Karts nuo karto kur nors žmonijoje kyla mintis išnaikinti dalį kitų žmonių – kurią nors tautybę, socialinę klasę, religiją, miestą. Žūva Šimtai tūkstančių, milijonai, net dešimtys milijonų. Tokios milžiniškos žudynės nepraeina be pėdsakų, jų vietos amžiams pradvelkia anuo skausmu.

Karaliaučiaus (Kaliningrado) sritis

Vieta: Rusija

Užemę tuometę Rytų Prūsiją sovietai ne tik išžudė ar išvijo buvusius gyventojus. Jie nužudė ir jų atminimą. Į rusiškus, nieko bendro su vietove neturinčius pavadinimus pervadinti ne tik miestai, bet net upės (tai pasaulio istorijoje beveik negirdėta). Komunistų, gegužės pirmosios, pionierių garbei.

Išnyko tiek vokiški, tiek lietuviški pavadinimai. Juk tai buvo Mažoji Lietuva, pirmųjų lietuviškų knygų žemė. Išžudyta bent 300 tūkstančių žmonių, iš kurių 130 tūkstančių – lietuviai. Išvaryta milijonas.

Tarp prastų rusiškų kelių likęs apleistas didžiulis vokiškas pastatas.

Išlikę pastatai daugiausiai sulyginti su žeme. Net neblogai išlikusi Karaliaučiaus pilis specialiai sunaikinta – jos vietoje iškilo eilinę sovietinį daugiabutį primenantys “Sovietų rūmai”, kuriems taip ir nerastas tinkamas panaudojimas. Vietoje senųjų gražių paminklų ant postamentų suvilkti tarybiniai tankai.

Pats Karaliaučiaus (Kaliningrado) centras. Kur buvo gražiausi senamiesčio pastatai dabar – sovietiniai daugiabučiai. Pastatas dešinėje – Sovietų rūmai, tik išoriškai paremontuoti, pakeitę miesto pilį.

Tačiau šen bei ten Karaliaučiaus srityje pro įnirtingas pastangas viską pamiršti prasišauna gabalėliai praeities. Tai kokia apleista ar cerkve paversta bažnyčia, tai koks senas gražus tvirto mūro vokiečių ar lietuvių sumūrytas pastatas. Visa ta praeities tvarka ir grožis smarkiai kontrastuoja su niūria dabartimi: duobėtomis gatvėmis, besišlaistančiais girtuokliais.

Sugriauta bažnyčia aplipdyta sovietiniais ir negrabiai rekonstruotais vokiškais pastatais.

Kadaise Karaliaučius buvo vienas pasaulio kultūrinių centrų. “Išvalius” senuosius vietos gyventojus – tik tolimas Rusijos užkampis.

Aušvico (Osvencimo) koncentracijos stovykla

Vieta: Lenkija

Aušvicas buvo vienas pagrindinių nacistinės Vokietijos “mirties fabrikų”. Žmonės čia naikinti kone konvejeriu it kiaulės skerdykloje. Dauguma aukų – žydai, kurių bendruomenes Europoje nacistinė Vokietija siekė sunaikinti.

Toks “vokiškai tvarkingas” žudymas stokojo kai kurių sadistinių ekscesų, būdingų komunistams, tačiau kaip tik tas labiausiai ir pribloškia. Aušvice sukurta sistema žudymui – tarsi sistema autobanų statybai. Efektyvi, nevkvestionuojama, tyliai įgyvendinama.

Aušvico koncentracijos stovykla. Už spygliuotų vielų - tvakingi raudonaplyčiai nameliai.

Štai tvarkingai sudėlioti iš nužudytųjų surinkti drabužiai. Štai “didingas” šūkis “Darbas išlaisvina” viršum vartų.

Juk tie, kas galėjo dirbti, prieš mirdami dar privalėdavo atidirbti. Juk Aušvice žudyta ekonomiškai ir žydų darbo jėgos vokiečiai nešvaistė…

Prie šios sienos šaudyti Aušvico kaliniai.

Holokaustas – žydų žudymai – nacistinėje Vokietijoje vyko daug kur. Tačiau būtent Aušvicas tapo svarbiausiu jų simboliu. Izraelio valdžia netgi privalomai čia atskraidina kiekvieną savo šalies moksleivį.

Hirošimos atominės bombos smūgio vieta

Vieta: Japonija

Įvedus “Hirošima” į Google paiešką, kone visi vaizdai, kuriuos išvysite – atominės bombos grybai, miesto griuvėsiai. Būtent Hirošimoje 1945 m. amerikiečiai pirmąkart kare panaudojo atominę bombą, pražudydami per 100 tūkstančių žmonių. Hiršimos miestas šiandien – gražus, bet jo atstatyti nauji pastatai slepia istorinį skausmą.

Jį primena centre likę parodų rūmų griuvėsiai (“atominės bombos kupolas”) ir muziejus. Įsivaizduojantiems, kad atominė bomba – tai visų pirma liekamieji radiacijos reiškiniai, čia tenka keisti nuomonę. Ta, numestoji ant Hirošimos, žudė ir žalojo žmones staiga, ir dar baisiau, nei Černobylio avarija. Ypač jei buvai lauke, mažai apsirengęs…

Hirošimos parodų rūmų griuvėsiai. Tai arčiausiai sprogimo vietos stovėjęs, tačiau nuolaužų lauku nevirtęs pastatas. Tiesa, visi, kas buvo viduje - žuvo.

Tarp eksponatų – vienai mergaitei nukritę nagai, išsaugoti jos tėvo. Dėmė vietoje, kurioje sėdėjo eilinė tragedijos auka (akmenis aplinkui akimirksniu išblukino sprogimo šviesa). Moters nugaros nuotrauka su išdegintu jos vilkėto kimono raštu. Ir galybė baisių istorijų. Bombos sprogimą patyrusių hibakušų karta miršta, tad garsiai jas pasakoja “išgyvenusiųjų pasekėjai” – žmonės, specialiai praleidę ilgą laiką su konkrečiu hibakuša, mokydamiesi būtent jo išgyvenimo istoriją.

Einančių vaikų, nuo kurių krenta drabužių draiskanos ir oda, skulptūra. Nuotraukose užfiksuoti ir panašūs realūs vaizdai, bet perfotografuoti nelabai norėjosi, to nedarė ir šiaip jau visur fotoaparatais spragsintys japonai. Sprogimo metu daug vaikų dirbo lauke griaudami pastatus, kad išgriautos linijos trukdytų plisti bombardavimų sukeltai ugniai. Neprireikė: amerikiečiai sugebėjo Hirošimą nugriauti vienu karo veiksmu, be gaisro

Aplinkui – gražus memorialas aukoms. Amžinoji (matyt, tikrai) ugnis, kurią užgesins kai pasaulyje nebeliks atominių bombų. Kenotafas mirusiesiems, kurie niekada nebus suskaičiuoti. Iš popieriaus išlankstytos gervės (origamis) vienai žuvusių mergaičių.

Skaityti daugiau:
Japonija. Moderni! Amžina…

Karlagas ir Steplagas

Vieta: Kazachija

Žiauriausią XX a. Lietuvos istorijos periodą dažnai vadiname “Tremtys į Sibirą”. Tačiau iš tikro net apie 80 000 lietuvių (kas penktas tremtinys) gyvuliniais vagonais išvežti ne į Sibirą, o į nedaug mažiau atšiaurias Kazachijos stepes. Ten veikė didžiulės Gulagų – sovietinių koncentracijos ir prievartinio darbo stovyklų – sistemos.

Gulago štabas Dolinkoje. Aišku, tokių atminimo vietų Kazachijoje daug mažiau, nei sovietinių paminklų, bet gerai, kad jos atsirado

Vien Karlago lageriui buvo pavaldžios žemės, didesnės už Lietuvą, po kurias “išmėtyti” ištisi lagerio miesteliai. Kiekviename – šimtai ar tūkstančiai kalinių, priverstų triūsti tokius pavojingus, sunkius ir kenksmingus sveikatai darbus, kad jų niekas sveiku protu nebūtų sutikęs imtis. Mirtingumas siekdavo 30% per metus ir daugiau.

