Marakešas! Pats pavadinimas dvelkia egzotika. O už to pavadinimo – rausvas arabiškas miestas, daugeliui keliautojų tampantis pirmaisiais vartais į kitokį, neeuropietišką pasaulį.
Ankštos Marakešo senamiesčio gatvelės sprogsta nuo rytietiškų turgų. Jo centrinė aikštė pilna egzotiškų šokėjų, fokusininkų, būrėjų, apgavikų. Virš tradicinių rūmų – riadų – iš minaretų skamba šauksmai melstis.
Bet kartu turistų ten tiek daug, kad pavargę nuo egzotikos jie gali akimirksniu šmurkštelti į kitokį – “savo” – pasaulį. Su barais ir naktiniais klubais, su pigiomis ekskursijomis į kalnus ir dykumas, su meniškais hosteliais ir prabangiais viešbučiais.
Ir tai nieko naujo: jau kone šimtmetis Marakešas „užveda“ Vakarų pasaulio menininkus ir svajoklius.

Turistai gėrisi Marakešu nuo stogo kavinės
Šis straipsnis yra apie Marakešą. Bendrai apie Maroką, jo kultūrą ir keliones į Maroką skaitykite čia.
Marakešo senamiestis – medina
Marakešo širdis yra jo senamiestis – medina. Vienas begalinis chaosas:, motociklai, turistai, čadromis vilkinčios vietinės, apgavikai, asilai, arkliai, kačių pulkai, šunys, šiukšlių kalnai – viskas kažkaip išsitenka tokiose siaurose gatvėse, kad kai kur net dviems žmonėms sunku prasilenkti.

Marakešo medinoje sutemus
Tokį siaurų gatvelių ir šimtamečių rūmų rajoną turi kiekvienas save gerbiantis Maroko miestas, bet pakanka trumpai žvilgtelti ir supranti – Marakešo medina kitokia.

Marakešo medina lekia motociklas
Marakešo medinoje motociklų šimtus kartų daugiau nei asilų ir netgi galima privažiuoti automobiliais. Kitos medinos ~8 val. vakaro „užmiega“, o Marakešo šurmuliuoja ir po vidurnakčio. Jos parduotuvėlėse vietines prekes papildė suvenyrų turistams gausa, o vietinius restoranus bei gyvenamuosius namus keičia ir keičia turistiniai: rytietiški išvaizda, bet vakarietiški turiniu. Švara, anglų kalba, vakarietiškos kainos.

Idiliška Marakešo medina. Skersgatvio gale – turistai
Kitaip sakant, Marakešo medina daug labiau prisitaikiusi prie turistų. Ji – toks tarpas tarp kitos Maroko supermedinos Feso ir Venecijos.

Marakešo medinos kavinėje
Džema El Fna – aikštė, į kurią panašių pasaulyje nėra
Bet Marakešo medina tikrai neprarado savo dvasios! Toliau nuo turistinių takų yra ten ir tradicinės odos raugyklos, ir visokiausi amatų cechiukai. Bet labiausiai Marakešo dvasia gyva Džema El Fna aikštėje į kurią panašios visame pasaulyje nėra.

Džema El Fna aikštė saulėlydžio metu
Ši aikštė – tai ir parduotuvė, ir restoranas, ir teatras. Vienas jos simbolių – sulčių spaudėjai, siūlantys neįtikėtinai pigias (gal pigiausias pasaulyje) ir skanias sultis (ypač apelsinų). Marakeše neverta klausti „ar sultys natūralios?“. Aišku, kad natūralios, neskiestos, nesaldintos…

Vienas Džema El Fna sulčių spaudėjų vienoduose, netikrais vaisiais puoštuose kioskuose
Aplink sulčių spaudėjus būriuojasi visokiausių paslaugų teikėjai, kai kurie jų aikštėje tęsia tėvo, senelio pradėtą darbą. Moterys kitoms moterims rankas ir kojas dabina hena, tradiciškai apsirėdę vandens pylėjai gali parduoti šalto vandens iš varinio indo, o fotografai – paskolinti nuotraukai beždžionę ar gyvatę (gyvūnų mylėtojai nesidžiaugia išvydę kokį cypsinčių beždžionėlių narvą).

Nauji ir tradiciniai Džema El Fna prekijai. Dešinėje – šalto vandens pylėjas (šimtametė vietinių arabų profesija), kairėje – juodaodis imigrantas, stumdantis marškinėlius vakariečiams turistams
Bet tikrąjį veidą Džema El Fna parodo vakarais. It iš po žemių išdygę virėjai atsistumia vežimus, kuriuos kažin kaip stebuklingai per kokį pusvalandį išlanksto į lauko restoranus. O paskutinį aikštės trečdalį užima tikroji Džema El Fna pažiba: meno ir pramogų rateliai: muzikantai, akrobatai, istorijų pasakotojai, gyvačių kerėtojai, loterijų organizatoriai kiekvienas pradeda šou, o praeiviai gali sėstis žiūrėti (pakanka nedidelės aukos). Kas kitur vyksta teatre ar koncertų salėse Marakeše – tiesiog ant šaligatvio.

