Feso riadai

Fesas – vos kelios valandos skrydžio nuo Europos. Ir kartu keli šimtmečiai atgal laiku.

Ankštose purvinose Feso centro gatvėse nė nepravažiuotų automobiliai – tad nuo statybų iki šiukšlių „išvežimo“ ten daro arkliai ir asilai. Feso skersgatviuose ir kiemuose verda darbai, apie kuriuos Lietuvoje tegali sužinoti muziejuose: odminiai mindo odą balandžių išmatomis, šaltkalviai gamina arklių pakinktus, kūrikai kūrena krosnis po viešosiomis pirtimis.

Viduramžių kvapai, Viduramžių garsai, tautinių drabužių spalvos ir, nepaisant visų turistų, niekaip neateinantis šių laikų pasaulis. Feso senamiestis.

Šis straipsnis yra apie Fesą. Bendrai apie Maroką, jo kultūrą ir keliones į Maroką skaitykite čia.

Feso senamiestis (medina) – asilų ir meistrų labirintas

Tas Viduramžiškas Feso senamiestis vadinamas Medina. Medinas turi dažnas Maroko miestas, bet Feso medina – pati didžiausia pasaulyje ir, tarp Maroko didmiesčių – pati autentiškiausia. Jos skersgatvių labirintuose gyvena 100 000 žmonių – ištisi Šiauliai.

Feso mediną tebesupa galinga Viduramžiška miesto siena. Pereidamas jos vartus akimirksniu nukeliauji laiko mašina. Atrodo, būtų Viduramžių šventė – bet kad aplink ne pavieniai aktoriai, o tūkstančiai „žmonių iš praeitis“, gi tu pats – vienas „nevietinis“, tik šen bei ten prasilenkiantis su kitais „keliautojais laiku iš ateities“ – turistais.

Automobilius medinoje pakeičia arkliai ir asilai: čia užkrauti šiukšlėm, čia prekėmis į parduotuves, čia statybinėmis medžiagomis, varomi kokio senyvo tautiniais rūbais vilkinčio marokiečio, šūkaujančio „Traukitės!“. Kur pakreipsi galvą į šoną – parduotuvė. Jos sugrupuotos į rajonus: nuo odos iki Koranų. Pasukęs į šalutinius skersgatvius atrandi „fabrikėlius“: štai žmonės dirba šimtametėmis audimo staklėmis, štai šaltkalvių „cechas“, štai peilių galąstojai pluša minamais aparatais, kad jų klientams būtų paprasčiau skersti avis. Ko tik nepagamins medinos meistrai – kaip ir prieš 500 ar 1000 metų.

Medinos gatvelės išsiraičiusios be jokios logikos, kai kurios baigiasi akligatviais – lengva paklysti. „Google Maps“ žemėlapiai negelbsti, „Open Street Map“ – šiek tiek geresni. Bėda, kad GPS signalas medinoje tave pasiekia retokai. Šitokia siaura gatvė, šitokie aukšti pastatai aplink ją! O dar šen bei ten gatvė virsta tuneliu: aplinkinių namų savininkai nutarė dalį kambarėlių įsirengti virš jos.

Įspūdingieji Feso medinos riadai – vidų pamato ne visi

Lengva pagalvoti, kad medina – tai lūšnynas. Kažkokie liūdni namai mažais langeliais, šiukšlės, purvas… Bet nė velnio! Daugybė tų namų turi tokius nuostabius interjerus, kad Lietuvoje tokių sunkiai rasi. Tiesiog vyraujanti Feso religija – islamas – draudžia puikuotis turtais. Todėl išorėje viskas skurdu, o prabanga – viduje.

Puikieji gyvenamieji namai vadinami riadais. Puošniausias ten centrinis kiemas, dabar dažniausiai uždengtas stogeliu, kad nelytų. Jį supa įvairūs kambariai, miegamieji, kur gyvena visa kokio turtingo kilimų pirklio giminė. Karta iš kartos tokie namai paveldimi šimtmečius. Fesas įkurtas dar IX a., anksčiau už daugumą Lietuvos miestų.

Daugybė tradicinių riadų dabar paversti viešbučiais arba nuomojami turistams. Pirmąkart lankydamas Fesą nakvojau eiliniame viešbutyje, bet pažadėjau sau, kad grįšiu į riadą. Ir nakvynės riade tikrai buvo vienas įspūdingiausių dalykų Fese.

Ateinu prie, atrodo, eilinių durų plynoje sienoje, tarsi į kokį prekijo sandėliuką. Atidarau jas, užlipu laiptais viršun – o ten viskas kaip rūmuose. Menas, medžio raižyba: joks langas, jokios durys, joks turėklas, balkis ar karnizas nėra šiaip langas, durys, turėklas, balkis ar karnizas. Viskas – meno kūriniai.

O dar terasa ant stogo, nuo kurios – jeigu ji aukštesnė už aplinkinių riadų – medina atrodo visai kitaip. Tokia tuščia tuščia: nes viso erzelio, visų žmonių nesimato. Gatvės tam per siauros – matosi tik kiti stogai, tarp jų kyšantys minaretai. Nebent artimiausią gatvelę persisvėręs gali pamatyti.

Bet svarbiausia, kad nakvodamas riade mediną pažįsti it jos gyventojas. Visokios smulkmenos. Kas rytą „Beee, beee!“ rėkiantis šiukšlių „išvežiotojas“, taip raginantis aplinkinių riadų gyventojus krauti šiukšles ant jo užsispyrusio asilo. Moterys, ant stogų džiaunančios rūbus, švelniai slepiamos aukštų mūrinių turėklų (jie specialiai tokie aukšti: nedera, kad musulmones moteris matytų svetimi vyrai). Katinų mūšiai, katinų akrobatika, katinų pornografija ant tų pačių stogų. Ant vieno stogo net gaidys, kakariekuojantis visam rajonui.

Suvokimas, kokia iš tikro siaura gatvelė prie riado: visi garsai, visi balsai iš gatvės, atrodo, skamba pačiame riade. Kai stovėdavau prie išorinės miegamojo sienos priešinga gatvės pusė nuo ten man buvo arčiau, nei lova kitame miegamojo gale! Ir kartą išsigandęs net ėjau tikrinti, ar niekas neįėjo per laukujas duris.

Mes buvome išsinuomavę riadą vien sau. Tai Fese – net stebėtinai įperkama. Keturių aukštų riado su 5 miegamaisiais ir 6 tualetais (be visų kitų erdvių) bei terasa ant stogo nuoma parai kainavo 60 eurų (2019 m.). Kita alternatyva (jei pasiseka – pigesnė) – nuomotis tik vieną kambariuką didesniame riade. Kiemas, terasa ten irgi greičiausiai bus, netgi didesni – bet tai bus bendros erdvės visiems svečiams.

Didieji Feso medinos stebuklai

Nežinia, kiek dar meno stebuklų slepia galingos it tvirtovės Feso riadų sienos. Tų, kur dar gyvena vietiniai, kurių nesupirko užsienio investuotojai ir neatvėrė publikai – tiksliau, savo svečiams. Tokių – absoliuti dauguma.

Laimė, keli svarbiausi medinos pastatai yra paversti muziejais ir todėl prieinami kiekvienam. Tai – Bou Inania ir Al-Atarine medresės, kuriose gyveno ir islamo tiesų mokydavosi religiniai studentai. Tai – Nedžarino medžio dirbinių muziejus, kurio įspūdingus – bet kartu eilinius (juk Fese jie yra visuose namuose) – medžio dirbinius nustelbia interjeras. Tai buvo karavansarajus, kurio apačioje pirkliai prekiaudavo, viršuje nakvodavo.

Dar į kelis nuostabiausius Feso medinos viešuosius pastatus nemusulmonams tegalima pažvelgti pro išorinius vartus. Tai – Kairuano religinis universitetas, Mulai Idriso, Feso įkūrėjo, mauzoliejus, laikomas simboliniu Feso senamiesčio centru.

Bet didžiausią įspūdį Fese daugeliui turistų palieka Odos raugyklos. Jos užgula visus jausmus: akys raibsta nuo spalvų ir to vaizdo, kai dešimtys vyrų purvinuose nuo išmatų ir dažų baseinuose mindo odas, o nosį suka kvapas. Aplinkinių odos parduotuvių prekijai gali paskolinti mėtos, kad šitaip nedvoktų. Tose parduotuvėse jie ir pardavinėja čia išmindytą odą. Ir nors vakariečiai mėgsta girti, kokia natūrali tai oda, kaip viskas „rankomis padaryta“, mano žmona skundėsi, kad nusipirkto rankinuko niekur negalėjo nešioti: dvokia, ypač kai palyja. Kaip ne kaip, į parduotuves užeiti privalai, nes geriausias vaizdas į raugyklas – iš ten.

O medinos vaizdą nuo stogų galima pamatyti ir daugybėje restoranų, Nedžarino medžio muziejuje.

Bet ne mažiau smagu tiesiog be tikslo klaidžioti medina, žvalgytis į jos praeivius ir darbštuolius, į puošnius fontanus, kuriais dar prieš pusamžį be paliovos tekėjo vanduo (dabar pakeitė čiaupai namuose), į turgus – nuolatinius ir laikinus (štai prie Guissa vartų išėjimo kartą vos praėjome – vyko paukščių turgus). Pati Feso medina yra didesnė žvaigždė nei bet kuris vienas jos pastatas ar lankytina vieta.

Feso medinos velniai ir angelai

Medina turi ir „tamsiąją pusę“ – visokiausius įkyreivas, suktus medinos velnius, kuriems turistas – lengvas uždarbis. Jie „pristoja“, kalbina tarsi draugai, kai iš tikro vienintelis jų tikslas – pakviesti į kokią komisinius mokančią kilimų parduotuvę ar restoraną ir neišleisti nenusipirkus išbranginto niekučio. Svarbu neprarasi skeptiškumo: nenustoti eiti pirmyn, kai kas nors rėks „closed, closed“. Tokie šūksmai reiškia ne kad medinos skersgatvis uždarytas, o tiesiog „man nenaudinga, kad tu ten eitum, geriau eik paskui mane – nuvesiu pas man geriau atsilyginsiantį prekiją“. Ir svarbu suprasti, kad jei koks „draugas“ „anglų kalbos studentas“ „geranoriškai“ papasakos apie mediną tai paskui reikalaus pinigų.

Tiesa, praeiti mediną su „tikru“ gidu – be galo įdomu. Iš vieno tokių „medinos angelų“ išgirdau paaiškinimus, kurių nė nebūčiau įsivaizdavęs: kaip gyventojai nešasi vandenį iš šaltinių. Kad keisti kioskai su dideliu bliūdu – tai pigiausios Feso kavinės: vietiniai ten gali už menką sumelę įsipilti sriubos, o jokių kitų patiekalų nėra. Kaip moterys eina į bendrą kvartalo kepyklą keptis duonos. Kaip kūrikai, paveldėję šį darbą, kūrena šimtametes viešas pirtis. Kaip mobiliuosius telefonus vietiniai nešiojasi tautinės dželabijos kapišone. Man pasisekė: kliuvo tikrai ir Fesą, ir turistų norus perpratęs vietinis: daugelis jį pažinojo, su juo sveikinosi.

Deja, daugelis Maroke „parsidavinėjusių“ „gidų“ tėra eiliniai žmogeliai, rodantys, kas įdomu jiems patiems: pavyzdžiui, „Nike“ batus prekijo parduotuvėje. Jei mėginsi atsitiktinius gidus-praeivius, greičiausiai teks „atkentėti“ keturis „velnius“, kol atrasi vieną „angelą“.

Tiesa, ir mūsų gerasis gidas vedžiojo po parduotuves ir bergždžiai agitavo „negi neparsiveši iš Maroko nieko namo?“. Bet bent jau tos parduotuvės buvo demonstruojančios tradicinius viduramžiškus amatus, ir bent jau vaikščiojimas po jas tesudarė kokį penktadalį visos ekskursijos.

Laimė, Maroko valdžia netikėtai rimtai paskelbė karą visiems apgavikams. Kai Fese lankiausi pirmą kartą 2010 m., situacija buvo gerokai liūdnesnė, nei 2019 m. Tada sunkiai galėjai praleisti medinoje kad ir 20 minučių „neužkabintas“, o dabar „besikabinėjančiųjų“ daugiau tik vakarais, kai parduotuvėlės užsidaro, gatvėse telieka vyrai, turistai pasijunta nejaukiai ir noriau seka paskui kokį „geraširdį vietinį“, parodžiusį „vienintelį dar veikiantį restoraną“ ir atvertusį anglišką jo meniu su Vakarų Europą lenkiančiomis kainomis.

Bet medina gyviausia ryte ir dieną – vakare ten mažai kas veikti: net maistą į savo riadą nusipirkdavome vakarienei. Dieną viskas paprasta. 2019 m. netgi nė vienas taksistas Fese nemėgino apgauti, jungė taksometrą! Todėl dalis baisiausių gąsdinimų Fesu, kuriuos rasite internete ar pasakos seniai ten buvę draugai – pasenę.

Feso naujamiestis, kuriam 750 metų

Feso medina ne tik pati menkai pasikeitė nuo Viduramžių – nepasikeitė ir jos aplinka. Anapus miesto sienos į daugelį pusių – kalvos, kalnai. Jų šlaituose – kapinės, jų viršūnėse – dvi tvirtovės (Borž), iš kurių valdovų pareigūnai stebėdavo, ar Feso medinoje neprasideda sukilimas. Ir Merinidų kapų liekanos – vienos iš Maroko valdovų dinastijų, valdžiusių visą šalį iš Feso (alomravidai: 1070-1145, almohadai: 1145-1248, merinidai 1248-1472). Dabar tos vietos žmones traukia labiau dėl nuostabių vaizdų į mediną, ypač per saulėlydį.

Į vakarus nuo medinos merinidai pastatė „Naująjį miestą“. Jam dabar ~750 metų, bet juk senajam Fesui – virš 1000. Iki šiol rajono širdis – Karaliaus rūmai. Marokas ir dabar – monarchija, tad paprastas mirtingasis tegali pažvelgti į įspūdingus rūmų vartus.

Aplinkiniame rajone gyveno žydai ir jis vadinamas Mela – arabiškai druska, nes žydai prekiavo druska. Jei medinoje riadai – tarsi tvirtovės mažais langeliais, tai meloje langai dideli: žydų religijoje ir kultūroje slėptis nuo aplinkos neįprasta.

Ilgus šimtmečius žydai Fese gyveno daug geriau, nei Vakarų Europoje: juos čia priėmė kaip savus, kai jie bėgo nuo Ispanijos inkvizitorių. Viskas pasikeitė 1948-1967 m., kai Izraelis okupavo Palestiną ir žydai ten ėmė persekioti ir žudyti arabus. Nors Marokas 3700 km nuo Palestinos, tautybės – tos pačios. Ir Maroko arabai kaltino Maroko žydus dėl jų tautiečių veiksmų. Ir Feso žydai, supratę, kad brolybės šimtmečiai – jau praeitis, susikrovę daiktus patys išvyko į Izraelį. Tą daryti agitavo, Maroko žydus arabais gąsdino ir pats Izraelis: jam verkiant trūko žydų, kad apgyvendintų išvarytų palestiniečių namus ir apgintų naujai užkariautą žemę. Nors Fese nevyko holokaustas, Feso žydų bendruomenė sunyko net gerokai labiau, nei Vilniaus.

Įspūdingi miesteliai aplink Fesą

Fesas yra ir puiki bazė tyrinėti aplinkines lankytinas vietas. Tarp jų – kitas istorinis miestas Meknesas. Jei Fesas buvo Maroko sostine per 600 metų, tai Meknesas – tik ~50 metų prie vieno valdovo Mulajaus Ismailo. Tačiau žiaurusis Mulajus Ismailas, susilaukęs, sakome, per 1000 vaikų, troško pabrėžti savo svarbą didingais pastatais, kurių kiekiu Meknesas nežymiai atsilieka nuo Feso.

Feso apylinkėse – ir Volubilis, romėnų griuvėsiai: iš čia valdyta dabartinį Maroką atitikusi Romos Mauritanijos provincija.

Taip pat į UNESCO pasaulio paveldą įrašytas nedidelis Sefrou miestelis (irgi turi mediną, žydų melą – tik gerokai mažesnes nei Feso).

Į visas šias vietas galima nuvažiuoti ryte, vakare grįžti: su ekskursija, traukiniu (Meknesą), „didžiuoju taksi“ (maršrutinis lengvasis automobilis, pvz. senas Mecedesas, ant kurio galinės sėdynės sodinama keturiese, nors dabar tokie jau reti).

Prancūziškasis Fesas

Istorija iš Feso atėmė didelę dalį svarbos: nuo 1912 m. jis – nebe Maroko sostinė. Gal ir gerai. Kai 1912 m. pats Marokas tapo Prancūzijos protektoratu, prancūzai svarbiausius Maroko miestus smarkiau perstatė. Bet ne Fesą. Tik į vakarus nuo medinos išmūrijo „Ville nouvelle“. Atmosfera ten primena Europą: bulvarai, daugiabučiai. Tik gerokai nykiau: jokio naktinio gyvenimo (kaip jį suprantam mes), koncertų, kitų pramogų.

Visgi, ville nouvelle, o ne medina, daugelio šiuolaikinių fesiečių svajonių vieta gyventi, ir ville nouvelle nuolat plečiasi naujais rajonais. „Žiūrėkite, koks puikus prekybos centras!“ – pamojo mums taksistas pravažiuodamas Borž Fez ville nouvelle centre. Tikrai neblogas – bet Lietuvoje toks stovėtų kur Alytuje, o ne 1 mln. gyventojų turinčiame Fese.

Prekybos centro viduje, kaip ir gerose ville nouvelle kavinėse visi užrašai – tik prancūzų kalba, o ne vietine arabų ar berberų. Atseit taip prestižiškiau. Ir fesiečių su vakarietiškais ar prancūziškais siekiais – daugybė. Bet kažkaip Fese tas vakarietiškas gyvenimas dar yra tik alternatyva, o ne vienintelis teisingas kelias. Ir kiekvienai skarelę nusirišusiai, su savo vaikais prancūziškai McDonald‘e kalbančiai moteriškei tikrai rasi tautiniais rūbais vilkintį vyrą, dirbantį tą patį, ką jo tėvai, seneliai, proproproseneliai kokiame medinos riade.

Ir per 9 metus tarp mano apsilankymų Fese tas nė kiek nepasikeitė.

Iš Feso keliavau į Marakešą. Turistų ten daugiau nei kada nors, ir visos apgavystės, įkyruoliai išliko. Lyg kita šalis nuo Feso.

---

Visi mano kelionių po Maroką aprašymai

1. Marokas – lengvai pasiekiama pietų egzotika (ĮŽANGA)
2. Marakešas – rausvas, atviras pietų megapolis
3. Fesas – ant asilo į Viduramžius
4. Vakarų Sachara – valstybė-miražas patrakėliams