Olindos įdomybės

Resifė ir Olinda tikrai nėra garsiausi Brazilijos miestai.

Bet ieškant autentiškos Brazilijos Residė ir Olinda įdomus pasirinkimas: čia senų pastatų „neprarijo“ dangoraižiai, paplūdimiai tuštoki, karnavalas dar neatrastas (bet įdomus), o tuo pačiu verda „tikras“ milijonų žmonių gyvenimas.

Spalvingoji Olinda – olandiškas Resifės senamiestis

Iš tikro Resifė ir Olinda – vienas miestas su dviem istorijom. Braziliją – ir Resifę – dar XVI a. kolonizavo Portugalija, su Ispanija pasidalijusi Lotynų Ameriką.

Portugališkos azuležo plytelės viename daugelio sumuziejintų vienuolynų

Tuo metu tik šios dvi galybės turėjo laivynus ir galimybes užvaldyti kitus žemynus. Bet ilgainiui tokių imperijų atsirado ir daugiau – Britai, Prancūzai, Olandai. Jie nepripažino ispanų ir portugalų teisės valdyti „viską, kas ne Europoje“. Ir olandai pamėgino atsiriekti sau gabalą Brazilijos – 1637 m. užėmė Olindą.

Šis miestelis – ar, tiksliau, dabar jau Resifės senamiestis – kitoks, nei visi Brazilijos miestai. Savo XVII a. ryškiaspalvių namelių eilėmis jis labiau primena Olandijos kolonijas kur Karibų salose. Yra jaukus, išlaižytas: mažai Brazilijai būdingų elgetų, užtat gausu menininkų ir amatininkų turgelių.

Olindos senamiestis

Gražiausi Olindos pastatai – bažnyčios ir vienuolynai, kaip Šv. Pranciškaus. Darbo laikai, tiesa, keistoki: negali tikėtis, kad veiks būtent kai ateisi, nebent pasiseks. Katedra nuosaikiai paprasta (nes perstatyta), bet vaizdai nuo jos ir Katedros aikštės labai gražūs: įspūdingas kontrastas tarp Olindos ir Resifės tolumoje.

Vaizdai žemyn nuo Olindos kalno

Bet turbūt įdomiausia Olindos tradicija – jos karnavalas. Pasaulyje gerai žinome Rio de Žaneiro karnavalą, jo sambos paradus, tačiau savais karnavalais didžiuojasi kone kiekvienas Brazilijos miestas – ir jie kitokie. Olindoje gatvėmis nešamos „Didžiosios lėlės“ – milžiniškų žmonių formos. Ne karnavalo metu jos eksponuojamos Didžiųjų lėlių muziejuje.

Olindos karnavalo “Didžiosios lėlės” jų muziejuje

Resifė – didesnė, bet ne tokia grakšti Olindos sesė

Resifė – tarsi Olindos sesė, bet ne dvynė. XVII a. ten užgožia XIX a. ir XX a. – centrinėje Marco Zero aikštėje didingų to laikmečio pastatų puslankis.

Resifės Marco Zero aikštė

Resifės „pats centras“ – Resifės sala, aplink Arsenalo aikštę – atrodo, mėgina imituoti Olindą – irgi gražiai sutvarkyta. Ir net „Olindos lėlių ambasada“ įkurta – tik ten eksponuojamos turistams patrauklesnės Vakarų garsenybių lėlės. Ir net savas „Didžiųjų lėlių muziejus“ – tik, kadangi Resifės karnavale (taip, jis atskiras) didžiųjų lėlių tradicijos išvis nėra, tai tos „Didžiosios Resifės lėlės“ – tiesiog karnavaliniais Resifės drabužiais aprengti manekenai.

Resifė kartu su Olinda didžiuojasi Frevo muzika, kuri čia skamba karnavalo metu ir skiriasi nuo kitur populiarios sambos.

Resifės ‘didžiųjų lėlių’ muziejus

Dėl savo centro saloje, jį supančių „vandens kelių“, molų, Resifę brazilai vadina Brazilijos Venecija – bet kaip ir su kitomis Venecijomis, didelių vilčių dėl to turėti nereiktų: ne vanduo yra Resifės ir Olindos unikalumas.

Išėjus iš Resifės salos į vakarus, aplink Respublikos aikštę, miestas jau darėsi panašesnis į daug Brazilijos didmiesčių: gražių pastatų dar kažkiek lieka, bet juos supa nuobodūs ir aplūžę vėlyvo XX amžiaus didingi puošnūs pastatai, gausu elgetų. Į Capela Dourada bažnyčią vos praeiti galėjome per benamius (nieko neturiu prieš benamius: tiesiog Brazilijoje labai daug jų – narkomanai – ir niekada negali būti tikras, kad koks apkvaitęs nuo narkotikų veikėjas staiga neiškels peilio ar net mačetės; deja, tokius vaizdus mačiau ne kartą ir nesuprasi, kas būna jų galvose)…

Benamiai prie Capela Dourada įėjimo

Tačiau tikėjausi dar blogiau. Apie Brazilijos šiaurės rytus, kuriuose yra ir Resifė, daugelis kitų brazilų visi kaip vienas aiškina – „baisu, nesaugu“. Tai patvirtina ir statistika: nužudymų Pernambuko valstijoje, kurios sostinė Resifė, trigubai daugiau, nei San Paule. Tačiau nesijaučiau smarkiai kitiap, nei Rio de Žaneire. Nelabai skyrėsi ir gyventojų sudėtis: nors sakoma, kad šiaurės rytai – juodaodžių vergų palikuonių žemė, Brazilija pastaraisiais šimtmečiais pernelyg maišėsi, kad išliktų kažkokie gryni regionai. O ir Šiaurės Rytai nevienalyčiai: Resifė vienas saugiausių miestų tame regione.

Nustebau Resifėje išvydęs antrą pagal dydį Brazilijos prekybos centrą Recife Shopping. Vien McDonald‘s ten penki! Ir taip, tas centras nėra toks iščiustytas ir persotintas prekių ženklais, kaip panašūs centrai turtingame San Paule, bet jis milžiniškas, pilnas pinigų turinčių ir leidžiančių žmonių.

Resifės centras

Bet tokia jau ta Brazilija. Ji – ir joks jos miestas – nėra trečias pasaulis. Beveik kiekviename didmiestyje – ir šiaurėje, ir pietuose – yra ir trečio, ir pirmo pasaulio fragmentai, kartais nutolusiuose rajonuose, o kartais juos skiria tik siauros gatvelės. Ir Resifė – ne išimtis.

Boa Viagem ir kiti Pernambuko paplūdimiai

Koks Brazilijos miestas be paplūdimių?! Turtingoje Resifės dalis ištįsusi 17 kilometrų į pietus nuo centro palei smėliukingą Boa Viagem paplūdimį. Jaučiausi ten kaip dideliam kurorte: dideli daugiabučiai ir viešbučiai, pajūrio promenada su kaipirinją siūlančiais lauko barais. Tačiau brazilams paplūdimys nėra kažkas, ką jie patiria tik per atostogas – tai – kiekvienos savaitės poilsio dalis. Savaitgaliais, vakarais. Baras pakrantės gatvėje, plastmasinės kėdės ant smėlio, gulėjimas ant patiesalų, mirkimas valandą-kitą jūroje gaudant bangas…

Leidimasis Resifėje virš Boa Viagem paplūdimio

Bet Boa Viagem potuštis. Sako, ir dėl ryklių baimės – kasmet jie ten „suėda“ kokius pora maudalių.

Didžiausias Pernambuko kurortas Porto dos Galinjas stūkso dar toliau į pietus, 60 km nuo Resifės. Kai kiekviena Brazilijos pakrantė gausiai apdovanota paplūdimiais buvo sunkoka suprasti, kodėl gi tūkstantinės minios spietėsi to vienaukščio miesto gatvėse, siauručiuose jo paplūdimiuose (buvo vietų, kur nesušlapęs kojų net eiti pajūriu negalėtum, nes bangos, prarijusios tą menkutį smėlio ruožą, jau plakėsi tiesiai į pakrantės restorano sieną).

Porto dos Galinjas paplūdimyje

Bet yra tradicija, yra pramogos, yra atmosfera. Palūdimys ir karšta karšta jūra (vandens tempeatūra nuo 26 iki 29 laipsnių) gal yra kone visur rytų Brazilijoje, tai brazilams nėra tokia „reta vertyvė“ kaip lietuviams. Užtat kas šalia tos jūros – skiriasi. Vienur – favelos ir skurdūs rajonai – ten žmonės iš šalies prisibijo kišti nosį. Kitur – aukšti daugiabučiai ir tai labiau – tų daugiabučių gyventojų zona. Na o trečiose vietose – restoranų, pramogų kupini kurortai, kur pasijauti tarsi Europoje (tik kainos mažesnės).

Ne pats paplūdimys, o tai, kas prie jo, lemia turistų srautus…

Porto dos Galinjas pėsčiųjo promenadoje

Brenandas, Resifės menininkas

Kiekvienas apdovanotas didis didmiestis turi bent vieną savo supermenininką, kurio ypatingas stilius ir kūriniai tapę to miesto veidu ne mažiau, nei jo senamiestis. Na, kaip Barselona Gaudį. Resifė turi Fransiską Brenandą [Francisco Brennand].

Jo stilius gali atrodyti keistas – keraminės skulptūros, kritikų (o gal ir šalininkų) nuomone primena vyriškus lyties organus. Bet jis neabejotinai unikalus. Ir net ant molo priešais pat Resifės centrinę Marco Zero aikštę stūkso pats aukščiausias – 32 m aukščio – jo kūrinys, Krištolo bokštas, ir jo skulptūrų parkas.

Resifės Krištolo bokšto viršūnė

Bet didžiausia jo kolekcija priemiesčiuose, Fransisko Brenardo keramikos biure. Vaikštant po tą jo tėvų plytelių fabriką, kurį Fransiskas Brenardas pavertė amžinu savo muziejumi, kilo mintis – tai gal tas Brenardas per gyvenimą nepardavė nė vieno darbo, kad viskas liko ten? Nes tikriausiai nesu matęs vieno menininko muziejaus su daugiau eksponatų…

Bet tikriausiai jis buvo labai produktyvus. O gal tiesiog darbus darė ne vienas – užsukęs už kampo viename eksfabriko angare pamačiau, kaip ištisas cechas amatininkų dirbina panašius keraminius kūrinius. Atrodo, Brenardas net ne menininkas, tai prekės ženklas, unikaliai persipynęs su Resife!

Brenardo keramikos biure (muziejuje)

Ar verta vykti į Resifę ir Olindą?

Resifę aplankiau keliaudamas po Braziliją trečiąjį kartą.

Keliauti į Braziliją trečiąjį kartą verta, nes ši šalis – pusė visos Pietų Amerikos. Ir pagal plotą, ir pagal gyventojų skaičių – taigi, jei keliautumėte į Pietų Ameriką ne kartą ir norėtumėte būti jai teisingas, kas antra kelionė į šį žemyną turėtų būti į Braziliją. Tada išties Resifė ir Olinda – dar vienas unikalus Brazilijos (ir visos Pietų Amerikos) kampelis.

Viename Olindos vienuolynų

Tačiau daugelis žmonių visgi žiūri kitaip ir Brazilija jiems – tik viena iš 12 Pietų Amerikos šalių, ir šią šalį aplanko daugiausiai kartą gyvenime.

Jei taip, tikriausiai, Resifė ir Olinda nėra tos „būtinos lankyti vietos“. Brazilija turi ir įspūdingesnių miestų bei senamiesčių (Salvadoras, Minas Žeraisas), ir geresnių kurortų (Santa Katarina, Rio de Žaneiras), ir didingesnės gamtos (Igvasu, Amazonija, Pantanalis). Nekeista, kad Resifėje užsienio turistų – labai mažai, o spalvingomis Olindos gatvelėmis labiausiai džiaugiasi savo šalį pažinti norintys brazilai.

Porto dos Galinjas merginos važiuoja tradiciniu nuomojamu bagiu. Tai – tipinė pramoga Brazilijos kurortuose.

Bet jeigu Rio de Žaneirą, Salvadorą, Igvasu krioklius, Amazoniją ir Minas Žeraisą jau lankėte ir dar Brazilijos negana – gal atėjo laikas Resifei, autentiškam ir labai braziliškam kraštui.

Visi straipsniai iš kelionių po Braziliją

1. Brazilija: džiunglių ir švenčių šalis (įžanga)
2. San Paulas: turtas ir skurdas betono miške
3. Igvasu: nuostabiausias krioklių pasaulis
4. Amazonė: vaizduotę pranokstantys drėgnieji miškai
5. Brazilija: ateities miestas iš praeities
6. Minas Žeraisas: kalnuoti Brazilijos aukso miesteliai
7. Rio de Žaneiras: gamta ir linksmybės
8. Brazilijos pietūs: turtingieji Brazilijos krantai
9. Pantanalis: Pietų Amerikos žvėrynas
10. Resifė ir Olinda: Brazilijos autentika
11. Salvadoras: auksinė Brazilijos vergų sostinė
12. Brazilijos virtuvė: patiekalai ir tradicijos
13. Rio de Žaneiro karnavalas – didžiausias šou žemėje

Kelionių vadovai po Braziliją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!