sutikome valgyti prašiusią beždžionėlę marmozetę, daugybėje vietų – įvairiausius driežus (ir gana didelius).

Šis Amazonės delfinas – laukinis, tiesiog nebijo atplaukti artyn turistų, jei yra šeriamas. Jų ten – gausybė; mačiau ir tiesiog plaukdamas upe anapus laivo borto.

Žymiausių lankytinose vietų (Igvasu kriokliai, Amazonė) gamta neturi lygių visame pasaulyje, bet ir ten be pagrindinių jų įdomybių, verta ir tiesiog pasigerėti „eiliniais“ gyvūnais ir augalais.

Tais, kurie žmonių nevengia ar lengvai prijaukinami. Tuo tarpu tuos, kurių mažai ir kurie gyvena džiunglėse ar prabunda naktimis (tarkime, jaguarus), pamatyti labai sunku.

Žydintis medis prie sostinės Brazilijos.

Brazilija milžiniška: kaip po ją keliauti

Brazilija yra penkta didžiausia pasaulio valstybė – tiek pagal plotą, tiek pagal gyventojų skaičių. Atstumai tarp nutolusių lankytinų vietų gali būti ir 1000 ar 2000 kilometrų. Jeigu pakeliui nėra ką lankyti, geriausia skristi. Vidinių skrydžių Brazilijoje daug ir nors jie brangesni, nei Europoje, jie pigesni, nei daug kur kitur Amerikoje (vienas gali kainuoti 50-150 eurų). Būtent naudodamasis vietinėmis pigių skrydžių avialinijomis aš nuskridau iš San Paulo prie Igvasu krioklių, iš ten – į Manausą Amazonijoje, o iš šio – į sostinę Braziliją.

Brazilijos pietryčiuose, kur žmonės gyvena tankiau, atstumai tarp lankytinų vietų mažesni. Todėl iš sostinės atgal į San Paulą pro Minas Žeraiso miestelius ir Rio de Žaneirą važiavau automobiliu. Galima keliauti ir tarpmiestiniais autobusais (tačiau keleiviniai traukiniai, privatizavus geležinkelius, Brazilijoje panaikinti).

Stačios gatvės Minas Žeraiso valstijos „aukso miestelyje“ Oro Prete. Šiaip Brazilijoje pagrindiniai keliai neblogi.

Po didmiesčius apsimoka važinėti viešuoju transportu, nes automobilio statymas labai brangus. Deja, išskyrus metro (kuris Brazilijoje retas), sistema sudėtinga: maršrutų šimtai ir jie stotelėse nesužymėti, sąrašą galima rasti tik portugališkose internetinėse svetainėse. Vienas pliusas: viešojo transporto stotys („terminalai“). Kiekvienas Brazilijos miestas tokias turi, ir beveik visi autobusų maršrutai prasideda nuo tokios stoties: pakanka į ją nuėjus pasiteirauti autobuso numerio ir platformos, ties kuria tas maršrutas stoja. Viešojo transporto stotis dažniausiai būna centre (tarpmiestinių autobusų – priemiesčiuose).

Amazonės upių baseinas – viena paskutinių pasaulio vietų, kur įprasta keliauti reisiniais upių laivais. Tiesa, šios kelionės matuojamos ne valandomis, o paromis tylaus gulėjimo hamake stebint lėtai slenkančius tolimus krantus. Romantiška, bet laiko tam pritrūko. Regionui pažinti pasirinkau trumpesnę ekskursiją iš Manauso, kurios metu pamačiau ir džiungles, ir gyvūniją, ir vietos indėnų tradicijas.

Tipiški Amazonės laivai.

