Pasaulyje yra vietų, kurios iš pirmo žvilgsnio visai netinkamos žmonių gyvenimui, bet ten vis tiek stovi miestai, kaimai. Gamta ten tokia atšiauri – karščiai, šalčiai, vėjai, tamsa – kad gyventojams tenka pristaikyti. Todėl gyvenimo būdas ten – kitoks nei kitur ir daug ko iš to, ką laikome esant savaime suprantamu, ten nėra.
Vieniems šios vietos gali atrodyti labai nejaukios (“tikrai taip negyvenčiau”), kitiems – labai romantiškos. Man jas aplankyti buvo labai įdomu. Jos puikus pavyzdys, kad net ir prie ypatingiausios aplinkos galima prisitaikyti.
Australijos autbeko atokumas
Vieta: Australija
Australija milžiniška šalis, bet visi didmiesčiai stovi pakrantėse. Žemyno vidurys, vadinamas Autbeku (dykyne) – beveik visai tuščias. Jo plotas didesnis už Europos Sąjungos, o gyventojų tose dykose žemėse – mažiau nei vienas milijonas. Vasaros dienomis karščiai ten – nežmoniški, be to dienomis pilna (kaip niekad tinka tas žodis) musių. Ten jos kaip niekur įkyrios: joms patinka visi žmogiški skysčiai ir gleivės, todėl lenda į nosį, burną, akis. Aborigenai, būna, net apanka nuo jų atneštos trachomos. Išlipus iš automobilio ramybė tetrukdavo keletą sekundžių – paskui ant manęs jau nuolat tupėdavo bent po keliolika vabzdžių. Vieni turistai jas nepakančiai vaiko, kiti dengiasi veidus tinklais. Vietiniai išmokę nereaguoti. Didžiausia problema, kurią jiems reikia įveikti – didžiuliai atstumai.
Autbeko miestelyje Kuber Pedyje vengdami klimato ekscesų daug žmonių gyvena po žeme. Čia - požeminės katalikų bažnyčios vidus.
Autbeko ekonominis variklis yra milžiniški 100-150 metų skaičiuojantys ūkiai, vadinami galvijų stotimis (cattle station). Didžiausio Australijos Autbeko ūkio plotas – kaip visos Vilniaus apskrities!
Gyvuliai skersti išvežami vilkikais su trimis ar keturiomis priekabomis, vadinamais “kelių traukiniais”. Prireikus kone sulaukėjusius jaučius parduoti, bandą tenka rinkti savaites – su motociklais, visureigiais, sraigtasparniais (miestelių knygynai pardavinėja ir aviacinį kurą). Tikslaus nuosavų galvijų skaičiaus, turbūt, nežino nė vienas: štai kelios karvės, kažin kaip įveikusios spygliuotą tvorą, gulėjo nutrenktos ant kelio, kitos žindė jauniklius, kurių už kokių 40 km nuo kelio stovinčioje “fermos bazėje” gyvenantis šeimininkas dar ilgai nepamatys.
Autbeko miestelio vakarinio šou vedėjas groja kantri muziką užsilipęs ant ramaus jaučio.
Žemės ten tokios bergždžios, kad tik šitokių plotų pakanka bandai pramisti. Ir tai didžiosios sausros nusėja pievas šimtais galvijų kūnų. Kiekvienas gyvulininkas turi mokėti “apgauti gamtą”. Vieni supila tvenkinius iš Didžiojo artezinio baseino, 3 km gylyje besidriekiančio po dauguma Kvinslando žemių (be jo nebūtų Australijos gyvulininkystės). Kiti, kaip XX a. pradžios gyvulininkystės legenda seras Sidnis Kidmanas [Sidney Kidman], prisperka fermų skirtinguose Australijos pakraščiuose ir, gamtai smogus vienur, išgena gyvulius šimtus ar tūkstančius kilometrų į šalį (iki šiol kartais net mėnesių mėnesius veda pėsčiomis).
Tokie malūnai, gręžiantys požeminį vandenį - nuolatinis vaizdas Kvinslando Autbeke ir pergalės prieš nesvetingą gamtą simbolis. Virš pat Didžiojo artezinio baseino jie net nebūtini: spaudimas jame toks, kad vos išgręžus skylę tūkstantmečius po žeme glūdėjęs vanduo pats pakyla į paviršių.
Autbeko miestai turi vos po kelis šimtus ir tūkstančius gyventojų, bet ir tokie jie – artimiausias “metropolis” pakelės namų šeimininkams, dykumų kaimų aborigenams, galvijų stočių “bernams ir mergoms”, dėl didelių atstumų gyvenantiems darbovietėse.
Kad nebūtų nuo civilizacijos atskirti net tie, kam “sulakstyti” į miestą ir atgal nė dienos nepakaktų, Autbeko miestai pasitelkė išradingumą.
Autbeko moksleivius “didžiausiose pasaulio klasėse” (iki 1 000 000 kv. km) moko “eterio mokyklos”. Anksčiau radiju, dabar internetine programa, kurios Windows “lange” moksleiviai mato ir girdi mokytoją, o mokytojas – moksleivius. Kai kuriems Autbeko vaikams artimiausias bendraamžis gyvena už 200 ar 500 km, o jį sutinka tik per kelis kasmečius klasės susitikimus.
Čia filmuojami 'eterio mokyklos' mokytojai. Ši įstaiga dalį finansavimo gauna iš bilietų turistams, kuriems pasakoja apie savo keistą kasdienybę.
“Greitoji pagalba” Autbeke – Karališkoji skraidančių daktarų tarnyba, Australijos pasididžiavimas. Jos muziejuje ekrane rodomi per 60 po šalį pabirusių lėktuvų: į iškvietimus reaguojama per 2 val., karts nuo karto kiekviename kaimelyje išsilaipina šeimos gydytojai, atokioms šeimoms išdalijamos “vaisų dėžutės” su šimtais numeruotų receptinių vaistų rūšių. Atėjus ligai ar nelaimei, telefonu išgirdęs simptomus, daktaras pasako reikiamą numerį. Juk nors aerodromų daktarams – daug (pagrindiniai keliai vietomis virsta pakilimo takais), ne visur saugu tūpti naktimis. Net automobilių keliai iki atokių kaimų ir “galvijų stočių” būna, dėl oro sąlygų tampa nebepravažiuojami.
Karališkosios skraidančių daktarų tarnybos lėktuvo vidus. Galima gabenti ir ligonius, ir naujagimius.
Didžiausias viso Autbeko miestas Alis Springsas turi vos 28 000 žmonių – tarp Telšių ir Visagino. Bet pripratus prie Autbeko ir tas vienaukščių namų rinkinys pasirodė tikras didmiestis, kokio nematėme jau 1532 km (nuo pat Adelaidės pietuose) ir neplanavome regėti dar 2500 km iki rytinės pakrantės. Jame yra net visą parą veikiančios parduotuvėlė ir skalbykla!
Skaityti daugiau:
Pietų Australija: žavių atradimų žemė
Šiaurės Australija: seniausiasis-naujausiasis pasaulis
Kvinslandas: Australijos dvasia
Gilios Svalbardo poliarinės naktys
Vieta: Svalbardas (Norvegijos valda)
Svalbardas – dažniausias pavadinimas kiekviename sąraše “Šiauriausi pasaulyje”. Šiame vos 2600 gyventojų turinčiame salyne – šiauriausias miestelis, šiauriausias muziejus, šiauriausias viešbutis, aukštoji mokykla, ligoninė, paštas, bankomatas… Ir šiauriausias pasaulyje keleivinis oro uostas – jo dėka Svalbardas yra artimiausia ašigaliui vieta, į kurią dar galima nuvykti be ekspedicijos. Epitetas “šiauriausias” nėra tik žodis. Tai – ištisa atmosfera. Kiekviena tų įstaigų, kiekvienas vietos žmogus visa savo esybe prisitaikę prie Šiaurės.
Svalbardas – Norvegijos valda, bet ne Norvegija. Į jį turi teisių 42 valstybės (tarp jų – Lietuva), o rusai net pastatę savo gyvenvietes. Karingiausias pretenzijas į salyną reiškia pati Gamta: už miestelio ribų išeiti leidžiama tik nešinam šautuvu, nes gali užpulti baltieji lokiai.
Tokiuose ekstremaliuose planetos toliuose gyvenimo ritmas visai iškreiptas. Net liepą termometras retai rodo daugiau +7. Keturis vasaros mėnesius saulė nenusileidžia, o žiemomis tiek pat ilgai neaušta. Keliaudamas į Svalbardą pasirenki, ar jį nori pamatyti šviesiai, ar tamsiai.
Poliarinė naktis ir pūga Svalbardo sostinėje Longjyrbiene. Ją sunku nufotografuoti - reikia pajusti
Mes nusprendėme išjausti poliarinę naktį. Kalėdas, kurios čia, amžinojo įšalo žemėje, visuomet snieguotos, bet niekuomet baltos. Ten, kur pustomas snaiges apšviečia reti miestelio žibintai jos – gelsvos, kur žiba vien mėnulio pilnatis – pilkšvos, o kai danguje suplevena šiaurės pašvaistės – stebuklingai spalvotos.
Kituose šiaurės kraštuose poliarinė naktis tik šitaip vadinasi, mat apie vidudienį vis tiek tampa šviesiau. Saulė priartėja prie horizonto, dangus valandai-dviems pravaiskėja – įmanoma net be elektros skaityti. Paskui vėl sutemsta. Bet Svalbardo sostinėje Longjyrbiene gamta šitaip nebeapgaudinėja. Gruodžio pabaigoje ten tamsu nors į akį durk kiaurą parą. Mat miestelis plyti net 78 laipsniai šiaurės platumos. Palyginimui Oslas yra ties 59 laipsniais, Vilnius – ties 54. Svalbardas yra tiek pat šiauriau nuo Lietuvos, kiek Lietuva – šiauriau karštųjų Egipto kurortų.
Lėktuvas gruodžio 26 d. vidurdienį blaškomas vėjo leidžiasi Trumsėje, kur išlaipins daugumą keleivių prieš tęsdamas skrydį į Svalbardą. Trumsėje - irgi poliarinė naktis, bet daug šviesesnė. Nuo Trumsės į Longjyrbieną dar laukia toks atstumas 'gaubliu aukštyn', kaip nuo Krymo iki Vilniaus
Longjyrbiene gyventojų – maždaug 2000. Iš viso Svalbarde – 2600. O salyno plotas – kaip Lietuvos. Dėl rečiausiai gyvenamos šalies statuso jis konkuruoja su Grenlandija. Čia, kaip ir Antarktidoje, išvis gyventų tik mokslininkai – jei ne anglis. Būtent šachtininkams XX a. pradžioje įkurtas Longjyrbienas ir Svalbardo kaimai. Užeidamas į viešuosius pastatus Svalbarde privalai nusiauti – ši tradicija liko nuo kasybos dienų, kai visa kas lauke būdavo padengta suodžiais, bet ir neprinešti sniego ji padeda.
Kitas vietines keistenybes norvegų valdžia pamažu naikino mėgindama paversti “privačią kasybos gyvenvietę” tiesiog labai atšiauriu miesteliu. Prieš porą dešimtmečių Longjyrbiene visus viešuosius klausimus tvarkė “Didžioji norvegų Špicbergeno anglies kompanija” (net leido savo valiutą).
Žmogus nusiauna viešbučio prieangyje. Batus palikti ant specialių lentynų tenka ir muziejuje, bažnyčioje, valdžios įstaigose
Iki pat 1920 m. Svalbardas oficialiai buvo niekieno žemė – tai paskutinis žmonijos įsisavintas pasaulio kraštas prieš “Didžiųjų užkariavimų” eros saulėlydį.
Svalbardas yra šiauriausia žemė, turinti nuolatinių gyventojų. Bet retas čia pasilieka nuo mažens iki senatvės. Vidutiniškai norvegai Svalbarde praleidžia šešerius metus, kitataučiai – ketverius. Vos ketvirtis svalbardiečių salyne gyvena dešimtmetį ir daugiau. Ne kiekvienas išvis psichologiškai pakelia buvimą čia: mums pasakojo apie dirbti atvykusią mokytoją, kuri, vos išlipusi iš lėktuvo į naktinę Longjyrbieno pūgą, apsisprendė tuoj pat skristi atgal į Norvegiją.
Svalbarde negimstama ir beveik nemirštama: nėščiosios devintąjį mėnesį praleidžia žemyne, sunkūs ligoniai irgi skraidinami tenai. Jei kas Svalbarde ir išleidžia paskutinį kvapą, jo kūnas vis tiek amžinojo poilsio skraidinamas svetur. Nes baltų kryžių kapinaitės vienos Longjyrbieną supančių kalvų papėdėje neveikia dar nuo 1950 m. – kažkam pasirodė nenormalu laidoti ten, kur lavonai dėl įšalo nepūva.
Vienas iš 44 vienodų Longjyrbieno kapinačių kryžių, apšviestas mano žibintuvėliu. Poliarinę naktį bandydamas įskaityti epitafijas jaučiausi panašiai kaip Bleiro raganos filme. Dauguma palaidotųjų iš 1920 m., kai šachtoje įvyko nelaimė, ir 1918 m., kai siautė ispaniškasis gripas
Čia – paskutinis žmonijos forpostas prieš dykas užšalusias arktines jūras, ir gamta neleidžia to pamiršti. Štai klampodamas per gilų šalikelės sniegą nuo vieno pastato prie kito, pakeliui sutikau du šiaurinius elnius (miestelyje!), mėginančius kanopomis pradaužyti įšalą ir rasti ten užsilikusios žolytės. Tarsi Dievas čia būtų sukryžminęs stebuklinę pasaką su tamsia distopija.
Beje, tiems, kurie apsisprendė likti Svalbarde, pats klimatas visai priimtinas: keista buvo matyti, kad vietinis restoranas turi ir… užsnigtus staliukus lauke. Taip, viduržiemis. Bet viduržiemis Longjyrbiene nėra toks tragiškai šaltas, kaip atrodytų pažiūrėjus į žemėlapį. Termometrų stulpeliai krenta iki beveik pastovaus -18, o visų laikų šalčio rekordas – nedaug baisesnis, nei Lietuvoje (-46, o pas mus -40). Viską lemia jūrinis klimatas ir šiltoji Golfo srovė. Jeigu ne ji, turbūt net didžiausi anglies telkiniai nebūtų verti brangiai ištveriamos žvarbos. Juk pietų pusrutulyje, kur šių klimato veiksnių nėra, būtent 78 platumoje užfiksuotas pasaulinis šalčio rekordas: -89 (vidutiniškai ten vasaromis būna -37, žiemomis -67).
Kalėdoms papuošta apie 12 val. dienos atgijusi centrinė Longjyrbieno gatvė
Skaityti daugiau:
Svalbardas: šiauriausias žmonijos forpostas
Patagonijos vėjai
Vieta: Čilė ir Argentina
Vėjas. Tai labiausiai įstrigęs atmintin dalykas Čilės Patagonijoje. Kai lankiau tą piečiausią gyvenamą planetos žemę, mane blaškė 50-100 km/h gūsiai, ir tai ten – norma.
Kai žymiame Torres Del Paine nacionaliniame parke plaukėme pažiūrėti ledynų, prieš baisų vėją nukreiptas laivelis beveik stovėjo vietoje, nors varikliai veikė visu pajėgumu. Nieko keisto: Patagonijos vėjas siūbuodavo net didelį išsinuomotą pikapą, eiti prieš jį atviroje vietoje reikalaudavo pastangų, o videokameros, kuria filmavau, juostoje beveik neįsirašė garsas (į mikrofoną pūtęs vėjas jį “sunaikino”).
Ši iškaba pakabinta tiesiai - tiesiog ją nuolat pučia galingas Patagonijos vėjas. Palinkę ir stulpai, ženklai.
Šitokie vėjai ten todėl, kad tose platumose aplink visą žemės rutulį nėra jokio kito žemyno – tik Pietų Amerika, tik Patagonija. Platumas nuo 40 iki 50 laipsnių jūreiviai praminė “riaumojančiomis” (jose dar plyti Tasmanija, Naujoji Zelandija), o nuo 50 iki 60, kur plyti Patagonijos pietūs – “tūžmingomis” (be Patagonijos ten – tik menkos salelės).
Žmonėms teko prisitaikyti. Šiukšliadėžių Patagonijos miestuose nėra – vietoje jų iškastos šiukšlių duobės. Tačiau galingi vėjai vis viena ištraukia plastikinius maišelius bei popierius, blaško juos tiesiomis plačiomis gatvėmis. Net Punta Arenasas – piečiausias pasaulio miestas, turintis virš 100 tūkst. gyventojų – su savo nedideliais pastatais atrodo it koks avanpostas nematomame žmonijos kare su gamta.
Tiesa, Patagoniją supantys vandenynai kartu ir švelnina klimatą. Žiemomis temperatūra Punta Arenase krenta vidutiniškai tik iki +1 dieną, vasaromis kyla iki +14. Kur neužpūsdavo vėjas tai atrodė pakenčiama, bet parduotuvių, restoranų ar viešbučių šeimininkai, tikriausiai persikėlę kur nors iš šiltų Santiago apylinkių, radiatorius pleškindavo taip, tarsi už langų siaustų pūgos.
Skaityti daugiau:
Čilės Patagonija: vėjuotas didus pasaulio užkampis, Argentinos Patagonija: ledynai, Andai, vandenynai
Andų plynaukštės aukštis
Vieta: Peru ir Bolivija
Tokiuose aukščiuose, į kuriuos kitur teįkopia alpinistai (3300-5100 m), Peru jau daugybę amžių stovi miestai, keliai ir net vyksta laivyba.
Važiuojant į tas Andų aukštumas, vadinamas plynaukšte (altiplano) nuo Peru pakrantės, palei Carretera Interoceanica kelio serpantinus rodė vis didesnį ir didesnį aukštį. Rekordas buvo 4528 m. Beveik toks pat aukštis, kokiame atsidurtum užkopęs į Monblaną – aukščiausią Alpių viršūnę. Persivertę per priešakinę Andų juostą truputį nusileidome ir pasiekėme aukščiausią ežerą, kuriame dar vyksta laivyba: Titikaką 3800 m virš jūros lygio.
Susivokti, kokiame aukštyje atsidūriau, buvo sunku, mat ten – plynaukštė plati. Plačios lygios pievos, aplinkui – bukos “kalvos”, iš tikro siekiančios 5 km ir daugiau. Kažkur tarp jų – aukščiausia pasaulio gyvenvietė La Rinkonada [La Rinconada] (5100 m).
Arekipos miestas pakeliui į Plynaukštę.
Dar ekstremaliau buvo keliauti po Boliviją – kur 11 dienų gyvenome aukščiausiame pasaulio didmiestyje La Paze, kurio skirtingų rajonų aukštis varijuoja nuo ~3200 m iki ~4100 m ir temperatūra tuo pat metu juose skiriasi 6 laipsniais. Nakvojome ir 4090 m Potosyje, ir net 4300 m prie Ujūnio druskožemių.
Tokiuose aukščiuose kalnų liga – beveik garantuota. Aš, nors pakeliui aklimatizavausi, vis tiek „susilaukiau“ lengvos jos formos: galvos skausmas, greitas nuovargis, oro trūkumas, rankų tirpimas ir pan. Truko kelias dienas – paskui organizmas prisitaikė, vaistų neprireikė. Bet ne viskas visiems susitvarko: lipti į kalną vis tiek liko sunkiau, nei žemumose, o naktimis, būdavo, nubusdavau ir negalėdavau užmigti – atrodė, kad dūstu. Miego apnėja – nors šiaip problemų su miegu neturiu visiškai, užmiegu ir kai karšta, ir kai šalta, ir prie garso, šviesos. Užtat užmigus laukdavo ryškesni nei kur kitur sapnai… Man tai pasireiškė tik aukščiuose, didesniuose nei 4000 m – taigi, La Paze miegodavau normaliai. Bet mano žmona ir La Paze naktimis dusdavo – ir tik mažesniame nei ~3000 m aukštyje miegodavo kietai. Žmonai pasireiškė ir daugiau problemų: širdies skausmas, ypač fizinio aktyvumo metu, silpnumas, supergreitas nuovargis. Ir tos problemos nyko tik labai iš lėto, pavartojus vaistų (vitamino B), o galutinai niekad nepraėjo. Tad džiaugdamasis La Pazo panoramomis vis sulaukdavau klausimo „Kada važiuosim žemyn?“. Aišku, būna ir daug blogiau: plaučių edema, smegenų edema. Šios “ignoruojamos” gali pasibaigti mirtimi – tiesa, tai pavojingiausia alpinistams, o La Paze medicinos pagalba, papildomas deguonis visada šalia.
Aistei teko prašyto papildomo deguonies
Aklimatizacija (aukščio – ypač nakvynės – kėlimas iš lėto, o ne skrydis į La Pazą iš karto) padeda, bet ne visiems ir ne vienodai. Net jei pokyčio nejauti, jis tikrai yra: šiaip jau nesu sportiškas Isla del Sol salos kalnuotame take tarp Saulės šventyklos ir Jumanio ėjau tolyn tada, kai visi kiti lekuodami sustingo vietoje. Nes aš Bolivijos aukščiuose jau leidau trečiąją savaitę, o bendražygiai atvykę neseniai… O juk tas takas – 3900 m, nes Isla del Sol sala plyti aukščiausiame pasaulyje dideliame ežere – Titikakoje.
La Pazo panorama
Andų pluynaukštė vienija dvi labai skirtingas epochas. Joje – inkų ir senesnių indėnų imperijų miestai. Jų gyventojai galėjo pramisti tik titaniškomis pastangomis pavertę aukštųjų kalnų šlaitus mūrinėmis žemdirbystės terasomis. Ano meto inžinerijos stebuklai – apleisti miestai, tokie kaip Maču Pikču ar Pisakas – iki šiol stebina turistus: ir kaip indėnai gebėjo gyventi šitaip aukštai?