Butelių žvejojimo žaidimas – vienas daugelio pramogų ratų Džema El Fna po saulėlydžio
Dar prisibijantiems panirimo į tą šurmulį – aibė kavinių su vaizdu į Džema El Fna, kur visą vaizdą gali stebėti per saugų atstumą. Tik jei nori geriausių vietų, reikia užsiimti prieš saulėlydį.

Kavinė su vaizdu į Džema El Fna. Apie pietus visos vietos buvo užimtos, bet vieną dar radome. Saulėlydžio metu neradome jau nė vienos su vaizdu į aikštę nė vienoje kavinėje. Kitą dieną atėjome pora valandų prieš saulei nusileidžiant – vietų prie išsvajotojo krašto buvo pilna
Kaip greitai prabėgo kelios valandos ten, stebint čia kokį sulčių spaudėją, čia šokėjų grupę ir bergždžiai bandant „atrasti“ tokias esą aikštėje gyvuojančias profesija, kaip dantų traukėjai (neįperkantiems dantisto – replės miesto aikštėje be jokio nuskausminimo).

Džema El Fna aikštė
Marakešo įkyruoliai ir apgavikai
Užvis įdomiausia Džema El Fna aikštėje nuo kavinių balkonų pasirodė stebėti visokiausius apgavikus. Niekada nemačiau jų darbo „nuo pradžios iki galo“: kaip sistemingai jie mulkina turistus – ir kaip išradingai kai kurie keliautojai išsisuka.
Štai atvažiuoja „tradicinių šokėjų grupelė“ dvi valandas pašokti. Vos pamato kur fotografuojantį turistą – susirodo kuriam jį užsipulti: „Duok pinigų už nuotrauką!“. Prieina keliese, piktai gestikuliuoja – kai kurie turistai „pasiduoda“ ir susimoka. Kiek beduotų, „šokėjams“ visada nepakanka: kaulija daugiau, seka, kol turistas nueina. Toks „atidirbtas“ veiklos modelis. Kol turistų nėra, jie mėgina uždėti savo kepures-fesus praeiviams ir įtikinti juos „nemokamai“ fotografuotis – o tada kaulija pinigų, jų gavę – kaulija vėl.

Džema El Fna tradiciniai šokėjai-mulkintojai Marakeše užsipuolę turistus (kairėje)
Stebėjau ir „henos apgavikes“, kurios prieš tai mulkino mano žmoną. Nukreipusios jos dėmesį („Saugok telefoną, kad nepavogtų“) pastvėrė ranką ir per pora minučių nupiešė tradicinį piešinį – „Mokėsi, kiek norėsi“ – sakė. Paskui ištraukė mėgėjiškai atspausdintą „katalogą“ – neva toks piešinys kainuoja 32 eurus! Laimė, žmona buvo Maroke jau dariusis heną ir žinojo tikras kainas – pasiūlė 5 eurus. Apgavikės, aišku, turėjo standartinių frazių: „Ten buvo kitokia hena, čia geresnė ir brangesnė“ ir pan. Bet vos suprato daugiau 5 eurų negausiančios pasidavė: „Gerai, gerai, penki eurai“. Juk jei kaip sąžiningos aikštės henos piešėjos tik lauktų klienčių, būtų negavusios nė tiek!

Henos apgavikės mulkina mano žmoną. Na, ji iš tikro norėjo pasidaryti heną, ir, kadangi žinojo kainas, tai sumokėjo už paslaugą gana realią kainą – tad gal ir nebuvo apgauta. Daugybė kitų turistų nukenčia labiau
Nuo kavinės aukštumos mačiau kaip tuodvi moterys taip pat mausto vis naujas ir naujas turistes. Vienos duodavo kartą ir toliau puolamos duodavo dar; viena heną demonstratyviai nusivalė ir atsitraukė.
Apgavikai tik sudaro grėsmingą įspūdį, kad jų daug, jie tave supa, iš pykčio gal net trenks: iš tikro vos turistai tvirtu žingsniu nueidavo toliau, apgavikai eidavo ieškoti naujų aukų, linksmai besišnekučiuodami tarpusavyje. Jų „darbas“ – apgavystės ir vaidyba, o ne apiplėšimai ar turto prievartavimas smurtu.

Marakešo žmonės
Deja, šitokių apgavikų pilnas visas Marakešas, ypač jo medina. Knygoje apie Marakešo medinos darbus paminėtas ir „elgeta“, vaidinantis visokias negalias. Ir tų neįgaliųjų(?) irgi daug: štai tėvai atrėmė į sieną neįgalų savo vaiką, štai trys aklieji(?) rėkauja prašydami išmaldos. Ir elgetos prisitaikę prie turistų: išvydęs vakariečius, vienas puolė prastai dainuoti „vaka vaka ė ė ė, Šakira, Šakira“ ir ištiesė ranką išmaldai…

Suskambus muedzinų šauksmui maldai, marakešiečiai meldžiasi tiesiai prieš mečetę
Bet dar blogiau visokie „gidai“. Tik atrodyk nesusigaudantis aplinkoj ir tuoj atsiras geraširdis marakešietis, kuris parodys kelią (neretai į komisinius mokančią parduotuvę), kalbins, lįs į draugus, o galiausiai už viską paprašys kosminės sumos. Daugelis, užuot dėję į kojas, derasi ir susimoka „už nieką“. „Gidams“ tai toks pats darbas, kaip tiems Džema El Fna sukčiams.

