Visa tai – vietos, kurios per pastaruosius 50-100 metų klestėjo, tačiau vėliau žlugo, virsdamos savo didybės šešėliu. Ne dėl karų ir ne dėl katastrofų, o dėl kur kas proziškesnių dalykų: ekonominės, politinės ar tautinės kaitos.

 

---

Detroitas

Vieta: Mičiganas, JAV

Detroitas amerikiečiams – žlugusio miesto sinonimas. Visas didmiestis – vienas ištisas „juodaodžių getas“, kur nusikalstamumas – milžiniškas ir kur eiliniai amerikiečiai tau pataria nekišti nosies.

Bet Detroitas – ne lūšnynas iš palaikių namų. Tai Motorų miestas, automobilių tėvynė, kur Henris Fordas įrengė pirmąjį pasaulio konvejerį. Anuometę prabangą mena tarpukario dangoraižiai – puošnūs tarsi senamiesčio rūmai, be jokio plyno stiklo ir betono. Tik vieni gražuoliai apleisti, kiti – jau seniai likę tik nuotraukose.

Ištuštėjusį centrą supa begalinės apgriuvusių ir sudegintų namelių dykros. Datos jų frontonuose mena 1930 ar 1950 metus, kai Detroite gyveno du milijonai, kai jis vis pretenduodavo rengti Olimpiadą. Šiandien beliko 650 000 žmonių.

Detroitas – siurrealistinė vieta, kur amerikietišką svajonę pakeitė afrikietiška desperacija. Man miestas paliko didžiulį įspūdį: slogų, bet galingą.

Į Detroitą atvykome šeštadienį ir centras buvo tuštutėlis. Tarsi kokio Lietuvos rajoninio miestelio. Tik masteliai kiti – 40 aukštų Kadilako pastatas, kadais aukščiausias pasaulyje už Niujorko ribų. Didinga 1902 m. apygardos rotušė, apklijuota skelbimais „parduodama“. Ją baikščiai fotografavo grupelė turistų, besistengusių laikytis greta vienas kito.

Jokių kamščių Motorų mieste seniai nebūna. Automobilį palikome viename parkingų, tarsi žaizdos išvagojusių miestą. Kur šiandien plyti tokios aikštelės, kadaise į dangų stiebėsi dangoraižiai. Niekas nenorėjo ten gyventi, prekiauti ar dirbti – tad jie buvo susprogdinti. Savo akimis mačiau, kaip sprogdinimui ruošia dar vieną keliasdešimtaukštį. Nuomoti plotus automobiliams stovėti už 40 dolerių per dieną apsimoka labiau, nei biurus ar butus. Aišku, ne savaitgaliais.

„Domino’s Pizza“, kur pietavome, ieškojo išvežiotojų. Skelbime didelėmis raidėmis rašė: „Reikalingas neteistas žmogus“. Rasti tokių netaip lengva: Detroite 100 000 gyv. kasmet tenka 48 nužudymai (Niujorke – 6), 2137 žiaurūs nusikaltimai (Niujorke – 623), o kur dar visos vagystės. Reklamas parduotuvių vitrinose lydi ir šūkiai „Pinigai naktimis nelaikomi“.

Amerika dirba miestų centruose, bet gyvena begaliniuose privačių namų rajonuose aplinkui. Detroito nameliai nuvytę dar labiau nei miesto centras.

Dar prieš išvykdamas abejojau, ar išvysiu tai, ką mačiau. Internete rašyta, kad 2010 m. Detroito mero nurodymu sugriauta 10000 apleistų namų. Bet kur tau – tai tik menka dalis sunykusio Detroito. Tarp tuščių sklypelių bolavo gausybė griuvėsių: čia tik langai išdaužyti, čia jau viskas susmegę. O juk kadaise tai buvo tvarkingos namų eilutės ant brangios miesto žemės. Dabar mačiau skelbimą: „Namas su keturiais miegamaisiais. 4000 dolerių“.

Geriau paskubėtų parduoti, mat apleisti namai čia ilgai nelieka. Juos padegti – populiari vietos jaunimo pramoga per Helovyną. Net Didžiajame Bulvare (Grand Boulevard), Paryžiaus įkvėpimu puslankiu 1913 m. apjuosusiame miestą, žymi dalis senųjų kolonuotų namų, glaudusių pasiturinčias šeimas, virtę baisiais degėsiais.

