Kiekvienais metais pasaulis – modernesnis ir toliau pažengęs. Bet kartais už tai sumoka gamta, o keliose pasaulio vietose žmonės gamtą išsekino labai smarkiai.
Tai – mano pasakojimas apie regėtas pasaulio vietas, kuriose gamta baisiausiai paveikta žmonijos veiklos. Kai kurios jų net patiems žmonėms tapo nebereikalingos.
Išdžiūvusi Aralo jūra
Vieta: Uzbekija ir Kazachija
Muinakas (Uzbekija) kadaise buvo klestintis uostamiestis prie Aralo jūros – ketvirto pagal dydį pasaulyje ežero, didesnio, nei visa Lietuva. Šiandien buvęs konservų fabrikas griūva, didis žvejybinis laivynas rūdija. Mat nebeliko jūros. Sovietams ~1960 m. nukreipus į ją tekėjusių Amu Darjos ir Syr Darjos upių vandenis medvilnės laukams drėkinti, Aralas senka nebe metais, o mėnesiais. Keleto metų senumo knygose rašoma, kad tikrasis jūros krantas – 100 km, naujesnėse – kad 200 km nuo Muinako. Net vienu metu populiarios ekskursijos visureigiais Aralo dugnu iki dabartinio kranto kažin, ar dar teberengiamos.
Aralo jūros dugno toliai.
Kelis dešimtmečius muinakiečiai bandė “nepaleisti jūros”, kasė žvejybiniams traleriams laivybos kanalus nuo uosto iki vis tolstančio kranto, bet ~1984 m. pasidavė. Sovietai Aralo jūros galą numatė gerokai anksčiau: rusų klimatologas Aleksandras Vojeikovas ją pavadino “gamtos klaida, betiksliu garintuvu”. Ir siūlė, kaip Sovietų Sąjungoje buvo įprasta, “pakinkyti gamtą žmogui” – panaudoti vandenį geriau. Visą vakarų Uzbekiją nuo tada vagoja į medvilnės plantacijas nukreipti kanalai. Iš Amu Darjos ties žiotimis lieka tik mažas upokšnis.
Drėkinimo projektas, pavertęs dykumas derlingomis, sovietinėse kino kronikose demonstruotas kaip didis triumfas, įgalinęs Uzbekijos TSR 1988 m. tapti didžiausia pasaulio medvilnės eksportuotoja.
Uzbekijoje dažnas miestas turi didingus skelbimus apie savo pradžią. Ant įvažiavimo į Muinaką vis dar pavaizduota žuvis
Žaliesiems (ir ne tik jiems) Aralo jūros sunaikinimas, jos pavertimas Aralkumų dykuma – baisiausia pasaulio ekologinė katastrofa. Ji skaudžiai atsiliepė vietos žmonėms: pranyko darbo vietos, klimatas tapo atšiauresnis, ir, svarbiausia, nuodingi nuo Aralo pučiantys vėjai taip žaloja muinakiečių sveikatą, kad regione miršta kas penkioliktas vaikas. Mat buvusiame jūros dugne nusėdo visokie medvilnei tręšti naudoti pesticidai – nebelikus vandens, vėjai juos pusto ant gyvenviečių. Pastarosiose daugiau nei pusė butų atrodo apleisti, gyventojų sumažėjo penkis ar net dešimt kartų.
Labiausiai Muinake pribloškė vienišas vaizdas nuo Aralo kranto skardžio į, rodos, begalinę dykumą. Kur anksčiau plaukiojo žuvys, šiandien ganosi ožiai, karvės. Gretimose Laivų kapinėse baigia sunykti Aralo laivynas, prieš 50 metų sužvejodavęs iki šeštadalio Sovietų Sąjungos žuvų (iš viso jūroje plaukiojo šimtai laivų, prie Muinako atvilkta keliolika).
Apleisti Aralo laivai.
Skaityti daugiau: Uzbekija: sovietiškas šilko kelias
Černobylio apleista zona ir Pripetė
Vieta: Ukraina
Po Černobylio atominės elektrinės sprogimo iš 2600 kvadratinių kilometrų zonos evakuoti visi žmonės. Černobylio miestas atrodo niūriai: aplink jo kuklius memorialus gyvena tik keli šimtai laikinų darbuotojų ir mokslininkų, nes nuolat gyventi čia tebėra draudžiama.