Tarp turto ir skurdo – vienas žingsnis

Nepaisant Brazilijos regionų įvairovės, girdėjau gerą mintį, kad patiems brazilams Brazilija susideda iš dviejų dalių. Pusė jos yra turtinga tarsi Belgija, kita pusė – skurdi lyg Indija. Turtinguose rajonuose kainos (ir žmonių algos) lyg Vakarų Europoje. Skurdžiuose kiek pigiau nei Lietuvoje, tačiau žmonių pajamos menkesnės daug labiau. Tai vadinamieji lūšnynai, arba favelos.

Oficialiai juose gyvena kas dvidešimtas brazilas, bet brėžti liniją sunku: daug rajonų ir miestelių atrodo vos kiek geriau nei favelos, o ir pačios favelos nėra tokios nevilties oazės, kaip gali pasirodyti išgirdus žodį „lūšnynas“: jose verda gyvenimas, dirbama ir švenčiama, palaikiams netinkuotiems raudonų plytų nameliams pristatomi vis nauji ir nauji aukštai.

Vidigalio favela Rio de Žaneire. Tiesa, pastatarojoje faveloje besiruošiant Olimpiadai situacija pagerėjo.

Daugelį „braziliškų linksmybių“ sukūrė būtent vargšai. Rio de Žaneiro karnavalo sambos mokyklos įsikūrusios favelose, ten – ir vieni aistringiausių futbolo sirgalių. Tačiau gebėjimas linksmintis vienija luomus: gyva muzika vakarais suskamba ir prestižiniuose baruose, ir prekybos centro maisto zonoje (food court), ir nemokamuose teatruose, ir favelų aikštėse. Itin mėgsta brazilai ir reikšti save per išvaizdą: daugybė žmonių vilki įvairių subkultūrų drabužiais, apsinuogina labiau nei įprasta kitur ar išvis ekscentriškai modifikuoja kūną (veido tatuiruotės, mėlyni plaukai, juodas lūpdažis ir pan.). Karts nuo karto pamatysi moterimi persirengusį vyrą – jie save vadina “travesti”. Pagal plastinių operacijų skaičių Brazilija nusileidžia tik JAV.

Brazilai, remiantis apklausomis – vieni laimingiausių pasaulio žmonių. Įdomu, kad jie niekad niekur masiškai neemigruodavo. Ir šiandien gana daug brazilų geriau renkasi skursti, nei sunkiai dirbti: juodus darbus didmiesčiuose kai kur jau daro iš ispanakalbių Lotynų Amerikos šalių atvykusieji.

Sambos repeticja ruošiantis Rio de Žaneiro karnavalui vienoje miesto sambos mokyklų (jos pasižiūrėti parduodami bilietai)

Nusikaltėliai – didžiausia Brazilijos antireklama

Įsijausti į brazilišką pozityvumą labiausiai trukdo nusikalstamumas. Statistika liūdnai įspūdinga. Kas devinta pasaulio žmogžudystė įvyksta Brazilijoje (penkiasdešimt tūkstančių per metus), nors tik kas keturiasdešimtas žmogus ten gyvena. Turistai dažniau nukenčia nuo nesibaigiančių vagysčių ir plėšimu. Pavojingi net vaikai: mačiau, kaip policija vaikėsi jų grupelę. Ir mane bandė apvogti: laimė, kišenvagiai ištraukė ne piniginę, o pasą, ir jį iš karto numetė kaip nereikalingą.

Net turtingiausi Brazilijos miestai bei rajonai, o ypač – didmiesčių senamiesčiai – pilni narkomanų, gyvenančių gatvėje ir mintimis skrajojančių kitame pasaulyje: štai vienas, prisituštinęs į kelnes, iš pažiūros įsivaizduoja vaidinantis teatre, štai kitas garsiai rėkauja atsitiktinius žodžius ir kabinėjasi prie aplinkinių, dar šimtai miega ar guli tarp šiukšlių, mirusiu žvilgsniu sekdami praeivius. Labiausiai pribloškia, kiek šitokių žmonių daug: vietomis jie skaičiumi nustelbia „normalius“. Reta šalių, kuriose jaučiausi taip nesaugiai, kaip Brazilijoje. Vietinių raminimai irgi nepadėjo: „Čia gana saugu, iš mūsų tik tris automobilius pavogė“, „Iš pas mane gyvenusių turistų nieko nepavogė… Tiesa, iš vieno atėmė mobilų, na bet jis gatvėje žinutes rašinėjo“. O kur dar elektrifikuotos ir spygliuotos tvoros, supančios kiekvieną bent kiek turtingesnį namą, neperšaunami stiklai, kažkieno vis tiek bandyti išdaužti, tanketes primenančios inkasatorių mašinos.

