Meksikas – vienas didžiausių pasaulio miestų. 22 milijonai žmonių slėnyje tarp kalnų!

Kiek sluoksnių – it koks svogūnas – turi Meksikas! Kokie jie skirtingi ir kaip arti jie viens kito!

Smengantys kolonijiniai rūmai greta šiukšlinų lūšnynų. Amerikiečiai skaitmeniniai klajokliai šalia narkomafijos, banditų ir policininkų-reketininkų. Superbrangūs elitiniai restoranai tarp gatvės turgaus takerijų. Barokinės bažnyčios netoli altorių „Šventajai mirčiai“. Ispaniškai dainuojantys mariačiai, plunksnom apsikaišę indėnų šokėjai, į “kovas” stojantys kaukėti „lučadorai“… O visur po žeme – „užkastos“ actekų piramidės.

Praleidęs Meksike dvi savaites, susidūriau su visom šio miesto pusėm.

Meksiko centras: chaotiška didybė ir freskų spalvos

Ko jau ko netrūksta Meksike, tai didingos architektūros! Atsistojęs plačioje centrinėje aikštėje Zocalo, pažvelgęs į milžinišką barokinę Meksiko katedrą ar Prezidentūrą, jaučiausi tarsi kokioje Europos sostinėje… Buvo panašiai: iš Meksiko valdyta visa Naujoji Ispanija, svarbiausia europiečių kolonija Amerikoje.

Didybė aikštė nė iš tolo nesibaigia! Paeik į šiaurę – ir pasieksi puošnaus baroko Domininkonų bažnyčią, į vakarus – Bellas Artes teatrą, pastatytą jau po Meksikos nepriklausomybės, „naują Paryžių“ Meksike stačiusio diktatoriaus Porfirio Diaso laikais (~1877-1911 m.). Jo vestibiulis tiek sklidinas garsiausių freskų, kad net jeigu einantys į garsiuosius teatro tautinių šokių spektaklius norėdami ten “prasieiti” privalo pirkti atskirą bilietą…

Juk freskos – spalvingiausias iš Meksikos veidų, „meksikietiškiausia“ meno forma. Dėkoti reikia „Trims didiesiems“ freskų tapytojams – Diego Rivierai, Davidui Sikjerosui ir Klementei Orosko – kurie
~1920-1960 m. visur pritapė jų tiek, kad kiekviename iš svarbiausių Meksiko pastatų gali sustoti kokiam pusvalandžiui tyrinėdamas kokios nuostabiai detaliai ištapytos sienos istorines, kultūrines, alegorines prasmes. Kiekvienas žmogus freskose – tikra asmenybė, kiekvienas medis ar pastatas ne šiaip nupieštas. Štai aplink vieną Diego Rivieros freską „Sapnas apie sekmadienį Alamedos parke“ – įkurtas atskiras muziejus. Apie kiekvieną freskos gabalėlį prirašyta daugiau nei apie ištisą paveikslą eiliniame meno muziejuje…

Tiesa – su Meksikso didvyriais – tokiais kaip prancūzų imperialistus išvijęs liliputas prezidentas Benitas Chuaresas – Meksiko freskose petys į petį stoja ir ištisos eilės Leninų, Bakuninų, Marksų… Daugelis freskų tapytos tarpukariu, kai kraštutinė kairė dar daug kam atrodė „kelias į priekį“. Po 1910 m. revoliucijos Meksikas šaukte šaukėsi klasių kovos, bet ji taip ir neįsižiebė…

„Klasių skirtumai“ Meksikoje iki šiol – aštrūs aštrūs, tik jų ribos „pratirpusios“. Štai kai eidavome nuo Zocalo iki savojo buto septyni kvartalai šiauryn, vos anapus Dominikonų bažnyčios atmosfera staiga persimainydavo: mažiau šviesos, daugiau benamių, apleisti namai, šiukšlini šaligatviai… Parduotuvės ir gatvės „takerijos“ vos sutemus nuleidžia sunkias metalines langines, tik drąsiausi dar prekiauja – bet iš už grotų… Kaip sakė vietiniai, dar paeik šiauryn ir lauks „nesaugiausias Meksikos rajonas“ Tepito „kur net dieną nereiktų kišti nosies“, o mūsų butas, pasirodo, „ties riba, bet dar nebijokit“…

Žemėlapyje tos ribos nepažymėtos, bet ilgiau pabuvęs Meksike imi suprasti, kas juose „išduoda“ „nekokį rajoną“. „Google Maps“ rodo altorių „Šventajai mirčiai“ [Santa Muerte], kur tai kaukolėtai figūrai meldžiasi „visuomenės užribio“ žmonės? O gal Jėzui Malverdei [Jesus Malverde] – „šventajam narkomafijos globėjui“, kurio, aišku, nepripažįsta jokia bažnyčia? Ieškok viešbučio kitur! Nors dažnai ir norėdamas tokiuose rajonuose jo nerastum…

Gyvoji Meksiko kultūra – mariačiai, lučadorai ir raganiai

“Turistinės grožybės” su “pavojingu skurdu” susiduria ties Peru gatve. Bet aplink tą gatvę plaka ir dvi “gyvosios Meksiko kultūros” širdys.

Į pirmą jų kelią randa daugelis turistų, kad ir kaip juos gąsdintų vietiniai („apgaus“, „apvogs“). Garibaldžio aikštė, amžinai skambanti tradicinės Meksikos mariačių muzikos ritmais. Nors toms romantiškai kaimiškoms dainoms nereikia ir tos aikštės – mariačių mieste tiek, kad, atrodo, bet kurioj centro kavinėj prisėsk, ir nespėjus atnešti maisto jau „prisistatys“ muzikantas su gitara, ar ištisa jų grupė. Priešingai vakarų „gatvės muzikantams“, jie groja prie tavo staliuko “asmeniškai” ir tik tada, jei susimoki: vieni turistai tuo skundžiasi („net Garibaldžio aikštėje mažai mariačių girdėjau, nes niekas šalimais jų nesamdė“), bet man tai kaip tik patiko: nėra spaudimo susimokėti už muziką, jei jos tuo metu tau nereikia.

Tuo tarpu antroji meksikietiškos gyvosios kultūros širdis žinoma mažiau kam, bet mane pribloškė dar labiau. Tai – Koliziejaus arena, kurioje vyksta luča librės kovos. Muzikuoja kiekviena šalis, o lučadorai – grynai Meksikos reiškinys! Kaukėti kovotojai, ringe vaidinantys akrobatines kovas. Tik iš pirmo žvilgsnio panašu į amerikietiškas imtynes (prowrestling), nes tradicijos čia visai kitos: mažiau spektaklio, daugiau skrajojimo, o kovotojai-herojai gyvena kažkokiame fantastiniame pasaulyje su savo taisyklėmis. Jie prieš fanus nenusiima kaukių – daugybės jų vardai nežinomi, o garsiausias lučadoras El Santo net palaidotas su kauke! Tik pralaimėjęs kovą „kaukė prieš kaukę“ lučadoras netenka savo kaukės ir paslapties visiems laikams – tai „luča librės visatoje“ didžiausia negarbė. Praradęs kaukę, galės lažintis tik iš plaukų nuskutimo (irgi pažeminimas)…

Koliziejaus arenoje luča librė verda nuo 1943 m. Tada pasaulis skerdėsi, Meksike klestėjo taika, o šios kovos iš „trumpo cirko“ prieš kokį spektaklį virto ištisa Meksikos tradicija… Bet šiandien luča librės „širdis“ yra už bet kurią bet kurio sporto Lietuvos areną didesnė 16 000 vietų „Arena Mexico“, kur lučadorai kaunasi daug kartų į savaitę.

Dar kita „gyva“ Meksikos tradicija – raganiai, raganos (brujas), visokie jų laiminimai, užkeikimai, užkeikimų nuėmimai. Būrėjai ir indėniškom plunksom apsikaišę laimintojai apspitę visą Zocalo. Įdomu buvo juos stebėti nuo vienos daugybės kavinių-terasų didingų paaikščio rūmų viršuje. Tiesa, meksikietiški takai ten kainavo šešis kartus daugiau nei gatvės takerijose vos keli kvartalai Tepito link…

Policininkai-reketininkai ir amerikiečių darbo nuotoliu Meka

Mechiko centre daug policijos dažnai zuja policija. Iš pradžių atrodė, gal tos vietos saugesnės… Bet paskui vos patys netapome… policininkų aukomis!

Tai įvyko prie Meksiko oro uosto, vos išsinuomojus automobilį. Pradėjo sekti pareigūnai su motociklais, bet užuot stabdę, liepė važiuoti iš paskos, sustoti kažkur skersgatvyje. Ten aiškino, neva „viršijom greitį“ (neviršijom, jokių įrodymų nepateikė), gąsdino, kad „atims teises ir reiks atsiimti miesto centre rytoj“, o galiausiai rėžė tai, dėl ko visas tas šou ir prasidėjo: „ten bauda bus 400 eurų, bet mums jei duosit grynais užteks 200 eurų“. Apie šią apgavystę girdėjome – policininkai „už negražias akis“ baudžia ir baudžia tūkstančius turistų… Vaidinome, kad nemokame ispaniškai, skambinsime konsului ir pan. (na, juk nepagrasinsi „skambinsim policijai!“). Galiausiai policmafijozai „atsikabino“. Ko tik paskui negirdėjom iš kitų turistų – štai vieną pareigūnai žadėjo patalpinti 3 dienoms į kalėjimą nes „gėrė alkoholį viešoj vietoj“. Aišku, iš karto siūlė sprendimą – didelį kyšį.

Savo kailiu patyriau, kuo Meksiko gyventojai skundžiasi seniai – policija, deja, čia tarsi dar viena mafijos grupuotė, ne tik kad netiria nusikaltimų, sėdi „mafijos kišenėje“, bet dar ir pati reketuoja! Kai iš manęs “Uber” vairuotojas Meksike pavogė mobilųjį telefoną, policininkė tiesiai šviesiai pasakė, kad jo neieškos…

Šitam kontekste man be galo sunku suprasti, kodėl Meksiką taip pamilę amerikiečiai. Čia jie keliasi „su visam“, dirba nuotoliu. Na, aš pats dirbu nuotoliu nuo 2017 m. iš viso pasaulio ir Meksikas tam atrodo viena netinkamesnių vietų… Visos problemos su saugumu, nuolatiniu smogu ir kamščiais (nepaisant daugiaaukščių kelių), „silpnu“ internetu, kondicionierių stoka (neva “aukštai, tai nereikia”, bet karšta). O dar Meksikas ir tikrai brangus – už nakvynes, maistą (išskyrus takus ar kesadiljas gatvės kioske), tenka mokėti kaip Europoje.

Bet kad patys amerikiečiai meksikiečius ir išlepino. Amerikiečiai lengvai „pasimauna“ ant tokių apgavysčių, tad apgavikai (pvz. tie policininkai) jas kartoja ir kartoja. Amerikiečiai palieka milžiniškus arbatpinigius, paskui kekvienas padavėjas iš „šviesiaodžio“ tokių ir tikisi. Amerikiečiai lengva ranka moka dešimtis eurų už pietus ar šimtus eurų už nakvynę („Kaip pigu, kaip pigu, Meksike butas kainuoja kaip Niujorke motelio kambarys“) – tad Meksikos viešbučiai ar higieniškesni restoranai ir sukėlė kainas iki tiek. Na, yra „10% pigiau nei JAV“ ir jau amerikiečiai, nebuvę niekur giliau Lotynų Amerikoje, džiaugiasi…

Tie, kas turi ką pasiūlyti amerikiečiams (būstų, restoranų šeimininkai, suvenyrų pardavėjai) – irgi džiūgauja, bet kiti meksikiečiai skundžiasi „prarandantys savo miestą“. Jiems tenka išsikelti iš į nesaugesnius rajonus, nes namų savininkai verčiau nuomoja juos per AirBnB mokesniems amerikiečiams. Prieš keliaudamas visada daug pasižiūriu dokumentinių filmų, analitinių laidų apie vietas, kur keliausiu – ir apie jokią kitą vietą filmuose nemačiau tiek keliamų kontroversijų dėl dirbančių iš ten nuotoliu, kaip apie Meksiką. Nes joks kitas didmiestis nėra skurdesnės šalies sostinė šalia pat turtingos 300 mln. gyv. šalies. “Dėl AirBnB aš praradau namus, dėl AirBnB aš praradau namus! Kur buvo peluqueria dabar barber shop’as!” – ispaniškai traukė gatvės muzikantas, rinkdamas pinigus iš teksto nesuvokiančių JAV naivuolių.

O iš tikrųjų viską nulėmė… 2020-2021 m. COVID pandemija. Meksika viena pirmųjų regione pilnai „atvėrė sienas“ amerikiečiams, nereikalavo skiepų. Daugybė amerikiečių spjovė į savo „karantinuotus“ ofisus ir nusibodusius namus: lėkė dirbti nuotoliu iš Meksiko, kur šilčiau, laisva, tuomet dar pigiau nei dabar – bet arti sugrįžti „jei ką“. Jie papasakojo apie savo „genialų atradimą“ draugams, parodė socialiniuose tinkluose draugų draugams, šie ir po pandemijos sekė jų pėdomis. Ir štai Meksikas amerikiečiams tapo „darbui nuotoliu tinkamiausio didmiesčio“ sinonimu, „juk šitiek tautiečių ten smagiai šiltai dirba“…

Bet esu įsitikinęs, jei būtų pakeliavę po pasaulį plačiau, 95% jų tikrai nedirbtų iš Meksiko…

Meksiko Amerikiečių kolonijos: Roma, Kondesa

Gal todėl amerikiečiai taip nenusivilia Meksiku, kad čia gyvendami jie… to Meksiko nemato? Mato kiekvienas tik savąją “American Colony”, o jų čia jau kelios. Vaikščiodamas Romos, Kondesos rajonų jaukiomis medžių pauksmėmis anglų kalbos girdėdavau ne mažiau, nei ispanų. XX a. pradžios Porifriato laikų elito dvarai ir tarpukario daugiabučiai čia virto prabangiais steikų restoranais, iki ryto dirbančiuose baruose tekilą ir meskalį stumia alus ir vynas, angliški meniu tapo norma, o butų nuomos kainos išaugo “aukščiau stogo”. “Kur buvo peluqueria, dabar barber shop’as” – prisiminiau tą dainą… Pataisyčiau – “kur buvo peluqueria, dabar šuniukų spa”. Net “šunų kirpyklos ant ratų” prie parkų atvažiuoja, šuniukų vedžiotojai tuoj joms priveda klientų.

Amerikiečių kolonijos plinta ir nors “realybė” – elgetos, narkomanai – visada už keleto kvartalų, daugelis “ilgalaikių svečių” nekiša nosies iš savųjų burbulų. “Meksike saugiau nei Amerikoje” – giriasi jie. Mat Amerikiečių kolonijos – policijos teritorija. O mėlynai-raudoni švyturėliai visiems atvykėliams daug “jaukesni” nei juodieji kartelių visureigiai. Kad ir duokles renkasi vienodai…

Anapus Romos ir Kondesos driekiasi Polankas – tarp modernių jo dangoraižių visi prabangiausi prekės ženklai ir įspūdingasis garsių dailininkų vardų kupinas Soumaya muziejus. Karloso Slimo dovana miestui. Vienu metu jis buvo turtingiausiu pasaulio žmogumi! Ir jis irgi gyvena Meksike.

Meksiko “ekonominė širdis” nuolatos juda į vakarus ir dabar jau, sakoma, pasiekė Santa Fe, naująją dangoraižių kalvą aplinkui didžiausią Meksikos prekybos centrą. Dabar didysis verslas keliasi tenai, gatvėmis zuja kostiumuotas ir kostiumėliuotas “biurų planktonas”, čia vadinamas godinezais. Jie Meksike laikomi subkultūra, nes “darbas tvarkingam ofise nuo 8 iki (…)” čia tebėra išimtis, o ne visuotinė norma.

Gi viską valdantis didysis elitas seniai gyvena “įtvirtintuose rajonuose”, pro kuriuos supančias elektrifikuotas sienas apsauginiai be reikalo jokio prašalaičio neįleis.

Čapultepekas ir actekų sostinė po žeme

Kitur pasaulyje miestus lengva skirstyti rajonais – yra senamiestis, yra nauji rajonai. Yra brangūs, yra pigūs. Meksike viskas labiau „susilieję“. Pavažiavęs nuo centro į vakarus modernia dangoraižių apsupta Paseo de la Reforma su svarbiausiais šalies paminklais (Nepriklausomybės angelas) pasieki vėl senus Čapultepeko rūmus parke, statytus dar kolonijiniais laikais. Juose gyveno imperatorius Maksimilianas II, kurį į Meksikos sostą jėga mėgino pasodinti prancūzai…

Šalimais – ir Antropoligijos muziejus, tiesiog sprogte sprogstantį nuo visų senųjų Meksikos civilizacijų menų ir amatų: man tai vienas įspūdingiausių muziejų apskritai! Šalimais išvydau dar vieną „gyvos indėniškos kultūros“ ritualą – voladorus, kurie, sukdamiesi it dervišai, prisirišę virvėmis už kojų leidžiasi žemyn nuo aukšto stulpo…

Iki tapo Meksiku, šis miestas vadinosi Tenočtitlanu. Ši indėnų actekų imperijos sostinė glaudė 200 000 žmonių – vienas didžiausių pasaulio miestų tuo metu. Bet iš to neliko nė žymės! ~1519 m. atvykę ispanai ne tik perstatė piramides bažnyčiomis ir rūmais, tačiau net kraštovaizdį pakeitė iš pagrindų! Tenočtitlanas stovėjo milžiniško kaip dešimtadalis Lietuvos ežero saloje. O ispanai tą ežerą „užkasė“ ir dabar miestas lygumoje.

Bet Meksike viskas – sluoksniais – ir įsižiūrėjęs tai matai. Daug senų pastatų susmegę, kreivi, o žemės drebėjimai čia itin „mirtini“ (1985 m. žuvo 5000-10000 žmonių) – „ežero dugno“ gruntas visiškai netvirtas. O Meksiko centro tiesios ispaniškos gatvės čia švelniai pakyla, čia nusileidžia – po asfaltu pūpso šventųjų piramidžių liekanos…

Tik svarbiausioji Tenočtitlano šventykla (Templo Mayor) vėl atkasta – panorėję “vėl atrasti savąją istoriją”, meksikiečiai nepagailėjo viršum jos stovėjusių ispaniškų namų. Ten sužinai kaip actekai dievams aukodavo žmones, kad „saulė suktųsi“, išplėšdavo širdis, kūnus mesdavo nuo piramidės. Bet juk viso miesto nenugriausi, tad didžioji dalis istorijos taip ir liks užkasta…

Jei nori pamatyti daugiau, privalai važiuoti anapus Meksiko priemiesčių. Geriausia – į Teotihuakano priemiestį, į kurį kasdien išvyksta dešimtys ekskursijų. Ten išlikęs indėnų miestas iš laikų dar prieš actekus, 2000 metų atgal, su vienomis didžiausių pasaulio piramidžių ir kilometrinėmis saulės kepinamomis alėjomis tarp jų… Kai ten keliavau pirmą kartą, dar galėjau į jas užlipti, bet dabar tai uždrausta. Masinio turizmo minusai! Laimė, bent liko skrydžio oro balionu virš piramidžių magiškoji patirtis… Aišku, senovėje jos buvo dar įspūdingesnės, nes spalvotos, nes dekoruotos visokių žvėrių snukiais – Antropologijos muziejuje gali pamatyti, kaip atrodė anais laikais.

Meksiko transporto chaosas ir tolimesni rajonai

Masinis turizmas turi ir pliusų – ekskursijų pasiūla didžiulė. Nuo nemokamų (už arbatpinigius) pėsčiom po centrą iki hop-on-hop-off autobusų iki kasdienių išvykų į įvairiausius tolimesnius rajonus ir priemiesčius.

O įdomybių toliau nuo centro Mechike gausu. Kojoakano priemiestyje gyveno garsioji dalininkė Frida Kahlo (yra jos muziejus), jos vyras freskų maetsro Diego Riviera, nuo Stalino pasprukęs Levas Trockis (ten ir nužudytas Stalino pakalikų)… Dabar šis rajonas – dar viena „gentrifikuota“ zona, kurio brangoko turgaus apylinkės pilnos Meksiko „vidurinės ir aukštesnės“ klasės atstovų.

Nacionalinis universitetas ir Olimpinis stadionas žavi įspūdingomis lauko freskomis, Gvadalupės Mergelės bazilika – švenčiausia visos Meksikos vieta – amžinai lūžta nuo piligrimų, atmenančių, kaip Mergelė Marija apsireiškė indėnės pavidalu.

Ir net paskutinius didžiųjų ežerų fragmentus gali ten rasti. Sočimilko [Xochimilco] kanalai, į kuriuos su tekila ir alum, takais ir kesadiljom specialiais laivais be paliovos išplaukinėja meksikiečių šeimos, draugų kompanijos ir vienas-kitas gerokai permokėjęs turistas.

Deja, pasiekti viešuoju transportu viską kiek sudėtingiau, nes Meksike jis toks chaotiškai „durstytas-sudurstytas“ iš skirtingų transporto rūšių, kurių kiekviena turi savo simbolius, maršrutų paskelbimo, apmokėjimo būdus, kainas. Metro, “lengvasis geležinkelis” „ratinis tramvajus“, mažesni autobusai, troleibusai… Ir dažnai tenka persėsti iš vieno į kitą. Žaviausi – lynų keltuvai (Cablebus ir Mexicable sistemų), tiesa, iš jų matai ne Meksiko centro grožį, bet daug „proziškesnius“ priemiesčius, kai kurie kurių kartais vadinami lūšnynais. Tuos palaikius baltų plytų namus ~1950-1970 m. spėriai pasistatė žmonės, plūdę į Meksiko miestą iš kaimų, staiga paversdami Meksiką vienu didžiausių pasaulio miestų.

Meksikas – pirmasis globalinis miestas?

„Meksikas buvo pirmasis globalinis miestas“ – netoli plačiosios centrinės aikštės Zocalo man sakė vietos gyventojas – „Čia dar prieš 500 metų susitiko visi žemynai“.

Iš tiesų! Naujoji Ispanija buvo pagrindinė europiečių kolonija Amerikoje. Bet iš Meksiko valdyta ne tik ji, o ir Filipinai Azijoje. Azijos prekes ispanai plukdydavo per Ramųjį Vandenyną Meksikan, čia registruodavo, ir tik tuomet per Atlantą siųsdavo Kordobos link. „Užvežė“ ispanai ir vergų iš Afrikos – dar tuomet, kai dabartinėse JAV ar Kanadoje dar išvis gyveno beveik vien indėnai.

Tiesa, kai visas Meksikos indėnų auksas buvo seniai išvogtas, kai Ispanijos Imperija žlugo, Meksika ilgam „pasitraukė į antrą planą“ globaliajame teatre. Priešingai įvairiems JAV, Australijos, dabar ir Europos miestams, Meksikoje naujų imigrantų buvo mažai, o senosios tautos – indėnų, europiečių palikuonių, afrikiečių vergų – karta po kartos per šimtmečius „susiliejo“ į vieną „metisų rasę“.

Ir visgi nors kai kurie Meksiko gyventojai giriasi „visi mes – maišyto kraujo“, iš istorijos miglų net šiame didmiestyje „prasišauna“ visokiausios tradicijos – ir ispaniškos, ir indėniškos, ir bendros, ir jau naujos, visiškai meksikietiškos. O Meksiko kaip „amerikiečių skaitmeninių klajoklių“ centro statusas suteikia miestui naujų (ar seniai prarastų) tarptautinių spalvų.

Nežinau, ar norėsite čia pasilikti ilgam – Meksika didelė, įspūdingų vietų joje daug. Bet Meksikas neabejotinai yra šalies vartai, ir stabtelti čia kelioms dienoms kelionės pradžioje ar pabaigoje, pasigėrėti architektūra, freskomis, luča libre, mariačiais, muziejais – tikrai verta.

---

Visi mano kelionių po Meksiką vadovai

---

1. Meksika – piramidės, bažnyčios ir mirtis
2. Meksikas – baisus didingas metropolis
3. Jukatanas – Meksikos kurortai, džiunglės, piramidės
4. Šiaurės Meksika – Meksikos laukiniai vakarai