Amerikos indėnų civilizacijas vos per kelis dešimtmečius sugriovė europiečiai ir jų užvežtos ligos. Bet tokia staigi jų mirtis išsaugojo itin daug ištisų miestų griuvėsių. Kai kuriems tūkstančiai metų, kitiems – tik šimtai, bet apie visus juos žinoma labai mažai, o tai kursto įvairias paslaptingas teorijas.

Bet dar įdomiau kitkas. Kadangi iki pat XIV-XV a. Amerikos civilizacijos neturėjo jokio ryšio su Europa, Azija ar Afrika, visi tie miestai tiesiog kitokie. Kitokios pastatų formos, menai, raštai, kultūra, religijos ir jų šventovės.

Čia aprašau įdomiausią matytą Amerikos civilizacijų paveldą per savo keliones į turtingiausias savo istorija žemyno šalis: Meksiką, Peru, JAV.

 

---

Čičen Ica

Vieta: Meksika

Čičen Ica – bene žymiausias majų miestas. Jis yra laukymėje, todėl jo piramidės, žaidimo kamuoliu arenos puikiai atsiveria turistams. O jų daug, mat tai – arčiausi tokio dydžio indėniško miesto griuvėsiai nuo Kankuno kurorto. Turistų kiekiai kartais vargina, dėl tokių masių nebeleidžiama kopti į piramides, tačiau miestas vis viena įspūdingas.

Meksikos rytinėse džiunglėse klestėję majai – kita civilizacija, nei likę Meksikos indėnai. Jų piramidės puošniausios, jų kalendorius tiksliausias, jie vieninteliai turėjo tikrą raštą (nors ir primenantį paveikslėlius). Ir jų miestų daug, sustatytų aplink požeminius vandens telkinius cenotus.

Skaityti daugiau: Meksika – piramidės, bažnyčios ir mirtis

 

---

Palenkė

Vieta: Meksika

Palenkė – majų miestas valstybė. Įspūdingiausia jo vieta – viduryje džiunglių, apspistas medžiais. Todėl sunykusios, gamtos beatsiimamos žmonijos praeities atsmosfera Palenkėje – gaji kaip niekur.

Džiunglėse – aptakios majų piramidės, žavūs raštai.

Skaityti daugiau: Meksika – piramidės, bažnyčios ir mirtis

 

---

Inkų šventasis slėnis (Maču Pikču)

Vieta: Peru

Visi įspūdingiausi Inkų statiniai ir miestai stovi šventajame slėnyje, ~100 km spinduliu aplink Kusko miestą. Laikas nuo jų “nurinko” tik stogus ir ryškius dažus. Gaila ir to: tegalima įsivaizduoti, kaip atrodė anie mūrai – ryškiai raudonai-balti – žydro Andų dangaus ir rudų kalnų fone.

Iki žymiausio Inkų miesto – Maču Pikču – nuo Kusko 112 km. Turistinis miestelis slėnyje prie jo pasiekiamas geležinkeliu (ištvermingiausi eina pėsčiomis senuoju inkų keliu, o automobilių plentų nėra išvis), paskui autobusai veža serpantinu į kalną. Trumpas takas – ir atsiveria “atvirukinis” vaizdas į miestą, į dar vieną paslaptį. Mat savo tobuliausią inžinerijos pasiekimą Inkai apleido patys – ispanai apie jį nė nesužinojo. Vėl jis atrastas tik prie nepriklausomos Peru 1911 m.

Kaip dažnas Inkų miestas, Maču Pikču turi lygią ceremonijų aikštę (tarp aštrių kalnų vien išlyginti žemę – didis pasiekimas), kukurūzų sandėlius prie įėjimo (prasidėjus šventei papildomų atsargų įvežti būdavo nepriimtina). Vanduo atiteka vamzdžiais iš aukštesnių šaltinių, o visi pastatai – iš tiksliai iš anksto nugludintų akmenų, kiekvienas kurių “pagamintas” tai vienai vietai, kurioje taip įsikabina, kad nereikia skiedinio.

Labiausiai pribloškia pati Maču Pikču padėtis 2430 m aukštyje tarp didžiulių kalnų. Bet atmosferą gadino turistų minios. Arčiau Kusko Inkų šventajame slėnyje yra vietų, kur pasijunti net baugiai vienišas. Labiausiai pribloškė Pisakas [Pisac] – ten kalnų takeliais ir tuneliais tarp inkų mūrų vaikščiojom beveik vieni. Žavus ir Olantaitambas [Ollantaytambo], rodosi, vertikaliai pastatytas palei uolą, bei Saksahuamanas [Saksaywaman] (manyta, kad tvirtovė, bet gal šventykla).

Visa tai – griuvėsiai. Marasas (balti baseinai, kuriuose išgarinus vandenį pasilieka druska) – vienintelė apylinkių senovės Andų civilizacijų pastatyta vieta, kuri ir šiandien naudojama pagal paskirtį.

Aplink Inkų miestus – akmenimis sutvirtintos terasos, kuriose auginti kukurūzai. Kaip savo “Pasaulio istorijoje” rašo Džiofris Blainis [Geoffrey Blainey], būtent jiems indėnai turėtų būti labiausiai dėkingi už savo civilizacijas. Kukurūzai maistingesni ir reikalauja mažiau priežiūros nei europiniai ar azijiniai javai. Kai žemės ūkyje triūsti reikėdavo trumpiau, darbininkų užteko ir prekių pervežimui (be rato ir žirgų tai buvo sunkiau), ir mūrijimui aukštikalnėse. Morajuje inkai, spėjama, turėjo net “eksperimentinių terasų”, atrodančių it graikų teatrai – agronomai stebėdavo, kaip augalai auga skirtingai apšviestose pusėse.

Pats Kuskas buvo Inkų imperijos sostinė. Tačiau ispanai jį pavertė sava Andų širdimi ir perstatė: kolonijinis senamiestis nuo daugumos Peru miestų skiriasi tik savojo baroko puošnumu ir kasdieniu Inkų kultūros pristatymu (su tautiniais šokiais bei Inti Raymi saulėgrįžos festivalio fragmentais).

Skaityti daugiau: Peru – Inkų Imperijos širdis

 

---

Naskos linijos

Vieta: Peru

Naskos linijos – milžiniškos figūros, prieš 2000 metų (gerokai iki Inkų) išraižytos žemės paviršiuje: 800 linijų, 300 geometrinių raštų, 70 gyvūnų ir augalų. Turistams šiandien jos dar įspūdingesnės, nei buvo statytojams: juk jie gali linijomis gerėtis iš vienas po kito oran kylančių apžvalginių skrydžių. Tiems, kurių galvų nesusuka pilotų viražai (lėktuvą guldo kone ant šono), kirba klausimas “Kam tos linijos?”.

Tikriausiai dėl religijos. Bet jei tikrąją tiesą inkai dar gal žinojo, užkariavimų audros ją pasiuntė į amžiną užmarštį, todėl visada bus “alternatyvių paaiškinimų”, tarp kurių – magai ir ateiviai. Gidai aitrina vaizduotę, vieną figūrų net įvardindami “astronautu”. Man tokia kriptoistorija šiek tiek atsiduoda kolonijiniu požiūriu – neva “indėnai patys savo protu nieko sudėtingo nebūtų galėję suprojektuoti”.

Naskos kultūra dar paliko Čaučilos kapines, kurių atvertuose kapuose – griaučiai su dar regimais mėsų gabalais. Ten – sausiausia pasaulyje Atakamos dykuma. Ir toks klimatas puikiai saugo tai, kas mirę (jeigu ne jis – nebebūtų ir linijų). Tačiau gyvenimui reikia vandens, ir jį senovės indėnai atsigabendavo pasistatę ištisas požemines sistemas. Naskiečių Kantaloko vamzdžiai tebeveikia ir šiandien, pasiekiami akmenimis sutvirtintais platėjančiais šuliniais.

Skaityti daugiau: Peru – Inkų Imperijos širdis

 

---

Monte Albanas

Vieta: Meksika

Monte Albanas – Sapotekų civilizacijos piramidžių miestas. Jis stūkso pačioje kalno viršūnėje, kuri visa ir “nupjauta”, kad būtų didžiulė ceremonijų aikštė.

Kaip ir kitur Meksikoje, išlikusios piramidės (šventyklos), viešieji pastatai.

Tačiau gyveno senovės meksikiečiai mediniuose namuose, kurie sudūlėjo, todėl, palyginus su graikais ar romėnais, kur kas sunkiau žvelgiant į griuvėsius įsivaizduoti, kaipgi atrodė tenykštis gyvenimas iki Kolumbo.

Jei spręsti pagal Monte Albane likusius piešinius, jis buvo žiaurus, nuolat vykdavo aukojimai, reikalingi “kad saulė nenukristų iš dangaus”: net pralaimėjusios “žaidimo kamuoliu” komandos, būdavo, prarasdavo gyvybę.

Skaityti daugiau: Meksika – piramidės, bažnyčios ir mirtis

 

---

Teotihuakanas

Vieta: Meksika

Kai Ameriką atrado ispanai, Teotihuakanas jau buvo apleistas ir tuometinių indėnų apipintas legendomis.

Šis senovės piramdžių miestas, o ypač – pagrindinė jo alėja – išties gali mistiškai bauginti. Statytas jis prieš maždaug 1500 metų, kai Europoje dar klestėjo Romos imperija, turėjo ~250 tūkstančių gyventojų.

Piramidžių viršūnėse kadaise ritualus atlikdavo žyniai, o šiandien jomis galima vaikščioti visiems.

Skaityti daugiau: Meksika – piramidės, bažnyčios ir mirtis

 

---

Mesa Verdė

Vieta: JAV

Mesa Verdė – bene žymiausia indėnų istorinė vieta JAV. XIX a. pabaigoje olose pastatytus namus atradę tyrinėtojai įsivaizdavo, kad ši civilizacija, pakrikštyta anasaziais, mįslingai išnyko – it Atlantida. Dabar manoma, kad anasaziai buvo šiuolaikinių hopių ir pueblų indėnų protėviai, apie 1200 m. kažkodėl apleidę Mesa Verdę.

Mesa Verdė ispaniškai – “Žalias stalas”. Vietoj Laukiniams Vakarams įprastų dykumų čia jau žaliuoja spygliuočių miškai. Klimatas gana atšiaurus, tad vienintelis JAV istorinis (o ne gamtinis) nacionalinis parkas žiemai uždaromas, o ir balandį dar ne visas veikė.

Gyvenimas kadais čia virdavo olose – mesos išorinės sienos įgilėjimuose. Bet priešingai nei priešistoriniai olų gyventojai anasaziai jose pasistatė… daugiaaukščius namus. Šiukšles pildavo olų gilumoje arba žemyn nuo kalno, o aprūkęs olų viršus mena šaltų žiemos naktų laužus. Gerdavo jie tą vandenį, kuris, kadaise išlytas paviršiuje, per ilgus metus prasisunkdavo į olas. Religines apeigas atlikdavo kivose – požeminėse šventyklose, kurių vidus simbolizuoja lipimą per tris pirmus pasaulius, kol pasiekiamas šis, ketvirtasis.

Šiuos ir daug kitų įdomių dalykų papasakojo reindžeris, pusiau indėnas, užpildęs žinių spragas, likusias po šykščios informacijos hopių krašte. Jis atrodė jau pilnai įsiliejęs į šiuolaikinių JAV kultūrą. Greta buvęs žmogus pamėgino jį užkalbinti ispaniškai: juk tokių veido bruožų paprastai būna imigrantai iš Lotynų Amerikos. Šis pavyzdys gerai parodo, kokie užgožti šiandieninėse JAV yra vietos indėnai, tebesudarantys vos 1% valstybės gyventojų (palyginimui lotynų amerikiečiai – 17%).

Jei į Mesa Verdės Cliff Palace siaurais kopčias primenančiais laipteliais galima eiti tik su grupe, tai Spruce Tree House aplankėme jau atskirai. Dar ne vieną anasazių gyvenvietę regėjome iš tolo nuo viršaus, bet ir taip jos atrodė žaviai. Pranoko bet ką, matytą šiuolaikiniuose rezervatuose – todėl atradėjai ir spėjo, kad anasaziai paslaptingai išnyko. Jei 1000 metais po Kristaus indėnai būtų atradę Europą, turbūt panašiai būtų kalbėję apie romėnus.

Skaityti daugiau: JAV indėnų žemės: rezervatas, didesnis už Lietuvą

 

---

Šiame straipsnyje išvardytos vietos žemėlapyje:

Kitos įdomios Amerikos civilizacijų paveldo vietos

Tula (Meksika)

Tula labiausiai garsėja ne savo piramdiėmis, o skulptūromis.
Plačiau: Meksika – piramidės, bažnyčios ir mirtis

Mitla (Meksika)

Kiek užgožta gretimo Monte Albano, Mitla taip pat gali nustebinti savo Mesoamerikos civilizacijų architektūra.

Plačiau: Meksika – piramidės, bažnyčios ir mirtis

Sajilas (Meksika)

Daugelyje Amerikos civilizacijų miestų gerai išlikę tik viešieji pastatai: šventyklos-piramidės, rūmai. Sajile galima išvysti ir gyvenamąjį pastatą, pamatyti, kur gyveno tų laikų indėnai. Tiesa, tik aukštųjų luomų – žemųjų luomų pastatai buvo mediniai, neišliko.
Plačiau: Meksika – piramidės, bažnyčios ir mirtis

Tambo Koloradas (Peru)

Inkai garsėjo savo kelių sistema, kuriais žinias nešė bėgūnai, o krovinius – lamos. Kas tam tikrą atstumą palei kelius būdavo tokie postai-miesteliai, vadinami tambo: poilsiui. Tambo Koloradas – vienas geriausiai išlikusių tambų Peru.
Plačiau: Peru – Inkų imperijos širdis

Jėzuitų misijos (Paragvajus)

Tai, galima sakyti, buvo paskutinės indėnų valstybės. Jas prižiūrėjo vienuoliai Jėzuitai – bet klestėjo indėnų gvaranių kultūra, kalba. Tikra priešingybė daugeliui nukariautų indėnų žemių. Deja, Jėzuitus išvijo, su indėnais pradėjo elgtis žiauriau, ir Jėzuitų misijos – net jų katalikų bažnyčios – pačios virto griuvėsiais – kaip ir visos indėnų valstybės.
Plačiau: Paragvajus – Lotynų Amerikos klasika

Meksikoje stebina du dalykai.

Pirmasis – praeities didybė. Seniai išnykusių civilizacijų apleisti piramidžių miestai ligi šiol dabina jos laukus ir džiungles. Už indėnų auksą ispanų kolonistų išmūrytos barokinės bažnyčios net Europoje puošnumu turi mažai lygių.

Antrasis – dabarties “tamsumas”. Mirtis meksikiečiams – ir pramoga, ir menas, ir net religija, o ypatingas ritualizuotas žiaurumas – jos gatvių kasdienybė.

Bet pažvelgus giliau, abu šie dalykai susiję. Šiandieninė Meksika yra autentiškiausias senųjų Amerikos kultūrų tęsinys. Tokią Meksiką kelionės metu išvysta tie, kas nori pamatyti daugiau nei vien karštus pakrantės kurortus, ir tokią ją išvydau aš.

Meksikos piramidės

Kone kiekvieno Meksiką lankančio turisto lankytinų vietų sąraše – bent vienas iš garsiųjų Meksikos piramidžių miestų. Visus juos pastatė čia klestėjusios indėnų civilizacijos. Geriausiai žinome actekus – bet tik todėl, kad ši imperija kaip tik buvo šlovės viršūnėje, kai indėnus užpuolė ir sutriuškino ispanai. Actekai po savęs mažai ką paliko, o visas grožybes pastatė ankstesnės valstybės.

Meksikos piramidės – tai šventyklos. Kiekvieną jų karūnuodavo nedidelis namelis, kur, įkopę tokiais stačiais laiptais, kad net šiandieniniams aukštesniems žmonėms lipti sunku, tegalėdavo užeiti šventikai.

Senovės Meksika niekad nebuvo vientisa šalis. Kiekvienu momentu ten gyvavo daugybė civilizacijų, jos keitė viena kitą, turėjo savo architektūrinius stilius. Viena garsiausių pastatė Teotihuakaną prie Mechiko, su ištisa piramidžių alėja – jis net actekams, jau pamiršusiems jo istoriją, atrodė baugiai paslaptingas. Sapotekai išlyginę kalno viršūnę sukūrė Monte Albaną, toltekai – Tulą, garsėjančią skulptūromis, mištekai – Mitlą.

Meksikos rytinėse džiunglėse klestėję majai – dar kita civilizacija. Jų piramidės puošniausios, jų kalendorius tiksliausias, jie vieninteliai turėjo tikrą raštą (nors ir primenantį paveikslėlius). Ir jų miestų daug, sustatytų aplink požeminius vandens telkinius cenotus: Čičen Ica proskynoje, Ušmalis (Uxmal), Palenkė viduryje džiunglių.

Be šių pagrindinių vietovių gausu mažesnių ar labiau sugriuvusių, tokių kaip Čolulos – didžiausia pasaulyje piramidė (400×400 metrų), kol neužeini į vidų labiau primenanti kalną (viršūnėje net pastatyta bažnyčia), Sajilas.

Be piramidžių likę ir kitokių pastatų: observatorijos, “žaidimo kamuoliu” (populiaraus sporto, kažkiek primenančio krepšinį) stadionai. Tačiau gyveno senovės meksikiečiai mediniuose namuose, kurie sudūlėjo, todėl, palyginus su graikais ar romėnais, kur kas sunkiau žvelgiant į griuvėsius įsivaizduoti, kaipgi atrodė tenykštis gyvenimas iki Kolumbo. Jei spręsti pagal likusius piešinius, jis buvo žiaurus, nuolat vykdavo aukojimai, reikalingi “kad saulė nenukristų iš dangaus”: net pralaimėjusios “žaidimo kamuoliu” komandos, būdavo, prarasdavo gyvybę.

Seniausia Meksikos civilizacija, kurios liekanos pasiekė šias dienas – olmekai, gyvavę panašiu metu, kaip Antikos civilizacijos Europoje. Jų didelius akmenis primenančios galvų skulptūros eksponuojamos La Ventoje Meksikos įlankos pakrantėje.

Meksikos miestai, žmonės ir kultūra

Šiais laikais gyvenami Meksikos miestai su piramidėmis neturi nieko bendro. Atvykę ispanai pastatė savas gyvenvietes. Daugelio jų centre – kvadratinė aikštė-parkas, vadinama zocalo. Joje – itin puošni barokinė bažnyčia ar katedra. Senamiesčiuose pramaišiui seni ir nauji namai (paveldas nelabai saugomas). Aplinkui – vienaukštės parduotuvės, restoranai. Toliau – lūšnynai, pastatyti XX a. viduryje iš kaimų priplūdusių meksikiečių, tačiau juose nėra nieko įdomaus ir eilinis keliautojas į Meksiką jų tiesiog nemato.

Didžiausias, lygių neturintis miestas – sostinė Mechikas (~20 mln. gyventojų). Jame – ir nemažai XX a. grožybių: juk ten vyko olimpiada, o didžiuosius pastatus ištapė monumentalių freskų meistrai tokie kaip Diego Riviera (tokius kūrinius ketinę padaryti Meksikos nacionaliniu menu). Mechikas didžiuojasi ir puikiu ikikolumbinio meno muziejumi, tačiau actekų sostinės Tenočtitlano griuvėsiai ir ją puošęs ežeras atsidūrė giliai po šiandieniniu didmiesčiu.

Kiti Meksikos miestai gerokai mažesni, bet dėl to tik geriau išsilaikę. Puošniausia kolonijinė architektūra – Oachakoje, Taske, Gvanachuate. Visur dauguma gyventojų – metisai, turintys ir indėniško, ir baltojo kraujo, tačiau kalbantys ispanų kalba.

Grynų indėnų yra ~10% – daugiausia jų pietryčiuose, kur gyvena majų palikuonys. Čiapaso valstijoje net klestėjo indėniškas Sapatistų karinis judėjimas, vedamas kaukėto subkomandantės Markoso, siekęs apdėti metisų miestus mokesčiais seniesiems šeimininkams indėnams. Atmosfera anuose skurdžiuose kraštuose kitokia nei Meksikos širdyje: vietoje autobusų ten žmones vežioja pikapai-furgonai, o džiunglėse vienoje vietoje kelią grandine mums blokavo indėnai, už jos patraukimą reikalaudami pinigų.

Turistų ten mažai, ir net patys meksikiečiai į tą savo šalies pakraštį žiūri kreivokai. Tačiau ryčiausias Meksikos galas – Kankuno kurortas ir jo nerija – jau vėl kitoks. Ten – saulėje besikaitinančių turistų žemė, itin pamėgta amerikiečių, mat temperatūra visad gera, o kainos – žemos. Visi žino, kad į JAV yra pasitraukę net 9 milijonai meksikiečių, bet migracija vyksta ir atvirkščia kryptimi: Meksikoje apsigyveno milijonas amerikiečių, dauguma jų “užsieniečių kolonijomis” pasipildžiusiuose miestuose, tokiose kaip Kankunas ar San Migelis de Aljendė, kur daug Meksikos pliusų ir mažai minusų.

Didžioji dalis Kankuno lankytojų “į šalies gilumą” važiuoja daugiausiai iki Čičen Icos – žvilgtelti į piramides ir grįžti. Daug kas iš to, ką jie mano esant “tikra Meksika”, yra tik amerikiečių romantizuoti Meksikos vaizdiniai. Pavyzdžiui, načios ir panašūs patiekalai – tai ne Meksikos, o Teksaso valstijos virtuvė. Iš tikrosios Meksikos virtuvės geriausiai įsiminė tamsių pupų garnyras, siūlomas prie kone kiekvieno patiekalo. Ir dainininkai mariačiai, vaikštinėjantys po restoranus siūlydamiesi už pesus pagroti.

Kai kurios kitos Meksikos tradicijos išvis mažai žinomos, kaip lučadorai – kovotojai-aktoriai spalvingomis kaukėmis, kurie, pasistatę ringą viename kaime, mačiau, linksmino vietos gyventojus (kažkuo primena amerikietiškas imtynes, tik aplinka kita).

Daugelio Meksikos apraiškų nenori matyti ne tik turistai, bet ir vietiniai. Štai viešbučių kambarių langai įprastai “atsiveria” į koridorius. Registratūros darbuotojai nustebdavo mums paprašius vaizdo į gatvę. Šiaip ar taip, nuo ten tvyrančio smogo per naktį kartais įskausdavo gerklę.

Meksikos mafija ir flirtas su mirtimi

Bet labiausiai Meksikos įvaizdį pasaulyje gadina nusikaltėliai. Istorijos iš narkomafijos grupuočių, primenančių “pogrindines valstybes”, karų ir egzekucijų, negali nepriblokšti. Aukų kasmet – 20 000 (palyginimui karas Ukrainoje per du metus tenusinešė trečdalį tiek gyvybių). Pasaulio žiniasklaidą pasiekia tik siaubingų istorijų ledkalnio viršūnė: šešios Akapulke išsyk išžagintos ispanės (surišus jų vyrus), 43 “dingę” studentai protestuotojai (jų žmogžudystes pas narkomafijozus esą užsakė vietos meras, kad politiniai oponentai nekvaršintų galvos), “perspėjimui” miestų centruose paliekamos nupjautos apie narkomafiją rašiusių tinklaraštininkų galvos, nudiriama oda, badomos akys… Vietinis advokatas, geranoriškai pavežiojęs mus po Mechiką, sakė, kad dažnas Meksikos teisininkų darbas – derėtis dėl išpirkų su pagrobėjais (į policiją tokiais atvejais retai kreipiamasi).

Didingas, beveik ritualinis žiaurumas, be kurio neįsivaizduojama Meksikos mafija – dalis gilios kultūrinės tradicijos. Jokioje kitoje šalyje nemačiau kasdieniame gyvenime šitiek aliuzijų į mirtį. Pradėsiu nuo nekalčiausių: Vėlinės Meksikoje švenčiamos tris dienas, o švytinčios karstų parduotuvės kiekviename miestelyje veikia kiaurą parą.