Benamiai prie užgrobto apleisto namo San Paule. Google Street View galima pamatyti, kad dar 2010 m. šis pastatas buvo normalus, ten veikė kažkokia valdžios įstaiga. Beje, San Paulo valdžia siūlo benamiams kur gyventi ir pašalpas, bet dauguma ten neina, nes tektų atsisakyti narkotikų ir alkoholio

Ne tik Brazilijos turtuoliai, bet ir vidutinioji klasė priversta gyventi tvirtovėse. Daugiabučių laiptinės labiau išpuoselėtos nei Lietuvoje, bet vos iškišęs galvą pro apsaugininkų stebimas jų duris patenki į anarchišką chaosą, vietomis pagalvodamas, ar grįši sveikas. Į tai, kad gali būti apvogti, brazilai nekreipia dėmesio: „Jei puls plėšikai – viską atiduokite ir nesinervinkite“ – Rio de Žaneiro olimpiados lankytojus pamokė vietos politikas – „juk nepergyvenate dėl išlieto kavos puodelio“.

Keliaudamas po Braziliją vadovavausi daug įvairių patarimų: pavyzdžiui, turėjau „netikrą piniginę“ su nedaug pinigų, reikalui esant, plėšikams apgauti, o daiktus buvau paskirstęs po daugybę kišenių. Po netrumpos pertraukos, vėl atsispausdinau žemėlapius, kad nereikėtų traukti telefono. Rekomenduojama viską, ko tą dieną nereiks, palikti viešbučio seife (tokius, kaip ir saugomas parkavimo aikšteles, turi net pigiausi viešbučiai), bet kadangi neapsistodavau vienoje vietoje ilgiau poros dienų, tai nebuvo įmanoma.

Manauso panorama nuo viešbučio stogo su baseinu.

Tik mažuose miesteliuose kiek saugiau (vis viena ne taip saugu, kaip Lietuvoje), o blogiausia situacija šalies šiaurės didmiesčiuose (būtent ten, Manause, ir bandė mane apvogti).

Dar sunkiau nei vagių išvengti apgavikų. Net esant parašytai aiškiai kainai dažnas pardavėjas ramiu veidu įtikinėdavo, neva iš tikro už prekę reikia mokėti kokiais 30-50% brangiau. Tokiais atvejais padeda prasta apranga, ilgas demonstratyvus stebeilijamasis į kainas (gal sutapimas, bet kai eidavau pirkti vienas ir stengdavausi sudaryti nuskurėlio įvaizdį, manęs taip akivaizdžiai neapgaudinėdavo).

Brazilijos gamta idiliškesnė už miestus, bet irgi gali tapti įkyri. Šie koačiai prie Igvasu krioklių leidžiasi glostomi, bet mėgina ką nors nukniaukti. Ir mūsų akivaizdoje vienus turistus „apvogė“. Brazilija taip pat garsėja ir nuodingų gyvūnų gausa. Tačiau pavojingiausi padarai – patys mažiausi. Visur, isškyrus San Paulo ir Rio de Žaneiro apylinkes – uodų platinamų tropinių ligų pavojus. Tiesa, jis nedidelis, ir mes nesiskiepijome