Geba žmonės ir dabar, nors jau lanko nebe pagoniškas šventyklas, o puošnias bažnyčias, pastatytas ispanų valdžios laikais. Kai kurios tradicijos liko iš tų laikų, pavyzdžiui, kokos lapai: Lietuvoje jie nelegalūs, o ten, sakoma, padeda organizmui “atlaikyti” gyvenimą tokiuose aukščiuose. Prisitaikę ir žmonių organizmai: todėl vietiniai tokių bėdų, kaip atvykėliai, nepatiria. FIFA vienu metu draudė rengti tarptautines futbolo varžybas daugumoje Andų stadionų: mat aukštis suteikdavo vietos komandoms neabejotiną pranašumą prieš atvykėlius.
Peizažas aplink Ujūnį
Skaityti daugiau:
Peru: Inkų imperijos širdis
Sacharos kaimų atokumas
Vieta: Sahelio šalys
Iš begalinės Sacharos dykumos šen bei ten kyšo karštų vėjų nugairinti miesteliai: dabar it laike sustingę kaimai, o kažkada – svarbūs “kupranugarių karavanų uostai” kur prekėmis mainydavosi dykumų pirkliai, o dažname name gyvendavo “atsakymus į visus klausimus” žinodavę išminčiai.
Uadano griuvėsiai
Vienas garsiausių prekybinių miestų – Šingetis, 523 km nuo Mauritanijos sostinės Nuakšoto. Ten pasijunti it bibliniais laikais. Griūvančius namus pamažu ryja vėjo pustomos milžiniškos kopos, smėlis padengęs visas gatves. Bet gyvenimas laikosi: dalis namų neapleista, iš tvirtovės bokštą primenančio minareto skamba musulmoniškas šauksmas maldai ir susirinkę miestelėnai (tik vyrai) puola ant kelių. Simboliškai nusiavę batus, nors mečetės grindis irgi padengęs storas smėlio sluoksnis.
Šingečio gatvė
Dar 125 km nuo Šingečio – Uadanas, kurią turistai pasiekia dar rečiau. Jis jau visai virtęs griuvėsiais: senamiestis apleistas dar XIX a. Atvykome iš Nuakšoto saulei besileidžiant, mistiškoje prieblandoje pasivaikščiojome, kol visai užslinko sutemos. Mečetė it tvirtovė. Šulinys, iš kurio, miesteliui atsidūrus priešiškų dykumų genčių apsuptyje, miestelėnai semdavosi vandenį. Siauros gatvelės, kuriomis prekes nešdavo tik asilais – kupranugarius pririšdavo už vartų. Mauritanijoje kupranugaris būdavo “tarpmiestinis traukinys”, o asilas – miesto automobilis. Interneto nėra.
Uadano miestelio vartai. Prie jų būriuojasi privalomi gidai – nežinau, ar kiekvienas bent kas antrą dieną gauna po kokį turistą
Visame Uadano senamiestyje tuo metu buvome vieninteliai turistai. “Kai kuriom dienom atvažiuoja keliolika turistų, kai kuriom – tik keli” – mums pasakojo. O griuvėsiai ne tik kad įrašyti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą – jie pranoksta daugybę tų, kur turistai grūdasi miniomis. Vien atmosfera ko verta! Pasaulyje daug romėnų ar graikų griuvėsių, majų ar inkų – bet tik retas keliautojas yra aplankęs Sacharos kupranugarių uostamiesčius. Jie visi šitaip toli nuo visko!
Uadano mečetės griuvėsiai
Ir Uadanas – dar nepaskutinis Mauritanijos kupranugarių uostamiestis. Dar gal 300-400 km į pietryčius per nuogą dykumą yra Tišitas. Dar 300 km už jo – Ualatas. Dvi dienos kelio nuo Nuakšoto. Net vienintelės angliškus turus organizuojančios Mauritanijos turizmo agentūros įkūrėjas sakė niekada ten nebuvęs ir turistų nevežęs. Vienas turistas lyg ir norėjo, bet persigalvojo. Mums irgi tąkart buvo per toli.
Uadanas. Aukštai – šiuolaikinis miestelis, kairėje – griuvėsiai. ‘Land Roveris čia stovi virš 100 metų’ – aiškino gidas ir nustebo kai pasakiau, kad prieš 100 metų Land Roverių išvis nebuvo
“Ar šios vėžės per dykumą vien turistinių džipų, ar ten toliau yra ir kaimų?” – klausiau. “Yra nedideli kaimeliai, bet jų gyventojai džipais nevažinėja – tik asilais ir kupranugariais” – sulaukiau atsakymo.
Daugybės tokių kaimų net nesiekia Mauritanijos valdžios ranka. Dar toliau tų kaimų – klajokliai, judantys po dykumą su savo palapinėmis ir kaimenėmis. Ir nors jų vis mažėja (klimato atšilimas, sako, gena į miestus), dar gausu.
Mauritanijos dykumų kelias tik visureigiams ir kupranugariams
Ten, kur net patys mauritaniečiai nelabai žino, kas yra, dar klesti vergovė, norėdami nusikratyti problemų vaikai prausiasi mamų šlapimu, mergaitės prievarta penimos 9000 kalorijų per dieną tam, kad būtų storesnės ir lengviau įtiktų kokiam vyrui, o jeigu neįtinka – jas „iš gailesčio“ priverčiamas vesti vienas iš pusbrolių.
