Turkiją matė beveik visi, bet gerai pažįsta – mažai kas.

Turkija – milžiniška ir įvairi šalis, trigubai didesnė už Jungtinę Karalystę ar Vokietiją.

Į įvairius Turkijos regionus visokiausiais būdais keliavau aštuonis kartus ir dalinuosi patirtimi tiek apie lankytinas vietas, tiek virtuvę ir kultūrą, tiek praktinę kelionės pusę: kainas, vizas, transportą.

Nesvarbu, ar keliausite į Stambulą, ar Turkijos kurortus, ar Kapadokijos ir Pamukalės stebuklingą gamtą, ar į apgriuvusius romėnų miestus, ar į tą didžiąją neatrastą Turkijos provinciją – šis straipsnis padės susiorientuoti, kas ir kaip.

Turkijos kurortai

Daugeliui turistų Turkijos veidas yra jos kurortai dviejose pakrantėse – Viduržemio jūros ir Ėgėjo jūros. Kas septynioliktas lietuvis – 6% mūsų tautos – kiekvienais metais atostogauja Turkijoje.

Turkijos kurortų privalumai: karštis, pigumas, geri paplūdimiai. Atostogauti Turkijoje iš esmės pigiau nei Palangoje. O klimatas – kitas: jau balandį ar lapkritį Antalijoje šilta tarsi Palangoje liepą (ir dar beveik nelyja). O liepą-rugpjūtį Turkijos kurortuose vidutinė temperatūra dieną – +34, naktį – +23.

Svarbiausias pasirinkimas keliaujant į Turkijos kurortą – pats kurortas. Jų ten – begalė. Tiesa, jei keliausite su Lietuvos organizatoriais, pasirinkimas gerokai susiaurėja. Taip jau Turkijoje yra: kiekvienas kurortas turi vyraujančias tautybes, kurios ten vežamos. Net iškabos rašomos tų tautų kalbomis: vienur – rusiškai, kitur – angliškai. Lietuvių lietuviškoms iškaboms ir restoranams nepakanka – bet pardavėjai „lietuviškuose“ kurortuose po kelias mūsiškas frazes būna išmokę.

Poilsio prasme, daugelis Turkijos kurortų gana panašūs: geri paplūdimiai, karštis. Užtat kitų pramogų prasme jie skiriasi smarkiai: vieni „ūžia“ naktiniu gyvenimu, kiti yra netoli svarbių lankytinų vietų ar net turi jų savo ribose (pvz. Alanijos pilis ant kalno), treti – gražūs gamta (kalnai, uolos). Turkijos kurortai iš esmės yra dviejose didelėse zonose – Pietinis (Antalijos, Viduržemio jūros) krantas ir Vakarinis (Kušadasio, Ėgėjo jūros) krantas. Bet tos zonos driekiasi šimtus kilometrų, tad ir jose kurortas kurortui nelygu.

Išsirinkus kurortą, ne mažiau svarbu pasirinkti viešbutį. Apie tai plačiau šio straipsnio skyrelyje “Kur apsistoti Turkijoje”.

Stambulas ir Turkijos didmiesčiai

Stambulas patenka į populiariausių pasaulio miestų kelionėms dešimtuką, ir ne be reikalo. Koks kitas pasaulio miestas gali didžiuotis buvęs šitoks svarbus šitokiose skirtingose epochose. Pagoniškos Romos sostinė, stačiatikybės širdis, musulmonų kalifo centras – valdovai, religijos kito, o Stambulas liko vienas svarbiausių pasaulio miestų.

Ir todėl jis apstatytas vienomis įspūdingiausių pasaulio mečečių ir cerkvių, 2000 metų senumo miesto sienomis, akvedukais, cisternomis. Sultonų rūmais ir šimtamečiais turgumis. Ir todėl jo muziejai tokie turtingi: kilimų, mozaikų, meno, Stambulas, vadintas Konstantinopoliu, buvo didžiausias pasaulio miestas – o ir dabar jis, stūksantis dviejuose žemynuose, didesnis už kokį Londoną, Romą ar Paryžių (14 mln. gyv.).

Stambulas – idealus miestas savaitgalio išvykai. Mano pirmoji kelionė į Stambulą truko 4 dienas, bet per tiek net intensyviai keliaudamas nesugebėjau pamatyti visko, kas įdomiausia.

Deja, kitų gražių miestų Turkijoje – nedaug. Daugelis Turkijos miestų pilni vienodų nuobodžių daugiabučių ir tik keli svarbiausi lankytini objektai žiba tarp jų. Netgi Turkijos sostinė Ankara tokia (netgi, sakyčiau, neverta turistų dėmesio). Tarp įdomesnių Turkijos miestų – Antalija (žavi senamiesčiu), Izmiras (barai, pajūrio promenada). Iš miestelių, vienas gražiausių Safranbolas, kurio centras pilnas gražių osmaniškų namų.

Dažnam turistui Turkijos miestuose norą dairytis į šalis nustelbia šunys ir katės, kurių ten pilna: žiūrėk, tuoj fotografuoja ne namus, o šunis ir kates, jas glosto.

