Afrika ne be reikalo jau seniai žavi viso pasaulio keliautojų vaizduotę. Ten didžiausios pasaulyje dykumos ir savanos, ten – gyvulių kaimenės tarsi iš priešistorinių laikų.

Kartu Afrika – žemynas, kurio turistai labiausiai bijo. Jame – baisiausias pasaulio skurdas, tropinės ligos ir pavojingiausi miestai.

Esu keliavęs po įvairias Afrikos šalis ir dalinuosi visais reikalingais patarimais. Į kokias Afrikos šalis geriausia keliauti, ką pamatyti Afrikoje, ko ten tikėtis, kur pailsėti, kaip nenukentėti nuo ligų ar banditų.

Kiti "AŽ kelionės" straipsniai apie žemynus: Afrika | Australija | Azija | Pietų Amerika

Dvi Afrikos: arabų ir juodaodžių

Visų pirma, įsidėmėkite, kad Afrikos iš tikro yra dvi, o jas skiria anksčiau nepražengiama Sacharos dykuma.

Abiejose Afrikos pusėse viskas skiriasi kardinaliai tarsi skirtinguose žemynuose. Kultūra, ekonomika, gamta, lankytinos vietos, kelionių kaina ir pobūdis…

Šiaurės Afrika – sausa ir dykuminga. Ten gyvena musulmonai arabai. Gyvūnų mažai (išskyrus kupranugarių kaimenes), gamta nykoka – išskyrus kalnus ar retas didingas smėlio kopas. Užtat ten klestėjo didžiausios pasaulio civilizacijos – senovės Egiptas, Roma, finikiečiai, Arabų Kalifatas. Ir yra gausybė jas menančių pastatų, griuvėsių, skulptūrų, piramidžių. Tačiau daugelis turistų Šiaurės Afrikoje ieško visų pirma paplūdimių: dauguma šalių ten turi puikius kurortus su rifais nardymui ar bangomis serfingui. Ir nors Šiaurės Afrika skurdesnė už Lietuvą, ji nėra beviltiškai skurdi ir yra gana saugi: todėl kelionė į Šiaurės Afrika gali būti labai patogi ir, kai Europa taip arti – nebrangi.

Populiariausios Šiaurės Afrikos šalys keliavimui: Egiptas, Tunisas, Marokas.

Į pietus nuo Sacharos – tai, ką daugelis ir įsivaizduoja išgirdę tą žavų, bet ir bauginantį žodį “Afrika”. Ten – Juodoji Afrika. Po drėgnas nacionalinių parkų savanas ten laksto daugiau antilopių, liūtų ir dramblių, nei Lietuvoje pamatysi kačių ar šunų. Žmonės – beveik vien juodaodžiai, kurių daugelis gyvena kaimuose, išpažįsta pagonybę arba yra neseniai atsivertę į krikščionybę. Skurdas – vietomis tragiškas, atmosfera – tarsi prieš 100 ar 200 metų, kai net miestuose gali trūkti pas mus eilinių patogumų: elektros, tualetų, karšto vandens… Būtent toje Afrikos dalyje ir siaučia visos tropinės ligos bei banditų gaujos. Istorinių įdomybių ten beveik nėra, kurortų – mažai ir jie prastoki, užtat laukinė gamta – be galo įspūdinga, ir daugelis turistų keliauja pažiūrėti visų pirma jos, daugiausia safariuose. Ir už tai daug moka: Juodoji Afrika skurdi, tačiau keliautojui brangi. Kiti turistai čia susižavi kitokiu, paprastesniu gyvenimu, koks Europoje išnykęs daugybę kartų atgal, pagoniškomis kultūromis.

Populiariausios Juodosios Afrikos šalys keliavimui: Pietų Afrika, Namibija, Kenija, Tanzanija, Gambija, Botsvana, Zimbabvė, Madagaskaras.

Tarp “abiejų Afrikų” plyti didelė tarpinė zona, vadinama Saheliu: Mauritanija, Malis, Etiopija. Kaip Juodojoje Afrikoje, ten vyrauja juodaodžiai, skurdu ir daug kur nesaugu; tačiau kaip Šiaurės Afrikoje, ten įspūdingas senųjų civilizacijų paveldas, labai daug musulmonų.

Afrikos gamta, gyvūnai ir safariai

Ta pasakų Afrika, kur plačiose pievose ganosi milijonai antilopių bei zebrų, juos medžioja tūkstančiai liūtų ir leopardų, kilniai vaikšto nenugalimos dramblių kaimenės ir turškiasi begemotai – tikrai egzistuoja. Kai pirmą kartą išvydau tokį vaizdą Namibijoje – kaip ir kiekvienas keliautojas, pasijutau priblokštas. Būtų zoologijos sodas, bet gi be narvų: gyvūnai gyvena savo gyvenimus, o pravažiuojantys žmonės jiems tarsi neegzistuoja.

Kelionė to pažiūrėti vadinama safariu, ir tą gali patirti tik Afrikos nacionaliniuose parkuose. Nacionalinis parkas Afrikoje reiškia ne tą patį, ką Europoje. Afrikos parkai aptverti, žmonės iš ten iškeldinti. O ploto didžiausi yra sulig trečdaliu Lietuvos. Kiekvienas parkas – lyg atskira šalis, priklausanti vien gyvūnams.

Turistai į pagrindinius parkus gali įvažiuoti tik automobiliais ir neleidžiama iš jų išlipti, išskyrus kelias tam skirtas vietas (pavojinga). Pro stiklus (arba atsistoję pro stogo liukus) jie stebi aplinkinį gyvūnijos teatrą, o, nusibodus vienai “trupei”, važiuoja žiūrėti kitos.

Tiesa, tokie nacionaliniai parkai yra ne kiekvienoje Afrikos šalyje. “Mirtinoje” Sacharoje gyvūnai beveik negyvena; džiunglėse jų gausu, tačiau jie mažesni, o ir tuos medžiai užstoja. Tikroji didžiųjų žvėrių karalystė – Rytų Afrikos savanos ir Pietų Afrikos mažesnės dykumos. Plotai ten atviri: patogu ir gyvūnams vaikščioti, ir turistams juos stebėti.

Du safario būdai: nepriklausomas išsinuomavus automobilį ir organizuotas, prisijungiant prie safarių grupės. Esu išbandęs abu. Kuris labiau apsimoka, priklauso nuo šalies. Turtingesnėse Namibijoje ir PAR geresni keliai, o nacionalinių parkų kainos net užsienio turistams – pakenčiamos, tad ten įdomiau keliauti nepriklausomai. Gi Kenijoje ir Tanzanijoje valdžia nuo turistų lupa devynis prakaitus, o nacionalinių parkų keliuose net profesionalių vairtuotojų vairuojami visureigiai klimpsta ir genda: su autonuoma ten daugeliui geriau neprasidėti.

Turi Afrika ir nuostabių kalnų ir kanjonų – ypač rytų Afrikoje, pietų Afrikoje bei vulkaninėse salose. Yra ten ir vieni garsiausių pasaulio krioklių (Viktorijos). Tiesiog viso to rasi ir kitur pasaulyje – o štai didieji žvėrys yra nepakartojamas Afrikos koziris.

Afrikos kainos ir skurdas

Jei kitur pasaulyje galioja taisyklė “kuo skurdesnė šalis – tuo viskas pigiau”, Afrikoje ją pamirškite. Juodoji Afrika yra brangi. Ypač jei lankysite lankytinas vietas: kai kurios šalys iš turistų už bilietus prašo protu sunkiai suvokiamų sumų (pvz. 80 JAV dolerių už dieną populiariausiame Kenijos Masai Maros nacionaliniame parke). Ir Juodoji Afrika dar brangesnė jei norėsite vakarietiškos kokybės ir švaros (už tokius viešbučius ar restoranus mokėsite kelis kartus brangiau, nei Europoje, ir vis tiek, tikėtina, aptarnavimas bus prastesnis, bus nešvariau).

Tačiau net jei ir tenkinsitės afrikietiška kokybe, bus brangiau nei kokioje Indijoje ar pietryčių Azijoje. Mat daug kur Afrikoje į pietus nuo Sacharos dažnas toks požiūris: “jei nemokės didelės algos iš karto arba reikės daug dirbti – nedirbsiu išvis”. Na o ką: klimatas karštas, nesušalsi niekada, o dar visa labdara iš Vakarų. Taip išeina, kad tų, kurie dirba ir stengiasi (pvz. kokybiškai gidauja, nuomoja kambarius ar automobilius turistams), mažoka, ir jie daug kur turi tokį beveik monopolį bei gali imti dideles kainas. Na, paprastų maisto krautuvėlių-kioskų dar daug, bet sudėtingesnių verslų, tokių, kuriuos reikia planuoti, kurti po truputį, Juodojoje Afrikoje trūksta ir net tie, kurie yra, dažnai priklauso imigrantams iš kitų žemynų.

Dėl šios priežasties Afrikoje kaip tik pigiau keliauti po turtingesnes (sąlyginai) šalis. Ten arba mažiau tos “tinginystės kultūros” (pvz. arabų šalyse), arba yra ištisos bendruomenės iš darbštumą vertinančių tautų (pvz. europiečiai kolonistų palikuonys PAR ar Namibijoje, imigrantai iš Azijos). Tos šalys, kur yra didžiausias skurdas dažnai – vienos brangiausių turistui.

Afrikos klimatas

Visa Afrika gerokai karštesnė už Lietuvą. Dykumose (Afrikos šiaurėje ir pietvakariuose) tas karštis yra sausas, ten beveik nelyja. Naktimis ir žiemomis kiek atvėsta: tačiau tik iki keliolikos, blogiausiu atveju – kelių laipsnių. To pakanka, kad žmonės tokiu metu ten nebevyktų į poilsines keliones, nors vandenyno temperatūra visad išlieka šiltesnė, nei Baltijos jūros rugpjūtį. Beje, kalbant apie žiemą: Pietų pusrutulyje (Namibija, PAR) ji būna tada, kai pas mus vasara, o vidurvasaris ten sausio mėnesį.