Turistų minios – geri taikiniai “gidams”. Ypač kai daug tų turistų tai pirmoji išvyka už “sąžiningo Vakarų pasaulio” ar sąlyginai sąžiningos Kinijos
Sunkiau Marakeše nei kitur Maroke rasti ir sąžiningą taksistą, vežantį su taksometru. Tai – vienas turizmo minusų. O kur dar visi „eiliniai pardavėjai“. Atrodo, kas čia tokio, jei kažkas pasiūlo prekes ir atsisakius mandagiai nueina. Bet kai prisėdau ant suoliuko prie Sadžių kapų keturioms minutėms ir per tą laiką maždaug kas minutę viena po kitos priėjo keturios pardavėjos, siūlančios lygiai tokius pat papuošalus – pradėjau galvoti kitaip.

Marakešo medinos pardavėjų eilės
Na ir dar „oficialus turistų melžimas“ – tai, kas nemokama ar pigu vietiniams, turistams – brangu: kitur Maroke to beveik nėra, o Marakeše – pilna. Pvz. užeiti į Menaros sodų paviljoną (viduje nieko nėra) – 5 eurai. Marokiečiams – nemokama.

Menaros soduose. Paviljonas – centre. Mokamas turistams vidus gerokai nusileidžia nemokamai aplinkai
Įspūdingiausios Marakešo medinos vietos
Marakešas įkurtas ~1070 m., kelis šimtmečius jis buvo Maroko sostinė. Miestas buvo toks svarbus, kad pats žodis „Marokas“ atsirado nuo žodžio „Marakešas“. Ir todėl Marakešo medinoje – vieni įspūdingiausių Maroko pastatų.
Kutubijos mečetė, kurios galingas kvadratinis minaretas įkvėpė ir garsiąją Sevilijos varpinę. Deja, Maroke į musulmonų religines erdves kitatikiai neįleidžiami, tad ją tegali pažiūrėti iš išorės. Marakeše manęs neįleido net į musulmonų kapines…

Kutubijos mečetė Marakeše
Badi rūmai – tiksliau, jų griuvėsiai, nes iš Marakešo į Meknesą sostinę nusprendęs perkelti Maroko sultonas XVII a. iš ten išsivežė ir visus šių rūmų papuošimus. Beliko plynos sienos, bet jau vien rūmų dydis palieka įspūdį.
Bahjos rūmai – gerokai naujesni (XIX a.), bet kur kas puikiau išlikę, priklausę įtakingai Marakešo šeimai, o vėliau naudoti 1912-XXX m. Maroką užvaldžiusių prancūzų vietininko.

Bahjos rūmų kieme
Sadžių kapai, kur laidoti vienos svarbiausių Maroko dinastijų valdovai. Jų palikuonys kapus buvo užmūriję – bet pamačius juos aerofotografijoje, puošnios patalpos atidarytos vėl.
Marokas nestulbina muziejais: brangius bilietus (turistams brangiau nei vietiniams) perki tik tam, kad patektum į vidų, jokių eksponatų ten nėra. O puošnias sienas užstoja turistų minios. Kad galėčiau pusę minutės žvilgtelti į pagrindinę Sadžių kapų patalpą, reikėjo laukti eilėje 20 minučių…

Eilė prie Sadžių kapų
Todėl Marakešo medinoje žavu atrasti irgi įdomias, bet ne tokias populiarias vietas. Pavyzdžiui, Marakešo žydų kapines – didžiausias Maroke – ar sinagogą-žydų muziejų buvusiame žydų rajone meloje. Maroke žydų gyveno daugiau, nei Lietuvoje – o dabar beveik neliko. Ne, holokaustas Maroke nevyko – žydai tiesiog masiškai emigravo į turtingesnį Izraelį. Įdomios ir odos raugyklos, kur dirbama kaip Viduramžiais, braidant išmatų ar dažų baseinuose. Deja, jos nubūtos apgavikų/kaulytojų. Su „geranoriškais savo darbovietę norinčiais parodyti vedliais“ iš karto reikia tartis dėl kainos, nes pinigų tikrai reikalaus.

Marakešo žydų kapinės
Slaptas gyvenimas už storų medinos sienų
Daugeliui turistų medinos šurmulys anksčiau ar vėliau truputį pabosta, ima slėgti; nervina visi prekijai, visos purvinos pigios užkandinės, kur, atrodo, vieninteliai patiekalai – tažin troškinys ir kuskusas.

Turistės užklydusios Marakešo medinos nebe visai turistinėje zonoje.
Daugelyje rytų ar pietų (ir to paties Maroko) miestų belieka su tuo susitaikyti. Todėl ten važiuoja tik „kultūros rijikai“, kuriems pasinerti į svetimą kultūrą ir yra kelionės esmė. O į Marakešą traukia ir pramogautojai, draugų kompanijos, miestų nemėgstantys žygeiviai, net bernvakariams ar mergvakariams ten yra pasiūlymų.
Todėl, kad net medinoje yra kur pasitraukti. Paseki tavo rankosna įspraustame lankstuke parodytu planu, atidarai kokias neišvaizdžias duris, užlipi laiptais, o ten – kitas pasaulis. Baras, garsi vakarietiška muzika, romantiškos žvakės, visi klientai – Europos jaunimėlis. Alkoholis liejasi laisvai – nors šiaip musulmoniškame Maroke jo net nusipirksi mažai kur.

