“Muziejus Lietuvos provincijoje” dar gana pagrįstai asocijuojasi su patalpomis, kur sovietinėse lentynose dūla eksponatai, per prasti didmiesčiams. Maža to, kartais atrodo, kad tokie muziejai daro viską, kad lankytojų nebūtų – pirmiausia, nesusitvarko darbo laiko. Štai vieną savaitgalį buvau Varniuose, ketinau aplankyti bažnytinio meno muziejų. Teko nusivilti: jis dirba tik darbo dienomis nuo 8 iki 17 val., o kad netyčia neateitų kas nors, kurio įmonėje penktadieniais dirbama trumpiau tai ir muziejaus darbo laikas penktadieniais sutrumpintas iki 16 val.

Įprastą darbą dirbančiam lietuviui aplankyti neįmanoma, o užsieniečiams kažin ar įdomu, tad, turbūt, lieka nebent retos vaikų ekskursijos. O juk pakeisti darbo laiką – paprasta: kodėl muziejus negalėtų, pavyzdžiui, nedribti pirmadieniais ir antradieniais, o darbo dienomis dirbti bent jau nuo 10:00 iki 19:00? Bendra trukmė liktų ta pati.

Visgi Lietuvos provincijoje yra ir naujų muziejų, gerokai nutolusių nuo sovietizmo. Ne technologijomis, bet požiūriu. Tokius muziejus steigia ne valstybė ar savivaldybės, bet savo sričių entuziastai. Pajamų daug neuždirba tad tik tuomet, kai muziejininkystė labiausiai hobis, galimas toks užsidegimas. Pagal eksponatus ten ne Luvras, bet šeimininkai gali daug papasakoti ir kalba kad ir kelias valandas.

Tokius muziejus lankiau kelis. Visų pirma, Joniškio krepšinio muziejų. Savininkas Leonas Karaliūnas pamišęs dėl krepšinio, jis čia surinkęs daug eksponatų, susijusių su Lietuvos krepšiniu. Viską galima išsitraukti iš lentynų ir su tuo nusifotografuoti, Sabonio batą – ir pasimatuoti. Durys ten krepšinio kamuolio formos, televizorius nuolat rodo liūdnai pagarsėjusias TSRS-JAV rungtynių Miuncheno olimpiadoje paskutines sekundes (galima užsakyti ir bet kurių Lietuvos rinktinės varžybų peržiūrą), muziejus nuolat plečiamas, kuriama Lietuvos krepšinio šlovės galerija, o gretimame restorane galima paragauti Sėklos mėgstamiausio kepsnio.

Joniškio krepšinio muziejuje.

Neseniai lankiausi Lietuvos totorių muziejuje Subartonyse (Varėnos r. sav.). Jo savininkė grynakraujė totorė, nusprendusi rodyti savo šeimos paveldą – sovietų okupacijos metais slėptą Koraną, totoriškus rankdarbius ir kita. Galima užsisakyti ir totoriškų patiekalų, nes šeimininkė apie totorišką virtuvę parašiusi net knygą. Visgi įdomiausia pabendrauti su pačia šeimininke, kuri gali daug papasakoti apie totorių gyvenimą Lietuvos kaimuose – muziejus užima vieną kambarį, o užtrukome per 2 valandas. Tokio dėmesio lankytojui jokiame valstybiniame, savivaldybės ar ES pinigų surinkimui įrengtame muziejuje niekuomet nebus.

Gal ir jūs žinote gerų, su polėkiu kurtų muziejų Lietuvos provincijoje? Pasidalinkime pasiūlymais.