Nors Brazilijoje nėra labai daug neatstojančių kažin kokias paslaugas siūlančių prekijų, kai kurie iš tų, kurie kabinasi, itin įžūlūs. Štai vienas veikėjas sustojus gatvėje įtikinėjo, neva parkingas ten kainuoja 15 eurų (kuriuos reikia sumokėti jam), nors priešais žibėjo užrašas, kad tik 4 eurus. Kitas, kai atsisakėme jo bruktų gido paslaugų, „geraširdiškai“ parodė kur važiuoti – pasiuntė mus tiesiai į aklavietę. Mačiau žemėlapyje, kur tas kelias veda, bet pavedė pasitikėjimas žmonėmis („gal vietinis žino geriau“).

Šis benamis yra paplūdimio menininkas – Rio de Žaneiro paplūdimyje nuolat prižiūri ir tobulina savo smėlio pilį ir renka už ją aukas. Tiesa, įžūliai nieko nereikalauja.

Kaip ten bebūtų, paslaugių, svetingų brazilų irgi buvo visur.

Odos spalva – tiesiog veido bruožas?

Brazilija – imigrantų šalis. Portugalų kolonistai, afrikiečiai vergai, europiečiai ir azijiečiai imigrantai (tarp jų – lietuviai), visiškai nustelbė indėnus, kurių tautos išliko tik giliai miškuose.

Indėnų kaimas Amazonijoje. Amazonija – paskutinė Brazilijos dalis, kur dar yra šimtai tūkstančių tradiciškai gyvenančių indėnų

Tačiau priešingai daugeliui šalių, Brazilijoje artimi tarprasiniai santykiai niekad nebuvo tabu. Visi tiek prasimaišė, kad sąvoka “rasė” išvis buvo nunykusi, o šalį net lygybės trokštantys kairieji, panaikinus vergovę (1888 m.), didžiuodamiesi pakrikštijo rasine demokratija.

Odos spalva Brazilijoje – lyg plaukų spalva pas mus. Egzistuoja dešimtys ar net šimtai žodžių, kuriais brazilai apibrėžia savo odos spalvą. Populiariausi: juodaodis (preto, 8%), baltaodis (branco, 48%), rudaodis (pardo, 43% kai neduodama daugiau variantų), geltonodis (amarello, 1%), variaodis (caboclo), rusvaodis (moreno). Teoriškai baltaodžiai kilę iš Europos, juodaodžiai iš Afrikos, o rudaodžiai yra jų mišinys, bet realybė kita: kaip rodo genetiniai tyrimai, vidutiniškai kiekvienas baltaodžiu besivadinantis Rio de Žaneiro gyventojas turi po 7% afrikietiško ir indėniško kraujo; kiekvienas, besivadinantis juodaodžiu – 7% indėniško ir net 42% europietiško. Tik imigrantai ir jų vaikai neprasimaišę. Dar vergovės eroje dalis vergų jau buvo beveik baltaodžiai, dalis vergvaldžių – juodaodžiai.

Merginos vienoje tradicinių Minas Žeraiso gatvelių

Tiesa, skirtinguose Brazilijos regionuose vyraujantys veido bruožai skiriasi. Štai Amazonijoje gerokai daugiau matosi indėniškų genų, pietryčiuose dažnesni europietiški, šiaurės rytuose – afrikietiški. Sakoma, kad braziliškus pasus labai mėgsta padirbinėtojai, nes nė vienam pasaulio žmogui, gavusiam netikrą pasą, nėra sunku apsimesti brazilu.

Per brazilišką televiziją dauguma rodomų žmonių – šviesiaodžiai, mat toks grožio standartas. Juk kiekvienoje šalyje kai kurios paveldimos savybės (ausų, krūtinės, nosies dydis, forma ir t.t.) laikomos gražiomis, o kai kurios – ne.

