Išskleisti meniu

Kipro frontas

Baisiausios įšalusių konfliktų vietos

Baisiausios įšalusių konfliktų vietos

| 0 komentarų

Karai ateina ir praeina. Deja, jie baigiasi ne visur. Yra vietų, kur frontai tiesiog įšąla amžiams, todėl sugriauti miestai negali būti atstatomi, o šeimos ir draugai pasilieka išskirti. Vietinių žmonių skausmas ten – kone begalinis.

 


Agdamas, sugriautas miestas

Vieta: Kalnų Karabachas

Agdamas – kadaise Panevėžio dydžio (~100 000 gyv.) – didžiausias pasaulyje miestas-vaiduoklis. 1993 m. jis tapo azerbaidžaniečių-armėnų konflikto įkaitu. Dauguma gyventojų buvo azerbaidžaniečiai, taigi, miestą okupavusios armėniškos Kalnų Karabacho pajėgos visus gyventojus išvijo, daugumą namų susprogdino. Tada frontas įstrigo ir Agdamą iki šiol valdo armėnai: jie neturi pakankamai žmonių Agdamo atgaivinimui, o azerbaidžaniečiams grįžti neleidžia.

Tiesa, ~3 000 armėnų įsikūrė tarp kilometrinių griuvėsių eilių. Ištaškytu gatvių asfaltu slenkantys reti jų automobiliai panėšėja į apokalipsę išgyvenusiųjų kolonijas mokslinės fantastikos filmuose.

Agdamas, didžiausias pasaulyje sunaikintas miestas. Tokie griuvėsiai tęsiasi daugybę kilometrų

Priešinga kryptimi sunkvežimis po sunkvežimio veža tankus. Taikos sutarties nėra, Azerbaidžane Karabacho klausimas panašiai skaudus, kaip Vilniaus tarpukario Lietuvoje, ir kas mėnesį fronte tebežūva po karį. “Gyvuose” Kalnų Karabacho miestuose gausu chaki spalvos uniformų: armija prilygsta 16% visų šalies žmonių.


Skaityti daugiau: Armėnija: amžinasis krikščionybės avangardas

 


Betliejus ir “Atskyrimo siena”

Vieta: Palestina

4 milijonai palestiniečių, gyvenančių žemėse, Izraelio okupuotose 1967 m., neturi net pilietybės. Izraelis vieną po kitos nusavino jų žemes, kirto jiems brangius alyvmedžius. Dauguma gyventojų pamažu suvaryti į vos 10% Šventosios žemės ploto, tankius “arabiškus miestus”. Prieš dešimtmetį tuos miestus Izraelis aptvėrė tvoromis ar milžiniškomis betoninėmis sienomis, palyginus su kuriomis Berlyno siena atrodo buvusi mažytė. Palestiniečiai gali išvykti tik su leidimais, kuriuos gauti ne taip jau lengva. Dauguma geriausių kelių okupuotoje Palestinoje faktiškai rezervuoti žydams ir turistams (palestiniečių automobilių numeriai – kitokie, tad paprasta jų neįleisti).

Vienas palestiniečiams paliktų miestų – Betliejus, Jeruzalės priemiestis, kuriame gimė Jėzus Kristus. Nepriklausomam keliautojui patekti į jį užtrunka. Nuomotą automobilį teko palikti Jeruzalėje: jau vien autonuomos agentūrą, leidžiančią lankyti Rytų Jeruzalę ir okupuotų teritorijų zonas B ir C, suradome ne iš karto, o į Betliejų (okupuotų teritorijų zoną A) važiuoti žydų nuomos agentūros neleidžia (gi arabų nuomos agentūros nedirba oro uoste).

Didžiulė žydų 'Atskyrimo siena' (arabai ją vadina 'Apartheido siena') žvelgiant iš Betliejaus. Nuotrauka sunkiai perteikia jos dydį, bet palyginkite su mikroautobusu degalinėje dešinėje. Už šios sienos atkarpos - trims religijoms šventas Rachelės kapas, paliktas žydų pusėje kaip pusiau anklavas

Todėl teko patirti tą patį, su kuo kas vakarą susiduria leidimus dirbti Jeruzalėje gavę betliejiečiai. Autobusas, pilnas juodadarbių nudriskusiomis rankomis, atvežė tik iki patikrinimo punkto, įėjimo į miestą-kalėjimą. Didžiulio it muitinė, tačiau kur kas niūresnio ir baugesnio. Nesunku buvo pasijusti, lyg kartu su bevardžiais nepažįstamais būčiau sodinamas atlikti laisvės atėmimo bausmės, arba įeinantis į aptvertą Antrojo pasaulinio karo laikų getą. Paskui nuskurusių žmogelių minią, stebimas karių nuo aukštų apžvalgos bokštų, kirtau tuščią erdvę tarp dviejų milžiniškų betoninių sienų, grūdausi prie sukamų durų iš metalo virbų, tarp kurių storesnis žmogus vos įtelpa (jos skirtos suspausti kūną, kad matytųsi, kas nešama kišenėse), galiausiai – paskutinė atkarpa ilgu tamsiu raitytu tuneliu. Grįžtant iš Betliejaus teko peršviesti savo daiktus it oro uoste, rodyti pasą nuobodžiaujančiam kariui, “lindėjusiam” mobiliajame telefone.

Dabar – taikus metas. Kai politinė valia pasikeičia, patikrinimai sustiprinami: poste kasdien pakeliui į darbą tenka laukti ir po kelias valandas, arba postas išvis uždaromas ir “atviro režimo kolonija” virsta “uždaro režimo kalėjimu”. Gaza, didžiausias Palestinos miestas, šitaip uždarytas jau daug metų.

Centrinė Betliejaus Ėdžių aikštė - vietoje, kur stovi bažnyčia priešais, gimė Jėzus Kristus. Nors buvo sausio 12 d., Kalėdų eglutė tebestovėjo, gatvės buvo apkarstytos papuošimais. Kalėdų metas čia kaip niekur ilgas, mat Kalėdas Betliejus švenčia triskart per metus: gruodžio 24 d. katalikų ir protestantų, sausio 6 d. stačiatikių, sausio 18 d. - armėnų

Kadaise Betliejus buvo krikščioniškas miestas. Neapsikentę okupacijos sąlygų ir užmezgę ryšius su piligrimais, daug krikščionių emigravo, o likusiuosius Izraelis “atskiedė” iš kitur suvarytais musulmonais. Šiandien dauguma betliejiečių išpažįsta islamą. Kai ~16:30 lankiau centrinę Ėdžių aikštę, Kristaus gimimo bažnyčia jau buvo užrakinta, užtat muedzinas iš švytinčios gretimos mečetės šaukė vidun melstis. Krikščionių Šventojoje žemėje sumažėjo tragiškai: Izraelio įsteigimo išvakarėse 1948 m., 18% palestiniečių buvo krikščionys (Betliejuje – 85%), šiandien – tik 1,5% (Betliejuje – 35%). Pasigirsta nuogąstavimų, kad švenčiausios krikščionių vietos artimiausiais dešimtmečiais virs savotiškais muziejais, reikalingais tik piligrimams ir turistams.

O ten, kur neužstoja Siena, betliejiečiai nuolat regi vis plečiamus žydų naujakurių miestelius. Juose gyvenimas geras, tenykščiai žmonės turi pilietybę ir laisvę judėti po Šventąją žemę. Nepaisant to, kad jie atsikėlė gyventi per pastaruosius dešimtmečius, kai dažna Betliejaus šeima regione praleido daugybę kartų…

Žydų naujakurių miestelis Har Homa, žvelgiant iš Betliejaus. Tokios gyvenvietės statomos ant kalnų, kas konflikte teikia privalumą prieš žemumose gyvenančius palestiniečius. Har Homa pastatyta 1991 m. ir ten jau gyvena 25 tūkstančiai žmonių. 'Už' jo statybos pasmerkimą JTO balsavo 134 šalys, 'prieš' - vos 3 (įskaitant Izraelį), bet situacijos 'ant žemės' tai nepakeitė, neigiamų pasekmių Izraeliui nesukėlė. Panašių Izraelį smerkiančių rezoliucijų JT ir jos organai beveik vienbalsiai priėmė ne vieną šimtą.


Skaityti daugiau: Šventoji žemė: Jėzus, Izraelis ir Palestina

 


Famagusta (Varoša)

Vieta: Kipras

Pilnuose Kipro kurorto Aja Napos paplūdimiuose ir baruose sunkiai galėtum suvokti, kad vos už 8 niekingų kilometrų patruliuoja Jungtinių Tautų “žydrieji šalmai”. Nuo pat 1974 m. karo jie čia skiria dvi nesutaikomas Kipro tautas: graikai pietuose, turkai šiaurėje. Kiprą padalinusi ir ilga, it kirmėlė išsiraizgiusi apleista žemė – Atilos linija. Joje trūnija net sostinės Nikozijos oro uostas, bet garsiausioji auka – Varoša, vienas pirmųjų Viduržemio kurortų, Aja Napos protėvis. 1965 m. jos daugiaaukščiai pajūrio viešbučiai džiugino Holivudo žvaigždes – šiandien jie tuštutėliai. Žuvusį kurortą nuo turkų teskiria kariuomenės tvora, o graikams jis matosi tik per galingus nemokamus žiūronus iš specialių apžvalgos aikštelių.

Varoša nuo apžvalgos aikštelės graikų pusėje. Visa, kas tilpo į šį kadrą ir daug to, kas netilpo - prieinama tik patruliuojantiems kariškiams.

Po pagrindine tokia aikštele – muziejėlis. Ten – turkų okupuotų Kipro miestų sąrašai, vaikų piešiniai ir eilėraštukai (“Brangieji broliai, turkai mus vis kankina, mūsų namus naikina, cerkves griauna ir daro dar daug blogo”), paveikslai, maketai. Tautiniai akcentai keičiami europiniais: “Turkai niokoja Europos kultūrą”, “Šiaurė turėtų besąlygiškai susijungti su Pietų Kipru, nes Europos teisė dabar garantuoja visų lygybę”. Įtaigiame įvairiakalbiame filmuke Varošos prieškario ir dabartinius vaizdus keičia kitos Šiaurės Kipro įžymybės. Gali susidaryti įspūdį, kad visa turkų žemė dabar tokia, kaip Varoša – apleista ir niekam nereikalinga, bet vėl suklestėsianti vos ją palies graikiška ranka.

Iš tikro, aišku, taip nėra: tukrų Kipras šiandien išivystęs panašiai, kaip graikų Kipras, irgi pritraukia daug turistų – tik yra pigesnis. Ir Famagusta, be Varošos, turi dar gyvą turkišką senamiestį, iš kurio irgi galima per tvorą ar nuo paplūdimio pažiūrėti į tą aptvertą tuščią turistinį rajoną, kuriame, sakoma, dar daug metų po karo degdavo paliktos šviesos. Tačiau tas turistinis rajonas liko amžinas Kipro konflikto simbolis, ištisas prabngus, bet jau pasenęs kurortas, kuris kažin, (ar) kada bus vėl apgyvendintas.


Skaityti daugiau: Kitokia kelionė į Kiprą

 


Panmundžomas ir Imdžingakas (Korėjų frontas)

Vieta: Šiaurės ir Pietų Korėjų pasienis

Virš Pietų Korėjos nuolat tvyrančią grėsmę lengviausiai suvokiau fronte, kur prasideda Šiaurės Korėja. Ten tvyro amžina tyli įtampa – juk taikos sutartis nepasirašyta. Kapitalizmo ir demokratijos “garbės sargyba”, užėmusi tekvando pozas, nejudėdama žvelgia į Šiaurę, per žiūronus stebima Liaudies armijos kareivio. Pagal karinę drausmę, prisilaikydami aprangos “cenzūros” turistai įžygiuoja į namelį, kuriame (kartais) derasi abi Korėjos. Pusė jo – Šiaurėje, pusė – Pietuose.

Trys pietiečių sargybiniai ir mėlyni derybų nameliai, o priešais - Šiaurės Korėja. Tai Panmundžomas, garsiausia sustingusio fronto vieta. Čia vykstama tik su ekskursijomis, bet ne visos ekskursijos į demilitarizuotą zoną čia apsilanko. Turizmas ribojamas: rezervavau prieš 2 savaites ir tai norimą dieną visos vietos jau buvo užimtos. Čia - viena vos poros vietų Panmundžome, kur buvo galima fotografuoti

Demilitarizuota pasienio zona – lyg siurrealistinis absurdo teatras. Pietų Korėja čia pastatė 100 m vėliavos stiebą, šiauriečiai atsakė 160 m. Vietiniai kaimiečiai gyvena Jungtinių Tautų priežiūroje.

Bet piečiau, Imdžingako parke, suvoki, kaip viskas skausminga. Nuo specialios pakylos tarp karuselių ir monumentų pietiečiai mėgina išvysti bent lopinėlį Šiaurės Korėjos dangaus (prie pat sienos jiems patekti negalima – į Panmundžomo ekskursijas priimami tik užsienio turistai). “Geležinė uždanga” išskyrė šimtus tūkstančių šeimų – tėvus su vaikais, brolius su seserim – ir tik neseniai šiauriečiai leido kelis parodomuosius senukų susitikimus. Nepatekę tarp laimingųjų nukabinėję spygliuotą DMZ tvorą begalėmis linkėjimų, nuotraukų, eilėraščių, o šiauriečiams protėviams apeigos atliekamos pasienio altoriuje.

Spygliuota tvora, apkarstyta žinutėmis Imdžingake. Tai - ne valstybių siena, iki jos dar keli kilometrai.


Skaityti daugiau: Pietų Korėja: šalis, kurioje gimsta rytojus

 


Aprašytos vietos žemėlapyje:

Loading map...

Loading

 


Kitos skausmingos įšalusių konfliktų vietos

Žemiau aprašytose vietsoe gal subjaurota mažiau likimų, nei prieš tai buvusiose, ir tamsumas nėra toks akivaizdus, bet, žinant jų istoriją, galima pajusti slogią atmosferą.

Chor Virapas ir Araratas (Turkija/Armėnija)

Araratas yra Armėnijos vėliavoje ir yra jų tautos simbolis, tačiau patekti prie šio kalno armėnai negali. Nes jis liko Turkijoje. Kadaise aplink jį gyveno armėnai, tačiau turkai juos ištrėmė. Kadangi Armėnija ir Turkija nepalaiko diplomatinių santykių, armėnai negali keliauti į Turkiją. Todėl jie susirenka pasižiūrėti į Araratą iš artimiausios vietos, iš kur gali – Chor Virapo armėnų vienuolyno dar Armėnijoje. Iš ten matosi ir Armėnijos/Turkijos siena. O apsukrūs prekijai apgaudinėja siūlydami pirkti balandžius, kurie neva nuneš jūsų žinią į Araratą (iš tikro “parduoti” jie grįžta pas prekeivį).
Plačiau: Armėnija – amžinasis krikščionybės avangardas.

Ararato kalnas pro Chor Virapo vienuolyno mūrus

Ararato kalnas pro Chor Virapo vienuolyno mūrus. Lyguma driekiasi uždarytoji Turkijos-Armėnijos siena

Višegradas (Bosnija)

Iki Bosnijos karo (1992-1995 m.) tai buvo bosniškas miestas. Karo metu, bosniai išžudyti ir išvaryti, o dabar čia gyvena serbai. Daug bosnių grįti bijo ar nenori. Tūkstančiai kitų čia pat nužudyti – numesti nuo miesto simboliu tapusiu tilto. Atminimo lentų, paminklų tam nerasi: karas baigėsi, bet bosnių-serbų konfliktas ne, Višegradas priskirtas serbiškai Bosnijos daliai ir vieninteliai paminklai ten, bosnių liūdesiui – serbų kariams. Tačiau prieš tai pasiskaitęs, pažvelgi į miestą visai kitaip: ne tik į tiltą, bet ir į sanatoriją Vilina Vlas, kuri karo metais veikė kaip serbų “prievartavimo stovykla” (ten laikytos bosnių žmonos ir dukros), ar naujai statomą “serbišką senamiestį”, kuriame – ir Putino portretai.
Plačiau: Bosnija – trijų žavių kultūrų frontas.

Višegrade kylantis serbiškas miestelis Andričgradas su nauja cerkve (kairėje) ir garsusis tiltas (dešinėje)


Kitos įdomiausios pasaulio vietos


Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Bumo miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Kriokliai | Dykumos | Olos | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Spektakliai ir pasirodymai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Apsipirkimo vietos
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Viduramžių pilys | Užmiesčio rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai


Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs 100 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , ,