Išskleisti meniu

Pegramo Akropolis

Turkijos Ėgėjo pakrantė – kurortai ir senovė

Turkijos Ėgėjo pakrantė – kurortai ir senovė

| 2 komentarai

Vakarinė Turkijos pakrantė palei Ėgėjo jūrą Lietuvoje turi gerokai mažiau fanų, nei Antalija ir pietinė pakrantė. Bet kurortų gausu ir ten.

Gausu ir įdomybių, ypač tų iš praeities miglų. Vienas geriausiai išsilaikiusių romėnų miestų bei graikų akropolių, garsioji Homero aprašyta Troja, trečias pagal dydį Turkijos miestas Izmiras, vieno didžiausią pėdsaką pasaulio istorijoje palikusio pasaulinio karo mūšio laukai.

Ne tiek kur poilsiauti, o ką aplankyti kelionės metu ir rašau šiame straipsnyje, pravažiavęs Turkijos Ėgėjo pakrantę nuo pat pietų iki Graikijos sienos šiaurėje.

Kušadasio kurorte - ir kryžininkų pilaitė

Kušadasio kurorte – ir Osmanų pilaitė

Bendrai apie keliones į Turkiją ir jos kultūrą skaitykite čia

Efesas – vienas penkių Romos Imperijos didmiesčių

Ėgėjo jūros pakrantės pažiba Efeso miesto griuvėsiai. Vien jų dėka gretimas Kušadasio miestas buvo tapęs vienu svarbiausių pasaulyje kruizinių laivų uostų: Viduržemio jūros kruizai čia stoja, autobusai išsyk veža grupes į Efesą.

Kolonuota gatvė nuo uosto veda prie Efeso teatro

Kolonuota gatvė nuo uosto veda prie Efeso teatro. Pagal vietų skaičių teatre ir faktą, kad romėnų teatruose dažniausiai būdavo tiek vietų, kad veiname pasirodyme sutilptų apie 10% miestelėnų, sprendžiama, kad mieste galėjo gyventi iki 250 000 žmonių – beveik kiek Kaune

Ir mane, mačiusį daug romėnų miestų, Efesas pribloškė. Juk tai buvo vienas penkių didžiausių Romos Imperijos miestų, tad nors atkasta tik 20% griuvėsių, ir tiek – nuostabu. Gali pamatyti vieną didžiausių Antikinio pasaulio bibliotekų, milžinišką teatrą, kolonuotą gatvę, kur vykdavo prekyba, šventyklas sudievintiems imperatoriams, miesto „tarybos“ salę ir agorą, kurios centre, idant pritrauktų klientus prekybai, kovodavo gladiatoriai.

Vienos Efeso šventyklų fragmentai

Vienos Efeso šventyklų fragmentai

Ir „pikantiškų detalių“: bendrus tualetus, į kuriuos, ant vergų prišildytų sėdynių, turtingi romėnai eidavo pabendrauti; beraščiams skirtą viešnamio reklamą. Ir tiesiog smulkmenų, leidžiančių gyvai įsivaizduoti koks gyvenimas vyko prieš 2000 tame mieste, kai jame gyveno iki 250 000 žmonių: skyles arkliams pririšti, gatvių įrėžas kad neriedėtų karietos. Gyvenimas mums toks keistas (gidai pasimėgaudami šokiruoja turistus pasakodami, kaip romėnai rinkdavo tualete šlapimą, kad juo skalbtų rūbus, ar išvemdavo maistą, kad neišstorėtų). Bet sykiu ir savaip artimas – juk tai irgi buvo miestas, su prekyba ir pramogomis, kaip ir mūsų laikais, o ne vis sunkiau ir sunkiau eiliniam lietuviui suprantama žemdirbystė, gyvulininkystė, kaimo ūkis.

Viešnamio reklama ant Efeso grindinio

Viešnamio reklama ant Efeso grindinio

Efese vyko ir visą pasaulį pakeitę įvykiai: pastatyta Artemidės šventykla, vienas septynių pasaulio stebuklų (deja, iš jos teliko tik viena atstatyta kolona ir netgi įvažiavimas prie jos nemokamas), įvyko Efeso bažnytinis susirinkimas, vienas svarbiausių visoje krikščionybės istorijoje.

