Jukatane – geriausi Meksikos kurortai ir nuostabiausios piramidės! Naktinio gyvenimo sostinė Kankunas, „pasaulio stebuklas“ Čičen Ica, džiunglės ir karščiai, unikali majų kultūra.

“Kelionė į Meksiką” daugeliui iš tikrųjų – tik kelionė į Jukataną… Per kelias keliones apvažiavęs jį visą, Jukataną sudėjau į šį kelionių vadovą.

Kankunas ir geriausi Meksikos kurortai

Vos pamatęs Kankuną pro lėktuvo langą bemat suvokiau, kodėl tai vienas garsiausių pasaulio kurortų. Jo vieta tiesiog nepakartojama! Visi didieji viešbučiai stūkso 20 km ilgio „nerijoje“ tarp Atlanto vandenyno ir Ničuptės lagūnos. Paplūdimys – visada šalia, saulėtekiai – iš vandenyno, saulėlydžiai – į lagūną…

Tačiau „nusileidę ant Meksikos žemės“, gal praleidę Kankuno nerijoje vienas-kitas atostogas, daugelis susiranda sau mėgstamesnių kurortų. Kankunas lieka „rojus“ tik tiems, kas myli didelius „all inclusive“ viešbučius. Nes kai daugelio turistų gyvenimas, pramogos ir vakarienės verda „už viešbučių kompleksų vartų“, Kankune mažai „atvirų visiems“ restoranų ar lankytinų vietų, atstumai tarp jų milžiniški. Visi Kankuno paplūdimiai – teoriškai visiems, bet tik retai kur į juos gali patekti ne per viešbutį. O Ničuptės lagūnoje negalima maudytis – ji pilna krokodilų.

Padėtį kiek gelbsti puikus viešasis transportas – kai nerijoje tik vienas kelias, nereikia mąstyti, ar maršrutas tinkamas, autobusai važinėja kas kelias minutes ir net naktim…

Kur pasuka kiti keliautojai, nusileidę Kankuno oro uoste? Variantų galybė ir kasmet jų vis daugiau! Nes Kintana Ro valstija, kurioje stovi Kankunas – savotiškas „džiunglių Dubajus“. Kaip Dubajuje be paliovos užstatomos dykumos, čia – viešbučiais ir daugiabučiais virsta iškirstos džiunglės. Tiesą pasakius, dar iki 1970 m. Kankuno nebuvo išvis – visas miestas pastatytas „nuo nulio“ kai Meksikos valdžia rado „tobulą vietą kurortui“!

Kankuno nerijos viešbučiams aptarnauti jau „žemyne“ dar tada pastatytas „darbininkų miestas“. Jis – 3-4 km nuo paplūdimių, bet kai turistinis Kankunas beprotiškai išbrango, viešbučiai “pasisėjo” ir ten. Juose atostogauja taupūs bei tie, kam kasdienės maudynės nebūtinos (ar pakanka baseino), kam Kankunas tėra „pradinė bazė“ kelionei po Jukataną. Bet šiaip to „Kankuno centro“ nelabai kam rekomenduočiau: be garsaus pavadinimo tai „eilinis Meksikos miestas“ su viena-kita vieta pramogoms ir galimybe per pusvalanduką pasiekti Kankuno neriją. Dar 1990 m. Kankune gyveno 167000 žmonių (mažiau nei Klaipėdoje), o 2020 m. jau 888000 (daugiau nei Vilniuje).

Daug geresnį įspūdį paliko šiuo metu sparčiausiai „dygstantis“ kurortas Plaja del Karmenas 60 km į pietus nuo Kankuno – dar 1995 m. čia gyveno 17 000 žmonių, 2020 m. – jau 300 000! Jo pramoginė Quinta Avenida gatvė, rodosi, niekad nesibaigia: visur skoningi restoranai ir barai, gyva muzika, parduotuvės, ir smagu eiti pėsčiam, nes automobiliai ten draudžiami. Iki viešų, atvirų paplūdimių – vos kvartalas; tikras nepriklausomų keliautojų rojus!

Bet daug kam ir Plaja del Karmenas gerokai per triukšmingas, jo viešbučiai per dideli. Tuos traukia Isla Mucheres [Mujeres] ar dar labiau „laukinė“ Isla Holboš [Holbox] salos. Aišku, tas „laukinumas“ visada laikinas: Jukatane tai, kas prieš 10 metų buvo „neatrastas rojus“, dabar jau gali būti kone „naujojo Kankuno pradžia“. Ir nors koks šūkis „Saloje daugelis važinėja ne automobiliais, o golfo vežimėliais“ skamba gražiai, kai tų benzininių vežimėlių šimtai ar tūkstančiai, birbesys, trukdymas vaikščiojimui ir net smogas gali erzinti nemažiau, nei nuo meksikiečių numylėtų didelių pikapų.

Bet Meksikos pakrantės – ilgos, ir kuo toliau vadinamąja „Majų Rivjera“ į pietus, tuo mažiau turistų. Magistralę pakeičia paprastas kelias, išnyksta didieji reklaminiai stendai. „Neatrastas vietas“ juk turi ir atrasti pats! Ne viskas, kas išreklamuota, pateisino lūkesčius. Štai mokamas Akumalio paplūdimys pasirodė nė iš tolo to nevertas, tik kojas į uolas nusidaužai. O Kozumelyje yra vienas didžiausių pasaulyje kruizinių laivų uostų; kai čia atplaukiau vienu tų laivų, pasijutau papuolęs į “spąstus kruizinių laivų kelieiviams”: „rimtų“ lankytinų vietų nėra, vietiniai kainas kruizų keleiviams „užkėlę“ iki lubų, bet laiko keliauti „į Jukataną“ irgi nėra, nes laivas juk vienam uoste stovi trumpai.

Paskutinis „supermasinis“ kurortas į pietus – Tulumas. Irgi „dar neseniai“ buvo tiesiog kaimelis, bet jo likimą nulėmė čia stūksančios majų piramidės. Jos toli gražu nėra didžiausios Jukatane – bet vienintelės romantiškai kyla virš vandenyno kranto! Tad visas gretimas Tulumo paplūdimys bemat virto „Zona Hotelera“, ilgiu besivejančia Kankuną.

Į visas puses nuo Tulumo virsta džiunglių medžiai, auga daugiabučiai, kuriuose ilgam apsistoja visokie dirbantys nuotoliu amerikiečiai. Veletos rajone, kur nakvojome, dar nė daugelis kelių nenutiesta, lengvuoju automobiliu vos viešbutį privažiavome. Iki paplūdimio nuo ten – kilometrai, bet štai atsidarinėja modernūs apartamentų viešbučiai, prabangūs restoranai, o pro purvynus ir statybines atliekas vaikštinėja suknelėmis pasipuošusios turistės. Tarsi visi slapta susitarė vaidinti, kad kurortas – jau pastatytas! Na, bet bus pastatytas! Ir greičiau, nei galėtum tikėtis. Tačiau anapus jo tuoj pat vėl bus kertamos džiunglės, vėl stiebsis nauji rajonai… Jukatano atvykėliams vis negana!

Dabar „Naujojo Tulumo“ dalia pranašaujama Bakalarui toli į pietus, mat jis stūkso greta nuostabiai žydro-žydro ežero. Tiesa, priešingai vandenyno paplūdimiams, ežero pakrantės – privačios. Man tai smarkiai sugadino Bakalaro dvasią, nes čia laisvai palei ežerą nepasivaikščiosi, gali nebent leistis į standartines ekskursijas laivu: braidžiojimas, vaizdai į Piratų kanalą kur kadaise, kai visa šita pakrantė tebuvo „niekieno džiunglės“, slėpdavosi legendiniai jūrų banditai.

Majų Rivjeros sezonai, klimatas ir pramogos

Jukatanas tapo Meksikos turizmo sostine labiausiai dėl klimato. Čia vasara kiaurus metus! Kankune karščiausia rugpjūtį (dienom +34, naktim +25), bet kad net sausį nedaug vėsiau (dienom +28, naktim +20).

Visgi, kelionių sezonai Jukatane yra. Visų pirma, pusę metų šitus karštus Karibų krantus apgula uraganų sezonas. Jie gali smogti nuo birželio iki lapkričio. Ir nors dažno Jukatano miesto istorijoje rasi pasakojimus „X metais kurortą nugriovė uraganas“, baimintis turistui neverta, nes tikrai pavojingi uraganai užklumpa gal kokį kartą į dešimtmetį ar kelis, turi labai nepasisekti, kad šitaip būtų sugadintos atostogos! „Nesezono“ metu kai kas gali būti pigiau (pvz. autonuoma), bet yra ir kitų minusų. Kovą-rugsėjį paplūdimius „užpila“ dvokiančios „žolės“ sargasai (geriausi viešbučiai mėgina su jais kautis, bet ne visada laiku ir pakankamai). O lapkritį nemažai lyja. Nors uragano kelionės metu tikimybė maža, kiek didesnė tikimybė, kad atvyksite „po uragano“ ir tas ar kitas dalykas neveiks – atstatymas po didžiausių kataklizmų užtrunka mėnesius (per vieną kelionę ir aš radau apniokotus Kankuno paplūdimius).

Bet „aukščiausias“ Majų Rivjeros turizmo taškas – Spring Break arba JAV studentų atostogos. Tiksli savaitė priklauso nuo universiteto, bet šitas „pašėlęs ritualals“ visiems išpuola kovą. Reikalas toks: JAV galima legaliai gerti alkoholį nuo 21 metų, o Meksikoje – nuo 18 m. Tai abiturientai ir bakalauro studentai ištisom klasėm ir kursais per atostogas lekia Meksikon ir patiria čia gausybę „pirmų kartų“. Vyresnieji, nenorintys dalyvauti tame šėlsme (ar net jo matyti), kaip maro vengia kelionių į Jukataną kovą. Bet net jei ir nori pašėlti, tai gali daryti visada: Amerikos jaunimo pramogos siūlomos kiaurus metus, nuo „hiphopo tūsų plaukiančiame laive“ iki milžiniškų Kankuno naktinių klubų, „susispietusių“ Kankuno nerijos „kampe“.

Ne kovą viskas ne taip prigrūsta, švariau, pigiau. Tačiau ir tada šėlsmo masteliai sunkiai prilygstami: seksualios aprangos, praeiviams šokančios gogo šokėjos, o atstovėjus eilę prie bilietų į bet kurį didžiųjų Kankuno naktinių klubų – neribotas alkoholis įeina į kainą! Rezultatus įsivaizduojate.

Žymiausias čia Coco Bongo. Nesu didelis „klubinėtojas“, bet jo magiją nesunkiai pasineria patys įvairiausi žmonės, mat tai nėra “tik klubas”, jis sukūrė visiškai naują pramogos žanrą „klubas-cirkas“! Šokių pagal didžėjaus muziką intarpus čia nuolat keičia akrobatai, žymiausių pop žvaigždžių antrininkų pasirodymai ir dar daugiau. Štai virš visų “klubinėtojų” skraido „300 spartiečių“ ar Karibų jūros piratai, štai išeina dainuoti “Maiklas Džeksonas” ar “Fredis Merkuris”, štai sproginėja balionai ir krenta konfeti, štai kokia turistė pakviečiama šokti vienoje pakylų ir galingi ventiliatoriai pakelia jos sijoną, štai pasirodo “Kaukė” iš filmo “Mask”. Būtent šitas filmas įkvėpė įkurti “Coco Bongo”, mat viena filmo scena vyksta “mafijai priklausančiame Kankuno klube Coco Bongo”. Klubą scenaristai buvo išgalvoję – bet Kankuno verslininkai tuoj padėtį ištaisė…

Coco Bongo yra ir Kankuno „pramogų zonoje“, ir Plaja del Karmene. Pastarojo 5-oji aveniu savo naktiniu gyvenimu manau jau pranoko Kankuną: Kankuno klubai didesni, bet „naktinio gyvenimo rajonas“ mažas, o Plaja del Karmene kilometrus gali eiti apsuptas gyvos muzikos, šmaikščių tekilos ir meskalio barų reklamų („Tekila pigiau nei psichologas!“), šou. Tulumo centre irgi muzika viešbučio kambaryje aidėjo „giliai į naktį“ taip, tarsi gretimam kambary visu garsu plyšautų magnetofonas. Jei norisi poilsio ir garsai trukdo – labai svarbu vengti apsistoti vis gausėjančiuose „naktinio gyvenimo rajonuose“!

Bet „draugiškų šeimai“ pramogų Jukatano „Majų Rivjeroje“ – irgi per akis. Neprilygstamas čia Xcaret pramogų parkas. Bilietai nepigūs, bet galioja visai dienai, o ten laukia ir plaukimas ilgomis požeminėmis upėmis, ir jaguarų sala, ir atkurtos tikros piramidė(lė)s, ir pasirodymai su žirgais. Ir vakarinė „kulminacija“ – ilgas vaidinimas, „galingai“ parodantis Meksikos kultūra, istoriją: nuo tradicinių indėnų sporto šakų (pvz. Pelota purepeča, žaidžiama su degančiu kamuoliu), iki minispektaklio apie Meksikos užkariavimą, iki visų regionų muzikos. Bet daugiausiai plojimų, aišku, sulaukė tradiciniai muzikantai mariačiai, be kurių Meksikoje neapsieina vestuvės ar išsvajoti mergaičių 15 metų „jubiliejai“.

Aplink Xcaret dabar tarsi Floridos „Disnėjaus pasaulyje“ – ištisa grandinė analogiškų parkų, apjungiančių maudynes, poilsį ir aktyvias pramogas „iščiustytoje“ Jukatano gamtoje, vandens atrakcionus, gyvūnus, meksikietiškus šokius bei muziką (Xel-Ha, Xenses, Xochimilco, Xavage). Ir kokybė, švara, išbaigtumas – kaip pas Disnėjų!

Kankunas ir Majų Rivjera tapo vienu svarbiausių pasaulio kurortinių ruožų, tad pritraukė ir didžiųjų užsienio korporacijų dėmesį. Čia rasi visokių vaškinių figūrų muziejų, Riplio „oditoriumą“. Tai yra viena nedaugelio pasaulyje vietų, kur diena iš dienos vyksta nuolatinis “Cirque du Soleil” vaidinimas specialiai tam pastatytame teatre. Turistų tam užtenka, kasdien iš JAV, Kanados, Europos atskrenda nauji!

Daugybei turistų maloniausia patirtis būna ne „superparkuose“, bet viename senotų – šventųjų majų šaltinių, kurių duobėmis išvagotas visas Jukatano peizažas. Daugybėje jų šiandien galima maudytis, nardyti. Svarbu išsirinkti tinkamą. Gilų? Požeminį? Su gelbėjimosi liemene? Su virvėmis laikymuisi?

Man didelį įspūdį paliko ir temaskalis, „meksikietiška pirtimi“ kartais pavadinama majų ceremonija.

Majų piramidės ir Jukatano džiunglės

Jukatanas nestokotų turistų dėmesio net tada, jei būtų ne prie vandenyno ir klimatas būtų šaltas! Nes būtent Jukatane – įspūdingiausios senosios piramidės. Viską sukūrė majai, labiausiai technologiškai pažengusi indėnų tauta. Gal sausra, gal karai ar dar kas lėmė, kad daugelį savo senųjų miestų jie apleido dar prieš kokį tūkstantmetį. Kai atvyko užkariautojai ispanai, piramides jau buvo pasiglemžusios džiunglės – tad kolonistai jų nerado, nenugriovė. Griuvėsius aptiko – ir iki šiol aptinka – tik archeologai XX a. Prakasę „džiunglių kalnus“ jie rado piramides, šventyklas, rūmus, ir taip „į dienos šviesą“ išvilkotos įstabiausias Meksikos vietos. Stebina ir pastatų dydis, ir mums neįprastos formos, ir gausybė išlikusio meno, skulptūrų, bareljefų. Tų kūrinių temos, tiesa, švelniai baugina: kaukolės, mirtis. Žmonių aukojimai. Ta civilizacija gyveno visiškai kitaip ir daug kas iki šiol mums paslaptis – bet tai tik dar labiau žavi, tik dar labiau skatina visokias legendas apie „prarastas majų žinias“ ir majų išpranašautas apokalipses. Ar po majų „žaidimo kamuoliu“ paaukodavo visą pralaimėjusią komandą, ar nugalėtojų kapitoną („nes garbinga“), o gal nieko neaukodavo nes „majai buvo taikūs“? Niekas nežino, net skirtingi gidai tose pat vietose pasakos skirtingai!

Deja, tų miestų grožis kartu tapo ir jų prakeiksmu. Į populiariausius pastarosios kelionės metu privalėjau ateiti dar prieš 8 ryto, kad bent kelias akimirkas turėčiau neapsuptas turistų minių – nors garsiausioje Čičen Icoje, nepaisant milžiniškos kainos užsieniečiams, net tai sunkiai padėjo. O, pamenu, kai keliavau po Meksiką pirmą kartą dar galėjau visur laipioti majų piramidėmis… Paskui viename po kito miestuose tai uždrausta (po pandemijos – beveik visur). Nes kažkas nusivertė, nes kažkas usžiėmė vandalizmu. Gal galvojo po pandemijos vėl leisti – bet kad kai uždraudė, turistų nesumažėjo – tai kam ten sargams tiek stebėti, dirbti.

Sakysite, nėra ko laipioti piramidėm? Bet majų piramidės – tai ne Egipto. Majų piramidės – tai tiesiog platformos, kurių viršūnėse stovi šventyklos ar rūmai. Vaikščiodamas aplink jas tik apačioje matai jas tik kaip paminklus – bet juk svarbiausi pastatai viršūnėse, kurių viduje irgi yra bareljefai, kiti grožiai. O kur dar visi vaizdai į džiungles nuo viršaus! Čia tas pats kaip jeigu Paryžiuje neįleistų į Versalį ar Eifelio bokštą, galėtum tik pavaikščioti aplinkui…

Tiesa, majų miestų Jukatane tiek daug, kad kiekvienam „pertekusiam turistais“ yra kitas pusiau atrastas ir neatrastas turistų (juk visų kelionės trukmė ribota!). Tai tie, kurie mažesni, į kuriuos nuo Meksikos kurortų nesuvažinėsi per dieną ar išvis nenuvyksi be savo transporto.

Visi majų miestai savaip panašūs vienas į kitą, tad nėra tikslo imti ekskursiją po daug jų (gidai pasakos tuos pačius dalykus). Ir, jei aplankėte kelis įspūdingiausius miestus, nebeverta keliauti į „eilinius“: bus tas pats, tik mažiau. Kaip gyveno majai, kokie pastatai yra kiekviename „piramidžių mieste“, plačiau rašau kitame straipsnyje – paskaitykite prieš pirmą apsilankymą.

Taigi, kokie Jukatano „piramidžių miestai“ įspūdingiausi? Štai:
*Čičen Ica – garsiausias, pripažintas vienu „septynių naujųjų pasaulio stebuklų“. Labiausiai „atkastas“ – čia džiunglės visai prakirstos, atkurtos tuščios aikštės, kaip kadaise buvo visur.
*Ušmalis – irgi be galo įspūdingas, bet toliau nuo Kankuno, tad ramesnis turistų atžvilgiu. O greta Ušmalio dar yra Puuko kelias – kelių mažesnių majų miestų rinkinys (Labna, Sajilas, Kaba). Pastaruosiuose išvis kartais būdavom vieninteliai turistai, o jie irgi įspūdingi!

*Kalakmulis – džiunglėse „tebepaskendęs“ miestas, kur virš medžių stypso piramidės – aukščiausios Meksikos majų miestuose. Iki jo važiuoti toli, nieko aplinkui nėra. Pastarąjį kartą lankantis 2024 m., dar buvo galima laipioti į piramides, o nuo viršaus džiunglių vaizdas – užburiantis.
*Tulumas – vienas populiariausių, bet ne dėl to, kad piramidės didžiausios, o todėl, kad stovi ant vandenyno kranto. Ir įspūdingas vaizdas, ir visi kurortai šalia.
*Koba – irgi paskendusi džiunglėse, kaip Kalakmulis, tačiau greta kurortų, garsėja viena aukščiausių piramidžių.

Dar daugiau įspūdingų majų miestų yra aplink Jukataną – Gvatemaloje, Belize bei Meksikos Čiapaso valstijoje.

Jukatano miestai, kultūra, istorija

Jei Jukatano rytai iki „kurortų revoliucijos“ buvo tušti, tai vakarinėje dalyje ir ispanai kolonijiniais laikais pastatė daug didingų miestų. Merida buvo Jukatano sostinė, o pats Jukatanas iki 1848 m. buvo atskira šalis, gyvenusi iš henekeno (pluoštinės agavos) plantacijų.

Dabar daugelis tų plantacijų virtusios griuvėsiais, keletas – virtusios prabangiais viešbučiais. Traukia turistus, mėgstančius atsidurti anapus įprastų turistų kelių ir minių.

Bet šiaip turistų vakariniame Jukatane – stebėtinai mažai. Net Progreso kurortas, kurio paplūdimys gražesnis ir ilgesnis už daugelį Majų Rivjeroje ir kurio jūros tiltas – ilgiausias pasaulyje (6 kilometrai – tiesa, ten patekti gali tik atplaukę su kruizais), buvo pilnas beveik vien meksikiečių. Turbūt todėl, kad ten viskas statyta jau seniai, ten nėra vietos „all inclusive“ kompleksams, tad kelionių organizatoriai tokias vietas aplenkia lanku.

Bet tie, kam įdomiau kultūra, vis labiau atranda Meridą, jos apylinkes, didingom sienom nuo piratų aptvertą Kampečės miestą.

Jukatanas galėjo ir likti atskira šalim. Bet sutrukdė „kastų karas“: 1847 m. sukilo majai – gyventojų dauguma. Kai majai užėmė viską, išskyrus Meridos ir Kampečės miestus, valdžią turėję ispanų kolonistų palikuonys paprašė Meksikos pagalbos – bet mainais į ją teko atsisakyti Jukatano nepriklausomybės…

Ispanakalbė Meksika triumfavo, majų kultūra liko „antrarūšė“, bet ji atrandama iš naujo. Daugybėje mažesnių miestų vietiniai tarpusavy tebekalba majiškai. O Felipe Carillo Puerto mieste aplankėme kryžių, kuris, sakoma, anksčiau kalbėdavo, ir būtent jis paragino majus 1847m. sukilti prieš Jukatano valdžią. Tik iš pirmo žvilgsnio Jukatanas – krikščioniškas, pagonybės „dvasios“ giliai ieškoti nereikia!

Ar Jukatane saugu?..

Jukatano kurortuose sulaukiau dešimčių siūlymų įsigyti viską nuo žolės iki kokaino – ne klubuose, tiesiog gatvėse, net vidury dienos. Teoriškai nelegalu, praktiškai valdžia tai toleruoja. Svarbu, kad prekiautų ta mafijos gauja, kuri „turi tam teisę“. Kai pamėgina prekiauti „ne tie, kam lesitina“, prasideda susišaudymai: 2021 m. iš laivo išsilaipinę sikarijai (smogikai) narkoprekeivius-konkurentus sušaudė tiesiog Kankuno „Ritz“ viešbučio paplūdimyje turistų akivaizdoje, tais pat metais Plaja del Karmen „atsidūrę tarp dviejų ugnių” jau žuvo ir turistai, ir tokie įvykiai nuolat kartojasi.

Visgi, Jukatane tai – labiau išimtys. Meksikos gaujų (kartelių) karai kasmet palieka daugiau lavonų, nei daugelis “tikrų karų”, tačiau valdžia iš paskutiniųjų stengiasi, kad į pelningiausius Jukatano kurortus tų mūšių aidai neatsklistų. Kalbama ir apie slaptus valdžios ir kartelių susitarimus, kad šie “neliestų turistų”, ir apie tai, kad turistai patys Meksikos karteliams naudingi (tiek narkotikų išperka! Tiek pinigų palieka duokles karteliams mokančiuose restoranuose, klubuose, viešbučiuose!).

Su kuo daugelis turistų susiduria kone neišvengiamai – tai apgavystės. Ko tik negirdėjau, kokių tik įžūlybių nepatyriau pats! Apgavikų spiečiai apspito jau Kankuno oro uoste panorėjus nuvažiuoti į viešbutį. “Apgavysčių čempionai” – įkyrūs taksistai, vienas per kitą staugiantys važiuoti su jais. Net sutarus kainą, nuvežę į vietą dažnai “nuomonę pakeičia” – “Čia aš sakiau doleriais, ne pesais”, “Čia buvo kaina vienam žmogui”. Net kelionių vadovai amerikiečiams pataria geriau važiuoti autobusu! Bet kad ir čia nepaprasta išlikti neapgautam – štai kažkokie veikėjai aiškino neva “be bilieto negalima įeiti į oro uosto autobusų stotį”, o bilietą reikia pirkti iš jų (aišku, už brangiau), kiti veikėjai įkyriai siūlė “nuvežti iki kito oro uosto terminalo” (už brangiai), kai iki jo 300 metrų, o “šatlas” – nemokamas…

Dar bjauresnės istorijos – iš autonuomos. Net “garsiausios” pasaulinės autonuomos Jukatane visokiuose “Trustpilot” įvertintos 1 ar 2 ir netrukus supratau kodėl. Užsakymo internete kaina mums atvykus “negaliojo”, apmokėtas draudimas “į kainą neįėjo” ir t.t. – užprotestavus, derėjosi kaip turguje, bet vis tiek nenorėjo duoti sutartos kainos, tik pakankamą, kad neapsimokėtų eiti pas konkurentus… Kiti keliautojai pasakojo dar bjauresnes istorijas – štai iš vienų “pavogė atsarginį ratą” ir autonuoma reikalavo už tai didelės kompensacijos. “Pavogė” neišlaužę jokios spynelės – ir taip būna daugeliui. Variantai du: arba autonuoma rato neįdeda išvis (nepamiršk patikrinti!), arba autonuomos darbuotojai kurią naktį atsirakina bagažinę atsarginiu raktu (nuomodami automobilį juk klausia “kur apsistojote?” – aišku, mes tiesos nerašėme…). Pasėdėjęs autonuomoje ilgiau išgirdau kitų klientų riksmus ir barnius “Kaip drįstate?”. Visokiuose interneto komentaruose galite prisiskaityti dar ne tiek. Be “padidintos kainos”, mūsų neapgavo: kaip visuomet, turbūt padėjo tai, kad dėl visko klausinėjome, atsiimdami automobilį viską tikrinome, filmavome, fotografavome. Apgaudinėti jie labiausiai mėgsta “kvailus gringus”, kuriems “doleriai auga ant medžių”, kurie nesidera, viskuo (pasi)tiki, tarsi būtų kokioj Floridoj, ir yra pasirįžę negaišti laiko “dėl kelių šimtų dolerių” (juk tai gal pusė nakties kainos normaliam Kankuno “all inclusive”).

Deja, tokie turistai iš Amerikos ir “išlepino” Jukatano žmones. “Amerikiečiai sako, kad Meksikos policininkai nedori, kad reketuoja kyšių iš turistų” – skaičiau vieno meksikiečio rimtą komentarą – “Bet kai turistai švaisto šimtus dolerių už nieką, tai normalu, kad reikalauja – policininkai ne nedori, jie tiesiog protingi!”. Už ką „reketuoja kyšių“? Ko tik neprisiklausėm. Nuo išgalvotų pažeidimų iki gal realių, bet tokių, kur, jei padarytų ne „pinigingas turistas“, niekas nė nekreiptų dėmesio. Štai vienas sutiktasis Isla Mujeres atviravo: „Mano draugas pasirodė išgėręs viešoj vietoj – bemat uždarė areštinėn maksimaliam 3 dienų terminui ir reikalavo tūkstančių dolerių, kad paleistų anksčiau (o žmogui buvo skrydis, tai sumokėjo)“.

Daugelis apgavysčių, su kuriom pats susidūriau Jukatane, gerokai paprastesnės. „Įmušta į čekį“ prekė, kurios nepirkau; pritaikytas kitas, nei parašyta, valiutos kursas ir pan. Labai svarbu klausinėti kiekvienos kainos ar net to, kas „savaime suprantama“ – apgavystės greitai prasidėdavo tada, kai nustodavome demonstratyviai rodyti, kad „skaičiuojame kiekvieną pesą“.

Kur apsistoti, pavalgyti, kaip keliauti po Jukataną

Po teisybei, net ir išvengus apgavysčių, kelionė į Jukataną tikrai nebus pigi. Pati Meksika „gražiai sužaidusi laisvės per pandemiją korta“, po COVID smarkiai išpopuliarėjo tarp amerikiečių, išbrango, o Jukatanas – bene brangiausia jos dalis.

Kankuno „All inclusive“ tikrai brangesni nei daugelyje kitų populiarių pasaulio turistinių pakrančių. „Eilinių viešbučių“ kainos prilygsta Europai, o kokybė nevisai (pvz. sunku buvo gauti patikimą internetą, daugely viešbučių WiFi nuolat strigo). Panašiai su restoranais. Deja, teko patirti ir „Montezumos kerštą“ – apsinuodijimą – ir ne po gatvės maisto, o po „All Inclusive“. Bet šiaip rankų plovimo galimybių, higienos galimybių Jukatane daugiau nei kadaise.

Pigesni tradiciniai meksikietiški maistai antochitai (takos, buritos ir pan.), amerikietiški greito maisto tinklai. O brangiausia viskas ten kur orientuojamasi į „pinigų neskaičiuojančius turistus“. Ir dar amerikiečiai „išlepino su arbatpinigiais“ – kai palikome „ne tiek, kiek palieka amerikiečiai“ vienas padavėjas net atvirai skundėsi.

Transportas Jukatane labai įvairus. Pagrindiniuose kurortuose gausu pasiūlymų vienadienėms ekskursijoms į pagrindines vietas, kaip Čičen Icą – tokios ekskursijos gali išeiti net pigiau, nei organizuotis pačiam, bet svarbu išsiaiškinti, kas įeina į kainą.

Pigiausias būdas keliauti po Jukataną – colecitvos vadinami maršrutiniai mikroautobusai. Bet jų maršrutai trumpi (ilgam nuotoliui reikia persidinėti), o grafikus rasti sunku. Taip pat juose nėra vietos pasidėti dideliam bagažui.

Patogiau – patogieji ADO autobusai, bet kainos net didesnės nei panašų nuotolį nuvažiuoti Lietuvoje. Išliaupsintas Tren Maya – naujai pastatytas 1000+ km geležinkelis, sujungęs svarbiausius kurortus ir turistines vietas – nesuviliojo. Kainos – didžiausios turistui, o patogumo mažai, nes traukinių stotys (priešingai nei autobusų) – toli nuo miestų centrų ir lankytinų vietų.

Autonuoma populiari, nes į atokesnius ir turistų neužgrūstus majų „piramidžių miestus“ gali patekti tik taip, o jei keliaujate keliese ir „nepasimaunate“ ant apgavysčių, keliauti automobiliu ir pigiausia. Didžiąją Jukatano dalį apvažiavome automobiliu, jo neturėjome tik kurortuose (Kankune patogus viešasis transportas veikia visą parą, o Plaja del Karmen „kur svarbu“ gali nueiti pėsčias).

Jukatanas – geriausia Meksikos vieta kelionei?

Kankuno oro uostas skrydžių į Europą kiekiais nusileidžia tik sostinei Meksikui. Daugelis turistų atskrenda į Kankuną ir iš jo išskrenda. Jukatanas pakankamai didelis ir turtingas lankytinų vietų, kad vien čia praleisti savaitę ar dvi – net ir tokiu atveju, jeigu visą tą laiką aktyviai keliautumėte. O daugelis juk didžiąją dalį laiko leidžia viename kurortų, išvyksta tik trumpam prie svarbiausių majų piramidžių, tai tokiems Jukatano pakaks daugybei kelionių.

Tačiau „kombinuoti“ Jukataną su likusia Meksika irgi galima – taip irgi keliavau. Ir perskrisdamas Meksikas-Kankunas, ir automobiliu. Tik verta tokiai kelionei skirti daugiau laiko.

Tiesa, po Jukatano likusi Meksika gali ir nuvilti. Niekur kitur Meksikoje nėra tiek ir tokių gerų kurortų, pramogų parkų kaip Jukatano Majų Rivjeroje. Jokia kita Meksikos indėnų civilizacija nepaliko po savęs nė iš tolo tiek įspūdingų piramidžių miestų ir meno, kaip majai. Daugelyje Meksikos regionų ir šaltesnės žiemos, vandenynas – toli. Likusi Meksika ir gerokai mažiau saugi (tiesa, pigesnė ir mažiau „persunkta“ apgavysčių tvaiku).

Visgi, Jukatano visiems norintiems nebeužtenka, ir visur Meksikos pakrantėse verslininkai mėgina gimdyti „naujus Jukatanus“. Vietovės, kurių „dar neseniai“ beveik niekas nežinojo, virto tarptautiniais kurortais – kaip Pietų Žemutinė Kalifornija (Los Cabos), Puerto Valjarta ir t.t.

Bet Jukatanas buvo pirmasis ne šiaip sau! Ir, jei gali Jukataną įpirkti, jei gali „atmušti“ masinio turizmo neigiamas puses, jis vis dar – „stipriausia“ Meksikos dozė.

---

Visi mano kelionių po Meksiką vadovai

---

1. Meksika – piramidės, bažnyčios ir mirtis
2. Meksikas – baisus didingas metropolis
3. Jukatanas – Meksikos kurortai, džiunglės, piramidės
4. Šiaurės Meksika – Meksikos laukiniai vakarai

Amerikos indėnų civilizacijas vos per kelis dešimtmečius sugriovė europiečiai ir jų užvežtos ligos. Bet tokia staigi jų mirtis išsaugojo itin daug ištisų miestų griuvėsių. Kai kuriems tūkstančiai metų, kitiems – tik šimtai, bet apie visus juos žinoma labai mažai, o tai kursto įvairias paslaptingas teorijas.

Bet dar įdomiau kitkas. Kadangi iki pat XIV-XV a. Amerikos civilizacijos neturėjo jokio ryšio su Europa, Azija ar Afrika, visi tie miestai tiesiog kitokie. Kitokios pastatų formos, menai, raštai, kultūra, religijos ir jų šventovės.

Čia aprašau įdomiausią matytą Amerikos civilizacijų paveldą per savo keliones į turtingiausias savo istorija žemyno šalis: Meksiką, Peru, JAV.

 

---

Tikalis

Vieta: Gvatemala

Tikalis yra vienas įspūdingiausių apleistų miestų – ir Amerikoje, ir pasaulyje. Jei stovėtų ne „pamištoje“ Gvatemaloje, o Meksikoje, tikriausiai jis būtų daug garsesnis.

Iš pradžių netikėjome, kad pusdienio aplankyti neužteks, bet paskui grįžome į Tikalį ir antrą dieną. Iš tiesų, vien be galo įspūdingų, sutvarkytų majų piramidžių, šventyklų, rūmų Tikalyje užtenka visai dienai. O kur dar visa galybė pusiau apaugusių džiunglėmis. Didžioji Tikalio dalis išvis plyti po žeme: prieš 1000 metų tai buvo 60 000 žmonių miestas, kas tiems laikams reta.

Tai buvo miestas, pastatytas visiškai be jokio ryšio su Europa, Azija ar Afrika, ir todėl gyvenimas ir architektūra ten tokie skirtingi ir mums „nežemiški“, kad pilna sąmokslo teorijų apie visa tai neva pastačiusius ateivius.

Daugelis svarbių pastatų (kaip šventyklos) – mažyčiai, užtat stovi piramidžių viršūnėse. Būtent supilti tuos didžiulius kalnus ir buvo mestos didžiulės jėgos. Tuo tarpu net valdovai ir elitas gyvendavo mažuose, slegiančiai siauruose kambariuose su visur vienodu akmeniniu suolu šone. Na, daugiau nereikėjo, nes didžioji dalis gyvenimo (net maisto gaminimas) vykdavo lauke.

Visai neįprastas ir majų raštas, žvelgiantis į atvykėlius nuo daugybės seniai mirusiems valdovams sustatytų stelų: raidės ten kaip kvadratiniai piešinėliai, rašomos zigzagais. Majai vienintelė indėnų tauta, turėjusi tikrą raštą, bet ispanai beveik visas knygas sunaikino ir reikėjo laukti XX a., kol majų raštas vėl iššifruotas: tiesiog jis buvo pernelyg kitoks ir žinios apie Europos ar Azijos kalbas, rašto sistemas ne ką galėjo padėti jo perpratimui.

Lengviausia Tikalio didybę pajusti Centrinėje aikštėje su ~50 m aukščio piramidių viršūnėse stovinčiomis šventyklomis, šiauriniu ir centriniu “akropoliais”. Į daugelį galima įlipti.

Takai per džiungles veda į kitas didingas vietas, kaip IV šventyklą (aukščiausią Tikalio šventyklą – 70 m – nuo kurios populiaru stebėti saulėtekį) ar Mundo perdido (Prarastą pasaulį) su seniausiais Tikalio pastatais ir piramide. Ar Acanaladuras rūmus, kur gyveno elitas, ar Murcielagos rūmus, kur puikiai išlikęs ir stogas (tai reta). Visi pavadinimai ispaniški ar net graikiški, nes tikrieji nebežinomi.

Tikalio klestėjimo laikais visur buvo miestas, o aplinkui Tikalį plytėjo ūkiai. Bet dar prieš 1000 metų viską prarijo džiunglės.

Tikalį ir kitus regiono miestus majai staiga apleido dar ~900 m. “Kodėl” – mistika; kalbama ir apie karus, ir apie genocidą ir (tai viena populiaresnių teorijų) sausrą, o gal kažkokį to derinį, bet aišku, kad tai Tikalį ir majus daro dar paslaptingesniais. Tik tai ir išgelbėjo Tikalį: kadangi miestas buvo jau apleistas, ispanai jo nerado, negriovė “pagoniškų šventyklų”.

Iš lėto, iš lėto archeologai atkovoja naujas ir naujas šventyklas, piramides, kaip neseniai Penktąją šventyklą. Bet tai jau kontroversiška: kiti nori palikti daugiau natūralių džiunglių. Juk jos pilnos gyvūnų: spalvingų drugelių, koačių, agučių, medžiuose siaučiančių ilgakojų beždžionių-koatų, už kilometrų girdimų beždžionių-staugūnų. Čia rašau tik tuos gyvūnus, kuriuos ten pats mačiau savo akim. Štai žiūriu į piramidę – o ten viršūnėje šmirinėja lapiukas. Vietinis sakė, kad kartą ir jaguarą ten matė…

Skaityti daugiau: Gvatemala – majų paslaptys džiunglių kalnuose

 

---

Čičen Ica

Vieta: Meksika

Čičen Ica – bene žymiausias majų miestas. Jis yra laukymėje, todėl jo piramidės, žaidimo kamuoliu arenos puikiai atsiveria turistams. O jų daug, mat tai – arčiausi tokio dydžio indėniško miesto griuvėsiai nuo Kankuno kurorto. Turistų kiekiai kartais vargina, dėl tokių masių nebeleidžiama kopti į piramides, tačiau miestas vis viena įspūdingas.

Meksikos rytinėse džiunglėse klestėję majai – kita civilizacija, nei likę Meksikos indėnai. Jų piramidės puošniausios, jų kalendorius tiksliausias, jie vieninteliai turėjo tikrą raštą (nors ir primenantį paveikslėlius). Ir jų miestų daug, sustatytų aplink požeminius vandens telkinius cenotus.

Skaityti daugiau: Jukatanas – Meksikos kurortai, džiunglės, piramidės

 

---

Palenkė

Vieta: Meksika

Palenkė – majų miestas valstybė. Įspūdingiausia jo vieta – viduryje džiunglių, apspistas medžiais. Todėl sunykusios, gamtos beatsiimamos žmonijos praeities atsmosfera Palenkėje – gaji kaip niekur.

Džiunglėse – aptakios majų piramidės, žavūs raštai.

Skaityti daugiau: Meksika – piramidės, bažnyčios ir mirtis

 

---

Inkų šventasis slėnis (Maču Pikču)

Vieta: Peru

Visi įspūdingiausi Inkų statiniai ir miestai stovi šventajame slėnyje, ~100 km spinduliu aplink Kusko miestą. Laikas nuo jų “nurinko” tik stogus ir ryškius dažus. Gaila ir to: tegalima įsivaizduoti, kaip atrodė anie mūrai – ryškiai raudonai-balti – žydro Andų dangaus ir rudų kalnų fone.

Iki žymiausio Inkų miesto – Maču Pikču – nuo Kusko 112 km. Turistinis miestelis slėnyje prie jo pasiekiamas geležinkeliu (ištvermingiausi eina pėsčiomis senuoju inkų keliu, o automobilių plentų nėra išvis), paskui autobusai veža serpantinu į kalną. Trumpas takas – ir atsiveria “atvirukinis” vaizdas į miestą, į dar vieną paslaptį. Mat savo tobuliausią inžinerijos pasiekimą Inkai apleido patys – ispanai apie jį nė nesužinojo. Vėl jis atrastas tik prie nepriklausomos Peru 1911 m.

Kaip dažnas Inkų miestas, Maču Pikču turi lygią ceremonijų aikštę (tarp aštrių kalnų vien išlyginti žemę – didis pasiekimas), kukurūzų sandėlius prie įėjimo (prasidėjus šventei papildomų atsargų įvežti būdavo nepriimtina). Vanduo atiteka vamzdžiais iš aukštesnių šaltinių, o visi pastatai – iš tiksliai iš anksto nugludintų akmenų, kiekvienas kurių “pagamintas” tai vienai vietai, kurioje taip įsikabina, kad nereikia skiedinio.

Labiausiai pribloškia pati Maču Pikču padėtis 2430 m aukštyje tarp didžiulių kalnų. Bet atmosferą gadino turistų minios. Arčiau Kusko Inkų šventajame slėnyje yra vietų, kur pasijunti net baugiai vienišas. Labiausiai pribloškė Pisakas [Pisac] – ten kalnų takeliais ir tuneliais tarp inkų mūrų vaikščiojom beveik vieni. Žavus ir Olantaitambas [Ollantaytambo], rodosi, vertikaliai pastatytas palei uolą, bei Saksahuamanas [Saksaywaman] (manyta, kad tvirtovė, bet gal šventykla).

Visa tai – griuvėsiai. Marasas (balti baseinai, kuriuose išgarinus vandenį pasilieka druska) – vienintelė apylinkių senovės Andų civilizacijų pastatyta vieta, kuri ir šiandien naudojama pagal paskirtį.

Aplink Inkų miestus – akmenimis sutvirtintos terasos, kuriose auginti kukurūzai. Kaip savo “Pasaulio istorijoje” rašo Džiofris Blainis [Geoffrey Blainey], būtent jiems indėnai turėtų būti labiausiai dėkingi už savo civilizacijas. Kukurūzai maistingesni ir reikalauja mažiau priežiūros nei europiniai ar azijiniai javai. Kai žemės ūkyje triūsti reikėdavo trumpiau, darbininkų užteko ir prekių pervežimui (be rato ir žirgų tai buvo sunkiau), ir mūrijimui aukštikalnėse. Morajuje inkai, spėjama, turėjo net “eksperimentinių terasų”, atrodančių it graikų teatrai – agronomai stebėdavo, kaip augalai auga skirtingai apšviestose pusėse.

Pats Kuskas buvo Inkų imperijos sostinė. Tačiau ispanai jį pavertė sava Andų širdimi ir perstatė: kolonijinis senamiestis nuo daugumos Peru miestų skiriasi tik savojo baroko puošnumu ir kasdieniu Inkų kultūros pristatymu (su tautiniais šokiais bei Inti Raymi saulėgrįžos festivalio fragmentais).

Skaityti daugiau: Peru – Inkų Imperijos širdis

 

---

El Miradoras

Vieta: Gvatemala

Daugybė majų miestų plyti giliai giliai džiunglėse, bet sudėtingumu patekti tarp didžiausių miestų neprilygstamas Miradoras: ten reikia arba žygiuoti dvi-tris dienas į vieną pusę arba samdyti dienai sraigtasparnį (abu dalykai kainuoja panašiai). Tačiau būtent Miradore yra aukščiausia Amerikos piramidė La Danta (72 m). Po to, kai 2006 m. jos viršūnė atkovota nuo džiunglių, kas naktį gretimoje stovykloje, būna, nakvoja ir 100 žygeivių, o sraigtasparnių aikštelėje stovi 5 sraigtasparniai, tačiau vis tiek gali ten jaustis beveik vienas: tokia didelė erdvė, taip toli tai yra.

Spėjama, kad Miradoras buvo didžiausias majų miestas ir labai senas, klestėjęs dar iki Tikalio, maždaug tada, kai Europoje karaliavo Romos Imperija (nuo 400 m. prieš Kristų iki 200 m. po Kristaus). Bet vos menkutė jo dalis atkovota iš džiunglių nuo 1982 m. Prižiūrėtojas vos apsidairo ir štai jau kelia tiesiog nuo žemės tūkstantmečių senumo niekam nereikalingas majų puodų šukes: visko tiesiog per daug, kad aprėptų ir surinktų nedidelė ~20 JAV archeologų komanda, kasmet čia atskrendanti kasinėjimų sezonui (be šilto vandens). Beje, kaip įprasta majų pasaulyje, tyrinėtojai įkvėpti ne vien mokslo, bet ir mistifikuotų tikėjimų: vadovas – mormonas, o mormonai tiki, kad Centrinės Amerikos miestuose gyveno Jėzus Kristus, tad jie ne mažiau svarbūs, nei biblinės žemės Izraelyje.

Aišku, majų miestų Gvatemaloje yra ir daugiau, daugybė jų pasiekiami tik ilgais žygiais per džiunglių tankmes. Vis atrandami nauji ir nauji – lidarų dėka dabar gali iš lėktuvo „nuskanuoti“ kas slypi po džiunglių medžiais ten, kur tūkstantmetį gal nėjo joks žmogus: tikra revoliucija! Pasirodo, ir Tikalyje būta ne 6000 pastatų, o 10000.

Prieš kelionę į Gvatemalą siūlyčiau pažiūrėti ir Melo Gibsono filmą „Apokalipto“, atskleidžiantį šiuolaikinėms akims žiauresnę senosios majų kultūros pusę: žmonių aukojimus dievams. Filmas neholivudiškai autentiškas, herojai kalba majų kalba – tiesa, dalis faktų paimta iš kitų Vidurio Amerikos civilizacijų. Gibsonas, beje, buvo Miradoro svečias ir kasinėjimų rėmėjas.

Skaityti daugiau: Gvatemala – majų paslaptys džiunglių kalnuose

 

---

Naskos linijos

Vieta: Peru

Naskos linijos – milžiniškos figūros, prieš 2000 metų (gerokai iki Inkų) išraižytos žemės paviršiuje: 800 linijų, 300 geometrinių raštų, 70 gyvūnų ir augalų. Turistams šiandien jos dar įspūdingesnės, nei buvo statytojams: juk jie gali linijomis gerėtis iš vienas po kito oran kylančių apžvalginių skrydžių. Tiems, kurių galvų nesusuka pilotų viražai (lėktuvą guldo kone ant šono), kirba klausimas “Kam tos linijos?”.

Tikriausiai dėl religijos. Bet jei tikrąją tiesą inkai dar gal žinojo, užkariavimų audros ją pasiuntė į amžiną užmarštį, todėl visada bus “alternatyvių paaiškinimų”, tarp kurių – magai ir ateiviai. Gidai aitrina vaizduotę, vieną figūrų net įvardindami “astronautu”. Man tokia kriptoistorija šiek tiek atsiduoda kolonijiniu požiūriu – neva “indėnai patys savo protu nieko sudėtingo nebūtų galėję suprojektuoti”.

Naskos kultūra dar paliko Čaučilos kapines, kurių atvertuose kapuose – griaučiai su dar regimais mėsų gabalais. Ten – sausiausia pasaulyje Atakamos dykuma. Ir toks klimatas puikiai saugo tai, kas mirę (jeigu ne jis – nebebūtų ir linijų). Tačiau gyvenimui reikia vandens, ir jį senovės indėnai atsigabendavo pasistatę ištisas požemines sistemas. Naskiečių Kantaloko vamzdžiai tebeveikia ir šiandien, pasiekiami akmenimis sutvirtintais platėjančiais šuliniais.

Skaityti daugiau: Peru – Inkų Imperijos širdis

 

---

Monte Albanas

Vieta: Meksika

Monte Albanas – Sapotekų civilizacijos piramidžių miestas. Jis stūkso pačioje kalno viršūnėje, kuri visa ir “nupjauta”, kad būtų didžiulė ceremonijų aikštė.

Kaip ir kitur Meksikoje, išlikusios piramidės (šventyklos), viešieji pastatai.

Tačiau gyveno senovės meksikiečiai mediniuose namuose, kurie sudūlėjo, todėl, palyginus su graikais ar romėnais, kur kas sunkiau žvelgiant į griuvėsius įsivaizduoti, kaipgi atrodė tenykštis gyvenimas iki Kolumbo.

Jei spręsti pagal Monte Albane likusius piešinius, jis buvo žiaurus, nuolat vykdavo aukojimai, reikalingi “kad saulė nenukristų iš dangaus”: net pralaimėjusios “žaidimo kamuoliu” komandos, būdavo, prarasdavo gyvybę.

Skaityti daugiau: Meksika – piramidės, bažnyčios ir mirtis

 

---

Teotihuakanas

Vieta: Meksika

Kai Ameriką atrado ispanai, Teotihuakanas jau buvo apleistas ir tuometinių indėnų apipintas legendomis.

Šis senovės piramdžių miestas, o ypač – pagrindinė jo alėja – išties gali mistiškai bauginti. Statytas jis prieš maždaug 1500 metų, kai Europoje dar klestėjo Romos imperija, turėjo ~250 tūkstančių gyventojų.

Piramidžių viršūnėse kadaise ritualus atlikdavo žyniai.

Skaityti daugiau: Meksikas – baisus didingas metropolis

 

---

Kalakmulis

Vieta: Meksika

Dar dabar, kai daugelis Meksikos senųjų piramidžių miestų seniai atrasti, nugulti turistų, Kalakmulį galėjau lankyti neatrastą, vaikštinėti tarp džiunglių, lipti į piramides dažnai nematydamas nė vieno kito turisto…

Ir visa tai nepaisant to, kad Kalakmulyje yra vienos aukščiausių Meksikos piramidžių, iškilusios virš džiunglių į aukščius, pranokstančius kur kas garsesnę Čičen Icą…

Kodėl? Tiesiog, Kalakmulis toli ir nuo Meksikos kurortų, ir nuo didmiesčių, vien nuo paskutinio posūkio nuo kelio iki tos vietos laukia daug dešimčių kilometrų kelionė per džiungles. Iš visų Meksikos senųjų apleistų miestų, Kalaklmulyje didžiausias skirtumas tarp jo įdomumo, įspūdžio, bei menko lankomumo. Na o tas menkas lankomumas įspūdžio tik prideda: niekur kitur Meksikoje negalėjau vienas stebėti piramdžių, juoba džiunglių nuo jų viršūnių.

Skaityti daugiau: Jukatanas – Meksikos kurortai, džiunglės, piramidės

 

---

Mesa Verdė

Vieta: JAV

Mesa Verdė – bene žymiausia indėnų istorinė vieta JAV. XIX a. pabaigoje olose pastatytus namus atradę tyrinėtojai įsivaizdavo, kad ši civilizacija, pakrikštyta anasaziais, mįslingai išnyko – it Atlantida. Dabar manoma, kad anasaziai buvo šiuolaikinių hopių ir pueblų indėnų protėviai, apie 1200 m. kažkodėl apleidę Mesa Verdę.

Mesa Verdė ispaniškai – “Žalias stalas”. Vietoj Laukiniams Vakarams įprastų dykumų čia jau žaliuoja spygliuočių miškai. Klimatas gana atšiaurus, tad vienintelis JAV istorinis (o ne gamtinis) nacionalinis parkas žiemai uždaromas, o ir balandį dar ne visas veikė.

Gyvenimas kadais čia virdavo olose – mesos išorinės sienos įgilėjimuose. Bet priešingai nei priešistoriniai olų gyventojai anasaziai jose pasistatė… daugiaaukščius namus. Šiukšles pildavo olų gilumoje arba žemyn nuo kalno, o aprūkęs olų viršus mena šaltų žiemos naktų laužus. Gerdavo jie tą vandenį, kuris, kadaise išlytas paviršiuje, per ilgus metus prasisunkdavo į olas. Religines apeigas atlikdavo kivose – požeminėse šventyklose, kurių vidus simbolizuoja lipimą per tris pirmus pasaulius, kol pasiekiamas šis, ketvirtasis.

Šiuos ir daug kitų įdomių dalykų papasakojo reindžeris, pusiau indėnas, užpildęs žinių spragas, likusias po šykščios informacijos hopių krašte. Jis atrodė jau pilnai įsiliejęs į šiuolaikinių JAV kultūrą. Greta buvęs žmogus pamėgino jį užkalbinti ispaniškai: juk tokių veido bruožų paprastai būna imigrantai iš Lotynų Amerikos. Šis pavyzdys gerai parodo, kokie užgožti šiandieninėse JAV yra vietos indėnai, tebesudarantys vos 1% valstybės gyventojų (palyginimui lotynų amerikiečiai – 17%).

Jei į Mesa Verdės Cliff Palace siaurais kopčias primenančiais laipteliais galima eiti tik su grupe, tai Spruce Tree House aplankėme jau atskirai. Dar ne vieną anasazių gyvenvietę regėjome iš tolo nuo viršaus, bet ir taip jos atrodė žaviai. Pranoko bet ką, matytą šiuolaikiniuose rezervatuose – todėl atradėjai ir spėjo, kad anasaziai paslaptingai išnyko. Jei 1000 metais po Kristaus indėnai būtų atradę Europą, turbūt panašiai būtų kalbėję apie romėnus.

Skaityti daugiau: JAV indėnų žemės: rezervatas, didesnis už Lietuvą

 

---

Ušmalis ir Pukas

Ušmalis – vienas tų įspūdingiausių Meksikos majų miestų. Palyginus su Čičen Ica, jo piramidės ir patys didžiausi išlikę majų rūmai yra pakankamai toli Kankuno, kad čia nevažiuotų padieniai turistai – tad vaikščioti ten, gėrėtis šventyklų piramidėmis, rūmais, žaidimo kamuoliu arenomis galėjome gana ramiai. O nakvojome viešbutyje, kur iš paties balkono matėsi piramidžių viršūnės.

Tuo tarpu greta Ušmalio dar yra driekiasi Puuko kelias – kelių mažesnių majų miestų rinkinys (Labna, Sajilas, Kaba). Pastaruosiuose išvis kartais būdavom vieninteliai turistai, o jie irgi įspūdingi, kupini įspūdingos majų architektūros!

Skaityti daugiau: Jukatanas – Meksikos kurortai, džiunglės, piramidės

 

---

Šunantuničas

Vieta: Belizas

Šunantuničo (Xunantunich) masyvi pagrindinė piramidė – tai dirbtinis kalnas, kurio viršūnėje esančios patalpos, manoma, valdovo rūmai.

Visą regioną nuo viršaus matydavo, net Gvatemala matosi!

Kadaise Belizas buvo pilnas žmonių, o dabar toks pasaulio užkampis. Į Šunantuničą reikėjo keltis lyniniu keltu.

Skaityti daugiau: Belizas – nuo rojaus salų iki pamirštų miestų

 

---

Šiame straipsnyje išvardytos vietos žemėlapyje:

Norėdami įkrauti puslapį su šiuo žemėlapiu, pasinaudokite šia nuoroda: Įdomiausi Amerikos indėnų civilizacijų griuvėsiai.

 

---

Kitos įdomios Amerikos civilizacijų paveldo vietos

Tula (Meksika)

Tula labiausiai garsėja ne savo piramdiėmis, o skulptūromis.
Plačiau: Meksika – piramidės, bažnyčios ir mirtis

Mitla (Meksika)

Kiek užgožta gretimo Monte Albano, Mitla taip pat gali nustebinti savo Mesoamerikos civilizacijų architektūra.

Plačiau: Meksika – piramidės, bažnyčios ir mirtis

Sajilas (Meksika)

Daugelyje Amerikos civilizacijų miestų gerai išlikę tik viešieji pastatai: šventyklos-piramidės, rūmai. Sajile galima išvysti ir gyvenamąjį pastatą, pamatyti, kur gyveno tų laikų indėnai. Tiesa, tik aukštųjų luomų – žemųjų luomų pastatai buvo mediniai, neišliko.
Plačiau: Meksika – piramidės, bažnyčios ir mirtis

Tambo Koloradas (Peru)

Inkai garsėjo savo kelių sistema, kuriais žinias nešė bėgūnai, o krovinius – lamos. Kas tam tikrą atstumą palei kelius būdavo tokie postai-miesteliai, vadinami tambo: poilsiui. Tambo Koloradas – vienas geriausiai išlikusių tambų Peru.
Plačiau: Peru – Inkų imperijos širdis

Jėzuitų misijos (Paragvajus)

Tai, galima sakyti, buvo paskutinės indėnų valstybės. Jas prižiūrėjo vienuoliai Jėzuitai – bet klestėjo indėnų gvaranių kultūra, kalba. Tikra priešingybė daugeliui nukariautų indėnų žemių. Deja, Jėzuitus išvijo, su indėnais pradėjo elgtis žiauriau, ir Jėzuitų misijos – net jų katalikų bažnyčios – pačios virto griuvėsiais – kaip ir visos indėnų valstybės.
Plačiau: Paragvajus – Lotynų Amerikos klasika

Jašcha (Gvatemala)

Antras pagal atkariavimą nuo džiunglių majų miestas Gvatemaloje – su daugybe piramidžių, žaidimo kamuoliu arenomis, rūmais ir nuostabiais saulėlydžio vaizdais nuo piramidžių viršūnių. Toks minitikalis.
Plačiau: Gvatemala – majų paslaptys džiunglių kalnuose

Agvateka (Gvatemala)

Vienas tų atokių džiunglių majų miestų, į kuriuos kelionė yra pusė smagumo: reikėjo virš valandos plaukti upe, ežeru, vėliau patekti į upės ištakas, brautis per žoles. Galiausiai išlipti, atrodo, vidury niekur, lipti į kalną per šnarančias (driežai), geliančias (uodai) ir staugiančias (staugūnai) džiungles – kol galiausiai pasirodė griuvėsiai, rūmai, piramidė, tarpeklis…

Plačiau: Gvatemala – majų paslaptys džiunglių kalnuose

Karakolis (Belizas)

Majų miestas giliai Belizo džiunglėse. Važiuoti – toli, o ir pats Belizas, priešingai Meksikai, nėra perpildytas turistų – o tie, kurie atvažiuoja, daugiausiai laikosi kurortuose. Tad sėdėdamas Karakolio piramidžių viršūnėse dažnai nematydavau nė vieno kito žmogaus – tik aš, džiunglės, gyvūnijos garsai ir istorija. O ta pagrindinė Karakolio piramidė, statyta prieš 1000+ metų, iki šiol yra aukščiausias Belizo pastatas!
Plačiau: Belizas – nuo rojaus salų iki pamirštų miestų

Samaipata (Bolivija)

Tai – uola, kurią indėnai pavertė meno kūriniu, aplink kurį sukosi visas miestelio gyvenimas. Jos viršuje išraižyti aukojimų altoriai, šonuose – angos, kuriuose būdavo laikomos miestą saugojusios mumijos. Ties Samaipata susidūrė skirtingos indėnų grupės, skirtingos gamtinės zonos, tad ši vieta iki šiol įkvėpia „energetiškai stiprių“ vietų ieškančius turistus, gretimas Samaipatos miestelis populiari vieta stabtelti ilgiau.
Plačiau: Bolivijos virtuvė – patiekalai ir tradicijos

Lamanajus (Belizas)

Į šį majų miestą patenkama arba laivu, arba prastais kaimų keliais važiuojant per teritorijas, gyvenamas menonitų (žmonių, savo noru pasirinkusių gyventi kaip XIX a., su arkliais vietoje automobilių). Pačios piramidės nėra aukščiausios Belize, bet kai taip keliaudamas pamatai jų viršūnes virš medžių jautiesi tikru atradėju.
Plačiau: Belizas

Tulumas (Meksika)

Tulumo piramidės tikrai nėra aukščiausios, rūmai nėra didžiausi majų pasaulyje… Bet jo vieta – turbūt romantiškiausia: tiesiog ant vandenyno kranto. Vieniems idealu „selfiams“, kitiems tiesiog arčiausiai kurorto, bet smagu ir tiesiog pasėdėti, pažiūrėti į piramidę Karibų jūros fone.
Plačiau: Jukatanas – Meksikos kurortai, džiunglės, piramidės

---

Kitos įdomiausios pasaulio vietos

Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai

---

Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Meksikoje stebina du dalykai.

Pirmasis – praeities didybė. Seniai išnykusių civilizacijų apleisti piramidžių miestai ligi šiol dabina jos laukus ir džiungles. Už indėnų auksą ispanų kolonistų išmūrytos barokinės bažnyčios net Europoje puošnumu turi mažai lygių.

Antrasis – dabarties “tamsumas”. Mirtis meksikiečiams – ir pramoga, ir menas, ir net religija, o ypatingas ritualizuotas žiaurumas – jos gatvių kasdienybė.

Bet pažvelgus giliau, abu šie dalykai susiję. Šiandieninė Meksika yra autentiškiausias senųjų Amerikos kultūrų tęsinys. Tokią Meksiką kelionės metu išvysta tie, kas nori pamatyti daugiau nei vien karštus pakrantės kurortus, ir tokią ją išvydau aš, praleidęs ten kelis mėnesius.

Meksikos piramidės

Kone kiekvieno Meksiką lankančio turisto lankytinų vietų sąraše – bent vienas iš garsiųjų Meksikos piramidžių miestų. Visus juos pastatė čia klestėjusios indėnų civilizacijos. Geriausiai žinome actekus – bet tik todėl, kad ši imperija kaip tik buvo šlovės viršūnėje, kai indėnus užpuolė ir sutriuškino ispanai. Iš tikro actekai po savęs mažai ką paliko, o visas grožybes pastatė ankstesnės valstybės.

Didžiausios Meksikos piramidės – tai šventyklos. Kiekvieną jų karūnuodavo nedidelis namelis, kur, įkopę tokiais stačiais laiptais, kad net šiandieniniams aukštesniems žmonėms lipti sunku, tegalėdavo užeiti šventikai. Mažesnių “piramidžių” viršūnėse stūksodavo rūmai: akmeniniuose valdovų kambarėliuose vietos mažai, visa energija skirta “dirbtiniam kalnui”, kad rūmai iškiltų viršum miesto.