Milžiniškas Inhotimo parkas netoli Belo Horizontės miesto – idealizuota Brazilijos gamta

Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais dėl JAV įtakos į Braziliją sugrįžo rasės sąvoka, taigi, bet kas, kas nenaudinga tamsesnės odos žmonėms, imta laikyti rasizmu. Paskaičiavus, kad šviesesnės odos spalvos žmonės vidutiniškai pasiekia daugiau (ne vien ten, kur reikalingas grožis), valdanti ekskomunistinė Darbininkų partija ėmė šaukti apie diskriminaciją. Pasidarbuota iš peties: nustatytos net kvotos, kad pusė į universitetus priimamų žmonių turi būti tamsesnės odos, nepaisant jų rezultatų. Pagal šią sistemą turtingos tamsiaodžių šeimos jaunuolis netgi prasčiau besimokydamas gali įstoti į universitetą, kai tuo tarpu geriau besimokydamas šviesiaodis iš favelos neįstos. Beje, žinant Brazilijos tautinį margumyną, beveik neabejotina, kad ir afrikietiško, ir europietiško kraujo turės jiedu abu. Taip be amžino susiskaldymo į turtingus ir vargšus, Brazilijoje atsirado naujas – rasinis.

Sutikti brazilai skundėsi, kad prie Darbininkų partijos politinė nuomonė, neapykanta turtingiems, imta formuoti net mokyklose. Esą kilo net judėjimas „Mokymasis be partijos“.

Amazonės teatro vidus Manause, kaip ir daug Brazilijos imperijos XIX a. pabaigos pastatų, labai didingas. Jo gausybėje simbolių ir skulptūrų įamžinti įvairios kilmės brazilai: europiečių, afrikiečių, indėnų

Katalikybę keičia protestantizmas

Brazilija – daugiausiai katalikų pasaulyje turinti valstybė (~140 mln.). Religija ten – labai rimtas reikalas, o po truputį vis statoma didžiausia šalies bažnyčia Aparesidoje tarp Rio de Žaneiro ir San Paulo – tikrai milžiniška. Įdomu, kad toji bazilika dalinasi parkavimo aikštele su delfinariumu. Religija ir pasaulietinis gyvenimas Brazilijoje persipynę: neretai pamatysi ant automobilių ar autobusų užklijuotus religinius šūkius, gatvėmis vaikštančius vienuolius. Padėkų Dievui aptikau, net pavyzdžiui, paukščių zoologijos sode, o parlamento posėdžių salėje kabo kryžius. Visa tai, tikriausiai, krikščionybės sveikumo požymis: jei kažkuo tikrai tiki, tai atrodo tokia pati realybės dalis, kaip ir politika, gamta, pramogos ar automobiliai.

Tačiau štai katalikybės dominavimas pastaraisiais dešimtmečiais susvyravo. Žmonės palieka auksais išpuoštas jos bažnyčias ir eina į kur kas kuklesnes, bet „gyvesnes“ protestantiškas, įsikūrusias kur pirmuose namų aukštuose. Tokių mačiau labai daug. Afrikietiškos kultūros žmonėms ypač artimi charizmininkai / sekmininkai, savo apeigose daug dainuojantys, mėginantys berti žodžius iš sąmonės srauto. Jau beveik ketvirtis brazilų – protestantai.

Tradicinė sena barokinė katalikų bažnyčia Oro Prete, žymiausiame Brazilijos miestelyje

Be krikščionybės, Brazilijoje yra kandomblė (modifikuota afrikietiška pagonybė), kurią pamatyti sunku, ir visokios naujos „sektos“ kurias norint atrasti labai lengva ir netikėtai įdomu (įspūdingi ritualai, apranga).