Štai kas beliko iš vieno 7 pasaulio stebuklų - Artemidės šventyklos

Štai kas beliko iš vieno 7 pasaulio stebuklų – Artemidės šventyklos

Bazilika, kur 431 m. susirinko bažnyčios hierarchai – sugriuvusi, kaip ir visas miestas. Buvo tam daug priežasčių – maliarija, pasitraukusi jūra. Tokia buvo istorija: kol Roma egzistavo, miestai lengvai išsilaikydavo, nes saugiais keliais ir jūromis būdavo atplukdoma maisto ir prekių. Imperijai ėmus byrėti, kurį laiką miestai dar laikėsi: tačiau pakakdavo vieno kokio karo ar žemės drebėjimo ir apleistų miestų nebeatsatydavo. Dar užtekdavo jėgų miestus išlaikyti, kol jie stovėjo, bet nebepakako jų tam, kad atstatytų sugriautus…

Efese labai daug katinų - kai kuriems turistams jie atrodo įdomesni, nei pats miestas....

Efese labai daug katinų – kai kuriems turistams jie atrodo įdomesni, nei pats miestas….

Kur būta Efeso uosto dabar – lyguma, o pakrantė – tik už 10 km, Kušadasio kurorte. Kušadasis – didžiausias Ėgėjo pakrantės kurortas – labiau gali didžiuotis naktiniu gyvenimu nei paplūdimiais. „Ponių paplūdimys“ (lai pavadinimas neapgauna – jis bendras) gražus, bet, palyginus su Antalijos kurortais, ne toks jau platus.

Kušadasio vaizdas

Kušadasio vaizdas

Izmiras – trečiasis Turkijos miestas

Izmiras, kaip ir Efesas, irgi buvo vienas penkių didžiausių Romos Imperijos miestų – bet, išskyrus pavienius iškasinėtus objektus, to neišvysi. Nes Izmiro niekas neapleido, miestas stovi, kur stovėjęs. Ir atrodo gana naujas – senus namus čia vis nušluodavo, pastatydavo naujus, ir tik keli įspūdingesni likę iš seniau, bet ir tai XIX a., o kiti – gana nuobodūs.

Izmiro laikrodžio bokštas - vienas nedaugelio praeities reliktų. Jį 1901 m. padovanojo Vokietijos kaizeris

Izmiro laikrodžio bokštas – vienas nedaugelio praeities reliktų. Jį 1901 m. padovanojo Vokietijos kaizeris

Vienas jų – Atatiurko muziejus, kadaise kilimų pirklio rezidencija. Prieš 100 metų valdžiusio prezidento Atatiurko pilna visoje Turkijoje, bet niekur nemačiau daugiau jo atvaizdų, nei Izmire, kur įprasta, kad eilinėje kebabinėje kabos trys ar penki Atatiurko portretai, automobiliai masiškai dabinami Atatiurko parašais.

Kalne iškaltas Atatiurko veidas Izmire

Kalne iškaltas Atatiurko veidas Izmire

„Didysis Turkijos vakarietintojas“ Atatiurkas, smarkiai apribojęs religiją, uždraudęs vienuolynus ir tradicinius drabužius, arabų raštą pakeitęs lotynų raštu ir perkėlęs savaitgalį iš penktadienio į sekmadienį, Izmire ir aplink gerbiamas ne be reikalo. Izmiras neabejotinai – vakarietiškiausias Turkijos miestas, kur vos kelios moterys ryši skarelėmis, o žavi Pajūrio promenada nusėta barais. „Bodrume labai smagu pasiausti“ – apie netolimą kurortą paskaojo vietinis prekijas, o kitas vietinis nepraleido progos įgelti ribojimus religijai pamažu naikinančiam prezidentui Erdoganui.

Izmiro pajūrio promenada. Tai - siauresnė jos dlais, o platesnė primena ištisą parką

Izmiro pajūrio promenada. Tai – siauresnė jos dalis, o platesnė primena ištisą parką

Izmiras toks jau nuo seno: dar XIX a., Osmanų Imperijos laikais, čia buvo pilna visokių britų ir prancūzų verslininkų, o kiti turkai miestą pravardžiavo „netikinčiu Izmiru“. Tie britai ir prancūzai ir pastatė žaviausius pastatus – deja, daug jų neliko, pakeisti paprastesniais. Gausiai Izmire gyveno ir žydai, kuriems turkai čia suteikė prieglobstį nuo persekiojimų Ispanijoje: buvusiame žydų rajone stovi įdomus viešasis liftas, vieno filantropo statytas, kad seniems žydams netektų kopti į kalną pėsčiomis. Lifto viršuje dabar – kavinė.

Izmiro žydų rajono viešasis liftas

Izmiro žydų rajono viešasis liftas

Turkijoje holokaustas nevyko, bet žydai XX a. emigravo į Izraelį – pasekmės tos pačios, žydų šalyje praktiškai neliko. Neliko ir prancūzų, britų, graikų – tarptautinis Izmiras yra istorija, bet netikintis Izmiras – nebūtinai.

Manisos kebabas. Dažnas save gerbiantis Turkijos miestas turi savo kebabą ir netoli Izmiro esanti Manisa - viena jų. Tiesa, priešingai nei Adanos ar Urfos kebabai, Manisos kebabas neišplito po visą šalį, bet Ėgėjo pakrantėje jo nesunkiai gali gauti

Manisos kebabas. Dažnas save gerbiantis Turkijos miestas turi savo kebabą ir netoli Izmiro esanti Manisa – viena jų. Tiesa, priešingai nei Adanos ar Urfos kebabai, Manisos kebabas neišplito po visą šalį, bet Ėgėjo pakrantėje jo nesunkiai gali gauti

Net ir neįžvelgiantiems Izmiro istorijos žavesio miestą verta aplankyti dėl didžiausio Ėgėjo regione turgaus, apimančio gerą miesto rajoną netoli laikrodžio bokšto. Parduotuvių (pvz. suvenyrų) pilna ir turistinėse vietose (Efese ir kitur), tačiau ten kainos išpūstos kartais. Panašiai ir tuose “aukso centruose” ar “odos centruose”, į kuriuos, neatsiklausę, užveža ekskursiniai autobusai.

'Genuine fake watches' (Tikrų padirbtų laikrodžių) parduotuvė prie Efeso. Regione tokių 'spąstų turistams' labai gausu: pilna visokių aukso, odos centrų, kurie išpūstomis (kartais) kainomis stumdo savo prekes neatsiklausus ten užvežtiems keliautojams su ekskursijomis.

‘Genuine fake watches’ (Tikrų padirbtų laikrodžių) parduotuvė prie Efeso.

Pergamas – įspūdingiausias Turkijos akropolis

Daugelis antikinių miestų Turkijoje statyti romėnų ir savaip panašūs: ilgos tiesios gatvės, didingi pastatai. Pergamas nuo jų smarkiai skiriasi, nes jį sukūrė dar graikai. Graikų laikais, priešingai nei romėnų, nebuvo visuotinės taikos, dažnas miestas buvo kartu ir valstybė, privalėdavusi nuolat gintis. Tad miestų centrai – akropoliai – plytėdavo ant kalnų.

Šventyklos liekanos ant Pergamo Akropolio

Šventyklos liekanos ant Pergamo Akropolio

Mažai akropolių tokie žavūs, kaip Pergamo, o labiausiai pribloškia teatras. Priešingai nei pas romėnus, graikų teatrai nebuvo atskiri pastatai: graikai pasinaudodavo natūraliais kalnų šlaitais, išdėliodami ant jų akmenines sėdynes, o papėdėje įrengdami sceną. Tik paprastai tokie teatrai buvo maži ar vidutiniai, o Pergamo – toks didelis ir status, kad abejoju, ar iš paskutinių eilių kas dar žiūrėdavo spektaklį, o ne įspūdingus aplinkinius kalnus.

Pergamo teatras žvelgiant nuo aukštesnės Akropolio vietos

Pergamo teatras žvelgiant nuo aukštesnės Akropolio vietos

Būtent vaizdai į aplinkinę gamtą – viena priežasčių aplankyti Pergamą šiandien. Papėdėje irgi būta įdomių pastatų – egiptietiška raudonoji šventykla (anais laikais buvo įprasta, kad mieste garbinami ir svetimi dievai, o Egiptas jau ne tauip ir toli), Asklepijonas – ano meto ligoninė, kur ligoniai stengdavosi susapnuoti diagnozę.

Pervertinta Homero Troja

Pasaulyje pilna vietų, kurios žinomos gerokai labiau, nei būtų verta. Daugelis tokių vietų išgarsėjo ne dėl savo grožio ar svarbos – jas išgarsino ten neva vykusios filmų, knygų istorijos. Troja tikriausiai – pati seniausia iš tokių vietų. Apie VIII a. prieš Kristų Homeras sukūrė poemą “Iliada” apie karą, kuriame graikai neva užkariavo Troją. Daug kas ten, matyt, išgalvota (veikia dievai, pusdieviai), bet paties karo buvimą įrodė archeologo Šlymano (beje, gyvenusio ir Klaipėdoje) pradėti kasinėjimai – bemat padarę jį vienu žymiausių pasaulio archeologų, nors tai tebuvo jo hobis.

Benamiai šunys pasitinka mus, atvykusius į Troją. Daugelis jų - neagresyvūs, bet kai jų tiek daug ir tokie dideli, nebuvo jauku

Benamiai šunys pasitinka mus, atvykusius į Troją. Daugelis jų – neagresyvūs, bet kai jų tiek daug ir tokie dideli, nebuvo jauku

Ieškodami tų neegzistavusių graikų dievų palikimo į Troją autobusų virtinėmis traukia turistai, moka už bilietą gerokai daugiau, nei įprasta už panašius beveik sunykusius miestus (jų Turkijoje pilna ir nemokamai). Palyginus su Efesu ar Pergamu, nieko jie ten neranda: beveik vien pamatus, iš kurių sunkiai suprasi, kas kur stovėjo. Mat ir ta Trojos istorija truko daugybę šimtmečių, po karų ji vis būdavo atstatoma, ir skirtingų epochų mūrai visai susimaišę – net pats Šlymanas neteisingai juos atskyrė (pasiėmė daug senesnį lobį kaip „Priamo lobį“), o dalį išvis sunaikino.

Trojos griuvėsiai

Trojos griuvėsiai

Gal kalbėčiau kiek kitaip, jei būčiau kitų Turkijos antikinių miestų nelankęs – bet dabar Troją jie visiškai nustelbė. Tik medinė Trojos arklio, į kurį, pasak Iliados, buvo sulindę graikų kariai, o naktį, trojiečiams įsistūmus arklį į miestą, staiga išlindo ir viską padegė, kopija savaip įdomi – bet tokių regione irgi pilna.

Vietinio menininko sukurtas Trojos arklys

Vietinio menininko sukurtas Trojos arklys

Pavyzdžiui, dar viena stovi gretimame Čanakalės mieste. Turkijos mažesnieji miestai nelygūs vienas kitam: Bergama prie Pergamo pasirodė tokia nyki, kad žmona net valgyti ten nenorėjo, o štai Čanakalė – gyvas, turtingas, studentiškas miestas. Jis – palei Dardanelų sąsiaurį, kartu su garsesniuoju Bosforu jungiantį Juodąją ir Viduržemio jūras. Ir būtent dėl jo vyko svarbiausias Turkijai, Australijai ir Naujajai Zelandijai Pirmojo pasaulinio karo mūšis.

Modernus Čanakalės miestas

Modernus Čanakalės miestas

Galipolis, pagimdęs tris tautas

~100 km ilgio Galipolio pusiasalyje įvyko viena didžiausių pasaulio istorijoje karinių avantiūrų. Osmanų (turkų) Imperijai įstojus į Pirmąjį pasaulinį karą Vokietijos pusėje, vokiečių priešai britai ir prancūzai čia mėgino vienu staigiu smūgiu paimti sostinę Stambulą, taip atverdami Bosforo ir Dardanelų sąsiaurius savo sąjungininkės Rusijos laivams.

Dardanelų sąsiauris visad buvo labai svarbus, todėl aplink jį stovi ir Viduramžių pilys

Dardanelų sąsiauris visad buvo labai svarbus, todėl aplink jį Galipolyje stovi ir Viduramžių pilys

Iš pradžių 1915 m. nepavyko jūrinis puolimas su virš 100 laivų (sutrukdė turkų vandens minos), tad britai/prancūzai/australai išlaipino 500 tūkstančių karių. Tačiau Pirmasis pasaulinis karas buvo unikalus istorijos momentas: dėl to meto technologijų gintis buvo gal dešimteriopai lengviau nei pulti. Įsikasdavo gynėjai apkasuose ir, norint juos įveikti, tekdavo bėgti apšaudomiems kulkosvaidžių per lauką tarp apkasų tarsi mirtininkams. Dauguma žūdavo.

Dėl šių priežasčių, užėmę maksimaliai vos kokius 20 kvadratinių kilometrų, užpuolikai nusprendė išplaukti. Bet iki tol mūšyje žuvo 120 000 karių ir Galipolis iki šiol nusėtas tų karių kapinėmis su įvairiausių kalbų pavardėm, epitafijom. Ir didžiuliu memorialu žuvusiems turkams.

