Jojimas asocijuojasi su senove ar su trumpalaike pramoga? Bet ir ilgesnės kelionės jojant gali būti labai įdomios!

Visai kitaip pajauti šalį, jos istoriją, keliaudamas per ją taip, kaip buvo daroma šimtmečius ir tūkstantmečius iki automobilio ar traukinio išradimo. Be to, tai yra ir tas ryšys su dideliu gyvūnu, kokio šiuolaikinėje visuomenėje nebeturime.

Tokią kelionę tikrai verta išbandyti kiekvienam: jei ne kelias savaites ar dienas, tai bent jau kelias valandas. Bet tikrai ne taip, kad tik užlipi ant arklio ar kupranugario nuotraukai-kitai, pajoji keliolika minučių: to nepakanka. Reikia judėti iš vietos į vietą, sustoti pakeliui, pajusti aplinką ir šalį.

‘Atsišvartuojame’ nuo koptų vienuolyno Asuane

Kelionė arkliu

Jojimas arkliu europiečiui įprasčiausias ir aiškiausias iš visų: lengva gauti informaciją, kaip valdyti arklį, kaip su juo elgtis, daugybė europiečių (ir lietuvių) moka joti juo. Net ir nemokant, daug ekskursijų arkliais yra įmanomos (kai keliaujama su gidu, kuris joja kitu arkliu), nors jei keliauti ilgiau, verta pasimokyti. Yra kas keliauja arkliais ir visai vieni, toli nuo namų (pvz. nusiperka Mongolijoje arklį ir joja per šalį) – tada jau supratimas apie arklius ir jojimą turi būti didelis ir vien pramokti nepakanka.

Prie Egipto piramidžių. Dažnam pajojimas tokiose vietose būna pirmoji kelionė arkliu ar kupranugariu

Arklys gali atrodyti toks įprastas, neegzotiškas. Bet kelionė arkliu jau savaime yra egzotika. Man labiausiai įstrigo kelionę arkliu Turkijos Kapadokijoje. Pasijutau it grįžęs geru šimtmečiu atgal – jojau kur nėra kelių, kanjonų šlaitais, girdėdamas toli šaukiančius maldai muedzinus, regėdamas laukinę gamtą. Atjojame štai į kokį kaimą, kur žmonės gyvena olose, pririšame arklius, einame į vietos kavinukę. Ta pati kavinukė visai kitaip atrodytų, jei būtume atvažiavę automobiliu ar autobusu, o dabar atrodė tarsi būtume atjoję į kokį “Laukinių rytų” (na, “Laukiniai vakarai” netinka, kai kalbam apie Turkiją) kaimą…

Arkliais Kapadokijoje

Aišku, kelionę arkliu – ar bet kokį kitą ilgalaikį jojimą – verta rinktis tinkamose vietose, kur pakankamai erdvių, gamtos. Nelogiška keliauti jojant per visiškai urbanizuotas, greitkeliais išvagotas teritorijas: ne tik nepatogu, bet ir atmosferos ten nepajusi.

Kelionė kupranugariu

Begalinė dykuma. Kupranugarių karavanas eina į saulėlydį, vedamas baltais rūbais pasidabinusių beduinų. Kas gali būti romantiškiau?

Tokią kelionę kupranugariu gali patirti kiekvienas. Kiekvienas keliaujantis bent kiek daugiau, tikriausiai, buvo užlipęs ant kupranugario (tokią pramoga siūloma daug kur Afrikoje ar Azijoje), bet užlipti ar praeiti ratą ne tas pats, kas rimčiau keliauti, bent jau kelias valandas po dykumą, pasijuntant it kokiu Viduramžių dykumų pirkliu.

Kupranugariu per Mauritaniją

Tiesa, kupranugaris – ne arklys. Daugeliu prasmių. Jis lėtas – eina ne ką greičiau, nei žmogus. Kupranugaris gali ir bėgti – ne taip greitaai, kaip arklys, bet greičiau, nei *eina* žmogus. Tačiau, kai maniškis bėgdavo, taip kratydavo, kad, atrodė, visus organus atkratys. Nieko keisto, kad per tas ilgąsias keliones kupranugariais daug turistų didžiąją laiko dalį eina šalia jų – kaip ir Viduramžių karavanų vedliai. Kupranugariai daugiausiai buvo skirti tik kroviniams vežti, ne žmonėms, žmonėms jie kelionę palengvindavo tiek, kad nereikėdavo patiems prekių nešti.

Kupranugariu esu jojęs ne kartą, tokie pasijojimai siūlomi daugybėje pietų šalių (Sacharoje, Arabijos pusiasalyje). Bet verta rinktis tokį, kur jojimas turi prasmę: tai yra, ne šiaip koks ratas, bet atjoji prie vienos vietos, aplankai. Ten, kur nėra kelių (bent jau tuo maršrutu). Man didžiausią įspūdį paliko jojimas Asuane, Egipte, kur jojome nuo ~4500 m. senumo valdovų kapų iki 1400 m. senumo koptų vienuolyno griuvėsių ir atgal. Per dyką dykumą, kai “oficiali” temperatūra pavėsyje buvo +47 laipsniai (aišku, pavėsio ten, kur jojome nebuvo, visa laiką atviroj dykumoj kepino saulė). Ir dar nebuvome paėmę vandens – tai apie 3 val. tokiu oru burnoje neturėjome nei lašo. Va taip supranti tą senųjų kelionių dykumų karavanais per dykumas dvasią!

Kupranugariu per dykumą Asuane

Išbandyti ilgą kelionę kupranugariu gal būtų įdomu (pvz. yra įdomių maršrutų per Mauritaniją), bet, kadangi jie labai lėti – neefektyvu laiko prasme, nors ir atmosfera ypatinga.

Ant kupranugario nulipama ir užlipama jam prisėdus – sėdimo, stojimosi metu reikia išmokti laikytis, kad nenuvirstum.

Kupranugariai yra dviejų rūšių – be vienkuprio afrikietiško yra dvikupris azijietiškas. Pastaruoju joti pasirodė patogiau, nes gali sėstis tarp kuprų. Tačiau pasirinkimo neturi: Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose yra vienokie, Azijoje (pvz. Kinijos dykumoje) – kitokie.

Dvikupris kupranugaris Kinijoje

Kelionė drambliu

Dramblys – pats didžiausias iš jojamųjų gyvūnų ir neišnykusių sausumos gyvūnų apskritai.

Jojimas juo – kitokia patirtis, nei mažesniais gyvūnais. Įprasta, kad dramblininkas joja apsižergęs dramblio kaklą, tačiau tuo pačiu joja ir keleiviai – ant platformos, kuri dedama drambliui ant nugaros. Ten galima sėdėti ir dviese, vienam šalia kito.

Taip sėdima ant dramblio (prieky – dramblininkas, gale – turistai)

Būti dramblio “keleiviu” jausmas beveik toks, kaip keliauti kokiu automobiliu – patogu, beveik nesijaučia drebėjimo, lingavimo ar pan. Be to, dėl savo milžiniško dydžio dramblys gali įveikti ir tokias kliūtis, kaip visai gilios upės: kai kurių net džipu neįveiktum.

Didžiausią įspūdį paliko jojimas Čiang Majaus apylinkėse Tailande per džiungles, upe, prijojant krioklius. Štai dramblys eina lauku, štai įbrenda į upę ir tiesiog eina ta upe pagal jos tekėjimo kryptį it būtų koks laivas, štai išlipa į džiungles ir eina tarp medžių, štai sustoja užkandžiauti skabydamas medžių lapus…

Žygis drambliais šiauriniame Tailande

Kaip ir kupranugariai, drambliai būna dviejų rūšių – mažesni azijiniai ir didesni afrikiniai. Jojimui naudojami beveik vien azijiniai drambliai, Afrikos kultūrose kadaise irgi tai buvo daroma, bet ilgainiui nunyko.

Ar etiška joti drambliais?

Pastaruoju metu Vakaruose kelionės drambliais, jojimas drambliais kelia prieštaringų vertinimų: kai kurie gyvūnų mylėtojai siūlosi nuo bet kokio jojimo drambliais susilaikyti, nes esą “drambliai tam neskirti”, jie taip žalojami ir pan.

Tiesa kiek kitokia. Su drambliais (kaip ir su daugeliu gyvūnų) kai kur elgiamasi netinkamai, bet toks elgesys nėra būtinybė – norėdamas neskatinti dramblių luošinimo, turi rinktis tinkamas dramblininkystės stovyklas (panašiai kaip ir žirgynus, šunų veisyklas ir t.t.). Konkretūs patarimai tokie:
-Dramblys neturėtų nešti daugiau nei ~130 kg ant nugaros (neskaičiuojant dramblininko, jojančio ant kaklo). Reiškia, vienu metu turėtų būti sodinami arba du lengvesni / vidutinio svorio turistai, arba vienas sunkus (galbūt su vaiku), o ne du sunkūs. Ar to laikomasi, galima pamatyti akivaizdžiai.
-Istoriškai drambliai būdavo gaudomi iš laukinės gamtos dar būdami maži, jų mamos nužudomos. Tokie metodai dabar įprastai uždrausti, be to, jų daugelyje vietų ir nereikia, nes yra prijaukintų dramblių perteklius (po to, kai ūkio darbuose dramblius pakeitė mašinos). T.y. drambliai, kurie nešioja turistus šiais laikais, yra gimę nelaisvėje, panašiai kaip ir arkliai, laisvėje jie niekaip nepritaptų. Visgi, jojimo drambliais oponentai nuolat kartoja šias istorijas kaip dabartinę realybę, kuri neva “yra visur” ar “beveik visur”.
-Laimingų dramblių kūno kalba: pasidomėkite tuo ir stebėkite dramblius stovykloje.
Šalių, kuriose įprasta joti drambliais, gyventojams dramblys jiems tokia pati kultūros dalis, kaip lietuviui – arklys (ar arabui – kupranugaris) ar net labiau: dramblininkams, būna, nuo mažens priskiriamas drambliukas, jie kartu auga. Visi šie gyvūnai seniau naudoti darbui, karui, o dabar daugiausiai – pramogai. Ir tie, ir anie kartais tinkamai neprižiūrimi, bet, turtėjant šalims, situacija su gyvūnų teisėmis visur gerėja, gyvūnams skiriami darbai lengvėja (nešti turistą drambliui ne tas pats, kas rąstą ar dalyvauti mūšyje nešant ištisą antstatą su kareiviais).

Dramblių stovyklos drambliai prausiami Tailande

Tuo tarpu didelis klausimas, kas drambliui blogiau – ar vaikščioti savo įprastinėje aplinkoje kur džiunglėse, tegu ir kartais su turistu ant nugaros, ar, tarkime, būti uždarytam mažame zoosodo garde svetimame klimate (kas įprasta Europoje). Tačiau tik maža dalis puolančiųjų jojimus drambliais (ir jais jojančius) taip pat aršiai puola zoosodus savo šalyse ir tų zoosodų lankytojus…

Per savo gyvenimą ir keliones po neturtingas šalis mačiau ir labiau nei drambliai išnaudojamų kupranugarių, su kuriais vedliai elgėsi tikrai nekaip – taigi, patarimai renkantis kur joti, kokius verslus remti, galioja visiems gyvūnams.

Jojimas kitais gyvūnais

Arklys, dramblys ir kupranugaris – tai tas jojamųjų gyvūnų trejetas, kurie po visa pasaulį iki modernizacijos buvo išsidalinę transporto, karo priemonės, ūkio darbų “padėjėjo” roles. Tai yra trys gyvūnai kuriais galimos ilgos kelionės.

Bet galimybių joti yra ir daugiau gyvūnų:

–Asilai ir mulai. Paprastai jie tik nešioja daiktus, tačiau naudojami turistams užnešti į kokį kalną. Tokiu atveju jų vedlys eina greta ir veda, pats lipdamas į kalną pėsčiom, o turistas joja asilu. Ilgų kelionių asilais pasiūlymų nemačiau, taip keliaujančių nesutikau.

–Lamos. Lamos buvo Pietų Amerikos nešulinis gyvūnas iki ją atrado europiečiai ir užvežė arklius. Jos – mažesnis kupranugario giminaitis, tačiau ir paneša gerokai mažiau: 30-50 kg arba ketvirtį savo svorio. Didesnis svoris ne tik pavojingas lamų nugarai bet ir pačios lamos atsisako tokį nešti. Tai reiškia, kad joja lamomis nebent vaikai arba patys lengviausi / mažiausi suaugusieji. Senovėje lamomis irgi nebuvo jojama – senovės indėnai jas naudojo krovinių pervežimui, o “vedlys” tiesiog eidavo šalia.

–Stručiai. Joti paukščiu atrodo visiška egzotika, nors tai įmanoma. Tiesa, aš tam jau per sunkus: strutis gali sveikai pakelti tik vaikus ar labai lengvus žmones. Aišku irgi ne kelionėms, o laikinai pramogai.