Sankryžose prekeiviai pardavinėja itin populiarią “Raudonąją spaudą” – laikraščius ir žurnalus, kurių “vinis” – žiauriai sumaitotų lavonų nuotraukos. Jų žurnalistai klausydamiesi policijos radijų lenktyniauja su teisėsaugininkais: nori pirmieji pamatyti narkomafijozų darbelius ar avarijų pasekmes bei nufotografuoti iš kuo arčiau. Jokie įstatymai Meksikoje to neriboja; “Dar niekas nėra mūsų padavęs į teismą” – dokumentiniame filme gyrėsi liūdnai pagarsėjusio savaitraščio “Alarma!” vyr. redaktorius. Beje, kitokių, meniškesnių, negyvėlių nuotraukų parodą mačiau net Mechiko meno muziejuje.

Labiausiai pribloškianti akistata su mirtimi Meksikoje – Gvanachuato mumijų muziejus. “Panteone” ant kalvos sukrautos ne kokios actekų mumijos, tačiau iš vietinių kapinių surinkti kažkodėl nesupuvę lavonai. Tų numirėlių, kurių šeimos laiku nesusimokėdavo mokesčių už “kapo nuomą”. Istorinės reikšmės Gvanachuato mumijos neturi, bet turistai vis tiek plūsta miniomis (vedini vaikais) žiūrėti tokių eksponatų kaip mažiausia pasaulio mumija, vaikų mumijos su karūnomis, gyvos palaidotos moters mumija… Mirtis meksikiečiams – ir pramoga.

Visgi keisčiausia tūlam lietuviui Meksikos tradicija tikriausiai – Šventoji Mirtis (Santa Muerte). Jai dedikuotus altorius pasistato dažnas visuomenės paribyje esantis žmogus (gėjai, elgetos, padirbtų prekių pardavėjai). Dar pridėkime Chėsų Malverdę (Jesus Malverde) – “šventąjį narkomafijos globėją” (kurio, aišku, joks popiežius nekanonizavo) – ir bus visai sunku patikėti, kad pagrindinė religija Meksikoje visgi – katalikybė, ir, kaip rodo milžiniškos šventovės Gvadalupės mergelei (indėnės pavidalu apsireiškusiai Marijai) Mechike, į tai žiūrima rimtai. Tačiau priešingai daugeliui Lotynų Amerikos šalių, krikščionybė Meksikoje nuolat susidurdavo su iššūkiais, dažnai – labai tiesioginiais (pvz. ateistais prezidentais, kurie taip “atskyrė bažnyčią nuo valdžios”, kad kunigai net buvo netekę teisės balsuoti rinkimuose).

Tamsi ar šviesi Meksika?

Tai, kas Europoje yra “tamsioji visuomenės pusė” Meksikoje – neatskiriama kasdienybės dalis. Ar tai būtų kaukolių kopijos ir nacistinės svastikos eilinėse turistinių suvenyrų parduotuvėse, ar aibė šalikelių “motelių” tokiais pavadinimais kaip “Orgazmas”, kur klientus aptarnauja teisėtos prostitutės (ir neretai labai jaunos: daugelyje Meksikos valstijų seksas su 12 metų vaikais – jau teisėtas).

Ta “tamsioji pusė” Meksikai – jokia naujovė. Ji paveldėta iš senųjų Amerikos civilizacijų (tiesa, savaip modifikuota). Tų pačių, kurių “žiaurios tradicijos” šitaip šiurpino baltaodžius kolonistus. Ir tų pačių, kurių paliktos piramidės šiandien taip džiugina baltaodžius turistus.

Meksika iki Kolumbo buvo ne tiesiog atskira civilizacija, tačiau kitas pasaulis, visai neturėjęs ryšių su Europa, Azija ar Afrika. Todėl ten absoliučiai viskas buvo kitaip – ne tik architektūra, menai ar raštas, bet ir suvokimas, kas “šviesu”, o kas “tamsu”. Ir nors ispanų kolonistai tą pasaulį sugriovė, įdiegė krikščionybę, būtent Meksikoje indėniškos civilizacijos atspindžių išliko daugiausiai. Ne vien dūlančių piramidžių šlaituose, bet ir populiariojoje kultūroje.

Ar juos pažinti, ar pažvelgti į visapusišką Meksiką – kiekvieno turisto pasirinkimas. Mano nuomone, tai tikrai įdomiau (nors gal ir mažiau komfortiška) nei tūnoti “saugiame autobuso ir viešbučio burbule”.