Mauritanijos dykumų gilumų gyventojas, nutūptas musių
Vėliau, iš Uadano iki Šingečio važiuodami kitu keliu (tiksliau, ne keliu, o tiesiai per dykumą), panašų miestelį, į kurį neveda jokie keliai, pravažiavome patys (Google Maps net nepažymėtas, nors gyventojų iki 2000). Ten – vienas telefonas visam miesteliui, kelios saulės baterijos (čia – ne ekologinis išmislas, o būtinybė), jokio viešojo transporto. Jei gyventojams reikia kur nors išvažiuoti, bando sutarti, kad paimtų kažkoks grįžtantis “emigrantas į civilizaciją” iš tenai. Gal kartą per savaitę toks važiuoja.
Mauritanijos dykuma
Skaityti daugiau:
Mauritanija – Afrikos dykumų klasika
Venecijos potvyniai
Vieta: Italija
Rytais, ypač žiemą, gyventojus pažadina išorinio pavojaus sirenos. „Bus potvynis“ – praneša. Potvynis būna trečdalį metų dienų. Antroji sirenos dalis praneša, koks potvynis laukia. Jei gana nedidelis – skęs tik Šv. Morkaus aikštė. Bet vos kiek didesnis – ir, žiūrėk, jau didžioji dalis miesto skendi po vandeniu. Kai lankiausi, potvynio riba pasiekė 154 cm. Kai didžiuma Venecijos gal tik 1 m virš jūros lygio, tai – labai daug.
Žvilgteliu per langą – mūsų gatvė skęsta. Nusisegiau kelnių apačias ir bridau. Bet aplikinės gatvelės dar žemesnės: tektų bristi iki šlaunų. O potvynis dar kyla ir neaišku, kas toliau.
Skęstanti mūsų gatvė pažvelgus pro mūsų palėpės langą
Galvoju – gal plauksiu maršrutiniu laivu. Bergždžiai jo laukiu pusiau apsemtoje prieplaukoje: tik greitosios zuja. Didesni potvyniai sustabdo ir laivų eismą: ne po visais tiltais praplauksi, ne prie visų prieplaukų saugiai prisišvartuosi.
Prieplauka (dešinėje) nebesulaukia maršrutinių laivų, o norint nuo jos nueiti reikia bristi
Dienos planai nuėjo „šuniui ant uodegos“ – teko eiti ne kur norėjau, o kur aukštesnis takas, kur mažiau bristi. Tas „sausas takas“ nuvedė iki arsenalo užkampio, vienintelės veikiančios kavinės – dar vos vos virš vandens, pilnos reaguoti pasiryžusių medikų. Ten, aukštesniam taške, jų laikina bazė per potvynius. Ten susirinko ir kiti žmonės, beviltiškai laukę vaporetto toje pat stotelėje.
Laikina gelbėtojų bazė Venecijos arsenale
Potvynis slūgo. Mums reikėjo į oro uostą Trevize. Iki traukinių ar autobusų stoties – 2,5 km. Ėjome pėsti. Priminė savotišką kompiuterinį žaidimą: eini eini, pamatai, kad užsemta. Mėgini rasti apėjimą – nepavyksta. Žiūri, iki kiek žmones semia vanduo – gal kelių, gal juosmens ir sprendi, ką daryti toliau. Aišku, galiausiai tenka bristi šaltu, purvinu vandeniu – kaip ir tūkstančiams „likimo brolių“. Prapliumpa liūtis…
Viena žemesnių Venecijos pėsčiųjų gatvelių
Venecija išrado daug priemonių „susitaikyti su potvyniais“. Pastatomi „paaukštinti keliai“ – bet tąsyk potvynis ir juos apsėmė, daugelis demontuota, kad nekeltų pavojaus. Visi venecijiečiai turi guminius batus, o turistams pardavinėjami celofaniniai batų antdėklai. Bet ką daryti, jei vanduo sieks aukščiau kelių?
Ant paaukštintų praėjimų susidaro kamščiai. Juos padidina ir selfius darantys turistai. Kai kurie, nenorėdami gaišti, net ir esant paaukštintam praėjimui apeina aplink
Ir jau tikrai nepavydėjau venecijiečiams, kai mačiau, kaip po potvynio jie šepečiais stumia vandenį iš namų, parduotuvių, restoranų, siurbia jį pompomis, viską valo, meta sugadintas prekes ir kelia dar sveikas į aukštesnes lentynas – nes vėl bus potvynis. Juk kiekvieną mėnulio pilnatį jų būna keli. Ir kiekvieną kartą dalis priemonių pasirodo buvusios bergždžios: kiek daug mačiau parduotuvių, mėginusių „barikaduotis“ metaliniais užtvarais, kurių viduje vis tiek tyvuliavo balos.
Slūgstant potvyniui praeiviai brenda pro parduotuvę, kurios pardavėjos mėgina iššluoti vandenį lauk
O 154 cm – gana eilinis potvynis. Dieną prieš mums atvykstant buvo 187 cm. Daugelis parduotuvių ir restoranų po to dar nedirbo, o mūsų AirBnB šeimininkas vėlavo mus įleisti, nes padėjo draugui siurbti vandenį iš jo namų.
Galutinai supratau, kodėl Venecijoje, priešingai nei kokiame Niujorke ar Paryžiuje, gyventojų mažėja. Juk Niujorko ar Paryžiaus centre irgi viskas labai brangu, irgi daug turistų. Bet, jei pinigų tu turi, ten gyventi labai žavu: ir multimilijonieriai, kurie išgali, noriai persikelia ten.
Bridimas nuostabiomis Venecijos gatvėmis
O koks multimilijonierius norės gyventi taip, kad jo automobilis stovėtų keli kilometrai nuo namų? Kad pažadintų išorinio pavojaus sirena ir iš namų reikėtų bristi? Kad visą pirmą namo aukštą prineštų purvino vandens?
Žmogus specialiais antbačiais brenda gatve, o pompos iš pirmojo aukšto pumpuoja vandenį
Venecija be galo žavi pamatyti, bet kartu – be galo sunki gyventi. Visi mėginimai sustabdyti tą gyvenimo sunkėjimą – reikalavimai uždrausti kruizinius laivus, judančios užtvankos nuo potvynių statymas – kol kas, atrodo, atnešė daugiau kalbų, nei rezultatų. Situacija tik blogėjo: dėl potvynių kaltas ir klimato atšilimas (jūros lygio kilimas), ir miesto smegimas (trumparegiškas požeminių vandenų siurbimas), ir – gal – kanalo į gretimą industrinę zoną iškasimas XX a. viduryje.
Tokie Venecijos žemėlapiai vaporetto stotelėse rodo, kurios gatvės prie kokio potvynio apsemiamos
Ir dauguma venecijiečių spjovę į viską dabar jau gyvena krante, Mestrėje, kuri formaliai priklauso Venecijai, bet yra nykesnė už daugelį Italijos miestų. Ir net vis daugiau turistų apsistoja ten: ryte nuvažiuoja traukiniu ar autobusu į Veneciją – kaip į muziejų ar pramogų parką – vakare grįžta. Venecijos gyventojų skaičius sumažėjo nuo 200 000 iki 50 000. Dėl to tik dar nuostabesni tie, kurie ištveria ir kurie pasiliko.
Įvairūs appsai rodo, kada bus koks potvynis (ar, kaip venecijiečiai sako, aukštas vanduo)
Skaityti daugiau:
Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus
Maliariniai Afrikos tropikai
Vieta: Vakarų Afrika (Burkina Fasas ir aplink), Vidurio Afriika (Kongo DR ir aplink)
Kelionių knygos daug kur gąsdina maliarija, “vartokite vaistus keliaudami”. Bet “maliarinė zona” nelygi “maliarinei zonai”.
Pietų Amerikoje ar Azijoje daugelyje maliarinių zonų šansų užsikrėsti beveik nėra. Na, panašiai kas Lietuvoje keliautojus gąsdinti erkiniu encefalitu.
Užtat Afrikoje yra daugybė tokių vietų, kur kasmet maliarija suserga apie pusė visų žmonių! Ką tai reiškia? Baisius skaičius, kurie keičia visą gyvenimo būdą.
“Žiauiriausios” maliarinės zonos žemėlapyje pažymėtos geltonai.
Maliarija mirtiniausia vaikams. Miršta net iki 10% ja susirgusių mažų vaikų. Taigi, daugybė vaikų tose zonose taip ir nesuauga. Suaugusių nuo maliarijos miršta mažiau, bet vis tiek daugeliui tai baisesnė liga nei COVID: ir mirtingumas didesnis, ir pati eiga sudėtinga. O kaip žiauriai į COVID pandemiją reagavo “turtingasis pasaulis”. Tuo tarpu Afrikos maliarinėse zonose visi nuolat gyvena su dar baisesne liga.
Štai vienas Benine sutiktas belgas, ten gyvenantis 20 metų, pasakojo, kad maliarija sirgo 8 kartus, baisiausias pirmasis, kai temperatūra nesitraukė, nieko valgyti nenorėjo daugiau nei dvi savaites. Jo patirtis atitinka statistiką: kasmet maliarija Benine suserga 40% žmonių ir ilgalaikis imunitetas praktiškai nesusiformuoja. Įkąs maliariją nešiojantis uodas po metų ar dviejų – vėl sirgsi.
Benine prieš miegą užsikaišėme lovą tinklu
Maliariją sukelia uodo įkandimai. Su tuo bandoma kovoti. Miegama po tinkleliais nuo uodų. Maliarija tokia baisi, kad daug turistų tokiuose kraštuose profilaktiškai vartoja vaistus nuo maliarijos. Bet vietiniams jie neprieinami – ne tik brangūs, bet ir daug kam sukelia šalutinių poveikių. Jie skirti, jei per gyvenimą tik trumpam patenki į tokias maliarines zonas – bet ne jei diena iš dienos tenka gyveni. Bet net ir kai kurie turistai skundžiasi, kad, jei būtų žinoję, kokie šalutiniai poveikiai ištiks juos, vaistų nebūtų vartoję. O skiepų nuo maliarijos nėra. Alternatyvos – purkštis nuo uodų aukšto DEET purškalais, nešiotis. Jos nešimtaprocentinės, o, purškalai ir kainuoja. Jei bijai maliarijos, tai maliarinėse zonose niekada nebūsi ramus. Kai kurie išvis stengiasi neiti niekur vakare (kai aktyvūs maliariniai uodai), bet juk ir į kambarį uodai gali atskristi. Skiriasi tik tikimybės ir jos vis tiek labai didelės.
Maliarija – ir milžiniškas ekonominis smūgis. Yra paskaičiavimų, kad neturtingiausiose šalyse ir ketvirtis šeimos metinių išlaidų gali būti skirtos maliarijos gydymui bei prevencijai. Kuri dažnai nėra sėkminga.
Aišku, teisybės dėlei reiktų pasakyti, kad dėl maliarijos išplitimo iš dalies kalti patys žmonės, paliekantis galimybių veistis uodams, nežiūrintys į tą kovą labai rimtai. Pvz. daugybėje regėtų tinklelių nuo uodų paliktos neužtaisytos skylės, kokybiškus purškalus nuo uodų sunku gauti, tame pat kambary ant vienos orlaidės gali būti tinklelis, ant kitos – ne. Na, bet liga, kuri yra baisesnė už visas nelytiniu keliu užkrečiamas Lietuvoje ir Europoje esamas ligas, ten – kasdienybė. Ir tik viena iš ligų – dar yra dengė karštinė ir kitos.
Skylė tinklelyje nuo uodų
Skaityti daugiau:
Skiepai kelionėse – viskas, ką reikia žinoti
Ekstremaliausių žmonių gyvenamų vietų žemėlapis
(Jei ekstremaliausių žmonių gyvenamų vietų žemėlapis nerodomas, įkraukite straipsnį iš naujo paspaudę šią nuorodą).
Kitos labai ekstremalios žmonių gyvenamos vietos
Šios vietos yra kiek “arčiau civilizacijos”, tačiau gyvenimą ten ekstremali gamta vis tiek daro labai ypatingą. O tai, kad jos yra arčiau transporto koridorių, gali būti ir pliusas turistui: ten paprasčiau nukeliauti.
Brazilijos tropikai
Brazilijos tropinė zona garsėja didžiausia pasaulyje bioįvairove ir daug gyvūnų ten pavojingi žmonėms. Upėse čia plaukioja net rykliai, o elektriniai unguriai gali mirtinai nukratyti elektra. Bet pavojingiausi gyvūnai – mažiausi: nuo į lyties organus galinčių įlįsti žuvelių iki uodų platinamų virusų. Tačiau vietiniams Brazilijos tropikai labiau ekstremalūs ne dėl gyvūnijos, o dėl atstumų ir to, kad į daugelį kaimų ir miestų čia tegalima nuplaukti lėtais upėlaiviais, nes kelių nėra. Atstumai skaičiuojami ne valandomis, o dienomis.
Plačiau: Amazonė – vaizduotę pranokstančios džiunglės ir upės
Indėnų kaimas Rio Negro upės krante. Į jį neveda joks kelias.
Velykų sala
Velykų sala – toliausiai nuo kitų gyvenamų vietų nutolusi sala, į kurią galima nuskristi reisiniu lėktuvu. Artimiausias kitas oro uostas – už ~3500 km. Kai kurie vietiniai visą gyvenimą praleidžia nepamatę šviesoforų ar geležinkelių, nes viso to nereikia vos kelių tūkstančių gyventojų saloje.
Plačiau: Velykų sala – paslapčių pasaulis vandenyno toliuose
Artimiausia gyvenama sala - už daugiau nei 2000 km.
Japonijos sniego kraštas
Nagano apylinkėse kasmet iškrenta 11 metrų sniego. Niseko (Hokaido sala) – 15. Taip, yra kalnų viršūnių, kur prisninga daugiau – bet juk Naganas yra tankiai gyvenama teritorija, didmiestis. Viena yra tokioj snieguotoj žemėj stovyklauti, kita – čia pastatyti milžinišką miestą su greitaisiais traukiniais, oro uostais, keliais, kurie turi būti naudojami kiaurą žiemą. Na o man įspūdingiausi buvo varvekliai.
Plačiau: Japonija. Moderni! Amžina…
Varvekliai žiemą Japonijos sniego krašte
Nursultano (Astanos) šaltis Kazachijoje
Kazachijos sostinė Nur-Sultanas yra antra pagal šaltumą pasaulyje. Sausio mėnesį vidutinė nakties temperatūra čia -18,3 (palyginimui Vilniaus -6,6). Todėl daug ką nustebino sprendimas 1997 m. į šį miestą perkelti šalies sostinę: bet, nepaisant baisių šalčių, čia sukurtas vienas moderniausių miestų buvusioje Sovietų Sąjungoje.
Plačiau: Kazachija – kalnai, gulagai ir dangoraižiai
Nur-Sultano centras
Japonijos žemės drebėjimai
Japonija nėra labai didelė šalis, tačiau joje įvyksta 20% visų pasaulio didelių žemės drebėjimų. Virpanti žemė Japonijoje – kone kasdienybė, o evakuacijos, slėpimaisi – nuolatinis reiškinys, prie kurio žmonės įpratę tarsi lietuviai prie liūčių. Visus kartus, kai lankiausi Japonijoje, žemė drebėjo, o 2011 m. krestelėjo kaip reikiant, teko ir evakuotis laiptais iš viršutinio dangoražio aukšto: jis siūbavo, nuo prekystalių krito ir dužo prekės, bet daugelis japonų buvo visiškai ramūs. Tai jų šalies dalis.
Akimirkos po 2011 m. kovo 11 d. žemės drebėjimo Tokijuje, kurį patyriau savo kailiu būdamas aukščiausiame miesto dangoraižyje: tolimas gaisras. Nors panašaus galingumo žemės drebėjimai kitur sugriauna miestus, Tokijas pastatytas tvirtai ir tekilo keli gaisrai.
Indonezijos ugnikalniai
Beveik kas dešimtas pasaulio aktyvus ugnikalnis yra Indonezijoje. Ten įvyko ir du didžiausi istoriniai išsiveržimai (Krakatau ir Tambora), pakeitę net pasaulio klimatą. Kitur pasaulyje ugnikalniai dažniausiai yra tik istorija: “Ši lava veržėsi prieš 300 metų, o ši – prieš 1000”. O Indonezijoje štai pažiūri kur į tolį – ir matai, kad ugnikalnis spjovė dūmų tuntą. Baugoka – žinai, kad būna aukų. Bet dažniausiai vulkanas pasispjaudo ir tiek. Nuolatinis kaimynas.
Vaizdas iš Labuan Badžo kurorto Floreso saloje į jūrą. Tolimos salelės vulkanas ką tik paleido dūmų tuntą. Niekas nereaguoja. Indonezijoje tai – kasdienybė
Kitos įdomiausios pasaulio vietos
Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai
Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.
Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.
Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!
Komentuoti
Naujausi komentarai