Senovės Meksika niekad nebuvo vientisa šalis. Kiekvienu momentu ten gyvavo daugybė civilizacijų, jos keitė viena kitą, turėjo savo architektūrinius stilius. Viena garsiausių pastatė Teotihuakaną prie Mechiko, su ištisa piramidžių alėja – jis net actekams, jau pamiršusiems jo istoriją, atrodė baugiai paslaptingas. Sapotekai išlyginę kalno viršūnę sukūrė Monte Albaną, toltekai – Tulą, garsėjančią skulptūromis, mištekai – Mitlą.

Meksikos rytinėse džiunglėse klestėję majai – dar kita civilizacija. Jų piramidės puošniausios, jų kalendorius tiksliausias, jie vieninteliai turėjo tikrą raštą (nors ir primenantį paveikslėlius). Ir jų miestų daug, sustatytų aplink požeminius vandens telkinius cenotus: Čičen Ica proskynoje, Ušmalis (Uxmal), Palenkė viduryje džiunglių, dar mažai atrastas, bet didžiausiom piramidėm stulbinantis Kalakmulis (Calakmul). Ir Tulumas, garsus ne tiek savo didybe, kiek romantiška vieta ant vandenyno kranto.

Be šių pagrindinių vietovių gausu mažesnių ar labiau sugriuvusių, tokių kaip Čolulos – didžiausia pasaulyje piramidė (400×400 metrų), kol neužeini į vidų labiau primenanti kalną (viršūnėje net pastatyta bažnyčia), Sajilas, Labna, Kaba (šios trys netoli Ušmalio sudaro Puko kelią).

Be piramidžių likę ir kitokių pastatų: observatorijos, “žaidimo kamuoliu” (populiaraus sporto, kažkiek primenančio krepšinį) stadionai. Tačiau gyveno senovės meksikiečiai mediniuose namuose, kurie sudūlėjo, todėl, palyginus su graikais ar romėnais, kur kas sunkiau žvelgiant į griuvėsius įsivaizduoti, kaipgi atrodė tenykštis gyvenimas iki Kolumbo. Jei spręsti pagal likusius piešinius, jis buvo žiaurus, nuolat vykdavo aukojimai, reikalingi “kad saulė nenukristų iš dangaus”: net “žaidimo kamuoliu” komandos, būdavo, prarasdavo gyvybę, bet gidai lig šiol nesutaria, ar paaukojami būdavo pralaimėjusieji, ar laimėjusieji (“nes garbinga”), ar kaip kur…

Seniausia Meksikos civilizacija, kurios liekanos pasiekė šias dienas – olmekai, gyvavę panašiu metu, kaip Antikos civilizacijos Europoje. Jų didelius akmenis primenančios galvų skulptūros eksponuojamos La Ventoje Meksikos įlankos pakrantėje.

Meksikos miestai, žmonės ir kultūra

Šiais laikais gyvenami Meksikos miestai su piramidėmis neturi nieko bendro. Atvykę ispanai pastatė savas gyvenvietes. Daugelio jų centre – kvadratinė aikštė-parkas, vadinama zocalo ar Plaza de Armas. Joje – itin puošni barokinė bažnyčia ar katedra. Senamiesčiuose pramaišiui seni ir nauji namai (paveldas nelabai saugomas). Aplinkui – vienaukštės parduotuvės, restoranai. Toliau – netinkuotų plytų lūšnynai, pastatyti XX a. viduryje iš kaimų priplūdusių meksikiečių, tačiau juose nėra nieko įdomaus ir eilinis keliautojas į Meksiką jų tiesiog nemato.

Didžiausias, lygių neturintis miestas – sostinė Mechikas (~22 mln. gyventojų). Jame – ir nemažai XX a. grožybių: juk ten vyko olimpiada, o didžiuosius pastatus ištapė monumentalių freskų meistrai tokie kaip Diego Riviera (tokius kūrinius ketinę padaryti Meksikos nacionaliniu menu). Mechikas didžiuojasi ir puikiu ikikolumbinio meno muziejumi (Antropologijos muziejus), tačiau actekų sostinės Tenočtitlano griuvėsiai ir ją puošęs ežeras atsidūrė giliai po šiandieniniu didmiesčiu.

Kiti Meksikos miestai gerokai mažesni, bet dėl to tik geriau išsilaikę. Puošniausia kolonijinė architektūra – Oachakoje, Taske, Gvanachuate. Visur dauguma gyventojų – metisai, turintys ir indėniško, ir baltojo kraujo, tačiau kalbantys ispanų kalba.

Grynų indėnų yra ~10% – daugiausia jų pietryčiuose, kur gyvena majų palikuonys ir dar girdisi majų kalbos. Čiapaso valstijoje net klestėjo indėniškas Sapatistų karinis judėjimas, vedamas kaukėto subkomandantės Markoso, siekęs apdėti metisų miestus mokesčiais seniesiems šeimininkams indėnams. Atmosfera anuose skurdžiuose kraštuose kitokia nei Meksikos širdyje: vietoje autobusų ten žmones vežioja pikapai-furgonai, o džiunglėse vienoje vietoje kelią grandine mums blokavo indėnai, už jos patraukimą reikalaudami pinigų.

Tačiau ryčiausias Meksikos galas – Kankuno kurortas ir jo nerija – jau vėl kitoks. Ten – saulėje besikaitinančių turistų žemė, itin pamėgta amerikiečių, mat temperatūra visad gera, o kainos – žemos. Visi žino, kad į JAV yra pasitraukę net 9 milijonai meksikiečių, bet migracija vyksta ir atvirkščia kryptimi: Meksikoje apsigyveno milijonai amerikiečių, dauguma jų “užsieniečių kolonijomis” pasipildžiusiuose miestuose, tokiose kaip Kankunas, San Migel de Aljendė ar Meksiko rajonai Roma ir Kondesa – kur daug Meksikos pliusų ir mažai minusų.

Nuo Kankuno į pietus tarsi koks “džiunglių Dubajus” nesustabdoma tįsta Majų Rivjera: kur dar prieš dešimtmetį-kitą tebuvo romantiškas pakrantės kaimas, šianden “praskynus medžius” gali stūksoti Kauno ar Vilniaus dydžio kurortas, su pramogų parkais, prabangiais restoranais, daugiabučiais, timeshare pir pramogų rajonu su iki išnaktų plyšaujančia muzika amerikiečių pašėlusiam jaunimui. Jis čia “pirmus gyvenimo kartus” kolekcionuoja kiekvieną kovą, per universitetų vasaros atostogas, nes JAV alkoholis studentams dar nelegalus, o Meksikoje gali gerti nuo 18… Plaja del Karmeno, Tulumo kas ten atostogavo seniai tikrai nebeatpažins, o “naujieji Tulumai” galbūt dygsta prie ryškiaspalvio Bakalaro ežero, Isla Mujeres ar Isla Holbox salose.

Didžioji dalis Kankuno lankytojų “į šalies gilumą” važiuoja daugiausiai iki Čičen Icos – žvilgtelti į piramides ir grįžti. Daug kas iš to, ką jie mano esant “tikra Meksika”, yra tik amerikiečių romantizuoti Meksikos vaizdiniai. Pavyzdžiui, Meksikos virtuvė daug turtingesnė nei meksikiečių restoranuose svetur: be takų ir kesadiljų čia ir gringos, moljetes, tortos, flautai, ir kiekviename regione rasi vis daugiau ką. Iš tikrosios Meksikos virtuvės geriausiai įsiminė tamsių pupų garnyras, siūlomas prie kone kiekvieno patiekalo. Ir dainininkai mariačiai, vaikštinėjantys po restoranus siūlydamiesi už pesus pagroti.

Kai kurios kitos Meksikos tradicijos išvis mažai žinomos, kaip lučadorai – kovotojai-aktoriai spalvingomis kaukėmis, kurie, net pasistatę ringą viename kaime, mačiau, linksmino įsiaudrinusius vietos gyventojus – tačiau neprilygstamiausia patirtis buvo apsilankyti lučadorų šventovėje Meksiko Koliziejaus arenoje. Arba temaskalis, “meksikietiška pirtis”, bet iš tikro labiau – indėnų “apsivalymo” ritualas (verta patirti mažiau “suturistintą” jo formą). Arba voladorai – įlipę į aukštą stulpą, jie nusileidžia žemyn sukdamiesi prisirišę už kojos virve…

Meksika – milžiniška, ir labai įvairi! Jos rytuose – Jukatano pusiasalyje – džiunglės. Mažiau atrastoje jos šiaurėje – Laukinių Vakarų dykumos ir Vario kanjonas, dydžiu esą pranokstantis net JAV Didįjį kanjoną. Meksikos pakrantės – karštos kiaurus metus, bet Meksikos visas “vidurys” stūkso aukščiau (~2 km aukštyje), tad ten kiek vėsiau, o Vario kanjone žiemom net pasninga.

Kaip keliauti po Meksiką?

Nekeista, kad turistų skaičiai Meksikoje auga kaip ant mielių! Ypač po COVID pandemijos, kai amerikiečiai ėmė iš čia dirbti nuotoliu, kai “amerikiečių kolonijos” išplito net po seniau “labai vietinius” miestus, o visa eilė kurortų anksčiau primirštose karštosiose pakrantėse auga į “naujus Kankunus” (Cabo San Lucas Žemutinėje Pietų Kalifornijoje, Puerto Valjarta).

Tam tikra prasme tą Meksiką, kurią jų pirmtakai įsimylėjo, turistai jau ir sunaikino. Kai keliavau pirmąkart, Meksika buvo pigi, galėjau laipioti stačiaisiais laiptais po visas paslaptingąsias piramides, gėrėdamasis indėnų dievų atvaizdais ir vaizdais žemyn. Dabar gi butų nuomos ar restoranų kainos “vietinių siaubui” – kaip Europoje. Tik gatvės maistas, tik nesaugūs neturistiniai miestai dar pigesni… Ir beveik į visas piramides lipti draudžiama – kas bus jei lips tokios minios – o į garsiausius “apleistus miestus” turi ateiti 8 ryto, kad bent keliasdešimt minučių pamatytum juos vienas be minių. Čičen Icoje nepadėjo ir tai. Laimė, dar yra “neatrastų vietų”, bet tokiais tempais kiek jos dar liks neatrastos?

O užvis bjauriausia – apgavystės “turistinėse zonose”. Ko tik nepatyriau, ko tik negirdėjau iš kitų keliautojų. Nuo “įmuštų” nepirktų prekių iki autonuomos pavogto atsarginio rato. Į policiją kreiptis neverta – jie garsėja kaip didžiausi apgavikai, iš mūsų (ir daugybės klabintų turistų) reikalavo milžiniško kyšio už pačių policininkų išsigalvotą nusižengimą! Jei tvirtai laikysies, neapgaus, bet nemalonu ir, deja, tai “lengva ranka” pinigus taškančių turistų pasekmė.

Blogiausia Meksikoje su taksi – net kelionių vadovai rekomenduoja važiuoti iš Kankuno oro uosto autobusu, apgaudinėja kaip išmano. Sakysit geriau “Uber”? Atrodė gerai, kol vienas “Uber” vairuotojas Mechike pavogė mano telefoną…

Autonuoma? Taip apvažiavom didžiąją dalį Meksikos. Bet be galo daug apgavysčių, agentūrų įvertinimai internetinėse sistemose 1 ar 2 – tačiau mums pavyko apgavysčių išvengti, nes ilgai demonstratyviai viską fotografavome. Nuomotu automobiliu keliauti patogiausia, bet brangu – itin brangūs mokami keliai, bet vietiniai primygtinai rekomenduoja važiuoti jais, ypač šalies šiaruėje. Ne dėl kokybės (net mokami keliai – “padangų kapinės”), bet dėl saugumo: mažiau “pakelės pagrobėjų”.

Viešasis transportas? Autobusai (ADO ir pan.) brangūs, bet patogūs. Pigesni – bet mažiau patogūs – mikroautobusai colectivo. Iš pagrindinių turistinių vietų gali išeiti pigiau ir paprasčiau užsisakyti dienos ekskursijas (pvz. iš Kankuno į Čičen Icą). Čia vienas retų “masinio turizmo” pliusų kitiems turistams – net ypatingiausioms pramogoms, kaip koks skrydis oro balionu virš Teotihuakano piramidžių, grupės kasdien susirenka, ir ne po vieną… Tiesa, nepaisant amerikiečių “ordų”, anglų kalbos Meksikoje nėra tiek ir daug: net kai kuriuose garsiausių muziejų aprašai – tik ispaniški.

Daugelio Meksikos apraiškų nenori matyti ne tik turistai, bet ir vietiniai. Štai viešbučių kambarių langai įprastai “atsiveria” į koridorius. Registratūros darbuotojai nustebdavo mums paprašius vaizdo į gatvę. Šiaip ar taip, nuo ten tvyrančio smogo per naktį kartais įskausdavo gerklę.

Ir net po Meksiką didesnius atstumus daug kas renkasi keliauti lėktuvais.

Meksikos mafija ir flirtas su mirtimi

Labiausiai Meksikos įvaizdį pasaulyje gadina nusikaltėliai. Istorijos iš narkomafijos grupuočių, primenančių “pogrindines valstybes”, karų ir egzekucijų, negali nepriblokšti. Aukų kasmet – 20 000. Pasaulio žiniasklaidą pasiekia tik siaubingų istorijų ledkalnio viršūnė: šešios Akapulke išsyk išžagintos ispanės (surišus jų vyrus), 43 “dingę” studentai protestuotojai (jų žmogžudystes pas narkomafijozus esą užsakė vietos meras, kad politiniai oponentai nekvaršintų galvos), “perspėjimui” miestų centruose paliekamos nupjautos apie narkomafiją rašiusių tinklaraštininkų galvos, nudiriama oda, badomos akys… Vietinis advokatas, geranoriškai pavežiojęs mus po Mechiką, sakė, kad dažnas Meksikos teisininkų darbas – derėtis dėl išpirkų su pagrobėjais (į policiją tokiais atvejais nesikreipiama). O pakelės socialinė reklama skatina nemokėti “netikriems pagrobėjams”, mat skambinti ir meluoti “Mes pagrobėm jūsų sūnų” Meksikoje – populiaru tarsi “Jūsų sūnus papuolė į avariją” Lietuvoje.

Karinių automobilių, tankečių šiaurės Meksikoje mačiau daugiau net nei “karštuose pasaulio taškuose”: viskas paruošta “vidaus karui” su banditais, nors bet kuris meksikietis pasakys, kad “iš tikro valdžia ir karteliai veikia išvien”…

Daugelis istorijų į tarptautinę spaudą nė nepatenka, nebent pažeidusi nerašytą(?) susitarimą su politikais mafija “netyčia” nužudo kokį amerikietį. Bet vietinėje spaudoje aplink kiekvieną pravažiuotą miestą, ypač Šiaurės Meksikoje, perskaitydavau, kad štai prie savivaldybės paliko mašiną su lavonais bagažinėje “perspėjimui”, štai Keratare pakabino lavonus ant viaduko, štai Fresniljas nesaugiausias, ten dingsta po žmogų per dieną. “O į Sakateką jau tikrai nedrįskite važiuoti, apsukite visą valstiją ratu!” – gąsdino vietiniai. Nuvažiavome, nieko neatsitiko, viskas – šanso klausimas, bet tas šansas čia labiau kaip kur “netoli fronto”.

Didingas, beveik ritualinis žiaurumas, be kurio neįsivaizduojama Meksikos mafija – dalis gilios kultūrinės tradicijos. Jokioje kitoje šalyje nemačiau kasdieniame gyvenime šitiek aliuzijų į mirtį. Pradėsiu nuo nekalčiausių ir žaviausių: Vėlinės (Dia de Los Muertos) Meksikoje švenčiamos tris dienas ar baugių statulėlių, “užgožiančių” bet kurią suvenyrinę.

Kioskuose pardavinėja itin populiarią “Raudonąją spaudą” – laikraščius ir žurnalus, kurių “vinis” – žiauriai sumaitotų lavonų nuotraukos. Jų žurnalistai klausydamiesi policijos radijų lenktyniauja su teisėsaugininkais: nori pirmieji pamatyti narkomafijozų darbelius ar avarijų pasekmes bei nufotografuoti iš kuo arčiau. Jokie įstatymai Meksikoje to neriboja. Tiesa, ir tai spaudai “smogė” internetas: savo žiaurumų vaizdus ten kelia… pati mafija. Policija Meksikoje visai neveikli, sėdi “mafijos kišenėje”, tad jie nieko nebijo ir laisvai gąsdina kitus (kas bus jei nemokėsi duoklės ar “stosi skersai kelio”). Tai – apskritai žiauriausi dalykai, kokius esu radęs gyvenime internete, ir net nesugebėjau jų pažiūrėti iki galo. Mafijozai paleidžia žarnas gyvai aukai, “actekų stiliumi” nudiria aukos veidą ir užsideda ant savojo lyg kaukę, išpjauna ir suvalgo širdį…

Labiausiai pribloškianti akistata su mirtimi Meksikoje – Gvanachuato mumijų muziejus. “Panteone” ant kalvos sukrautos ne kokios actekų mumijos, tačiau iš vietinių kapinių surinkti kažkodėl nesupuvę lavonai. Tų numirėlių, kurių šeimos laiku nesusimokėdavo mokesčių už “kapo nuomą”. Istorinės reikšmės Gvanachuato mumijos neturi, bet turistai vis tiek plūsta miniomis (vedini vaikais) žiūrėti tokių eksponatų kaip mažiausia pasaulio mumija, vaikų mumijos su karūnomis, gyvos palaidotos moters mumija… Mirtis meksikiečiams – ir pramoga.

Visgi keisčiausia tūlam lietuviui Meksikos tradicija tikriausiai – Šventoji Mirtis (Santa Muerte). Jai dedikuotus altorius pasistato dažnas visuomenės paribyje esantis žmogus (gėjai, elgetos, padirbtų prekių pardavėjai). Dar pridėkime Chėsų Malverdę (Jesus Malverde) – “šventąjį narkomafijos globėją” (kurio, aišku, joks popiežius nekanonizavo), net žemėlapiuose žymimas raganų (bruja) “kontoras” – ir bus visai sunku patikėti, kad pagrindinė religija Meksikoje visgi – katalikybė, ir, kaip rodo milžiniškos šventovės Gvadalupės mergelei (indėnės pavidalu apsireiškusiai Marijai) Mechike, į tai žiūrima rimtai. Tačiau priešingai daugeliui Lotynų Amerikos šalių, krikščionybė Meksikoje nuolat susidurdavo su iššūkiais, dažnai – labai tiesioginiais (pvz. ateistais prezidentais, kurie taip “atskyrė bažnyčią nuo valdžios”, kad kunigai net buvo netekę teisės balsuoti rinkimuose).

Tamsi ar šviesi Meksika?

Tai, kas Europoje yra “tamsioji visuomenės pusė” Meksikoje – neatskiriama kasdienybės dalis. Ar tai būtų kaukolių kopijos ir nacistinės svastikos eilinėse turistinių suvenyrų parduotuvėse, ar aibė šalikelių “motelių” tokiais pavadinimais kaip “Orgazmas”, kur klientus aptarnauja teisėtos prostitutės (ir neretai labai jaunos: daugelyje Meksikos valstijų seksas su 12 metų vaikais – jau teisėtas).

Ta “tamsioji pusė” Meksikai – jokia naujovė. Ji paveldėta iš senųjų Amerikos civilizacijų (tiesa, savaip modifikuota). Tų pačių, kurių “žiaurios tradicijos” šitaip šiurpino baltaodžius kolonistus. Ir tų pačių, kurių paliktos piramidės šiandien taip džiugina baltaodžius turistus.

Meksika iki Kolumbo buvo ne tiesiog atskira civilizacija, tačiau kitas pasaulis, visai neturėjęs ryšių su Europa, Azija ar Afrika. Todėl ten absoliučiai viskas buvo kitaip – ne tik architektūra, menai ar raštas, bet ir suvokimas, kas “šviesu”, o kas “tamsu”. Ir nors ispanų kolonistai tą pasaulį sugriovė, įdiegė krikščionybę, būtent Meksikoje indėniškos civilizacijos atspindžių išliko daugiausiai. Ne vien dūlančių piramidžių šlaituose, bet ir populiariojoje kultūroje.

Ar juos pažinti, ar pažvelgti į visapusišką Meksiką – kiekvieno turisto pasirinkimas. Mano nuomone, tai tikrai įdomiau (nors gal ir mažiau komfortiška) nei tūnoti “saugiame autobuso ir viešbučio burbule”.

---

Visi mano kelionių po Meksiką vadovai

---

1. Meksika – piramidės, bažnyčios ir mirtis
2. Meksikas – baisus didingas metropolis
3. Jukatanas – Meksikos kurortai, džiunglės, piramidės
4. Šiaurės Meksika – Meksikos laukiniai vakarai