Ekvadoro istorija

Ekvadoras nustebino!

Ekvadorą dydžiu ir šlove gožte užgožia jo kaimynės. Tačiau tiesa ta, kad daugelį jas garsinančių Pietų Amerikos stebuklų turi ir Ekvadoras.
m
Ekvadore – ir Andų kalnai, ir Amazonijos džiunglės, ir puošnūs kolonijiniai ispanų miestai, ir kurortai, ir indėnų kultūra. Ir tai pasiekiama paprasčiau nei daugelyje kitų šalių.

Be to, Ekvadoras turi ir to, ko neturi niekas kitas – pavyzdžiui, Galapagų salas ar vėsumą ties pusiauju.

Ekvadoras – didesnė šalis, nei tikiesi

Žemėlapyje Ekvadoras atrodo mažytis – bet tik todėl, kad aplinkinės Pietų Amerikos šalys *tokios* didžiulės. Iš tikro Ekvadoro plotas – kaip Italijos, gyventojų – 17 mln.!

Ekvadoras susideda iš keturių visiškai skirtingų regionų. Vardiju iš rytų į vakarus:

*Amazonijos džiunglės. Tankūs miškai, gausybė gyvūnų ir augalų, atokių indėnų genčių, džiunglių ložės, naftos gręžiniai. Nors Ekvadoras neturi išėjimo į pačią Amazonės upę, Amazonijos džiunglės driekiasi toli už jos.

*Andų kalnai. Aukščiausiojo – Čimborazo – aukštis net 6263 m, o apie 4000 m aukštyje dar verda gyvenimas, stovi miesteliai ir kaimai. Anduose – gražiausi seni miestai, bažnyčios, katedros, taip pat ir Ekvadoro sostinė Kitas. Anduose – ir gausu indėnų kultūros bei nuostabių vaizdų, pasivaikščiojimo takų, šiltųjų versmių, krioklių, didingų ežerų, snieguotų vulkanų viršūnių.

*Ramiojo vandenyno pakrantė. Garsumu jie smarkiai atsilieka nuo Karibų ar Brazilijos paplūdimių, bet turi Ekvadoras ir kurortų, ir žuvies patiekalų, ir pakrantės miestų, kurių didžiausias – 2 mln. gyventojų Gvajakilis. O pakrantės lygumos tikros Ekvadoro maitintojos: ten auga bananai, cukranendrės ir kita.

*Galapagų salos. 700 km nuo Ekvadoro pakrantės nutolęs vulkaninis salynas, garsėjantis savo gamta, milžiniškais vėžliais ir paukščiais bei tuo, kad Čarlzas Darvinas, visa tai pamatęs, sugalvojo evoliucijos teoriją.

Nereikia turėti iliuzijų pamatyti *visą Ekvadorą* per savaitę ar dvi. Intensyviai keliavome dešimt dienų, bet pamatėme tik gerą pusę pagrindinių šalies įdomybių. Tikimės sugrįžti!

Kitas – puošnioji sostinė, viena aukščiausių pasaulyje

Aukščiu Andų kalnai nusileidžia tik Himalajams, bet tam tikra prasme juos ir lenkia. Himalajuose gyvenimo daug mažiau, o Anduose pilna visko: didmiesčių ir žemės ūkio, greitkelių ir geležinkelių. Tiesa, ne pačiose kalnų viršūnėse, o slėniuose tarp jų – bet kad tie debesuoti slėniai irgi ~3000 m aukštyje.

Anduose stūkso ir Kitas, Ekvadoro sostinė ir vienas gražiausių Pietų Amerikos miestų.

Jį 1520 m. įkūrė ispanai, kurie kolonizavo ir nuo ~1540 iki ~1820 valdė visą Ekvadorą. Pristatė įstabių barokinių bažnyčių, vienuolynų ir tik kiek mažiau puošnių eilinių gyvenamųjų namų. Priešingai didelei Amerikos miestų daliai, labai mažai kas sugriauta: Kito senamiestis tebeatrodo panašiai, kaip prieš 100 ar 200 metų. Smagu ten pasivaikščioti gėrintis architektūra, užsukant į vieną ar kitą bažnyčią pasidžiaugti visais auksais. Tiesa, tai yra Pietų Amerika: daugiau nei Europoje elgetų, nusikaltėlių, nors ir ne tiek, kiek kai kuriose kitose šalyse.

Ispanų kultūra tuose miestuose susiliejo su indėniška: indėnai buvo apkrikštyti, prasimaišę su baltaodžiais prabilo ispaniškai, bet net bažnyčių mene gali išvysti indėniškų detalių: pavyzdžiui, indėniškais rūbais vilkintį ir populiarų Ekvadoro indėnų patiekalą – jūros kiaulytę – valgantį Jėzų. Toks indėniškai katalikiškas menas vadintas Kito mokykla ir savo laiku ispanų vertintas ne mažiau, nei didžiųjų Europos dailininkų šedevrai.

Kai Ekvadorą nuo Ispanijos išvadavo „libertadorai“ (nuo 1820 m.) tokie kaip daugybei gatvių ir pagrindiniam oro uostui savo vardą palikęs maršalas Sukrė (Mariscal Sucre), Kitas pasirinktas šalies sostine. Viliodmas naujakurius iš viso Ekvadoro miestas ištįso per ilgą slėnį tarp kalnų ir jau glaudžia ~2 mln. žmonių. Nustebino, kokie modernūs kai kurie jo rajonai: nors Ekvadoras viena skurdesnių Lotynų Amerikos šalių, žibantys Kito prekybos centrai ir Lietuvoje gėdos nepadarytų, nemažai žmonių moka angliškai. Prieš keliaudamas tikėjausi, kad Ekvadoras bus panašus „civilizacijos užkampis“, kaip Paragvajus – bet anaiptol.

Jau nepriklausomas Ekvadoras prieš gerą šimtmetį pastatė ir Nacionalinės priesaikos baziliką: visa tauta jai rinko pinigus, ir ji primena didžiąsias Prancūzijos katedras. Unikalu, kad galima visur laipioti – ir į abu bokštus, ir palėpe, ir specialiom kopėčiom į špilį.

Apskritai, ko jau ko Ekvadoras nestokoja, tai nuostabių vaizdų iš aukštai! Kai Kitas, kaip ir daugelis Andų miestų – slėnyje – tai vos pavažiavęs kalnais aukštyn jau regi įspūdingas miesto panoramas. Tarp garsiausių – TeleferiQo lynų keltuvas, kuriuo gali užkilti net į 3945 m aukštį. Sako, kad giedrą dieną nuo ten matosi daugybės vulkanų viršūnės – deja, kai lankiausi, diena nebuvo giedra.

Pusiaujas, aukštybės, oro trūkumas ir unikalus Kito klimatas

Pats Kitas – 2850 m aukštyje. Jis – šalia pusiaujo (ispanų kalba „Ekvadoro Respublika“ reiškia tiesiog „Pusiaujo Respublika“), taigi, temperatūra ten pastovi. Bet, kai jis taip aukštai – tas pastovumas tai ne įprastinis +30 laipsnių “pusiaujo karštis”, o kiaurus metus ~+15 (dienomis – ~+21, naktimis – ~+9). Taigi, Kite niekur nemačiau nei šildymo, nei kondicionieriaus! TeleferiQo viršūnėje – dar apie 6 laipsniais šalčiau. Metų laikų nėra, skiriasi tik drėgmė: mažiausiai lyja birželį-rugpjūtį.

Atskridus į Kitą lėktuvu kai kuriems pasireiškia kalnų „simptomai“: pavyzdžiui, skauda galvą (ypač po pirmos nakties), retsykiais trūksta oro. Mano žmona juos jautė, aš – ne. Tačiau nuo fizinio krūvio greičiau uždūsta tikriausiai visi (pvz. bėgant į kalną). Ilgainiui kažkiek priprantama. Beje, slėgis Kite panašus, kaip lėktuvų viduje – taigi, leidžiantis Kito oro uoste neužgula ausų, nes tiesiog slėgis nesikeičia.

Kito gyventojai vadina miestą „Pasaulio viduriu“. Dėl pusiaujo. Dėl to, kad Ekvadore – pačios aukščiausios pasaulyje pusiaujo vietos. Ir dėl to, kad Pasaulio viduriu šią vietą vadino indėnai, kurie savąjį miestą nugriovė nenorėdami atiduoti ispanams.

Kito šiaurėje ties pusiauju pastatytas Pasaulio vidurio (Mitad Del Mundo) miestelis, kuriame – paminklas, kiek apšepę muziejai, gausybė suvenyrų parduotuvių bei restoranų, ant žemės nubrėžta „pusiaujo linija“ (fotografavimuisi apsižergus) ir net bažnyčia, kurioje galima vestuves surengti taip, kad abudu sutuoktiniai iki pat bučinio sėdėtų skirtinguose pusrutuliuose…

Greta – privatus Inti Nan muziejus kuriame istorijas apie indėnus ir pusiaują (tiek tikras, tiek mitus) ir angliškai pasakoja geri gidai. Beje, pusiaujo linija, pažymėta šiame muziejuje – visai kita, nei Pasaulio vidurio miestelyje! O GPS rodo, kad pusiaujas išvis eina gretimos gatvės viduriu…

Na, svarbu, kad jis – kažkur ten!..

Kilotoa ežeras, krioklių kelias ir laukiniai Andai

Išvažiuojant iš Kito į pietus malonūs nustebimai tęsiasi – iš sostinės per Andų slėnį vedė aštuonių juostų magistralė (tiesa, mokama), atverdama nuostabias panoramas.

Tačiau tai nereiškia, kad modernybė „prarijo Andus“. Belieka pasukti į šalį – ir magistrales keičia siauri keliai, dar giliau į kalnus – negrįsti vieškeliai.

Vienas gražiausių nusukimų – Kilotoa kilpa. Populiaru čia leistis į žygius ar važiuoti dviračiu, bet įmanoma ir automobiliu, ypač pietinėje pusėje. Aplinkui kelius gausu tautiniais rūbais vilkinčių indėnių (netgi Kite kai kurios moterys rengiasi tradiciškai) ir liūdnais žvilgsniais pakeleivius nulydinčių šunų.

Pakelės kaimuose moterys čirškina cielas jūros kiaulytes (vietinis greitas maistas!), o Tigua kaimas garsėja unikalia meno tradicija: spalvingais vietinių indėnų paveikslais ant avies odos, kuriuose atvaizduojamas ne tik indėnų gyvenimas ar mitai/vaizduotė, bet ir pasauliniai įvykiai žvelgiant iš to atokaus kaimo (rugsėjo 11 d. teroro aktai, Hugo Čavesas su Evo Moralesu…). Gausu tuo prekiaujančių galerijų.

Na o Kilotoa kilpos pažiba – Kilotoa ežeras vulkano krateryje (3914 m aukštyje), kurį galima apeiti žygio taku viršuje ar net nusileisti prie jo. Pakeliui – kiek “žemesnio kalibro”, bet vis vien nebloga Rio Toači kanjono apžvalgos aikštelė.

Kitas geras nusukimas – į Krioklių kelią Banjos-Pujo (Ruta de las Cascadas). Jis itin populiarus tarp dviratininkų: nes čia visuomet leidžiamasi (nuo Andų į džiungles), o lankytinas vietas (dauguma jų – vaizdai į krioklius) vieną nuo kitos skiria humaniški atstumai. Itin daug krioklių, kurių garsiausias El Pailon del Diablo, aukščiausias Ekvadore (61 m), su siauromis landomis už jo ar po juo. Vietovės labai pritaikytos turistams: geri pasivaikščiojimo takai, pakabinami tiltai su nuostabiais vaizdais, aukštos sūpynės „lėkimui“ virš tarpeklių, zipline‘ai…

Krioklių kelio pradžia – nykokas Banjos miestelis – garsėja karštomis versmėmis, ypač Termas de Virgen baseinais, kur esą apsireiškė mergelė Marija. Nuostabu maudytis didelio krioklio papėdėje, bet kartu ir supranti, kokį kelią nuėjo Ekvadoras: ~1958 m. įrengtos ir tuo metu, tikriausiai, žavėjusios visus maudyklos, žmonai pasirodė pernelyg atgrasios, kad maudytųsi ten išvis (šalti pajuodę dušai, nėra rakinamų spintelių saugiai pasidėti daiktams ir t.t.). Ir šiaip, tarsi įrengti keli baseinai: bet visi mirko viename, nes tik ten normali temperatūra. Kiti – šalti arba verdantys. Na, aplinkui yra modernesnių maudyklų, bet ten nėra krioklių…

Ekvadoras turi ką pasiūlyti visiems ir tiems, kam norisi dar rimtesnių iššūkių, nei žygių takeliai ar dviračių keliai – kopimai į 5000 m, 6000 m ir aukštesnius ugnikalnius. Ten jau jokių kaimų nėra.

Kuenka – hipsteriškas barokinis miestas

Kuenka Ekvadoro Andų slėnio pietuose – tarsi Kito veidrodinis atspindys. Gražios tiesios gatvės ir aikštės, puošnios bažnyčios ir vienuolynai, nuostabūs vaizdai į miestą nuo kalnų (ypač Mirador del Turi).

Tik, priešingai nei Kitas, Kuenka mažai peraugo senamiestį: gyventojų – tik 300 000 (trečias pagal dydį šalies miestas).

Ir dvasia kita. Mažiau valkatų, nesaugumo jausmo. Daugiau „hipsteriškos dvasios“: tarsi iš kokios Europos perkeltų restoranų, barų, hostelių ir viešbučių. Gausu reklamų „butas mėnesiui“: Kuenkoje mėgstama apsistoti ilgam, pavyzdžiui, mokytis ispanų kalbos ar iš šio pigaus, bet gražaus miesto dirbti internetu (ypač amerikiečiams: sutampa laiko juosta).

Didžiausias Kuenkos koziris prieš Kitą – klimatas. Ji – 2560 m aukštyje, taigi, oras čia laipsniu-kitu šiltesnis (~+22 dienom, ~+11 naktim). Jei Kite šildymo trūkumas reikšdavo, kad, tarkime, naktimis namie visad būdavo švelniai vėsoka, tai Kuenkoje visuomet „pats tas“.

Kuenkos regionas garsėja kaip Panamos skrybėlių gimtinė (ne, jos neatsirado Panamoje) – ypač jų gausu aplinkinių kaimų turguose, tokių, kaip Sigsigas.

Netoli Kuenkos ir Ingapirka – didžiausi inkų griuvėsiai Ekvadore. Iki visokio Peru Maču Pikču toli, juk inkai Ekvadorą valdė tik ~50 metų – bet pasivaikščioti, regėti taisyklingą inkų mūrą žavu.

O Kuenkos Pumapungo muziejuje tarp visų indėnų tradicijų ir viena baugiausių: tsantsos, arba sutrauktos žmonių galvos, kurias iš priešų lavonų iki pat XX a. gamindavo šuarų gentis (šiais laikais taip sutraukia tik gyvūnų tinginių galvas).

Kiti Andų miesteliai ir kelias į Gvajakilį

Keliai aplink Kuenką jau prastesni, nes gerokai senesni. Tai – garsusis Panamerikos kelias, oficialiai besidriekiantis nuo JAV-Meksikos sienos iki Buenos Airių, o neoficialiai – nuo Aliaskos iki Patagonijos. Tai – pirmasis asfaltuotas plentas, suvienijęs Amerikos žemyną (išskyrus nedidelį tarpą Panamoje) dar tarpukariu-pokariu. Pravažiuoti juo „nuo pradžios iki galo“ – dažno automobilininko ar baikerio gyvenimo svajonė.

Didžiausias vairavimo iššūkis – nusileisti nuo Andų. 4000 m nusileidimas – iššūkis prastai prižiūrėtiems nuomojamo automobilio stabdžiams. Kitas pavojus čia – debesys. Jiems „prarijus kelią“ nesimato beveik nieko, judama labai lėtai.

Ech, kad jie dažniau tuos kelius atidengtų! Ne tik dėl saugumo, o ir nuostabių vaizdų. Kaip buvo džiugu, kad Kachaso nacionalinį parką pakeliui nuo Kuenkos iki Gvajakilio galėjau išvysti „giedrai“.

Atrodo, kiekvienas Ekvadoro Andų kelias gražus – kitokių nebūna. To negalima pasakyti apie miestus. Daugelis jų pasirodė nykesni už Kitą ar Kuenką: visur yra pavienių gražių pastatų ar bažnyčių, gražių grafičių, bet jie apsupti paprastesnių, naujesnių namų, „turginių“ parduotuvių ir gatvės prekeivių su niekučiais, taip pat skurdo.

Nakvojant pakeliui iš Kito į Kuenką kokioje Riobamboje ar Latakungoje iš bėdos užteks ką veikti pusdienį, bet ne ilgiau (pavyzdžiui, Latakungoje verta paragauti čugčukaros – keisto vietinio „patiekalų rinkinio“ iš tokių ingredientų kaip kiaulės odos, popkornai ir t.t.; daugybė restoranų ten tiekia vien čugčukarą).

Šiaip Ekvadoro virtuvė tokia paprasta. Mėgiamas patiekalas – kukurūzų burbuolė su sūriu (ir vienas pigiausių).

