Saugumas Meksikoje

Didžioji Meksikos dalis – šiaurės Meksika – beveik nelankoma keliautojų. Kiekvienas kelias, kiekvienas pakelės miestelis alsuoja baisiomis istorijomis apie kartelių žiaurumus. ir tik nelegalai link išsvajotų JAV čia žygiuoja voromis.

Tačiau gamtos grožybės čia prilygsta JAV gamtos stebuklams. Yra net kanjonas, didesnis už Didįjį kanjoną…

Automobiliu apsukome šiaurės Meksiką, nuo sostinės Meksiko beveik iki JAV sienos ir atgal – ir to sauso, dykumėto krašto dvasią sudėjau į šį straipsnį.

Nuo turistų minių – į mirusiųjų šalį

Išvažiavus iš sostinės Meksiko į šiaurę, peizažas ir atmosfera greitai persimainė. Iš pradžių dar laukė garsusis Teotihuakanas, tūkstantmečių paslaptingų piramidžių miestas – paskutinė vieta, kur „skendome žmonių jūrose“, nors ir tai tik dieną, užplūdus iš sostinės vienadieniams turistiniams autobusams.

Dar už 110 km Tuloje garsiųjų grėsmingų toltekų civilizacijos skulptūrų papėdėse jau kartais pasilikdavom visai vieni.

Dar už 200 km – San Migelis de Aljendė ir Gvanachuatas, paskutiniai turizmo „avanpostai“ prieš Meksikos laukinius vakarus. Jaukus An Migelio senamiestis jau dešimtmečius pavergia JAV senjorų širdis: čia jie apsigyvena su visam arba bent žiemoja. „Pirmąją pensininkų kartą“ atviliojo galimybė gaunant amerikietiškas pensijas gyventi „kaip karaliui“. Tos žemos kainos seniai pranyko, bet ne San Migelio trauka: dabar jis vilioja įvaizdžiu, iščiustytais kolonijiniais namais, rūmais ir bažnyčiom, stogų restoranų prabanga, amerikietiška hipsterine švara ir tvarka. Tik spalvos ir oras – meksikietiški. Tokia idealizuota Meksika – šitokia priešinga tam, kas laukė toliau į šiaurę…

Gvanachuatas jau parodė tamsesnį ir tikresnį Meksikos veidą. Požeminiai keliai, nusausintomis upėmis vingiuojantys po puošniaisiais senamiesčio mūrais, alsuoja tamsa. O Mumijų muziejų reikia pamatyti, kad patikėtum. Mumijos ten ne kokių senovės faraonų, o tiesiog iš vietos kapinių! Mat Meksikoje už kapą giminės turi mokėti nuomą, jei nemoka – kaulai ištraukiami ir suverčiami į bendrą „kaulidę“. Bet štai Gvanachuate kriptose rado ne kaulus, o sudžiūvusias pajuodusias mumijas. Sustatė jas atrėmę į sienas, fotografai dėliojo į meniškas kompozicijas savo nuotraukoms, o režisierius F. Kurielis pastatė filmą, kur jos – atgijusios – kovojo su garsiuoju superherojum-lučadoru „El Santo“. Pažiūrėję tą kultinį filmą meksikiečiai ėmė dalinti kyšius kapinių prižiūrėtojams, kad leistų išvysti mumijas, ir galiausiai savivaldybė nutarė uždirbti atidarydama muziejų. „Ši moteris buvo palaidota gyva, bandė išsivaduoti, todėl rankos sudėtos šitaip“ – pasakoja prižiūrėtojas – „Šitas nudurtas, todėl krūtinėj skylė ir oda ten pajuodijusi labiau nuo kraujo“, „Čia mažiausia pasaulio mumija, ką tik gimęs vaikelis – ir jis mirė, ir motina, jį gimdydama – ta motina guli štai čia“. Pajuodijusios mumijos – galingas „memento mori“ – o kam neužtenka šalia dar siaubo kambarys, dar mirusių vaikų nuotraukos. Jas linksmai žiūri tėvelių atsivesti penkiamečiai, septynmečiai „pypliai“ – šis muziejus Meksikoje laikomas „šeimynine pramoga“. Prie išėjimo, aišku, „mirtiškų“ suvenyrų parduotuvė.

„Neskoninga“? Ne Meksikoje! Mirtis čia užima ypatingą, kitokią vietą. Aguaskalientese šiauriau Gvanachuato laukė Nacionalinis mirties muziejus, kuriame – visas „mirtinas“ Meksikos menas. Kaukolės, velniai besimylintys su giltinėm, mirties medžiai, lavonų paveikslai. Tokių kūrinių istorija gili – panašius kūrė indėnai ir atėjusi ispaniška katalikybė ne tik to nepakeitė, bet ir pati tuo persisėmė. Katalikiška Visų šventųjų diena virto spalvingu „Dia de los Muertes“… Viena šios šventės tradicijų – „tekstinės kaukolės“ (calavera literaria) – tokius eilėraščius rašai ir draugams, ir įžymybėms, ten it nekrologe papasakoji kaip tas žmogus mirė. Kas nors daug rūko? Sueiliuok, kaip jis besikankindamas mirė nuo plaučių vėžio, ir nusiųsk jam savąjį šedevrą Dia de los Muertes proga. Laikraščiai tokias “dedikuoja” politikams…

Nejauku? Bet šiaurės Meksikoje – kaip visur pasauly – bijoti reikia ne mirusiųjų, o gyvųjų.

Kaip važiavome per nematomas mafijos valstybes

„Kur Meksikoje nesaugu?“ – paklausę to vietinių, išgirdavome vis ką kita. Nes situacija nuolat keičiasi, nematomi narkomafijos gaujų frontai nuolat juda. Kas vakar buvo dar „pakenčiamas miestas“ šiandien gali būti „užkeikta zona“ iš siaubo trilerių, aprašyta kaip „turistams uždrausta“ užsienio reikalų ministerijų perspėjimuose ir naujausiuose „Lonely Planet“ tipo knygų leidimuose.

Mūsų kelionės metu viena vietų, apie kurią gąsdino labiausiai, buvo Sakateko valstija. „Į šiaurę galit važiuoti, bet apvažiuokit Sakateką, visą valstiją“ – sakė Meksike, o paieška ispaniškajame internete parodė kodėl. Per Sakateką ėjo kelias į JAV, esminis narkotikų eksporte, ir dėl jo vyko rimtas gaujų susirėmimas. Vienas liūdniausių miestų pakeliui – Fresniljas, kuriame dingdavo vidutiniškai vienas žmogus per dieną. Mamoms belikdavo spėlioti ar jų sūnūs nužudyti, ar prievarta paimti gaujų „kareiviais“, o kartą kartelio smogikai puolė atiminėti pravažiuojančių vairuotojų mašinas ir čia pat padeginėti, kad degėsiai užkirstų kelius konkurentų karteliams. Aišku, dingimas ar autoplėšimai – tik „ledkalnio viršūnė“ – Meksikos „raudonojoje spaudoje“ ir atitinkamuose tinklapiuose kasdien skaitydavau naujienas, kaip ant tiltų „perspėjimui“ mafija kur pakabino lavonus ar paliko prie kokios savivaldybės dešimčių nukirstų kojų, rankų bei galvų “komplektą”. Dažnai tokias žinias skaitydavau iš tų miestų, kuriuos ką tik pravažiavome ar netrukus kirsime.

Deja, kelių į šiaurę Meksikoje nedaug – ko reikia narkoprekeiviams, reikia ir šiauryn važiuojantiems „keistuoliams turistams“. Beliko vadovautis patarimu važiuoti tik dienom, tik mokamais keliais. O jų kainos primena „duokles“: už pavažiavimą kokius 150 km susimoki 25 EUR, už 300 km ir 50 EUR. Vien už kelią! O sutaupai kartais tik kokį pusvalandį, nes kai kurie mokami keliai net nėra magistralės. Bet moki už saugumą…

Nieko tikrai siaubingo pakeliui nematėme – nors per šiaurės Meksiką nuvairavome iš viso virš 6000 km. Net ir ten didžiausia tikimybė, kad viskas bus gerai. Tik tornadus primenantys “smėlio viesulai” neįpratusią akį gal kiek gąsdins…

Aišku, situaciją suvoki iš smulkmenų. Pilna visokiausių policijų, kariuomenės. Džipų vilkstinės su kulkosvaidžiais ir kulkosvaidininkais, šarvuočiai. Jei būčiau skaičiavęs, karinių automobilių šiaurės Meksikoje mačiau kelis šimtus, visi tarsi paruošti frontui, bet iš tikro vidaus karui… Tik ar jis vyksta ar viskas sutarta?.. Žemėlapiai pilni ne tik altorių Šventajai Mirčiai, bet ir “narkomafijos globėjui” Jėzui Malverdei. Degalinių tualetuose už grotų paslėptos muilo dėžutės.

Turėtum jaustis saugiau? Anaiptol. Meksikoje užsieniečiui net didesnė tikimybė nukentėti ne nuo mafijos, o nuo policijos. Karteliai, sako, turistų privengia (nereiškia, kad nepuls smulkesni vagys, plėšikai ar kiti banditai). O daugelis ilgiau čia gyvenančių užsieniečių turi galybę pasakojimų apie tai, kaip juos reketavo ar net apvogė Meksikos pareigūnai, o su tokiu reketu susidūrėme ir mes: dar sostinėje Meksike pareigūnai, liepę užsukti į kažkokį skersgatvį, reikalavo iš mūsų 200 eurų kyšio už išgalvotą pažeidimą, gąsdindami visokiom nemaloniom pasekmėm (kai suprato, kad suprantame “kas ir kaip”, po keliolikos minučių patys atstojo ir nuvažiavo gaudyti mažiau Meksiką perpratusių aukų).

Nesaugumą liudijo ir gausybė dingusių asmenų nuotraukų, bergždžių teisingumo reikalavimų, išklijuotų ant pakelės miestų elektros stulpų ar kelio mokėjimo punktų. Toks vaizdas vis kartojosi ir kartojosi it koks dežavu: augalotas vyras iš savo pikapo stebi kelią, gatvę ar įvažiavimą į prastesnį miesto rajoną. Sako, tai narkokartelių „žvalgai“, bet įrodymų neturiu.

Kuo šiauryn važiavome, tuo labiau pakelės panašėjo į… Švento Jokūbo kelią. Tik nešini kuprinėlėmis į šiaurę pavieniui ir būriais žygiavo ne piligrimai, o nelegalūs migrantai: pavieniai vyrai ir ištisos giminės. Daugelis iš tų šimtų tūkstančių eina skersai visą Meksiką iš Centrinės Amerikos ir dar toliau. Ir visų jų tikslas išsvajotosios JAV. Pakeliui jiems tenka sumokėti daug kyšių, duoklių, o moterys neretai Meksikoje ir išprievartaujamos. Juk nepasiskųs.

Važiuojant automobiliu pavojai kiti. “Netikėtos” duobės. Visos šiaurės Meksikos pakelės – tikras padangų kapinynas. „Vidury niekur“ ratus keičiantys vairuotojai. O juk tai vienas pavojingiausių dalykų ten sustoti… „Kad tik mums netektų…“.

Deja! Mūsų padanga sprogo ištuštėjusiam nemokamam kely kur neveikė joks mobilusis ryšys. Paaiškėjo, kad autonuoma įdėjo netinkamą domkratą, o jokie reti pravažiuojantys vairuotojai nedrįso stoti padėti nemokamame kelyje (visi šiaurės Meksikoje žino, kad vaidindamos automobilio gedimą aukas dažnai susistabdo pagrobėjų gaujos). Laimė, padėjo gretimo kaimo gyventojai. Ir pinigų atsisakė. Ratų taisymo sistema ten gerai „įsukta“ – autonuomos duotą mažesnį atsarginį ratą artimiausiame miestelyje servise greitai pakeitė atgal į didesnį, ir tinkamą padangą pardavė. Iš pradžių galvojome, kad „dienos nebėra“, bet per visą situaciją praradom tik kokias 40 min, per visą dieną sėkmingai sukorėme 740 km (tokie šiaurės Meksikoje atstumai!).

Ir šiaurės Meksikoje yra gausybė gerų, paslaugių, darbščių žmonių. Nuo to tik dar liūdniau, kad jiems tenka gyventi viso to reketo, kartelių ir (taip) policijos priespaudoje.

Šiaurės Meksikos dykumų miestai ir JAV įtaka

Šiaurės Meksika – tokia laukinių vakarų dykuma. Aukščiai toliau vandenyno nemaži (~2000 m), tad dienos karštos, bet naktys vėsios. Kiekvieno miesto centre – įspūdinga rusva katedra puošniu „čurigeresko“ stiliaus fasadu bei „Plaza de Armas“ – ginklų aikštė, į kurią kadaise, užpuolus priešams, miestelėnai būdavo šaukiami susirinkti ginklų. Nuo tos aikštės atsišakoja visa eilė gatvių. Jei miestas lygumoje – gatvės tiesios, jei tarp kalnų – viską diktuoja reljefas.

Vieni senamiesčiai, kaip Sakateko miesto, gražūs – nes apsupti kalnų, nes pilni iš brangiųjų metalų kasybos kolonijiniais laikais pelnų pastatytų didingų pastatų. Kiti – kaip Čihuahua ar koks Toreonas – nykesni, „pravalyti“ žemės drebėjimų ar griovimui nusiteikusių architektų, katedras ten supa visokios „architektūrinės dėžutės“.

Kuo arčiau valstybių siena, tuo viskas panašiau į JAV. Daugiau amerikinių prekės ženklų, „prekybos parkų“, vis sunkiau įsivaizduoti gyvenimą be automobilio. Jei parodytum trečio pagal dydį Meksikos miesto Monterėjus nuotrauką, gal spėčiau, kad fotografuota JAV: dangoraižiai, keliaaukščiai keliai… Tik kalnai aplink aukšti, nuostabūs. Ir kainos, važiuojant tolyn sostinės Meksiko iš pradžių vis besileidusios, arčiau JAV vėl pasuka stačiai aukštyn. Palei pačią sieną – liūdniausiai pagarsėję nusikalstamumu miestai, kaip Tichuana ar Siudad Chuaresas, iš kur „diriguojami“ narkotikų ir nelegalų srautai.

Bet JAV-Meksikos sienos nesiekėme. Mūsų – ir daugelio turistų, kurie dar užklystą į tą regioną – tikslas buvo į vakarus nuo Čihuahua – Vario kanjonas.

Vario kanjono grožis ir siaubas

„Vario kanjonas didesnis ir gilesnis už JAV Didįjį kanjoną“ – skelbia bukletai. Ir iš tiesų jis be galo įspūdingas. Tiesa, jei Didysis kanjonas – vienas, tai Vario kanjonas iš tikro – šešių kanjonų „tinklas“. Didžiausiųjų net dugną sunku pamatyti nuo pakelės aikštelių. Viena geriausių vietų tam pasirodė Divisadero esantis Barrancas del Cobre nuotykių parkas, bet net ir ten dugno nuo šlaito nematai – teko keltis ant arčiau kanjono vidurio iškilusios uolos specialiu lynų keltuvu.

Vario kanjono miesteliai, ypač Krilis (Creel), primena kurortus: restoranai, šviesos naktį, su garsia muzika važinėjantys meksikiečių pikapai. „Čia saugu“ – tikino viešbučio šeimininkas. Bet turistus sutikome beveik vien meksikiečius. Užsieniečiai čia dažniausiai drįsta atvykti vienu metodu – El Chepe traukiniu, kurio vaizdingas geležinkelis kerta kanjoną. „Nepriklausomi keliautojai“ kaip mes tokie reti, kad viešbučio šeimininkas nesvarstydamas tokios galimybės vakare siūlėsi „paimti iš traukinių stoties“, o net pamatęs, kad atvažiavome automobiliu, užsimiršęs ryte klausė, „ar rytoj išvažiuosime traukiniu?“…

„Nepriklausomi žygiai“ čia, sako, pavojingi. Ne dėl to, kad nuo uolos nukrisi. Vario kanjone auginami narkotikai ir gilyn ėję turistai pasakoja sutikę ginkluotų kartelių atstovų. Esą tarpeklio apačioje jie net aplink automobilių, Batopilas kaimą, automatais mosuoja. Mes ten nevažiavome – trūko laiko. Ir viršuj įdomybių pakako: indėnai raramuriai, kurie, užuot vaikščioję, bėgioja, žavūs miškai ir nuostabūs vaizdai žemyn.

Čihuahua valstija keturis kartus didesnė už Lietuvą ir kas „arti“ ten suvokiama kitaip. Vario kanjono kaimų restoranuose pilna karšto tąsaus menonitų sūrio – nes to paties turistinio regiono dalimi laikomos ir menonitų kolonijos prie Kautemoko (Cuauhtemoc) miesto ~150 km šiauriau. Tai – unikali vokiečių religinė bendruomenė, kuri prieš daug šimtmečių pasitraukė iš Vokietijos, bet išlaikė ir savo kalbą ir tikėjimą. Menonitų muziejaus ekskursijoje vaizdžia išgirdome, kaip jie klajojo po pasaulį: iš pradžių traukėsi į Prūsiją, vėliau XVIII a. Rusiją, šios carams įvedus privalomą karinę tarnybą XIX a. pabaigoje bėgo į Kanadą, o šiai įvedus privalomą valstybinį švietimą – tarpukariu – į Meksiką. Dabar, sako, dėl nusikalstamumo pamažu traukiasi į Boliviją, kur menonitų skaičius auga. Apie 75 000 jų vis dar gyvena Meksikoje, ypač Čihuahua, ten ištisi kaimai vokiški-krikščioniški. Tradicinių rūbų nebedėvi ir muziejuje matytų dukroms beveidžių lėlių (“kad nesusikurtų grožio idealo”) nebedovanoja, bet kalbą ir tikėjimą išlaikė neįtikėtinai puikiai.

Šiaurės Meksikoje nėra jokių šalį išgarsinusių piramidžių. Didžiosios indėnų civilizacijos „užsibaigdavo“ Meksiko apylinkėmis. Didžiausias „paslaptingas praeities stebuklas“ šiaurėje – Pakimės [Paquime] iš molio drėbtas miestas, kur atšiauriame dykumų klimate indėnai gyvendavo pusiau po žeme. Ties Meksikos šiaure didžiosios actekų, toltekų, Teotihuakano civilizacijos užleisdavo vietą technologiškai labiau atsilikusioms šiuolaikinių JAV indėnų tautoms, Pakimėje dar gyvenusioms sėsliai, bet dar toliau į šiaurę klajojusioms be nuolatinių tėvynių.

Apleisti laukiniai vakarai pakeliui atgal

Sausos Šiaurės Meksikos dykumos, įspūdingi kalnai toliuose atviliojo net garsiausius Holicudo režisierius, kurie čia filmavo savo vesternus. Paseo de Viejo Oeste prie Durango miesto kinas niekada nesibaigia. Buvusi filmavimo aikštelė virto zona „vesterniškoms“ asmenukėms prie visokių saliūnų, to meto kostiumais vilkinčių aktorių ar karietose. Gali išsidažyti veidą indėniškai, lankyti „žiaurų“ indėnų kaimą su nukankintų žmonių maketais, pasmeigtom kaukolėm, klyksmais. O savaitgaliais parkas „atgyja“, į centrinę gatvę suguža dešimtys „laukinių vakarų“ žmonių.

„Tokie vaidinimai – tik Meksikoje“ – pakomentavo žmona, išvydusi siužetą. Jis paprastas – indėnai ir atėjūnai, šerifas ir kekšės, visi mušasi, šaudosi, žudosi. Vienas žmogus kankinasi pakariamas, kitam perduriamas pilvas, trečiam perpjaunama gerklė – daug, daug dirbtinio kraujo ir atrodo taip tikroviškai, kad vaikai verkė. Finale banditus iššaudžiusį šerifą nušovė kažkoks „svarbus žmogus“ su pinigais, tiesiog atjojęs į miestą.

Kaip meksikietiška! Anapus „Paseo del Viejo Oeste“ ir šiandien laukiniai vakarai. Mafijos gaujos į internetą talpina vaizdus, kaip sikarijai „paleidžia aukai žarnas“, nupjauna veidą ir užsideda jį tarsi kaukę, išpjauna ir suvalgo širdį ir t.t. Kitur pasauly savo nusikaltimus banditai slepia, o šiaurės Meksikoje – priešingai! Policija jų kišenėje, nenubaus – užtat kitos gaujos gali stoti “skersai kelio”, o nuo to apsaugos tik baimė. Atrodo, realybė šiaurės Meksikoje dar žiauresnė už vesternus! Ir čia kalbu tik apie tai, kas nufilmuota, nufotografuota, ką publikavo patys banditai… Visokiuose forumuose „grįžtantys šeimų lankyti“ JAV meksikiečiai dalijasi daugiau nemalonių pasakojimų – štai vieni teigė, kad vos kirtę Meksikos sieną, važiuoja pas banditus sumokėti „už apsaugą kelyje“, neva gauja duoda kažkokį raštą ir tada jų neplėšia, o kitus grįžtančius emigrantus su dovanom dažnai plėšia… Bet kas tiesa, kas legendos? O gal tuos pačius „už apsaugą mokančius“ kažkas tiesiog apgauna, išrašydamas beprasmį popieriuką?..

Bet kiek tą pajusi – priklausys nuo pasirinkto kelio.

Nuo Durango pasukome atgal. Pro trečiąjį pagal dydį Meksikos miestą Monterėjų su plačiom amerikietiškom gatvėm, prekių ženklais, supamą didingų kalnų. Tai viena „salų“, kur laukiniai vakarai trumpam prasisklaido. Hipsteriškas spalvingas senamiestis, pramonės muziejumi ir parku paverstas pirmasis Meksikoje plieno fabrikas, naktį dangų nutvieskiantis galingu žaliu lazeriu nutvieskiantis “Komercijos švyturys”… Bet senesnėje literatūroje rasi, kad “Monterėjus – nesaugiausias miestas”. Smurtas šiaurės Meksikos valstijas šluoja bangomis, gerai pataikyti per atoslūgį…

Paskui, ratu apsukant Sakateką – Real de Catorce, 2728 m aukštyje stūkstantis vienas aukščiausių Meksikos miestelių, į kurį patenki per ilgą siaurą seną tunelį. Jį „pagimdė“ ~1800 m. sidabro kasyklos, tada čia gyveno 15000 žmonių, o XX a. beliko 1000. Atrodė miestelis išnyks visai – bet štai romantiškai apleisti didingi jo namai pritraukė turistus, jis virto tokiu menišku kurortu vidury niekur. Mašinos paliekamos nesaugomose aikštelėse, tarp trankios muzikos kavinių žmonės vaikšto ir vakarais. Meksikiečiai pasakoja, kad ir tokios vietos turi „tamsiąją pusę“, verslininkai ar politikai turbūt moka duoklę gaujoms, kad „atstotų“. Bet turistas tai jaučia nebent per didesnes kainom.

Paskutinė stotelė – San Luis Potosio senamiestis, su Leonoros Karington, garsiausios moters siurrealistės, muziejumi. Gal žinotume ją kaip kokį Salvadorą Dali, jei būtų gyvenusi kur JAV ar Europoje, o ne „užkampinėje“ šiaurės Meksikoje, bet nuo to tik įdomiau ją atrasti!

Nepatyręs šiaurės Meksikos negali sakyti matęs visą Meksiką… Juk Meksika tikrai ne tik paplūdimiai, piramidės ar Jukatano džiunglės – didžioji jos dalis visiškai priešinga, tai – aukštai virš jūros lygio plytinčios dieną deginančios, o naktį vėsios dykumos, smėlėtų vėjų sūkurių nugairinti miestai… Tačiau nusikalstamumas, bloga reputacija lemia, kad tai pamato tik nedaugelis turistų.

---

Visi mano kelionių po Meksiką vadovai

---

1. Meksika – piramidės, bažnyčios ir mirtis
2. Meksikas – baisus didingas metropolis
3. Jukatanas – Meksikos kurortai, džiunglės, piramidės
4. Šiaurės Meksika – Meksikos laukiniai vakarai