Turkijos gamtos stebuklai

Dvi iš pačių unikaliausių pasaulio gamtinių vietų yra Turkijoje. Tai – Kapadokija ir Pamukalė. Ten vienai-dviems dienoms važiuoja tūkstančiai turistinių autobusų iš kurortų, bet rekomenduotina nuvažiuoti ir nepriklausomai, pabūti ilgiau (ypač Kapadokijoje).

Kapadokija – tai šimtus kilometrų besitęsiantis uolinių kūgių (vadinamų „fėjų kaminais“), „pilių“ ir kanjonų peizažas. Jis pilnas natūralių ir dirbtinių olų, kuriose – Viduramžių cerkvės ir šiuolaikiniai viešbučiai. Po žeme ten plyti ištisi požeminiai miestai, kur slėpdavosi dešimtys tūkstančių žmonių. Regiono širdis – „nežemiškas“ Gioremės miestelis.

Pamukalė – baltos tufo terasos, kurias suformavo be perstojo šimtmečius bėgęs karštasis gelmių vanduo. Maudynės terasose labai apribotos, bet vien pažiūrėti į jas be galo žavu. O dar netoliese yra „požeminė Pamukalė“ (ola), o dar Pamukalės viršūnėje – apleistas romėnų miestas Hierapolis, gretimuose viešbučiuose – karštųjų versmių baseinai.

Turkai tas dvi lygių neturinčias gamtines vietas pavertę ir visokių pramogų centrais (ypač Kapadokiją). Ten siūlomos ekskursijos arkliais ar keturračiais motociklais, galimybė pažvelgti į viską iš dangaus – oro baliono. Kapadokija – populiariausia vieta žemėje kilti oro balionu. Nieko keisto: visos pramogos Turkijoje – pigios ir todėl čia lengva išbandyti ką naujo.

Be pagrindinių gamtos vietų, Turkijoje yra smulkesnių – Ehirdiro ežeras, kalnuotos Viduremio jūros pakrantės (ir raityti keliai palei jas), Chimeros liepsnos, be perstojo liepsnojančios palei Čiralio kurortą ir t.t.

Turkijos istorija

Reta kuri šalis gali prilygti Turkijai svarba civilizacijos istorijoje. Žmonės čia gyveno sėsliai jau prieš 4000 metų, statė miestus ir kūrė meną. Pilna Turkija tokių senų griuvėsių ir net tie, kuriems griuvėsiai nuobodūs (pavyzdžiui, mano žmona) čia pasijunta priblokšti: tiek daug išlikę, šitokie mastai. Turkijai prilygsta nebent kokia Italija, o graikiški miestai čia didingesni, nei Graikijoje. Ir iš dešimties didžiausių Romos Imperijos miestų net keturi – dabartinėje Turkijoje (jokioje kitoje šalyje nėra daugiau, nei vieno).

Būtent romėniškas paveldas Turkijoje ir yra įspūdingiausias: dešimtis tūkstančių žiūrovų talpindavę teatrai, miestų vartai ir pirtys apsiplauti, fontanai ir iš tolimų kalnų į miestus vandenį nešantys akvedukai, vilos, kolonuotos gatvės ir aikštės, iš kurių parduotuvių prekių kainas kažkada šaukdavo pirkliai. Gali pajusti gyvenimą prieš 2000 m. – net reklamos kai kur likusios, o ne tik pamatai. Įdomiausi senieji miestai – Hierapolis (pribloškia kapinėmis), Efesas (pats didžiausias), Pergamas (su graikišku Akropoliu).

Taip pat Turkija turtinga vietinių kultūrų palikimu: hetitų dievų ir valdovų bareljefai, likų kapai olose su įstabiais fasadais (primenantys Jordanijos Petrą).

Dauguma visų šių grožybių – pakrantėse. Viduramžiais centrinę Turkijos plynaukštę užėmė turkai, suvienijo Osmanų Imperija ir sukūrė savą baltų namelių ir kupoluotų mečečių stilių.

Bet pakrantėse iki pat 1923 m. daugumą gyventojų sudarė graikai. Graikija siekė šias žemes prisijungti, bet 1922 m. pralaimėjo karą. Rezultatas: Turkijos graikai ištremti į Graikiją, o iš ten atitremti Graikijos turkai. Pastarųjų buvo mažiau, todėl kai kurie graikų miesteliai iki šiol apleisti ir lankomi „tamsiosios istorijos“ mėgėjų. Didžiausi tokių naujųjų griuvėsių – Kajakojus. Paskutiniams prisimenantiems anuos laikus išeinant anapilin, graikų ir turkų santykiai rimsta.

Turkijos patirtys – šokiai, hamamai, skrydžiai…

Prieš 100 metų dabartinės Turkijos žemėse gal 20% žmonių buvo krikščionys (jie vyravo ir elite) – po visų karų, graikų ir armėnų tremčių, liko 2%. Turkijoje galutinai įsivyravo musulmonų turkų kultūra.

Kitose musulmonų šalyse dažnas europietis jaučiasi kiek svetimas, nesugeba įsijausti į vietinį gyvenimą, bet Turkijoje tai – lengviau nei kur kitur. Vietinės tradicijos čia noriai rodomos turistams, užsieniečiai nėra kažkaip atribojami ar ribojami: paprasta užeiti į visas mečetes, kiekviename mieste (ne tik kurortuose) rasi alkoholio ir t.t.

Pagrindinės tradicijos, kurias verta patirti ar pamatyti keliautojams:
*Dervišų šokis. Šie „musulmonų vienuoliai“ sukdamiesi aplink savo ašį tiki susiliejantys su Alachu. Ne visi musulmonai tai pripažįsta, bet Osmanų Imperijoje dervišai užėmė ypatingai svarbią vietą ir net netikintis pažiūrėjęs jų šokį, paklausęs muzikos pasijus apsuptas tokios lengvai mistiškos rytų dvasios.

*Hamamas. Turkiška pirties patirtis, į kurią įeina ir masažas (reikia pirkti pilną). Moterys ir vyrai daugelyje pirčių maudosi atskirai; pagrindinės didmiesčių pirtys statytos prieš daugybę šimtmečių, galima pasigerėti ir jų architektūra.
*Pilvo šokis. Kai kurie turkai pyksta, kai šis moteriškas „viliojimas pilvo raumenimis“ pavadinamas turkišku – nes jį sukūrė arabai ir jis laikomas nepadoriu (lyg vietinis gogo atitikmuo). Bet turistams pilvo šokis dažnai asocijuojasi būtent su Turkija ir jo programos turistams dažnos.

*Kaljanas (nargilė). Tam yra specialios kavinės, kur gali užsakyti įvairių skonių rūkalus. Vietiniai ten eina pasėdėti, pabendrauti tarsi Lietuvoje į barą.

O kur dar visokiausios pramogos, kurios yra visur pasaulyje, tačiau Turkijoje – vienas geriausių kainos ir kokybės santykių (oro balionas, žirgai, parasparniai, kupranugariai, nardymas ir t.t.).

O taip pat turkų turgus ir turkų virtuvė (žr. žemiau).

Turkijos kultūra – iš rytietiškos tapo vakarietiška?

Retas keliautojas galėtų patirti Turkijoje kultūrinį šoką – na gal nebent atokiuose kaimuose – bet „žali“ keliautojai ten ir nekeliauja. Viskas Turkijoje taip suvakarietinta – kai kuriuose miestuose tik muedzino šauksmas maldai penkis kartus per dieną primena, kad esi Rytų šalyje. Kartais net gaila pasidaro, kiek daug savo tradicijų Turkija prarado per pastarąjį šimtmetį.

Mat Turkija ne šiaip sau perėmė kažką iš Vakarų. Prezidentas Kemalis Atatiurkas (prisiimtos pavardės reikšmė: „turkų tėvas“) dar 1922 m. paėmęs valdžią nutarė šalį apsukti 180 laispnių, padaryti ją tokia pasaulietine, kad beveik ateistine, rytietiškas tradicijas keisti vakarietiškomis. Savaitgalis perkeltas iš „musulmoniško“ penktadienio į „krikščionišką“ sekmadienį. Uždraustos tradicinės turkų kepurės – fezai. Atatiurkas keitė net turkų kalbą: ji buvo rašoma arabų raštu, dabar – lotynų. O dervišai, kuriais taip džiaugiasi turistai, pusiau nelegalūs: visi vienuolynai (tiek musulmonų, tiek krikščionių) Atatiurko uždaryti ir uždrausti. Dervišų šokius turistams atlieka aktoriai, praeities rekonstruktoriai (ar bent jau jais apsimetę “slapti” vienuoliai): net garsusis dervišų įkūrėjo Mevlanos kapas Konjoje paverstas muziejumi.

Atatiurkas taip pat neigė, kad didžiausia (per 10% gyv.) Turkijos mažuma kurdai apskritai yra tautinė mažuma – vadino juos „kalnų turkais“. Iki pat XXI a. kurdai, tarkime, negalėjo kalbėti savo kalba per televiziją ir pan.

Šita ideologija – nacionalistinė, bet antireliginė – vadinama kemalizmu. Nors pasibaigus 15 Atatiurko valdžios metų pamažu įsivyravo demokratija, ji egzistavo tik formaliai. Mat vos koks vadovas nuspręsdavo bent kiek pakeisti valstybės kryptį – tuoj tai uždrausdavo teismas (nes svarbiausių Atatiurko Konstitucijos straipsnių keisti negalima), o vadovas būdavo nuverčiamas armijos. Vieniems „nuverstiesiems“ tiesiog uždrausta dalyvauti politikoje, kiti – net nužudyti. Armija ilgai valdžioje nepasilikdavo: būdavo skelbiami nauji rinkimai, bet juose galėdavo dalyvauti tik „teisingos“ partijos, tad valstybinė ideologija nesikeisdavo. Tie „pogrindiniai virvučių tampytojai“, spėriai pašalindavę neįtikusią valdžią, turkų pravardžiuojami Giliąja valstybe. Ta Gilioji valstybė ėjo Europos Sąjungos kryptimi, aiškino, kad Turkija labiau vakarietiška nei musulmoniška – bet tuo pačiu diskriminavo kurdus, neigė armėnų genocidą, o tai skatino nuo alergijos nacionalizmui „kenčiančią“ Europos Sąjungą vis atidėlioti galimo Turkijos priėmimo datas.

Visas Turkijos elitas (ir teisėjai, generolai) sekė ta kemalizmo ideologija. Tiesiog, kitaip mąstantys nė negalėjo patekti į to elito prieangį. Pavyzdžiui, moterims, ryšinčioms musulmoniška skarele, drausta eiti į universitetą ar net vairuoti automobilį. Religingiesiems vieta buvo kaime. Dar 2000 m. vienai studentei, atėjusiai laikyti egzamino su skarele, teko sėsti į kalėjimą.

Daugumai „eilinių“ turkų visa tai nepatiko, tik jie negalėjo to pakeisti. Dabar situacija pamažu keičiasi: 2005 m. daugiausiai „neelito“ balsais išrinktas Redžepas Tajipas Erdoganas tapo pirmuoju demokratiniu Turkijos vadovu, kuriam (ir jo rėmėjams) pavyko sustabdyti eilinį armijos mėginimą jį nuversti (2016 m.).

Kai kuriuos „kemalistinius“ draudimus Erdoganas pamažu labai atsargiai atšaukė. Teisėjai užkirsdavo tam kelią, tad po revoliucijos numalšinimo Erdoganas elgėsi drąsiau: atleido antidemokratiškai nusiteikusius teisėjus, generolus. Dalį įtakos praradęs elitas (ir jį mėgstanti cituoti Vakarų žiniasklaida) dėl to niekina Erdoganą, aiškina, neva „Turkija eina atgal“ ar „islamizuojasi“. Man be galo sunku suprasti jų mintis: juk Turkijoje iki šiol nėra net tokios laisvės išpažinti islamą, kokia yra Lietuvoje (pvz. Lietuvoje niekas nedraudžia jokio tikėjimo vienuolynų, nekontroliuoja drabužių). Neturėdamas geresnių pavyzdžių, kaip „islamizavimosi“ įrodymus Turkijos elitas teikia pavyzdžiui… alkoholio reklamų draudimą. Atrodo, įtakingą mažumą erzina bet koks pokytis ne jų trokštama kryptimi, net jei dėl tokio pokyčio demokratiškai apsisprendžia dauguma. Panašiai kaip kai kuriems Lietuvos rusams ~1990 m. nepatiko, kad teko išmokti daugumos kalbą (lietuvių).

Tiesa, ne viskas taip paprasta ir negalima sakyti, kad dalis Turkijos yra „erdoganistai“, dalis – „kemalistai“. Mat Kemalį Atatiurką gerbia daugelis turkų (rimtesnė jo kritika net draudžiama) – ypač dėl to, kad jis išgelbėjo Turkiją nuo padalijimo po to, kai pralaimėtas Pirmasis Pasaulinis karas. Karo nugalėtojai numatė, kad Izmiras atiteks graikams, Antalija – italams, rytai – armėnams, Stambulas taps tarptautiniu… Tik Atatiurko vedamų pajėgų dėka vakariečiai „išstumti“ iš etninių turkų žemių.

Karo istorijos fanams būtina aplankyti Galipolio pusiasalį, kur Atatiurko legenda prasidėjo: ten jis, vadovaudamas frontui, laimėjo vieną svarbiausių Pirmojo pasaulinio karo mūšių (tiesa, visus kitus Osmanų Imperija pralošė). Mažai pasaulyje vietų, kur tas karas palikęs šitokį rėžį: šitiek karių kapinių, memorialų, muziejų… Turkų, australų, prancūzų, naujazelandų, britų.

Galite nueiti ir į kokį Atatiurko muziejų – tokie yra kone kiekviename name, kur jis tik nakvojo – ar jo kapą Ankaroje. Ten pamatysite žmogų-legendą, kurį turkai myli. Kontroversiškesni Atatiurko gyvenimo epizodai – radikaliausios reformos, sukilimai prieš jo valdžią, alkoholio padauginimai, mylima pusseserė, kuri nusižudė, kai Atatiurkas ją paliko dėl „vakarietiškesnės“ moters – dažniausiai nutylimi arba aptariami menkai.

Turkijos klimatas ir turizmo sezonas

Klimato atžvilgiu, Turkija padalinta į dvi dideles dalis. Viena jų yra visa pakrantė, kita –visos likusios žemės, kurios – maždaug bent 1 km aukštyje. Dėl aukščio nepajūryje visuomet būna apie 7 laipsniais šalčiau, nei pajūryje: vasaromis tai reiškia gaivią vėsą, žiemomis – šaltį ir sniegus (net nustebau pirmąkart išvydęs, kiek sniego Turkijos centre būna žiemomis).

*Turkijos pajūris – tai visi kurortai (Antalijos regionas, Kušadasio regionas), Stambulas. Antalijoje net sausį temperatūra kaip Palangoje gegužės pradžioje, balandį – kaip Palangoje liepą, o liepą – vidutiniškai 12 laipsnių karščiau, nei Palangoje tuo metu.

Visgi, Turkijos turizmo sezonas iš esmės – pavasario vidurio iki rudens vidurio. Tada į Turkija skrenda pilni užsakomieji reisai – ir iš Lietuvos. Kitu metu kurortai suminga: didesniuose galima gauti gerų pasiūlymų (ypač Alanijoje), maži išvis užsidaro. Tik, kai tiek mažai keliautojų, net atidaryti viešbučiai gali būti nelabai šildomi. Didžiausiuose turistiniuose miestuose, kaip Antalijoje, užsieniečių pilna ir tada – daug kas ten gyvena.

*Vidinė Turkijos dalis – tai Pamukalė, Kapadokija, Ankara. Gali būti neįtikėtina, bet naktimis temperatūra ten– labai panaši, kaip tais pačiais mėnesiais Palangoje. Dienomis karščiau: žiemą 3 laipsniais karščiau nei Palangoje, vasarą – net 9 laipsniais.

Į pagrindinius Turkijos turistinius regionus pavienės turistų grupės vežamos ištisus metus, bet didžiausios (ir labiausiai trikdančios) minios juos apsiaučia kurortinio sezono metu, kai kasdien ten vežami ištisi autobusų konvojai visokiausių šalių turistų. Pažintiniam keliautojui geriau ten keliauti ne sezono metu. Tuo tarpu į “antro lygio” Turkijos lankytinas vietas kaip tik geriau keliauti sezono metu, nes žiemą ten išvis nieko nėra: tarkim, Hatušoje vienintelį veikiantį viešbutį prie minusinės temperatūros radome nešildomą, vienintelis veikęs restoranas beveik neturėjo patiekalų.

Visoje Turkijoje lietingiausia yra žiemą, o sausiausia – vasarą. Kiek lietinga, priklauso nuo vietos: plynaukštėje mažiau, nei Lietuvoje, o, tarkime, Antalijoje žiemomis lyja kelis kartus smarkiau, nei Lietuvoje, tačiau vasaromis beveik nelyja išvis.

Kaip nukeliauti į Turkiją

Patekti į Turkiją yra keli būdai:

*Pirkti kelialapį su užsakomuoju lėktuvo skrydžiu. Taip elgiasi dauguma lietuvių. Jei reikia standartinio produkto – poilsio pajūryje su šiek tiek pramogų ar ekskursijų – neverta “išradinėti dviračio”: taip tikrai bus pigiausia. Net jei vienai-kitai dienai norėtumėte pavažiuoti ar apsistoti kitur – Pamukalėje, Kapadokijoje – taip vis tiek bus pigiausia. Kartais netgi apsimoka pirkti kelialapį su pigiausiu viešbučiu Antalijoje netgi tada, kai jūs neketinate išvis gyventi tame viešbutyje: tiesiog, pirkti atskirai skrydžius gali išeiti brangiau. Taip pat kelionių organizatoriai pardavinėja ir bilietus į savo reisus be viešbučių – tačiau jie gana brangūs.

*Skristi į Stambulą tiesiogiai. Į Stambulą yra patogūs tiesioginiai reisai iš Vilniaus – deja, nepigūs. Bet norint savaitgalį aplankyti Stambulą tai – idealiausias variantas.
*Skristi į Turkiją su persėdimu. Dažniausiai labiausiai apsimoka „netikri persėdimai“, kai skrendate su „Wizzair“ ar „Ryanair“ į tą Europos miestą, į kurį tuo metu pigu skristi, o paskui iš ten – pigiu skrydžiu į Turkiją. Taip ypač apsimoka, jei turite laiko ir norite pakeliauti pažintiniu būdu.

*Važiuoti automobiliu iš Lietuvos. Tai nėra taip toli/baisu, kaip atrodo: esame sėkmingai nuvažiavę. Kelionė į vieną pusę gali trukti apie porą parų, jei skubant – tačiau verta pasidairyti ir pakeliui. Nuvažiuoti į Stambulą užtruks tik kiek ilgiau, nei į Juodkalniją, bet iki kurortų prisidės dar 5-10 valandų kelio.
*Trumpam išlipti skrendant kur nors per Stambulą. Tai – gera galimybė pamatyti Stambulo miestą, nes Turkish Airlines siūlo daug bilietų su, tarkime 7 val. ar 24 val. sustojimu Stambule.

Kaip (kuo) keliauti po Turkiją

Turkija dabar išgyvena lūžį. Ilgus dešimtmečius ji buvo gana skurdi, atsilikusi šalis, bet pastaraisiais metais jos ekonomika sparčiai kilo: Turkija jau turtingesnė už Graikiją ar Rusiją, panašiai turtinga, kaip Latvija.

Nauji pinigai virsta augančiais moderniais miestų rajonais, mokamomis automagistralėmis ir greitaisiais geležinkeliais. Visgi, miestų, į kuriuos galim anuvažiuoti taip „moderniai“, dar mažoka, tik patys didžiausi ir tai ne visi. O ten, kur kalnų keliai, įprastiniai geležinkeliai, ten 100 km kelionė gali trukti ir dvi valandas. Turkija ir šiaip milžiniška šalis, bet šitaip atrodo, kad ji dar didesnė.

Kadangi situacija greitai keičiasi, pažūrėkite, koks transportas yra tada, kai keliausite jūs.

Didmiesčiuose apsimoka važinėti viešuoju transportu, tačiau norint aplankyti atokesnes vietas, ypač gamtines – neprošal išsinuomoti automobilį. Turkai negarsėja geromis vairavimo manieromis, bet, mano nuomone, nuo pirmųjų kartų, kai lankiau Turkiją, jos smarkiai pagerėjo. Tik miestų senamiesčiuose problema – siauros, raitytos, neoficialiai visokių prekijų mikroautobusais užstatytos gatvės, o ir platesnėse gatvės užgriozdomos, nes parkavimo, būna, taip trūksta, kad mašinos statomos ir dviem eilėmis. Laimė, visokie kaži ko sėdintys vyrai paprastai parodo, kur prasukti, bet geriau tokių vietų su automobiliu vengti – be kita ko, ir parkuotis ten mažai kur.

Važiuojant užmiestyje verta įsidėmėti kai kuriuos Turkijos kelių niuansus, retus kitose šalyse. Magistralės yra mokamos, o susimokėti galima tik nusipirkus specialų įtaisą pašto skyriuje. Tačiau magistralių galima ir išvengti – išskyrus Stambulo tiltus iš Europos į Aziją. Jei kelias trijų juostų ir visos skiriamosios juostos brūkšninės – reiškia, vidurinė juosta skirta lenkimui iš abiejų pusių (jokiu būdu ja nevažiuokite šiaip). Kitos keistesnės eismo taisyklės: magistralėse būna ne vien maksimalus, bet ir minimalus greitis; maksimalus greitis keliuose – 82 km/h (taip ir nesužinojau, kodėl toks keistas skaičius); vietoje ženklo „Stop“ rašoma „Dur“; žieduose dažni šviesoforai, sustabdantys žiedų eismą.

Taip pat Turkija – viena geriausių šalių keliavimui pėsčiomis. Ten gausu šimtus kilometrų besidriekiančių pėsčiųjų žygių maršrutų, kurių garsiausias yra Likijos kelias prie Antalijos. Jame labai daug gražių vaizdų, lankytinų vietų.

Kainos ir derybos Turkijoje

„Turkijoje būtina derėtis“ – sako liaudies išmintis. Tačiau turtėjant Turkijai, tai nebėra absoliuti norma: neturistinėse vietose (gyvenamųjų rajonų turgeliuose, požeminėse perėjose) daug kur surašytos kainos ir jos – adekvačios (nors perkant kelis daiktus galima prašyti nuolaidos). Kai turkai turi pinigų, gal jie kiek pavargo derėtis. Turistams džiugu: kai kaina parašyta, beveik niekad iš atvykėlio neprašys daug daugiau, nei iš turko (todėl labiausiai apsipirkti man patikdavo, kur kainos surašytos).

Visgi, turistinėse vietose, kaip didysis Stambulo turgus, prekijai turistams dar „uždainuoja“ dešimt kartų ir daugiau didesnes kainas, nei realios. Verčiau ne derėtis (sunkiai nusiderėsi nuo tiek iki realios kainos), o ieškoti konkurentų, kurie pradeda jau derybas nuo logiškesnės sumos. Ir žinokite – suvenyrai pigiausi ten, kur užsuka mažiau ekskursijų grupių, ten pigiausi ir turgūs (pvz. daug geresnės kainos, daug daugiau iš anksto parašytų kainų Izmiro turguje, nei Stambulo; arba Stambulo turgaus prieigose, nei pačiame turguje). Analogiškai skiriasi ir kainos restoranuose.

Apskritai, kainos Turkijoje tikrai mažos. Gal tik nakvynės gali būti kiek didesnės – o maistas, suvenyrai visai pigūs. Tiesa, daug kas priklauso nuo Turkijos liros kurso, kuris labai svyruoja (dėl konfliktų gretimoje Sirijoje, su kurdais ir kt.). 2018 m., tarkime, liros kursas krito perpus: vienose vietose tada ir kainos pasikeitė (teko mokėti daugiau lirų), tačiau kitose – ne. Ten, kur kainos nepakeistos, tai, kas, tarkime, kainavo 10 eurų, staiga ėmė kainuoti 5. Taip esu Turkijoje apsipirkęs net nepadoriai pigiai: štai visos dienos Bosforo kruizas kainavo 4 eurus (kaina liromis nesikeitė kelis metus, o liros kursas per tą laiką smarkiai krito). Didelį šviečiantį keraminį namą-suvenyrą Kapadokijoje pirkau už 2 eurus.

Benzinas kokiais 2013 m. Turkijoje buvo antras pagal brangumą pasaulyje – nes galiojo itin aukštas akcizas. Bet liros kursas krito, o akcizas nesikeitė – ir man keliaujant 2019 m. kuras Turkijoje buvo gerokai pigesnis, nei Lietuvoje. Visgi, patirkinkite kainas ir valiutos kursą jūsų kelionės metu – tai, kas ilgai nebrango, gali būti staiga išbrangę.

Pavyzdžiui, lankytinų vietų (muziejų it kt.) kainos kyla reguliariai, o brangiausios, kur daugiausiai turistų. Yra Turkijos muziejų pasas ir regioniniai muziejų pasai: galite paskaičiuoti, ar jums neapsimokėtų tokio pirkti (tada bilietų pirkti nebereikės). Jei pirksite, pirkite jau pirmame muziejuje.

Valiutą geriausia keisti pačioje Turkijoje, neturistinių vietų keityklose.

Kur apsistoti Turkijoje

Kur apsistoti Turkijoje smarkiai priklauso nuo to, kaip keliaujate. Jei keliausite į Turkijos kurortus su kelionės organizatoriumi, greičiausiai apsistosite viename poilsinių viešbučių su pusryčiais, o tikriausiai ir vakariene ar pietumis. Jį išsirinksite dar pirkdami kelionę. Tai – vienas atsakingiausių pasirinkimų, nes blogas viešbutis poilsiautojams, būna, atrodo kaip kalėjimas.

Nepersižavėkite katalogų nuotraukomis, jos apgaulingos: kambariai atrodo didesni (fotografuota plačiu objektyvu), jūra – arčiau (pritraukimo efektas) ir pan. Susiraskite tą viešbutį internetiniame žemėlapyje – jis nemeluoja: koks atstumas iki jūros, ar tarp viešbučio ir jūros yra kelias, koks atstumas iki kurorto centro. Pažiūrėkite svečių komentarus angliškose svetainėse, kaip Booking.com – ten jų daugiau, nei lietuviškose. Didžiuosiuose poilsiniuose viešbučiuose siūloma viskas, kas reikalinga, dalis svečių iš jų net neišeina – tokiems svarbu ne vien kambario, bet ir bendrų erdvių kokybė.

Jei keliausite į Turkiją nepriklausomai, variantų – daugiau. Pagrindiniai: viešbučiai ir butai. Butai paprastai pigiau (už tokį patį plotą), tačiau didmiesčiuose gana sunku rasti kokybiškų butų (palyginus su Vakarais): daug jų patriušę, purvinoki (tiek siūlomi per Air Bnb, tiek per Booking.com ir panašias svetaines).

Kurortuose ir Stambule, tuo tarpu, puikus pasirinkimas yra apartamentai – nedideli viešbutėliai, susidedantys iš keleto nuomojamų butų. Vienos geriausių nakvynės vietų man buvo būtent šios: pakankamai ploto, turistus priimti patyrę šeimininkai, o kaina – normali. Aišku, ne kiekvieni apartamentai – geri.

Butus ir apartamentus dažnai reikia užsakyti iš anksto (bent prieš dieną ar pusdienį), kad ten kas lauktų – o į viešbučius verta tiesiog užeiti, pažiūrėti kambarį, pasiderėti. Turkijoje beveik nebūna, kad visi viešbučiai būtų užimti – jų pasiūla labai gausi. Tarp viešbučių verta išmėginti įrengtus tradiciniuose osmaniškuose namuose.

Kur ir ką valgyti Turkijoje

Iš visų pasaulio šalių Turkijoje su valgiu man tikriausiai buvo mažiausiai problemų.

Turkų virtuvė labai turtinga ir įvairi. Net apsistojus viešbutyje su maitinimu, nueiti paragauti ir vietinio maisto. Įvairiausių rūšių kebabų (ne tas pats, kas pas mus: Turkijoje kebabas reiškia beveik tiesiog „mėsos patiekalas“ ir daugelis save gerbiančių miestų turi savas rūšis). Įdarytos milžiniškos bulvės kumpyro. Aštrios ezogelin sriubos, į kurią spaudžiama citrina. „Turkiškų picų“ pidės bei lahmadžuno. Natūralių turkiškų saldėsių baklavos (angliškai „Turkish delight“) ir kitų. Daugelis patiekalų patiekiami su daržovių garnyru, o ypač įdomaus skonio yra itin rūgščiai marinuotos daržovės turšu.

Įdomūs ir gėrimai: saldus, cinamoninis iš orchidėjų daromas salepas, kartais siūlomas vietoje šiaip jau visur dominuojančios arbatos. Turkų „vakarietintojų“ nuomone, nacionalinis šalies gėrimas yra alkoholinė rakija, o „tradicinių turkų“ – laipsnių neturtintis airanas, paprastai geriamas prie kebabų.

Veikia ištisi didžiuliai restoranai, besispecializuojantys viename patiekale: kebabuose, kumpyre, pidėse, baklavoje. Ir, išskyrus miestelius ir kaimus, visada rasi tokį, kuris dirbs ir tieks tai, ko tuo metu nori: net naktį. Taip pat populiarios kepyklos, kuriose – visad šviežia duona.

Saugumas Turkijoje

Įprastiniu požiūriu, Turkija yra labai saugi šalis. Galima saugiai vaikščioti net vėlai vakare, šalis gerokai saugesnė už Lietuvą. Tik teko girdėti turkus skundžiantis, kad ten, kur daug imigrantų iš Sirijos (Sirijos pasienyje), padėtis pasidarė prastesnė.

Užtat Turkija turi rimtų problemų su teroristais. Prieš Turkiją kovoja net dvi radikalios jėgos: islamistai bei kurdų komunistai. Ir tie, ir anie organizuoja teroro aktus, todėl nebūna metų be teroro aktų.

Tačiau Turkijoje žmonių – 74 milijonai ir atisidurti ten, kur vyks tokie dalykai – labai maža tikimybė. Be to, vien tai, kad Turkijoje gerokai mažiau „paprastų žmogžudysčių“, tikimybę žūti sumažina labiau, nei ją padidina teroro aktų gausa. Apie teroro aktus kalba visas pasaulis – bet tai tik pavieniai įvykiai.

Apie 200 000 – 300 000 lietuvių kasmet keliauja į Turkiją – ir dar nė vienas nenukentėjo nuo teroristų.

Labiau erzinanti terorizmo pusė, su kuria susiduria kiekvienas: sustiprinta apsauga. Štai apie Kalėdas Stambule net porąsyk vidury gatvės mane stabdė policininkai, reikalavo paso ir darė tokią „miniapklausą“. Prie metro stočių, prekybos centrų ir dar daug kur – metalo detektoriai (keista, bet kur jų nebuvo – tai įeinant į bažnyčią kalėdinėms mišioms). Suprasdamas, kiek daiktų reiks rodyti, traukinėtis iš kišenių, kelis kartus net nėjau, kur suplanavęs („ai, gal nusipirksiu parduotuvėlėje, o ne prekybos centre“). Tiesa, daug saugos patikrinimų formalūs – net ir su pilnomis kišenėmis metalinių daiktų, nieko neprašo rodyti. Kai nieko niekada neįvyksta – sargai atbunka…

Turkija – be galo įvairi šalis

Į Turkiją keliavau įvairiai – iš pradžių kaip poilsiautojas, paskui kaip nepriklausomas turistas, galiausiai beveik gyvenau Turkijoje mėnesį, keliaudamas po įvairias jos vietas.

Kas kartą atrasdavau kažką naujo, nes Turkija jokiu būdu nėra vienaplanė, tik poilsiui tinkama šalis, kokia ji galbūt atrodo žinant tik jos kurortus.

Tačiau, kas be ko, ir poilsiui ji puikiai tinka – todėl nenuostabu, kad yra viena iš dešimties populiariausių pasaulio šalių turistams. Šitiek paplūdimių, šitiek galimybių, šitokios kainos… Turkiją atranda vis naujos ir naujos tautos: prieš 40 metų, kurortuose kaitinosi vokiečiai ir skandinavai. Prieš 20 juos nustelbė rusai ir rytų europiečiai – iki šiol prekeiviai dažną baltaodį mėgina kalbinti rusiškai. Šiandien jau vis daugiau kinų, korėjiečių, kurių anksčiau Turkijoje nematydavau: turkų prekijai pramoko ir kiniškai.

Turkiją atranda ir imigrantai – tiek europiečiai, sumanę pabėgti nuo savo šaltų ar brangių šalių, tiek afrikiečiai ar skurdžiųjų šalių arabai, pasirinkę naują gyvenimą kurti čia, užuot plaukę į Europą (kai kurie net, nusivylę, iš Europos grįžta į Turkiją).

Europiečiams Turkija dar pakankamai vakarietiška, kad nesijaustų svetimi. Afrikiečiams ir vakarų azijiečiams – pankamai rytietiška, kad jaustųsi savi.

Juk Turkija stūkso ant dviejų žemynų sandūros – ir ši frazė dabar aktualesnė, nei kada anksčiau. Nes kokiais 1900 m. visa Turkija buvo beveik gryna Azija, 2000 m. atrodė tikrai tuoj tuoj taps gryna Europa, o dabar ji vėl pripažino abidvi savo esybes.

Turkijos lankytinų vietų žemėlapis

---

Visi kelionių po Turkiją aprašymai-vadovai

---

1. Turkija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant
2. Stambulas - nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
3. Ankara - pamiršta Turkijos sostinė
4. Kapadokija - fėjų kaminai, požeminiai miestai
5. Antalija ir Turkijos Viduržemis - ką pamatyti
6. Pamukalė - stebuklas, bet nebūtinai kokio tikitės
7. Turkijos Ėgėjo pakrantė - kurortai ir senovė
8. Turkijos virtuvė - patiekalai ir tradicijos

---

Kelionių vadovai po Turkiją žemėlapyje

Spauskite ant žalių žymeklių žemėlapyje ir tuomet ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!