Paminklas lietuviams tremtiniams Kingyre, prie Žezkazgano. Lietuviai paminklus saviškiams pradėjo statyti dar ~1990 m. (iš tų laikų – nugriuvęs kryžius), vėliau plėtė. Šie paminklai apaugo ir kitų tautų paminklais (dešinėje)

Būtent Kazachija dabar yra šalis, kur tą liūdną mūsų istorijos dalį pažinti lengviausia. Juk į Rusiją (Sibirą) reikia vizų, Rusijoje tremties vietos dar tolimesniuose užkampiuose, į kai kuriuos jų užsieniečiai dar ir šiandien neįleidžiami. Ir juoduosius Sovietų istorijos puslapius rusai mėgina pamiršti ir slėpti.

Šachtininkų kultūros rūmai – vienas dar Stalino laikais tremtinių sumūrytų Karagandos pastatų

Tuo tarpu Karlago lagerio žemės – vos 260 km (~3,5 val. traukiniu) nuo sostinės Astanos. Tenai stūkso gyvas Karagandos miestas (400 000 gyv.). Kaip ir daugelio tokių pramoninių Kazachijos miestų nykius daugiabučius ir socialistinėmis skulptūromis puoštus valdžios pastatus prievarta sumūrijo tremtiniai. Ten yra ir gulago muziejus, ir paminklai tremtiniams: kiekvienas vis kitai sovietų kankintai tautai. Juk daugybė kitų tautų kentėjo dar labiau, nei lietuviai: buvo ištremtas kiekvienas jų žmogus (čečėnai, ingušai, Volgos vokiečiai, Rusijos korėjiečiai ir t.t.). Kai kurių pražuvo kas antras tautietis, o likę prarado savo kalbas, kultūrą.

Spasko “tautų kapinės”. Kairėje – latvių, per vidurį – vienas lietuvių paminklų. Pakako vien išlipti iš autobuso stotelėje (labiau – šalikelėje, kur stoja du autobusai per dieną), kad pajusčiau stepės atšiaurumą (didžiulis vėjas!) ir nykumą (nieko aplink, tik karo bazė buvusiam gulage, jokių augalų) – nors jau buvo balandis

O užvis labiausiai nukentėjo patys kazachai. Sovietai uždraudė jų klajokliškas tradicijas, suvarė į kolūkius, o tada atėmė jų maistą. Šitaip per dvejus metus badu išmarinta trečdalis visų kazachų. 1926 m. Sovietų Sąjungoje gyveno 4 mln. kazachų, 1937 m. – tik 2,7 mln., nepaisant milžiniško gimstamumo. 1959 m., po visų žudymų, tremčių, ir masinės kolonizacijos, kazachai savo tėvynėje besudarė 30% žmonių. Ir pasaulis šį genocidą pamiršo. Kazachai niekada neturėjo didžiulės diasporos, kuri būtų galėjusi visiems jį priminti…

Griūvanti Rudnyko gyvenvietė prie Žezkazgano, statyta tremtinių rankomis, o dabar niekam nebereikalinga.

Steplagas ir Karlagas nėra viena vieta ar dvi vietos. Tai – ištisa serija liūdnų miestų ir miestelių, kuriuos statė tremtiniai, griuvėsių, taršių fabrikų ir šachtų su, šen bei ten, paminklais ir muziejais tremtiniams, jų kapinėmis. Atstumai tarp vietų skaičiuojami dešimtimis ir šimtais kilometrų. Bet šitai, dykos šaltos stepės, naktinės kelionės traukiniu, irgi – Kazachijos gulagų patirties dalis. Juk tai dėl atšiauraus klimato, milžiniškų atstumų sovietai tas vietas ir pasirinko savo genocidams.

Skaityti daugiau:
Kazachija – kalnai, gulagai ir dangoraižiai

Holodomoro muziejus Kijeve

Vieta: Ukraina

Holodomoras buvo didžiausias pasaulio istorijoje vienos tautos genocidas. Jo metu (1932-1933 m.) sovietai badu išmarino bent 7-10 milijonų ukrainiečių (atėmė maistą ir uždraudė išvykti). Holodomoro metu nužudyta apie dvigubai daugiau ukrainiečių, nei per holokaustą – žydų.

Tačiau Holodomoro muziejėlis stebina ne aukų skaičiais, ne tragiškais eksponatais. Jis pribloškia savo… menkumu. Žinant Holodomoro siaubą baisu, kaip menkai tėra prisimenami tie milijonai aukų net savo nepriklausomoje tėvynėje. Sovietai holodomorą visaip trynė iš istorijos, o jų surusintoje Ukrainoje net po visų revoliucijų aukų atminimas sunkiai skinasi kelią.

Muziejėlis atrodo kone mėgėjiškai, palyginus su gigantomaniškais obeliskais “tarybinei armijai” ar “fašistų nužudytiems tarybiniams žmonėms”. Auomet šiuos paminklus statė oficiali sovietinė valdžia propagandiniais tikslais ir galėjo nesirūpinti piliečių nuomone, o šiandien Holodomoro atminimo paminklas nepatiktų daliai rusakalbių, kurie Holodomoro kančių patyrė mažiau ir buvo tarp genocido vykdytojų.

Planas rodantis Holodomoro aukas. Mažiausiai aktyvus genocidas buvo rytinėse Donecko ir Luhansko srityse – tose pat, kur daugiausiai rusakalbių; be to, vietoj nužudytų ukrainiečių būdavo atkeliami gyventi rusai. Krymas tuo metu buvo Rusijos TSFR dalis, tad Holodomoras ten nevyko.

Todėl status quo buvo saugomas: paminklėliai komunizmo aukoms mažyčiai ir net kai kurie Leninai buvo paliekami stovėti, norint nepykdyti rusų. Iki, aišku, “Euromaidano” – jo metu dauguma paėmė valdžią į savo rankas ir paminklus bolševikų vadui nugriovė. Centrinėje Ukrainoje. Vakarų Ukrainoje (kur rusų mažai) jų jau seniai nebuvo, o rytų Ukrainoje, matyt, jie dar ilgai stovės – tenykštės daugumos valia kitokia. Galbūt ir Holodomoro atminimo kūrimui ateis eilė.

Tačiau kol kas obeliskas Holodomoro aukoms dydžiu neprilygsta net arkai, dedikuotai „amžinai rusų ir ukrainiečių tautų draugystei“. Holodomoro muziejėlio angliški tekstai kažkodėl pasakoja ne apie 7-10 mln. ukrainiečių pražudžiusį 1932-1933 m. sovietinį Holodomoro genocidą, bet apie ~1921 m. pilietinio karo ir komunistinės ekonominės betvarkės sukeltą badą (tąsyk mirė 1,5 mln.) – vakarietis čia neabejotinai pasimes. Jam didesnį įspūdį paliks Rusijos žiniasklaidos propagandiniai genocido neigimo teiginiai…

Skaityti daugiau:
Kijevas Euromaidano revoliucijos išvakarėse
Apsilankymas Kijeve karo metu

Navahų ir hopių indėnų rezervatai

Vieta: JAV (Arizonos, Jutos, Kolorado, Naujosios Meksikos valstijos)

Indėnus mėgstama romantizuoti. Ir Lietuvoje seniau buvo populiarios Karlo Majaus apysakos vaikams apie vadą Vinetu. Bet jas rašydamas K. Majus net nebuvo lankęsis Amerikoje, o ir vandens nuo to XIX amžiaus nutekėjo begalės.

Kelionė į didžiausią išlikusį indėnišką JAV regioną sudaužė iliuzijas tiems iš mūsų, kas jų turėjo. Šiandien indėnai vilki paprastais rūbais, daug jų skurdūs ir prasigėrę, o nuo atvykėlių slepiama tradicinė religija atrodo kaip kažkoks dar vos alsuojantis rudimentas.

Monumentų slėnis. Vienintelis dalykas, kas tvirtai sieja šiuos laikus su didžia praeitimi - gamta. Tačiau daugelis indėnų tautų buvo išvytos iš savo istorinių regionų.

Indėnai neteko ne tiesiog tėvynės, indėnai neteko viso žemyno. Ir JAV rezervatuose, kur šis bei tas tebėra išsaugota, geriausiai suvoki kiek – prarasta negrįžtamai. Tikrų indėnų iš esmės nebėra. Dalis jų išžudyta, dalis – ištremta ir pertremta, dalį išguldė iš Europos ar Afrikos atvežtos ligos, dalį taip paveikė užsieninės kultūros, kad pamiršo savąją.

Vieną indėnų greta buvęs žmogus pamėgino jį užkalbinti ispaniškai: juk tokių veido bruožų paprastai būna imigrantai iš Lotynų Amerikos. Šis pavyzdys gerai parodo, kokie užgožti šiandieninėse JAV yra vietos indėnai, tebesudarantys vos 1% valstybės gyventojų (palyginimui lotynų amerikiečiai – 17%).

Turistai vaikšto po apleistą indėnų kaimą Mesa Verdėje. Panašių yr air gyvenamų, bet, saugodami privatumą, indėnai ten fotografuoti neleidžia

Ir aš lankiausi ne šiaip rezervate, o Navahų tautoje – bene geriausiai išlaikiusiame savo kultūrą. Juk navahai yra didžiausia JAV indėnų tautybė. Jų 300 000, bet jų rezervatams priklauso plotas, didesnis nei visa Lietuva ir besidriekiantis per tris valstijas (Jutą, Naująją Meksiką, o daugiausiai – Arizoną). Navahams pasisekė, nes tai ir yra jų tikroji tėvynė. Daugybę kitų indėnų tautų (“genčių”) XIX a. ištrėmė iš gimtinių, suvarė į mažus nederlingus sklypus. Bet navahų žemės ir šiaip buvo prastos, niekas jų nesigviešė. Tiesa, kartą jie buvo priversti pėsčiom nužygiuoti 500 kilometrų ryčiau, bet pati JAV valdžia netrukus atšaukė šį nepopuliarų planą.

Mesos pakraštys beprasidedant smėlio audrai. Daugiausia tokias dykas žemes kolonistai paliko indėnams. Tiesa, 'paliko' irgi tik teoriškai, nes rezervatai turi tik ribotą autonomiją.

Tačiau išlikti savimi nelengva ir navahams. Pavyzdžiui, jau trečdaliui navahų gimtoji kalba yra anglų. Tiesa, kitur situacija daug liūdnesnė: vos 10% “senųjų amerikiečių” tebemoka savo tautų kalbas. Hopių kultūra, kurių rezervatas iš visų pusių apspuptas navahų valdų, apnykusi dar labiau.

Skaityti daugiau:
JAV indėnų žemės: rezervatas, didesnis už Lietuvą

Baisiausių genocidų ir žudynių vietų žemėlapis

Kitos genocidų, žudynių ir katastrofų vietos

Pastarosiose gal žuvo mažiau milijonų, žudyta “paprasčiau”. Tačiau kiekvieno žmogaus mirtis – tragedija, o tūkstančių – tūkstančiai tragedijų.

Srebrenica (Bosnija)

Jei atrodo, kad “mūsų laikais” Europoje genocidai negali vykti, Srebrenica grąžins į realybę. Serbų pajėgos čia 1995 m. nužudė 8000 bosnių vyrų ir tai buvo tik vienas daugelio tokių epizodų Bosnijos kare. Našlės ir dukros būdavo prievartaujamos. Teoriškai apginti bosnius žadėjo Jungtinės Tautos – bet Srebrenicoje kaip niekur kitur pasirodė, kad ši institucija “bedantė” ir veikia tik tada, kai žudikai jos patys paiso (ko serbai nedarė). Dabar Srebrenicoje sukurtas memorialas iš daugybės vienodų baltų stulpų. Tačiau gyvų bosnių aplinkui nebėra: gyvena serbai, o daug namų apleista.
Plačiau: Bosnija – trijų žavių kultūrų frontas.

Srebrenicos memorialas

Kitos įdomiausios pasaulio vietos

Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai

Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!