Skaityti daugiau:
Detroitas – getu virtusi automobilių sostinė

 

---

Čikagos lietuvių rajonas

Vieta: Ilinojus, JAV

Iki maždaug 1980 m. tai buvo “lietuvių auksinė mylia”, “Lietuva už Lietuvos ribų”: su didžiulėmis lietuvių bažnyčiomis, mokyklomis, vienuolynu, dešimtimis lietuviškų restoranų ir parduotuvių, įsteigtomis patriotiškų pokario pabėgėlių. Iš 40000 žmonių 35000 buvo lietuviai – kaip Marijampolėje.

Tačiau ~1965 m. JAV prasidėjo rasių kraustymasis, ir rajoną pamažu perėmė juodaodžiai, o lietuviai, kaip dauguma baltaodžių, pamažu išsikėlė į priemiesčius ir, prasisklaidę tarp kitataučių, karta iš kartos pamažu nutautėjo. ~2010 m. užsidarė paskutinieji lietuvių restoranai. Dar liko bažnyčia, mozaikos Lietuvos istorijai, paminklas Dariui ir Girėnui, Lietuvos alėja – bet tai tėra praeities reliktai, lietuvių rajonas mirė ir kito tokio nei Čikagoje, nei kitur nelietuvoje neatsirado.

Po rajoną ilgai vaikščiojau “Tikslas – Amerika” ekspedicijos metu. Labiausiai pribloškė Marijos gimimo lietuvių bažnyčia. Ją pokariu pastačiusiems dipukams ne mažiau svarbi nei religija buvo tautinė prasmė, bet, aišku, vien tautinių detalių bažnyčioje negalėtų būti. Subtiliai išlaviruota: vitražuose – Lietuvos miestų vaizdai (bet daugiausiai – bažnyčių, nors yra ir pilys), vienoje mozaikoje – Mindaugo karūnavimas (na, juk pirmas Lietuvos valdovas katalikas…), kitoje – lietuvių pergalė prieš rusus prie Dauguvos (pavadinimas – „Kazimiero stebuklas“, nes, sakoma, tada Šv. Kazimieras parodė lietuviams kur perbristi Dauguvą).

Bažnyčia vienas paskutinių dar veikiančių lietuviškų dalykų ten, Mišios iš jos internetu transliuojamos po visas JAV. Ne kartą mums Amerikos lietuviai sakė: „Kai uždarė lietuvių bažnyčią mūsų mieste, į Mišias nebeinu – geriau pasižiūriu lietuviškas Mišias iš Market parko“.

Ne mažiau didingas ir gretimas Kazimieriečių vienuolynas, tiesa, jo saulė leidžiasi vakarop. Tą ordiną įkūrė lietuvė Marija Kaupaitė, kad mokytų lietuviukus (šalia – didžiulė mokykla), slaugytų lietuvius (šalia – ligoninė) ir „aukso amžiuje“ jis, mums pasakojo vienuolyne dirbanti Daina Čyvas, turėjo apie 600 vienuolių, bet dabar jauniausiai – 65 metai ir teliko 51. Tokių lietuvių vienuolių ordinų buvo daug, bet iš jų „darbą atėmė“ JAV valdžia: kai atsirado visiems nemokamas mokslas, skurdiems tėvams nebereikėdavo vaikų vesti pas vienuoles. Jaunimas nebematydavo vienuolių kaip nuolatinių bendruomenės pagalbininkių ir vis mažiau mergaičių norėjo stoti į vienuolynus. Tą pačią istoriją girdėjome Broktone, Putname, Pitsburge – visur, kur klestėjo lietuvių moterų vienuolynai.

Kazimierietės savo istoriją nori baigti gražia, palikti kai ką po savęs. Vienuolyno patalpos ir toliau tarnaus labdarai, jose šį rugpjūtį įsteigtas ir viešas muziejus: buvo įdomu paskaityti, kaip lietuvės sugebėjo sukurti tokią milžinišką organizaciją, kuri „aukso amžiuje“ padėjo ne vien lietuviams. O Mariją Kaupaitę vienuolės tikisi pamatyti šventąja – iki tol jos sarkofagas saugomas puošnioje vienuolyno koplyčioje.

Nors atskiros Market parko vietos – gyvos ir didingos, pasivaikščiojimas Lithuanian Plaza gatve paliko ir slogų įspūdį: daug kas apleista, sunykę. Kai kurie žmonės patarė į rajoną nevažiuoti, kiti bent jau – nesitraukti fotoaparato, iš dabartinių vietos gyventojų lūpų girdėjosi keiksmažodžiai, net aplinkinė gatvė skambėjo nuo šeimos barnio, o gal smurto artimoje aplinkoje… Jei tokioje situacijoje galima įžvelgti pliusų, tai nebent tokį, kad, kai rajonas toks prastas ir tenykščių pastatų niekam nereikia, viskas ten išlieka: prieš 10 metų užsidariusių kavinių lietuviškos iškabos, Vyčiai, dažytos trispalvės. Pavyzdžiui, „Gintaro klubo“, apdainuoto Kernagio dainoje „Gastrolės Amerikoje“, užrašas.

Bet vietiniai lietuviai čia romantikos nemato, jiems tik gaila, gal net gėda: „Kam tuos griuvėsius fotografuojate“ – būna, pasako. Kone kiekvienas vyresnio amžiaus Čikagos lietuvis mums turėjo liūdnų pasakojimų iš tų laikų: kaip „naujieji rajono gyventojai“ juodaodžiai įsibrovė į jo namus, sumušė ar nužudė lietuvį, kaip teko pigiai parduoti gražų namą, staiga tapusį niekam nereikalingu, nes „rajonas pasikeitė“ (kad suprastum frazę „rajonas pasikeitė“ turi pats būti apsilankęs daugelyje panašių rajonų, kurios patys amerikiečiai vadina „getais).

Paskui, apsidairius, ar joks nelietuvis negirdi, dažnai sekdavo ir pasakojimai apie kitokią juos žeidžiančią neteisybę – kaip JAV valdžia palaiko juodaodžius, skiria jiems nemokamai iš mokesčių mokėtojų pinigų namus (neretai esą – lietuvių rajonuose), leidžia stoti į universitetus neišlaikius egzaminų. Taip tarsi atlygina už praeities skriaudas – tačiau juk jokie lietuvių protėviai neturėjo vergų ar kolonijų Afrikoje, jie patys kentėjo baudžiavą, priespaudas, genocidą, daugelis imigravo į JAV visiškai neturtingi, nė nemokėdami angliškai. „Nepaisant to, dabar lietuviai Amerikoje yra diskriminuojami vien todėl, kad jų odos spalva tokia pati balta, kaip britų palikuonių. Lietuvių vaikams keliama aukštesnė kertelė stoti į universitetus, jie negauna mažumoms priklausančios paramos…“ – taip šnekėjo pašnekovai.“

Skaityti daugiau:
Čikaga – amerikietiškos svajonės miestas

 

---

Kolmanskupė

Vieta: Namibija

Kolmanskupė – 1954 m. apleistas turtingas deimantų kasėjų miestelis.

Amžiams pasilikusį tarpukarį ten pamažu valgo dykuma: gražiuose vadovų namų interjeruose smėlis, būna, jau siekia pirmo aukšto lubas.

Tai buvo labai turtingas miestas, kuriame gyveno vokiečiai ir gyvenimo lygis ten priminė Vokietiją. Yra ir didelė ligoninė (turėjusi pirmąjį pietų pusrutulio rentgeno aparatą), kultūros namai su teatru ir kėgelbanu, bėgiai ledui išvežioti (šaldytuvų juk nebuvo).

Skaityti daugiau:
Namibija – didžiųjų žvėrių valstybė

 

---

Brazilijos didmiesčių centrai

Vieta: Brazilija

Planuodamas kelionę, planavau apsistoti San Paulo centre – viešbutį radau pigų, šalimais – graži Luz stotis. Tačiau San Paulo gyventojai griežtai patarė nakvoti kur kitur. Pasiskaičiau daugiau – tas rajonas liaudyje vadinamas krakolandija: viena iš zonų, kur gatvėse (ar, tiksliau, įsivaizduojamame kaifo pasaulyje) gyvena(?) narkomanų pulkai.

Kelionių vadovai pataria į istorinį centrą važiuoti tik darbo dienomis, kol dar šviesu. Tuo metu rajonas pilnas ten dirbančių žmonių, tad ne toks pavojingas. Tačiau San Paule buvome tik savaitgalį. „Iki sekmadienio pietų gal dar bus viskas gerai“ – patarė buto, kuriame gyvenome, šeimininkas. Tačiau tąryt turėjome susitikimą, ir Katedros stotelėje išlipome tik apie penktą valandą po pietų, saulei jau sukant vakarop.

Geras ar blogas rajonas laukia viršuje San Paule supranti nė neiškišęs nosies iš metro požemių. Visi bilietų kasų langai mieste – šarvuoti, tačiau bloguose rajonuose anksčiau ar vėliau koks „lomkių“ kamuojamas narkomanas vis tiek pamėgina laimę: o gal didžiulis užrašas „BLINDADO“ („šarvuotas“) – melagingas. Todėl tokiose stotelėse, kaip Katedros, visi bilietų kasų stiklai – sueižėję nuo banditų smūgių ar šūvių.

Vos pakilau eskalatoriumi, kilo mintis apsisukti ir grįžti. San Paulo centras priminė kažkokį postapokaliptinį pasaulį: paprastų žmonių tik vienas-kitas, o visi likę tarsi kokio baisaus zombių viruso paveikti: vaikšto svirduliuodami, daro protu nepaaiškinamus gestus, gulinėja ant šaligatvių. Katedra graži, didinga, joje vyko mišios. Tik tikinčiųjų mažai teatėjo, nors puošnų įėjimo portalą nuo narkomanų ir saugojo apsaugininkai.

Kas ten eis? San Paulo Centre mažai kas begyvena (nekalbu apie benamius), o atvažiuoti į šį rajoną praleisti laisvalaikio būtų kraupiai keista. Beveik visos parduotuvės ir restoranai savaitgaliams užsidaro. Net McDonald’s buvo paslėptas už tvirtų metalinių žaliuzių.

O pastatai ten gražūs… Dangoraižiai Amerikoje pradėti statyti gerokai seniau, nei Europoje, ir daug jų puošnūs tarsi rūmai. Deja, dalis apleisti. Prie vieno gražiausių – beaux arts stiliaus Edificio Martinelli (1934 m.) – nė nepriėjome artyn. Žingsniavome siaura pėsčiųjų gatve,kai tiesiai priešais vieninteliai du kiti žmonės sukonfliktavo tarpusavyje: vienas išsitraukė peilį, kitas į jį, nueinantį, keikdamasis metė butelį (nepataikė). Nesinorėjo pro tokį eiti, apsisukome.

Patraukėme pro Šv. Benedikto vienuolyną ir pėsčiųjų viaduką – vieną San Paulo simbolių – iki miesto teatro. Karts nuo karto nosį užguldavo baisus šlapimo tvaikas (narkomanai juk tualetų neturi). Ištisos benamių kolonijos gyveno ir ant teatro laiptų. Įjungusi švyturėlius, budėjo policija, bet kol savo akimis nepamato vagystės ar smurto, nieko padaryti ji negali, nes pažeistų narkomanų žmogaus teises. Net į narkotikus krakolandijoje, sakoma, tarnybos jau žiūri pro pirštus: tam pasitarnauja ir narkomafijos kyšiai, ir narkomafijos palaikomi „žmogaus teisių aktyvistai“. Būtent vadovaujantis „žmogaus teisėmis“ prieš kelis dešimtmečius miesto gatvėse ir leista gyventi visiems norintiems (pasak vietinių, tai ir pražudė miesto istorinį Centrą).

Tik paprastų dirbančių žmonių, nebegalinčių nė ramiai nueiti į teatrą, teisių niekas negina. Norintiems aplankyti didingą San Paulo koncertų salę (1938 m.) internete skaičiau patarimų po renginio skubiai šmurkštelėti į metro stotį, pavažiuoti vieną stotelę, ir jau ten galvoti, ką daryti toliau.

Po pusantros valandos palikdamas Centrą metro lengviau atsipūčiau. Niekur kitur pasaulyje anksčiau neteko būti vietoje, kur žmonės narkotikų „suėstomis smegenimis“ – ne reta išimtis, bet visuotinė norma. Tai aš pats ten akivaizdžiai iškritau iš konteksto, ir tai nepadėjo jaustis saugiai.

Skaityti daugiau:
San Paulas – turtas ir skurdas betono džiunglėse

 

---

Saudo Arabijos senamiesčiai

Vieta: Saudo Arabija

Vienas romantiškiausių ir žaviausių dalykų Saudo Arabijos platybėse man – dykumų miestelių senamiesčiai. Jais Saudo Arabija nesigiria, apie juos prieš kelionę išvis nieko nežinojau. Nes jie – visiškai apleisti, griūvantys, nė vieno sveiko namo! Kai kur tik sienos belikusios, kai kur, atrodo, šeimininkai tik vakar išsikėlė. Vaikštai visiškai vienas siauromis gatvelėmis. Medinės durys baugiai plazda vėjyje. Į daugelį namų gali užeiti, užlipti trupančiais laiptais, pamąstyti apie šimtmečius ten virusius gyvenimus. Tikras digerių rojus! Vaizdas šiek tiek primena siaubo filmą ar istorijas apie pasaulį po apokalipsės. Mintyse gimė ištisi scenarijai, ypač ten vaikštant vakarais – o kas jei pakliūtum į tokį apleistą miestą, tarsi į Bleiro raganos mišką, ir kur beeitum jis niekada nesibaigtų?

Ušaikeras, 200 km nuo Rijado, sena piligrimų stotelė pakeliui į Meką, dar kažkiek pareklamuotas – nors ir ten jei kryptingai eini nuo centro, visų pirma dingsta suremontuoti namai, paskui išnyksta griuvėsius tarsi Potiomkino kaimai slepiančios sienos, galiausiai ir durys ar spynos ant namų, o pačiame gale jau ir iš namų belikusios sienos, ir taip miestas nejučia perauga į dykumą.

O štai gretima Šakra buvo totalus atradimas: tiesiog užsisakėme viešbutį pakeliui iš Rijado, o pasirodo tas viešbutis – tai bokštas senamiesčio vidury su nuostabiais vaizdais į didžiulį apleistą rajoną. Apie tą senamiestį internete beveik jokios informacijos nėra, nors valdžia ten kažką mėgino tvarkyti: iškabino užrašus „Šiame name gyveno ir mirė XXX“ ir pan. Tai buvo pirmas mums toks senamiestis, tad dar bergždžiai mėginome klausti viešbučio šeimininko “O kada ir kodėl šitas rajonas apleistas?”. Jis nė nesuprato klausimo – kaip mes nesuprastume jei mūsų klaustų “O kodėl Vilniaus senamiestis vis dar gyvenamas?”. Saudo Arabijoje savaime suprantama, kad seni namai, kaip seni baldai, “išmetami”, apleidžiami.

Tiesą pasakius, daug kur anapus Europos paveldas nesaugomas: tik kitur (pvz. Amerikoje) tai reiškia, kad, tiesiog, seni namai griaunami ir pakeičiami naujais. O kodėl Saudo Arabijoje nauji rajonai pastatyti *šalia*, o ne *vietoj* nereikalingų senamiesčių? Atrodo, paaiškinimas toks: ~1960 m. Saudo Arabijai sparčiai turtėjant iš naftos, vietiniai gavo pinigų naujiems, moderniems namams. Dykuma begalinė – tad, užuot griovę savo senus namus, naujus statydavo naujuose sklypuose. Tuo tarpu savo senus namus išnuomodavo: tuo metu į Saudo Arabiją kaip tik plūdo imigrantai, dirbę statybose, naftos pramonėje ir kitur – trūko gyvenamojo ploto. Bet dar po kelių dešimtmečių ir tie imigrantai apgyvendinami kitur – ir tada senamiesčiai galutinai apleisti.

Tuo „atsiverianti uždrausta karalystė“ Saudo Arabija labiausiai žavi: čia pilna vietos atradimams!

Skaityti daugiau:
Saudo Arabija – (ne)atsivėrusi uždrausta karalystė

 

---

Liūdniausiai žlugusių pasaulio vietų žemėlapis

 

---

Kitos žlugusios pasaulio vietos

Šios vietos žlugusios gal ne taip smarkiai ar totaliai, kaip aprašytos aukščiau, bet čia apsilankyti irgi niūriai įspūdinga.

Ibra ir Omano dykumų miestai

Omanas buvo viena iš vos keleto ne europiečių imperijų, turėjo valdų Afrikoje ir dabartiniame Pakistane. Iš ten atsivežtus turtus omaniečiai investuodavo į didingus namus tokiuose dykumų miesteliuose kaip Ibra. Kolonijoms nunykus, Ibra, kur temperatūra dažnai viršija +40, tapo mažai reikalinga ir daugybė namų apleisti, bet pro langų kiaurymes dar gali matyti buvusią didybę.
Plačiau: Omanas – atgimusi dykumų imperija

Buenos Airės

Argentina Antrojo pasaulinio karo metais buvo viena turtingiausių pasaulio šalių, o Buenos Airės pateko į didžiausių pasaulio miestų penketuką. Čia dygo dangoraižiai, didingi teatrai ir plačiausi pasaulio bulvarai. Tačiau nuo to laiko Argentinos ekonomika iš lėto važiuoja žemyn. Praeities didybė kontrastuoja su šių laikų skurdu.
Plačiau: Buenos Airės – nusigyvenęs pietų Paryžius

Uzbekija

Uzbekija – keistas kraštas, kuriame gerą tūkstantmetį viskas iš lėto “rieda žemyn”. Prieš ~1000 metų čia gyveno išmintingiausi pasaulio mokslininkai (Avicena, Al Chorezmis). Prieš ~600 Timūras valdė milžinišką imperiją apsuptas lygių neturėjusios Samarkando didybės. Prieš ~400 metų statybininkai jau mūrijo gerokai kuklesnes Bucharos medreses, prieš ~150 – tik Chivos vergų prekybos miestelį dykumos oazėje, kurį lyg žaislą “Didžiajame kolonijiniame žaidime” prigriebti stengėsi rusai ir britai. Ir pagaliau prieš ~60 metų – sovietinių tremtinių upės, išdžiūvusi Uzbekijos jūra… Kas buvo pasaulio centru, tapo jo užkampiu.
Plačiau:Uzbekija – sovietiškas šilko kelias

Havana (Kuba)

Havana 300 metų atgal buvo turtingiausias Amerikos uostas. Žlugus Ispanijos Imperijai neteko dalies svarbos, bet dar ilgai klestėjo, traukė Amerikos turistus. Viskas baigėsi, kai valdžią Kuboje paėmė komunistai: ekonomika žlugo ir miestas įstrigo ~1950 metuose. Su senoviniais automobiliais, neapšviestomis įžymybėmis, kartonu uždengtais išdužusiais Kapitolijaus langais, griūvančiais barokiniais namais, taupymu, taupymu.
Plačiau: Kuba – Mirštančios revoliucijos žemė

Atėnų centras (Graikija)

Atėnų centre riaušės – įprastas reikalas bet kokia proga. Vienerias mačiau aš pats. Visuotinis streikas, uždaryti oro uostai, metro nevažiuoja. Miesto centrą apėmė protestai. Anarchistų ir komunistų kompanijos, išdaužiusios langus, padegusios visas visas šiukšliadėžes, sulaužiusios šviesoforus ir išvarčiusios lauko tualetus. Policijos bataljonai, žaidžiantys su riaušininkais “kates ir peles”. Ašarinių dujų kvapas ore, nuo jo man įskaudo gerklę. Vietiniai praeiviai prisitaikę geriau: dengiasi veidus, turi kaukes, žurnalistai į darbą atėję su dujokaukėmis. Visos įstaigos, viešbučiai, parduotuvės įsitvirtinusios galingomis it sienos metalinėmis langinėmis – ir vis tiek riaušininkai bent komunistiniais grafičiais išpaišo, kokius marmurinius papuošimus suskaldo. Remontuoti ten – bergždžias reikalas, tik iki kitų riaušių, nes kas Graikijoje benuktiktų – Atėnų centrą jos tikrai apims (mano regėtas streikas ir protestai surengti “pagerbiant aukas, žuvusias geležinkelių katastrofoje šiaurės Graikijoje”). O netoliese – visa senovės graikų civilizacijos didybė. Sunku suprasti, kad esi tame pačiame mieste…
Plačiau: Atėnai – čia susitinka senovė, linksmybės ir tamsa

Epekuenas (Argentina)

Kadaise tai buvo didžiausias Amerikos žemyne toks mineralinių vandenų kurortas. Bet sūrus ežeras, kurortą pagimdęs, jį ir prarijo. Ežero vanduo vis kilo ir kilo, pylimų nebepakako – 1985 m. apsėmė visą miestą. Ir nors miestelėnai tikėjosi, kad vanduo nuseks ir jie galės grįžti, jų siaubui jis tik kilo toliau ir, neatlaikę jo spaudimo, namai vienas po kito griuvo… Bet vanduo vėl nuseko ~2009 m. ir senka toliau. Jis atidengė siaubingą peizažą, primenantį pasaulį po branduolinio karo – nė vieno sveiko namo. Miestelis virto muziejumi, kur pasivaikščioti unikali patirtis.
Plačiau: Argentinos antroji širdis – pampos ir kurortai

---

Kitos įdomiausios pasaulio vietos

Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai

---

Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!