Išskleisti meniu

Kalnų Karabachas

Baisiausios įšalusių konfliktų vietos

Baisiausios įšalusių konfliktų vietos

| 0 komentarų

Karai ateina ir praeina. Deja, jie baigiasi ne visur. Yra vietų, kur frontai tiesiog įšąla amžiams, todėl sugriauti miestai negali būti atstatomi, o šeimos ir draugai pasilieka išskirti. Vietinių žmonių skausmas ten – kone begalinis.

 


Agdamas, sugriautas miestas

Vieta: Kalnų Karabachas

Agdamas – kadaise Panevėžio dydžio (~100 000 gyv.) – didžiausias pasaulyje miestas-vaiduoklis. 1993 m. jis tapo azerbaidžaniečių-armėnų konflikto įkaitu. Dauguma gyventojų buvo azerbaidžaniečiai, taigi, miestą okupavusios armėniškos Kalnų Karabacho pajėgos visus gyventojus išvijo, daugumą namų susprogdino. Tada frontas įstrigo ir Agdamą iki šiol valdo armėnai: jie neturi pakankamai žmonių Agdamo atgaivinimui, o azerbaidžaniečiams grįžti neleidžia.

Tiesa, ~3 000 armėnų įsikūrė tarp kilometrinių griuvėsių eilių. Ištaškytu gatvių asfaltu slenkantys reti jų automobiliai panėšėja į apokalipsę išgyvenusiųjų kolonijas mokslinės fantastikos filmuose.

Agdamas, didžiausias pasaulyje sunaikintas miestas. Tokie griuvėsiai tęsiasi daugybę kilometrų

Priešinga kryptimi sunkvežimis po sunkvežimio veža tankus. Taikos sutarties nėra, Azerbaidžane Karabacho klausimas panašiai skaudus, kaip Vilniaus tarpukario Lietuvoje, ir kas mėnesį fronte tebežūva po karį. “Gyvuose” Kalnų Karabacho miestuose gausu chaki spalvos uniformų: armija prilygsta 16% visų šalies žmonių.


Skaityti daugiau: Armėnija: amžinasis krikščionybės avangardas

 


Betliejus ir “Atskyrimo siena”

Vieta: Palestina

4 milijonai palestiniečių, gyvenančių žemėse, Izraelio okupuotose 1967 m., neturi net pilietybės. Izraelis vieną po kitos nusavino jų žemes, kirto jiems brangius alyvmedžius. Dauguma gyventojų pamažu suvaryti į vos 10% Šventosios žemės ploto, tankius “arabiškus miestus”. Prieš dešimtmetį tuos miestus Izraelis aptvėrė tvoromis ar milžiniškomis betoninėmis sienomis, palyginus su kuriomis Berlyno siena atrodo buvusi mažytė. Palestiniečiai gali išvykti tik su leidimais, kuriuos gauti ne taip jau lengva. Dauguma geriausių kelių okupuotoje Palestinoje faktiškai rezervuoti žydams ir turistams (palestiniečių automobilių numeriai – kitokie, tad paprasta jų neįleisti).

Vienas palestiniečiams paliktų miestų – Betliejus, Jeruzalės priemiestis, kuriame gimė Jėzus Kristus. Nepriklausomam keliautojui patekti į jį užtrunka. Nuomotą automobilį teko palikti Jeruzalėje: jau vien autonuomos agentūrą, leidžiančią lankyti Rytų Jeruzalę ir okupuotų teritorijų zonas B ir C, suradome ne iš karto, o į Betliejų (okupuotų teritorijų zoną A) važiuoti žydų nuomos agentūros neleidžia (gi arabų nuomos agentūros nedirba oro uoste).

Didžiulė žydų 'Atskyrimo siena' (arabai ją vadina 'Apartheido siena') žvelgiant iš Betliejaus. Nuotrauka sunkiai perteikia jos dydį, bet palyginkite su mikroautobusu degalinėje dešinėje. Už šios sienos atkarpos - trims religijoms šventas Rachelės kapas, paliktas žydų pusėje kaip pusiau anklavas

Todėl teko patirti tą patį, su kuo kas vakarą susiduria leidimus dirbti Jeruzalėje gavę betliejiečiai. Autobusas, pilnas juodadarbių nudriskusiomis rankomis, atvežė tik iki patikrinimo punkto, įėjimo į miestą-kalėjimą. Didžiulio it muitinė, tačiau kur kas niūresnio ir baugesnio. Nesunku buvo pasijusti, lyg kartu su bevardžiais nepažįstamais būčiau sodinamas atlikti laisvės atėmimo bausmės, arba įeinantis į aptvertą Antrojo pasaulinio karo laikų getą. Paskui nuskurusių žmogelių minią, stebimas karių nuo aukštų apžvalgos bokštų, kirtau tuščią erdvę tarp dviejų milžiniškų betoninių sienų, grūdausi prie sukamų durų iš metalo virbų, tarp kurių storesnis žmogus vos įtelpa (jos skirtos suspausti kūną, kad matytųsi, kas nešama kišenėse), galiausiai – paskutinė atkarpa ilgu tamsiu raitytu tuneliu. Grįžtant iš Betliejaus teko peršviesti savo daiktus it oro uoste, rodyti pasą nuobodžiaujančiam kariui, “lindėjusiam” mobiliajame telefone.

Dabar – taikus metas. Kai politinė valia pasikeičia, patikrinimai sustiprinami: poste kasdien pakeliui į darbą tenka laukti ir po kelias valandas, arba postas išvis uždaromas ir “atviro režimo kolonija” virsta “uždaro režimo kalėjimu”. Gaza, didžiausias Palestinos miestas, šitaip uždarytas jau daug metų.

Centrinė Betliejaus Ėdžių aikštė - vietoje, kur stovi bažnyčia priešais, gimė Jėzus Kristus. Nors buvo sausio 12 d., Kalėdų eglutė tebestovėjo, gatvės buvo apkarstytos papuošimais. Kalėdų metas čia kaip niekur ilgas, mat Kalėdas Betliejus švenčia triskart per metus: gruodžio 24 d. katalikų ir protestantų, sausio 6 d. stačiatikių, sausio 18 d. - armėnų

Kadaise Betliejus buvo krikščioniškas miestas. Neapsikentę okupacijos sąlygų ir užmezgę ryšius su piligrimais, daug krikščionių emigravo, o likusiuosius Izraelis “atskiedė” iš kitur suvarytais musulmonais. Šiandien dauguma betliejiečių išpažįsta islamą. Kai ~16:30 lankiau centrinę Ėdžių aikštę, Kristaus gimimo bažnyčia jau buvo užrakinta, užtat muedzinas iš švytinčios gretimos mečetės šaukė vidun melstis. Krikščionių Šventojoje žemėje sumažėjo tragiškai: Izraelio įsteigimo išvakarėse 1948 m., 18% palestiniečių buvo krikščionys (Betliejuje – 85%), šiandien – tik 1,5% (Betliejuje – 35%). Pasigirsta nuogąstavimų, kad švenčiausios krikščionių vietos artimiausiais dešimtmečiais virs savotiškais muziejais, reikalingais tik piligrimams ir turistams.

O ten, kur neužstoja Siena, betliejiečiai nuolat regi vis plečiamus žydų naujakurių miestelius. Juose gyvenimas geras, tenykščiai žmonės turi pilietybę ir laisvę judėti po Šventąją žemę. Nepaisant to, kad jie atsikėlė gyventi per pastaruosius dešimtmečius, kai dažna Betliejaus šeima regione praleido daugybę kartų…

Žydų naujakurių miestelis Har Homa, žvelgiant iš Betliejaus. Tokios gyvenvietės statomos ant kalnų, kas konflikte teikia privalumą prieš žemumose gyvenančius palestiniečius. Har Homa pastatyta 1991 m. ir ten jau gyvena 25 tūkstančiai žmonių. 'Už' jo statybos pasmerkimą JTO balsavo 134 šalys, 'prieš' - vos 3 (įskaitant Izraelį), bet situacijos 'ant žemės' tai nepakeitė, neigiamų pasekmių Izraeliui nesukėlė. Panašių Izraelį smerkiančių rezoliucijų JT ir jos organai beveik vienbalsiai priėmė ne vieną šimtą.


Skaityti daugiau: Šventoji žemė: Jėzus, Izraelis ir Palestina

 


Famagusta (Varoša)

Vieta: Kipras

Pilnuose Kipro kurorto Aja Napos paplūdimiuose ir baruose sunkiai galėtum suvokti, kad vos už 8 niekingų kilometrų patruliuoja Jungtinių Tautų “žydrieji šalmai”. Nuo pat 1974 m. karo jie čia skiria dvi nesutaikomas Kipro tautas: graikai pietuose, turkai šiaurėje. Kiprą padalinusi ir ilga, it kirmėlė išsiraizgiusi apleista žemė – Atilos linija. Joje trūnija net sostinės Nikozijos oro uostas, bet garsiausioji auka – Varoša, vienas pirmųjų Viduržemio kurortų, Aja Napos protėvis. 1965 m. jos daugiaaukščiai pajūrio viešbučiai džiugino Holivudo žvaigždes – šiandien jie tuštutėliai. Žuvusį kurortą nuo turkų teskiria kariuomenės tvora, o graikams jis matosi tik per galingus nemokamus žiūronus iš specialių apžvalgos aikštelių.

Varoša nuo apžvalgos aikštelės graikų pusėje. Visa, kas tilpo į šį kadrą ir daug to, kas netilpo - prieinama tik patruliuojantiems kariškiams.

