Skaitant knygą apie religijas kilo tokia mintis:

Įvairiuose regionuose vyrauja skirtingos religijos ir istorijos bėgyje tai keitėsi. Tačiau įdomu pastebėti, kad skirtingos religijos skiriasi ir savo galia pritraukti bei išlaikyti žmones – ilgainiui “stipresnės” religijos pritraukė žmonės iš “silpnesnių”

Pavyzdžiui, kadaise visame pasaulyje vyravo įvairūs pagoniški, animistiniai tikėjimai, tačiau jie blėso ir užleido vietą “stipresnėms” religijoms – pavyzdžiui, Krikščionybei ar Islamui. Tas procesas tebesitęsia Afrikoje ir kitur, tačiau dabar pirmykščiais įvardijamus tikėjimus išpažįstančių palyginus mažai belikę.

Viduriniąją grandį tarp “pirmykščių tikėjimų” ir didžiųjų monoteistinių religijų (Krikščionybės, Islamo) gali sudaryti Azijos darmiškosios religijos – Induizmas, Budizmas. Pačios sugebėjusios palenkti didelį kiekį tikinčiųjų bei tikrai nesiruošiančios ilgainiui nunykti kaip įvairūs “pirmykščiai tikėjimai”, jos visgi ilgainiui užleido dideles teritorijas Krikščionybei ir Islamui. Pavyzdžiui, Malaizija, Indonezija anksčiau buvo induistinės, dabar musulmoniškos; 10% Indijos gyventojų ilgainiui atsivertė į Islamą, Pietų Korėjoje XX a. krikščionybė išstūmė budizmą kaip dominuojanti religija. Ar daug žinote žemių, kurios seniau buvo krikščioniškos ar musulmoniškos, o dabar nebėra, nes gyventojų dauguma patys atsivertė į kitą religiją (o ne buvo, pavyzdžiui, ištremti ar išnaikinti, o žemė kolonizuota naujais žmonėmis)? Dabar negaliu sugalvoti nė vienos tokios žemės, greičiausiai jų ir nėra.
Kas lemia skirtingą skirtingų religijų stiprumą?
*Dievo valia, ilgainiui bandanti priartinti žmones prie tam tikro idealo, kuris artimesnis “stipriosioms” religijoms?
*Tai, kad “stipriųjų” religijų bruožai labiau atitinka sąmoningus ar pasąmoningus daugumos žmonių poreikius (pvz. monoteizmas labiau tinka daugumai nei politeizmas)? Galbūt šie poreikiai priklauso nuo kokio nors civilizacijos išsivystymo etapo?
*Gal tiesiog tas religijas išpažįstančių žmonių aktyvesnė veikla skleidžiant savo tikėjimą?
Galbūt pradžioje daug kas linktų prie pastarojo varianto, prisimindami Kryžiaus žygius ar Islamo užkariavimus. Tačiau giliau pamąsčius tai tėra atskiri istorijos momentai; jie niekada nebūtų įvykę, jei nebūtų pakankamai taikiai atsivertusių žmonių jiems vykdyti, taip pat nebūtų , jei naujoji religija nebūtų pakankamai “stipri” (pvz. niekas masiškai neatvertė į kitus tikėjimus žydų, nes pats judaizmas pats yra stipri religija, nors ir negalinti plisti dėl plėtrą ribojančios “išrinktosios tautos” doktrinos). Be to, greta karingos plėtros, “stiprios” religijos apėmė daugybę žemių taikiai – pavyzdžiui, Islamas per prekybinius kelius apėmė rytų Afriką (keitė “pirmykščius tikėjimus”), pietryčių Aziją (keitė induizmą).

Dar vienas verčiantis pamąstyti dalykas – visos stiprios religijos yra gana panašios (pavyzdžiui, jos visos monoteistinės), tarpusavyje panašumų turi ir silpnesnės religijos. Tačiau aiškinant religijų stiprumą per žmonių poreikius galėtų kilti klausimas, kodėl tada anksčiau nesusiformavo tokios religijos, kokios labiau atitinka žmonių poreikius, o teorija, kad tie poreikiai priklauso nuo raidos etapo, gali iššaukti pastebėjimą, kad yra įvairaus išsivystymo stadijų šalių, išpažįstančių įvairaus stiprumo religijas (nors koreliacija tarp, pavyzdžiui, šalies turtingumo ir religijos stiprumo matyt yra, čia aišku galėtų būti keliama ir kita teorija – kad tam tikros religijos leidžia šaliai labiau išsivystyti).
Gal norėtumėte pasidalinti savo mintimis?