Džiunglėse ir savanose aplink pusiaują karštis yra drėgnas. Visus metus ten temperatūra panaši, vasaros ir žiemos nėra. Užtat yra sausas ir lietingas sezonai (tikslios jų datos skiriasi nuo vietos). Per lietingą geriau nekeliauti: ne vien dėl to, kad lietus nemalonus, tačiau ir todėl, kad suvešėję medžiai užstoja gyvūnus, o smarkios liūtys bemat suniokoja menką vietinę infrastruktūrą. Štai po Keniją keliavome kovo pradžioje ir mus tikino, kad liūčių sezonas dar tikrai nebus prasidėjęs, tačiau sugaišome ištisas valandas laukdami, kol kas ištemps priešais mus įklimpusius turistinius automobilius, teko bristi per ežerėliais virtusius takus, vienoje stovykloje naktį namelio stogas prakiuro – tiesiai virš lovos – ir pan.

Afrikos klimatas – bent jau dykumų klimatas pavasarį, vasarą ir rudenį, o džiunglių ir savanų klimatas sausuoju metų laiku – labai tinkamas kurortams, maudynėms. O dar didžiuma Afrikos yra arčiau Europos, nei Rytų/Pietryčių Azija ar Amerika.

Afrikos nusikaltimai ir pareigūnai

Daugelis Juodosios Afrikos šalių yra tarp nesaugiausių pasaulyje.

Arabiškoji Šiaurės Afrika – gerokai saugesnė. Saugesnė net už Lietuvą. Musulmonai linkę laikytis savo religijos tvirtai: neplėšikauja, nežudo. Nekreipkite dėmesio į terorizmo siaubus, kuriuos rodo žiniasklaida: išpuoliai – reti ir tikimybė į tokį pakliūti – labai maža. Gerokai mažesnė, nei tikimybė nukentėti nuo nusikaltėlių eiliniame Juodosios Afrikos mieste. O tie nusikaltėliai irgi žudo be atodairos. Tarkime, Pietų Afrikos Respublikoje kasdien nužudomi 57 žmonės, kai panašaus gyventojų skaičiaus arabiškame Maroke – vos 2. Kažkoks retas teroro aktas niekaip nepakeičia šitos statistikos.

Juodojoje Afrikoje paprastai vietiniai pataria nekišti nosies į lauką vos sutemsta, arba važiuoti automobiliu, taksi. Ir tikrai – daug miestų tada spėriai ištuštėja. Net nuostabu, kokia “išmirusi” būna kokia Namibijos sostinė Vindhukas po saulėlydžio: lieka pavienės grupės paauglių, prostitutės. Ne kartą buvau priblokštas pasakojimų apie nesaugumą: pavyzdžiui, Kenijoje kažkoks prašalaitis mūsų vairuotojui siūlė kirsti kampą ir aplenkti kamštį – paklaustas, kodėl to nedaro, vairuotojas sakė, kad čia banditai: jie įvilioja į akligatvį ir apiplėšia. Budrumo nereikia prarasti niekada – pavyzdžiui, iš manęs Kenijoje kuprinę pavogė oro uoste, kai padėjau ją ant patikrinimo konvejerio. Tik nusisukau ir viskas. Aišku, jokių kamerų nėra… Vietiniai sakė, kad greičiausiai patys saugumo darbuotojai ir pavogė.

Aišku, jokiu būdu nėra, kad per kelionę tave būtinai apiplėš. Šitokių nesaugių šalių nėra net Afrikoje. Tiesiog, tikimybė tapti auka ten gerokai didesnė, nei Lietuvoje, ir saugotis reikia labiau (žr. straipsnį “Nusikaltimai kelionėse – ką daryti ir kaip saugotis“).

Beje, kai kuriose šalyse policija ir armija gali suerzinti ne mažiau, nei nusikaltimų baimė: pilna visokių “patikrinimo postų”, gaištančių laiką visokiais biurokratiniais paso numerio nusirašinėjimais ar apklausomis “kur apsistojote?”. Būna turistams uždraustų regionų ar regionų, į kuriuos reikalingas pareigūnų leidimas. O jei padarysi nuotrauką “kur negalima”, privers pasijusti rimčiausiu nusikaltėliu (daug kur Afrikoje negalima fotografuoti, tarkime, tiltų, pareigūnų ar valdžios įstaigų, bet yra rėkę bei reikalavę ištrinti kadrus kur nei aš supratau, nei man galėjo paaiškinti, kas ten “slapto”). Kai kurie pareigūnai net neuniformuoti. Tai būdinga tiek arabų, tiek Juodajai Afrikai. Galioja principas: “Kuo šalyje mažiau demokratijos, tuo daugiau biurkoratijos ir ribojimų”.

Afrikos ligos

Kitas Afrikos pavojus – ligos – taip pat “galioja” labiausiai Juodojoje Afrikoje. Daugelį baisiausių ligų platina uodai, todėl, kiek įmanoma, geriausia vengti jų įgėlimų. Nakvoti po tinkleliu. Purkštis ne šiaip kokiu purškalu, o tokiu, kuris turi daug DEET. Vilkėti ilgas rankoves, kelnes. Na, ir tai dar viena priežastis vengti vaikščioti lauke naktį, kai aktyviausi maliariniai uodai.

Tiesa, šalis šaliai nelygi ir laikmetis laikmečiui: pvz. drėgnuoju sezonu uodų daugiau, tikimybė užsikrėsti kur kas didesnė, nei sausuoju. Kai kur sausuoju laikotarpiu rizikos išvis nėra. Deja, kad tai suprastum, reikia “knisti giliai”: daugelyje vietų tiesiog būna patarimas “būtinai pasiskiepyti ar profilaktiškai vartoti vaistus” ir nesiplėtojama, kokia ten rizika, kada rizikingiausia. Daugelis tokių patarimų dauginami copy+paste principu: kažkas jau taip rekomenduoja, tai kokia Lietuvos užsienio reikalų ministerija nesigilinusi išverčia ir patalpina į savo puslapį tą patį.

Priešnuodis Afrikos ligoms – skiepai. Bet jų yra ne nuo visų ligų. Nuo kai kurių ligų, pvz. vienos dažniausių maliarijos, vietoje skiepų siūlomi vaistai, kuriuos reikia nuolat vartoti – kol keliauji ir dar ilgiau. Tie vaistai savaime sukelia šalutinių poveikių, dėl kurių kelionė kai kam pasidaro mažiau maloni. Nuo dar kitų ligų, kaip dengė karštinės, net profilaktinių vaistų nėra: taigi, net ir ėmęsis visų atsargos priemonių, vis tiek rizikuosi susirgti jei įgels uodas. Nebus taip, kad “susiskiepysiu ir pamiršiu uodų sukeliamas ligas”.

Kiek susidūriau, turistai dažnai būna dviejų rūšių. Vieni, ypač vakariečiai ir rečiau keliaujantieji, daro viską “pagal raidę”, vartoja visus skiepus ir vaistus. Kiti (dažnai tai su kuprinėmis keliaujantis jaunimas) visiškai ignoruoja patarimus: štai Kenijoje Lamu sutikome porelę jaunų ispanių, vakare net vaikščiojusių trumpomis rankovėmis/sijonais ir sakiusių: “Juk sausasis laikotarpis, tikimybės užsikrėsti nėra” (tai netiesa: ji tiesiog mažesnė).

Aš nesileidžiu į kraštutinumus. Vaistų nuo maliarijos nevartoju, tačiau saugausi kitais būdais: ilgi drabužiai, laiko trumpinimas vakare, miegojimas po tinklu, purškimasis nuo uodų ir t.t. Taip, aišku, kad uodai kartais vis tiek įgelia – bet juk tik mažytė dalis visų uodų nešioja ligas. Tikimybė užsikrėsti per kelionę menka. Taip, vietinių suserga daug, bet daugelis jų dėl skurdo išvis nesisaugo – neturi tinklų virš lovų, nenaudoja purškalų ir dar naktimis vaikšto į lauko tualetą. Be to, jie ten gyvena nuolat, o keliautojas – tik ribotą laiką. Ir, galiausiai, maliarija yra bjauri liga, bet tikrai ne vėžys ir ne AIDS. 99,7% pasveiksta. Jei keliaujate savaitei-dviem, tai net ir užsikrėtę Afrikoje maliarija, greičiausiai susirgtumėte jau Lietuvoje, į Afrikos ligonines nepatektumėte (nors, tiesa, ir ten maliariją gydyti moka – tiesą pasakius, gali bū).

Kai kur nors parašyta “Privalomi skiepai”, pasidomėkite, ką tai reiškia. Daugeliu atveju tai reikš “Rekomenduojami skiepai” ir galima nesiskiepyti. Tačiau kai kur skiepai išties privalomi – be jų neįleis į šalį arba, nors į tą šalį dar įleis, paskui iš ten neįleis į kai kurias kitas šalis. Paprastai privalomi skiepai būna nuo geltonojo drugio – pačios baisiausios iš dažnų afrikinių uodų ligų (mirtingumas – 5-15%). Tiesa, ši liga – ir labai reta (kiekvienam susirgusiam geltonuoju drugiu tenka 1000 susirgusių maliarija).

Pirmąsias Afrikos šalis – Keniją, Mauritaniją, Namibiją, Vakarų Sacharą, Gambiją, Egiptą, Maroką – aplankiau nesiskiepijęs, nors į daugelį jų daug skiepų rekomenduojama. Paskui jau pasisikiepijau nuo geltonojo drugio ir įvairių kitų ligų: dėl visa ko, supratęs, kad į Afriką grįžtu dažnai, išgirdęs istorijų, kad kartais prašoma kyšio už tai, kad buvote kitoje geltonojo drugio šalyje ir esate nepasiskiepiję, ir pan.

Statsitika apie labiausiai bijomas uodų sukeliamas Afrikos ligas:
Geltonasis drugys. Kasmet suserga ~180 tūkstančių žmonių. Mirtingumas 5-15%. Galima pasiskiepyti.
Maliarija. Kasmet suserga ~200 milijonų. Mirtingumas 0,3%. Skiepų nėra, galima profilaktiškai vartoti vaistus.
Dengė karštinė. Kasmet suserga ~200 milijonų. Mirtingumas 0,01%. Skiepų ir profilaktinių vaistų nėra. Esu persirgęs; dauguma serga be simptomų.

Be šito, Afrikoje gali būti ir daugiau, tarkime, problemų su pilvu, nes menkesnė nei mums įprasta higiena.

Afrikos civilizacijos ir istorinės lankytinos vietos

Sakoma, kad Afrika, seniausias žemynas, kad joje atsirado šiuolaikiniai žmonės. Aišku, iš tų laikų nieko nerasi – bet užtat civilizacijos, gyvavusios prieš 500-5000 metų, Šiaurės Afrikoje paliko daug.

Garsiausia ir seniausia – Egipto civilizacija ir jos faraonų kapai – piramidės, tūkstančius metų buvusios aukščiausiais mūsų planetos pastatais. O taip pat šventyklos, dievų skulptūros, obeliskai, unikalus menas. Viskas klestėjo prieš neįtikėtinus 4000-5000 metų. Būtent Egipte pirmą kartą žmonija sukūrė kažką, kas dar geba stebinti ir šiuolaikinį žmogų: ne vien todėl, kad šitaip sena ar paslaptinga, bet ir todėl, kad šitaip didinga.

Prieš ~2500 m. Šiaurės Afrika buvo kartaginiečių centras (Kartagina yra Tunise), paskui (prieš ~2000 m.) ją nukariavo ir savo miestais apsėjo romėnai: amfiteatrais, bazilikomis, klasikinėmis šventyklomis. Dabar daugelis jų miestų – paslaptingi griuvėsiai. Daugiausia jų Tunise ir Libijoje.

Vėliausi užkariautojai – arabai (prieš ~1200 m.), kurių palikuonys Šiaurės Afrikoje dominuoja iki šiol. Jie Šiaurės Afrikoje pastatė mečetes, medinas (unikalius siaurų gatvelių senamiesčius-turgus), medreses (musulmonų mokyklas) ir dykumų pilis.

Į pietus nuo šiaurinių pakrančių užgimė dvi nepriklausomos civilizacijos. Malio dykumų prekeivių su unikalia mečečių architektūra. Ir etiopų, išpažįstančių unikalią krikščionybės formą ir stebinanti iš uolų iškaltomis bažnyčiomis. Abi jos tebegyvuoja, bet skurdas lėmė, kad nieko naujo įspūdingo ten nebekuriama, o kai kur ir išsaugoti, kas jau sukurta, labai sudėtinga.

Na o toliau į pietus, Juodojoje Afrikoje, didžiausias paradoksas – žmonija ten seniausia, bet matomos istorijos ten beveik nėra. Gali rasti visokių uolų piešinių, Stounhendžą primenančių akmenų ratų. Tik visa tai bus sukurta ne prieš 5000 ar 10000 metų – kaip panašūs dalykai Europoje – o prieš kelis šimtus metų, kai Europoje jau stovėjo visos didžiosios katedros ar net kūrėsi gamyklos. Istorija Juodojoje Afrikoje atsilikinėjo net ne šimtmečiais, o tūkstantmečiais…

Kruvina naujoji Afrikos istorija

Skausmingiausia istorija afrikiečiams – labai nauja. Juodoji Afrika tada dar gyveno “akmens amžiuje”, musulmoniška šiaurės Afrika kaip tik silpo. O Europos imperijos klestėjo, plėtėsi.

~1800-1900 m. jos išsidalino ir visą Afriką. Stipriausia ir įtakingiausia buvo Britanijos Imperija, antroji – Prancūzijos, trečioji – Portugalijos. Probėkšmiais Afrikos dalybose dalyvavo ir vokiečiai, italai, belgai, omaniečiai, olandai, ispanai.

Dalis kolonistų įsivaizdavo nešantys savo valdiniams gėrį ir civilizaciją: išmokė rašyti, pagonis atvertė į teisingą krikščionišką tikėjimą, per alinamas ekspedicijas sudarė žemėlapius, paskiepijo nuo ligų. Kiti kolonistai tiesiog naudojosi Afrikos kultūriniais skirtumais. Pavyzdžiui, Afrikoje buvo įprasta vergovė – tai Europos pirkliai ten nupirkdavo vergų ir parduodavo Amerikoje. Sukilimus žiauriai malšindavo.

Būtent kolonistai ir “pagimdė” šiandienines Afrikos šalis, nustatydami jų sienas ir net duodami daugeliui jų pavadinimus. Tas sienas – neretai tiesiog tiesius brūkšnius žemėlapyje – po kokio nors eilinio konflikto priėję kompromisą nubrėžė kažkokie Afrikoje niekad nesilankę XIX a. Londono ir Paryžiaus aristokratai. Kas dedasi ant žemės jiems vienodai rodė: todėl sienos vienas tautas padalijo kelioms šalims, kitas, visai nesusijusias ar net priešiškas, “apvienijo” į vieną šalį.

1960-1975 m. Afrikos šalims vienai po kitos iškovojant nepriklausomybę, laukė dilema: kur turėtų būti nepriklausomų valstybių sienos. Bet koks perdalinimas galėjo išprovokuoti karus – ir taip jau Afrika skendėjo juose. Tad nutarta… palikti kolonistų nustatytas sienas nepakeistas. Jos gyvuoja ir šiandien. Todėl Juodosios Afrikos šalys – didelės ir daugiatautės (beveik kiekvienoje yra bent 10 tautybių tėvynės). Todėl jos ir nestabilios: skirtingų tautų politikai nuolat kovoja ne tik dėl valdžios, bet ir dėl to, kieno tauta ir gimtasis regionas turės daugiau įtakos. Ant vienos rankos pirštų gali suskaičiuoti Juodosios Afrikos šalis, kuriose daugumą gyventojų sudaro viena tautybė (Esvatinis, Lesotas, Somalis ir Botsvana).

Vienintelis visas likusias šalis vienijantis dalykas – bendra istorija vienos ir tos pačios imperijos gniaužtuose. Ir tos imperijos kadaise primesta kultūra. Todėl nepaisant to, kad Juodosios Afrikos šalys tapo nepriklausomos dar ~1960-1975 m., visose jose oficialios kalbos (kartais – vienintelės) yra būtent kolonistų kalbos: anglų, prancūzų, portugalų. Turistui tai gerai: priešingai trečiojo pasaulio šalims ne Afrikoje, didžiuma vietinio elito ir turizmo verslo atstovų kalbės ne tik vietine, bet ir kažkuria Europos kalba. Tiesa, paprastai tik viena: nesitikėkite, kad buvusiose prancūzų kolonijose daug kas kalbės angliškai – jie tikėsis, kad visi atvykėliai mokės prancūziškai. Todėl jei, tarkime, kalbate tik angliškai, geriausia kelionei rinkitės buvusias Britanijos kolonijas.

~1960-1980 m. išsivadavimo nuo kolonistų kova – dažnos Afrikos šalies nacionalinio mito dalis. Didvyriams statomos didžiausios skulptūros, jų garbei vadinami miestai. Pagaliau! Kiekviena Afrikos šalis turi savo istoriją! Vis kalbama ir kalbama apie “tuoj tuoj” išaušiantį Afrikos amžių. Bet kol kas tikrovė ta, kad Juodojoje Afrikoje daug kur situacija net sunkesnė, nei prie kolonistų: tuomet pastatyti geležinkeliai ir keliai sunyko, AIDS epidemija “nukirpo” gyvenimo trukmes. Pilietiniai karai, diktatūros ir kita daro savo. Daugybėje šalių “išvaduotojų partija” taip ir liko valdyti ir tai gali pasikeisti nebent per revoliuciją, nes rimtų rinkimų nėra.

Geriausias filmas apie visą tą išsivadavimo karų mėsmalę – “Africa Addio”, sukurtas realiai tada Afrikoje filmavusių italų dokumentalistų.

Afrikos kultūra

Afrika keičiasi. Jau Afica Addio (1966 m.) prasideda fraze: “Senoji Afrika dingo”. Ir dabar jau dauguma afrikiečių gyvena miestuose – išskyrus Šiaurės Afriką, neišvaizdžiuose, vienoduose, kur įdomesni tik keli kolonistų pastatyti pastatai, o aplinkui miestą – lūšnynai, baisesni nei kur kitur pasaulyje.

Visgi, ta įsivaizduojamoji “genčių Afrika” irgi liko. Bent jau jos liko daugiau, nei “genčių Azijos” ir daug kartų daugiau nei “genčių Amerikos” ar “genčių Australijos”… Ištisos Juodosios Afrikos tautos gyvena kaip po senovei, nameliuose tarsi iš filmų apie akmens amžių. Dalis vaikų gal išvažiuoja į miestus, bet kai gimstamumas šitoks didelis, daug ir pasilieka kokiame nors apvaliame kralyje, kur kiekviename kieme stovi po palaikę trobelę pirmai žmonai, antrai žmonai, trečiai žmonai, o viską valdo koks “tradicinis karalius” – formaliai neturintis jokios galios, bet visi jį gerbia ir jo klauso.

Tų “tradiciškiausių tautų” lankymas dažnam turistui yra kelionės į Afriką pažiba, nors dažnas ir nukenčia: žinodami, kaip turistai tai mėgsta, siaučia visokie veikėjai, apgavystėmis ar lengvu reketu kaulijantys pinigų, renkantys labdarą “vaikams/ligoniams/vargšams” (iš tikrųjų – pinigus sau į kišenę) ir t.t. Daug istorijų esu prisiklausęs, daug mėginimų apgauti patyręs! Ypač jų daug ten, kur turizmas paplitęs: pvz. pas Kenijos masajus.

Tačiau tikrai ne visos tradicinės Afrikos tautos sugadintos turizmo – priešingai, tokių yra mažuma, bet būtent jos dažniausiai šmėžuoja visokiausiuose kelionių žurnaluose, todėl būtent ten daugelis ir keliauja, na ir susidaro “užburtas ratas”… Įdomiausios kultūrinės patirtys Afrikoje manęs laukė toliau nuo populiariausių vietų: pavyzdžiui, Benine, kur patyriau autentišką pagonišką vudu kultūrą. Žmonės ten draugiški ir malonūs.

Šiaurės Afrika ir musulmoniški kraštai, tuo tarpu, jau seniai kitokie. Kultūra ten primena Artimuosius Rytus: islamas, malda penkis kartus per dieną, muedzinų šauksmas, pagrindinė kalba – arabų. Vienas skirtumas – medinos, arba labai ankštų gatvių senamiesčiai-turgūs, kur neįmanoma nuvažiuoti automobiliu.

Religija ir skiria, ir vienija Afriką. Afrikos šiaurinė pusė – musulmoniška (ne tik Šiaurės Afrika, bet ir dalis Juodosios Afrikos). Pietinė pusė – krikščioniška su užsilikusiais pagonybės intarpais, kuriuos spėriai naikina uolūs misionieriai. Tarp šių grupių kyla konfliktų, net karų. Kita vertus, jas vienija jų religingumas. Viešpatį džiaugsmingomis giesmėmis šlovinantys juodaodžiai krikščionys tikrai nėra mažiau religingi už arabus musulmonus, sekmadienio mišios jiems privaloma apeiga.

Be to, tiek Afrikos islame, tiek Afrikos krikščionybėje gausu pagonybės liekanų: tikima užkeikimais, raganomis ir t.t. Ne taip tikima, kaip kai kas tiki Europoje, išdrįsdamas apie tai kalbėti nebent su bendraminčiais kaip apie kažkokią kvailoką paslaptį. Afrikoje tuo tikima taip, kad užkeikimai figūruoja ne tik Afrikos siaubo filmuose, o ir dramose, muilo operose. Tikima taip, kad, išgirdęs jog esu teisininkas, vienas Gambijos gidas, atrodo, visai nuoširdžiai siūlė įsigyti magiškus karolius, padedančius laimėti visas bylas. Tai kas, kad jis musulmonas, aš krikščionis, ir abi religijos pasisako prieš užkeikimus – jam magiški karoliai toks pats prietaisas pasiekti tikslui, kaip kalkuliatorius ar kompiuteris. Na, bet jei norite tikrai pažinti senuosius Afrikos tikėjimus, o ne tik jų liekanas, verta važiuoti į kraštus, kur jie dar dominuoja, toliau turizmo ir prekybos kelių – tarkime, Beniną. Ten – gyvūnų kūno dalys fetišų turguose, šokiai dievybėms ir jų skulptūros, dvasių apsėsti žmonės…

Afrikos kurortai

Žymiai daliai keliautojų į Afriką šio žemyno koziris yra ne gamta ir kultūra, o klimatas: visada šilta jūra ir saulė, paplūdimiai. Daugelis Afrikos kurortų, į kuriuos keliauja europiečiai, galima sakyti, net nėra Afrika. Tai tarsi kokios mažytės užsilikusios europiečių kolonijos: europiečiai ten ne tik turistai, jų bus ir tarp viešbučių bei restoranų savininkų/vadovų, o ir vietiniai bus išmokę siūlyti užsienines virtuves, kalbėti atvykėlių kalbomis. Ir didžiųjų viešbučių architektūra savaip panaši: tokie ištisi “turizmo miesteliai” kur gali praleisti visas atostogas taip nė karto neišėjęs už komplekso ribų. O net jei ir išeitum, ne kas tesiskirtų: aplinkui – kiti panašūs viešbučiai, kuriuose – kiek įmanoma europietiška tvarka, tik klimatas – afrikietiškas.

Tas, kas neišvažiuoja iš tokio kurorto, galima sakyti, Afrikos nė nepatiria – nebent ji pati “atvažiuotų” terorizmo, nusikaltimų ar ligų pavidalu, bet ir tai reta (kai įvyksta kas labai baisaus, tai kokiam pusmečiui turistų srautai iš Europos į tą šalį užsisuka, o po metų poros vėl atsistato).

Kas dažna – visokiausi pinigų kaulytojai ir apgavikai. Būtent kurortuose jų daugiausia, nes ten suvažiuoja daug naivių, retai keliaujančių, vietinės kultūros neperpratusių žmonių, kurie linkę patikėti visokiomis verksmingomis kaulytojų istorijomis ar melais, kad “už 5 svarus net namo neparvažiuosiu, duok daugiau arbatpinigių”.

Tik maža dalis Afrikos šalių išvysčiusios “saulės turizmą”. Populiariausi Afrikos kurortai – šiaurės Afrikoje: Maroke, Tunise, Egipte. Juodojoje Afrikoje saulės turizmo mastai mažesni, bet kurortų turi Gambija, Kenija, Madagaskaras, Tanzanija (Zanzibaras). Taip pat kurortai yra kai kuriose Afriką supančiose salose: Kabo Verdėje, Seišeliuose, Mauricijuje. Kitur Afrikoje irgi yra paplūdimiai: bet daug kur nėra infrastruktūros: skrydžių, viešbučių, saugių kurortinių erdvių, tad poilsiauti ten niekas neskrenda. Na, kurortai ir ten yra, bet jie labiau vietiniams ar didžiausiems Afrikos mylėtojams, su nedideliais viešbučiais ir afrikietišku standartu.

Kaip patekti į Afriką: vizos ir kainos

Biurokratijos atžvilgiu Afrika yra sunkiausiai pasiekiamas žemynas. Į daugelį šalių čia lietuviams ne tik, kad reikia vizų – tas vizas dar reikia gauti tų šalių ambasadose, kurių Lietuvoje nėra. Taigi, reikia siųsti pasą į kokią Kopenhagą, Maskvą ar Varšuvą, ar samdyti tam vizų agentūras.

Negana to, kad tai kainuos brangiai, brangiai kainuos ir skrydžiai: į daugelį Afrikos šalių nuskristi kainuoja bent kelis kartus brangiau, nei tikėtumeis pagal atstumą ir paprastai brangiau, nei į JAV, Kiniją, o į daugelį Afrikos šalių – net nei į Australiją.

Laimė, Afrikoje yra išimčių – šalių, į kurias skristi pigiau. Be to, vis daugiau šalių vizas parduoda oro uoste arba galima internetu nusipirkti e-vizas.

Pigiausios Afrikos šalys kelionei – Marokas, Tunisas, Egiptas. Į Maroką galima skristi su pigių skrydžių bendrovėmis (kažkur persėdant), nes jos ten turi daug reisų. Į Egiptą ar Tunisą, tuo tarpu, dažniausiai skrendama su kelionių agentūrų kelialapiais, bet pigių skrydžių irgi yra. Tunisas yra nedidelis, taigi, ten, apsistojus viename kurorto viešbutyje, netgi galima nuomotu automobiliu aplankyti daug pagrindinių šalies lankytinų vietų. Egipte jau taip neišdegs: atstumai jame didesni. Kita vertus, vis tiek gali apsimokėti imti pigiausią kelialapį į Egiptą net tada, jei važinėsite po šalį nepriklausomai ir tame viešbutyje nakvosite tik pora kartų: tiesiog, kelialapiai į Egiptą iš Lietuvos pigesni, nei šiaip skrydžiai.

Iš Juodosios Afrikos paprasčiausia su rytine Afrika – ten pigiausi skrydžiai (ypač į Keniją, Etiopiją), visur galima gauti vizas arba vietoje, arba internetu.

Jei turite savyje atradėjo gyslelę ir norite aplankyti šalis “kur niekas nesilanko”, gali būti logiškiau skristi į artimiausią “pasiekiamą” šalį ir iš ten važiuoti žemės transportu.

Kelionės į Juodąją Afriką kainas kelia ir korupcija. Kai Mauritanijoje pirkom ekskursiją iš vietos agentūros, skyrelyje “kas įeina į kainą” net buvo juodu ant balto parašyta “kyšiai kelių policijai”. Mat Afrikoje gausu patikrinimo punktų kelyje: jei pareigūnas nebus geranoriškas, gali ilgam sulaikyti, klausinėti. Kai kurie vairuotojai iš karto punktuose tiesia kupiūras. Važiuojant per kelias šalis, kyšių prašo ir muitinėse duodami suprasti, kad antraip truks ilgai. Kabinėjasi prie menkniekių – pvz. iš manęs kyšio Gambijoje reikalavo, nes nebuvau prisisgęs išvažiavimo iš kelto metu. Dažniausiai taikomasi į turtingesnius turistus su savo automobiliais (ypač jei su vairuotojais) ir rečiau į važiuojančius viešuoju transportu.

Kaip keliauti po Afriką: transportas, nakvynės

Kelionė po Afriką vis dar yra nuotykis – bent jau jei išvyksti toliau pagrindinių kurortų, miestų ir turistinių maršrutų. O kol kas dar ištisos Afrikos šalys yra už tų maršrutų.

Ten niekas nebus tiksliai kaip suplanuota ir dar galėsi jaustis (bent jau Juodojoje Afrikoje) tokiu XX a. pradžios tyrinėtoju, o ne masiniu turistu. Net jei keliausi tiksliai pagal “Lonely Planet” knygeles, net jei ir su ekskursija, vis tiek tikrovė nustebins, bus netikėtumų.

Prakiuręs namelio stogas virš lovos ir naktinė liūtis, dingusi elektra ar vanduo, “netikėtas” atoslūgis ir seklumoje įstrigęs laivas, prastuose keliuose įklimpę džipai – ko tik nepatyriau. Ir visa tai – vien keliaujant su oficialiomis ekskursijomis Kenijoje!

Aišku, keliaujant po Afriką su ekskursija problemas galiausiai išspręs už jus (kad ir lėčiau, nei Europoje), be to, nereiks pačiam organizuoti – dėl to tie, kam netikėtumų norisi mažiau, perka ekskursijas. Tiesa, ekskursijų gausu tik iš Afrikos kurortų arba pačiuose pagrindiniuose turistiniuose keliuose (nacionalinių parkų safariai). Kitur, jei to norėtum, samdyti privačią ekskursiją arba pirkti retas “egzotines keliones” – kas dar brangiau. Egzotinių kelionių organizatoriai naudojasi tuo, kad žmonės Afrikos bijo ar klaidingai mano, kad “nepriklausomai ten keliauti neįmanoma”, ir ima milžiniškas kainas. Būna, keliauju savarankiškai po Afriką, sutinku kur nors tame pat viešbutyje tokią “egzotinę grupę”, sužinau, kiek jie moka – tai būna bent tris kartus brangiau, nei už lygiai tą patį moku aš pats, keliaudamas nepriklausomai; o Vakarų Europos organizatoriai ima ir penkis kartus brangiau (tie patys viešbučiai, analogiškas maistas, svarbiose vietose samdomi vietiniai gidai, asmeninis taksi vietoje turistinio autobuso ir t.t.).

Automobilio nuoma daug šalių neįmanoma, daugelyje kitų (ypač Juodojoje Afrikoje) – labai brangi (ir pvz. be draudimo). Viešojo transporto grafikai sunkiai prieinami internetu, daug kur viešojo transporto ir nėra – jį pakeičia “krūmų taksi” (maršrutais važinėjantys eiliniai universalai, išvažiuojantys kai užsipildo), o miestuose ir priemiesčiuose – motociklai-taksi (veža ir po du ar tris žmones be jokių šalmų). Skrydžiai brangūs. Apskritai, nereikėtų turėti minčių apkeliauti Afriką (daugiau nei vieną jos šalį) vienu metodu: vienose šalyse geriau išvystytos, tarkime, avialinijos, kitur – autobusai; vienur miestuose važinėja geri (Afrikos mastais) mikroautobusai, kitur – tik motociklai-taksi. Turite būti pasiruošęs netikėtiems planų pasikeitimams, 24 val. vėluojantiems traukiniams ir pan.

Aišku, viskam yra išimčių. Yra Afrikoje traukinių linijos, kurios veikia puikiai ar net pigių skrydžių bendrovių. Maroke net atidaryti pirmieji žemyne greitieji traukiniai, keliuose Afrikos didmiesčiuose yra metro sistemos. Bet tai ir yra tai – išimtys.

Viešbučius galima užsakyti per internetą, bet paprastai tik brangesnius – vietinių viešbučių reikia ieškoti vietoje, ypač mažiau turistinėse Juodosios Afrikos šalyse. Tiesą pasakius, jose net ir užsisakęs internetu gali nuvykęs į vietą sužinoti, kad tavo užsakymo nesuprato ar nepriėmė: kai daugybėje šalių žymi dalis žmonių net nemoka rašyti, visokios Booking.com tipo sistemos vietiniams atrodo tarsi kažkas iš fantastikos srities. Tai, kad kokiame mieste Booking.com nėra viešbučių tikrai nereiškia, kad ten jų nėra išvis. Viešbučių kainos didesnės nei kokioje Azijoje ir primena lietuviškas, bet kai kuriose šalyse – pigiau, kai kuriose – brangiau. Paprasčiau ieškoti nakvynės didesniuose miestuose.

Nepaisant to, kad Afrikos šalys labai didelės, populiarios kelionės, kuriose aplankoma daugiau nei po vieną šalį: tiesiog, kai taip sunku ir brangu atvykti, kodėl per vieną kelionę nepamačius daugiau. Juoba, kad daugybė “nepagrindinių” Afrikos šalių lankytinų vietų stokoja – ten yra ką veikti dieną ar dvi, bet ne daugiau, bent jau jei norite intensyvios kelionės “po pasaulio stebuklus”. Taip Afriką naršo “kuprinėjantis” jaunimas, paskyręs tam visas vasaros atostogas universitete arba net “pasiėmęs” laisvus metus tarp mokyklos ir universiteto. Taip Afriką naršo ir turtingieji, nusipirkę dar iš namų neįtikėtinai brangias ekskursijas, apjungiančias, tarkime, Zimbabvės Viktorijos krioklius, PAR Kriugerio parką, Namibijos Etošos parką ir Botsvanos Okavango deltą. Kai kurios jų yra su perskridimais lėktuvu, kitos – vadinamasis overlandingas, kur važiuojama didžiuliais padidinto pravažumo autobusais ir stovyklaujama. Kai kurie “overlanderiai” net atvažiuoja į Afriką iš Europos savo automobiliais, pakeliui pažiūrėdami keliolika šalių: tokių daugiau, nei įsivaizduotumėte, “pervažiuoti Afriką savo automobiliu” tebėra dažno brito ar prancūzo nuotykių ieškotojo svajonė.

Neturistinėse Afrikos šalyse keliautojai vieni kitus palaiko, noriai bendrauja – tai beveik būtinybė, nes, kai internete informacijos mažai, labai praverčia žinios ir naujienos iš kitų turistų (“Tas kelias dabar dėl lietaus nepravažiuojamas”, “Bandėm į tą muziejų, kažkodėl neveikia”, “Šalies XXX vizą dabar galima gauti šalyje YYY”, “Radome tokią nuostabią vietą, o ji niekur neaprašyta”). Ir šiaip tie turistai labai įdomūs, kelionių fanatai. Pavyzdžiui, dažnas iš tų, kuriuos sutikau Benine, aplankęs kokias 80 ar 100 pasaulio šalių ir išnaršęs pusę Afrikos. Įdomu pasidalinti istorijomis, kelionių idėjomis.

Labdara ir savanorystė Afrikoje

Kaip jokiame kitame žemyne, Juodojoje Afrikoje savanorystė ir labdara faktiškai tapo kelionių dalimi. Kuprinėjančiam jaunimui kelionė nebūtų kelionė, jei nepasavanoriautų kur vaikų namuose ar gyvūnų prieglaudoje. Turtingesni visokius “savanoriškus projektus” remia bent jau pinigais.

Deja, čia gausu ir bjaurių istorijų: savanoriai apgauti, iš jų tiesiog surinkti pinigai, o jų darbo vaisiais ar suaukotais pinigais labiausiai naudojasi koks vaikų namų direktorius, vietos politikai ir pan. Galbūt ne visai tiesiogiai: pvz. mokyklos baldams valdžios skirtas lėšas jie pasiėmė sau, o naujus baldus mokyklai pagaminti liepė savanoriams. Skurdas tapo tarsi Juodosios Afrikos prekės ženklu, padedančiu privilioti nemokamą vakariečių darbą ir aukas…

Kas be ko, tikrai ne visi savanorystės projektai tokie, bet atsirinkti, ypač nebūnant vietoje, nežinant vietos kultūros, nepakalbėjus su kitais savanoriais – gali būti be galo sunku. Deja, geriausiai vilioja savanorius ir aukotojus tie, kas turi tam tikrą “verslo gyslelę”. Bet visiškai nebūtinai jų projektai yra geriausi ar naudingiausi. Ir dažniausiai tie, kas geriausiai sugeba prisistatyti kaip skurdūs (dargi įvairiausiomis užsienio kalbomis) kaip tik Afrikoje yra tarp turtingesniųjų – nes savo sugebėjimais iškaulija pinigų ne iš vieno ir ne iš šimto turistų. Didžiausias skurdas – toli nuo turistinių kelių ir labiausiai išreklamuotų projektų.

Beje, net kur aukos sąžiningai pasiekia tikslą, jos dažnai nepadeda vietiniams taip, kaip aukotojai tikėjosi. Įprasta Afrikoje istorija, kad dovanota technika tarnauja tik tol, kol sugenda, remontuoti niekas nebando (o gal ir sugenda ji, nes naudojama netinkamai). Aišku, iš dalies kalti ir labdariai iš turtingojo užsienio, kurie nė nesupranta, ko afrikiečiams reikia iš tikrųjų. Veža visokius saulės generatorius ir menstruacijų taureles naiviai tikėdamiesi, kad Afrika iš “beraščio” XIX a. vienu šuoliu peršoks į ekologinį XXII a. rojų, iki kurio net Europai vis dar toli. Kiti klysta į priešingą pusę – galvoja, kad Afrikoje vis dar visų pirma trūksta maisto (badas – jau praeitis, nors dėl nepilnavertės mitybos išdidėjusių vaikų pilvelių Juodosios Afrikos užkampiuose dar pamatysi, bet, jei paklausi jų tėvų, ko trūksta labiausiai – jiems nė į galvą nešaus atsakyti, kad kitokio maisto vaikams).

Jei apsispręstumėte savanoriauti Afrikoje, arba bent jau norite kažkaip padėti šio žemyno žmonėms, “namų darbus” turite pasidaryti gerokai rimčiau, nei tiesiog planuodami kelionę. Kviečiu paskaityti straipsnį “Etiškos kelionės: kaip keliauti, kad padėtumėte“.

Visi mano kelionių vadovai po Afriką žemėlapyje!

Čia galite lengvai pasiekti visus mano kelionių aprašymus-vadovus po Afrikos šalis.

Paspaudus ant raudonų žymeklių žemėlapyje (ir iššokusios nuotraukos) jūsų laukia kelionių vadovai po visą šalį.

Paspaudus ant žalių žymeklių – išsamesni kelionių vadovai po atitinkamus didžiųjų šalių regionus.

Egzotiškoje ir pavojingoje Afrikoje Gambija užima ypatingą vietą. Ši šalelė garsėja savo kurortais – tai artimiausia visus metus karšta pakrantė vakarų Europai. Afrikai retas saugumo lygis čia leido sukurti „viskas įskaičiuota“ poilsio Meką, rinkodaros ekspertų pakrikštytą „besišypsančiu krantu“.

Gambijos dydis – kaip šeštadalis Lietuvos, bet šalyje gyvena 2 milijonai žmonių. Ji labai siaura ir itin ilga (virš 300 km), įsiterpusi į Senegalą. Gambija buvo britų kolonija, Senegalas – prancūzų. Legenda byloja, kad Gambijos upe kadaise plaukė britų karo laivas ir šaudė iš patrankų į abi puses. Kur toliausiai krisdavo sviediniai ten ir buvo brėžiama Gambijos kolonijos išorinė siena.

Kad ir kokia mažytė būtų ši šalis viešbučių britams ir skandinavams zonos tėra vienas jos veidas. Yra dar du. Vienas jų – tai dulkėti miesteliai, susilieję į didmiestį kur gyvena koks trečdalis gambiečių.

Ir pagaliau plati ir egzotiška Aukštutinė Gambija („Upcountry“), kur kaimai tebeatrodo tarsi prieš šimtmečius, veši baobabai, ryžius graužia hipopotamai, o miestuose elektra įjungiama kelioms valandoms per parą.

Gambija Nr. 1: Turistinės zonos

Visi turistiniai Gambijos viešbučiai stovi keliuose didžiausios šalies aglomeracijos Serekundos pajūrio rajonuose. Mes gyvenome Keip Pointe, bet kiti jie: Senegambija, Fadžara, Bakau ir Bidžilas labai panašūs. Kiekviename – keli iš atskirų žemaaukščių pastatų sudaryti viešbučių kompleksai, restoranai, valiutos keityklos, kur už svarus ir eurus duoda kaip reta sutrintus Gambijos dalasius. Ir, aišku, paplūdimys, pilnas melsvų šviežių sulčių spaudėjų būdelių. Mano kelionės tikslas nebuvo kaitintis saulėje, bet net ir tokiu atveju apsimokėjo pirkti atostogų paketą, nes Gambija – mažiausia Afrikos žemyno valstybė, todėl daugumą įdomybių galima aplankyti iš vieno viešbučio. Tai – ir vienas pigiausių būdų aplankyti Juodąją Afriką (savaitės kelialapį iš Londono galima gauti už 1700 Lt, kai tuo tarpu vien lėktuvo bilietai į daugelį regiono šalių kainuoja 3000-4000 Lt).

Dauguma tokių pakrantės „daug kas įskaičiuota“ viešbučių priklauso užsienio kapitalui, bet mūsiškis buvo valstybinis. Visgi net ir jo direktorius – vokietis. Vietinių darbo kultūra kitokia: darbuotojų knibžda, bet viskas vis tiek vyksta lėtai. Padavėjų viešbučio restorane būdavo daugiau nei klientų, bet aptarnavimas užtrukdavo itin ilgai. Tas pats su kitais verslais: užsieniečių valdomoje autonuomoje turbūt galima gauti geresnę paslaugą, o prasidėję su vietiniu viešbučio darbuotoju Pis, pasisiūliusiu tarpininkauti, sugaišome didžiąją dienos dalį (tiesa, sumokėjome mažiau, o problemų nekilo).

Nors Gambija patenka į skurdžiausių pasaulio šalių ketvirtį, kainos čia bent jau kaip Lietuvoje. Tiesiog dauguma šalies gyventojų išvis nesinaudoja parduotuvių, kavinių ir panašiomis paslaugomis. Visa tai skirta užsieniečiams ir elitui.

Vos išėjus iš viešbučio – nesvarbu, į paplūdimį ar gatvę – bemat ima kalbinti vietiniai. Tai vadinamieji bamsteriai (nuo angl. „bum“ – valkata, maždaug „valkatiniai“). Jie medžioja turistus tikėdamiesi gauti pinigų. Žingsniuoja greta klausinėdami standartinių klausimų „Iš kur jūs?“, „Kiek laiko būsite?“, „Kelintą kartą Gambijoje?“. Jei užeini į parduotuvę, laukia prie kasų, o kavinėje prisėda šalimais. Kai kurie siūlo savo paslaugas – paprastai gidauti (toli gražu ne visi turi licencijas ar gali pasakyti ką nors daugiau nei eilinis žmogus). „Gidai“ kviečiasi į „ofisą“ – plastmasinę kėdę po skėčiu arba net be jo.

Daug vietinių jaunuolių pasiryžę suteikti ir kitokias paslaugas. Turistinėje Gambijos dalyje mačiau daugybę tokių porų: senyva, dažnai apkūni europietė ir jaunas atletiškas gambietis. Jie jas vedžioja, nešioja ant rankų, naktimis aplanko viešbučiuose. Už tai gauna dovanų ir pinigų. Kaip vyrai važiuoja į Tailandą, taip turtingas nebe pirmos jaunystės moteris vilioja Afrika ir Karibai.

Juodojoje Afrikoje įprasta: jei yra kokia pasiteisinusi apgavystė, tuoj šia „veikla versis“ daugybė žmonių. Vienos jų taikiniu tapau ir aš: netoli Bakau turgaus pribėgęs vaikinas apsimetė „viešbučio apsauginiu“ ir staigiu judesiu uždėjo man apyrankę. Neva tai dovana nuo jo senelio, kurios atsisakyti nevalia, o ją mūvėdamas jau esu „tikras gambietis“. Tik kad jau netrukus už tą savo „gerumą“ paprašė susimokėti. Pamatęs, kad neketinu, tik po kokių penkių minučių greitu judesiu nuėmė apyrankę. Kita populiari apgavystė: po neva nemokamos paslaugos siūloma paaukoti, pasirašyti vardą ir aukojimo sumą „aukotojų knygon“. Kad neduotum per mažai ten jau būna surašytos didelės sumos, neva suneštos kitų turistų.

Be kurortų Serekundos priemiesčiuose turistams tarnauja ir du nacionaliniai parkai: Abuko ir Bidžilo. Užimantys iš viso 150 ha jie nė iš tolo neprilygsta pietinės ar rytinės Afrikos safarių mekoms. Bet ir artumas prie gamtos čia kitas: automobiliais važiuoti negalima, viskas apeinama pėsčiomis. Kelis kilometrus po gaivią tankių džiunglių vėsumą gali lydėti gidas, aiškindamas apie florą ir fauną. Gambijos valdžią reikia pagirti, mat šie gidai – profesionalūs, baigę specialius mokslus. Jie ne tik moka angliškai, žino apie ką pasakoja, tačiau ir šį tą numano apie žemynus, iš kurių pas juos atvyksta turistai: žino Lietuvą, Europos ekonominę krizę ir t.t.

Parkuose gyvena kelių rūšių beždžionės – vyrauja žaliosios makakos ir rudieji kolobai. Pirmosios prisileidžia žmones arčiau, antrosios jų vengdamos šokinėja medžių lajomis. Teoriškai jas visas draudžiama šerti, bet gidai tai akivaizdžiai toleruoja. Dar yra dideli (iki 2 m ilgio) varanai, kurių vienas tūnojo ant tako. Ir, aišku, paukščiai – Gambija jais garsėja. Daug parazitinių medžių, apsivejančių ir sunaikinančių savo „aukas“ (kitus medžius). Stūkso didžiuliai termitynai – kai kurie jau apleisti, kiti dar gyvi. Medžių kamienais driekiasi dengti termitų koridoriai (juos apgriovus darbštūs vabzdžiai bemat taiso “stogą”). Pro krūmus kartą į mus žiūrėjo dukeris (tokia antilopė). Abuko parko tolimiausiame taške dar įsikūręs ir nedidelis zoologijos sodas su žmogbeždžionėmis ir iš Pietų Amerikos atvežtomis hienomis – turbūt kad kompensuoti didžiųjų žvėrių trūkumą laisvėje.

Mažiau nei kilometras nuo mūsų viešbučio, sunkiai randamas gyvenamajame rajone tyvuliuoja Kačikalio krokodilų prūdas. 90% gambiečių musulmonai, likę daugiausiai krikščionys, bet pagoniškų prietarų likę. Pas šiuos 100 roplių ir ropliukų keliauja nevaisingos moterys. Čia jos apiprausiamos to žolėmis užaugusio telkinio vandeniu, o dar šiek tiek jo parsineša namo – intymiosioms vietoms. Sako, padeda, ir yra gambiečių, pakrikštytų Kačikaliais. Turistams įdomesni patys krokodilai, išsidrėbę, dalis išsižioję, nejudantys dešimtis minučių. Išrėplioja štai vienas ir užmina kitam ant uodegos. Tas irgi pajuda, po poros sekundžių abu vėl sustingsta. Kai kurie net leidžiasi paliečiami.

Gambija Nr. 2: Urbanizuota pakrantė

Serekunda, nuolat traukianti žmones iš kaimų šiandien jau Kauno dydžio (~300 000 gyv.). Bet miestas – beveidis: jokio senamiesčio, visi nameliai plynos architektūros. Jame tėra vienas veikiantis šviesoforas. Tiesa, neaišku kam jis eikvoja elektrą, mat gretimoje būdelėje nuolat dirba reguliuotojas, kartais liepiantis važiuoti ir degant raudonai šviesai. Pagrindinis eismas čia vyksta plačiomis gatvėmis, tačiau dauguma gyventojų dienas leidžia tankiuose vienaukščių kvartaluose tarp jų.

Sostinė Bandžulis dar dešimt kartų mažesnė – vos 35 000 gyventojų. Ji įsikūrusi 10 km nuo Serekundos aglomeracijos, saloje, kurią XVI a. valdė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštysės vasalai Kuršo kunigaikščiai, o vėliau britai, iš čia kontroliavę Gambijos žiotis ir prižiūrėję, kad, po 1807 m. uždraudimo, į Ameriką nebūtų plukdomi nauji vergai.

Bandžulis irgi chaotiškas, tik dalis jo gatvių grįstos, bet atmosfera kiek miestiškesnė. Aukščiausias šalies statinys – 35 m arka, pastatyta 1994 m. revoliucijos, per kurią į valdžią atėjo prezidentas Jahja Džamechas, garbei. Ją tenka apvažiuoti aplinkinėmis gatvėmis – mat po arka “kelias laisvas” būdavo tik pačiam Džamechui. Gambijos pakelėse buvo pilna jau pasibaigusių rinkimų agitacijos, kurios metai iš metų niekas nenukabina: „Balsuoti už Džamechą 2011 m. kiekvieno Gambijos gyventojo šventa pareiga“, „Džamechas – didysis taikos statytojas“, „Nesuteik sau priežasties paskui graužtis – balsuok už Džamechą“ ir pan. O prie Džamecho rezidencijos kabojo plakatas su jo žmona: „Už kiekvieno didžio vyro stovi puiki moteris“. Nacionalinis laikraštis, užprenumeruotas į viešbučio fojė, spausdindavo pirmame puslapyje antraštes panašias į „Du pasaulio lyderiai sveikina prezidentą Džamechą“ (pasirodo tai – Egipto ir Džibučio prezidentai) ir net turistams skirtoje Gambijos videoreklamoje jis minėtas. Atrodė, Džamecho valdžia amžina – bet štai po mūsų kelionės jį ėmė ir nuvertė…

Į arkos viršų užlipome. Pasidairyti įdomu, paskutiniame aukšte dar yra ir muziejėlis, bet viduje vaizdas – jau liūdnas. Liftas nebeveikia, lemputės išsukiotos, sienos apdaužytos, fotelio koja nulaužta, o vienoje iš arkos papėdžių kažkas „užsibarikadavęs“ garsiai leido muziką. Galima tęsti ir tęsti, bet taip yra visoje Gambijoje – net ir nauji dalykai ten greitai tokie nebeatrodo.

Dar aplankėme skurdoką Nacionalinį muziejų. Ant sienų regėjome laikraščių iškarpas, vietos legendas, “Mis Gambija” nuotrauką. Ir buvusios metropolijos – Londono – atvaizdą. Gambiečiams tenykščiai masyvūs Viktorijos laikų architektūriniai šedevrai turėtų atrodyti kaip stebuklas. Įdomiausi muziejuje pasirodė istoriniai ir etniniai žemėlapiai, mat ne visus juos rasi internete. XIV – XV a. Gambijoje klestėjo prekybinė Malio imperija, kurios sostinė buvo atokiame Sacharos Timbuktu mieste. Ją sukūrė mandinkų tauta – iki šiandien 42% Gambijos gyventojų mandinkai. Antroje vietoje (18%) – fulos, dažniausiai besiverčiantys prekyba. Nors volofai tik treti (16%) skirtingų tautybių Gambijos gyventojai tarpusavy paprastai susišneka volofiškai. Gal dėl to, kad “vyriasniajame Gambijos brolyje” Senegale volofai yra didžiausia tautybė. Kaip ir beveik visos Afrikos šalys Gambija – etniškai marga, mat jos sienos eina ne tautinėmis, o 1661 – 1965 m. egzistavusios anglų kolonijos ribomis. Nuo tų laikų oficiali kalba – anglų, ji vienintelė vartojama iškaboms, rašymui, tačiau kalbama ja daugiausiai tik su užsieniečiais.

Pravažiavome žymų Alberto turgų. Pietavome „McCeasar‘s“ restorane. Iškaba skelbė „New York, Paris, Banjul“, nors iš tikro šios kavinės tėra Bandžulyje ir Serekundoje. Nei su „McDonald‘s“, nei su „Ceasar‘s Pizza“ jos neturi nieko bendro, bet Gambijoje ir dar akivaizdesnių prekių ženklų kopijų buvo („Pizza Hut“). Maistas neskanus, bet bent atrodė higieniškai.

Bandžulio ir Serekundos centruose bamsterių nesutikau, mažai ir turistų. Prašinėtojų visuomet daugiausia ten, kur gausu „viskas įskaičiuota“ kelionių dalyvių. Juk šie perka saulę, o ne kelionę; daug jų nesidomi vietine kultūra, nesigaudo kainose ir lengva ranka atiduoda vietiniams čionai didelius pinigus. Šie tada to tikisi iš visų turistų – kaip viešbučio darbuotojas mūsų atvykimo dieną pareikalavęs 5 Anglijos svarų arbatpinigių, nes esą už mažiau nė namo neparvažiuos.

Kitą dieną keliavome į pietus nuo Serekundos. Čia, netoli Afrikos viršūnių susitikimui pastatytų prabangių vilų yra Tandže muziejus. Įkurtas nacionalinio muziejaus darbuotojo, nusprendusio viską daryti „vakarietiškiau“. Užuot pardavinėjus senus atvirukus ir knygeles čia vietoje dirba amatininkai (papuošalų kalvis, audėjas), tradicines pagyrų dainas atlieka griotai (papastai dainuojantys panegirikas juos nusamdžiusioms šeimoms per šventes), o atkurtą tipinį kaimo šeimos namų kompleksą (atskiri nameliai moterims, vyrams) pristato gidas. Netoli nuo muziejaus – meno projektas iš į savo sklypą susitemptų šiukšlių.

Gambija įdomi ir tuo, kad tai – anglakalbė musulmoniška šalis. Akis atveria reklamos: Western Union per ramadaną už perlaidą dovanoja maišą cukraus, o mobiliojo ryšio bendrovės konkurencijos įkarštyje klientams siūlo laimėti finansavimą hadžui (piligrimystei į Meką).

Gambija Nr. 3: Egzotiški rytai

Prieš 300 kilometrų kelionę į rytus, į atkampią Aukštutinę Gambiją, jautėsi lengvas šiurpuliukas. Juk užsieninės autonuomos kompanijos net neleidžia savo klientams ten važiuoti, o mes išjudėjome ten tik dviese.

Kaip patarė Pis, į kelią išsiruošėm dar prieš aušrą. Užkandę bandelių, paliktų dėl tądien autobusais į ekskursijas vežtų agentūrų klientų, išvykome blausiai apšviestais keliais. Pirmasis keltas iš Bandžulio į Barą turėjo išplaukti septintą ir geriau prieplaukoje būti dar šeštą, nes vėliau susidaro tokios eilės, kad ir iki vakaro gali nespėti persikelti.

Į chaotišką keltų uostą atvykome vieni pirmųjų. Tik joks keltas mūsų nelaukė. Uosto darbuotojai kalbėjo apie nemažą vėją, bet šio laivo reputacija ir šiaip prasta: iš keturių variklių beveikia vienas vienintelis. Net ir suvažiavus ant denio teko dar valandą laukti – pasirodo, dviejų baltų visureigių, kuriais plaukę svarbūs asmenys vėliau pasuko į Senegalą. Barą pasiekėme vėluodami tris valandas, o aplink prisižiūrėjome visko. Moterų su nešuliais ant galvos, aukštutiniame denyje sėdinčių baltųjų turistų, supuvusių, bet itin ryškių sunkvežimių ir valstybiniais numeriais „Judiciary“ padabintą automobilį vairuojančių teisėjų, tarpusavyje bendravusių tik „prestižine“ anglų kalba.

Anoje pusėje dauguma pakelės vaikų mus išvydę šaukė „toubab!“ („baltasis!”) ir mojo rankutėmis. Paaugliai tik nužvelgdavo, vėliau iš vienų sulaukėm angliško komentaro „šlykštūs baltieji“ (“ugly whites”). Pirmiausiai aplankėme Džufurės kaimą – tai irgi buvusi Kuršo valda, bet jį išgarsino afroamerikiečių rašytojo Alekso Heilo (Alex Haley) knyga „Šaknys“, kurioje jis teigė išsiaiškinęs, jog kilo iš per Džufurę eksportuoto vergo Kunta Kintės. Ir nors vėliau įrodyta, kad knyga išgalvota, o dalis – net nuplagijuota, ji pasirodė pačiame afroamerikiečių tautinio romantizmo įkarštyje. Ir Gambija tai puikiai išnaudojo: Džufurėje vykstantys „Šaknų“ festivaliai traukia juoduosius amerikiečius, o čia įkurtas muziejus pasakoja romantizuotą vergovės istoriją. Nors kone visus vergus į vergovę paimdavo afrikiečiai vadukai ir parduodavo europiečiams, čia labiau akcentuojami grobimo atvejai – Kunta Kintė (neva istorinė asmenybė) juk buvo pagrobtas miške. Bet atmetus romantizuoto kūrinio ir realybės maišymą apie vergovę čia yra ką sužinoti: apie „trikampį eksportą“, kai europiečiai gabendavo iš Amerikos į Europą žaliavas, iš Europos Afrikos vadukams – gaminius, o iš Afrikos į Ameriką vergus. Kaimiečiai apmokyti dirbti gidais, tačiau autentikos tikėtis sunku.

Džufurė yra toliausia vieta, reginti daugiau turistų, o iki mūsų tikslo Džordžtauno – dar kokie 250 kilometrų. Kelias siauras ir tuščias, bet asfaltuotas, neduobėtas. Tai – Taivano parama, gauta mainais už jo pripažinimą teisėta visos Kinijos valdžia. „Taivano ir Gambijos tautos – broliškos“ pasitiko užrašas dar prie oro uosto (tiesa, neužilgo po mūsų apsilankymo Gambijos prezidentas be paaiškinimų su Taivanu… nutraukė diplomatinius santykius).

Kartais net gali pagalvoti, kad važiuoji per Amerikos lygumas. Kol neišvysti kaimelių su tokiais pat iš molio drėbtais namais, kaip muziejuje, su bantabomis (pakylomis baobabų pavėsyje ant kurių tariasi kaimo vyrai) ir… naujomis mečetėmis su iki 4 minaretų. Kas pakrantėje yra ikituristinė praeitis Aukštutinėje Gambijoje („Upcountry“) – šiandiena.

Visame kelyje – kas keliolika kilometrų policijos ar armijos kontrolės punktai. Sustojimas kiekviename – privalomas. Daug pareigūnų siekia sau naudos. Štai vienas jų stebėjo visus iš kelto išvažiuojančius automobilius – pamatęs, kad dar nespėjau prisisegti diržo, bemat tiesiai šviesiai pareikalavo kyšio (jo poste yra net specialus mažas kambarėlis be langų su staliuku kyšiams padėti). Kitame poste pasiklausę, kur važiuojame, liepė pavežti „į budėjimą vykstantį savo kolegą“ 100 kilometrų iki sekančios perkėlos per Gambijos upę Farafenyje. Pakeleivis buvo be uniformos, kalbėjo mažai, o į klausimus atsakydavo šabloniškom frazėm: „Kokių nusikaltimų čia dažniausiai pasitaiko?“ „Būna mažai nusikaltimų, nes mes, policija, giname turistų gerovę“. Minėjo, kad yra volofas, kilęs iš vietų, kur jį paėmėme, budi anapus upės Somoje ir grįžta tik kartą į mėnesį.

Farafenis, kur paleidome bendrakeleivį – vienaukščių namų samplaika. Čia teikiama galybė paslaugų, mat šiaurinis pagambijo plentas susikerta su Transgambijos keliu, kuris, kirsdamas Gambijos šalį ir upę, jungia abi Senegalo puses.

Postus lengva pralėkti, mat daug jų niekaip nežymimi. Tačiau pabuvęs Gambijoje už Serekundos ar Bandžulio ribų bent kiek ilgėliau supranti, kad jei nenori būti smarkiai apšauktas, privalai stoti visur, kur kelyje yra koks bokštelis, juodai užvyniotas stulpas ar kas nors panašaus. Sustoti ir dairytis, nes pareigūnai gali būti ir įsimaišę tarp aplinkinių prekeivių. Regėjome, kad daugybė vietinių vairuotojų jau iškart su automobilio dokumentais pareigūnams atvirai kiša ir dalasių kupiūras. Gal neturi draudimo ir reikia „išsipirkti“?

Kelias buvo toks neblogas, kad kai jis staiga pasibaigė, atsiremdamas į Aukštutinės Gambijos realybę, galima buvo patirti lengvą šoką. Ten laukė negrįsta automobilių pilna aikštelė, o į vienos provincijų sostinę Džordžtauną, išsidėsčiusį Gambijos upės saloje, turėjo kelti mažas keltas. Tik kad nekėlė. Pribėgę du jaunuoliai (mulatas arabas ir juodaodis) tarė kad jam „kaput“, nežinia kada bus pataisytas, ir pasiūlė perplaukti surūdijusia daugiaviete valtimi bei apsistoti jų viešbutyje.

Džordžtaune, dabar suafrikietintu Džadžanburės pavadinimu, atsidūrėme toliau nuo įprastos civilizacijos ribų nei tikėjomės. Beveik visos gatvės čia negrįstos ir dulkinos. Nebuvo elektros – mieste ji įjungiama tik kelioms valandoms per parą. Kai tai įvyko 4000 gyv. miestelis atgijo – nors buvo vakaras, kas ėmė dirbti staklėmis, kas tęsė gubernatoriaus rezidencijos statybas.

Miestelio įžymybės: apleistas medinis namas, suręstas iš Amerikos pargrįžusių vergų, senutėlė XIX a. metodistų bažnyčia užkaltais langais (bet dar veikianti). Iš vergovės vietiniai gyventojai, gal išvydę Džufurės sėkmę, užsidirbinėja itin įžūliai: britų kolonijiniai sandėliai pristatomi kaip vergų turgus, net apie iš pažiūros XX a. vidurio statinį taip kalbama, yra priraišiotos neautentiškos grandinės. Dar daugiau: kiek atokiau auga medis, kurį palietusiems vergams, esą, būdavo suteikiama laisvė, tik niekas nepaliesdavo (kokia logika vergvaldžiams taip daryti – neaišku). Dabar šio medžio „kopija“ aptverta tvorele, o prie jos rymantis žmogus renka pinigus už pasirašymą į „vergovės atminimo knygą“. Mus vedęs vaikinas, prižiūrintis viešbutį, su „medžio šeimininku“ apsižodžiavo, mums patarė nieko neaukoti ir pasakė, kad aukomis „bendruomenei“ tas vyras su niekuo nesidalija.

Viešbutis, kuriame apsistojome, buvo vieno aukšto pastatėlis. Trys kambariai, tualetas bendras. Teoriškai – nes praktiškai tą naktį buvome vieninteliai svečiai, gal visame mieste. Viešbutį prižiūrėję vaikinai, svajojantys tapti teisininku ir mediku, pasakojo apie prieš kelias dienas čia buvusius suomius. O šiaip daugumai iš 150 000 kasmetinių turistų visa Gambija, kurią jie pamato – tai vandenyno pakrantė.

Viešbučio prižiūrėtojai nakčiai paliko salą ir mes pastate likom vieni (o gal su juodaodžio teta, viešbutėlio šeimininke, miegojusia viename kambarių). Kai naktį pabudau elektros vėl nebuvo – gal gyvenime nemačiau tokios aklinos tamsos. Lauke čiulbėjo, rodosi, begalė paukščių, kvykavo gyvūnai. Ir labai siurrealistiškai iš penkių mečečių muedzinai arabiškai kvietė priešaušrio maldai. „Malda yra geriau nei miegas“.

Ryte senąja valtimi plaukėme žiūrėti begemotų. Už miesto krantuose zujo beždžionės ir driežai, tvieskė karštesnė nei prie vandenyno saulė, o upė labai lėtai tekėjo tolyn. Begemotus, deja, regėjome tik iš toli – šie žolėdžiai gindami teritoriją kasmet pražudo daugiau žmonių, nei visi plėšrūnai kartu paėmus, tad ir vietiniai jų bijo. Tiesa, dar pavojingesnis Afrikoje – uodas. Gambija – maliarinėje zonoje ir įkandimų išvengti nepavyko. Priešingai rekomendacijoms nevartojome vaistų, bet arabas mus nuramino, kad gruodžio mėnesį užsikrėsti neįmanoma.

Plaukdami giliau pabendravome. Versliojo arabo šeima, pasirodo, atsikėlė iš Mauritanijos, jo tėvas buvo prekeivis, o dabar tarsi pensijoje turi šią motorinę valtį. Imigrantų Gambijoje daug, juos traukia stabilumas ir taika. Daugiausiai iš kitų Afrikos šalių, bet yra net libaniečių. O patys gambiečiai iš rytų keliasi į pakrantę (Džordžtaunas jau neteko gal ketvirčio žmonių, todėl ir namų daug apleista), rizikuoja masiškai plaukdami į Europą. Pats vaikinukas niekada nenorėtų išvykti – čia, “Upcountry”, ramu ir saugu, konfliktus sprendžia musulmonų išminčiai (marabout). Tiesa, kai surūkyta žolės suktinė atlaisvino liežuvį jis ėmė kaltinti valdžią baisia korupcija, žiauriu elgesiu su kaliniais. Net jo buvusioje mokykloje esą valdininkų vaikai buvo viršesni už kitus, tik jiems visada užtekdavo suolų sėdėti.

Arabas buvo darbštus, paslaugus ir verslus – nuolat sugalvodavo, ką dar pasiūlyti: nacionalinis patiekalas – bulvės su ryžiais – vakare (to turistiniame krante negausi), pusryčiai valtyje (indus išplovus upėje), būtų dar ne vienai dienai ekskursijų sugalvojęs. Jis kritiškai mąsto, naudojasi internetu. Jo juodaodis (mandinkų tautybės) geriausias draugas tik darydavo ko paprašytas. Bet krante jis dar pareikalavo papildomų pinigų už vakarykštį pavedžiojimą po miestelį (nors vedžiojo arabas).

Važiuodami atgal į pakrantę stabtelėjome prie Vasu akmenų ratų, „Afrikos stounhendžo“. Jis mažesnis už tikrą ir gerokai naujesnis (~900 m. po Kr.) – juk Afrikoje priešistorė truko ilgiau. Iš policininko išgirdę, kad jei važiuosime į Barą šiandien gal ir nesulauksime eilės į keltą, kėlėmės iš Farafenio į Somą (dabar ten jau stovi tiltas). Čionai automobilių ir sunkvežimių eilės atskiros – pastaroji kilometrinė, turbūt tenka laukti paromis. Lengvuosius spėriai apstoja garsiai šaukiančios medžiagų prekeivės. Paskui važiavome negrįstu keliu pietiniame krante.

Išvykimas

Savaitės Gambijoje užteko lėtu tempu pamatyti įdomiausius dalykus. Jau ir turistinė pakrantė čia – tarsi atoki pasaulio provincija. O kelionė į rytus – tai ir odisėja laiku atgal, nes grindinį keičia smėlis, automobilius – vežimai, mūrinius namelius – apvalių trobų kaimai.

Palyginus su visu tuo oro uostas atrodo moderniai. Bet tvarka viduje – vietinė. Net autobuso vairuotojas, pavežantis nuo terminalo iki lėktuvo, prašo pinigų. Atsisveikinimas. Jau netrukus pro iliuminatorius regime Senegalo dykumas.