Po pagrindine tokia aikštele – muziejėlis. Ten – turkų okupuotų Kipro miestų sąrašai, vaikų piešiniai ir eilėraštukai (“Brangieji broliai, turkai mus vis kankina, mūsų namus naikina, cerkves griauna ir daro dar daug blogo”), paveikslai, maketai. Tautiniai akcentai keičiami europiniais: “Turkai niokoja Europos kultūrą”, “Šiaurė turėtų besąlygiškai susijungti su Pietų Kipru, nes Europos teisė dabar garantuoja visų lygybę”. Įtaigiame įvairiakalbiame filmuke Varošos prieškario ir dabartinius vaizdus keičia kitos Šiaurės Kipro įžymybės. Gali susidaryti įspūdį, kad visa turkų žemė dabar tokia, kaip Varoša – apleista ir niekam nereikalinga, bet vėl suklestėsianti vos ją palies graikiška ranka.

Iš tikro, aišku, taip nėra: tukrų Kipras šiandien išivystęs panašiai, kaip graikų Kipras, irgi pritraukia daug turistų – tik yra pigesnis. Ir Famagusta, be Varošos, turi dar gyvą turkišką senamiestį, iš kurio irgi galima per tvorą ar nuo paplūdimio pažiūrėti į tą aptvertą tuščią turistinį rajoną, kuriame, sakoma, dar daug metų po karo degdavo paliktos šviesos. Tačiau tas turistinis rajonas liko amžinas Kipro konflikto simbolis, ištisas prabngus, bet jau pasenęs kurortas, kuris kažin, (ar) kada bus vėl apgyvendintas.


Skaityti daugiau: Kitokia kelionė į Kiprą

 


Panmundžomas ir Imdžingakas (Korėjų frontas)

Vieta: Šiaurės ir Pietų Korėjų pasienis

Virš Pietų Korėjos nuolat tvyrančią grėsmę lengviausiai suvokiau fronte, kur prasideda Šiaurės Korėja. Ten tvyro amžina tyli įtampa – juk taikos sutartis nepasirašyta. Kapitalizmo ir demokratijos “garbės sargyba”, užėmusi tekvando pozas, nejudėdama žvelgia į Šiaurę, per žiūronus stebima Liaudies armijos kareivio. Pagal karinę drausmę, prisilaikydami aprangos “cenzūros” turistai įžygiuoja į namelį, kuriame (kartais) derasi abi Korėjos. Pusė jo – Šiaurėje, pusė – Pietuose.

Trys pietiečių sargybiniai ir mėlyni derybų nameliai, o priešais - Šiaurės Korėja. Tai Panmundžomas, garsiausia sustingusio fronto vieta. Čia vykstama tik su ekskursijomis, bet ne visos ekskursijos į demilitarizuotą zoną čia apsilanko. Turizmas ribojamas: rezervavau prieš 2 savaites ir tai norimą dieną visos vietos jau buvo užimtos. Čia - viena vos poros vietų Panmundžome, kur buvo galima fotografuoti

Demilitarizuota pasienio zona – lyg siurrealistinis absurdo teatras. Pietų Korėja čia pastatė 100 m vėliavos stiebą, šiauriečiai atsakė 160 m. Vietiniai kaimiečiai gyvena Jungtinių Tautų priežiūroje.

Bet piečiau, Imdžingako parke, suvoki, kaip viskas skausminga. Nuo specialios pakylos tarp karuselių ir monumentų pietiečiai mėgina išvysti bent lopinėlį Šiaurės Korėjos dangaus (prie pat sienos jiems patekti negalima – į Panmundžomo ekskursijas priimami tik užsienio turistai). “Geležinė uždanga” išskyrė šimtus tūkstančių šeimų – tėvus su vaikais, brolius su seserim – ir tik neseniai šiauriečiai leido kelis parodomuosius senukų susitikimus. Nepatekę tarp laimingųjų nukabinėję spygliuotą DMZ tvorą begalėmis linkėjimų, nuotraukų, eilėraščių, o šiauriečiams protėviams apeigos atliekamos pasienio altoriuje.

Spygliuota tvora, apkarstyta žinutėmis Imdžingake. Tai - ne valstybių siena, iki jos dar keli kilometrai.


Skaityti daugiau: Pietų Korėja: šalis, kurioje gimsta rytojus

 


Aprašytos vietos žemėlapyje:

Loading map...

Loading

 


Kitos skausmingos įšalusių konfliktų vietos

Žemiau aprašytose vietsoe gal subjaurota mažiau likimų, nei prieš tai buvusiose, ir tamsumas nėra toks akivaizdus, bet, žinant jų istoriją, galima pajusti slogią atmosferą.

Chor Virapas ir Araratas (Turkija/Armėnija)

Araratas yra Armėnijos vėliavoje ir yra jų tautos simbolis, tačiau patekti prie šio kalno armėnai negali. Nes jis liko Turkijoje. Kadaise aplink jį gyveno armėnai, tačiau turkai juos ištrėmė. Kadangi Armėnija ir Turkija nepalaiko diplomatinių santykių, armėnai negali keliauti į Turkiją. Todėl jie susirenka pasižiūrėti į Araratą iš artimiausios vietos, iš kur gali – Chor Virapo armėnų vienuolyno dar Armėnijoje. Iš ten matosi ir Armėnijos/Turkijos siena. O apsukrūs prekijai apgaudinėja siūlydami pirkti balandžius, kurie neva nuneš jūsų žinią į Araratą (iš tikro “parduoti” jie grįžta pas prekeivį).
Plačiau: Armėnija – amžinasis krikščionybės avangardas.

Ararato kalnas pro Chor Virapo vienuolyno mūrus

Ararato kalnas pro Chor Virapo vienuolyno mūrus. Lyguma driekiasi uždarytoji Turkijos-Armėnijos siena

Višegradas (Bosnija)

Iki Bosnijos karo (1992-1995 m.) tai buvo bosniškas miestas. Karo metu, bosniai išžudyti ir išvaryti, o dabar čia gyvena serbai. Daug bosnių grįti bijo ar nenori. Tūkstančiai kitų čia pat nužudyti – numesti nuo miesto simboliu tapusiu tilto. Atminimo lentų, paminklų tam nerasi: karas baigėsi, bet bosnių-serbų konfliktas ne, Višegradas priskirtas serbiškai Bosnijos daliai ir vieninteliai paminklai ten, bosnių liūdesiui – serbų kariams. Tačiau prieš tai pasiskaitęs, pažvelgi į miestą visai kitaip: ne tik į tiltą, bet ir į sanatoriją Vilina Vlas, kuri karo metais veikė kaip serbų “prievartavimo stovykla” (ten laikytos bosnių žmonos ir dukros), ar naujai statomą “serbišką senamiestį”, kuriame – ir Putino portretai.
Plačiau: Bosnija – trijų žavių kultūrų frontas.

Višegrade kylantis serbiškas miestelis Andričgradas su nauja cerkve (kairėje) ir garsusis tiltas (dešinėje)

Srebrenicos memorialas

Srebrenicos memorialas


Kitos įdomiausios pasaulio vietos


Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Bumo miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Kriokliai | Dykumos | Olos | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Spektakliai ir pasirodymai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Apsipirkimo vietos
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Viduramžių pilys | Užmiesčio rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai


Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs 100 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , ,


Armėnija – amžinasis krikščionybės avangardas

Armėnija – amžinasis krikščionybės avangardas

| 4 komentarai

Pagalvojus apie Armėniją dabar akyse stovi kalnų vienuolynai, atlaikę dešimt-penkiolika amžių, jų meniški akmeniniai kryžiai. Ir, visai netoli – šiuolaikinių pastatų griuvėsių laukai. Pirmuosius davė krikščionybė, antruosius – žlugusi sovietinė santvarka. Lankiau visas buvusios TSRS europines šalis ir manau, kad Armėnijoje laikas įstrigo labiausiai.

Armėnų valdovai pirmieji pasaulyje pripažino Kristų ir nuo pat tų 301 m. jų tauta stovi avangarde. Ne “aukštosios mados”, bet “priešakinių mūšio linijų” prasme. Gyvendami pramaišiui su kitatikiais (pagonimis, musulmonais, ateistais) jie trėmė ir buvo tremiami, žudė ir (dažniau) buvo žudomi. Net šiandien dauguma Armėnijos sienų dėl konfliktų uždarytos. Bet per unikalią istoriją kalnų fone gimė ir daug gražių dalykų.

Bažnyčia Noravank vienuolyne.

Armėnijos kurortai: diasporos kova su sovietizmu

Daug metų iki nuvykau į Armėniją kelionėse susidurdavau su armėnais. Jų šeimai priklausė žymusis “Baron” viešbutis Alepe (Sirija), kuriame Agata Kristi parašė “Žmogžudystę rytų eksprese”. Jie vakarietiškiausio Isfahano (Iranas) rajono tikrieji šeimininkai, ypatingos jų rašto sistemos simboliais aprašinėtas bažnyčias regėjau Libane, Tbilisyje.

Armėnai – kaip ir žydai ar čigonai – plačiai pasklidusi tauta. 3 milijonai jų gyvena Armėnijoje, 5 milijonai – užsienyje. XIX a. jų kaimeliai ir kvartalai driekėsi per visus Artimuosius Rytus ligi pat Indijos – bet mažai kur armėnai sudarė daugumą, net dabartinėje Armėnijoje juos lenkė azerbaidžaniečiai, iki šiol žiūrintys į Armėniją kaip į jų žemėse įsteigtą imigrantų valstybę. Anksčiau multikultūrinė Užkaukazė per XX a. stebėtinai kristalizavosi (ir taikiai, ir karais): Armėnijoje armėnų jau 98%.

Koplyčia didingame Kaukaze, pietinėje Armėnijoje. Priklausomai nuo aukščio Armėnijoje yra ir miškų, ir stepių.

Užsienio armėnai visko nemetė, kad persikeltų į (at)gimusią skurdoką Tėvynę. Tačiau diaspora Armėnijai – kaip nafta Azerbaidžanui. Investuoja milijardus vedina jausmais, o ne pelno siekiu. Ir atkeliauti jiems liepia širdis, o ne “100 puikiausių pasaulio vietų” tipo sąrašai.

Jų pluoštams dolerių ir eurų privilioti kurortuose pastatyti modernūs užsienio tinklų viešbučiai, paslaugos ir pramogos. Štai ramus kalnų kurortas Cachkadzoras net vasarą neišjungia slidininkų keltuvų – “skrisdamas” vienu jų, skambant senoms vakarietiškoms dainoms, gerėjausi nuostabiais priekalnių vaizdais. Tyli itališka įranga sukuria kone Šveicarijos iliuziją, bet pasiekus viršutinę stotį šią tuč tuojau išsklaido langų kiaurymės gretimame name.

Piemuo gena avis - vaizdas iš Cachkadzoro keltuvo.

Armėnijoje apleistų pastatų, griuvėsių ir amžiams įstrigusių statybų – gausu kaip niekur. Ir kurortai tokių pilni: buvusių parduotuvių, gyvenamųjų ir poilsio namų, degalinių.

Kaimuose, tokiuose kaip Bžni prie Cachkadzoro, garsėjantis XI a. bažnyčia, dar liūdniau: rūdija likimo valiai paliktos volgos ir žiguliai, sovietiniai traktoriai ir autobusai. Keliais rieda panašūs. Kol nesugenda: mačiau ne vieną grupelę armėnų, šalikelėje mindžikavusią prie atidaryto “Kamaz” ar “PAZ” variklio dangčio.

Sevano ežeras – niūri Armėnijos jūra

Jūrą armėnams atstoja 940 km2 Sevano ežeras – kito kranto nematydami ten zuja laiveliai ir vandens motociklai. Yra ir paplūdimių, šalia pat jų – drėgmės pilnos sovietiškos poilsinės sudegusiomis rozetėmis. Mūsiškė buvo Sevano pusiasalyje, garsėjančiame vienuolynu (Sevanavank) ant kalno. Šis būtų puikiu švyturiu, bet šaltomis (birželį buvo ~8 laipsniai) ir mašalų pilnomis kalnų (~1900 m virš jūros lygio) naktimis ten tamsu nors į akį durk (vienuolynas neapšviestas, žibintų nėra).

Sevano įlankos paplūdymys. Aplink ežerą medžiai beveik neauga - per aukštai.

Iki Stalinas liepė nukreipti ežero vandenį laukų drėkinimui Sevano pusiasalis buvo sala. Laimė, ežeras nebuvo nusausintas tiek, kiek Aralo jūra, ir ekologinė katastrofa čia švelnesnė. Bet iš derlingomis turėjusių virsti “atkovotų žemių” naudos mažai ir Armėnija šimtakilometriniais požeminiais vamzdžiais vėl pildo ežerą. Užtruks dešimtmečius. Mūsiškio paplūdimio baras, kur vakare plyšavo rusiška muzika, jau pusiau apsemtas, kaip ir šimtai kitų postalininių pastatų.

Gražiai sutvarkytos gatvės – reti inkliuzai tarp pusiau užmūrytų daugiabučių balkonų ir dūlančių šiferio stogų. Sevano mieste tokių visai nėra, o gretimame (~30 km į šiaurę) Diližano kurorte, kur “liaudies artistai” ilsėdavosi nuo miestų šurmulio, driekiasi vos viena. Senus namus su ypatingaisiais mediniais balkonais ten iščiustė kilimų magnatas Tufenkianas iš JAV. Už 120 metrų ji vėl įsilieja į (post)sovietines realijas. Tvorų ar sienų nėra: Armėnija saugiausia Užkaukazėje, ir skurdas čia nereiškia pavojaus.

Diližano atnaujintoji gatvė.

Armėnų, kaip ir lietuvių, kryždirbystė – UNESCO paveldas. Armėnų kryžiai – chačkarai – išraižyti akmenyse. Jie tebestatomi kaip antkapiai, vestuvių proga, bažnyčių sienose išraižomi mecenetams atminti; išraižyti gausius ornamentus menininkui užtrunka mėnesį. Didžiausias pasaulyje senų chačkarų laukasNoratus kaime palei Sevano ežerą. Čia ir dūlantys šimtamečiai meno kūriniai, ir šiuolaikiniai kapai. Tarp jų ganosi avys ir karvės.

Dar piečiau aplankiau Selimo karavansarajų, kuriame kadaise stodavo šilko kelio pirkliai idant storos sienos apgintų nuo banditų.

Nauji chačkarai-antkapiai Noratus kapinėse. Paprastai chačkarai būna atsukti į vakarus.

Armėnams vanduo – labai svarbus. Miestuose, miesteliuose ir šalikelėse – tūkstančiai puošnių vandens kolonėlių, į kurias nukreipti įvairūs šaltiniai. Vanduo ten nuolat srūva, tarsi laukdamas, kol kas prisipils butelį ar atsigaivins prikišęs burną. Jo temperatūra ir skoniai – įvairūs, kai kur vanduo mineralinis. Žymiausios biuvetės – Džermuke kur galima paragauti net penkių rūšių karšto “gydomojo vandens”. Jų aplinka – stalininė sanatorija “Armėnija” – gražiai suremontuota, bet kitur vaizdas liūdnas. Ant įspūdingo skardžio – milžiniškos apleistos gydyklos, o takas prie žymiųjų Džermuko krioklių veda pro aprūdijusių mašinų pilnus sovietinius garažus.

Arenyje pakeliui į Džermuką laukia stipresni gėrimai – vynai. Ten veda kelias į Iraną, tad sunkvežimio vairuotojams alkoholis parduodamas… “Coca Cola” buteliuose.

Pavalgyti Armėnijoje galima kurortų ar pakelės kavinukėse (nebrangu), bet “prabangesnis” vakaro praleidimas – restoranai, kuriuose kiekviena šeima ar kompanija gauna atskirą kambarėlį, o patiekalai nešami paeiliui be meniu (būtina iš anksto suderėti kainą).

Tarpeklis Džermuke, į kurį teką ir žymieji kriokliai, tiesa, ne itin vandeningi.

Vienuolynų ir gamtos meilė

Labiausiai turistus Armėnijon traukia jos atokūs vienuolynai (vank). Kiekvienas jų – kelios nedidukės senutėlės kupoluotos bažnyčios, tamsios, be freskų ar mozaikų. Vieninteliai pagražinimai čia – chačkarai ir akmenyse įrėžtos aukotojų pavardės.

Tikrasis Armėnijos vienuolynų grožis – subtilioje jų “santuokoje” su aplinka. Visuomet kalnuota, bet visgi labai įvairia. Aplankiau net aštuonis religinius kompleksus, ir kiekvienas atsiskleisdavo naujai. Minėtasis Sevanavankas atveria Sevano ežero tolius, o Kečarį supa Cachkadoro slidininkų rojus.

Noravankas “lipa” į nugairintas gelsvas uolas. Gehardas tūno slėnio apačioje ir panašios uolos ten panaudotos tikėjimui: jose išskaptuota bažnyčia, net su kupolo vidumi ir skyle šviesai patekti lubose. Gošavankas driekiasi ant švelnaus šlaito palei kaimą.

Dvi iš Noravanko bažnyčių. Kaip ir daugumoje Armėnijos vienuolynų, iš celių pastatų belikę pamatai.

Chor Virapas žvelgia į plačią lygumą, už kurios – snieguotas Ararato kalnas (5 165 m). Pasakojama, kad ten po Tvano išsilaipino Nojus, o XX a. pradžios ekspedicija net aptiko Arkos liekanas. Armėnams tai jų valstybės simbolis. Neprieinamas: iš Chor Virapo puikiai matosi ir turkų pasieniečių bokštai – uždaryta siena. Karso sutartimi (1921 m.) Sovietų Sąjunga amžiams perdavė Araratą Turkijai. Prekijai žaisdami jausmais siūlo Chor Virapo piligrimams paleisti baltą balandį, kad šis nuskristų tiesiai į Araratą (iš tikro jie grįžta pas pardavėjus).

Atokiausias tarp gražiausiųjų – Tatevas, ir nors pasiekėme jį neasfaltuotu kalnų serpantinu, nuo 2010 m. per platų slėnį neša ir ilgiausias pasauyje dvipusis “lynų keltuvas” (5,7 km ilgiui pakanka vos 3 atramų).

Įtvirtintas Tatevo vienuolynas su populiariausiu Armėnijos automobiliu (žiguliais) greta.


Armėnai – krikščionys, tačiau nei katalikai, nei stačiatikiai, nei protestantai. Jų bendruomenė lėtai nutolo dar VI a. Armėnų kryžiaus kiekvienas galas dvišakas, bažnyčių “prieangis” didesnis nei pagrindinė salė, o altorius primena teatro sceną: pakeltas ir dengiamas užuolaida. Itin mėgstamos žvakutės. Suprasti vienuolynų istoriją nesudėtinga, nes diaspora dovanojo daugiakalbes lentas; įėjimas visur nemokamas.

Armėnų bažnyčios širdis nuo pat 301 m. – Ečmedzinas greta Jerevano (55 000 gyv.). Čia yra savotiškas “Mažasis Vatikanas” su centrine katedra, katoliko (“armėnų popiežius”) rūmais, muziejais, seminarija, chačkarais, masyviais vartais ir paminklais. Aplinkui stūkso ir daugiau senų bažnyčių bei VI a. apvalios Zvarnotso katedros griuvėsiai. Masteliai gana nedideli, o pastolių gausa bei sovietų išgriautos erdvės neleido pajusti Romos didybės. Kai viskas bus suremontuota gal bus kitaip.

Armėnai niekad nepamiršta priminti, kokia sena pas juos krikščionybė, bet didžiuojasi jie ir I a. po Kr. pagoniška Garni šventykla (o gal kapu), įkvėpta graikų ir romėnų, kurių imperijų pakraščiu Armėnija kadaise buvo.

Garni šventykla(?). Į ją žiūrėdamas jautiesi lyg būtum Graikijoje. Pastatą XVII a. sugriovė žemės drebėjimas, bet XX a. jis atstatytas panaudojant pusę originalių detalių (nauji akmenys specialiai kiek kitos spalvos).

Kalnų Karabache armėnai stato antrąją tėvynę

Armėnijoje sienas puošia kitokie žemėlapiai, nei mes įpratę. Kalnų Karabachas, kitur rodomas kaip Azerbaidžano dalis, priskiriamas Armėnijai. Šį kraštą armėnai užkariavo 1991-1994 m. Formaliai tai – nepriklausoma valstybė (kurios niekas nepripažįsta), bet vieno langelio muitinė (net ne tiksliai ant Karabacho-Armėnijos sienos) atrodo lyg parodomasis formalumas: abiejose jos pusėse atsiskaitoma Armėnijos dramais, vienodi automobilių numeriai.

Karabachas (armėniškai – Arcachas) – keistas kraštas. Amerikos armėnai čia liete lieja pinigus, tad muziejai gražūs, parkų žolė nupjauta ir bažnyčios naktimis apšviestos. “Asfaltavimo mecenetus” atmena specialūs kelio ženklai, o virš sostinės Stepanakerto (az. Chankendis, 50 000 gyv.) iškilęs įstabus naujas parlamentas.

Kalnų Karabacho parlamento kupolas imituoja armėnų bažnyčią, turbūt gajausią tautos simbolį. Greta - elitinis viešbutis Armėnija.

Bet net šie doleriai nepajėgūs užmaskuoti praeities. Dar ~1990 m. Respublikos valdomuose kraštuose gyveno ~500 000 žmonių, dauguma – azerbaidžaniečiai. Po karo liko vos ~150 000 – armėnų mažuma, kurią ir gynė 1991 m. invazija. Armėnų dabar – 99,75% ir tai vienas etniškai gryniausių pasaulio kraštų.

Visi azerbaidžaniečiai išvaryti (kartu su Armėnijos azerbaidžaniečiais jų buvo 800 000), jų kaimai ir miesteliai šiandien – griuvėsių laukai. Armėniškoje istorijos knygoje akcentuojami 400 000 armėnų, kuriuos išvijo iš likusios Azerbaidžano dalies. Taip irgi buvo, o iš viso Užkaukazėje dėl etninių valymų namų jau neteko kas dešimtas.

Šušoje (arm. Šušyje) dar prieš 30 metų vyravo musulmonai azerbaidžaniečiai, tada istorinėse miestelio gatvėse šurmuliavo ~15 000 žmonių. Dabar bėra 4 000, virš bestogių musulmonų rajono namų styro apgriuvę puošnūs XIX a. minaretai, ištisos daugiabučių laiptinės apleistos.

Šušos azerbaidžaniečių rajono liekanos. Mečečių armėnai specialiai negriovė: pasaulio musulmonų pykčio niekas nenori užsitraukti. Bet nebėra kam jų lankyti.

Šušiečiai nuo savo kalno gali regėti aplinkinius be galo didingus slėnius, o per karą iš čia buvo apšaudomas armėniškas Stepanakertas – todėl Šušos užėmimas 1992 m. gegužės 9 d. suteikė naują prasmę sovietinei Pergalės dienai. To mūšio žaizdų miestelis neišsilaižė ir net dažnas gyvenamas balkonas suodinas nuo artilerijos sviedinių gaisrų.

Vieną Šušos daugiabutį darbininkai remontavo. Amerikos armėnų lėšomis jis priglaus Sirijos armėnus, įpūsiančius gyvybės į Karabache kuriamą antrąją Armėniją.

Kažin, ar jų užteks. Agdamas – kadaise Panevėžio dydžio (~100 000 gyv.) – didžiausias pasaulyje miestas-vaiduoklis. Tiesa, ~3 000 armėnų įsikūrė tarp kilometrinių griuvėsių eilių. Ištaškytu gatvių asfaltu slenkantys reti jų automobiliai panėšėja į apokalipsę išgyvenusiųjų kolonijas mokslinės fantastikos filmuose.

Sugriuvęs sovietinis pastatas Karabache. Suodžiai rodo buvus gaisrą, veikiausiai karo metais. Tačiau Armėnijoje yra ir daug panašių taikiai apleistų namų. Prisiminus 1988 m. Spitako žemės drebėjimą, kai dėl išvogto cemento daug sovietinių namų griuvo, palaidodami tūkstančius, nekeista, kad ano laikmečio statyba nevertinama.

Priešinga kryptimi sunkvežimis po sunkvežimio veža tankus. Taikos sutarties nėra, Azerbaidžane Karabacho klausimas panašiai skaudus, kaip Vilniaus tarpukario Lietuvoje, ir kas mėnesį fronte tebežūva po karį. Arcacho miestuose gausu chaki spalvos uniformų: armija prilygsta 16% visų šalies žmonių.

Jerevanas: Stalininė sostinė virsta vakarietiška

Jerevanas ne tik Armėnijos sostinė – tai ir milijoninis didmiestis, glaudžiantis per trečdalį šalies žmonių. Jį faktiškai pastatė sovietai, nes 1922 m. Tarybinės Armėnijos žemės buvo visiškai kaimiškos (armėnų didmiesčiai liko Turkijoje). Prieš šimtą metų Vilnius buvo didesnis už Jerevaną penkis kartus, o šiandien jau Jerevanas dusyk lenkia Lietuvos sostinę.

Jerevano širdis – apvali stalininė Respublikos aikštė, žavinti vienodo stiliaus pastatais ir vakare trykštančiais spalvingais “šokančiais fontanais”. Geležinis Leninas nuverstas (krito visi bolševikai nearmėnai), bet ant vyriausybės pastato tebekaba kūjis su pjautuvu, liudijantys unikalų armėnų požiūrį: nusipirktoje knygoje apie Armėnijos istoriją sovietmetis įvardijamas ne kaip okupacija, bet kaip “Antroji Respublika”. O dabartinė “Trečioji Respublika” kartu su Rusija, Baltarusija bei Kazachija kuria Eurazijos Sąjungą. Kitose NVS šalyse prorusiškumo paprastai tiek, kiek ten gyvena rusakalbių, o Armėnija – vienintelė “į Rytus žvelgianti” nesurusėjusi šalis. Rusų ten – tik 0,5% (mažiausiai buvusioje SSRS) ir net sovietinių kartų armėnai sunkokai kalba rusiškai.

Fontanų šou Jerevano Respublikos aikštėje. Tiesa, vėlų vakarą Jerevano pastatų apšvietimas ir net gatvių žibintai išjungiami.

To šaknys gilios. Dar XIX a. rusai pasiekė populiarumo tarp armėnų, taip siekdami atplėšti šias žemes nuo Osmanų Imperijos. Vengdama sukilimo ši Pirmojo pasaulinio karo metais įvykdė “nelojalios armėnų tautos” masinę tremtį toliau nuo fronto su Rusija. ~1 mln. persekiojimų neišgyveno – tai Jerevane atmena Genocido memorialas. Rusiškoji Armėnija vėl atrodė kaip išsigelbėjimas. O ir pats sovietizmas Armėnijoje nebuvo toks antiarmėniškas; į šalį masiškai nesiųsti gyventi rusai naujakuriai, kaip į Pabaltijį, per sovietmetį armėnų procentas ten tik pakilo. Prisiminęs Armėnijos miestelių vaizdus dar geriau supratau sovietinę nostalgiją: modernių naujovių po 1990 m. ten atėjo stulbinamai mažai, užtat, turbūt, dauguma dabartinių griuvenų “prie ruso gyvavo”.

Kaip ten bebūtų, šiandieninis Jerevanas tiek pat vakarietiškas kiek ir rusiškas. Diasporos nuopelnas. Tokių žmonių kaip Kafesdžianas, įspūdingą 112 m. sovietinę laiptų kaskadą pavertęs modernaus meno muziejumi po atviru dangumi. Mažiau kūrybiškas investicijas daro ir nearmėnai – senus namus pakeitusį pėsčiųjų Šiaurės prospektą, sukoncentravusį prabangius Vakarų prekės ženklus, vystė ir lietuviai.

Jerevano laiptų kaskada - Kafesdžiano modernaus meno muziejus. Kaskada iš tolo matosi tiesios gatvės gale. Tokios urbanistinės perspektyvos, kai pastatai mieste išdėlioti ne šiaip sau, priminė Paryžių.

Jerevano atmosfera kardinaliai skiriasi nuo provincijos, čia tuntai jaunų žmonių ir grupelės turistų, o kavinėse net rodė Pasaulio futbolo čempionatą, nors Armėnija jame ir nedalyvavo (miesteliuose barai per svarbias varžybas sukdavo muzikinius klipus).

Armėnijoje sužavėjo autentiška visa ko dermė

Armėnų žemėse turbūt nėra pasaulio stebuklų. Bažnytėlės mažos (tiek pakako kažkada negausioms armėnų bendruomenėms), kalnai didingi (bet būna ir didingesnių), o sugriauti miestai pernelyg skaudūs, kad būtų įtraukiami į įdomiausių pasaulio vietų sąrašus. Tačiau visa ko dermė savaip traukia. Svarbiausia, kad tai tikrai autentiška šalis, kurioje gali pasinerti į konkrečią vieną civilizaciją, jos kultūrą, tikėjimą, gamtą ir istoriją. Šiais globalizacijos laikais vien tai kultūrinėje Europoje jau tapo savotišku stebuklu.

Verti dėmesio Armėnijos ir Kalnų Karabacho turistiniai objektai.

Visi straipsniai iš kelionių po Užkaukazę

ĮŽANGA: Užkaukazė – Artima, bet žavingai svetima
1. Azerbaidžanas – Liepsnojanti naftos tėvynė (keliauta 2010 m.)
2. Gruzijos svajonės pabaiga? (keliauta 2012 m.)
3. Armėnija – Amžinasis krikščionybės avangardas (keliauta 2014 m.)

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,