Didžiausias Galipolio memorialas - žuvusiems turkams

Didžiausias Galipolio memorialas – žuvusiems turkams

Visa tai supa graži gamta, kuri kariams beveik metams buvo tapusi namais. Galipolyje ne tik kariauta, ten ir gyventa: štai tas kalnas australų karių vadintas Sfinksu (kurį jie matė pakeliui plaukdami iš Australijos), štai tame paplūdimyje jie maudydavosi… Australams tai ne šiaip kažkokios istorijos nuotrupos, tai – jų tautos esmių esmė. Nes būtent po to, kai kolonistai britai pasiuntė myriop 9000 australų Galipolyje, Australijos tikėjimas Britų Imperija susvyravo, ji ėmė eiti nepriklausomybės link. Iki pat šiol kasmet ~10000 žmonių atskrenda iš Australijos paminėti išsilaipinimą Galipolyje, aplankyti ANZAC įlanką, kur jis įvyko. Tikriausiai iš karto pasmerktas: per klaidą australai išsilaipino ne tame paplūdimyje, norint stumtis giliau teko kopti į kalvas. Tiek, kad turkai-osmanai nežinojo puolimo vietos ir tą pajūrio atkarpą gynusiam Osmanų batalionui baigėsi kulkos. Šitaip australams pavyko užimti kažkiek teritorijų – bet nepavyko netgi susijungti su prancūzų pajėgomis, išsilaipinusiomis pusiasalio pietuose, ką jau kalbėti apie Stambulo užėmimą.

Panašus vaizdas - tik be visų civilizacijos žymių - laukė australų. Kalvą priekyje jie praminė sfinksu, nes buvo ką tik atkeliavę iš Egipto, kitos britų kolonijos, kur stabtelėjo pakeliui iš Australijos

Panašus vaizdas – tik be visų civilizacijos žymių – laukė australų. Kalvą priekyje jie praminė sfinksu. Kalvomis, kuriomis Pirmojo pasaulinio karo metais kopė kariai, dabar driekiasi pasivaikščiojimo maršrutai: gali įsvaizduoti, kaip stūmėsi frontas, kaip reikėjo eiti iš apkasų nusimaudyti. Gausu aprašų (ir angliškų) kas toje vietoje vyko 1915 m.

Galipolio mūšio istoriją pristato ir moderniausias Turkijoje regėtas muziejus, veikiantis tarsi 11 kino teatrų: užeini į vieną – pamatai pasiruošimus karui. Antroje jau ruošiamasi jūrų mūšiui ir t.t. Kai kur duodami 3D akiniai, ten, kur esą plauki laivu, dreba grindys ir t.t. Turkų vaikų grupė, iš pradžių žiūrėjusi skeptiškai, vėliau bėgte bėgo iš vienos salės į kitą, kad tik užsiimtų vietas arčiau ekranų. Muziejaus paskutinė salė („Turkija šiandien“) gali pasirodyti ir šiek tiek pernelyg patosiška ir nesusijusi, bet šiaip smagu pamatyti pasaulinį karą pristatomą iš turkų perspektyvos: pernelyg jau dažnai istorija rašoma vien iš britų, amerikiečių ar prancūzų pusės.

Dioramos Galipolio muziejuje, kurias galima apžiūrėti belaukiant kino patirties

Dioramos Galipolio muziejuje, kurias galima apžiūrėti belaukiant kino patirties

Tiesa, Turkija – ne kokia Rusija. Žuvę užpuolikai irgi gerbiami. „Čia žuvę, jie tapo Turkijos sūnumis“ – sakė Atatiurkas (pats vadovavęs Osmanų pajėgoms Galipolio mūšyje) ir ta jo frazė visur ten iškabinėta. Dabar visų kapai vienodai taikūs, ramūs. Juos supa graži gamta – miškeliai, vaizdai į tolimą jūrą. Puiki atmosfera, o nesezono metu gali turėti tą vietą sau.

Australų kapinės Galipolyje.

Australų ‘vienišos pušies’ (Lone Pine) kapinės Galipolyje – pačios garsiausios. Čia vyko ‘Vienišos pušies’ mūšis, sėkmingiausias australams, nors tos pergalės ir 2200 australų bei ~7000 osmanų aukų rezultatas – užimta futbolo aikštės dydžio teritorija. Šiais laiakis nemažai kas Australijoje vadinasi ‘Lone Pine’ šio mūšio garbei

Edirnė ir Turkijos pabaiga

Galipolis – jau Europoje. Greitai už jo baigiasi Turkijos Ėgėjo jūros pakrantės. Iš ten yra 289 km iki Stambulo, panašiai iki Edirnės, Turkijos sienos su Bulgarija. Tas miestas garsėja sena didinga mečete.

Edirnės mečetės vidus

Edirnės mečetės vidus

Nuo Turkijos Ėgėjo jūros pakrantės taip pat populiaru važiuoti aplankyti ir vieną įspūdingiausių viso regiono gamtinių vietų – Pamukalę, garsėjančią savo baltomis terasomis ir karštomis versmėmis.

Be to, važiuojantys palei Turkijos pakrantę gali nuvykti ir į Antalijos regioną, nors jei kelionė trumpa, tikriausiai neverta, nes Ėgėjo regione daug kas panašaus.

Pamukalė, esanti visai netoli Turkijos Ėgėjo jūros kranto

Pamukalė, esanti visai netoli Turkijos Ėgėjo jūros kranto

Mes aplankėme visas šias Turkijos žemes ir dar daugiau. Visgi, savo istoriniu paveldu būtent Ėgėjo jūros regionas pasirodė stipriausias. Nes čia tas paveldas neužgožtas naujų statybų: tiek Pergamas, tiek Efesas, tiek Galipolis atrodo taip, kaip kadaise, kiek tik leido visa griaunantis laikas. O netoliese ir Stambulas, Pamukalė su Hierapolio romėnų miesto griuvėsiais.

Turkijos Ėgėjo jūros pakrantės lankytinų vietų žemėlapis ir įvertinimai. Galbūt jis jums padės susiplanuoti savo kelionę į Turkijos Ėgėjo jūros pakrantę

Turkijos Ėgėjo jūros pakrantės lankytinų vietų žemėlapis ir įvertinimai. Galbūt jis jums padės susiplanuoti savo kelionę į Turkijos Ėgėjo jūros pakrantę


Visi kelionių po Turkiją aprašymai-vadovai


1. Turkija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant
2. Stambulas - nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
3. Ankara - pamiršta Turkijos sostinė
4. Kapadokija - fėjų kaminai, požeminiai miestai
5. Antalija ir Turkijos Viduržemis - ką pamatyti
6. Pamukalė - stebuklas, bet nebūtinai kokio tikitės
7. Turkijos Ėgėjo pakrantė - kurortai ir senovė
8. Turkijos virtuvė - patiekalai ir tradicijos

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


    2 komentarai

  1. Izmirą aplankiau keliaudamas į Turkiją trečią kartą. Iš vienos pusės – tai šiek tiek nuobodokas miestas. Kaip ir minėta, daugiau dėmesio vertas regiono kultūrinis palikimas, todėl Izmire galima tiesiog bazuotis ar pradėti kelionę po apylinkes. Kita vertus, Izmiras net pačiame vasaros sezono įkarštyje neužgultas turistų, todėl galima pasijusti it oazėje, kurioje karaliauja vietiniai (beje, žodis „oazė“ tinka ir klimatui apibūdinti – vasaros ten gerokai švelnesnės nei pietinėje Turkijos dalyje). Taip pat atkreipiau dėmesį, kad Izmire labai pigu – nebrangūs tiek drabužiai, tiek maistas, tiek turgaus prekės (ypač riešutai ir saldumynai). Dar mane sužavėjo Izmiro geografija – miestas iš esmės padalintas į dvi dalis. Tiesa, šiaurinė dalis vadinama kitaip – Karşıyaka. Girdėjau, ir gyventojai savo laiko izmiriečiais arba karšijakiečiais. Tarp abiejų dalių tarsi autobusai kursuoja laivai – galima plaukti iš vieno uosto, o nutarus ilgiau pasivaikščioti pajūrio promenada – grįžti į kitą. Bilieto kaina taip pat juokinga. Teko apsilankyti ir kurorte Alaçatı. Tai nėra aukščiausio lygio vieta poilsiui turint galvoje Turkijos mastus, bet tie pajūrio miesteliai man taip pat atrodė žavūs. Beje, atkreipsiu dėmesį, kad pats Izmiras tokio pajūrio neturi – ten nesimaudoma. Žodžiu, Izmiro regionas tinkamiausias aktyvesnėms atostogoms, kurių metu galima ir aplankyti daug istorinių objektų, ir pailsėti pajūryje, ir džiaugtis autentišku miesto gyvenimu.

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *