Australija – pats unikaliausias gyvenamas žemynas. Europa susijungusi su Azija ir Afrika, Šiaurės Amerika – su Pietų Amerika, o Australiją dar prieš 100 milijonų metų apsupo vandenynai. Todėl jos gyvūnai išskirtiniai (sterbliniai, kloakiniai…), jos gamta senutė, o sausiausias klimatas neleido savo miestais visko užgožti žmonėms.
Uluru uola, vienas didžiausių planetoje monolitų (348 m), stūgso maždaug Australijos viduryje.
Joks žvilgsnis į žemėlapį nepadės suvokti, kokia milžiniška tai yra šalis. Joje daugiau žemių, nei visoje Europoje (neskaitant Rusijos). Per tris savaites nuvažiavome per 10 000 kilometrų gyvenamuoju automobiliu, ir tai apsukome nebent pusę šio kontinento. O juk gyventojų ten 24 milijonai – mažiau, nei vienoje Lenkijoje…
Australiją sudaro aštuonios valstijos ir žymesnės teritorijos, iš kurių aplankėme šešias. Bet didžiausias skirtumas Australijoje – tarp ją supančio siauro pakrantės žiedo ir rodos begalinio užnugario – plynos, beveik negyvenamos dykynės – Autbeko.
Žiedinė prieplauka (Circular Quay) su Sidnėjaus uosto tiltu (kairėje) ir opera (dešinėje) - žymiausia Sidnėjaus, o gal ir visų Australijos pakrantės didmiesčių vieta.
Kiti "AŽ kelionės" straipsniai apie žemynus: Afrika | Australija | Azija | Pietų Amerika
Karšti ir banguoti Australijos kurortai
Paieškojus Australijos nuotraukų “Google” sistemoje, greta Uluru, Sidnėjaus ir kengūrų išvysite ir Australijos pajūrio – vieno ilgiausių pasaulyje – idiliškus vaizdus. Australams platūs ir tiesūs geltono smėlio paplūdimiai – neatskiriama kultūros dalis, į kurortus traukte traukianti saulės vonių mėgėjus ir banglentininkus. Šiaurėje, Kvinslando valstijoje, net ir žiemą – maudynių sezonas (vandens temperatūra nekrenta žemiau +20).
Ten – didžiausias Australijos (turbūt ir pasaulio) kurortas Vilniaus dydžio Gold Kostas (“Aukso krantas”) – pajūrio dangoraižiai, dirbtiniai kanalai vilų šeimininkų jachtoms, pramogų parkai ir naktinių klubų knibždantis centras ne ką mažiau tiesmuku pavadinimu Surfer’s Paradise (“Bangletininko rojus”).
Gold Kostas iš aukščiausio jo pastato. Dešinėje - bangos plaka paplūdimį
Netoliese (Australiškais mastais 500 km – nedaug) – pasaulio gamtos stebuklas – Didysis barjerinis rifas. Į dažną iš 900 jo salų plukdo “klasikiniai” vienadieniai kruizai, bet būna ir nardančių dienų dienas.
Pietinės Viktorijos valstijos krantai birželį buvo atšiaurūs, bet pribloškė net labiau. Ten – Didysis vandenyno kelias (Great Ocean Road), grįžusių Pirmojo pasaulinio karo karių ~100 km išraitytas pro įspūdingas uolėtas pakrantes, tokias kaip “Dvylika apaštalų”.
Banglentininkai lipa į iš atokaus paplūdimio į uolą, ant kurios driekiasi Didysis vandenyno kelias.
Tarp Viktorijos ir Kvinslando plyti Naujasis Pietų Velsas, kur nuo ryčiausio Australijos miesto Bairon Bėjaus [Byron Bay] paplūdimio matėme bangomis lakstančius delfinus ir iššokančius banginius.
Australijos didmiesčiai kiek chaotiški
Naujojo Pietų Velso sostinė – Sidnėjus, 4,5 mln. glaudžiantis didžiausias Australijos miestas. Visi Australijos didmiesčiai (juose gyvena 90% australų) “sudygę” pakrantėje ar netoli jos. Pravažiavome Viktorijos sostinę Melburną, Kvinslando – Bisbeną, Pietų Australijos – Adelaidę bei visos šalies – Kanberą, “nuo nulio” suprojektuotą XX a. pradžioje.
Brisbeno panorama.
Būdamas tuose megapoliuose sunkiai patikėtum, kad tebesi rečiausiai gyvenamame žemyne (neskaičiuojant Antarktidos). Centruose – žmonių minios, priemiestinėse ir net tarpmiestinėse magistralėse – automobilių kamščiai. Aibės greito maisto restoranų, įvairių rasių imigrantai ir jų palikuonys lyg sufleruotų, kad tai Amerika – jei ne kairiapusis eismas.
Didmiesčiai Australijoje pasirodė mažiau įdomūs už gamtą. Architektūra nelabai vaizdinga – centruose vyrauja visais atžvilgiais vidutiniški dangoraižiai, priemiesčiuose – vienaukščiai namai; ir tie, ir anie daugiausiai statyti pokariu. Verti dėmesio tik tarpais išlikę neitin paveldosaugininkų sergėti senieji “Viktorijos eros” viešieji pastatai (stotys, teatrai, bažnyčios, parduotuvių arkados) bei dar keli modernizmo stabai (Sidnėjaus uosto tiltas, opera…).
Viktorijos laikotarpio traukinių stotis Melburne. Šios karalienės garbei pavadinta visa Viktorijos valstija, o jos laikotarpis ten buvo aukso amžius ir perkeltine, ir tikrąja prasme: iš apylinkėse atrastų aukso gyslų gimė Melburno didybė.
Kultūriškai Australijos miestai atrodo visų, taigi ir niekieno: anglakalbius išeivius iš Britanijos čia 1950-1980 m. pildė pietų ir rytų europiečiai, vėliau geltonodžiai, arabai ir indai, šiandien atvyksta ir afrikiečiai. 25% Australijos gyventojų gimę svetur, 50% abu tėvai užsieniečiai. Ir šiais laikais Australija kasmet “pašaukia” 190 000 teisėtų imigrantų, it vedina kadais net oficialiu šūkiu “populate or perish” (“apsigyvendinti arba žūti”). Kone visi jie “nusėda” ir taip ankštuose miestuose, o ne tuščiose dykumose.
Tokia didmiesčių “kakafonija” palieka mažai vietos kam nors “savitam australiškam”, kas džiugintų keliautojo akį. Tačiau “įvairovęs jūroje” glūdi pavienės kultūrinės salos, kurių atmosfera žavesnė. Arčiausiai širdies buvo lietuviškosios, nuo pat ~1950-1960 m. nuoširdžiai puoselėjamos nuo sovietų okupacijos atklydusių tautiečių. Dabar jau senyvo amžiaus dipukų neblėstanti meilė kaip jokiems kitiems emigrantams toli (už ~15 000 km) esančiai Tėvynei, į ištisus muziejus surinkti jos gabalėliai maloniai stebino.
Lietuvių muziejus Adelaidėje.
Prie kitų kultūrų paprasčiau “prisiliesti” per maistą – dėl didelio skaičiaus Azijos imigrantų Australijoje puikūs korėjiečių, indų, kinų restoranai.
Tereikia kirsti plačius vienaukščių namų priemiesčius gylyn į žemyną ir laukia gamta – Žydrieji kalnai prie Sidnėjaus, Lamingtono džiunglės prie Gold Kosto… Ten ji dar “prijaukinta turizmui”, bet dar keli šimtai kilometrų – ir plyti kone žmogaus nepalytėtos dykros, kalvos, upeliai ir senvagės. Prasideda Autbekas.
Vaizdas į Žydruosius kalnus iš lynų keltuvo, pastatyto specialiai šiai panoramai apžvelgti.
Autbeke gamta visuomet triumfuoja
Didmiesčiai yra Australijos smegenys, o Autbekas, poetiškai dar vadintas “niekada niekada” (Never Never) – jos širdis.
Ten dykuma, rodos, begalinė. Išskyrus raudonąją Uluru uolą ji stebėtinai žalia, apaugusi žolėmis ir medeliais, pilna naktinės gyvybės.
Autbeko dykuma Kvinslande primena begalinę pievą, vadinamą 'krūmais' (bush). Visur čia - rančos, bet kartais jos net be vartelių, o galvijų, jei toliau nuo kelio, neišvysi. Tie rudi brūkšneliai po medžiais - jaučiai. Jų ranča tęsiasi iki pat horizonto ir dar toliau.
Ten – tūkstančius kilometrų besidriekiantys tiesūs “magistraliniai” keliai, kur tarp artimiausių miestelių būdavo ir po 500 km, tarp degalinių – 250 km, iki 2016 m. kai kur net buvo neribojamas greitis, o dažniausi prašalaičiai – “kelių traukiniai” (sunkvežimiai su trim priekabom) ir gyvenamieji automobiliai.
Ten – milžiniškos rančos (didžiausiosios plotas – kaip du trečdaliai Lietuvos), kurių mažne sulaukėjusius gyvulius ūkininkai sukviečia sraigtasparniais, o per alinančias sausras girdo vandeniu iš malūnais sukamų giliausių pasaulyje (~3 km) šulinių.
Ten – “eterio mokyklos” (šimtuose tūkstančių kvadratinių kilometrų pabirusiems jų pavieniams moksleiviams mokytojai kalba per internetą) ir Karališkoji skraidančių daktarų tarnyba (greitoji pagalba lėktuvais). Abi institucijos yra Australijos simboliai ir puikiai prisistato turistams.
Australijos gyvulininkų šlovės galerija Longryče, Kvinslande - vienas didžiųjų Australijos muziejų. Palubėje pagarbiai kabo 'Skraidančių daktarų' lėktuvas - ne vienas gyvulininkas dėkingas jiems už gyvybę, ir visa galerijos salė jiems skirta.
Ten – 600 mln. metų amžiaus kalnai, dinozaurų fosilijos ir pirmieji Australijos gyventojai aborigenai, dar nepaskendę imigrantų jūroje (kai kur jie sudaro ir trečdalį ar daugiau gyventojų).
Ten išgaunami resursai, stumiantys pirmyn Australijos ekonomiką. Ne viską valdo tarptautinės kompanijos: it XIX a. “aukso karštinėse” tebesutiksi ir ekscentriškų pavienių “kasėjų – nuotykių ieškotojų”.
Ten – amžinai giedri dangūs, nuostabiai spalvingi saulėlydžiai ir saulėtekiai, žvaigždžių sietynai, nestelbiami jokių žemiškų žiburių (tų stebuklingų vaizdų, gaila, neįmanoma nufotografuoti).
Saulėlydis prie Lamingtono nacionalinio parko, kalviose, skiriančiose Autbeką nuo pakrantės.
Pakrantėje būdavo, kad kelias dienas iš eilės vairuodami šimtus kilometrų nesutikdavome nei vienos kengūros, o Autbeke kartą per vieną vakarą pamatėme gal šimtą – lyg kokį kengūrų miestą būtume kirtę… Deja, daugybė jų buvo ir žuvusių po kelių traukinių ratais, o laukdami naujos aukos danguje tai šen, tai ten patruliuodavo ereliai.
Mūsų 4000 km kelias per Autbeką – pro pasaulio opalų sostinę Kuber Pedį (kur žmonės karščių vengia gyvendami po žeme), įspūdingas uolas (Uluru, Kata Čuta), už Telšius mažesnę dykumų sostinę Alis Springsą (didžiausią miestą ~1000-2000 km atstumu į visas puses), kaimelius su medinėmis XIX a. smuklėmis, jaukius bet brangius pakelės namus “vidury niekur” – buvo ir australiškiausia, ir įdomiausia kelionės dalis.
Požeminė katalikų bažnyčia Kuber Pedyje - temperatūra žiemą/vasarą čia tokia pat. Yra ir daugiau gretimų požeminių bažnyčių. Į šalį imigravo įvairių tikėjimų žmonės, todėl bažnyčios mažytės, bet jų daug.
Tiesa, ir Australijos miestuose nuo gamtos net norėdamas nepasislėpsi. Gatvėse staugte staugia paukščiai, paplūdimiams graso rykliai ir nuodingos medūzos, o priemiesčiams – miškų gaisrai. Ir miestiškas gyvenimas taip labai nenutolo nuo kaimiško – “australiška svajonė” apima namą su darželiu. Ir net į prekybos centrą, pasitaiko, einama basomis.
Įdomybės kokybiškos, bet brangios
Australija – turtingesnė už daugumą Europos valstybių. Deja, ir kainos ten atitinkamos. Pavalgymas restorane gali atsieti dešimtis eurų (bet greitas maistas bent perpus pigesnis), eilinis kolos buteliukas prekybos centre – 3 eurai. Itin daug kainuoja patekimas į lankytinas vietas (įprastai kokius 15-30 eurų, o plaukimas į Barjerinį rifą atsiėjo net ~150 eurų žmogui).
Su vamzdeliais plaukiojantys turistai prie vienos Didžiojo barjerinio rifo salų (Lady Musgrave).
Tačiau įdomybių įvairovė – didžiulė – ir dažnoje lengvai praleisi visą dieną. Įeidamas gauni programėlę su maždaug kas valandą prasidedančiais renginiais, demonstracijomis, paskaitomis. Dauguma – be papildomo mokesčio.
Įdomiausias tarp tokių buvo Sovereign Hill kaimas Balarate (Viktorija), atkūręs Aukso karštinės metą (aktoriai, persirengę to meto rūbais, vaidina gyventojus, “nepastebėdami” turistų ar “laikydami” juos savo laimės išbandyti atvykusiais aukso ieškotojais). Dažname mieste yra Australijos gyvūnų parkai. Ne, tai ne įprasti zoosodai, nes daug vietinių žvėrių (kengūros, koalos) yra pakankamai ramūs, kad būtų leidžiama lankytojams įeiti į jų narvus, glostyti, šerti. Papildomos pramogos ten: maitėdų šou, spalvingų paukštelių šėrimas, pasakojimai apie aborigenų mitybą “gamtos turtais”. Lone Pine Sanctuary Brisbene matėme pakrančių, o Alis Springse – dykumų gyvūniją ir augaliją.
Lone Pine parko darbuotoja lankytojai tuoj perduos palaikyti koalą fotografavimuisi (už papildomą mokestį).
Dar vienas pliusas: vizos dabar nemokamos, išduodamos internetu – bet rūpintis jomis verta iš anksto, nes ne kiekvienam jos išduodamos tą patį vakarą.
Australiškas laikas ir atstumai
Be kainų atvykėlį iš Lietuvos glumina ir darbo laikas, ypač Autbeke. Štai viešbučių registratūros ir dažna degalinė užsidaro 20:30-21:00 val., vakaro koncertai, būna, prasideda 16:30. Net didmiesčių naktinis gyvenimas 22:00 jau baiginėjasi, o miesteliai tuo laiku jau lyg išmirę. Iš dalies paaiškinama tuo, kad žmonės “gyvena su saule” – vidurnaktis dažnam, atrodo, tebėra vidurnaktis (miego vidurys). Kai kurios kaimų parduotuvės duris atveria 05:00 (užsidaro 17:00), o viena tradicinių mėsingų šiltų pusrytinių bandelių kavinukė, mačiau, dirbo nuo… 00:00.
Pagrindinis Australijos karo memorialas Kanberoje. Itin šalyje atmenamas Pirmasis pasaulinis karas, kurio metu australų žuvo daugiau (~60 000), nei kituose karuose.
Visgi, daug restoranų ar kavinių tiesiog veikia vos po kelias valandas per dieną. Net atvykę į vietą valanda ar pusantros iki jos oficialaus uždarymo kartais nerasdavome nė gyvos dvasios.
Todėl nepatarčiau Australijoje didelius atstumus keliauti be gyvenamojo automobilio. Su juo galėdavome pernakvoti pakelės aikštelėje (Autbeke jos naktimis virsta ištisais neoficialiais kempingais), pavalgyti bet kur ir bet kada nespėliodami “dirbs/nedirbs”. Šimtus, o vieną dieną net virš tūkstančio, kilometrų įveikti būdavo lengviau, nei Europoje: geri keliai, jokių miestelių, eismo, kelių policijos, reti vingiai. Kasryt pasitikdavo vis kitokia gamta – bėgant mylioms smarkiai pakisdavo ir augalija, ir klimatas, ir net dienos trukmė. Paros būdavo skirtingos kaip jokioje kelionėje.
Pakelės poilsio aikštelė Kvinslando valstijoje. Australijoje populiaru keliauti gyvenamaisiais automobiliais ar priekabomis ir nakvoti jose, o ne retuose ir trumpai dirbančiuose kempinguose. Itin mėgiamos tos aikštelės, kuriose yra tualetai. Viešų tualetų Australijoje daugiau, nei esu kur matęs, ir visi jie - nemokami.
Žavu ir romantiška. Bet vairuotojų nuovargis tokiom sąlygom – didžiulė rykštė. Palyginus su prieš jį mestom socialinėm reklamom, mūsiškis “Stop karui keliuose” – vienas juokas. Kvinslando pakelėse nemokamai dalijama kava, o frazė “Išliksi budrus – išliksi gyvas” rašoma ant visų Viktorijos valstijos automobilių numerių.
Matyt, Australija – paskutinis likęs “civilizuotas” kraštas, kur iki artimiausio miesto dar gali tekti važiuoti visą dieną, o nuskristi iš Lietuvos niekaip nepakaks paros. Mes skridome iš Varšuvos per Dubajų. Iš Vilniaus galėtum nuskristi nebent su dviem persėdimais, ir tai būtų brangiau.
3000 gyv. turinčio Longryčo savivaldybės pastatas. Artimiausi didesni miesteliai nuo jo - 417 km į rytus (Emeraldas, 12 895 gyv.) ir 647 km į vakarus (Mount Aisa, 22 000 gyv.).
Visi straipsniai iš 10000 km kelionės po Australiją
1.Australija – išskirtinės gamtos žemynas (įžanga)
2.Viktorija - švelnioji Australija
3.Pietų Australija: Žavių atradimų žemė
4.Šiaurės Australija: Naujausiasis-Seniausiasis pasaulis
5.Kvinslandas: Australijos dvasia
6.Sidnėjus ir Kanbera - Dvi Australijos sostinės
Kelionių vadovai po Australiją žemėlapyje
Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.
10 tūkstančių kilometrų kelionės kemperiu po Australiją maršruto žemėlapis. Skirtingomis spalvomis pažymėtos maršruto dalys, aprašytos skirtinguose straipsniuose.
19 komentarai
Augustinai, ar galiu kreiptis i Jus vardu? smile.gif Studijuoju Jūsų kelionės aprašymą po Australiją, ir vargei galiu patikėti, kad nukeliavote 10 000 Km per 3 savaites 🙂 mano susižavėjimui trūksta žodžių.
Bet žinot, Augustinai, Jūsų kelionė mane įkvėpė, ir ruošiuosi padaryti tą patį!
Na, gal truputį mažiau 🙂 Norėjau šiokios tokios konsultacijos: ar įmanoma važiuoti į dykumą su lengvuoju automobiliu, (ne kemperiu)? Vairavimo patirties užtenka, bet didelių mašinų vairuoti nepratusi…
Ir jeigu tenka rinktis dėl laiko stokos, kurią maršruto dalį būtų galima iškirpti? Svarstau, gal galima atsisakyti Barjerinio rifo (esu buvus Maldyvuose), ar Brisbanės?
Džiugu, kad įkvėpė 🙂 . Išties, atstumai Australijoje įveikiami lengviau dėl tuščių kelių, gyvenviečių ir greičio ribojimų menkumo ar nebuvimo.
Taip, galima važiuoti ir lengvuoju automobiliu, pagrindiniai keliai geri (neasfaltuotu nėsyk nevažiavom). Problema: nakvynė. Mes realiai 5 naktis iš eilės nakvojome kemperyje, daugiausia pakelės aikštelėse. Viešbučių / pakelės namų yra, bet jie brangūs ir jų darbo laikas neaiškus: pvz. oficialiai užsidaro 22 val., bet jau ir tarkim 21 val. nebuvo nė gyvos dvasios; o jei taikytis atvažiuoti labai anksti “dėl viso pikto”, mažiau nuvažiuosite – dieną norisi skirti vietų pažiūrėjimui. Be to, teoriškai gali ir nebūti vietų, o artimiausias kitas viešbutis už 300 km ar pan.
Bet šiaip pasvarstykite kemperio nuomos galimybę. Kai aš keliavau, buvo tikrai nebrangu – bent jau už pačius mažiausius, kur yra tik vieta miegoti, be tualeto (berods, ne brangiau nei automobilis). Pastarieji mažiausi kemperiai yra ir dydžio kaip lengvieji automobiliai (pvz. paieškokit Google “jucy campervan”, ypač mažiausius). Kemperiu važiuoti per Australiją yra “kažkas tokio”, jautiesi visai laisvas, kur nori stoji. O realiai jį nuomodamasis gerokai sutaupai – Australijoje kainos didžiulės, ypač dykumoje, o už nakvynę pakelės aikštelėje juk niekam mokėti nereikia. O ir maisto gali pasiimti iš prekybos centrų.
Aišku, iš bėdos galima nakvoti ir lengvajame automobilyje, bet tai nepatogu.
Dėl iškirpimo – ten minusas gali būti, kad grąžinant automobilį ne ten, kur paimsite, teks labai daug primokėti, todėl naudingiau važiuoti ratu. O kas įdomiau priklauso nuo asmeninių pomėgių. Galbūt Sidnėjus-Alis Springsas pusė įdomesnė, bet, aišku, ir kitoje pusėje yra įdomių dalykų: prie Brisbeno – ir didžiausias kurortas Gold Kostas, ir Lamingtono džiunglės. Gal Brisbenas-Alis Springsas (per apačią) tada yra dar toks variantas, priklausomai nuo to, kur atskrendate.
Nubraižiau dar kelionės žemėlapį, jei įdomu pakartoti ir pridėjau prie straipsnio.
Bendrai paėmus, nors aš, būdamas labiau “miestų žmogus”, prieš kelionę kiek abejojau, ar nenusibos važiuoti ilgų atstumų “Autbeke” (tarp Adelaidės ir Rokemptono maždaug), tai buvo viena įspūdingiausių kelionės dalių – ne tik konkrečios vietos, bet ir pati atmosfera. Miestai, tuo tarpu, labiau “kaip visur Vakaruose” (be to, labai nauji), tačiau, aišku, įdomybių yra ir aplink juos.
Jei visgi važiuosite lengvuoju automobiliu, tai, matyt, nuvažiuoti tą dalį iš Pietų Australijos iki Alis Springso bus pats tas – ir šioks toks dykumos (tegu ne pačios atokiausios skonis) skonis, ir nepakankamai ilgai, kad būtų sunku susiorganizuoti nakvynes, atvažiuoti anksčiau ir viską spėti ir pan.
Ačiū labai! Įdomu pakartoti. Iš tiesų, kai bandžiau dėlioti važiavimą ratu aplink Australiją, tai ir man labai panašus maršrutas gavosi.
Nes, norint pamatyti pagrindinius taškus, nori nenori turi nuvažiuoti tūkstančius kilometrų…
Dar vis svarstau maršrutą: ar važiuoti ratu, ar vieną kryptim, pvz. Sidnejus – Darvinas. Beje, o kokia kuro kaina Australijoje?
Kuro kaina Australijoje varijuoja kaip niekur kitur. Mūsų važiavimo metu pernai – ~0,88 euro didmiesčiuose, ~1,04 euro kaimuose, ~1,25 euro dykumose ir 1,42 euro prie Uluru. Čia litras 91, bet jis ten populiarus.
labai idomu buvo skaityti, prisiminti tolimaja australija, pamatyti matytus ir nematytus vaizdus, nuostabus, profesionalus keliones reportazas, o nuotraukos tikrai kaip fotoreporterio tikrai maksimaliai daug apvaziavote, mes tik rytine australijos pakrante… bet dar turime svajone dar karta pamatyti ta nuostabia sali.
Dėkui 🙂 .
Augustinai, super kelionė ir aprašymas. Skaitysiu dar ne kartą. O nuvažiuotas kelias daro įspūdį, mes kiek daugiau nei 8 tūkst km JAV prasukom. Ar nebuvo skubos, ar užteko pasimėgauti? Ar vairavai vienas visą kelią?
Kažkaip ar praleidau, ar neradau info kokiu laiku keliavot, skaičiau, kad geriausia Australijoj keliauti rudenį arba pavasarį.
Iš kokios firmos nuomojot kemperį?
Gal turėtum patarimų, kaip sutaupyti laiko, jei pvz. nevažiuojant viso maršruto, o apvažiuojant įdomesnes vietas pvz. aplink Sidnėjų, kitus miestus, o tarp miestų imti skrydžius. Gal patartum kokią dalį pvz iš tavojo maršruto neskausmingai galima išmesti. Bėda, kad atostogos neguminės. O dar ir Perto norėtusi. Iš tiesų, tai ta Urulu labai jau ne vietoje.
Dėkui. Pasimėgauti laiko užteko, skubėti nereikėjo. Tačiau Australijoje labiau nei kur kitur reikia derintis prie dienos meto, nes viskas dirba trumpai. Tai yra, važiuoti reikia arba ansti ryte, arba vakare, o dieną lankyti lankytinas vietas – šitaip suplanavus kelionę, viskas spėjama. Vairavome dviese su žmona, tačiau naktimis nevažiuodavome – miegodavome abu vienu metu.
Be to, “Autbeke”, nakvojant pakelės aikštelėse, laiko susigaišta gerokai mažiau, nei viešbutyje. Visų pirma, stoji tada, kai pavargsti. Jei dar gali važiuoti – tai gali važiuoti iki kitos aikštelės. Jos visos nemokamos, vietos visada yra. Tuo tarpu jei norėtum nakvoti viešbutyje, tai jis būtų tik kažkurioje vietoje, iki sekančio būtų milžiniškas atstumas ir niekada negalėtum būti garantuotas, ar viešbutis veiks, ar bus vietos (taigi, veikiausiai apsistotum gerokai per anksti “dėl viso pikto”).
Be to, palyginus su viešbučiu, daug laiko susitaupo ir todėl, kad nėra “formalumų” – pakanka persirengti ir miegoti. Nereikia registruotis, mokėti, imti raktą, neštis daiktų į numerį (o ryte atgal) ir t.t. Atrodo menkniekiai, bet paskaičiuokite kada įdomumo dėlei, kiek laiko sugaištate nuo to, kai sustabdote automobilį prie viešbučio, iki to, kai užmiegate.
Keliavome po Australiją lietuvišką vasarą (ten – žiema). Man metas tiko ir patiko. Šiaurėje (Šiaurės Teritorija, Kvinslandas) buvo šilta, vietomis karšta. Pietuose – normalus klimatas (keliolika laipsnių, tik vienoje vietoje naktį buvo žemiau nulio). Australiškomis vasaromis (kai Lietuvoje žiema) šalyje labai karšta ir sausa. Pavasarį ir rudenį karšta šiaurėje, pietuose šilta. Visgi, tia labai didelė šalis, beveik kaip visa Europa, todėl rasti vieną “geriausią metų laiką” sunku. Jeigu jums tinka temperatūra, tarkime, tarp 20 ir 30, tai keliauti po pietų Australiją taip, geriausia rudenį ar pavasarį, bet po šiaurės Australiją – žiemą.
Ką išmesti sunku pasakyti. Priklauso ir nuo žmogaus. Nors galbūt Autbeke, išskyrus Uluru ar Kuber Pedį, pavienių lankytinų vietų nėra daug, iš tikro pats Autbeko jausmas ir buvo tai, kas paliko didžiausią įspūdį Australijoje.
Sveiki,
Planuojame skristi lėktuvu į Alice Springs arba Uluru, o iš ten nuomotis kemperį. Jūsų nuomone, kuri atkarpa keliaujant kemperiu buvo įdomesnė ar nuo Alice Springs į pietus link Adelaidės ar į rytus pro Kvinslandą? Ir apskritai ar tai yra gera idėja?
Ilgai svarsčiau panašias galimybes, bet galiausiai likau ties savo pasirinkimu – važiuoti ratu. Skrydžiai Australijos viduje brangoki, o kemperio nuomos kaina irgi smarkiai išauga, jei jis grąžinamas kitoje vietoje.
Ir įdomios abi pusės, nes skirtingos. Į pietus yra viena pagrindinė lankytina vieta, bet ji tikrai unikali pasaulio mastu, Kuber Pedžio pusiau požeminis opalų kasėjų miestas ( http://augustinas.net/pietu-australija-zaviu-atradimu-zeme-3824 ). Esu jį įtraukęs ir į savo ypatingiausių/keisčiausių regėtų pasaulio miestų sąrašą: http://augustinas.net/ypatingiausi-ir-keisciausi-miestai-5866 .
Į rytus ( http://augustinas.net/kvinslandas-australijos-dvasia-3822 ), tuo tarpu, lankytinų vietų kiek daugiau, įdomi ir ta fermerių žemės atmosfera, bet kiekviena paskira vieta ten gal nėra tokia unikali, kaip Kuber Pedis.
Tačiau jei svarstote, ir ką lankyti paskui, pakrantėje – tai Kvinslando pakrantė, Didysis barjerinis rifas, Gold Kosto kururtas, Lamingtono džiunglės, be abejo, tikrai įspūdingesnė, nei Adelaidė, kuri šiaip jau yra toks turistų rečiau kelionėse lankomas Australijos kampas. Pietuose rimtesnės įdomybės prasideda tik arčiau Melburno – Balaratas, Didysis vandenyno kelias ( http://augustinas.net/viktorija-svelnioji-australija-3858 ).
P.S. Autbeke gamta žavi visur, ir į pietus, ir į rytus, tačiau žavi savo begalybe, vaiskiais dangum, kengūrom ir pan. Kalbant apie pasauliniu mastu pribloškiamas gamtines vietas, tai didžiausia ar vienintelė turbūt – Uluru, kurią matysite šiaip ar taip.
Sveiki, mes irgi planuojame keliauti po Australija panasiu marsrutu, taciau iskilo klausimu del vaziavimo Autbeke. Ar tikrai verta? Nes vaziuoti istisai per laukus ir nieko idomaus nepamatyti nelabai vilioja.
Aciu
Autbeke yra labai įdomių vietų, tik jos gana retai (kas 250-700 km). Kita vertus, greičiai ten didesni, nei Europoje, nes nėra kaimų ir miestelių, poreikio lėtint greitį dėl jų, greičio ribojimai dideli (kaip negreitkeliui) ar jų išvis nėra.
Galite paskaityti daugiau atitinkamuose straipsniuose apie Australijos Autbeko lankytinas vietas: Pietų Australija (įdomiausia vieta – Kuber Pedis), Šiaurės Australija (Uluru, Olgos, Alis Springsas, velnio akmenys), Kvinslandas (Maunt Aiza, Longryčas, Vintonas).
Ir yra pati atmosfera – begalinių plotų, kiekvieną rytą vis kitokios gamtos ir klimato (nes per dieną nuvažiuoji realaus atstumo tiek, kiek šiaip su mašina niekur nenuvažiuoji), galimybės nakvoti pakelės aikštelėse, sustoti pavalgyti ir nieko kito nesusitikti, apsilankyti romantiškuose “roadhouse’uose”, pasiklausyti istorijų apie “skraidančius daktarus” ar “eterio mokyklas”, stebėti vaiskesnį nei kur kitur dangų ir žvaigždynus ir t.t.
Prieš važiuodamas į Australiją, turėjau panašių minčių, kaip jūs – Autbekui skirtą laiką mažinau iki 5-6 dienų (t.y. mažiau nei trečdalis kelionės į Australiją laiko). Realybėje važiuodami dar prasitęsėm laiką Autbeke iki 7 dienų, nes buvo įdomu (per papildomą dieną, pavyzdžiui, pažiūrėjome ūkininkų vakarinį šou Longryčo gyvulininikų muziejuje). Apskritai, Autbekas ir pasirodė autentiškiausia, įdomiausia Australijos dalis.
Aišku, ką norisi pamatyti/patirti kelionėse priklauso ir nuo žmogaus, todėl ir kviečiu paskaityti straipsnius apie atitinkamus Australijos regionus bei nuspręsti, ar tai jums patiks.
veiki, neseniai radau jusu aprasyma apie Australija, kaip tik po truputi deliojuosi marsruta, informacijos lietuviu kalba internete nera labai daug… Gal galetumete rekomenduoti keperiu nuoma Australijoje kuri yra patikima ir neisaldo labai dideliu sumu kreditineje korteleje? Kokios autonuomos paslaugomis naudojotes savo keliones po Australija metu?
Naudojomės Apollo. Nežinau, ar galiu rekomenduoti: kad neužšaldytų didelės sumosk kortelėje reikalavo pirkti brangų draudimą, o paskui vis tiek nuršė pinigus už apdaužymą – pasirodo, labai daug automobilio vietų yra neapdraustos net perkant brangiausią draudimą (žr. straipsnį Autonuoma kelionėse).
Svarbu skaityti sąlygas.
Jei dabar nuomočiausi, gal rinkčiausi Jucy, kurie siūlo nedidelius kemperius (dėl to “valgo’ mažiau kuro, patogiau vairuoti ir, tuo metu kai žirūėjau, kainos buvo neblogos, bet jos keičiasi).
Sveiki Augustinai,
jau ne pirmoje kelionėje esate mūsų gidas. Didelis ačiū už žemėlapius ir už visą įdomią,bei vertingą informaciją.
Po dviejų savaičių skrendame į Australiją. Norėjau užduoti keletą klausimų: ar važiuojant dykuma buvo vietų pasipildyti
vandens, ar užsipirkti kažkokių bakelių iš anksto? Kur stojote nakvynei autbeke? Kaip ieškojote vietų kemperio parkavimui miestuose. Ar nebuvo problemų dėl kemperio aukščio? Kaip mokėjote už kelius, jeigu teko važiuoti mokamais?
Džiugu, kad kelionių aprašymai praverčia.
Per dykumą važiavome iš anksto užsipirkę maisto ir gėrimų. Tačiau tai neprivaloma. Yra, tarkime, pakeliui roadhouse, kur galima nusipirkti svarbiausių daiktų. Bet jie būna kas kelis šimtus kilometrų, taip pat darbo laikas trumpas. Kartais šalikelėje būna viešieji tualetai – bet vanduo ten iš pripildomų bakų ir yra buvę, kad tas bakas tuščias, vandens nėra, sekanti aikštelė nearti. Žodžiu, jei norite būti užtikrinti – turėkite vandens, maisto su savimi. Be to, ir kainos miestuose būna mažesnės kartais, nei autbeke: tikrai apsimokėjo “užsipirkti”.
Australijos autbeke nakvodavome kemperyje tiesiog pakelės aikštėlėse – tai ten gana įprasta (nemokama, bet ir patogumų nėra, nebent tualetas, ir tai ne visur). Tokių aikštelių Australijos autbeke nemažai ir socialinės reklamos itin ragina sustoti pamiegoti, jei “pjauna miegas” – žūtys užmigus už vairo ilguose monotoniškuose keliuose ten problema. Tik vieną kartą nakvojome mokamame kempinge (ir tai kai atvažiavome tas jau nedirbo, bet buvo atrakintas, tai tiesiog užsukome, o iš ryto susimokėjome). Na bet tai yra Australijos autbeko žavesys: kad važiuoji vienas, nesutinki kitų daugybę kilometrų, kad gali kur nori ir kada stoti ir nakvoti, po žvaigždėm. Taip pat bet kur atsigerti, pavalgyti (jei turi maisto). Niekam netrukdysi tu ir niekas netrukdys tau. Jei atvažiuos kita mašina, ją išvysi iš už kokių 4 kilometrų, garsas tolydžio didės, ji prašvilps, nutols, ir vėl ilgai nieko nebus. Gal kengūros atšokuos, spoksos.
Australijos miestuose tiesiog stodavome kur galima. Paprastai ne centre, bet ir ne atokiose vietose, kur būtų apšviesta, būtų aplink namai, judėjimas (t.y. ir naktį važiuotų mašinos, bet nebūtų barai ar klubai). Pažiūrime išvakarėse, jei parkingas mokamas, nuo kurios valandos ryte, kad turėtume omenyje, kada išvažiuoti (jei ta valanda netinka – važiuojame kitur). Tokių principų laikomės visur pasaulyje, jei miegame automobilyje ar kemperyje. Skirtumas Australijoje gal tas, kad visi labai greitai užmiega, tad atvykę ir kokią 9 val. vakaro miestelius jau rasi tuščius ir pas mus 1 nakties. Taip pat yra miestelių Australijoje, kur ženklai draudžia nakvoti kemperiams – na, ten nenakvojame. Tokių miestelių mažai.
Problemų dėl kemperio aukščio Australijoje išties buvo. Su juo neįvažiuosi į, tarkime, visokius “Drive” restoranus (McDonald’s ir pan.), nes ten yra stogeliai. Reikia sustoti, eiti. Taip pat neįvažiuosi į požeminius parkingus. Kai kur yra ir stogeliai prie pastatų, į kuriuos galima “atsimušti”. Reikia turėti omenyje kemperio aukštį ir sekti.
Mokamų kelių Australijoje labai mažai, pagrindiniai yra nemokami; mokami, tarkime, kai kur aplink Sidnėjų, jų galima išvengti. Net nepamenu, ar važiavome.
Didelis ačiū !!!
Gerų jums kelionių, puikių įspūdžių, o mes lauksime aprašymų, planuosime keliones ir svajosime.
Dar norėjau paklausti dėl ryšio autbeke, kaip išsivertėt ? Gal verta nuomotis jų siūlomą palydovinį telefoną ,jei reikėtų pagalbos?
Taip pat nesupratom,kodėl kemperių nuomotojai nurodo įkrauti kemperio bateriją nors kas antrą dieną, ar ta baterija nepasikrauna nuo akumuliatoriaus važiuojant?
Ryšio Australijos autbeke neprireikė. Kur miestai, miesteliai, jis yra. Galėtų prireikti nebent ištikus nelaimei. Bet jei važiuosite pagrindiniais grįstais keliais, tai vis tiek karts nuo karto pravažiuos kitas automobilis.
Dėl baterijos įkrovimo, taip sakė ir mums. Kodėl – nežinau. Nepaisėme šio nurodymo. Baterija iš tikrųjų pasikraudavo važiuojant. Įtariu, kad galbūt tas nurodymas aktualus tiems, kas nelabai kur važiuoja – pvz. pasistato kemperį kažkur ir stovyklauja, gal pavažiuoja truputį ir vėl stovyklauja – tai jei taip darys ilgiau nei parą, tikrai išsikraus.
Mes kai važiavome po daug valandų per dieną, kokius 400 km, o vieną dieną ir virš 1000 km, tai nebuvo aktualu.