Alpakos vilioja turistus prie Šiaulių

Baigėsi laikai, kai vienintelės lankytinos vietos Lietuvoje buvo valstybiniai muziejai ir parkai.

Sparčiai daugėja naujų įdomių lankytinų vietų – ne tik didmiesčiuose, o ir užmiestyje – ir daug jų kuriama privačia iniciatyva ir lėšomis.

Viena didžiausių ir greičiausiai augančių tokių vietų, kurias aplankiau – alpakų auginimo ūkis Dargaičiuose netoli Šiaulių. Tiesa, frazė „alpakų auginimo ūkis“ nebeatskleidžia nė pusės Dargaičių žvėryno: nuo tada, kai 2012 m. šeimininkas Raimondas Neverdauskas įsigijo pirmąsias tris alpakas, čia išaugo ištisas zoologijos sodas su 25 rūšių gyvūnais – iš viso net 150.

Tiesa, būti lyginami su zoologijos sodais Dargaičių gyvūnų augintojai irgi nenori: požiūris čia kitas, prie gyvūnų galima prieiti arčiau, į juos žiūrima su meile ir nuolat kuriamos papildomos idėjos, kaip jais sudominti turistus, šeimas. Sudominti ne tik gyvūnais, bet ir aplinkiniu kaimu. Viskas – privačia iniciatyva, be jokios valstybės ar ES paramos, todėl lankytojai – tiesiog būtini.

Su retų rūšių gyvūnais galima ir pabendrauti

Vos užėjęs į alpakų tvartą pajaučiau didžiulį skirtumą nuo įvairių zoologijos sodų ar gyvūnų veislynų. Šeimininkas atidarė alpakų narvus ir gyvūnai bemat atskubėjo prie manęs, glaustėsi, atsistoję ant galinių kanopų rėmėsi priekinėmis į mane, lakstė ir dūko.

Pasak R. Neverdausko, kai gyvūnai auga mylimi žmonių, toks „jaukus“ elgesys – normalus. „Kalbos, esą alpakos ar lamos apspjaudo žmones teisingos tik ten, kur žmonės su alpakomis ar lamomis elgiasi blogai – tai jų gynybinė reakcija“ – kalbėjo šeimininkas. Pats Raimondas mums kalbantis nuolat glostė, kalbino savo alpakas. Nors alpakos jam yra ir vienas verslų (kartą per metus kerpa ir parduoda vešlias jų vilnas, taip pat parduoda atsivestus alpakiukus), jo požiūris pasirodė kitoks, nei dalies „komercinių“ ūkininkų. Jam svarbu, kad parduoti gyvūnai patektų į kitus zoologijos sodus ar panašius ūkius, o ne skerdimui; jam svarbu, kad gyvūnas, kuris tą dieną nenori bendrauti su žmonėmis, nebūtų verčiamas. Raimondas teigė, kad vos pažiūrėjęs į gyvūną mato, kuris tądien ne nuotaikoje. Būnant Dargaičiuose atrodė, tarsi Raimondas turėtų ne 150 gyvulių fermą ar zoosodą, o 150 mylimų naminių gyvūnėlių.

Be alpakų, tvarte gyvena lamos, poniai, ožiukai, karviukai, avinai, įvairiausi paukščiai. Bene įspūdingiausias gyvūnas ten – triušis belgų milžinas, dydžiu konkuruojantis su ožiukais. Kaip sakė šeimininkas, jis specialiai ieško įdomių, retų veislių gyvūnų. Kai kuriuos įsigyti buvo tikrai sunku.

“Kitoks zoosodas“ plečiasi vis naujomis pramogomis

Nors dabar svečiai dar kviečiami aplankyti ir tvartą, tuoj to nebereiks, nes kitoje kelio pusėje vis auga mini zoologijos sodas, kuriame pastatyti ir dar statomi atskiri žvėrių nameliai, aptvarai. Ten gyvena ar daugiau alpakų (gerokai vilnuotesnės, mat alpakos užsiaugina tuo daugiau vilnų, kuo šaltesnė jų aplinka), stručiai, kupranugariai, mažiausios pasaulyje falabela veislės arkliukai, švelniausi triušiai reksai, miniatiūriniai asiliukai, o taip pat elniai.

Bilietas į zoosodą kainuoja 4 eurus, o veikia jis vasaromis kasdien (sulaukia iki 300 klientų per dieną), o žiemomis tik savaitgaliais (~50 klientų), nors žada atsidaryti ir nuolat. Pasak šeimininko, jo gyvūnus (ypač alpakas) pamėgo šiauliečių šeimos, norinčios parodyti mieste augantiems vaikams gyvūnijos pasaulį.

Kaip įprasta privačiam verslui, be bilietų čia galima nusipirkti ir kitų dalykų: pašerti gyvūnus jiems sveiku maistu (1 euras), pirkti kupranugario ar alpakų vilnos drabužius. Taip pat galima pajodinėti lama, poniu, kupranugariu, asilu. Tiesa, lama ir ponis gali panešti tik vaikus arba lengvesnius suaugusiuosius.

Alpakų (ir ne tik) fermos šeimininkas nenuilsdamas kuria dar įdomesnius ateities planus. Žada šiaurės elnių kinkinį, kad galima būtų važiuoti rogėmis kaip Kalėdų seneliui. Galimybę išvesti lamą pasivaikščioti. Ekskursijas po Dargaičių kaimą – kuris yra vienas autentiškiausių išlikusių Žemaitijos kaimų.

Į šio verslo vystymą šeimininkas sudėjo daug savo pinigų, kuriuos uždirbo kitame versle – lentpjūvėje. Investicijų reikėjo tikrai daug, nes įsigijęs seną fermą šeimininkas viską nugriovė ir pastatė iš naujo, šiuolaikiškai. Tokie turizmo objektai Lietuvoje tikriausiai būtų neįmanomi, jei ne užsidegimas ir pomėgis, nes norint tiesiog uždirbti, pelningiau investuoti kitur. Todėl labai smagu, kad tokios vietos kuriamos.

Kaip jau rašiau straipsnyje, lyginančiame Punsko prūsų-jotvingių gyvenvietę su Valdovų rūmais, privatūs asmenys, kaip taisyklė, viską daro efektyviau, inovatyviau, greičiau nei valdžios institucijos – nesvarbu, ar tai būtų jų verslas, ar hobis. Ir vis besiplečiantis Dargaičių alpakų ūkis – dar vienas toks pavyzdys.