Brazilai prie užsieniečių nelabai pratę

Beveik visiems 200 milijonų brazilų gimtoji kalba – portugalų. Kitomis kalbomis jie kalba prastai, o angliškai dauguma nemoka net paprasčiausių žodžių, kuriuos, jau galvojau, žino visas pasaulis. Štai viena motelio darbuotoja raštelyje kreipėsi „The Lord“ (Viešpatie) – kiek suprantu, pasinaudojusi kokiu žodynu, taip išsivertė žodį „Senhor“ (šiaip jau reiškiantį ir Pone/Misteri). Prieš keliaudamas kiek pramokau portugališkai – labai pravertė.

Brazilija garsėja gražiais grafičiais. Šis, kaip nekeista, turi ir angliškų frazių

Ir šiaip brazilams suvokti likusį pasaulį nėra lengva, su juo ryšių retas jų turi. „O kas Lietuvoje buvo iki Lietuvos?“ klausė manęs Manauso teatro darbuotojas. Nes juk tiek Brazilija, tiek visos jos kaimyninės šalys patyrė dvi skirtingas epochas. Indėniškąją ir tą po Kolumbo, kai indėnus išguldė ligos, nustelbė Europos kolonistai ir Afrikos vergai. Pašnekovui buvo sunku patikėti, kad Lietuva egzistuoja nuo pat Viduramžių, kad jau tūkstančius metų čia gyvena tie patys lietuviai ir jokių panašių radikalių pokyčių pas mus nebuvo.

Dar viena dilema, kylanti dėl menkų Brazilijos ryšių su užsieniu: iš kur gauti Brazilijos rialų? Valiutos keityklos retos, veikia trumpai. Bankai pinigus keisti atsisako ar tai daro už beprotiškus mokesčius. Dauguma bankomatų lietuviškų kortelių neaptarnauja. Ar jas priims pardavėjai – loterija: būna, kad net labiausiai turistinėse vietose sako „tik grynais“, būna, kad lipdukais „VISA/MASTERCARD“ stalelį apsiklijavęs sėdi net turgaus prekijas. Tačiau tokie atvejai – įtartini, mat Brazilija liūdnai garsėja kortelių duomenų vagystėmis.

San Paulo Avenida Paulista, brangiausia Pietų Amerikos gatvė – viena retų vietų, kur keityklų kiek daugiau. Kadaise tai buvo graži gatvė, bet dabar pastatai čia nuobodūs. Mat visos Brazilijos didmiesčiuose ~1960 m. buvo masiškai griaunami seni puošnūs namai ir jų vietoje statomos ‘dėžutės’. Iki pat šiol kaip paveldas saugomi tik patys įspūdingiausi pastatai.

Unikalios vietos pavalgyti ir pernakvoti

Nepaisant to, kad Brazilija yra atvykėlių šalis, o jos didmiesčiuose gali nesunkiai rasti amerikietiškų greito maisto tinklų, brazilai turi ir savo virtuvę (kuri dar ir smarkiai įvairuoja regionuose).

Bet dar įdomesni vietiniai Brazilijos valgymo restorane būdai. Standartinis – užsisakyti patiekalus iš meniu – ten veikiau išimtis, nei taisyklė. Pietų metui paplitę restoranai „por kilo“ („už kilogramą“), kuriuose galima įsidėti kiek nori maisto, o susimokėti teks pagal galutinį lėkštės svorį (ir visai nesvarbu, kiek prisikrovei jautienos, o kiek daržovių). Dar yra „atviri bufetai“ – ten už fiksuotą mokestį gali valgyti kiek nori. Vakarais populiaresni „rodizio“, kur patiekalus (vienur mėsą, kitur picos gabalėlius ar sušius) nešioja padavėjai ir galima juos arba imti, arba „praleisti“ (nepriklausomai nuo to, kiek valgysi, susimoki tiek pat). Minusas – dažno restorano darbo valandos labai ribotos: vieni, tarkime, dirba nuo 11:00 iki 14:00, kiti – tik vakarais. Brazilai nelinkę ilgai miegoti, bet viskam (darbui, valgiui, linksmybėms) ten yra savas metas, didmiesčiuose – net savi rajonai, o atsidurti ne vietoje ir ne laiku, kur viskas dar ar jau uždaryta, gali būti ir nesaugu.

Por kilo restorano maistas

Brazilai turi ir įdomių nakvynės vietų. Be viešbučių (beveik visi – su įskaičiuotais pusryčiais, didesnieji turi ir baseinus ant stogų) yra pozados [pousada] – paprastai maži, istoriniuose pastatuose įsikūrę viešbutėliai. Ir moteliai. Vienintelis pastarųjų panašumas į mums įprastus – į juos atvažiuojama automobiliu. Turistai ten užsuka retai – dauguma lankytojų brazilai, mėginantys paįvairinti seksualinį gyvenimą (neretai – su prostitutėmis). Viskas įrengta taip, kad tavęs niekas nepastebėtų: su darbuotojais bendraujama per telefonspynę, įvažiuojama tiesiai į dengtus garažus, iš kurių veda laiptai į kambarį. Kambaryje be įvairių veidrodžių, lempų, stiklinio vonios kambario ir pornografiją rodančio televizoriaus radau ir nepermatomą suktuką, per kurį galima paduoti ar paimti daiktus iš darbuotojų. Taip užmokama, taip užsakomi įvairūs sekso žaisliukai iš specialaus meniu. Aišku, langų nėra, o ant vartų kabo įrašas „tik nuo 18 metų“.

Brazilijoje meilės reikalai – daug mažesnis tabu, nei pas mus. Viešumoje aistringai bučiuojasi daugybė porų: eilėje prie parduotuvės kasų, paplūdimyje, tiesiog gatvėje… San Paule net ir homoseksualios poros taip daro.

Ši porelė glamonėjosi ant katedros laiptų. Praėjusi vyresnė ponia išreiškė pasipiktinimą. Tačiau tik veiksmo vieta, o ne viešumu.

Puiki šalis aplankyti, bet ne gyventi

Nors iš šio aprašymo Brazilija gali pasirodyti valiūkiškos laisvės šalis, ten laisvas jaustis negali. Tikriausiai itin tą pajusčiau, jei reiktų joje gyventi nuolat. Juk laisvės pojūtį suteikia trys dalykai, kurių Brazilijai trūksta: saugumas (galimybė be baimės eiti kur nori ir kada nori), stipri ekonomika (galimybė daug ką įpirkti) ir politinės aplinkybės (oficialios ideologijos nebuvimas).

Tačiau keleto savaičių kelionei Brazilija – viena įdomiausių pasaulio valstybių. Dėl didingos jos gamtos, dėl ugningos kultūros tikrai verta prisiimti tam tikrą riziką.

Driežai Brazilijoje

Juoba, “Turkish Airlines” karts nuo karto pateikia tokių gerų pasiūlymų skrydžiams iš Vilniaus į San Paulą, kokių seniau į Pietų Ameriką išvis nebūdavo (~470 EUR į abi puses), ir į juos dar įeina dvi nakvynės viešbučiuose pakeliui Stambule.

Šiame straipsnyje tegalėjau menkai paliesti šios milžiniškos šalies esmę. Toliau – išsamesni straipsniai apie atskiras Brazilijos lankytinas vietas ir jų atmosferą.

Vieni daugelio Igvasu krioklių

Aplankyti Brazilijos regionai ir kaip jie bus suskirstyti į straipsnius


Visi straipsniai iš kelionės po Braziliją

1. Brazilija: džiunglių ir švenčių šalis (įžanga)
2. San Paulas: turtas ir skurdas betono miške
3. Igvasu: nuostabiausias krioklių pasaulis
4. Amazonė: vaizduotę pranokstantys drėgnieji miškai
5. Brazilija: ateities miestas iš praeities
6. Minas Žeraisas: kalnuoti Brazilijos aukso miesteliai
7. Rio de Žaneiras: gamta ir linksmybės

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , ,