Lankau pasaulį

Nukeliavęs – ypač nepriklausomai – į kai kurias “sudėtingas” šalis, susiduri su dalykais, prie kurių esi nepratęs Europoje.

Keliauti ten tikrai įmanoma – bet, jei nesielgsi apdairiai, gali nukentėti. Pas mus “savaime suprantamas” elgesys ten gali lemti prarastą laiką, pinigus, o pasaulio žiniose skamba ir istorijos apie į kalėjimus už, atrodo, nieką, uždarytus turistus.

Čia aprašysiu, kaip reikia elgtis kelionėse į tokius kraštus, kad išvengtum problemų. Nors diktatūros yra visokių kultūrų ir visokiuose žemynuose, daugybė dalykų ten stebėtinai panašūs (ir skiria jas nuo demokratijų).

Turistas tiesiogiai nejaučia, kas valdo šalį – bet labai gerai jaučia šiuos diktatūroms būdingus “atributus”. Kaip taisyklė, kuo daugiau šių atributų – tuo nedemokratiškesnė šalis.

Blokpostai

Blokpostai – policijos arba armijos punktai palei kelią, kur tikrinami pravažiuojantys automobiliai.

Kuo diktatūra “stipresnė”, tuo tokių postų daugiau ir tuo ilgiau užtrunka procedūros ten. Pavyzdžiui, “švelnesnėse” šalyse postai stabdo automobilius pasirinktinai, o “griežtesnėse” stabdo visus, tikrina visų pasus, liepia išlipti net autobusų keleiviams, kartais atidarinėja bagažines, bagažą… Vienose šalyse blokpostai – tai kokie nameliai palei kelią, prie kurių pastatytas ženklas STOP. Kitose blokpostai atrodo kaip tarsi muitinės, jie stovi nuolat (pvz. prie įvažiavimų į miestus), apsupti smarkiai ginkluotų pareigūnų ar karių.

Blokpostai dažnai atrodo kaip toks parodomasis valdžios galios demonstravimas – na, ar tikrai ką sprendžia tai, kad užsirašo visų pravažiuojančių pasų numerius į bloknotą? Bet, norėdamas neturėti problemų, privalai tai galiai rodyti nuolankumą. Štai Gambijoje ne kartą buvome smarkiai aprėkti, nes nepastebėjome blokposto ir nuvažiavome per toli (ten blokpostai menkai pažymėti, o kartais prie “STOP” ženklo nebūdavo jokių pareigūnų – bet vis tiek privalai stoti ir laukti kol jie ateis).

Blokpostai dažnai – pretekstas pareigūnų korupcijai. Daugybę kartų matėme – ypač Afrikoje – kaip vairuotojai blokposto kariams iškart tiesia banknotus, nors mokėti nieko šiaip jau nereikia. Priežastys dvi. Viena – jei kas netvarkinga su dokumentais (o techniškai netvarkingų automobilių ten daug): vietiniams gali būti pigiau ne sutvarkyti problemą, o dalinti kyšius. Kita – pareigūnai už kyšius “formalumus sutvarko” greičiau. Pavyzdžiui, kai ėmėme ekskursiją po Mauritaniją, net į ekskursijos kainą buvo parašyta, kad “įeina kyšiai pareigūnams”. Ir tikrai gidas dalino kyšius blokpostuose – antraip, sakė, užlaikytų ir po kokią valandą.

Tiesa, dažnai turistui, ypač nemokančiam kalbos, yra kiek paprasčiau: pareigūnai nemoka ar kažkiek bijo paprašyti kyšio. Taigi, jeigu viskas tvarkinga, daugeliu atveju viskas bus gerai. Kyšius siūlyti ne tik amoralu, bet, nežinant vietos “korupcijos kultūros”, ir pavojinga – pasiūlęs “ne taip”, “nemandagiai” ar pan. gali susilaukti jau labai teisėtų ir teisingų problemų.

Tačiau jei *kažkas pas tave tikrai netvarkinga*, blokpostų buvimas smarkiai padidina tikimybę susilaukti bėdų. Na, jei pasas baigė galioti, viza pasibaigė, išsinuomoto automobilio dokumentų nuomodamas nepatikrinai ir jie netvarkingi – lauk, kad daugely blokpostų bent jau kyšio reikalaus… Tad tokiose šalyse dar svarbiau nei kur kitur, kad viskas būtų tvarkinga, visi štampai surinkti.

Blokpostai dažnai neva statomi “dėl saugumo”, bet tikrosios jų buvimo priežastys paprastai tokios:
1.Jie stebi “nelojalių” (juoduosiuose sąrašuose esančių) piliečių judėjimą.
2.Jie – gera vieta įdarbinti pareigūnus ir karius (kurių diktatūrose daug).
3.Jie demonstruoja valdžios galią (jauti, kad valdžia tave stebi).

Leidimai patekti į šalies regionus ir turistams draudžiamos zonos

Demokratijose gavęs vizą gali keliauti po visą šalį – o dažniausiai ir vizos nereikia. Bet diktatūrose dažnai būna regionų, po kuriuos keliauti draudžiama be papildomų leidimų. Tarkim, Eritrėjoje viza leidžia keliauti tik į sostinę, o kitur reikia specialaus leidimo; kai buvau Sirijoje reikėjo specialaus leidimo į Izraelio sugriautą Kuneitros miestą.

Kitais atvejais keliauti galima, tačiau, tarkime, ne su automobiliais, arba ne su motociklais. Arba reikia praeiti kokią papildomą patikrą.

Taip pat gali būti, kad jau prašydamas vizos turėsi nurodyti, į kokias šalies vietas važiuosi, ir susilauksi bėdų, jeigu keliausi bet kur kitur, nei nurodei.

Tokiais ribojimais verta pasidomėti planuojant kelionę, kelionę planuotis pagal juos: galbūt kai kurių vietų atsisakyti, pradėti viską tvarkyti kaip įmanoma anksčiau.

Tiesa, jeigu reikės specialaus leidimo, dažnai jį gali gauti tik pačioje šalyje ir tai užtrunka (dažnai kiek tiksliai užtruks iš pradžių net nėra aišku) – tad kelionės į tokias vietas sunkiai įmanomos per ribotas atostogas. Kartais būna ir “aukštesnių barjerų”: tarkim, reikia kokio rašto “iš savo šalies ambasados”, o Lietuva toje šalyje ambasados neturi… (tokia situacija mums buvo su Kuneitra Sirijoje).

Kartais tokius dalykus sutvarko kelionių agentūros – aišku, už tikrai didelį mokestį.

Bet šiaip daugelis tų “uždarų regionų” nėra kažkokie stebuklingi – jei neapkeliavai didžiosios pasaulio dalies, kažin ar verta prasidėti. Prasideda dažniausiai tie, kurie arba buvę 100+ šalių, arba jiems pats tas “patekau į uždarą teritoriją” faktas duoda daug žavesio (keliautojai-atradėjai).

Kodėl tie regionai “uždari”? Paprastai tai būna vienas iš dviejų:
1.Nelojalūs valdžiai regionai, nepriklausomybės siekiantys regionai (valdžia nenori, kad turistai ten pamatytų per daug, ką nors perduotų vietos aktyvistams).
2.Su “nacionaliniu saugumu” susiję regionai – gynybos pramonės zonos, pasienio ruožai ir pan. (diktatūros labai bijo šnipinėjimo, žr. skyrių apie fotografavimą).

Taip pat diktatūrose būna “neoficialių draudimų” – kažkur eiti ar užsibūti, ypač netoli valdžios pastatų, karo bazių. Pavyzdžiui, Nuakšute (Mauritanija) man liepė pereiti į kitą gatvės pusę, kad neičiau šaligatviu palei kažkokį valdžios pastatą, Kaire neuniformuotas pareigūnas liepė nesėdėti Tahrir aikštėje, Vakarų Sacharoje net keliose vietose pareigūnai be paaiškinimų paprašė ten neiti, apsisukti (nė karto nesupratome kodėl). Jokių ženklų ten nėra – vietiniai ir šiaip žino, kur neiti ar nesėdėti, o atvykėlio laukia tiesioginiai pareigūnų ar karių nurodymai – aišku, reikia klausyti, diktatūroje nepasiginčysi “Tai kad niekur neparašyta, kad čia eiti negalima”, kario žodis tolygus įstatymui.

Privalomos palydos ir ekskursijos turistams

Yra kelios šalys, kur keliauti apskritai gali tik su “privalomu gidu” ar “privalomu apsaugininku”. Pvz. Šiaurės Korėja, Turkmėnija.

Daugiau šalių, kuriose “privalomos palydos” tik tam tikruose regionuose – tai panašūs regionai į tuos, į kuriuos patekti būtinas leidimas (žr. aukščiau).

Kai kur tai yra oficialu (iš karto privalai nusipirkti ekskursiją) – pvz. straipsnio rašymo metu Kinijos valdomas Tibetas. Kitur neoficialu – tam tikruose regionuose prisistato policijos ar armijos palyda ir liepia važiuoti paskui juos. Dar kitur koks saugumietis ima sekti “paslapčia”.

Kaip taisyklė, oficialiai viskas dėl “turistų saugumo”, bet iš tikro privaloma palyda dažniausiai reikalinga kad:
1.Nekalbėtum laisvai su vietiniais – neskleistum savo požiūrio, nepapasakotum, kas vyksta kitur ar, juoba, ko nors jiems neperduotum (pvz. uždraustos literatūros ar filmų). Vietiniai prie gido/apsaugininko su tavim laisvai nekalbės, nes žinos, kad tie žmonės – valdžios atstovai.
2.Nepamatytum (ir ypač nenufotografuotum) ko nereikia. Pavyzdžiui, įvairių laisvių ribojimų apraiškų, skurdo apraiškų – kur tai yra, gidai tavęs net neves, o jei netyčia pateksi – draus fotografuoti, lieps trinti nuotraukas ir pan.
3.Išgirstum “teisingus” faktus. Viską tau paaiškins pagal oficialią valdžios poziciją, be jokių alternatyvų (tokie gidai parenkami iš lojalių valdžiai žmonių).

Ten, kur turi pats iš anksto oficialiai įsigyti ekskursiją ar palydą, tai paprastai ir labai brangu, ypač palyginus su kelionėm į aplinkines šalis (bet jei nebūsi nusipirkęs ekskursijos / palydos, tavęs tiesiog neįleis į tą šalį ar regioną – taigi, prievolės išvengti nepavyks).

Jeigu palyda “neoficiali” tai ji gali būti nemokama – tarkime, Egipte Nilo slėnyje važiuojant automobiliu tokia palyda “prisistatė” keliems šimtams kilometrų, liepė sekti iš paskos, važiavo konkrečiu keliu (kuris nebuvo greičiausias). Blokpostuose pareigūnų automobiliai keitėsi tarpusavyje ir tik arčiau Kairo pagaliau paleido. Mokėti nieko nereikėjo – bet laisvai, švelniai tariant, nesijautėm, turistinių vietų apžiūrėti pakeliui irgi negalėjom, pareigūnai tiesiog stengėsi kuo greičiau nuvesti link Kairo ir net sustojimas degalinės tualete sukėlė piktų žvilgsnių. Nors iš pradžių planavom pernakvoti pakeliui, supratom, kad geriau jau važiuoti “per naktį”, Kaire atsidūrėme gerokai po vidurnakčio.

Ir taip, tai tas pats Egiptas kur piramidės, Luksoras, Hurghada ar Šarm El Šeichas – diktatūroms, kurios vysto turizmą, būdinga, kad tam tikrose zonose (ypač kurortuose) judėjimas kiek “atlaisvintas”, antraip turistai ten nekeliautų. Į turistines zonas kai kuriose šalyse ribojamas jau vietinių patekimas, tokiu būdu garantuojant mažesnį kontaktą tarp turistų ir vietinių pastarųjų sąskaita.

Dažnai visokių “privalomų ekskursijų” ir palydų stengiuosi vengti iš paskutiniųjų, nes kelionės kokybė krenta, o kaina išauga. Dažniausiai yra panašių alternatyvų “be palydos”: gretimos šalys, gretimi regionai, kur gali “keliauti laisvai”. Pvz. Tibetas yra tik su “palyda”, bet irgi tibetiečių gyvenamas Kinijos Činghajaus regionas – be palydos, o pamatai tą pačią kultūrą.

Visgi, jei “pasirašytumėte” tokioms ekskursijoms, kelios rekomendacijos:
1.Paskaitykite prieš kelionę apie tą vietą iš neutralių / alternatyvių šaltinių (net jei paprastai esate įpratę viską sužinoti iš gido).
2.Bet nesakykite to garsiai gidui ar palydos žmonėms, nesiginčykite – vis tiek nieko nepasieksite, gidai – lojalūs valdžiai ir nebent patys susilauksite problemų (didžiausia tikimybė, kad tiesiog jus mažiau kur ves ir mažiau ką jums rodys, mažesnė – kad deportuos, dar mažesnė – kad suims). Svarbiausia patys daug geriau viską suprasite, jei būsite pasiskaitę. Pastebėsite keliaudami dalykus, kurių gidas neparodo, nepasako.
3.Kita vertus, užduokite gidui klausimų, prašykite kur nors nuvesti (bent jau iki pirmo “ne”). Gali pavykti ką sužinoti, bent jau, oficialią poziciją, kuri diktatūrose daug lemia žmonių gyvenimą. O kartais netikėtai pasakys ir daugiau, nei tikėjaisi, nes ne viskas draudžiama (pvz. nesitikėjau, kad po budistines Julino olas vedžiojusi gidė Kinijoje papasakos apie Kultūrinės revoliucijos metu statuloms padarytą žalą – bet papasakojo).

Fotografavimo ir filmavimo ribojimai

Sakyčiau nėra tvirtesnės taisyklės už šią: “Kuo mažiau demokratijos – tuo daugiau ribojimų fotografavimui ir filmavimui”. Tie ribojimai dažnai būna niekaip vietoje neparašyti – turi pats juos žinoti ar jausti. “Sulaužius” nerašytas (ar kažkur “giliai įstatyme” užrašytas) taisykles lauks (nuo švelniausio ir dažniausio iki griežčiausio ir rečiausio):

1.Aprėkimas iš pareigūnų (neretai – vilkinčių civiliais rūbais; tokių diktatūrose nemažai ir todėl negali pasakyti, ar policija šalia).
2.Reikalavimas ištrinti nuotraukas.
3.Priemonių konfiskavimas.
4.Sulaikymas (tikrai yra turistų, patekusių dėl to ir į kalėjimą, pvz. australai, Irane filmavę dronu).

Ką draudžiama fotografuoti? Čia rašau nuo ribojimų, kurie yra ir švelnesnėse diktatūrose (ar net kai kuriose demokratijose) iki esančių tik griežčiausiose diktatūrose:

1.Karius, karo bazes ir karinę techniką (net ir pvz. karo bazės sieną). Laikytis šio draudimo ne taip paprasta, kaip atrodo, nes diktatūrose karių, karo bazių dažniausiai gerokai daugiau, nei demokratinėse šalyse.

2.Bet ką iš drono (t.y. dronai draudžiami).

3.Policiją ir bet kokius kitus pareigūnus (blokpostuose ir pan.).

4.Valdžios pastatus (ministerijas, savivaldybes ir kt.). Pažeisti šį reikalavimą gana lengva netyčia: valdžios pastatai dažnai būna ir seni, gražūs, architektūriškai reikšmingi, taip ir norisi fotografuoti…

5.“Strateginius objektus”, kurie gali būti suvokiami labai plačiai: oro uostai, geležinkeliai ir jų stotys, net autobusų stotys, tiltai, užtvankos, gamyklos… Jei šalyje tai draudžiama, tai jau labai daug nuotraukų teoriškai bus nelegalios (na, fotografuoji miestą ir jau kažkur matosi tiltas…). Kartais padaroma nerašyta išimtis itin turistiniams objektams (pvz. kokiam senam tiltui). Bendrai paėmus dažnai tol, kol fotografuoji “kas įprasta turistui”, problemų nebūna, bet problemų greitai kyla tiems turistams, kurie kaip tik mėgsta fotografuoti “kas yra anapus numintų kelių”, “vietinių gyvenimą” ir pan.

6.Bet ką, kas gali parodyti šalį neigiamoje šviesoje (skurdą, valdžios propagandą ir pan.).

Taip pat paprastai tuo daugiau ribojimų (ir rašytų, ir nerašytų), kuo sudėtingesnė technika: mobilusis telefonas nekelia tiek kontroversijos, kiek fotoaparatas su keičiamais objektyvais, taigi, į diktatūras sudėtingesnės technikos paprastai ir nesivežu (juoba, telefonų foto ir video kokybė šiais laikais gera).

Esu patyręs ir atvejų, kai taip ir nesupratau, ką netinkamo užfiksavau, ir man nė nebandė aiškinti – tik piktai liepė ištrinti pastaruosius kadrus, kuriuose, atrodo, užfiksuota eilinė miesto gatvė… (pvz. taip buvo Asuane, Egipte).

Fotografavimo ribojimai aiškinami “nacionaliniu saugumu” (bijoma šnipinėjimo, partizaninių veiksmų, priešo atakų), o kartais – kad vakariečiams būtų suprantamiau – “vietos žmonių privatumu”, nors iš tikro jie neturi nieko bendro su tuo.

Patarimai, kaip elgtis:

1.Prieš keliaudami išsiaiškinkite ribojimus fotografuoti ir filmuoti toje šalyje ir jų laikykitės.

2.Jeigu nori fotografuoti ir tai akivaizdžiai mato karys ar pareigūnas, paklauskite, ar galima.

3.Jei matote, kad fotografuoja daug kitų žmonių ir, ypač, jei tai mato pareigūnai ir nieko nesako – reiškia, tikėtina, nesakys ir jums (net jeigu tai šiaip jau būtų negalima, pvz. tiltus fotografuoti draudžiama, bet kažkokį gražų tiltą miesto centre visi fotografuoja ir niekas nieko nesako, tai greičiausiai galite ir jūs).

4.Nustokite fotografuoti ir filmuoti, jeigu to jūsų reikalauja ir, jeigu to reikalauja, ištrinkite nuotraukas. Teoriškai yra galimybių išsaugoti nuotraukas (pvz. jei nuotraukos automatiškai sukeltos į “debesį”), bet dažniausiai neverta rizikuoti.

Beje, šiame straipsnyje tiek mažai nuotraukų (ar jos nekokybiškos) būtent dėl to, kad daug ką iš to, kas čia aprašyta, fotografuoti draudžiama.

Uždrausti ir deklaruojami daiktai, daiktų tikrinimai

Daug kur pasaulyje draudžiami narkotikai ar ribojami ginklai, bet diktatūros draudimai “eina” plačiau.

Ypač draudžiama visokia literatūra, filmai ir kita, kas kritikuoja valdžią arba (griežtesnėse diktatūrose) tiesiog nesutampa su oficialia valdžios pozicija. Netgi žemėlapiai kuriose kokia nors teritorija pažymėta priklausanti ne tam, kam reikia. Tokią bandant įvežti, ji konfiskuojama, jei turėsite daugiau, neįleis į šalį ar regioną (pvz. Azerbaidžano muitinėje dažnai konfiskuodavo “Lonely Planet” knygas, nes Kalnų Karabachas ten buvo aprašytas atskirai nuo Azerbaidžano). Pamenu, kai skridau į Vakarų Sacharą, kiekvieną vizitinę kortelę peržiūrėjo… Keistoka šiais laikais, kai kiekvienoje USB atmintinėje gali būti milijonus kartų tiek informacijos, bet spausdinti dalykai visad atkreipia daugiau dėmesio…

Pilno “draudžiamų daiktų sąrašo”, tikėtina, nerasite, tad padės bendras susivokimas:
1.Nesivežkite literatūros, spaudos ar medžiagos, kritikuojančios valdžią ar jos politiką (o griežtesnėse diktatūrose verta vengti apskritai bet ko, kas rašo politinėm, ideologinėm temom).
2.Nesivežkite per daug USB atmintinių, diskų ir pan. (kad nesukeltų įtarimo).
3.Apskritai nesivežkite per daug knygų, žurnalų, laikraščių ir pan.

Taip pat, daug daiktų nedraudžiami, bet privalomai deklaruojami atvykimo metu. Tai dažnai daiktai, kurie vietiniams ribojami ar sunkiai prieinami ar teoriškai gali būti panaudoti “prieš sistemą” – pvz. “per daug” pinigų, fotoaparatas, kamera, automobilis ir pan.

Jei deklaracija privaloma, atvykstant daiktus deklaruoti tikrai verta – antraip išvykstant gali konfiskuoti daiktą. Kita vertus, labai reikia žinoti apskritai *draudžiamus* daiktus – jei bandysite deklaruoti draudžiamą daiktą, jį konfiskuos. Draudžiamų daiktų reikia nesivežti išvis. Vienas daiktų, kuriuos gali vežtis turistai, bet jie yra daugely diktatūrų nelegalūs – dronai. Gali būti draudžiama ir įsivežti (ar paskui išvežti) didesnę grynų pinigų sumą, perteklius konfiskuojamas (patikrinkite).

“Nuslėpti” daiktus diktatūrose irgi dažnai sunkiau, nei demokratijose. Metalo detektoriai ar daiktus peršviečiantys rentgeno apartai, kuriuos esame įpratę matyti oro uostuose prieš skrydį, ten gali laukti daug kur: atvykus į šalį oro uoste, įeinant į kiekvieną traukinių stotį ar metro stotelę, lankytinas vietas, net viešbutį. Be to, dažnai apsaugininkai liepia atsegti krepšius, parodyti, kas viduje, o tokiose vietose, kaip oro uostai, netgi viską iškrauna, perkrauna iš naujo. Vienam Egipto oro uoste mums viską iškrovė ir vėl sukrovė netgi du kartus iš eilės!

Daug viešbučių nepriima užsieniečių

“Užsieniečiai šiame viešbutyje nepriimami” – tokių perspėjimų teko matyti ir Booking.com (pvz. Kinijoje), ir išgirsti ieškant viešbučio vietoje (pvz. Kaire, kai atvažiavome po naktinės kelionės su palyda…).

Priežastys gali būti įvairios, bet dažniausiai:
1.Užsieniečiams draudžiama apsistoti pigesniuose viešbučiuose, kad paliktų šalyje daugiau pinigų, nematytų skurdo (t.y. užsieniečius gali priimti tik viešbučiai su licencija, o ji duodama ne bet kam, kartais čia gali būti ir korupcinių ryšių).
2.Užsieniečiams leidžiama apsistoti tik žvalgybos stebimuose, sekamuose viešbučiuose (tai būdinga griežčiausioms diktatūroms, taip buvo ir Sovietų Sąjungoje).
3.Viešbučiai, priėmę užsieniečius, privalo praeiti visokias papildomas procedūras (pvz. tą pačią dieną siųsti užsieniečių duomenis policijai, kad valdžia matytų, kur juda užsieniečiai) – ne visi viešbučių savininkai nori tuo užsiimti, taigi, dalis viešbučių patys apsisprendžia užsieniečių nepriimti.

Jei šalyje ne visi viešbučiai priima užsieniečius, verta tuo domėtis specialiai, nes kartais būna, kad tarsi ir niekur nerašo, kad nepriima, netgi priima užsakymą, bet tai sužinai nuvykęs. Girdėjau ir “baisių istorijų”, kad Kinijoje išprašė naktį viešbutis, kuris jau buvo priėmęs.

Privaloma registracija

Kai kuriose diktatūrose užsieniečiai, atvykę į miestą, privalo registruotis policijoje, ar privalo rinkti apsistojimo viešbučiuose įrodymus ir pateikti paprašius pareigūnui (taip, pavyzdžiui, teko keliauti po Uzbekiją Islamo Karimovo valdžios laikais).

Tai – itin trukdanti (ypač jei reikia registruotis) tvarka, todėl ji – retesnė. Tiesa, daugiau šalių privalomą registraciją už tave tvarko viešbutis – viešbutyje reikia pildyti asmeninius duomenis, kurie perduodami valdžiai. Kinijoje net teko nuskaityti veidą į veido atpažinimo sistemą.

Dažnesnės privalomos registracijos perkant konkrečias paslaugas – ypač telefono SIM korteles. “Laisvose” šalyse jas gali tiesiog imti ir nusipirkti, o štai griežtose diktatūrose gali būti ir išvis negalima užsieniečiui, ir imti pirštų atspaudus bei kitą informaciją (kad galėtų atsekti, jei telefonu bus padarytas “nusikaltimas”, o tie nusikaltimai diktatūrose gali apimti ir netinkamų svetainių naršymą, komentarų rašymą).

Nuomonių ribojimai

Diktatūrose pavojinga reikšti tam tikras nuomones. Ir nors tiesiogiai turistui pavojus iš to kyla nedidelis, dėl tokio pavojaus kitaip elgsis vietiniai, nes jie rizikuoja daug labiau.

Pajusite, kad daugelis vietinių nekalba tam tikrom temom ar nusuka kalbą. “Ribos” priklauso nuo diktatūros griežtumo:
1.Švelnesnėse diktatūrose tiesiog nekritikuojama valdžia ar yra kelios “tabu” temos.
2.Griežtesnėse išvis nekalbama apie politiką ir “artimąją” istoriją (nebent bendraujate su valdžios rėmėju ir jis tą paramą garsiai reiškia).
3.Griežčiausiose nekalbama ir visokiomis “moralinėmis”, “ideologinėmis”, “vertybinėmis”, “istorinėmis” temomis (nebent pašnekovo požiūris lygiai toks pats, kaip valdžios).

Kaip taisyklė, itin atsargiai bendrauja ir elgiasi “inteligentiški” vietiniai, o kokie “kaimo senukai”, būna, net patys ima ir užkalbina tom temom… Nes inteligentiški, jauni turi daugiau ką prarasti: tik pačiose griežčiausiose diktatūrose (arba už pačias “netinkamiausias” mintis) žudoma ar suiminėjama, tačiau kur kas didesnė tikimybė vietiniui yra, tarkim, netekti darbo ar būti išmestam iš universiteto (na, prisiminkit Sovietų laikus Lietuvoje…).

Keliaujant diktatūrose verta ir pačiam vengti tokių temų bendraujant su vietiniais, nes pašnekovus statai į nepatogią padėtį (gal jie norėtų kažką pasakyti, bet nedrįsta, nes nežino – o gal kas klausosi arba jūs pats koks valdžios agentas). Dėl to kalbėti tokiom temom ten ir laikoma netaktiška, nemandagu (na, kaip sovietų okupuotoje Lietuvoje klausinėti pirmą kartą sutiktų žmonių “Kokia tavo religija, ar tiki į Dievą?”). Be to, kalbėti ir neprasminga: nieko gi vis tiek nesužinosi (“ar tas žmogus tikrai pritaria valdžiai, ar sako, nes taip reikia?”, “ar tas žmogus tyli, nes nežino, ar jam neįdomu, ar kalbėti bijo?”).

Jei itin aktyviai kalbėsi tom temom ir reikši valdžiai nepalankias nuostatas, gali susilaukti problemų ir pats, nors to tikimybė maža (taip atsitinka jei valdžia įtaria, kad nesi turistas, bet kažkoks neramumus sėjantis aktyvistas ar šnipas).

Taigi, diktatūrose niekad neišgirsi tiek, kiek demokratijose, taip nuoširdžiai nepabendrausi. Bet, norėdamas suprasti daugiau, gali – tik turi mokėti “išgirsti tarp eilučių”, o ne, kaip įprasta demokratijose, tiesiai.

Interneto cenzūra

Diktatūrose įprasta, kad internetas cenzūruojamas. Garsiausia čia “Kinijos ugniasienė”, nes ji riboja itin daug svetainių, bet bent jau mažesnes “ugniasienes” turi daug diktatūrų.

Pabandęs nueiti į cenzūruojamą svetainę, patirsi vieną šių dalykų:
1.Veiks labai lėtai ar kartais veiks, kartais ne.
2.Iššoks oficialus pranešimas, kad svetainė uždrausta.
3.Svetainė tiesiog neįsikraus – tarsi jos serveris neveiktų ar svetainės išvis nebūtų (404 ar “This site can’t be reached”).

Tipiškai cenzūruojamos svetainės (sąrašą pradedu nuo blokuojamų ir “švelnesnėse” diktatūrose ir baigiu blokuojamom tik “griežčiausiose”):

1.Svetainės, kritikuojančios tos šalies valdžią (opozicijos, regioninių nepriklausomybės aktyvistų ir pan.).
2.“Radikaliom” laikomų politinių ideologijų svetainės (pvz. islamistų, nacių, komunistų – jei diktatūra yra priešingo pobūdžio).
3.Moraliai “netinkamos” svetainės (pvz. konservatyviose diktatūrose – pornografinės ar gėjų svetainės).
4.“Neutralios” užsieninės naujienų svetainės – tarkim, CNN, BBC, Fox ir pan., nes jos kartais neišvengiamai parašo ir ką nors neigiamo apie šalies valdžią. Dažnesnis taikinys – artimesnių šalių, ta pačia kalba rašomos naujienų svetainės (pvz. daug arabų diktatūrų blokuoja “Al Jazeera” net jei “tolimesnių” neutralių svetainių, kaip CNN ar BBC, ir neblokuoja).
5.Užsienio socialiniai tinklai ir bendravimo sistemos, nes jie gali būti naudojami dalintis uždraustais dalykais, kalbėtis neigiamai apie valdžią ir nėra aiškų būdų uždrausti tik dalį turinio ar tą turinį stebėti (taigi, pasirenkama uždrausti viską). Pvz. Facebook, Gmail, Youtube, Whatsapp ir pan.
6.Viskas, išskyrus “leidžiamas” svetaines (ar pvz. blokuojamos visos užsienio svetainės).
7.Blokuojamas visas internetas. Šitas paprastai būna laikinai, pvz. neramumų metu.

Kaip įmanoma apeiti tokius interneto ribojimus? Variantai:

1.VPN sistemos. Šios sistemos leidžia jums jungtis prie “uždraustų” svetainių per tarpinę svetainę – taip diktatūros sistemos nemato, kur tiksliai tu naršai. VPN būna ir nemokamų (SoftEther), ir mokamų, taip pat “Tor” naršyklė, automatiškai veikianti kaip VPN. Tačiau tai nėra panacėja: VPN adresai patys irgi gali būti blokuojami, ypač griežtesnėse diktatūrose. Pvz. Kinijoje ir su mokamais, ir su nemokamais VPN prisijungti prie blokuojamų svetainių dažniausiai nepavykdavo, ypač esant anapus Šanchajaus ir pan. miestų (bet vietiniai žinodavo VPN, kurie veikia, nors ir tai ne visada). Nors gali skambėti rizikingai, paprastai bandymas naudotis VPN savaime diktatūrose nesukelia didelės rizikos. Aišku, priklauso ir nuo to, ką darai: reguliariai jungtis prie opozicijos svetainių teoriškai pavojingiau, nei prie savo Gmail pašto, nors trumpoje kelionėje kažin ar kas atsitiks.
2.“Asmeninis savadarbis” VPN. Galite nukreipti visą interneto srautą per savo namie esantį kompiuterį. Tokiu būdu diktatūros sistemos matys tik kad jungiesi prie namų kompiuterio. Kadangi jūsų kompiuterio IP adreso niekas kitas be jūsų nenaudos, jis ir nebus užblokuotas (priešingai nei “oficialūs” VPN, kurių adresus naudoja daugelis). Tačiau techniškai tai suorganizuoti sudėtingiau.
3.Alternatyvios svetainės. Visko jokia “didžioji ugniasienė” neužblokuos. Dažniausiai kiekvienai užblokuotai sistemai rasi panašių (pvz. mažiau populiarių), kurios bus neužblokuotos: tarkim, gal bus blokuotas Facebook, bet ne Instagram; CNN, bet ne BBC; Whatsapp, bet ne Skype ir pan. Reikia iš anksto būti sugalvojus alternatyvų, jei reikalinga svetainė bus blokuojama. Kadangi Lietuva – maža šalis ir lietuvių kalbos diktatūrose niekas nesupranta, dažniausiai lietuviškos svetainės nebūna blokuojamos (pvz. lietuviški portalai, el. pašto sistemos ir pan.).
4.Pasinaudojimas reikiamomis svetainėmis prieš ir po kelionės. Jei žinote, kad ko nors reikės blokuojamose svetainėse – padarykite prieš kelionę ar po jos. Pavyzdžiui, visokias “neutralias” žinias apie šalį skaitykite prieš kelionę.

Žmonių tikrinimas (vizos, muitinės)

Diktatūros bijo užsienio šnipų, aktyvistų (pvz. opozicijos, žmogaus teisių), tad į šias šalis patekti sunkiau, nei į demokratines.

Į daug diktatūrų reikia vizų – nors šiaip tos šalys skurdžios, ten tikrai beveik niekas nenorėtų nelegaliai imigruoti.

Kitur papildomi patikrinimai laukia pasienio punkte, net jei vizos ir nereikėtų.

Tikrinama visų pirma tavo asmenybė. Ar nesi “juodajame sąraše”, kokį dažna diktatūra turi. Mane yra net “gūglinę” pasienio punkte, žiūrėję mano “Youtube”. Kelionių “Youtube”, tinklaraščiai, Instagramai įtarimo nesukelia – bet jeigu savo svetainėse koncentruojatės ne į lankytinas vietas, o į politinius klausimus (ypač tos šalies), tikrai gali neįleisti. Taigi, dažnai keliaujant po tokias šalis kai kuriuos dalykus internete, komentaruose gali vertėti pasirašyti slapyvardžiais…

Taip pat pildant įvairias anketas verta vengti rašyti tai, kas gali sukelti bereikalingą įtarimą, ypač jei tą patį gali pasakyti kitais žodžiais. Na, geriau rašyti darbą ne “teisininkas” (yra sukėlę įtarimą, esą gal užsiimu žmogaus teisėmis), o “vykdantis individualią veiklą”; ne “politikas”, o “savivaldybės tarnautojas” ar pan. Itin didelį įtarimą sukeltų “žurnalistas” – jei važiuojate ne darbo reikalais, neakcentuokite šio darbo ypač jei, kaip daugybė portalų straipsnių autorių, užsiimate ir kitomis veiklomis (o jei važiuojate darbo reikalais, paprastai į diktatūras reikia specialios žurnalisto vizos, kurią gauti sunku). Jei važiuojate ir keliauti, ir susitikti su kokiu draugu, geriau antro dalyko neakcentuoti (gal sukels įtarimą, kad norite perduoti kokią antivalstybinę medžiagą). Aišku, grynais melais geriau neužsiimti – jei pagaus meluojant tai durys į šalį užsidarys, o gali būti ir daugiau problemų. Jei kažko klaus tiesiai – atsakykite tiesą, nes “kurdami legendas” šiaip ar taip galiausiai susimėtysite. Realybėje reikia suprasti, kad 99%+ žmonių diktatūros tikrai įsileistų ir svarbiausia tik kad jūsų netyčia nepalaikytų tuo <1%. Didelis "Turistų tikrinimas" ypač būdingas šalims, kurios šiaip jau iš turizmo negyvena. Šalys, kurios gyvena iš turizmo (pvz. Egiptas), linkusios į tai žiūrėti švelniau, nes supranta, kad kitaip neteks vieno svarbiausių uždarbių.

Asmenybės kultas

Diktatūrose daug kur pilna šalies vadovo nuotraukų, citatų ir pan.

Tai netrukdo keliauti po šalį, bet labai gerai padeda atpažinti nedemokratines šalis. Kuo daugiau tokių dalykų, tuo didesnė tikimybė, kad šalis – diktatūra:

1.Valstybės vadovo nuotraukos kabo gatvėse, viešbučiuose, restoranuose (kuo didesnis asmenybės kultas – tuo jų daugiau).

2.Dabartinio valstybės vadovo nuotraukos yra ant dabartinių banknotų ir monetų (išimtis, kai tai nereiškia diktatūros: senosios sudemokratėjusios monarchijos, kaip Jungtinė Karalystė – ten “iš inercijos” irgi pinigai puošiami karaliaus nuotraukomis, nors karalius galių neturi).
3.Valstybės vadovo citatos kabo gatvėse, puošia muziejus, vadovėlius, laikraščius ir pan.

4.Įvairios vietos pavadintos dabartinio valstybės vadovo garbei (oro uostai, universitetai, parkai ir kt.).
5.Gausu konkrečios valdančiosios ideologijos simbolių, jos garbei vadinamos vietos.
6.Mirusiems buvusiems lyderiams (tos pačios partijos, tos pačios šeimos) statomi mauzoliejai.
7.Net jei vyksta “rinkimai”, beveik nėra jokios opozicijos kandidatų agitacijos, nuotraukų – užtat gali būti gausu valdančiosios partijos agitacijos. Čia – vienas geriausių diktatūros “lakmuso popierėlių”: atvykęs per rinkimus tikrai demokratinėje šalyje neabejotinai išvysi gausybę įvairių pusių agitacijos, plakatų, net dainų gatvėse… Kas kita ten, kur rinkimų rezultatai iškart žinomi: griežčiausiose diktatūrose žmonės agituoti prieš valdžią bijo, švelnesnėse – tiesiog nemato prasmės.

Kas yra ir kas nėra diktatūros?

Šiais laikais įprasta diktatūromis vadinti visas šalis, su kurių politika nesutinki. Būna, pavadina net Lenkiją, Vengriją, Turkiją, nes tiesiog nepatinka jų valdžia ar politika…

Tie, kas taip daro, tikrose diktatūrose nėra buvę, arba yra buvę tik turistams skirtose jų zonose. Tikrą diktatūra atskirsi pagal aukščiau įvardytus dalykus – ir kiekvienoje tikroje diktatūroje susiduri su didžiąja jų dalimi. Žmonių laisvės (judėti, reikšti nuomonę, naudotis duomenų šaltiniais, naudotis paslaugomis) ten ribojamos visai kitu lygiu – tokiu, koks kitur sunkiai įsivaizduojamas. Tikrai ne apie kokią “stipresnę imigracijos kontrolę”, “draudimą elgetauti ne prie bažnyčių” ar “teisėjų skyrimo tvarką” čia kalbama – su tokių dalykų pasekmėm tiesiogiai nesusiduria nei turistai, nei dauguma gyventojų, tuo tarpu totalitarinė ar artima jai diktatūra jaučiama visur ir kiekvienam, kiekvieną dieną.

Šis straipsnis aktualus tik toms šalims, kurios yra tikros diktatūros, o ne toms, kur, tiesiog, įstatymai kiek kitokie, nei Vakarų Europoje, ir todėl kai kurie vakariečiai jas vadina diktatūromis.

Tiesa, didelėje pasaulio dalyje, netgi Vakaruose vyko tam tikras “išdemokratėjimo” procesas (“postdemoktratija”), kurį dar paspartino COVID pandemija ir jos ribojimai (pvz. ir anksčiau demokratijos bastionais laikytose šalyse žmonės susidūrė su šiaip jau diktatūroms būdingais draudimais – blokpostais, judėjimo po šalį ribojimais ir t.t.). Taigi, net ir demokratinėse šalyse dabar yra kai kurių diktatūrų atributų, kurių prieš 20 metų nebuvo (interneto cenzūros apraiškos ir pan.) – bet jų dar labai mažai, palyginus su tikromis diktatūromis, su jais nesusiduria “kiekvienas ir kasdien”.

Ar etiška keliauti į diktatūras?

Paskutinis, bet tikrai ne nesvarbiausias klausimas. Keliaudamas į diktatūras remi tas šalis, jų režimą, atveži į tas šalis pinigus. Plačiau apie tai rašau straipsnyje apie kelionių etiką, bet, galbūt, nuspręsti, ar keliauti, padės toks “testas”:

1.Ar pinigai eina tiesiai valdžiai, ar vietos žmonėms?. Tarkim, Šiaurės Korėjoj, kur viską valdo valdžia – eina valdžiai. Bet daugely diktatūrų apsistojęs kokiame viešbutėlyje ar valgydamas restoranėlyje leisi uždirbti šeimininkams. Aišku, kažkiek mokesčių pavidalu vis tiek nueis valdžiai, bet tik mažuma, o likusi padės žmonėms, kuriems diktatūrose ir šiaip nelengva. Tiesa, kas be ko, visokių oficialių ekskursijų kainos eis valdžiai.

2.Kokio griežtumo ta diktatūra? Lengva viską vertinti per savo prizmę, bet skiriasi ekonominė padėtis, kultūra ir kita, demokratiniu visas pasaulis netaps. Dažnai vienintelė reali alternatyva diktatūrai – dar griežtesnė diktatūra (na, tarkim, daug kas Vakaruose baisisi Talibano valdžia Afganistane, bet pagrindinė reali alternatyva ten – tikrai ne demokratija, o Islamo Valstybė, kovojanti prieš Talibaną ir dar radikalesnė bei griežtesnė). Taigi, vertinant nereikia būti per griežtam, atsižvelgti ir į regioną, alternatyvas tai šaliai (“kas būtų, jei ne ši diktatūra”). Tačiau yra kelios, sakykim, griežčiausios, totalitarinės, diktatūros, kurios savo žiaurumu, pražudytais žmonėmis iškyla visa galva aukščiau likusių ir ten pats nenorėčiau keliauti.

3.Ar iš tos kelionės galite sužinoti kažko daugiau? Vienaip yra jei keliaujate tik dėl pramogos ar saulės (ir galite lygiai tą patį gauti ne tik diktatūroje), kitaip – jei keliaujate domėdamiesi vietos kultūra (kurios nėra kitur) ar norite susidaryti įspūdį apie realybę šalyje.

Komentarai

Antarktida! Niekieno žemynas. Nepasiekiamas, netinkamas gyventi. Sniego dykuma, gamtos karalija: ledynai aukščio sulig kalnais, ruoniai, pingvinai, banginiai…

„Kelionė į Antarktidą“ daug kam dar vis skamba panašiai neįtikėtinai, kaip „kelionė į kosmosą“, bet su kiekvienais metais jos darosi lengviau pasiekiamos.

Į Antarktidą ne tik suplaukiojau – dten ir žygiavau kalnais, ir plaukiojau baidarėmis, ir nakvojau ant sniego. Ir į šį straipsnį sudėjau viską, ką reikia žinoti apie šį žemyną ir keliones ten.

Kodėl Antarktida stebuklinga?

Antarktida yra arčiausiai kelionės į kitą planetą, ką gali patirti šioje žemėje! Neregėti peizažai tokie neįtikėtini ir nieką nepanašūs, kad primena kompiuterinę grafiką iš kokio „Žvaigždžių karų“ epizodo…

Štai mūsų laivas aplenkia didesnį už save ledkalnį – ir kiek akis užmato šimtai tų ledkalnių-skulptūrų – iki horizonto ir dar dešimtis kartų tiek!

Štai iš stingdančiai šaltų gelmių išnyra ruonio galva ar banginio uodega. Štai saulė apšviečia aukštus Antarktidos pusiasalio kalnus, po keliolikos minučių jau tikra pūga, dar po keliolikos – vėl saulė… Štai pingvinų kolonijos ant nutirpusių uolų, pingvinų būriai šaltam vandeny, ant ledkalnių… Štai milžiniška sniego griūtis nuo didžiulio kalno verčiasi į vandenyną ir virsta “baltais dūmais”…

Ir, svarbiausia visame žemyne – jokių miestų ar miestelių, jokių nuolat gyvenančių žmonių. Tik nedaug turistų ir dar mažiau mokslininkų (~4000 vasarą visame žemyne, ~1000 žiemą). Visur išlipdavome be jokių vizų, pasų kontrolių – nes Antarktida nepriklauso jokiai šaliai! Iki kranto tekdavo plaukti pripučiame valtele, o išlipus dar kiek pabristi Pietiniu vandenynu…

Galingosios pasaulio valstybės sutarė Antarktidą laikyti „totaliniu rezervatu“, atsarga kaip Juros periodo parke: jei koja įsmuko į gilų sniegą – tą duobė privalai užkasti, grįžęs į laivą nusiplauti batus. Viskas turi likti kaip buvę! Jokių šiukšliadėžių, tvorelių, net šlapintis lauke Antarktidoje draudžiama! „Kad nešiukšlinsite mes ir taip žinome“ – sakė per vieną ilgų privalomų instruktažų – „Bet saugiai užsidėkite pirštines, kepures – nuplėštos vėjo jos irgi virsta šiukšlėmis…“. Laivų sezono metu nemažai, bet jie sutaria tarpusavy, kad vienoje vietoje vienu metu stos tik vienas laivas – ir tą vietą visada rasdavome „laukinę“. Aišku, tai turi kainą: negalėjome eiti „kur nori“, išsilaipinimo teritorija turi savo ribas, nėra tos “gamtos laisvės”.

Kai kurie bendrakeleiviai į Antarktidą atvyko „atsižymėti“, fotografavosi su vėliavom „Įstojom į 7 žemynų klubą“, bet tikiu, kad ir juos Antarktida užbūrė. Gal užbūrė netikėtai. Nes Antarktida nė iš tolo tokia nuvalkiota, kaip koks Didysis kanjonas, Kenijos nacionaliniai parkai ar Norvegijos fjordai: čia keliavo mažai kas, kiekvienas matė tik žiupsnelį Antarktidos, nebuvo kam parašyti tiek kelionių straipsnių ir knygų.

Kaip patekti į Antarktidą?

Beveik vieninteliai vartai į keliautojui į Antarktidą – Ušuajos miestas Argentinoje, Ugnies žemės saloje, vadinamas „Piečiausiu pasaulio miestu“. Iš ten laivais į Antarktidą plaukia gal 97% visų turistų, plaukėme ir mes. Nes nuo ten iki Antarktidos – „vos“ 1000 km, kai nuo Australijos – 2500 km, Pietų Afrikos – 4000 km. Taigi, iš Ušuajos į Argentiną rengiami visai „padorios trukmės“ kruizai – po 2 dienas suplaukiojimui pirmyn-atgal per Dreiko sąsiaurį ir kokia savaitė Antarktidoje.

Iš Afrikos ar Australijos vien nuplaukti iki Antarktidos truktų kone savaitę, dar tiek pat parplaukti – į atostogas niekaip nesutalpinsi…

Net pats nustebau, kokia pramonė Ušuajoje „įsukta“ iš Antarktidos kelionių! Kartais pro savo buto langus uoste matydavau net šešis vienu metu prisišvartavusius Antarktidos kruizus.

Kadaise ten riogsodavo seni sovietiniai ledlaužiai, nurašyti kariniai laivai ar Baltijos jūros didieji keltai, kuriuos išsinuomojo ar nusipirko visokios „ekstremalių kelionių organizatorių kompanijos“. Bet dabar tokių mačiau vos keletą – Antarktidos kruizus perkeitė tikra revoliucija ir „senolius“ pakeitė nauji, specialiai tam pastatyti poliarinės klasės kruiziniai laivai. Rinkos tam jau pakanka – tiesa, tik Ušuajoje…

Ar yra kitų būdų nusigauti į Antarktidą? Jų radau, bet nieko panašaus į Ušuają, kurioje – kelionių organizatorių konkurencija, sezono metu kasdien į Antarktidą išplaukiantys laivai.

Tarkim, yra kompanijų, siūlančių skrydžius į Antarktidą. Bet viena diena tokio suskraidymo (ryte – į priekį, vakare – atgal) būtų kainavusi daugiau, nei visas mano 12 dienų kruizas iš Ušuajos!.. Net australai, kurie tarsi turi “savo Antarktidą”, užsimanę keliauti Antarktidon, masiškai plaukė kartu su mumis iš Ušuajos – ir patogiausia, ir pigiausia, ir daugiausiai pamatai. Skrydžius, tuo tarpu, renkasi tie, kas nori kopti į aukščiausią Antarktidoje Vinstono kalną, eiti į pietų ašigalį, arba visai neturi laiko, arba bijo plaukti laivu – bet visų jų labai mažai. Pirmam Antarktidos skoniui laivas – geriausia, nes pamatai daugiausia.

Aišku, kruizai į Antarktidą irgi brangūs – man tai buvo brangiausia gyvenime kelionė. Sutaupyti kažkiek galima apsistojant Ušuajoje ir laukiant „Paskutinės minutės“ siūlymų vietos kelionių agentūrų languose . Tiesa, tokiu atveju labiausiai patinkančio laivo, maršruto, kajutės tikriausiai nebus, o pernelyg išrankūs, girdėjau, savojo pasiūlymo laukė ir 3 mėnesius… Daugiau „paskutinės minutės siūlymų“ būna pačioje sezono pradžioje (lapkritį) ar pabaigoje (kovą).

Antarktidos kruizų laivai ir jų maršrutai

Lai žodis „kruizas“ neišgąsdina ir neapgauna! Naujuosiuose laivuose patogumai kaip ir kituose kruizuose (kajutės su tualetu, dideliais langais ar net balkonu), bet čia panašumai ir baigiasi. Didelė dalis bendrakeleivių niekada neplaukė jokiu kitu kruiziniu laivu.

Antarktidos laivai vadinami „ekspediciniais“, jie turi labai nedaug vietų – dažnai ~100 ar ~200 (kai didieji kruiziniai laivai turi po 4000). Taip yra todėl, kad Antarktidoje išlipti leidžiama tik 100 turistų vienoje vietoje vienu metu. Tiesa, yra ir didelių laivų (1000, 2000 keleivių), plaukiančių Antarktidos link – tokiais keliauti daug pigiau, bet tie lavai Antarktidoje išvis nestoja, baltąjį žemyną matai tik pro langą ar nuo denio!

Mūsų išsirinktasis „Hondius“ laivas talpino ~170 keleivių. Taigi, vienu metu būti krante galėjo tik pusė jų, tačiau kelionių organizatoriai tai išsprendė genialiai. Pusė keleivių išlipdavo į krantą, kita pusė būdavo plukdomi aplink tą vietą pripučiamomis motorinėmis valtimis (zodiakais), tokiu būdu iš arti pamatydami visokias pingvinų kolonijas, ruonius ar uolas, kurios matėsi tik nuo vandens. Tada po kokios pusantros valandos abi grupės „susikeisdavo vietomis“ – tad visi patirdavo viską.

Kiekvieną dieną laukė dvi tokios stotelės: po pusryčių ir po pietų. Paskui grįždavome vakarienės ir nakvoti į kruizinį laivą.

Panašus kelionės planas (ir juodieji zodiakai) tapęs Antarktidos kruizų klasika. Tačiau jei laive keleivių kokie 400, net ir taip „sukaitalioti“ nepavyks bei laiko žemyne gali trūkti – tad mažesnis laivas visad geriau.

Atmosfera laivo viduje irgi laukė visai kitokia, nei kokiam Karibų kruize. Jokių šou, koncertų, meno aukcionų ar kazino – užtat daugybė paskaitų apie viską, kas bent kiek susiję su Antarktida. Kasdien laukė gal penkios-septynios trumpos paskaitos – nuo bangų iki aisbergų, nuo ruonių iki pingvinų, nuo paukščių migracijos iki Antarktidos mokslinių bazių, nuo Antarktidą ištyrinėjusių atradėjų gyvenimų istorijų iki paveikslų, kuriuose vaizduojama Antarktida, analizės – ar tiesiog filosofinių pamąstymų, kad Antarktidoje supranti, kad “Tu esi niekas!”. Nedideliame laive buvo tik vienas restoranas ir labai konkrečios valgymo valandos. Kokią 6:45 ryto visose kajutėse nuskambėdavo ekspedicijų vadovo raginimas ruoštis pusryčiauti ir rengtis šiltais rūbais, plaukti į žemyną. Niekas nepyko anksti pažadintas – juk visi čia tik to ir atplaukė!

„Pagrindinis“ maršrutas į Antarktidą, kuriuo mes ir plaukėme – tai vakarinė Antarktidos pusiasalio dalis. Tokį maršrutą siūlo dauguma kompanijų ir jo pakanka „Antarktidos virusu užsikrėsti“. Bet siūlomi ir brangesni “prailginti” maršrutai – simboliškai kertantys pietų poliarinį ratą, arba apjungiantys dar ir Folklando bei Pietų Džordžijos salas, kur ruonių ar pingvinų vienu metu matai dar daugiau, nei Antarktidoje.

Antarktidos klimatas ir gamtos didybė

Antarktida yra šalčiausias planetos žemynas. Jame užfiksuota šalčiausia visų laikų planetos temperatūra -89 laipsniai. Bet ta superžvarbuma – giliai žemyne, dideliame aukštyje, žiemą…

Antarktidos pusiasalis, į kurį plaukia kone visi Antarktidos kruizai – kita istorija. Čia vasarą vidutinė temperatūra siekia +4 dienom ir -1 naktim, o žiemą -7 dienom ir -15 naktim. Tiesa, dėl galingų vėjų, permaniningų oro sąlygų, viskas daug atšiauriau ir tokie rūbai, kurie tinka prie 0 Lietuvoje, ten nepadės: pakankamai šilta būdavo tik kai tvirtai laikydavomės aprangos rekomendacijų – trejos kelnės (termoapatiniai, vidurinės ir neperpučiamos/neperšlampamos), penki viršutiniai rūbai (termoapatiniai, marškiniai, šilti marškiniai, striukė, neperpučiamas/neperšlampamas viršus), pirštinės, šilta kepurė po kapišonu, juodi akiniai (pataria 4 kategorijos, nors užteko 3), šiltos kojinės “paskolintuose” auliniuose Muck batuose, neperšlampama kuprinė fotoaparatui (plaukimui zodiakais)…

Sakoma, kad Antarktida – didžiausia pasaulio dykuma, nes ten beveik nelyja ir nesninga. Tačiau čia kalbama apie lygią ir baltą rytų Antarktidą. Antarktidos pusiasalis, tuo tarpu, yra tarsi Pietų Amerikos Andų tęsinys – aukšti, aštrūs kalnai. Kai kurie taip užsnigti, kad atrodo it milžiniškos kopos ar pusnys, o jų pilkšva baltuma visiškai susilieja su dangaus pilkyne. Yra net angliškas terminas „whiteout“, kuris tą ir reiškia: nebesupranti, kur horizontas!

Dar žavesni už kalnus aisbergai. Jų Antarktidoje tiek ir jie tokie dideli, kad po Antarktidos visokie aisbergų laukai ir ledynų ežerai kokioje Islandijoje ar Čilėje atrodo nykštukiniai. Antarktidoje gali šimtus kilometrų plaukioti tarp milžiniškų ledkalnių ir jie nesibaigs.

Ir jie nuolat mainosi, kinta. Atskyla nuo Antarktidos žemyno kaip lygiaviršiai „stalo ledkalniai“, kai kurie ištisos Europos valstybės dydžio. Tada tirpsta, lūžinėja į mažesnius, kelis kartus verčiasi, virsta kūgiais ar „ledkalniais-uostais“, kurių du ledo gabalus jungia „žydras“ povandeninis tiltas. Galiausiai nutolę nuo šaltojo žemyno ledkalniai ištirpsta – bet tik po daugybės daugybės dešimtmečių. Kai kuriose savo gyvenimo fazėse savo įmantriu grožiu ledkalniai pranoksta garsiausių ledo skulptorių kūrinius… O kur dar jų dydis – stovėdamas 8, viršutiniame, laivo denyje regėdavau, kaip pro šalį praslenka dar aukštesni ledkalniai, o plaukdamas aplink mažyčiais zodiakais jaučiausi kaip nykštukas ledinėje imperijoje… Antarktidos ledynuose – 60-70% viso pasaulio gėlo vandens!

Ir visgi daugelis didžiausią Antarktidos įspūdį išsiveža jos gyvūnijos dėka…

Antarktidos gyvūnai

Trys gyvūnai „Antarktidos karaliai“ – tai pingvinai, ruoniai ir banginiai. Taigi, rūšių palyginus su tropikais čia nedaug, bet pačių gyvūnų tikra gausybė: per kruizą-ekspediciją mačiau tūkstančius pingvinų, šimtus ruonių ir dešimtis banginių! Jie fotogeniški ir įdomūs, kadangi ne(be)medžiojami, žmones prisileidžia labai arti.

Pingvinus stebėti paprasčiausia ir įdomiausia. Pastovėjęs keliasdešimt minučių prie kiekvienos kolonijos kur kalvos viršūnėje galėdavau gyvai pamatyti ištisą “filmą apie gamtą”. Kaip pingvinai poruojasi, kaip stato lizdus – kai kurie “sąžiningai” snapelyje atsinešdami akmenukus nuo jūros, o kai kurie – vogdami nuo gretimų lizdų… Kaip šoka į jūrą ir iš jūros, kaip plaukioja jūros paviršiuje šokinėdami virš vandens, išnerdami ir panirdami didelėm kompanijom. Kaip eina ilgus atstumus “pingvinų greitkeliais” – arčiausiai kolonijų jie taip “išvaikščioti”, kad tapę gilūs tarsi kariniai apkasai… Kaip pingvinai ir pingvinės nusilenkinėja vienas kitam, patvirtindami draugystę, kaip pakaitom peri kiaušinius. Kaip pingvinų kolonijas puola paukščiai plėšikai (skua), mėgindami nugvelbti kiaušinius, ir kaip pingvinų minios ginasi snapais ir balsais it kokie priešlėktuviniai pabūklai. Šitos “muilo operos” vyko gruodžio pradžioje, kitu laiku – kitos istorijos (pingvinukų auginimas, šėrimasis)… Matėme tris pingvinų rūšis: greičiausiuosius papuasinius (gentoo), Adelės ir Antarktinius (chinstrap). Didžiausi pasaulyje imperatoriškieji pingvinai (1,2 m ūgio) gyvena dar piečiau – ten plaukia tik maža dalis laivų.

Ruoniai dažniausiai drybso kur netoli kranto, taukų apsaugoti nuo sniego šalčio. Bet kartais pykstasi, mušasi, nerangiai kandžiojasi, taip atitraukdami galingųjų teleobjektyvų dėmesį nuo pingvinų kolonijų. Jų – kelios rūšys: jūrų drambliai visą gyvenimą augančiais “straubliais”, kurių lyderiai turi 50-100 patelių “haremą”; Vedelio ruoniai, leidžiantys keistus ateivių kosminį laivą primenančius garsus; agresyvūs jūrų lokiai, vaikštantys ant keturių kojų ir iš tolo net primenantys pūkuotus šunis…

O Banginiai vien savo pasirodymu priverčia visus šaukti “Banginis!”. Iškyla nugara, pelekas, čiurkšlė į viršų (taip jie kvėpuoja). Po kelių minučių pasirodo uodega – tai reiškia, kad banginis paniro ilgesniam laikui ir nebūtinai iškils kur tikiesi… Visi tik kuždasi paruošę fotoaparatus su teleobjektyvais, mėgina išgirsti banginio garsus. Šaltam Pietiniam vandenyne gyvena ir didžiausi Mėlynieji banginiai (iki 33 m ilgio, 150 tonų svorio), bet jų mažai, užtat kuprotųjų banginių (~14 m ilgio, ~36 tonų svorio) – tikra gausybė, matėme ir orkas.

Aišku, ore zuja visokiausi paukščiai, kai kurie jų mėgsta sekti laivus.

Ekspedicijos pabaigoje buvo paskelbtas fotokonkursas. Daug keleivių nuotraukų atrodė it nuimtos nuo kokio gamtininkų žurnalo viršelio. Tiek daug progų!

Tiesa, Antarktidoje viskas priklauso nuo sezono – kada gyvūnai krante ar prie jo, o kada toli jūroje, kada poruojasi, kada prižiūri jauniklius… Kiekviena rūšis turi savo “grafiką”, tad renkantis kruizą verta į tai atsižvelgti.

Antarktidos istorija ir mokslas

Antarktida tokia tolima, šalta, nevasaromis apsupta užšalusio vandenyno, kad net atrasti šį žemyną buvo be galo sunku! Dar senovės graikai kėlė hipotezes, kad „ir pietuose turėtų būti didelis žemynas“, bet kai Džeimsas Kukas ieškojo Antarktidos, apiplaukė ją ratu, kirto net pietinį speigratį – ir žemyno nerado!

Vėliau ~1900 m. būta „herojiškų“ pavienių ekspedicijų. Kiekvienos rimtos šalies garbės reikalas buvo tokią pasiųsti. Užsigrūdinę poliarininkai, siekdami šlovės sau ir savo šaliai, savo laivais strigdavo leduose, pratūnodavo mirtinas žiemas visiškoje poliarinėje tamsoje, be jokio ryšio su kitu pasauliu, sirgdami skorbutu ir tikėdamiesi, kad ledai kitą vasarą pratirps pakankamai, kad “paleistų” jų laivą…

Ištyrinėjus pakrantes, anie atradėjai-avantiūristai pasuko pėsčiomis ieškoti pietų ašigalio, pereiti skersai visą žemyną, vėliau – kelti virš jo lėktuvus… Daugybė jų ten „padėjo galvas“, bet jų nuotykiai užpildė filmus ir knygas, o jų vardai ir pavardės – Antarktidos žemėlapius: jom pavadinti žemyno krantai, salos, net pingvinų rūšys… Vietovardžių užteko ir ekspedicijų mechanikams, virėjams, net Europoje paliktoms žmonoms. Apsilankęs Antarktidoje, pajutęs oro sąlygas net pačiame „ramiausiame“ jos taške Pusiasalyje, dar geriau supratau, kiek titaniškų pastangų reikalavo 1911 m. Skoto ir Amundseno kova „kas pirmas pasieks pietų ašigalį“ pasibaigusi Skoto žūtimi. Arba Gerlašo belgiškosios ekspedicijos “išsivadavimas iš ledų” kai, pragyvenę įšalusiame laive 10 mėnesių ir praradę viltį sulaukti nutirpimo, mėnesį rankom prakirtinėjo kanalą per ledus…

Dar Antarktidoje tais laikais „siautė“ ruonių medžiotojai, niekam nepasakodavę apie savo atrastas „ruoningas“ salas, kad konkurentai nesuuostų. Paskui banginių medžiotojai su savo „laivais-gamyklomis“. Banginius žudė tik dėl šių taukų, kuriuos naudojo kaip kurą iki naftos laikų. Paradoksas, bet jeigu ne gamtos mylėtojų nekenčiama nafta, banginiai tikriausiai būtų išnykę…

Vėliau iš „narsuolių“ „laukinius pasaulio pietus“ perėmė valstybių valdžios. Smaigstė savo vėliavas ir iškasinėjo kitų šalių paliktas „valdžios kapsules“. Bet viskas tebuvo žaidimas, nes nė viena neturėjo nei sugebėjimo, nei noro užvaldyti šitas bergždžias žemes: kiek pajėgų prireiktų jas ginti! Galiausiai 1959 m. pasaulio galingieji susitarė: Antarktida nepriklausys niekam.

Tai – tik dalis istorijų, kurias Pietus įsimylėję laivo gidai pasakojo savose paskaitose.

Ne tik girdėjome tai, ir pamatėme! Antarktidoje istorijos nedaug, bet kas jau buvo, išliko iki pat mūsų dienų – jei tik neatskilo su ledkalniais į jūrą. Klimatas neleido sunykti ir Skoto trobai, ir jo lavonui, ir šaltų vėjų bei ledų nuskandintiems laivams ar apleistiems banginių medžiotojų uostakaimiams. Žmonėms tos žemės nereikalingos, niekas nieko neperstatinėja. Ant Antarktidos ledų lengvai rasi net… prieš milijoną metų nukritusius meteoritus, tad tai tikra „aukso kasykla“ jų tyrinėtojams…

Būtent valstybių atsiųsti mokslininkai nuo 1959 m. ir dominuoja Antarktidoje. Tiria ir šį žemyną, jo geologiją, gyvūniją, ir visam pasauliui svarbius reikalus, kaip dabar jau užsitraukusią ozono skylę. Dauguma atvyksta porai vasaros mėnesių, bet kai kurios mokslinės bazės dirba kiaurus metus. Metų viduryje Antarktidoje stoja poliarinė žiema, žemyno plotas padvigubėja dėl neįveikiamų jūros ledų, siaučia pūgos ir šimtakilometriniai ledynų vėjai. Net prispyrus baisiausiam reikalui tų stočių nepasiektų jokie laivai ar lėktuvai: neįmanoma! Taigi, yra mokslininkų, kurie Antarktidoje tiria… savo kolegas: kaip jiems sekasi psichologiškai pakelti antarktinę žiemą. Kalbama net apie “žiemojimo sindromą”, kuris sukelia dirglumą, depresiją, nemigą, agresyvumą ir viduriavimą.

Turistai to nepatiria – kruiziniai laivai tegali atplaukti vasarą, kai net ir po saulėlydžio šviesu. Ir visgi – jei keleivis susižeis taip, kad nepadės laivo daktaras, vienintelis sprendimas bus laivui apsisukti ir grįžti į Ušuają. Plaukti dar dvi dienas per Dreiko sąsiaurį. Nes pakeliui nėra tikrų ligoninių, nėra galimybių medicininei evakuacijai…

Tą izoliaciją nuolat jaučiau. Juk neturėjau mobilaus ryšio bei interneto – jis ten neįmanomai lėtas ir labai brangus, tiekiamas tik per palydovus, tad nenaudojome išvis. Bet turbūt todėl kruizinio laivo keleiviai taip noriai pažindinosi, kalbėjosi tarpusavy! Deniuose, zodiakuose ir poilsio salėje užgimė naujos draugų kompanijos… Bent 12 dienų grįžom į “gyvo bendravimo” laikus!

Dreiko sąsiauris – vėjuočiausias pasauly

Viršukalnę turi uždirbti nuovargiu. Tatuiruotę – skausmu. O Antarktidą – pykinimu. Dreiko sąsiauris pakeliui – bene vėjuočiausia, banguočiausia pasaulinio vandenyno vieta.

Plaukiant į abi puses pūtė kone 100 km/h vėjas, 10 Boforto skalėje, bangos siekė 6-8 metrų aukštį, vartė laivą kaip šapelį, risdavosi per kapitono įsakymu uždarytus denius, trankėsi į priverstinai uždengtus 2-3 aukštų kajučių iliuminatorius ir kartais trenkdavosi net į sutvirtintus restorano langus 4-ame aukšte, o purslai tėkšdavo iki laivo stogo (9 aukštas).

Nepatyrusiam lengvai galėjo pasirodyti, kad tuoj teks panaudoti per rimtesnį nei kada patyriau kokiame nors laive saugumo instruktažą duotas žinias – kaip apsivilkti ne tik gelbėjimosi liemenę, bet ir nuo šalčio saugantį kostiumą, ir eiti į dengtas gelbėjimosi valtis…

Bet laivas – 6 poliarinės klasės. „Čia dar nieko“ – sakė vienas įgulos narys – „Šis laivas su stabilizatoriais, senesni mūsų kompanijos laivai Dreike blaškomi daug labiau“.

Įplaukus į Dreiką, už visų turėklų „atsirado“ paruošti vėmimui maišeliai, o laivo daktaras pardavinėjo iš anksto neapsirūpinusiems vaistus nuo jūros ligos – tabletes, už ausies klijuojamus skopolamino lipdukus (kurie dėl šalutinių poveikių – pvz. toliaregystės ar lunatikavimo – kai kuriose šalyse uždrausti, bet itin veiksmingi). Mano žmoną ir eiliniuose plaukimuose užklumpa jūros liga, o pats jos nejaučiu – bet kai pirmą dieną nieko nevartojau, nors ir nesupykino, plaukti pasidarė nelabai malonu. Vaistai žmonai panaikino pykinimą, o man visiškai grąžino visa ko grožį tarsi būčiau ant žemės.

Miegodamas jūros supimo nejauti – bet pasinerti į sapnus nelengva. Laivo siūbavimas nuolat blaškė po lovą, žadino. Žmona net perėjo miegoti ant grindų – sakė, ten mažiau varto. Ir visa tai nepaisant to, kad sūpavimas sukelia ir didelį mieguistumą (ne be reikalo mamos sūpavimu migdo naujagimius).

Vaikščioti po laivą tekdavo tvirtai įsikibus. Nuosavos kajutės grindys čia virsdavo kalnu, į kurį reikia kopti, čia – nuokalne! O eidamas į tualetą kartą buvau su visom durim įblokštas į dušą… Bet įsisiautėjant Dreikui vaikštančių po laivą apskritai mažėjo, o laivo restorane eiles prie bufeto pakeitė tuščių stalų eilės. Sunkiausiu metu kapitonas patarė gulėti lovose. “Bet čia bangos mažesnės už vidutines” – pasakojo įgula.

Dreikui persivertus į antrąją pusę, bangos ėmė rimti iki „Baltijos audros“ lygio. Bet visą kelionę vakarais išgirdę palankią „rytdienos vėjo prognozę“, Dreiko iškankinti bendrakeleiviai plodavo ir stūgaudavo…

Ties horizontu pradėjo rodytis ledkalniai, per radiją ekspedicijos vadas pirmąsyk sušuko „Banginiai!“, nors drumstam banguotam vandeny šiuos dar buvo sunku pamatyti. Antarktida jau čia! Bangos visai išnyko, nes atvirą jūrą užstojo salos. Dreikas atkentėtas, prasideda smagumai!

Svajonių įgyvendinimas Antarktidoje

Kelionė į Antarktidą daugeliui – vienintelė gyvenime. Tad be įprastų išlipimų į krantą ar ekskursijų zodiakais jie trokšte trokšta įgyvendinti ir kitas svajones, išmėginti pietiniame pasaulio gale savuosius hobius… Yra paklausa – bus ir pasiūla! Įvairūs ekspediciniai kruiziniai laivai siūlo tokias pramogas kaip (ne visos yra kiekviename laive):

1.Plaukimas kajakais.
2.Nakvynė Antarktidos žemyne.
3.Alpinizmas.
4.Ilgi žygiai.
5.Nardymas.
6.Plaukimas povandeniniu laiveliu (vežamu laive).
7.Skrydžiai iš laivo sraigtasparniu į nutolusias nuo kranto grožybes.
8.Maudynės šaltame Pietiniame vandenyne.

Bėda, kad daugelyje laivų tos pramogos neįtikėtinai brangios – prie didelės kruizo kainos reikia primokėti dar ir dar ir dar. Todėl pasirinkau “Oceanwide Expeditions” „Basecamp“ kruizą, kuriame tos pramogos jau įėjo į kainą: Antarktidoje mūsų laukė plaukimas kajakais, maudynės, nakvynė bivuake tiesiog sniege išsikastoje duobėje, bei kopimas į kalną (pagal asmenines galimybes “ilgesnis žygis” arba techninis, norint kurį rinktis, kaip ekspedicijos vadovas gąsdino, “būti įkopus į kokį Kilimandžarą ar nuėjus į Everesto bazinę stovyklą nepakanka”).

Ne kiekvienas išdrįso išmėginti visas pramogas. Štai vieną moterį užklupo tikra panika pamačius, kad reiks lipti į mažą kajaką šaltame Pietiniame vandenyne – o kas jei hipotermija? Kitas vyras pramogos atsisakė pajutęs, kad naro kostiumas spaudžia jam krūtinę – “gal dūstu”.

Antarktida tebėra mirtina. Būta ir turistinių laivų, strigusių leduose, ir apverstų zodiakų. Bet visokie kalnų žygiai, plaukimai ir nakvynės sniege Antarktidoje pasirodė dar saugesni, nei jei, būdamas “žalias”, bandyčiau tai vienas Europoje. Nes ten visad gaudavome tinkamą įrangą, mus lydėjo patyrusi komanda, vis tobulinanti patarimus kaip rengtis ir elgtis, ir puikiai suprantanti, kokia vieno susižeidusio žmogaus kaina…

Pavyzdžiui, kiekviename zodiake plukdoma ir „išgyvenimo reikmenų“ ir maisto statinė: o kas jei nuplaukus į krantą dėl eilinio katastrofiško oro pokyčio ilgai nepavyks grįžti į laivą?

Tiesa, labai svarbu gerai išsiaiškinti, ką duos laive, o ką privalai imti su savimi. Štai vienas drauge plaukęs alpinistas nuliūdo sužinojęs, kad, pasirodo, batus duoda tik paprastesniam laipiojimui, o ne techniniam… Antarktidoj juk nieko papildomai nenusipirksi! Į mūsų kruizo kainą įėjo maitinimas, bet ne gėrimai – taigi, pasiėmėme visoms 12 dienų iš Ušuajos.

Kur stoja laivas Antarktidoje?

Renkantis kelionę į Antarktidą buvo beveik neįmanoma rasti informacijos, kur *tiksliai* stos laivas. „Galbūt aplankysime XXX, galbūt aplankysime XXX“ – skelbė bukletai. Ir net jau laive įgulos nariai atsisakydavo išduoti maršrutą – „Turime planą A, planą B, planą C, ir taip iki L“ – tarė per vieną „dienos apžvalgų“. Viską lemia oras, ledai, vėjas, bangos. Jau baigiant plaukti per Dreiką pavyko nusifotografuoti vieno įgulos nario laikytą grafiką – tiesa, tai jau buvo „Planas B“, bet ir ten ne viskas pavyko. Ir net jei būčiau žinojęs pavadinimus, toli gražu ne visos vietos pažymėtos „Google Maps“ ar kituose iš interneto prieš kelionę parsisiųstuose žemėlapiuose!

Ekspedicijos vadovų tikslas – ne nuplukdyti į konkrečias vietas, bet kuo geriau atskleisti Antarktidos dvasią: kalnus, ledkalnius, pingvinus, mokslines stotis, „užkonservuotą“ poliarinę istoriją. Žemiau surašau visas vietas, kur stojome mes – kai kurios jų būna daugelyje kruizų, kitos rečiau, tačiau jos pakeičiamos panašiomis.

Eilės tvarka vietos, kur kiekvieną iš septynių dienų stojo „Hondius“:

1 diena. Pietų Šetlando salos. Nuo jų iki Antarktidos dar virš 100 km, bet jos jau irgi „Niekieno žemė“. Elephant Point Livingstono saloje laukė tiek jūrų dramblių, kad net gidai stebėjosi, taip pat pingvinai. O Desepšeno [Deception] saloje patekome į vieną iš dviejų Antarkties vulkanų. Pasagos formos sala supa didžiulę „lagūną“. Ta lagūna – krateris. Krante leidomės į žygį prie mažesnio, bet naujesnio kraterio (pagal fizines galimybes, leido rinktis: žygis arba pasivaikščiojimas pakrante). Plaukdami į salos centrą matėme ir mokslininkų bazes – argentiniečių, ispanų. Priešingai stereotipams, daugybė „Antarktidos bazių“ nė nėra žemyne – jos tokiose lengviau pasiekiamose „sukalbamesnio klimato“ salose. Matėme ir apleistą banginių medžiotojų miestelį Whalers Bay, iš kurio, beje, 1928 m. pakilo pirmasis lėktuvas Antarktidoje. Įdomu buvo sužinoti salų pavadinimo kilmę: jos pavadintos taip todėl, kad yra panašioj platumoj, kaip Škotijos Šetlando salos, tik kitame pusrutulyje! Bet juk „tikruosiuose“ Šetlanduose gyvena žmonės, klimatas visai pakenčiamas. O Pietų Šetlando salos pasirodė tragiškai žvarbios net vasarą… Štai kiek šaltesni pietiniai toliai nei šiauriniai! Nes visą Antarktidą supa šaltoji srovė, jokie vandenys čia neatplaukia iš šiltesnių vandenynų…

2 diena. Portal Point pirmąkart išlipome į Antarktidos žemyną – itin grožėjomės ledkalniais, nes dar nežinojome, kad jų tik daugės, jie didės ir vaizdai nuo kalnų bus tik gražesni ir gražesni!.. Kad neprasmegtume giliame sniege, pirmąkart mums išdalino sniegbačius. Po Portal Point plaukėme į Foyn Harbour, kurio „simbolis“ – pusiau paskendęs „Governoren“ banginių medžiotojų laivas. Ta kompanija 1915 m. banginius medžiojo sprogstančiais harpūnais ir šventė sezono pabaigą, kažkam numetus žvakę, laivas užsidegė. Beliko kuo skubiau išplukdyti jį į krantą, evakuotis… Laivo nuodėguliai taip ir pasiliko. Būtent čia mums išpuolė plaukti kajakais – galėjome irkluoti tiesiai virš nuskendusio laivo. Tą naktį laukė ir kita iš pramogų: grįžę į Portal Point, ėjome nakvoti „į krantą“. Nuostabu užmigti pažiūrėjus į tolumoje miegančius pingvinus, ledkalnius, drybsantį ruonį. Puikiai paruoštame bivuake man buvo šilta, bet žmona skundėsi sušalusi, o ekspedicijos vadovai gailėjo mūsų dėl oro: šaltas vėjas pūtė sniegą į veidus. Gal dėl dažnų tokių skundų nakvynė krante trumpa: jau apie 4 val. teko užkasti bivuaką ir grįžti į laivą.

3 diena. Orne Harbour ryte turėjome lipti į kalną, kurio viršūnėje – antarktinių pingvinų kolonija. Deja, vos išplaukus iš laivo pasiekė pranešimas, kad išlipama nebus – nes įlanka sparčiai ledėja, o užledėjus krantams nebus įmanoma turistų paimti atgal į zodiaką. Tad tiesiog pasiplaukiojom zodiaku stebėdami pingvinų greitkelius, pakrantės kolonijas, įlankon įplaukusį banginį. Vieninteliai, kas spėjo išlipti – alpinistai, turėję kopti į dar aukštesnį kalną, bet jiems liepta skubiai leistis žemyn. Kitoje tos dienos stotelėje – Danko saloje, pavadintoje čia po ledais palaidoto belgų poliarininko garbei, pasisekė daug labiau. Atsivėrė gražiausi iki tol vaizdai į ledkalnius ir didesnes nei kada regėjau papuasinių pingvinų kolonijas. O drąsiausieji čia išbandė dar vieną pramogą: išsimaudė Pietiniame vandenyne!

4 diena. Brauno stotyje atėjo laikas alpinizmu užsiiminėti mums – pirmąkart ėjome susirišę virvėmis, su ledo kirtikliais (kurių, tiesa, neprireikė). Itin pasisekė su oru – iš viršaus vaizdas atsivėrė nuostabus. Įdomu buvo ir „kirsti“ Argentinos Admirolo Brauno mokslinę stotį. Nors buvo pirma antarktinės vasaros (gruodžio) diena, mokslininkų nebuvo nė padujų, maži nameliai uždari – atsiunčia gal porai mėnesių per metus. Kalbama, kad kai kurios bazės nelikviduojamos tik todėl, kad jei uždarytų jas, šalys būtų spaudžiamos nugriauti pastatus, „palikti kaip buvo“, tad pigiau atsiųsti kasmet trumpam pora mokslininkų… Kadaise Brauno bazė veikė kiaurus metus, bet 1984 m. ją padegė bazės daktaras, nenorėjęs pasilikti dar vienai žiemai… Po Brauno stoties laukė ilgas plaukimas laivu, kurio pažiba – Lemaire kanalas, primenantis kokį užšalusį fjordą ar tris Jangdzės tarpeklius. Na, per ledynmetį… Aplink balti kalnai, gilių gilių plyšių išvagoti ledynai. Dėl tokių plyšių net gana lengvuose žygiuose Antarktidos kalnais ir būtina susirišti virvėmis… Dažnai laivo deniuose stovėdavau vienas, bet Lemere jau sugužėjo kone visi keleiviai – laivų kompanija šventė gimtadienį, ta proga visiems davė gėrimų.

5 diena. Zodiakais naršėme tikras „ledkalnių kapines“. Čia, prie Planeau salos, seklu, tad didieji ledkalniai amžiams įstringa tarsi antkapiai, galėjome jais gėrėtis iš visų pusių, aplinkui zujant pingvinams iš kolonijų aplinkinėse salose. Vienoje tokių – Petermano saloje – išlipome. Ten greta gyvena dvi pingvinų rūšys: Adelės iš pietų ir papuasiniai iš šiaurės. Dėl klimato atšilimo šaltį mėgstančių Adelės pingvinų mažėja, o papuasinių – daugėja.

6 diena. Daug kas laukė bene garsiausios stotelės Port Lockroy. Britai dar Antrojo pasaulinio karo metais šiose „trobose“ pastatė savo bazę A, vėliau Antartkidą tiesiog apsėjo tokiom pat bazėm, tikėdamiesi įkurti koloniją. Paskelbus Antarktidą „niekieno“, bazių nebereikėjo, tad Port Lockroy virto muziejumi ir piečiausiu pasaulyje paštu. Deja, mums keliaujant jis normaliai neveikė, saloje išlipti neleido – tik muziejininkai įlipo, paskaitė paskaitą, atsinešė į laivą pašto dėžutę, kad galėtume išsiųsti atvirukus (viena medaus mėnesį šventusi porelė išsiuntė 80, visiems vestuvių svečiams!). Tie muziejaus sargai kažkuo priminė „Mažojo princo“ herojus: gyvena keliese vidury niekur, prižiūri muziejų, kuris neveikia. Ir dar kelias kitas vietas prižiūri – bet iki jų, skundėsi, negali nuplaukti, nes neturi laivo – kadangi „būtų nesaugu vieniems plaukioti“. Pašto laivų irgi nėra: atvirukus įduoda kruiziniams laivams, kurie plaukia link Folklando salų, kruiziniuose laivuose ir prausiasi. Dar jie skaičiuoja pingvinus ir jų kiaušinius. Gretimoje Jougla salelėje iš arčiau nei kur kitur galėjome stebėti pingvinų gyvenimą. Į vieną kitų Port Lockroy „prižiūrimų“ vietų irgi nuplaukėme – Damoy Hut, kur iki 1993 m. veikė pagrindinis Britų Antarktidos „oro uostas“. Kabutėse, nes “pakilimo takas” čia buvo ledynas, o „terminalo“ troba dabar – muziejėlis su senais rakandais, sniegbačiais, dviaukštėmis lovomis. Buvo pati gražiausia diena, nuo aukštumų pagaliau matėsi visi anksčiau debesyse skendėję Antarktidos pusiasalio kalnai…

7 diena. Kaip kasdien, buvo numatytos dvi stotelės, bet kapitonui pamačius orų prognozę Dreiko sąsiauriui, liko tik viena ir ta pati perkelta prieš pusryčius. Kulvervilio sala, tapusi atsisveikinimu su viskuo – ir pingvinais, ir ruoniais, ir ledkalniais, ir banginiais, kuriuos netikėtai išvydome šitaip arti prieš lipdami atgal į laivą. Tada – ilgas kelias pro Antarkties salas į vis labiau kylantį Dreiko vėją ir bangas…

Vienintelis dalykas, ką apie laivo maršrutą galėjau sužinoti iš anksto – kurią dieną išplauks ir grįš laivas. Kai kurie kruizai šiek tiek apgaudinėja: rašo, pavyzdžiui, kad kruizas trunka 12 dienų, tačiau į tą laiką įskaičiuoja jums užsakytą viešbutį Buenos Airėse, skrydžio iš Buenos Airių į Ušuają laiką, kruizo išvakarėms užsakytą viešbutį Ušuajoje… Visa tai lengvai susiorganizavome patys. Vertindami kruizo kainą, įvertinkite, kiek kainuos viena diena Antarktidoje, o ne pakeliui.

Kas keliauja į Antarktidą ir kas organizuoja keliones?

Laive į Antarktidą kaip niekad daug bendravome su kitais keliautojais. Gal visus vienijo tas „buvimo svetimais kitoj planetoj“ jausmas, o gal tiesiog interneto ir ryšio trūkumas paskatino sugrįžti prie „primirštų“ gyvų pokalbių.

Taigi, kas plaukia kruizais į Antarktidą?

Dalis buvo „superkeliautojai“, visokių blogų ir vlogų autoriai, aplankę daugybę šalių ir norėję „atsižymėti“ paskutiniame žemyne. Jie fotografuodavosi su vėliavom „7 žemynų klubas“, kurios bet kur kitur pasaulyje būtų traukusios pagarbų dėmesį, o laive į Antarktidą ar net Ušuajoje buvo tokios eilinės.

Kita dalis – „superžygeiviai“, kuriuos į Antarktidą viliojo žmogaus nepaliestos ekstremalios gamtos didybė, nauji iššūkiai ar meilė poliariniams kraštams.

Trečia dalis – „superkruizininkai“, kurie visada keliauja tik taip, 3 ar 4 kruizai į metus. Visi Karibai, Aliaska, Europa jau išplaukiota – kodėl neišbandžius Antarktidos?

O viena keisčiausių grupių mūsų laive – kinų senukai. Pasirodo, kaip turtingiems kinų tėvams madinga išsiųsti savo vaikus mokytis į kuo brangesnę Amerikos mokyklą, taip praturtėjusiems vidutinio amžiaus kinams – išsiųsti savo pensininkus tėvus į kuo ypatingesnę kelionę. Daugybė tų kinų, atrodo, anapus savo provincijos nebuvę, nemokantys kalbų, prie laivo restorano durų laukdavo 15 min iki jam atsidarant, bet, „nesugadinti įspūdžių“ labai viskuo labai džiaugėsi, šypsojosi, juokėsi.

Apskritai į Anatrktidą apie trečdalį keliautojų sudaro amerikiečiai, po dešimtadalį – kinai, australai ir vokiečiai.

Priešingai kitiems kruizams, ir „ekspedicijų vadovai“ čia skatinami bendrauti su klientais, sėstis prie vieno stalo restorane, papasakoti daugiau. Norima, kad klientai jaustųsi ne turistais, o ekspedicijos dalimi. Net į kapitono tiltelį kiekvienas galėjo užeiti beveik kada nori. Įspūdinga – bet ir baugu – iš ten stėbėti, kaip laivas priekiu perskrodžia dideles bangas taip, kad jų purslai didele jėga aptėškia 7 aukšte esančio kapitono tiltelio stiklus!

Nustebino, kad daugelis ekspedicijų vadovų čia atvyksta tik kokiems 2-4 praplaukimams kasmet (pvz. mėnesiui) ir grįžta į Europą ar Ameriką, kur turi kitus darbus (Alpių vedliai, ornitologai, geologai ir pan.). „Kompanija nori, kad ir patiems vadovams viskas būtų nenusibodę“ – mums paaiškino ir tas jų „užsidegimas“, grožėjimasis gamta visada jautėsi.

Skambi pareigybė „Ekspedicijų vadovas“ slepia viską, kas matoma klientams. Tie patys žmonės ruošė krantus išsilaipinimui ir “naikino žmonių žymes” juose keleiviams grįžus į laivą, vairavo zodiakus, skaitė paskaitas, vedė į kalnus ar nakvojo kartu ant sniego. Dėl vadovų kaitos, kiekviena ekspedicija vis kitokia: paskaitų temas ar iš zodiakų rodomus objektus jiems leidžiama pasirinkti patiems. Daug priklausydavo ir nuo to, į kurio vadovo zodiaką lipi: štai fotografas mokydavo, kaip padaryti gražias nuotraukas ar ledynų “timelapse’us” (“dabar apiplauksim ledkalnį ratu, o jūs laikykit įjungtas kameras”), ornitologas iš tolo atpažindavo visus paukščius ir turėdavo ką papasakoti apie kiekvieną, o dėstytojas-pensininkas užsidegęs filosofuodavo Antarktidos dydžio ir žmogaus menkumo temomis.

Aišku, kaip visur kruizuose, yra ir „nematomi“ darbuotojai – kambarinės, virėjai, mechanikai… Jie daugiausiai iš Filipinų, Indonezijos, Rytų Europos ir jau neturi prabangos kas mėnesį ar du grįžti į tėvynes…

Auksinis metas kelionėms į Antarktidą?

Antarktidos pusiasalis keičiasi. Jei kokiais 2010 m. čia keliavo 37000 žmonių, tai 2023 m. – jau trigubai daugiau – virš 100000. Viską pakeitė naujieji kruiziniai laivai. Tik labiausiai „pašėlę“ turtuoliai ryždavosi šitiek daug mokėti už kelionę tarybinio jūreivio sąlygomis atominiame ledlaužyje „50 Let Pobedy“. Bet stabilizuoto „Hondius“ kajutės dideliais langais – kas kita, tegu šis laivas ir be liftų…

„Stotelėse“ dar būdavome vieni, bet kokį kitą kruizinį laivą pakeliui pralenkdavome jau beveik kasdien.

Tačiau didžiausias pavojus slypi tame, kad Antarktida – niekieno. Čia nėra teisės, o visokie ribojimai „Viską išsivežk“, „Ne daugiau 100 žmonių krante“ – tik savanoriški kruizų organizatorių susitarimai. Nes jiems patiems Antarktida bus pelninga tik tada, jei bus švari ir laukinė. Be to, kol kas tokias keliones organizuoja vien dėl gamtosaugos pamišusių Vakarų šalių kompanijos.

Bet kas jei kokia Saudo Arabija sugalvos pastatyti Antarktidoje kurortą su oro uostu, žibančiais kazino, tiesioginiais lainerių skrydžiais iš Rijado ir milijonais turistų? Sustabdyti niekas negalės, karinė veikla Antarktidoje draudžiama.

Iki šiol Antarktidą labiausiai saugojo tai, kad niekam jos nereikėjo – pasibaigus ruonių ir banginių medžioklėms iš bergždžiojo žemyno nebuvo jokios naudos, išskyrus mokslinę. Bet štai ateina milijardinė pramonė – turizmas!

Antarktidos sutartį pasirašiusios tik ketvirtadalis visų valstybių. Tarp jų nėra turtingų arabų šalių, nėra ir Lietuvos. „Tai jūs galite daryti čia ką nori“ – tai išgirdusi pasijuokė viena gidė ir iš tikro taip yra: jei Antarktidoje „prisidirba“ sutartį pasirašiusios šalies pilietis ar kompanija (pvz. teršia gamtą ar brakonieriauja), juos baudžia ta šalis, bet visiems kitiems „laisvos rankos“! Nuo piktavalių Antarktidą saugo tik atokumas – nors nepriklausomai čia atvykstančių burlaiviais irgi gausėja.

Tačiau patį didžiausią smūgį gali smogti laikas: Antarktidos sutartis galioja tik iki 2048 m., tada bet kuri šalis galės reikalauti ją keisti.

Tikiu, kad dabar auksinis metas keliauti į Antarktidos pusiasalį. Jis jau patogiai ir paprastai pasiekiamas – bet vis dar toks pat laukinis ir svetimas. Džiaugiuosi, kad jį pamačiau šiuo metu.

O likusi Antarktida? Ji per didelė, per dyka, per tolima, kad ją žmonės dalintųsi. Turistų tuose toliuose dar beveik nėra išvis, vos keli procentai keliautojų į Antarktidą juos pasiekia… Tad net jei masinis turizmas “įsuks” nuostabųjį pusiasalį, “neatrasta” Antarktida tikrai niekur nedings. Nors prieš keliaudamas į Antarktidą galvojau, kad tai bus vienas kartas gyvenime, pamatęs, koks nuostabus šis žemynas, tuo suabejojau: būtų taip įdomu pamatyti ir kitą jo pusę; aplinkines salas; kitą metų laiką, kai visa gyvūnija gyvena visai kitu ritmu; gal net pasilikti poliarinei nakčiai…

Komentarai

Daugelis susidūrę su tarpininkų svetainėmis, kurios aviabilietus pardavinėja pigiau, nei pačios avialinijos! Kaip tos svetainės veikia? Ar tai nėra apgavystė? Po teisybei, nuo jų kartais galima nukentėti – bet galima ir išlošti, jei žinai ką darai!

Šimtus kartų pirkęs aviabilietus tiek iš tarpininkų, tiek iš avialinijų, rašau, kaip „nepasimauti“, ir atsakau, kodėl tie tarpininkai pardavinėja bilietus pigiau (bei ką tai reiškia pirkėjui).

Kur rasti tuos pigius bilietų tarpininkus?

Bilietų perpardavinėtus daugelis randa pirkdami per Skyscanner sistemą. Ši sistema lygina įvairių bilietų kainas, o pasirinkus konkretų bilietą lygina, kiek tą patį bilietą kainuotų nusipirkti iš aviakompanijos ir kiek iš įvairių tarpininkų.

Šiaip ši sistema labai gera net jei iš tarpininkų ir nepirktumėte, kadangi lygina įvairių aviakompanijų įvairius skrydžius.

Kodėl tarpininkai pardavinėja bilietus pigiau net už avialinijas (ir ar taip pirkti pavojinga)?

Kaip tarpininkai sugeba parduoti bilietus pigiau?

Galbūt nustebsite, bet atsakymas neretai visai netikėtas. Jie kartais iš tikrųjų pardavinėja bilietus „į nuostolį“! T.y. jeigu jūs nusipirksite bilietą iš tarpininko už 200 EUR, kai aviakompanija už tą patį ima 220 EUR, labai gali būti, kad tarpininkas už jus sumokės aviakompanijai 20 EUR!

Aišku, taip yra ne visada, ir priežasčių yra ir daugiau – pvz. kai kurios avialinijos tarpininkams bilietus parduoda pigiau, nei per savo tinklapį klientams, ir taip tarpininkai gali dar uždirbti net ir parduodami pigiau.

Bet kodėl apskritai tarpininkai pardavinėja bilietus ir „į minusą“? Todėl, kad statistiškai pasiskaičiavę, kad dauguma keleivių vis tiek sumokės tarpininkui daugiau, nei tarpininkas patirs nuostolio iš taupyti sugebėjusių klientų. Kaip ir kodėl sumokės? Yra keli būdai:

1.Kai kurie tarpininkai apskritai yra apgaulingi. Jie, tarkim, iš pradžių rašo, kad bilietas – 200 EUR, bet kai suvedi visą informaciją (keleivių duomenis ir t.t.) jie staiga parodo didesnę kainą (tarkim, 230 EUR) – prideda dar kokį „administravimo mokestį“. Na o su tuo mokesčiu gali būti net brangiau, nei pirkti iš avialinijų! Bet tarpininkas tikisi, kad klientas, jau suvedęs visus duomenis, sugaišęs tiek laiko, vis tiek pirks per jį, ypač, jei kaina tokia pat, kaip avialinijų. Jei ieškote bilietų per Skyscanner sistemą, tokius apgaulingus tarpininkus lengva identifikuoti, nes jie įvertinti mažiau žvaigždučių. Su tokiais išvis neverta prasidėti ir susidaryti jų „juodąjį sąrašą“, kad negaištum laiko. Tiesa, „juodų apgavysčių“, kai parašo vieną kainą, o nuo kortelės nurašo kitą, neteko sutikti. Pačiam gale (prieš vedant kortelės duomenis) visada parašo tą kainą, kurią nurašinės – tik reikia nepamiršti jos pažiūrėti! Ir nereikia nusivilti visais tarpininkais, papuolus ant vieno tokio – ne visi jie tokie.

2.Geresnis variantas – „administravimo mokesčio“ galima išvengti, bet tik su konkrečia kortele, kurią parodo tik pačioje visų duomenų suvedimo pabaigoje. Pvz. tik „Visa Debit“ ar tik „MasterCard Credit“. Tai nėra apgaulė 100%, nes iš pradžių parašytą kainą tikrai įmanoma gauti – bet ne visiems, nes ne visi tą kortelę turi. Na o daugelis tų, kas neturi, vis tiek perka ir už brangiau – juk tiek laiko jau sugaišo duomenims vesti!

3.Be „administravimo mokesčio“ tarpininkai bando paimti dar visokiausių mokesčių – bruka kelionės draudimą, „informavimą apie registraciją SMS žinute“, narystę jų “lojalių klientų klube”, žada „įregistruoti į lėktuvą už jus ir sėdėsite šalia“ ar „skrydžio keitimą be mokesčio“. Tai praktiškai niekada neapsimoka! Visų pirma, tarpininkas nėra aviakompanija ir nieko už ją žadėti negali. Tas „skrydžio keitimas be mokesčio“ – tai tik be papildomo mokesčio tarpininkui – aviakompanijai vis tiek reiks mokėti (o jei bilietas nekeičiamas, tai jo pakeisti išvis neįmanoma). Visokie „sėdėsite šalia“ irgi netiesa – tarpininkas to negali garantuoti, jis bandys tai padaryti kaip ir darytumėte jūs pats registruodamasis – ir dažniausiai pavyksta, bet jei šalia vietų nebus, nieko nepadarys. Už visokias “narystes” 95%+ atvejų ilgainiui sumokėsite daugiau, nei gausite naudos, o dar gali būti sunku atšaukti. Draudimas gali šiaip ar taip jums negalioti ar nelabai nuo ko saugoti (negi skaitysite taisykles?), be to, tikriausiai panašų turėsite ir šiaip su kredito kortele. Ir t.t. Visgi, dalis žmonių „pažymi“ kokią vieną-kitą varnelę ir štai tarpininkas iš nuostolio už bilietą jau turi pelną. Tačiau 100% galima ir reikia jokios varnelių nežymėti – ir tų mokesčių išvengsite.

4.Tarpininkai renka pinigus už aptarnavimą paskui. Pvz. jei jūsų bilietas keičiamas (tarkim, verslo klasės) ir jei neprimokėjote tarpininkui papildomai už teisę keisti, tai, nors avialinijos ir pakeistų bilietą nemokamai, turėsite mokėti tarpininkui. Panašiai jei prireiks kitos pagalbos – pvz. jei aviakompanija atšauks skrydį ir grąžins pinigus, tai grąžins ne jums, o tarpininkui – o tarpininkas, kaip rodo mano patirtis, gali grąžinti juos klientui kad ir po metų ir daug piktų laiškų. Čia yra toks dalykas: dalis (ne visos) avialinijos, jeigu bilietas pirktas per tarpininką, atsisako bendrauti su klientais tiesiogiai. Sako „bendraukite su savo agentūra“. Na o tokie „pigūs tarpininkai“ sunkiai pasiekiami ir pas juos pagalba lėta ar mokama.

Tiesa, jeigu jau ateinate į oro uostą ir sužinote, kad skrydį atidėjo, atšaukė ar pan. – tai visos aviakompanijos bendraus su jumis tiesiogiai. Taip kad bijoti, kad pvz. atidės skrydį likus 3 val. iki jo ir neturėsite kur kreiptis, nereikia. Problema tik jei atšaukimas ar kitoks keitimas įvyko daug laiko iki skrydžio.

Taip pat tarpininko paslaugų nereiks jei norėsite nusipirkti papildomų dalykų, tokių kaip lagaminas ar maistas lėktuve – tai parduos aviakompanija tiesiogiai, bijoti ir pirkti iš anksto iš tarpininko nebūtina. Galima perkant bilietą žymėti varnelę, kad “bagažo nereikia”, o vėliau įsigyti iš avialinijų. Neretai tarpininkai bagažą ir panašias paslaugas pardavinėja brangiau, nei avialinijos (užsideda savo antkainį) – tai dar vienas būdas gauti pelną net priviliojus klientą žemesne bilieto kaina.

Ar verta pirkti bilietus iš tarpininkų?

Taigi, žinant kaip tarpininkai uždirba pinigus, atsakau į esminį klausimą. Aš perku bilietus iš tarpininkų jei yra bu šie dalykai:

1.Tie patys bilietai iš tarpininko pigesni nei iš aviakompanijos *jau įskaičiavus visus privalomus tarpininko mokesčius* ir tas skirtumas nėra visai simbolinis (pvz. ne 30 eurocentų).

2.Bilietas šiaip ar taip nekeičiamas / neatšaukiamas (ar neketinu to daryti) ir nėra neįprastai didelės tikimybės, kad skrydį atšauks aviakompanija (pvz. 2020-2021 m. bilietų iš tarpininkų nepirkdavau, nes dėl kintančių COVID pandemijos ribojimų atšaukimo tikimybė būdavo gerokai didesnė, nei paprastai).

Aišku, niekuomet nežymiu jokių varnelių „papildomoms tarpininkų paslaugoms“ – jei žymėtumėte bet kurią, tai geriau pirkti tiesiai iš aviakompanijos, nes geriau nieko negausite.

Tarpininkų koziriai ir minusai

Yra kelios situacijos, kai arba praktiškai privaloma pirkti bilietą iš tarpininko, arba itin nerekomenduotina. Tai priklauso nuo avialinijų:

1.Kai kurios aviakompanijos tarpininkų labai nemėgsta ir klientams, pirkusiems bilietus per tarpininkus, sukelia papildomų kliūčių (suvesti papildomus duomenis ar pan.). Kliūtis galima įveikti, bet, kartą su tuo susidūrus, verta įsidėmėti bilietų į tos aviakompanijos skrydžius per tarpininkus nepirkti, jeigu gaila laiko ar kainos skirtumas nedidelis. Tokių aviakompanijų nedaug; tai dažniausiai yra aviakompanijos, kurios pačios per savo tinklapį mėgina „įgrūsti“ visokių papildomų paslaugų, o, jei perki iš tarpininko, tai nematai jų pačių tinklapio, taigi, aviakompanijoms nuostolinga.

2.Kai kurios aviakompanijos (dažnai egzotiškų šalių) nesugeba parduoti bilietų tiesiogiai. Pvz. nepriima užsieninių kortelių arba „nulūžta“ jų tinklapis. Jei taip atsitinka, tai tarpininkai – vienintelė logiška išeitis.

3.Per tarpininkus kartais galima įsigyti jungiamųjų skrydžių variantų, kurių nesiūlo pačios aviakompanijos – dažniausiai tai jungiamieji skrydžiai iš skirtingų avialinijų. Tačiau atsargiai! Kai kuriais atvejais tarpininkai tiesiog vienu metu parduoda du atskirus bilietus – jei turėsite du bilietus, nebūsite apsaugotas nuo jungties praradimo jei pirmasis skrydis vėluos. Tačiau tokiu atveju tarpininkai ar Skyscanner paprastai iš karto rašo, kad tai yra “du atskiri bilietai”, “nejungiamasis skrydis”, “persėdimas jūsų atsakomybėje” ar pan. Reikia perskaityti sąlygas.

Komentarai

Kvebekas žemėlapiuose – tik viena Kanados provincijų… Bet nukeliavęs ten kas kartą pasijaučiu it pervažiavęs į kitą žemyną.

Nes Kvebekas – tarsi Prancūzija, perkelta iš ankštos Europos į begalinius Šiaurės Amerikos kalvotus miškus. Kur upės platesnės, ežerų daugiau nei bet kur mūsų žemyne, o atstumai skaičiuojami tūkstančiais kilometrų.

Bet ne, ką čia. Kvebekas dar prancūziškesnis už Prancūziją! „Švaresnė“ prancūzų kalba. Milžiniškos katedros. Viduramžių pilis menantys viešbučiai, muziejai, daugiabučiai. Ir Kvebeko plotas – sulig trim Prancūzijom!

Pirma pažintis su Kvebeku arba kultūrinis šokas Otavoje

Į Kvebeką pirmą kartą patekau Otavoje, Kanados sostinėje. XIX a. ji pastatyta „nuo nulio“ todėl, kad prancūziškasis Kvebekas ir likusioje Kanadoje lyderiaujanti Ontarijo provincija nesutarė, kur gi turėtų būti Kanados politinė širdis. Taigi, Otava iškilo ant abiejų provincijų sienos. Didingi valdžios rūmai stūkso Ontarijo pusėje, bet gražiausi vaizdai į juos atsiveria iš Gatino (Gatineau) priemiesčio anapus Otavos upės Kvebeke.

Perėjus tiltą į viešbutį Gatino ištiko lengvas kultūrinis šokas. Rodos ta pati šalis, net tas pats miestas, o viskas – kitaip. Iškabos vien prancūziškos. Visi kalba prancūziškai ir dalis nė nemoka angliškai. Net imigrantai kitokie: prancūzakalbiai iš buvusių Prancūzijos valdų Karibuose ar Afrikoje.

O svarbiausia – net tai, kas pačioje Prancūzijoje – angliška, Kvebeke – prancūziška! Štai vietoje kelio ženklų „Stop“ prancūziškojoje Kanadoje yra „Arret“, o greito maisto restoranai „KFC“ (Kentucky Fried Chicken) čia yra PFK (Poulet Frit Kentucky). Tarsi kokioj alternatyvioj istorijoj, kur anglų kalba taip niekada ir neperėmė iš prancūzų kalbos pasaulio lyderės statuso!

Monrealis – amerikietiškas Paryžius

Bet tikroji „prancūziškos Kanados didybė“ laukia Monrealyje. Šis 5 mln. žmonių glaudžiantis metropolis – antras pagal dydį prancūzakalbis miestas pasaulyje po Paryžiaus. Tikras Amerikos Paryžius!

Paryžietiškai bohemiško naktinio gyvenimo kupinas senamiestis su didinga Dievo Motinos (Notre Dame) katedra…. Bet „amerikietiškas“ dangoraižių rajonas šalimais.

Prie „Karališkojo kalno“ iškilęs Šv. Juozapo oratorijos bažnyčios kupolas tarsi Paryžiaus Monmartro bažnyčios – tik gerokai didesnis…. Bet miestą išvagoję amerikietiški greitkeliai, vedantys į prekybos centrus ir motelius.

>Žano Drapo [Jean Drapeau] parkas kur vyko EXPO paroda: paryžiečiai per panašią pasistatė Eifelio bokštą, o monrealiečiai – Biosferos kupolą, nemenkesnį miesto simbolį… Bet Cote St. Luc / Hampstead žydų rajonas, kuriame nevyko holokaustas, tad žydų ten daugiau, nei bet kuriame žemyninės Europos mieste, o istorinių beigelinių skanėstai laikomi Monrealio kulinarijos šedevrais.

Visgi, daug ką Monrealyje sunku sudėti į lentynėles. Monrealio „daugiaaukščiai-pilys“ šitokie skirtingi ir nuo to, kas stovi Toronte, ir nuo Paryžiaus. „Cirque du Soleil“ namai: krantinės grand chapiteau iki šiol demonstruojami naujausi spektakliai, dar neišvykę į gastroles po pasaulį. Požeminis miestas – ištisa koridorių po visu Monrealio centru sistema, kuria šaltomis žiemomis monrealiečiai vaikšto neiškišdami nosies laukan.

Amerikos žemyno miestais dažnai tenka nusivilti – bet Monrealis kaskart maloniai nustebina!

Kvebeko miestas – gražiausias Kanadoje?

Kvebeko provincijos sostinė nėra Monrealis. Tai Vilniaus dydžio Kvebeko miestas, ne veltui pavadinamas „gražiausiu Kanados miestu“. Jis – ir vienas seniausių. Dviejose terasose – ant kalno ir pakalnėje – išsidėsčiusiame žaviame senamiestyje – ir seniausias Šiaurės Amerikos prekybinis rajonas, ir seniausia moterų mokykla, ir vienintelės miesto sienos į šiaurę nuo Meksikos.

Taip pat – nuostabūs vaizdai į Šv. Lauryno upę, kuri tokia gili ir plati, kad į Kvebeką atplaukia didieji vandenynų laivai iš Atlanto. Aišku, tik ne sausį-kovą – tuo metu viską sukausto ledai… Net galingas Montmorency krioklys Kvebeko miesto prieigose kartais užšąla…

Tačiau tikrai Kvebeko simbolis – Château Frontenac viešbutis – palyginus su jį supančiu senamiesčiu gerokai naujesnis. Statytas 1893 m., jis yra tikra viršūnė tos pilių-dangoraižių architektūros mados. Viešbutį pastatė Kanados geležinkeliai. Tam, kad turtingi kanadiečiai pirktų traukinių bilietus ir keliautų, Kvebeke galėdami patogiai nakvoti puošnioje didybėje. Mokių svečių viešbutis laukia ir šiandien – bet Kvebekas vilioja nebe vien turtuolius…

Kvebeko miestas – ir ta vieta, kur Prancūziškoji Kanada apskritai gimė! Miestą įkūrė prancūzai 1608 m. Iš čia jie užėmė didžiąją dalį Kanados, vadino Naująja Prancūzija siuntė savo coureurs des bois kailinių žvėrelių pirklius gilyn į Kanados taigas.

Bet tada atėjo 1756 m., Septynerių metų karas su Anglija. Abraomo lygumų mūšis prie Kvebeko, kurį laimėjo Anglija. Greitai ji perėmė visą Naująją Prancūziją.

Su didžiąja dalimi Kanados jiems buvo paprasta: tai buvo beveik negyvenamos žemės, pakako nusiųsti anglakalbius kolonistus ir iš prancūziškos istorijos ten beliko kai kurių miestų pavadinimai.

Tačiau Kvebekas ar Monrealis jau buvo pilni prancūzų kolonistų kurie atsisakyti savo kultūros nė neketino. Prieš anglų ekonominį ir politinį dominavimą kvebekiečiai statė savo tvirtą katalikišką tikėjimą. Juk čia niekad neatėjo didžioji Prancūzijos revoliucija (1789-1799 m.) ir sekuliarizmas.

Tačiau šiandien tai galėjau suprasti nebent iš didelių iš milžiniškų kaimų bažnyčių, tokių kaip Beaupre Šv. Onos 40 km nuo Kvebeko miesto, arba iš daugiau šventųjų vardais pavadintų miestų, kaimų, vandens telkinių ir kalnų, nei regėjau bet kur kitur pasaulyje.

Kvebeko vienuolynai šiandien tušti, kai kurios bažnyčios – apleistos, o didelė it visas miestelis kunigų seminarija padalinta muziejams ir universitetams.

Ir čia kalta „Tylioji revoliucija“…

Tylioji revoliucija: nuo religingumo iki nacionalizmo per 10 metų

Gerus 300 metų Didžiosios Britanijos, paskui – nepriklausomos Kanados sudėtyje Kvebekas tarsi gyveno įstrigęs laike. Dar kokiais 1960 m. iki 3% provincijos mergaičių stodavo į vienuolynus, o kunigų raginamos šeimos turėdavo ir po 10 ar 14 vaikų. Kvebeko premjeras Duplesis tai vadino „revanšu per lopšius“: kad ir kiek visokių anglikonų beprivažiuotų į likusią Kanadą, Kvebeko katalikai prigimdys dar daugiau vaikų… Švietimas, ligoninės buvo pavaldžios bažnyčiai. Ano meto padėtį gražiai iliustruoja skulptūros “du snobai” Monrealio centrinėje aikštėje: prancūzė su prancūzišku pudeliu rankose paniekinamai žiūri į banką, o anglas, nešinas anglišku mopsu – į Dievo Motinos katedrą. Nes ekonomika buvo anglų palikuonių bastionas, o religija – prancūzų…

Visa tai baigėsi taip staigiai ir keistai, kad dažnas vyresnis kvebekietis savo pasakojimą apie provinciją pradeda nuo to. Tai – Tylioji revoliucija, kurios metu Kvebekas per kokį dešimtmetį „nusikratė“ religingumo taip, kad iš religingiausios Kanados provincijos tapo mažiausiai religinga, didžiausias gimstamumas pavirto į mažiausią, o religiniai terminai kaip „Tabernakulis“ („Tabarnak“) Kvebeko prancūzų tarmėje tapo keiksmažodžiais. Viskas per 1960-1970 m. dešimtmetį!

Kodėl? Gal įtaką padarė ir kinas, televizija? „Užkonservuotus“ XVIII a. „teisingo prancūzo“ idealus (kaimas+šeima+bažnyčia) staiga pakeitė nauji, atėję per žydruosius ekranus iš XX a. Paryžiaus: laisvė, aistra, įvairovė, mokslas…

Kvebeko „esmių esme“ vietoj katalikybės tapo prancūzų kalba. Jei kam nepatinka kalbininkų „diktatas“ Lietuvoje, Kvebekas atrodytų lyg pragaras. Čia ne tik nustatyta, kad iškabos privalo būti prancūziškos, ne tik kuriami naujadarai pavadinti net tiems dalykams, kurie pačioje Prancūzijoje vadinami tarptautiniais žodžiais. „Prancūzų kalbos įstatymą“ jauti kiekvieną akimirką. Štai įkrovęs muziejaus anglišką puslapį privalėjau uždėti varnelę, kad „Esu vienas žmonių, turinčių teisę skaityti valdišką tinklapį neprancūziškai“: tarp tokių yra „Imigrantai pirmus 6 mėnesius po imigracijos“, „Žmonės, kurie turėjo teisę Kvebeke lankyti angliškas mokyklas“ (t.y. anglakalbės giminės, gyvenančios provincijoje dar nuo laikų prieš Tyliąją revoliuciją) ir pan. Net kai pasakai „Hello“, pardavėjai sveikinasi „Bonjour“ (ir tik paskui turi teisę kalbėti angliškai), „kalbos policija“ gali tikrinti net įmonių darbuotojų el. laiškus (ar nėra angliško žargono). Net Monrealio metro stotelės pranešinėjamos vien prancūziškai – kai kokiam Paryžiuje, Tokijuje, Šanchajuje sako ir angliškai.

Bet privalau pripažinti: rezultatai yra, prancūzų kalba Kvebeke išliko. O juk galėjo būti kaip Luizianoje: ji irgi buvo Naujosios Prancūzijos dalis, kurią užėmė anglakalbiai, dar 1960 m. ten 30% procentų žmonių kalbėjo prancūziškai, o dabar tik 3%, nes „Kam mokytis prancūziškai, kai visi, su kuriais gali susikalbėti prancūziškai, moka ir angliškai“. Arba kaip Airijoje, kur beveik niekas nebekalba airiškai…

Gal yra ko iš Kvebeko pasimokyti ir lietuviams: dėl imigracijos, Europos Sąjungos, globalizacijos anglų kalbos įtaka auga ir pas mus.

Išliko Kvebeke ir sava kultūra, virtuvė: „nacionalinį patiekalą“ Poutine (bulves su mėsos sultim [gravy] ir įvairiais garnyrais) pardavinėja ne tik vietos virtuvės restoranai, bet net „McDonald‘s“ tipo tinklai.

Monrealyje ir kalnuose šalia – ir lietuviški ežerai bei pastatai

Neįtikėtina, bet žaliuose Laurentijos kalnuose palei Monrealį yra ir lietuviškų vietovardžių bei paminklų! Tyvuliuoja Dainavos ežeras, o dar daugiau lietuvių žemes susipirko aplink Sylvere ežerą: viršum jo dar 1970 m. pastatytas Gedimino stulpų paminklas (iki jo ~1 val. žygis).

Visa tai sukūrė „senieji“ lietuviai imigrantai, ypač atvykusieji po Antrojo pasaulinio karo, į Kanadą pabėgę nuo sovietinio genocido. Jie išsikovojo ir Lietuvos gatvę [Rue Lithuania] Monrealyje, pastatė įspūdingą Aušros Vartų Marijos bažnyčią, kurioje meldžiamasi žiūrint į Vilniaus Trijų kryžių paminklo kopiją anapus altoriaus. Labai simboliška! Kartu prisimenamas ir Dievas, ir palikta Tėvynė. Beje, kai 1953-1955 m. statė tą bažnyčią, tikrąjį Trijų kryžių paminklą sovietai buvo nugriovę: lietuviai pabėgėliai Kanadoje susikūrė sau ne šiaip gabalėlį Lietuvos, o gabalėlį Lietuvos, kurios jau nebuvo. Monrealyje stovi ir kita – Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia. Tą parapiją įkūrė dar 1907 m. į Monrealį imigravę lietuviai, nors pastatas statytas vėliau. Plačiau apie Monrealio lietuviškas vietas, kurias tyrinėjau “Gabalėlių Lietuvos” enciklopedijai, rašau čia.

Bet šiaip Monrealio lietuvius „prašienavo“ Tylioji revoliucija. Kai jie imigravo „revoliucijos“ išvakarėse, jie buvo tarsi „savi“: juk katalikai! Netrukus staiga tapo „svetimais“, nes nekalbėjo prancūziškai. Daugelis jų (ar jų vaikų) tada išvyko į Kanados vakarus. O šiaip net prancūziškai mokantys imigrantai iš buvusių kolonijų man pasakojo, kad Kvebeke svetimšaliai jaučiasi mažiausiai laukiami, nors imigrantų ten ir daug.

Tiesa, didžiausias neprancūzakalbių kvebekiečių nuogąstavimas – kad Kvebekas skelbs nepriklausomybę nuo Kanados – neišsipildė. Referendumuose 1980 m. ir 1995 m. „už“ balsavo 40,4% ir 49,5% procentų žmonių. Nors kanadiečiai man pasakojo, kad esą į Kvebeką žmones specialiai gabeno iš kitų provincijų, kad balsuotų „prieš“…

Banginių pilna upė ir tolimoji Kvebeko šiaurė

Kaip ir kiekviena „save gerbianti“ Kanados provincija, be tankiai gyvenamų miestų pietuose, Kvebekas valdo ir begalines šaltos laukinės gamtos platybes toli į šiaurę.

Ten visa ko masteliai kiti! Miškai dydžio sulig Europos valstybėmis arba René-Levasseur sala – antra pagal dydį ežero sala visame pasaulyje (pirmoji – irgi Kanadoje).

Pradėjau tą justi greitai anapus Kvebeko miesto, važiuodamas šiauriniu Šv. Lauryno upės krantu. Upė netruko išplatėti taip, kad kito kranto nebesimatė. O vis retėjantys miesteliai, tokie kaip Tadusakas ten – banginių stebėjimo kurortai! Taip, Šv. Lauryno upės estuarijoje gyvena banginiai. 10 jų rūšių, kartais net nuo kranto galima išvysti!

~400 šiaurinio kelio kranto kilometre – posūkis į šiaurę, į 389-ąjį Kvebeko kelią, „per niekur ir į niekur“. Iš pradžių gamta dar eksploatuojama: iš šiaurės miškų grįžta sklidinai užkrauti miškovežiai, iš geležies kasyklų – kilometriniai krovininiai traukiniai, o aukšti tarsi bokštai aukštos įtampos elektros laidų stulpai atgal į Kvebeką ir Monrealį siunčia energiją iš penkių hidroelektrinių. Bepigu čia jas statyti – juk užliejamos tik „niekam nereikalingos“ žemės.

Paskui visa tai pamažu nyko, anapus galingos Manic 5 užtvankos nebeliko elektros laidų, automobilių retėjo, asfaltuotą kelią vietomis keitė žvyrkelis. Kaimai ten stūkso kas kelis šimtus kilometrų, daugelis jų priklauso kompanijoms, kurios apgyvendina savų kasyklų darbininkus. Kasykla užsidaro – kaimas „nurenkamas“, kaip Gangnonas, iš kurio bažnyčių, mokyklų, rotušės, 4000 gyventojų glaudusių namų, beliko į 389 kelią įjungtas centrinės gatvės grindinys ir kelios atminimo lentos: iš pradžių net pravažiavome nepastebėję, reikėjo apsisukti!

Gal toks likimas ištiks net ir 2200 gyventojų turintį Fermontą, retus (tarp šachtininkų pikapų) pravažiuojančius turistus su motociklais ar kemperiais traukiantį savo „pastatu-siena“: visas svarbiausias miesto įstaigas glaudžiančiu daugiaaukščiu, kurio egzistavimo prasmė – uždengti vėją likusiam miesteliui… Po šimtų kilometrų važiavimo per vienodus spygliuočių miškus ir tai žavi, ir net kasyklos savaip mielos!

Paskui, dar toliau į šiaurę, nebelieka jokių kelių – tegalima nuplaukti ar atskristi. Ten tebegyvena pirmieji Kanados gyventojai – indėnai, eskimai (inuitai), tarsi visų anglų-prancūzų konfliktų nė nebūtų buvę. Bet nukeliauti ten – sudėtingas ir brangus reikalas.

Aš savo kelionę per Kvebeko šiaurę užbaigiau kartu su 389 keliu. Anapus Fermonto jis pereina į Niufaundlendą ir Labradorą. Tai – visiškai kitokia Kanados provincija, bet ne mažiau laukinė ir nemažiau užsispyrusi. Kvebekas, koks išskirtinis bebūtų, niekad nebuvo nepriklausoma valstybe. O Niufaundlendas buvo!

O šiaip esu buvęs visose 10 Kanados provincijų – ir apie kiekvieną šiame tinklapyje yra ar bus po straipsnį…

P.S. Į Kvebeką tąsyk dar grįžau. Kirtęs virš 1000 km Labradoru, kelias sugrįžo į Kvebeką – Blanc Sablon miesteliuką. Šį miestelį ir įmanoma pasiekti tik tuo vienu vieninteliu keliu per Labradorą, o atstumas nuo Monrealio iki jo – didesnis, nei nuo Vilniaus iki Paryžiaus! Štai toks tas Kvebekas…

Komentuoti

Jei keliauti į kokią šalį smagu ir įdomu, tai keliauti ten per vietinę šventę ar festivalį – keturgubai smagiau ir įdomiau! Laukia unikalios vietinės patirtys, tradicijos, kurias gali patirti tik kartą į metus. Aplankyti pasaulinę superšventę – tai tarsi aplankyti papildomą šalį!

Esu keliavęs į daugybę žymiausių pasaulio švenčių. Į šį straipsnį sudėjau viską, ką svarbiausia žinoti apie keliones švenčių metu: kaip rasti įdomiausias šventes, kaip jose patirti viską, kaip išvengti keliavimo per šventes minusų (minios, kainos) ir t.t.

Kaip atrasti į kokias šventes verta keliauti?

Šventė šventei nelygu. Tiesą pasakius, dauguma pasaulio švenčių yra „tik ant popieriaus“: kokių nors ypatingų jų šventimo tradicijų nėra ar apsiribojama oficialiais renginiais. Į tokias šventes neverta važiuoti. Na, juk ir Lietuvoje taip: tik per nedidelę dalį švenčių ar atmintinų dienų būtų ką pamatyti turistui.

Tad užuot žiūrėjus „Kokios šventės bus kelionė metu?“, verta jau kelionės datą priderinti prie įdomiausių švenčių. Savajame kelionių idėjų sąraše rašausi ne tik kokias šalis noriu aplankyti, bet ir kokiu metu: jeigu vis tiek važiuosi į tą šalį, kodėl ne tada, kai vyks įspūdinga šventė (pvz. į Braziliją – per Rio de Žaneiro karnavalą, į pietų Ispaniją – per Velykų savaitę)? Norėdami aplankyti tas „super vau“ šventes, tokį sąrašą galite susidaryti ir jūs, o tuomet jau sekti galimybes: kurį mėnesį beišpultų atostogos, kur nors pasaulyje bus įspūdinga šventė.

Čia yra mano įspūdingiausių švenčių sąrašas su nuotraukomis – idėjų galite pasisemti ir jūs.

Visgi, jeigu jūsų kelionė neišpultų per vieną tų didžiųjų pasaulio švenčių, paieškokite internete informacijos, kokios šventės šalyje, kur keliaujate, bus kelionės metu – skyrę kokį vakarą tai šventei, kelionę paversite dar įdomesne.

Kai kurios šventės, kurios įdomiai švenčiamos daug kur – bet ne visur:

1.Karnavalas katalikiškame pasaulyje (Užgavėnių metu, bet dažniausiai – artimiausią savaitgalį Užgavėnėms). Persirengėliai, siautulys, muzika ir priimtina tai, kas kitu metu visai netinkama – aišku, visur švenčiama savaip. Garsiausi karnavalai: Rio de Žaneiro ir Salvadoro (Brazilija), Naujojo Orleano (JAV), Kadiso (Ispanija), Venecijos (Italija).

2.Naujieji metai (gruodžio 31 – sausio 1 d.). Ypač švenčiami Rytų Europoje.

3.Kitoniški naujieji metai (įvairios datos) – kai kurios kultūros naujuosius metus švenčia kitu metu, pvz. kinai sausį-vasarį, Šri Lanka balandžio 13/14, Balis kovą, Tailandas balandžio 13-15. Kiekvienos kultūros Nauji metai paprastai – viena įspūdingiausių metų švenčių. Daug kitoniškų naujųjų metų datų nustatoma pagal kitokius kalendorius – taigi, pagal mūsiškį kasmet išpuola vis kita data, dažniausiai sutampa tik (maždaug) mėnuo. Todėl reikia pasitikrinti, kada bus būtent tais metais.

4.Velykų savaitė katalikiškose šalyse (data kasmet kinta, būna kovą ar balandį). Ne visose šalyse pagrindinė šventė per Velykas – kai kur, pavyzdžiui, per Didįjį penktadienį. Unikaliausios Velykų tradicijos: Ispanijoje (ypač Sevilijoje), Filipinuose (ypač Ancheleso mieste).

5.Kalėdos ir Kalėdinis laikotarpis (Kalėdos – gruodžio 25 d., o Kalėdinis laikotarpis “stipriausias” nuo gruodžio vidurio iki sausio 6 d.). Skirtingose šalyse skirtingos kalėdinio laikotarpio dienos pagrindinės: pvz. lietuviams svarbios Kūčios, o ispanams svarbūs trys karaliai, būtent tada vaikams duodamos dovanos, vyksta paradai. “Stipriausios” Kalėdos – su krikščionybės istorija susijusiose vietose, kaip Romoje (Vatikane), Betliejuje. Vokietija garsėja kalėdiniais turgumis.

6.Eid Al Fitr (Ramadano pabaiga) musulmoniškose šalyse (kasmet kita data pagal musulmonišką kalendorių).

7.Budos gimtadienis budistinėse šalyse (balandį-gegužį – bet konkreti data priklauso nuo šalies). Kiekviena šalis jį švenčia savaip, unikaliai – gražios Pietų Korėjos (žibintų), Šri Lankos šventės.

8.Mirusiųjų diena (spalio 31-lapkričio 2 d.) kai kuriose krikščioniškose šalyse. Tradicijos irgi skiriasi – Helovynas (“gąsdinimo ir siaubo šventė”) turbūt stipriausias JAV; kitokia – kiek “gilesnė” – Meksikos Dia de Los Muertos. Dar kitur, kaip Lietuvoje, tai susikaupimo, mirusiųjų pagerbimo diena – gražu pamatyti kapines, pilnas žvakių.

Taip pat kai kurios šalys, kai kurie miestai įspūdingai švenčia ir šias šventes – bet tikrai ne visi ir ne visur:

1.Festivaliai tradicinei vietos kultūrai pagerbti (įvairios datos, ne visos šalys tokius turi). Pavyzdžiui: Vudu šventė Benine, Ad Dafros dykumų festivalis JAE.

2.Nepriklausomybės dienos. Data – kiekvienoje šalyje vis kita; kai kurios šalys turi kelias nacionalines šventes, bet švenčiama labiausiai gali būti kuri viena. Tiesa, savo nacionalinę šventę “masiškai” švęsti apskritai įprasta ne visur, daug kur tai tiesiog “politinių kalbų šventė”. Tikriausiai labiausiai pašėlusi ir visuotinė – JAV liepos 4 d.

3.Miesto šventės. Kai kurios jų – tiesiog turgūs ir keli koncertai vietiniams, bet pačios svarbiausios pasaulyje pritraukia milijonus turistų (pvz. “Calgary Stampede”).

Kaip keliauti per šventes?

Būna ir taip: du žmonės keliauja į tą pačią šventę ir vienam tai būna kone „gyvenimo kelionė“, o kitas išvis lieka nesupratęs, kad, pasirodo, vyko šventė…

Dar kiti šventę tik prakeikia, nes per ją sunkiau rasti viešbutį, atsiduria kamščiuose.

Kad neliktumėte prie antrųjų ir trečiųjų, reikia pasiruošti:

1.Sužinokite, kurioje šalies vietoje ta šventė švenčiama labiausiai. Paprastai net jeigu šventė yra visos šalies, ji vis tiek vienur švenčiama labiau, kitur mažiau. Tarkime, Lietuvoje per Užgavėnes įspūdingiausia būti Rumšiškėse, per Jonines – Kernavėje. Brazilijoje kone visur vyksta karnavalas, bet įspūdingiausi – Rio de Žaneire, Salvadore ir dar keliuose miestuose. Savo ruožtu, gali būti ir tokių vietų, kurios šventės metu itin „užsigrūda“, o jums nepatinka minios. Surinkę šią informaciją, pasirinkite, kur konkrečiai šventės metu būsite jūs.

2.Kuo anksčiau rezervuokitės nakvynės vietas ir transportą. Net jei kitu metu po tą šalį gali laisvai keliauti be rezervacijų, šventės metu tai padaryti verta, antraip galite likti nieko nepešę (pvz. be nakvynės vietos arba be autobuso bilieto į tą vietą) arba smarkiai permokėję (už paskutinį likusį „prezidentinį numerį“ arba už važiavimą taksi į kitą miestą). Kaip taisyklė, švenčių metu itin praverčia autonuoma: esi daug laisvesnis, gali nakvoti ir 50 km nuo šventės vietos ar net 100 km, kur nakvynės vietų bus daugiau ir jos bus gerokai pigesnės; nebekelia problemų ir transporto trūkumas.

3.Pasirinkite kaip lankysite šventę: savarankiškai ar su gidu. Abu būdai turi pliusų ir minusų. Geras gidas parodys šventę išsamiau nei pats ją pamatytumėte, žinos kur ir kada būti, bet jei gidas prastas, prastai mokės kalbą, mažai ką papasakos. O gido kainos šventės metu gali būti dar didesnės nei įprastai. Jeigu lankysitės su gidu, jo irgi pradėkite ieškoti iš anksto internetu.

4.Jeigu keliausite į šventę nepriklausomai, paieškokite internete tikslios šventės programos. Juk šventė bus ne visą dieną – bus kažkokie renginiai, kurie bus įdomiausi. Pasidomėkite (paieškokite internete), kokie tai renginiai ir momentai, o programoje pažiūrėkite, kada tie momentai bus, pagal tai susidėliokite savo dienos grafiką, kur kada būti. Turėkite omenyje, kad programos į internetą gali būti įdedamos ir gana vėlai (pvz. savaitė iki šventės), taip pat jos dažnai būna tik vietine kalba (padės ir autovertimo programos), o kartais programos gali būti neįdėtos išvis.

5.Jeigu šventėje yra renginių, į kuriuos reikia pirkti bilietus, tuos bilietus įsigykite kaip galima anksčiau. Paprastai turtingose, “pirmojo pasaulio” ir/ar Vakarų šalyse bilietus lengva įsigyti internetu, kitur reikia pirkti vietoje (gali tekti net prašyti vietinių pagalbos), o didesniuose “užkampiuose” iš anksto bilietais neprekiaujama išvis, ten gali tekti ateiti kuo anksčiau. Svarbiausia iš anksto įsigyti bilietus ten, kur ribotas vietų skaičius.

6.Jei iš anksto nerasite nei gido, nei programos, o bilietų šventėje nebūna, tikėtina, kad tą galėsite padaryti šventės vietoje (gerai tam atvykti išvakarėse). Taip pat kai kurios šventės neturi internetinių ar spausdintų programų (tai būdinga „trečiajam pasauliui“). Tokiose vietos belieka klausinėti vietinių žmonių – viešbutyje, kitų šventės dalyvių. Kaip taisyklė, kad ką nors suprastumėte, reikia klausinėti daug žmonių: dalis nežinos, dalis nesuprasite ką sako, dalis sakys kažkokius spėjimus, kurie, pasirodys, nebuvo teisingi (tiesiog sakys, kaip šventė vyko pernai).

7.Įsigilinkite į šventės prasmę – daug geriau įsijausite ir suprasite vietinius. Na, jei atvykote į Budos gimtadienį – pasidomėkite apie Budą; jei į Tailando naujus metus – kaip Tailande gimė būtent tokios tradicijos; jei į kažkokios šalies nepriklausomybės dieną – nuo ko ta nepriklausomybė, kokia istorija. Tai aktualu tada, jei keliaujate be gido.

8.Sužinokite, kaip elgtis per šventę. Vienoks kasdienis elgesys gali būti šventės metu draudžiamas (pvz. draudžiama rengtis atvirai, draudžiama garsiai kalbėti, draudžiama fotografuoti, draudžiama kur nors eiti ar pan.), o kitoks paprastai draudžiamas elgesys per tą šventę leidžiamas (pvz. laistyti praeivius vandeniu ar šaudyti fejerverkus). Išsiaiškinti, kas galima, o kas ne, ypač svarbu religinėse šventėse, kur nesunku ką nors pažeisti, įžeisti vietinius, pasielgti šventvagiškai. “Elkis taip, kaip kiti” ten ne visada tinka, nes, galbūt, kaip nors elgtis turės teisę tik tikintieji ar tik kokios šventei svarbios organizacijos nariai. O “Kaip rengtis” svarbu ir smagioms šventėms, tokioms, kaip karnavalas – juk jei visi kaip nors persirengia, smagiau ir pačiam tame sudalyvauti, o ne likti tik “fotografuojančiu prašalaičiu”.

Tačiau bet kuriuo metu turėkite omeny, kad planus galite ir keisti. Pvz. pasirinkote švęsti vietoje X, tačiau susidūrėte su bėdomis: gal ten nėra nakvynių, trūksta bilietų, nerandate informacijos. O kitame šalies mieste yra nakvynių ir yra informacija. Tada galite pakeisti planus ir švęsti šventę kitame mieste.

Kelionių į šventes minusai

Kelionės švenčių metu turi ir tam tikrų minusų:

1.Didesnės kainos – ypač viešbučių, aviabilietų, bet taip pat ir autonuomoje, kitų turistinių paslaugų. Viešojo transporto, restoranų, parduotuvių kainos paprastai nepakyla ar pakyla mažiau (bet žr. “Viskas išpirkta”).

2.“Viskas išpirkta” – gali nebūti viešbučių, viešojo transporto bilietų ir kito. Ypač gali pritrūkti to, kas per šventę nepabrangsta. Taip pat viešbučių itin pritrūksta mažesniuose miesteliuose, kur vyksta didelės šventės – vienintelis šansas gali būti apsistoti kad ir už 100 km bei važiuoti nuomotu automobiliu.

3.Didelės minios – sunku praeiti, tai ilgiau užtrunka, automobilių kamščiai, trūksta parkingo, užimti staliukai restoranuose.

4.Daug kas uždaryta. “Tradicinės” lankytinos vietos (muziejai, pilys ir pan.) per šventę gali nedirbti. Tai aktualu tik šventėms, kurios yra ir nedarbo dienos.

5.Su švente susijusios bėdos. Daug švenčių turi ne tik teigiamas, bet ir neigiamas puses. Kokios jos, priklauso nuo šventės. Na, “pramoginė” šventė pritrauks lėbautojų, gali būti kažkiek nesaugu, šiukšlina. Jei šaudomi fejerverkai – nebus tylu. Per Balio naujus metus jums bus draudžiama eiti iš viešbučio į lauką, o per Tailando naujus metus išėjęs gatvę galite būti neplanuotai aptaškytas.

Visa tai sudėjus, šventės metu apsimoka keliauti tik jei įdomi pati šventė. O kitiems, kurie ten “papultų netyčia” geriau išvis tos šventės vengti. Kita vertus, net jei jūs iki šiol neatradote kelionių per šventes smagumo ir atrodo “o kam?”, kviečiu tai pamėginti keliauti taip, kaip čia patariu – įsigilinus, pasiruošus – ir tikiu, kad patirtis bus žavi!

Komentarai

Didžiausi pasaulio potvyniai ir atoslūgiai! Upėmis besiritantys kasdieniniai „cunamiai“! Vieni geriausių gyvųjų muziejų, kokius tik kur gyvenime lankiau! Visa tai – Kanados Atlanto vandenyno pakrantėje.

Nepaisant to, šios trys mažytės Kanados provincijos – Naujoji Škotija, Naujasis Brunsvikas ir Princo Edvardo Sala – žinomos mažai, užgožtos savo didesnių ir garsesnių sesių.

Prie Niagaros krioklių jau važiuoji žinodamas, kad laukia pasaulio stebuklas, o štai Rytų Kanados stebuklai smarkiai pranoko lūkesčius!

Fandžio įlanka – gamtos stebuklas

Myliu pakrantes. Uolos, bangos, smėlėti paplūdimiai, žydra jūra… Nuostabūs vaizdai, bet kartu ir savaip panašūs. „AŽ kelionių“ straipsniuose tenka kartotis: „labai platus smėlėtas paplūdimys“, „bangos įspūdingai tykšta į stačias uolas“…

O štai į Fandžio įlanką rytų Kanadoje nieko nė iš tolo panašaus gyvenime matęs nemačiau!

Vieną kartą jos pamatyti ir neužtenka, nes kiekvieną parą ji neatpažįstamai pasikeičia… keturis kartus. Mat čia – didžiausias pasaulyje skirtumas tarp potvynio ir atoslūgio lygio. Per pilnatį vanduo pakyla ir nuslūgsta net 12-16 metrų, bet ir per jaunatį lygių šiai vietai nėra!

Štai Houpvelo uolos (Hopewell Rocks) potvynio metu skalaujamos vandenyno bangelių, o atoslūgius jų papėdėje – „purvo dykuma“, turistai, užuot plaukioję kajakais, klampoja… Potvynis pakyla ir atsileidžia dusyk per dieną.

Tačiau dar unikalesnis gamtos stebuklas – upių bangos. Staigiai patvinęs Fandžio įlankos vanduo ima veržtis į upes… Eidamas palei Petikodiako upę Monktono miestelyje potvynio pradžios metu sunkiai galėjau patikėti: atrodo, dalis upės vandens teka „kaip pridera“ į jūrą, o dalis – jau atgal, tarsi kita srovė, tarsi dvi priešpriešiais tekančios upės vienoje…

Dar po kelių minučių atėjo „kritinis momentas“, kurio minios žmonių laukia paupio parkuose, specialiuose amfiteatruose, brangiuose viešbučių numeriuose su langais į upę… Iš Fandžio įlankos upe atgal ritosi nesustabdoma banga! Panašiausia į cunamį, ką kada nors mačiau gyvai!

Banga iki metro aukščio, dundanti bėgiko greičiu, ją seka kitos bangos. Visai tai jėgai pralėkus, Fandžio įlankos vanduo staigiai užplūdo upę, ji pasileido tekėti atgal taip greitai, kaip sraunus kalnų upelis. Antis, žąsis nešė atgal. O kartais, sako, kai kurie drąsuoliai bando ten paplaukioti banglentėmis…

Išvydus tą gamtos šou buvo keista, kaip šis reginys taip mažai žinomas svetur. Bet galybės kanadiečių atvažiavo jo pasižiūrėti, miesto viešbučiuose tablo minučių tikslumu skelbė, kada risis kita banga. Gamtos cirkas, priešingai nei žmonių, niekados nevėluoja.

Gyvieji muziejai – Rytų Kanados pažiba: nuo kaimo iki forto

Kas mano, kad muziejuje – nuobodu, niekados nekeliavo po Rytų Kanadą! Daugybė muziejų čia – „gyvi“. Juose „gyvena“ į konkrečius atitinkamo laikmečio asmenis įsijautę aktoriai. Ir ne, tai tikrai ne tas pats, kas kokios Rumšiškės, kur tiesiog yra vienas-kitas darbuotojas, pasakojantis apie senovės amatus…

Naujojo Brunsviko King‘s Landing mane, turbūt, išvis „sugadino“: sunku bus kokiam kitam pasaulio gyvajam muziejui labiau panėšėti į kelionę laiku! ~1850 m. lojalistų (britų, pabėgusių iš nepriklausomybę iškovojusių JAV į kolonija pasilikusią Kanadą) kaimas čia tikroviškas iki menkiausių detalių. Apaugę vieškeliai, tikri mediniai namai su vien to laikotarpio baldais ir rakandais…

Ir, aišku, su anuomečiais žmonėm. Jie ne šiaip vilki to meto rūbais, jie tarsi gyvena savo gyvenimus it kokiame visą dieną trunkančiame spektaklyje! Štai dar stovėdamas už durų girdžiu, kaip XIX a. vyras ir žmona kalbasi to meto temomis – iki užėjau ir pakvietė pasisvečiuoti jų namuose, bėdavojosi apie gyvenimą jau man.

Štai kalbuosi su kažkokiu „pas tėvus grįžusiu gyventi, nes jo verslas žlugo“ kaimo bernu, kai jį „pakirkinti“ pribėga kažkokia moteriškė. Aktoriai vaikšto vieni pas kitus namo, gano gyvulius, važinėja arklio traukiamais vežimais, užsiiminėja amatais. Jų gaminiai pardavinėjami parduotuvėje, kurioje tikrai nebuvo „Coca Cola“ ar šiuolaikinių prekės ženklų.

Į klausimus apie gyvenimą aktoriai dažniausiai reaguodavo taip, kaip reaguotų to meto žmogus. Štai vieno namo virtuvėje paklausiau ten sėdinčių moterų „Ar jūs čia tarnaitės?“, tai „įsižeidė“. Viena sakė kitai: „Ar girdėjai, klausia ar aš tarnaitė? Cha cha… Tarnaitės mes… Šeimininkė aš čia! Niekas šitam kaime nėra toks turtingas, kad turėtų tarnų – na nebent ūkiai turi bernus, kurie dirba laukuose“.

Svarbiausia, kad aktorių buvo net daugiau, nei lankytojų, šie visiškai „paskendo“ kaime, nors jau buvo liepos pradžia, tarsi ir turizmo sezonas… Galėjau su visais „gyventojais“ tiesiog ateiti pakalbėti vienas su vienu. Niekur nesijaučiau it patekęs į kokią paskaitą ar performansą su aktoriais centre ir žiūrovais visur aplinkui, kaip dažnai būna gyvuosiuose muziejuose; jaučiausi kaip kaimo svečias. Bažnyčios, mokyklos, lentpjūvė, malūnas – viskas atkelta iš gretimų marių dugno. Štai spaustuvininkas pakvietė padirbėti ir mane prie senovinės mašinos.

Mano žmonai vienu metu net kiek nejauku pasidarė – pasijuto kaip kokiame siaubo filme, kur visur aplink – seniai mirusių žmonių vaiduokliai. Taip tikroviškai jie vaidino!

Rytų Kanada pamilusi tokius gyvuosius muziejus. Tokiu paverstas net Luisburgas, prancūzų fortas Naujojoje Škotijoje, ar, tiksliau, ištisas įtvirtintas miestas. Kai Anglija užkariavo šias žemes iš Prancūzijos 1710 m., naująja Rytų Kanados širdimi tapo (ir iki šiol yra) Halifakso miestas su savo fortu, Luisburgas apleistas, nešiotas po plytą. Iki 1961 m. nutarta jį atstatyti lygiai tokį, koks buvo 1740 m., „apgyvendinti“ to meto žmonėmis.

Priešingai King‘s Landing, Luisburgas įspūdingas ir savaime – jo gynybinės sienos, jo Karaliaus bastionas, jo senamiesčio namai. Čia jau aktoriai mažiau bendrauja tarpusavy, o labiau laukia lankytojų, kol šie ateis į jų erdves pakalbėti, ko nors paklaus. Ir jei privačiame King’s Landing aktorių lytis, amžius, rasė, autentiška “aniems laikams”, tai valstybiniame Luisburge kanadietiškos politkorekcijos sumetimais apšvietos eros prancūzų karius vaidina ir moterys, miestelėnus – ir indai. Bet vis tiek šitaip skiriasi nuo kokio standartinio „suremontuoto XVIII a. forto“ kur Europoje!

Kaip skelbia „King‘s Landing“ atkūrusių entuziastų šūkis: „Papasakok jiems – ir jie pamirš. Parodyk jiems – ir jie prisimins. Įtrauk juos – ir jie supras“.

Tų gyvųjų muziejų yra ir daugiau – pvz. mums pasakojo apie Princo Edvardo Saloje pagal „Anės iš Žaliųjų mansardų“ knygą įkurtą muziejų, kur ir pati Anė gyvena… Na bet tokiose vietose geriau jau ilgiau pabūti viename, nei apibėgti kelis. Atrodo, daug lankytojų į „King‘s Landing“ grįžta periodiškai „pakeliauti laiku“ – ir aktoriai kartais nustebdavo išgirdę, kad šitas prašalaitis (aš) į kaimą užsuko pirmąsyk.

Šalti ir didingi imigrantų krantai

Dėl šaltosios Labradoro srovės Rytų Kanada kiek vėsesnė nei tikėtumeis. Ir drėgnesnė. Priešingai JAV Rytų pakrantei, čia nėra milžiniškų miestų: didžiausias Halifaksas – ~450 000 gyv.

Tačiau jis žymus savo senais pastatais ir Imigracijos muziejumi Pier 21: būtent per šią prieplauką atvyko dauguma imigrantų į Kanadą 1921-1971 m., tarp jų – ir Kanados lietuviai, kurių daug tūkstančių Kanada priėmė kaip pabėgėlius (dipukus) po Sovietų okupacijos.

Muziejuje – daug pasakojimų apie imigrantus ir pačių imigrantų pasakojimų, o jie čia labai svarbūs, nes Kanada užsimojusi imigrantų prisikviesti tiek, kad iki šimtmečio pabaigos gyventojų skaičius pakiltų nuo 38 mln. iki 100 mln.

Viename tų įrašytų pasakojimų imigrantė iš Pietų Afrikos sako nustebusi, kad Toronto oro uoste ją pasitiko ne tik baltaodžiai muitininkai ir pasieniečiai, o ir indai, juodaodžiai, bei kiti. Žmonių vaizduotėje Kanada vis dar yra baltaodžių anglosaksų ir prancūzų šalis, kokia ji buvo šimtmečius – bet pasikeitė be galo sparčiai ir net mažesniuose šiandienos Kanados miestuose, tokiuose kaip Halifaksas, nė negali pasakyti koks gi tas „stereotipinis kanadietis“. Juodaodžiai iš Karibų salų ir sikhai su tiurbanais, baltaodės senutės ir kinai vaikai – vaikštinėja visi ir visi – ne turistai, dauguma – Kanados piliečiai.

Keip Bretonas – gražiausi Rytų Kanados krantai

Gražiausia Naujosios Škotijos vieta paprastai laikomas Cape Breton – pagal pavadinimą iškyšulys, o realybėje sala, pasiekiama tiltu. Nuostabūs vaizdai atsiveria nuo 300 km Cabot Trail kelio jo pakrantėmis. Būtent Cape Breton, kur prancūzų valdžia išsilaikė ilgiausiai (iki 1745 m.), stūkso ir Lujisburgo „gyvasis fortas“.

Cape Breton kadaise garsėjo anglies kasyklomis Sydney Mines miestelyje ir aplink. Prieš daugiau nei šimtą metų jos buvo pritraukusios ir daug lietuvių. Iš jų beliko lietuviškos pavardės ant antkapių vietos kapinėse (tokių nemažai): plieno fabrikas užsidarė dar 1919 m., daugelis kasyklų – greitai po to, lietuviai išsivažinėjo, likę nutautėjo.

Dabar Sydney Mines apylinkės atrodė liūdnai – kaip pasakojo vietos muziejaus darbuotojas, tai bene skurdžiausias miestelis Naujojoje Škotijoje, kuri, savo ruožtu – viena skurdžiausių Kanados provincijų. Aišku, tas skurdas labai reliatyvus – „skurdžiausia Kanadoje“ reiškia panašiai turtinga, kaip kokia Ispanija… Na bet atvykęs iš kitų Kanados vietų jaučiau, kad ten žmonės taip nesišvaisto pinigais, viskas truputį paprasčiau…

Iš North Sydney miestelio keltai (7 ar 16 val.) kelia į dar atokesnę ir atkampesnę rytų Kanadą – Niufaundlendo salą. Ji gyvenama be galo retai, atstumai ten skaičiuojami ir tūkstančiais kilometrų, o ledinis vėjas košė ir vasarą. Užtat ten – daugiau banginių, nei kada kur dar mačiau ir aisbergai (vienas kurių paskandino „Titaniką“). Tai – dar „radikalesnė“ rytų Kanados patirtis, todėl apie Niufaundlendą parašiau atskirą straipsnį.

Daugelis ten tikriausiai nevažiuos, o Rytų Kanadą pasieks automobiliu per Monrealį (1250 km) ar Torontą (1930 km), arba skrydžiu į Halifaksą. Jei norima tiesiog pamatyti Fandžio įlanką, įspūdingiausius gyvuosius muziejus, toks kelias – pats tas!

Komentuoti