Bet beviltiškiausia sprogimo auka – Pripetės miestas, visiškai apleistas, kadaise, tarsi Visagino brolis-dvynys, statytas Černobylio atominės jėgainės darbuotojams ir turėjęs 40000 gyventojų. Dabar jis – lyg sovietinė Pompėja. Amžiams įstrigo 1986 metai: paruoštos gegužės 1 dienos dekoracijos (šventė miestui taip ir neatėjo), visi užrašai – vien rusiški.
Pripetės baseinas. Atomininkai buvo Sovietų Sąjungos elitas, ir jiems pastatytas didžiulis baseinas, kokių kitur nebūdavo.
Ant grindų voliojasi kažkur iškeldintų pripetiečių daiktai. Ne tik jie: primėtyta ir naujų laikraščių, išgertų alkoholio butelių. Turizmas čia griežtai ribojamas – ekskursijos brangios, lydimos gido su Geigerio skaitikliu. Bet, atrodo, kažkas įsigudrina radioaktyviuose namuose net kelti balius…
Netikėčiausia, kaip smarkiai Pripetę atsiėmė gamta. Miesto gatvės virto tankiais miškais, šakos pro išdaužytus langus lenda į pastatus. Tuose apleistų kaimų namuose, kurių neišgriovė likvidatoriai, esą gyvena vilkai, kuriuos naujieji rusai medžioja iš sraigtasparnių (nematėme). Gamtai Černobylio radiacija nėra tokia jau žalinga: tikėtina, apsigimimų ir ligų daugiau, bet tai kompensuoja beveik uždrausta žmonių veikla.
Priptės mokyklos koridorius. Viskas ten apiplyšę, nudūlėję ir aitrina fantastų vaizduotę: juk, tikėtina, taip po 30 metų atrodytų visa planeta, jeigu išnyktų žmonija
Ekskursijos metu patenkama į visus ypatingesnius visuomeninius pastatus, privažiavome ir prie nauju sarkofagu dengtos elektrinės. Į zoną įvažiuojama pro radiacijos tikrinimo punktą – tarsi muitinę.
Po apsilankymo Černobylio zonoje lengva prakeikti atominę energetiką, bet, aišku, reikia suprasti ir tai, kad nėra būdų turėti šiuolaikinį modernų gyvenimą visiškai nepaveikus gamtos. Tik tas poveikis skirtingas. Atominė energija šiaip švari, bet jei įvyksta nelaimė, pasekmės būna žiaurios (tiesa, tokios katastrofos tebuvo dvi). Tuo tarpu, tarkime, šiluminės jėgainės katastrofomis negrąso, tačiau gamtą teršia nuolat (žr. Pekino smogas).
Taip ir neatidarytas Pripetės atrakcionų parkas. Jame ne visur galima vaikščioti: kai kuriose vietose leisdavosi Černobylio avarijos likvidavime dalyvavę sraigtasparniai ir jos - ypač radioaktyvios. Pro asfaltą jau prasikalė žolė.
Skaityti daugiau: Černobylis – kelionė, į kurią panašių tiesiog nėra
Pekino smogas
Vieta: Kinija
Pusketvirtos dienos iš penkių, kurias buvau Pekine, tvyrojo smogas. Toks, kad saulė ne ryškesnė už mūsų mėnulį vakarėjant – į ją galėjau žiūrėti plika akimi. Toks, kad kitoje didžiausios pasaulio aikštės – Tiananmenio – pusėje stovinčių pastatų tiesiog nesimatė. Kai jis pagaliau išsisklaidė išvydome kitokį miestą. Ryškų. To nesugebėsi įvertinti, kol nepraleisi smoge kelių parų. Net kiekviena Pekino vieta dvilypė: kartais nykiai pilka, kartais splavinga.
Žymiojo Pekino Uždraustojo miesto šonas skendi smoge
Visa “pigių kiniškų prekių pramonė” pavertė Pekiną vienu užterščiausių pasaulio miestų. Greta orų prognozės laikraščiai praneša ir smogo prognozę, o turtingi pekiniečiai, baimindamiesi dėl savo vaikų, ieško būdų palikti miestą ar išvis Kiniją.
Technologijos Kinijoje ultramodernios, bet socialine prasme tai kelionė laike. Pekinas – lyg XIX a. Londonas. Šimtai tūkstančių naujų miestelėnų plūsta į fabrikus, palikdami šeimas kaimuose, kurias teaplankys per visuotines Naujųjų metų atostogas, ir tai ne visi. 400 milijonų kinų per 30 metų persikėlė į miestus – daugiau, nei iš viso yra gyventojų JAV ir beveik tiek, kiek Europos Sąjungoje. Darbas bus sunkus ir ilgas – bet lengvesnis, nei ūkiuose. Fabrikai taršūs, apie ekologiją tešaukia pavieniai aktyvistai – juk ir Londone anuomet tvyrojo smogas, poetiškai vadintas rūku.
Didžioji Kinų siena smoge. Tai - populiariausia jos atkarpa Badalinge, netoli Pekino
Skaityti daugiau: Pekinas: XXI a. Roma?
“Kengūrų kapinės” Australijos keliuose
Vieta: Australija
Kiekvienas rytas atokiose Australijos žemėse atskleisdavo baisų vaizdą: kai kurie keliai atrodydavo lyg kengūrų genocido laukai (lavonai – kas kelis šimtus metrų).
Šokuojančius gyvūnėlius naktimis ištraiško autotraukiniai, kurių ilgis Australijoje beveik neribojamas (3, 4 priekabos). Staiga stabdyti jų vairuotojai negalėtų – tad apsiginkluoja “antikengūriniais” buferiais idant žūvantys gyvūnėliai nepažeistų sunkvežimo.
Maitą rydavo ereliai – tie, kurių teritorijoje yra kelias, vos 30% maisto tebesusimedžioja. O gyvvūnų mylėtojai važinėja tikrindami nutrenktų patelių sterbles. Žuvusios mamos kūno minkštumas dažnai apsaugo ten gyvenantį jauniklį. Tačiau paliktas vienas jis žūtų. Todėl kone kiekviename miestelyje yra “našlaičių kengūriukų namai” (jie auga maišeliuose), kelio ženkluose skelbiami telefonai, kuriais reikia pranešti apie sužeistą gyvūniją.
Tačiau kai atokiuose Australijos keliuose kartais tepravažiuoja po automobilį per kelias valandas, dauguma jauniklių miršta nesulaukę pagalbos, nes gyventi atviroje dykumoje jų kūneliai dar būna nepasirengę.
Čia 'karo keliuose' - tiksliau, 'medžioklės keliuose' - aukomis tapo ir pora kengūrų, ir jų maitą rijęs erelis.
Skaityti daugiau: Kvinslandas: Australijos dvasia
Indijos šiukšlės
Vieta: Indija
Visos Indijos grožybės tėra salos paklaikusiame ir kaip niekur purviname nūdienos mieste. Dauguma Indijos miestų centrų rajonų svetur būtų vadinami lūšnynais.
Juose – visiškai nubūti pastatai. Indai išoriškam įvaizdžiui dėmesio beveik neskiria. Niekas netvarko nuplyšusių baldų, sudriskusių drabužių ar nubyrėjusių reklamų.
Siaura aplūžusi gatvė Delio centre anksti rytą (vakarais miestai nurimsta, viskas užsidaro)
Bet labiausiai stebina šiukšlių kiekiai. Indams, turbūt, vakariečiai dar atrodo išprotėję dėl ekologijos. Patys indai visas šiukšles meta ten, kur eina ar važiuoja: pakelės sėte nusėtos atliekomis, parkai – lyg maži sąvartynai, palei gatves teka paplavų latakai. Senos šiukšlių krūvos padegamos: tokie laužai viduryje gatvių siunčia į dangų purvinus dūmus, keldami smogą.
Konteineriai reti ir ignoruojami: ką palikome viešbučio šiukšliadėžėje, kitą dieną aptikome gretimos gatvės viduryje. Vėliau benamiai – jų Indijoje beveik tiek, kiek Lietuvoje žmonių – atliekas degina pasišildymui, juodindami orą plastmasės ir gumos dūmais.
Indas sustojo nusišlapinti Varanasyje. Tai Indijoje daroma visur - net turguose. Nors gausu iš sienų styrančių pisuarų, mačiau, kaip vyrai šlapinasi per kelis metrus nuo jų
Šiukšlės – ir pagrindinis gyvūnų maistas. Jokioje pasaulio šalyje miestuose jų nemačiau šitiek daug, ir jie ramūs, žmonių visiškai nebijo. Tai (nuo dažniausiai iki rečiausiai matytų) – voverės, šunys, karvės, beždžionės, katės, kiaulės, pelės, avys, ožkos, šikšnosparniai, žiurkės, asilai.
Net viešbučių kambariai – purvini ir, iš pažiūros, tvarkomi gal kartą į mėnesį, tokia ir patalynė.
Kiaulės ėda šiukšles Džaipuro centre. Ši atliekų krūva - jų namai (ten jas sutikome ne kartą). Matėme, kaip gretimi gyventojai grėbliu sviedė 'naujo maisto' vienai kiaulių į snukį
Skaityti daugiau: Šiaurės Indija: viduramžiška šalis be taisyklių
Vietų, kuriose labiausiai išniekinta gamta, žemėlapis
Loading map...
Kitos vietos, kur labiausiai išniekinta gamta
Šiose vietose gamtos sunaikinimas nėra toks totalinis, kad, rodos, kur akis užmato – viskas sunykę. Bet ir vietinis žmogaus įsikišimas į gamtą verčia susimąstyti.
Itaipu marios
Kur tyvuliuoja šitos marios kadaise sruvo didžiausi pasaulyje Gvairos kriokliai: ne šiaip sau didžiausi, o lenkę visus konkurentus kelis kartus. Vardan Itaipu hidroelektrinės kriokliai buvo paskandinti – galbūt svarbiausia žmonių sunaikinta gamtinė lankytina vieta. Žiūrėkite į Itaipu marias atsinešę krioklių nuotraukas ar video – ir tikrai pajusite gailestį.
Plačiau: Igvasu – nuostabiausias krioklių pasaulis
Itaipu hidroelektrinė, patvenkusi Paranos upę ir gamtinę galią pavergusi žmogui. Itaipu marios – už jos.
Bingamo duobė
Viena didžiausių pasaulyje atvirų kasyklų atrodo kaip išprievartauta žemė. Labai sunku suvokti jos dydį – atrodo, apačioje mažyčiai žmogeliai ar daikteliai, o, pasirodo, ten milžiniški sunkvežimai, didesni už bet ką, kas rieda viešaisiais keliais.
Plačiau: Juta – gamtos ir tikėjimo didybė
Bingamo duobės šonas
Sumgaitas
Šis Azerbaidžano miestas pavadinamas užterščiausiu pasaulyje dėl ten veikusios taršios sovietų pramonės. Nežinia, kiek šiuose teiginiuose tiesos, bet jausmas mieste labai nykus – apleistos gamyklos, ruda Kaspijos jūros pakrantė neprideda gražios atmosferos.
Gero viešbučio nykus paplūdimys Sumgaite
Plačiau:Azerbaidžanas – liepsnojanti naftos tėvynė
Bahreino naftos dykuma
Bahreinas naftos dėka iš dykumų salos-užkampio virto turtinga šalimi, bet tai turėjo savo kainą. Salos peizažas šiandien primena distopinį filmą: visa dykuma vagota išvagota aprūdijusių vamzdžių, kur akys užmato linguojantys naftos gręžiniai, rodyklės su begaliniais jų numeriais. Vidury to industrinio peizažo piknikauja, laužus kūrena, stovyklauja vietiniai: atrodo baisokai, bet, aišku, jei ne nafta, šiandien jie neturėtų džipų, kuriais suvažiuoja…
Bahreino naftos dykuma
Plačiau: Bahreinas – naftos dykumos, niekieno miestai
Kitos įdomiausios pasaulio vietos
Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai
Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.
Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.
Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!
Naujausi komentarai