Naktinis baras vieno medinos pastatų viršuje. Viduje klientai – tik vakariečiai
Atidarai kitas „duris į niekur“ – o ten turistinis riadas: tokie rūmai su kiemeliu, kur kiekvienas kambarys pritaikytas priimti turistams. Kai kuriuos riadus gali išsinuomoti visus, kiti nuomojami kambariais, treti veikia kaip hosteliai (viename kambaryje – po daug svečių). Daugelis, be miegamųjų, turi gražias bendras erdves, stogą, kiemą. Prieš kelis dešimtmečius viską pradėjo europiečiai, supirkinėję senus riadus ir remontavę jų įspūdingus meniškus interjerus. Bet riadų paklausa taip išaugo, kad mūsiškis, kaip pripažino šeimininkas, ką tik pastatytas: marakešiečiai stato naujus riadus, imituodami senąją architektūrą, baldus, masyvius spalvoto metalo šviestuvus. Tik sudeda viduje angliškų knygų, vakarietiškus tualetus. Ir neperka maldos kilimėlių, nežymi ant lubų krypties į Meką: vis tiek beveik niekas iš apsistojančiųjų Alachui nesimeldžia.

Bendra patalpa mūsiškiame tradiciniame riade
Už trečių „slaptų durų“ – hamamas, pritaikytas turistams, kur kalbama angliškai (Marakeše tai nėra visuotina – anglų kalba populiarumu atsilieka nuo arabų, prancūzų, gal net berberų – bet anglų kalbos Marakeše daugiau nei kitur Maroke).
Aišku, kad žinotum, kurias duris atidaryti, turi būti pasiskaitęs, išgirdęs rekomendacijų. „Kvietėjais“ kliautis rizikinga. Ir turi būti susitaikęs, kad už vakarietišką stilių ir kokybę Marakeše gali tekti susimokėti kaip Paryžiuje ar Londone.

Į ranką įspraustas lankstukas, kviečiantis į naktinį barą
Daug rodyklių tik į panoramines kavines. Tokių šimtai: paprasta ant medinos namo stogo suvilkti kėdes ir staliukus ir pakviesti gražių vaizdų ištroškusius turistus pailsėti nuo turgaus šurmulio apačioje. Deja, daugelis panoraminių terasų nė velnio ne panoraminės: tradiciškai aptvertos aukštomis sienomis, siūlo vaizdą į kokius šiukšlėmis užpiltus gretimus stogus. Bet užlipę į trečią ar ketvirtą aukštą daugelis turistų nebesileidžia žemyn. Irgi reikia rekomendacijų arba kantrybės…

Panoraminė kavinė ant vieno Marakešo stogų
Naujasis Marakešas – Europa Afrikoje?
Išėjęs pro storas medinos sienas į vakarus gali pasijusti nukeliavęs iš Maroko į Europą. Ten yra Gueliz rajonas, kurį po 1912 m. pastatė Marakešą tada užvaldę prancūzai. Su Marakešu jį sieja rausva spalva: viso miesto pastatai taip dažyti. O šiaip ten ir europinės kavinės, ir McDonald‘s, ir prekybos centrai, ir platūs bulvarai automobiliams, ir aikštės.

Marakešo Gueliz rajone
Didžiausia Guelizo pažiba – Majorelle sodai, kuriuos įkūrė prancūzas dailininkas Mažorelis, o išgarsino po Mažorelio mirties juos valdęs prancūzų dizaineris Ivsas Sen Lorenas. Jo net ir pelenai ten išbarstyti. Jie – tik du iš daugelio prancūzų ir europiečių, kuriuos dar prieš 50, 100 metų ar net seniau pavergė Marakešas. Pavergė tiek, kad ten persikėlė gyventi.

Majorelle soduose
Greta išpuoselėto Majorelle sodo dabar įkurtas Ivso Sen Loreno muziejus. Prancūziškai tvarkingas ir įdomus, su prancūziška bilieto kaina ir lankomas daugiausiai prancūzų
Į pietus nuo Gueliz plyti Hivernage rajonas, garsėjantis didžiuliais sodais, prabangiais viešbučiais, naktiniais klubais ir Marakešo oro uostu. Tarp sodų garsiausi Menara sodai, pradėti kurti dar XII a., bet šiaip Hivernage pastatytas jau šiais laikais.

Vienas Hivernage prekybos centrų su naktiniais klubais
Gueliz ir Hivernage iki šiol Marakešo elito svajonė. Vyksta tokie “gyvenimų mainai”: medinos pirkliai parduoda savo riadus medinoje ir perka naujus didelius butus Guelize, kad galėtų gyventi vakarietiškai ir iš ten važinėti į rytietišką darbą. Tuo tarpu parduotuosiuose riaduose apsistoja vakariečiai, norintys bent trumpam pagyventi rytietiškai…

Kambarys naujai pastatytame “tradiciniame” riade
Aišku, Guelizas irgi turi chaoso – nors mažiau. Apynaujuose prabangiuose daugiabučiuose interjerai aplaupyti, jų apylinkėse – šiukšlini laukai. Maroko ir Europos kultūra tiesiog kitokia.

Vaizdas pro naujos statybos gero buto prie Guelizo langus
Marakešas – puiki bazė pažinti Maroką
Paklaustas, kiek dienų turistai paprastai apsistoja Marakeše, mūsų riado šeimininkas nustebino – apie savaitę. Ar yra ką ten tiek veikti? Vien Marakeše manau, kad nelabai, bet Marakeše ant kiekvieno kampo kelionių agentūros, siūlančios praleisti dieną, dvi, tris kitaip. Kainos – vienos geriausių Maroke.

Kelionių agentūros ekskursijų siūlymai Marakeše
Visos siūlo tuos pačius produktus, bet įvairovė didelė, kainos irgi varijuoja. Ekskursijos kupranugariais, keturračiais motociklais, net oro balionais. Ekskursijos į aplinkinius miestus – pavyzdžiui, Savyrą (Essouira) su jos portugalų fortais ar Urzazatę (Ourzazate) su didinga Ait Benhadou dykumų pilimi, kurioje nufilmuotas ne vienas Holivudo „blokbasteris“. Ekskursijos į Atlaso kalnus, kurie nuolat matosi Marakešo panoramoje. Visokie vakarienės šou – tiesa, pastarieji, nors gražiai ant popieriaus aprašyti, gana prastai įvertinti internete, tad jų nemėginau.

Dykumų tvirtovė Ait Benhadou Maroke
Labiau pasitikintys savimi ekskursijas į aplinkinius miestus gali „susiorganizuoti“ ir viešuoju transportu. Viešuoju transportu naudojomės ir pačiame Marakeše: deja, taksistai ne visi sąžiningi. „Norime į oro uostą. Įjunkite taksometrą“ „100 dirhamų! Kaina fiksuota, negalima jungti taksometro!“. Pabandžius nueiti šalin: „70 dirhamų!“. Vis tiek nuėjome ir nuvažiavome tuos 4 km miesto autobusu. Kainavo po 4 dirhamus…

Vienas brangiausių, bet turistų mėgstamas būdas važiuoti po Marakešą – tokios karietos. Jų ten pilna. Jei kur jauti dvoką – reiškia, jų (ir jų arklių) bazė. Nuotrauka daryta Gueliz. Kitur pamatysi ir prajojimui siūlomų kupranugarių
Taigi, daugeliui keliautojų Marakešas – bazė, iš kurios jie pažįsta Maroką. Į tai verta atkreipti dėmesį užsakant viešbutį prieš kelionę: juk galite susigundyti ta dviejų ar trijų dienų ekskursija kupranugariais po smėlio kopas kur nors keli šimtai kilometrų į pietryčius nuo Marakešo. Tad gal neverta užsakyti nakvynės visoms naktims?

Marakešo medina, o jos fone – miestą supantys kalnai. Dar viena išvykų dienai ar savaitgaliui vieta
Kiek pasigailėjau taip padaręs.
Į Marakešą paprasta nuskristi ir norisi sugrįžti
Į Marakešą nuskristi labai paprasta. Šiuo metu iš Marakešo yra skrydžiai į 79 Europos oro uostus – vien Prancūzijoje į 20, Italijos ir Vokietijos – po 11, Jungtinės Karalystės – 8, Ispanijos – 6.
Ir nors iš Lietuvos skrydžių į Marakešą nėra, visada paprasta Azair.com ir panašiomis programėlėmis rasti variantų, kur iš Lietuvos pigiais skrydžiais skristum iki kokio Prancūzijos, Vokietijos, Jungtinės Karalystės ar Italijos miesto, o iš ten – į Marakešą. Abudu kartus Marakešą taip aplankiau ir aš.

Traukiniu į Marakešą. net neradus geros skrydžio akcijos į patį Marakešą, galima skristi, tarkime, į Fesą ar Agadirą ir atvažiuoti iš ten
Pirmą kartą – dar 2010 m. Antrą kartą – po dešimties metų. Nes Marakešas – toks miestas, į kurį norėjosi sugrįžti. Pamatyti jį gali greitai, bet perprasti reikia laiko. Ir dar liko, ką nuveikti Marakeše, jei nukeliaučiau ten trečią kartą.
Ne todėl, kad Marakeše būtų daug lankytinų vietų, bet todėl, kad galima veikla ten – tokia netikėtai įvairi. Rūmų ar žydų kapinių naršymas. Džema El Fna gyvieji spektakliai. Didingi riadai ir restoranai. „Liaudies“ maistas ir pigios kavinės. Derybos medinos turguose dėl vietinių rankdarbių. Žygiai į dykumas pėsčiomis ar kupranugariais. Atsipalaidavimas hamame. Pramogavimas su draugais bare ant stogo. Visa tai, atrodo, skirta visai skirtingiems turistams, bet visa tai yra Marakeše. Ne šiaip sau yra – viso to yra šimtai variantų.

Menaros sodai žvelgiant iš lėktuvo
Nuvažiuoji tikėdamasis vieno arba manydamas, kad tau įdomus tik vienas. O nuvykęs supranti, kad smagu būtų ir tai, ir tai. Todėl tikiu, kad dar grįšiu į Marakešą.
Visi mano kelionių po Maroką aprašymai
1. Marokas – lengvai pasiekiama pietų egzotika (ĮŽANGA)
2. Marakešas – rausvas, atviras pietų megapolis
3. Fesas – ant asilo į Viduramžius
4. Vakarų Sachara – valstybė-miražas patrakėliams
23 komentarai
Geras straipsnis. Lapkričio mėn. pats lėksiu į Maroką, ketinu ten praleisti pusantros savaitės, bet iš aprašytų vietų būsiu tik Fese. Patiko autoriaus požiūris į aprašomus reiškinius ir vietas, į turistavimą apskritai.
Dėkui. Linkiu gerai praleisti laiką!
Dėkui, buvo įdomu skaityti, ypač apie tas vietas, kur esu buvs pats. Man Marokas tapo ypatinga šalimi – būtent į šią šalį pirmą kartą keliavau vienas, ne darbo reikalais ir už Europos ribų. Žo, pirma savarankiška, kaip keliautojo, kelionė. Taip pat praleidau 2 savaites. Maršrutas: Fes – Ifran – Azrou – Merzouga (Erg Chebbi) – Ouarzazate – Agadir – Essaouira – Marrakech. Patirties buvo įvairios: ir malonios, ir nelabai. Bet all in all, daug nuotykių, labai patiko.
Manau, kad Marokas geras pasirinkimas “pirmai nepriklausomai kelionei į egzotišką šalį”, nes jis vienintelis, į kurį galima paprasčiau nuskristi pigių skrydžių lėktuvais (su persėdimu į Maroką arba tiesiogiai į Ispaniją ir iš ten plaukiant). Į kitas ne Europos šalis, tuo tarpu, bilieto be kokių 400-600 eurų negausi, o į didžiąją dalį ir 1000 eurų normali kaina.
Aišku, dar yra kitas variantas atostoginės “all included” kelionės, kokios populiarios į Egiptą – bet tai ne tas pats, kas savarankiška kelionė, nuo vietinės kultūros būni savotiškai izoliuotas. O nusipirkti tik lėktuvo bilietus į tą patį Egiptą jau išeina brangiai, kartais net pigiau pirkti kelionę su viešbučiu net jeigu tuo viešbučiu ir nesinaudosi.
[pastaba: komentaras parašytas 2015 m. ir nuo to laiko atpigo kelionės ir į dalį kitų šalių, bet Marokas vis tiek lieka tarp pigiausių egzotiškų šalių nuvykimo kainos prasme]
Laba diena, patarkit kaip pradėti kelionę į Maroką nuo Ispanijos, plaukiant per sąsiaurį. Turim laiką nuo 2018-03-31 iki 2018-04-08 d. Ačiu
Mes nusipirkome bilietus vietoje. Važiuojant nuo Malagos link Algesyro iš dešinės buvo būdelė, kur prekiauja bilietais, ten nusipirkome. Galima ir internetu, ir uoste.
Keltai plaukia iš Algesyro (Algeciras). Buvo galima rinktis ar plaukti pigiau į Tanžerą (tiksliau, plaukia į Tanžero uostą, kuris tolokai nuo Tanžero) ar brangiau į Seutą.
Mes plaukėme į Seutą, nes norėjome dar pamatyti šį vieną iš dviejų unikalių Ispanijos valdomų miestų Afrikoje (paskutiniai du Europos valdomi miestai Afrikos žemyne). Tada kirtome Ispanijos-Maroko sieną automobiliu.
Be to iš Tarifos uosto plaukia ir tiesiai į Tanžerą (t.y. miesto centrą).
Dar vienas variantas – plaukti į Maroką iš Gibraltaro. Tada dar pažiūrėtumėte ir šią Britanijos valdą, o į Gibraltarą iš Ispanijos galima tiesiog nuvažiuoti per sieną.
Čia, tarkime, keltų kompanijos tinklapis.
Laba diena , keltis keltu su masina į Maroką , ar tinka Ispaniskas mašinos draudimas ? Aciu už atsakymą
Reikia žiūrėti konkretaus draudimo sąlygas. Kai kurie draudimai tiks, kai kurie – netiks. Jei mašina nuosava, gali tekti išplėsti draudimo apsaugą (už priemoką) – paklauskite draudimo kompanijos. Jei mašina nuomota – reikia kalbėtis su nuomos agentūra bei žiūrėti jų sąlygas. Alternatyva – pirkti draudimą pačiame Maroke toms dienoms, kai būsite.
Sveiki, mastau nuvykti is Feso į Lisabona (one way trip) arba atvirkščiai. Tačiau iškilo klausimas – kaip yra su nuomota masina – kažin ar paslaugos teikėjas leistų palikti automobilį kitoje šalyje.. Gal esate susidūręs su tuo? Ačiū!
Tokiais atvejais reikia rašyti kiekvienai nuomos agentūrai atskirai – gal atsiras tokia, kuri sutiks išnuomoti automobilį Maroke su grąžinimu Portugalijoje. Tačiau manau nebus lengva (t.y. gali būti neįmanoma ar labai brangu), nes net jei oficialiai, tarkime, ir Maroke, ir Portugalijoje yra tas pats Hertz ar Avis, realybėje tai yra skirtingos įmonės, tik naudojančios tą patį prekės ženklą; be to, automobiliai registruoti skirtingose šalyse ir, tarkime, automobilio marokietiškais numeriais Portugalijoje, tikėtina, išnuomoti negalėtų, tektų kažkokiam darbuotojui vairuoti jį tuščią atgal į Maroką.
Tačiau gal jums pasiseks ir kuri nors kompanija teiks tokią paslaugą. Bet esu beveik garantuotas, kad labiau apsimokės daryti kitaip – nuomotis vieną automobilį Maroke ir kitą automobilį Portugalijoje. Sutaupysite ir keltui (nereiks kelti automobilio). Tarkime, kai lankėmės Naujojoje Zelandijoje ir važiavome iš šiaurės į pietus, mums netgi labiau apsimokėjo nuomotis automobilį kiekvienoje saloje atskirai (grąžinti “šiaurinį” automobilį uoste iš kurio kėlėmės į pietinę salą ir, perplaukus keltu, paimti “pietinį” automobilį irgi uoste į kurį atplaukėme) – nors ten net nebuvo skirtingos šalys.
Gali būti, kad dar labiau apsimokėtų, tarkime, nuskristi į Fesą, pavažinėti po Maroką, grąžinti automobilį tame pat Fese, perskristi į Portugaliją, ir išsinuomoti automobilį ten (taip išvengtumėte ir priemokų už auotmobilio paėmmimą vienur, grąžinimą kitur). Tačiau, matyt, tokia kelionė būtų mažiau “romantiška”.
Čia galite paskaityti daugiau mano patarimų apie autonuomą.
Daug gero ir aš apie Maroką girdėjau 🙂 Labai džiugu, kad jie visiškai nesibaido turistų ir netgi džiaugias atrodo, kad jų čia tiek daug. Tai mano jau beveik visi draugai ten spėjo pabuvot. Aš pati irgi planuoju ant pavasario ten apsilankyti 🙂 Šiaip jūs labiau rekomenduotumėte kelionę savarankiškai su nedidele grupele, ar visgi kad pamatytum daugiau šalies per kelias savaites patartumėte imti kokį kelialapį? Nes pvz čia https://travelplanet.lt/keliones/afrika/marokas/pazintine-kelione-i-maroka-su-poilsiu per dvi savaites galima apvažiuoti beveik visą Maroką, tiktais klausimas, ar pakaktų skirti kiekvienam miestui ir objektui tik 1-2 dienas, ar verčiau tiesiog tas dvi savaites ir būti viename regione?
Kiek kur pabūti Maroke, priklauso nuo pomėgių. Jei norite poilsiauti pajūrio kurorte (pvz. Agadire) arba pasinerti į gyvą vieno miesto kultūrą (pvz. Fezo ar Marakešo), galite ten pabūti ilgiau. Bet jei norite pamatyti daugiau Maroko lankytinų vietų, tai geriau pavažinėti: nėra tokio miesto Maroke, kuriame viename būtų tiek lankytinų vietų, kad ten galėtum jas lankyti 4 dienas.
Mes per 13 dienų pravažiavome Maroką automobiliu savarankiškai ir aplankėme viską, kas aprašyta šiame straipsnyje.
Manau, į Maroką apsimoka keliauti tik savarankiškai. Pažintinių “egzotinių” kelionių antkainiai būna labai dideli ir, iš patirties galiu pasakyti, kad keliaudamas savarankiškai tą pačią kokybę gaunu už pusę ar trečdalį kainos. Su kelionių organizatoriais paprastai labiau apsimoka tik poilsinės kelionės (Antalija, Šarm El Šeichas ir pan.).
Sveiki, ketiname keliauti į Maroką kovo mėnesį. Atskrendame į Agadyrą, turėsime 14 dienų. Planuojame nuomotis automobilį.
Norėčiau paklausti, ar realu per dvi savaites apvažiuoti šalį -norėtume aplankyti šiaurinius miestus, Fesą ir leistis į pietus iki Merzougos. Ir kokiu eiliškumu geriau tai daryti-pradžioje kilti į šiaurę ir per Atlaso kalnus leisti žemyn, ar per Marakešą važiuoti link dykumos ir tada kilti link Feso?
Dėkoju.
Tikrai realu. Viską, kas aprašyta šiame straipsnyje, apvažiavome per maždaug tiek pat laiko, čia įskaitant ir pačią šiaurę, Tanžerą, kur, matyt, nekeliausite (manau, kad Tanžeras ir Tetuanas neverti to laiko, kurį sugaištumėte ten važiuodami, nes kiti miestai, kaip Fesas ar Marakešas, įspūdingesni, tad verčiau didesnį dėmesį skirti jiems).
Aišku, tiek keliaujant, nėra daug laiko viename mieste ar vietovėje, mažesni aplankomi pakeliui stabtelint kelioms valandoms, o didžiuosiuose stojant dienai-dviems (Fese, Marakeše gal pusantros-dviems dienoms, kitur – ne daugiau dienos). Kas be ko, jei kažkur nestosite išvis ar neužsukiste, kitiems laiko liks daugiau – rinkitės pagal tai kas įdomu ir poreikius.
Nemanau, kad yra svarbu, kokia tvarka važiuoti. Vienu atveju būtų iš pradžių daugiau miestų, paskui daugiau gamtos/miestelių/dykumų pilių, kitu atveju – atvirkščiai.
Sveiki,
Paziurejau keltų kainas per nurodytą nuorodą ir nustebau del labai aukštos kainos. Ar gali būti kad keltis i Maroka su masina keltu kainuoja 270 eurų?
Gali būti. Priklausomai nuo datos bei kitko, galima rasti keltų ir už kiek daugiau nei 100 eurų (žr. https://www.directferries.com/tarifa_tangier_ferry.htm ), bet, bendrai paėmus, keltai Ispanijoje nėra pigūs (pvz. tarp Kanarų salų yra pigiau skraidyti lėktuvais, nei plaukti keltais – net ir be automobilio).
Ka tik apvaziavome Maroka motociklu. Rasau is Tangero laukdamas kelto atgal i Ispanija. Keliai Maroke puikus, k svarbiausia nenuobodus vaziuoti motociklu. Servisas visur labai geras. Atkreipiu demesi i metu laika, kada keliausite. Ziema Jus galite pamatyti labai daug skirtingu “Maroku”, skirtingai nuo vasaros, kada visur karsta. Pavyzdziui keliaudami sausio men. mateme zydinciu sodu, skinamu braskiu, skinamu apelsinu, kasamu morku ir bulviu o kalnuose tuo tarpu buvo slidinejama ar ciuozinejama rogutemis(net ne kalnu kurortuose o siaip aukstesnese vietose). Ziema zygiai i Sachara nera sunkus nes temperatura nera auksta. Papildomai atkreipciau demesi i pajurio zveju miestelius.Juose tikrai rasite sviezios zuvies ir juros gerybiu, nebijokite uzsukti i vietinius restoranelius (labiau panasius i valgyklas) nors higiena juose neatrodo auksta bet maisto kokybe neteko nusivilti.
Sveiki, planuojame aplankyti Maroką spalio mėnesį. Ar pakanka nedidelio automobiliuko keliauti savarankiškai po šalį?
Taip, pakanka, jei nevažiuosite, kur nėra kelių (bet keliai daug kur normalūs).
Sveiki, kokie gražiausi paplūdymiai Maroke? Ar tik Agadyre ar yra ir kituose miesteliuose?
Agadyras – pagrindinė zona “paplūdimio atostogų standartui” – t.y. analogiška patirtis Hurghadai ir Šarm El Šeichui Egipte, Džerbai ir Hamametui Tunise it t.t. Dideli viešbučiai, tarptautinė pasiūla (maisto, pramogų), mažai vietos dvasios. Jei reikia to, tai Agadyras Maroke – vienintelis, tą siūlantis tokiais mastais. Paplūdimių, aišku, yra gerokai daugiau, bet dvasia ten autentiškesnė – tai kai kam gali būti ir minusas, nes pvz. šiukšliniau, maistas vietinis, viešbučiai irgi vietiniai (išskyrus kai kurias išimtis).
Bet jei tai “labiau vietiniai” kurortai tinka, tai paplūdimių yra per visą pakrantę, nuo Tanžero (Tangiers) ir Larašo (Larache) iki Sidi Ifinio (Sidi Ifni) ir toliau. Kadangi “vienodų tarptautinių kurortų” pats nelabai mėgstu, man ten buvo tik įdomiau (pvz. Sidi Ifnis) – bet čia ne kiekvienam. Pati gamta daug kur graži, skiriasi jos “pajungimas” turistui.
Jei norisi derinti “tarptautinius viešbučius ir pramogas” su vietos dvasia, tai kiek labiau dera Savyroje [Essaouira] – ten yra ir to, ir to, ir paplūdimys.
Sveiki. Ar galite palyginti (subjektyviai, Jūsų nuomone) Kasablankos mečetę su Maskato, Abu Dabio, Bandar Seri Begavano mečetėmis pagal grožį, įspūdingumą, vertumą aplankyti taupant laiką? Specialiai prašau palyginti santykinai naujas, dideles, prabangiai įrengtas. Bandau skaičiuot kelionės dienas ir ko atsisakyti mažiau skausminga.
Iš įvardytų mečečių Kasablankos mečetė yra didžiausia, labiausiai pribloškia savo dydžiu. Na, jos minaretas buvo aukščiausias pasaulyje religinis pastatas apskritai (iki 2019 m. kai pralenkė Alžyras), milžiniškas ir interjeras. O šiaip iš tiesų visos šios mečetės panašios savo role ir esme – visos jos statytos kaip šiuolaikinių musulmoniškų valstybių pasididžiavimas, “pagrindinės mečetės”, su moderniom technologijom, bet įspūdingu meniniu apipavidalinimu. Taigi, ten sutelktos didelės kūrybinės jėgos. Kas be ko, skirtingų autorių ir šalių menas skiriasi, tai jos skirtingos, man visos paliko didelį įspūdį, bet Kasablankoje dar papildomai yra dydžio efektas (kitos mečetės nėra kažkuo išskirtinės dydžiu, jos didelės, bet jau Viduramžiais būdavo statomos tokio dydžio mečetės), kita vertus, gal mažesnės kažkiek jaukesnės viduje. Tiesa, Bandar Seri Begavano mečetės viduje nebuvau, tik iš išorės, o Abu Dabio ir Muskato buvau. Išoriškai Muskato atrodė mažiausiai įspūdinga. O ko atsisakyti nuspręskite pagal savo pomėgius, ką mėgstate, taip pat kiek “iš kelio” nuo likusio maršruto (kiek laiko papildomai reiktų sugaišti).