Gvajakilis – didžiausias Ekvadoro miestas prie vandenyno

Kaip beveik jokia kita šalis Ekvadoras turi du lygiaverčius didmiesčius ir neaišku, kuris svarbesnis. Net daugybė skrydžių į Ekvadorą iš Europos leidžiasi juose abiejuose paeiliui – sostinėje Kite ir paskui Gvajakilyje.

Gvajakilis – didžiausias Ekvadoro miestas, nors Kitą lenkia nežymiai: 2,7 mln. gyv.

Kitas ir Gvajakilis – visiškos priešingybės, tarsi stovėtų skirtingose šalyse. Kitas – kalnuose, o Gvajakilis – uostamiestis prie pat Ramiojo vandenyno krantų (temperatūra čia ~+31 dieną, ~+22 naktį kiaurus metus). Pasak ekvadoriečių, Kitas – religijos ir tradicijų, o Gvajakilis – darbo ir poilsio miestas. Kitas – politinis šalies centras, Gvajakilis – ekonominis. Gvajakilyje kostiumų ar puošnių suknelių mačiau daugiau nei tautinių rūbų.

Be keleto senų didingų pastatų, Gvajakilio centras – modernus. Jo naujoji širdis – 1999 m. įrengta Krantinė 2000 (Malecon 2000) pasivaikščiojimams, su paminklais (Simonas Bolivaras susitinka Chosė de San Martiną) ir brangokomis kavinėmis.

Senoji širdis – Seminarijos aikštė prie katedros, garsėjanti ne savo pastatais, o… iguanomis. Jas čia populiaru šerti tarsi balandžius, pakviestos maistu jos noriai lipa ant pečių.

Gvajakilio senamiesčiu laikomas Las Penas rajonas ant kalvos, kurios viršūnėje – uostą gynusi tvirtovė ir švyturys (gražūs vaizdai). Tiesa, toli tam senamiesčiui iki Kito didybės: nedideli jo nameliai primena tuos, kokie šiaip jau stovi Pietų Amerikos lūšnynuose, tik kad yra gerai sutvarkyti, padažyti.

Gvajakilis labiau žiūri į ateitį. „Ateitiškai“ atrodo ir jo viešasis transportas – viršum miesto ir plačios Gvajaso upės „skrendantys“ lynų vagonai. Ir „daugiaaukštės kapinės“ – kolumbariumai, kur ne tiesiog karstų nišos viena virš kitos, bet prie viršutinių reikia dar palypėti laiptais.

Ir „Dirbtinė Venecija“ Ekvadoro verslininkų pastatyta Samborondono priemiestyje. Ji labai žavi vietiniams, ypač prakutusiems (ten nėra skurdžiųjų ir jausmas tarsi turtingoje šalyje), bet turistai, aišku, į Ekvadorą keliauja visų pirma ne to.

Galapagų salos ir Ekvadoro džiunglės – kodėl jų dar nemačiau

Tiek kol kas spėjau pamatyti Ekvadore.

Yra daugiau: nuo Gvajakilio į pietus ir šiaurę driekiasi kurortai, tarp jų vakariečius (ypač serferius) žavinti Montanita.

Yra Galapagų salos. Svarsčiau ten keliauti, bet kol kas šią mintį atidėjau. Kainos didžiulės: užsieniečiams skrydžiai specialiai išbranginti ir nuskristi į salas iš Kito ir atgal gali kainuoti panašiai, kaip iš Vilniaus į Niujorką ir atgal. Be to, reikia pirkti brangius nacionalinio parko bilietus (oficiali „superkainų“ priežastis: stengiamasi riboti turizmą, kad Galapagų salų išreklamavimas nekenktų jų ekosistemai). O gyvūniją Pietų Amerikoje galima pamatyti (ir esu matęs) ir paprasčiau, pigiau: Brazilijos Panatanalyje, Argentinos Valdeso pusiasalyje. Na, kai kurie gyvūnai skirsis, bet daug ir sutaps ar bus panašūs (pvz. Valdeso pusiasalyje irgi yra pingviniukai, ruoniai).

Yra Ekvadore ir džiunglės– bet jau buvau buvęs Brazilijos Amazonijoje, kur džiunglių upės dar didesnės, tad jų į planą irgi neįtraukiau.

Tikiuosi sugrįžti į Ekvadorą, aplankyti daugiau: šalis pranoko lūkesčius, turbūt pranoktų juos ir vietos, kurių dar nelankiau.

Kaip nuvykti į Ekvadorą ir keliauti po jį?

Supratau ir tą priežastį, kodėl Ekvadorą atradę gana mažai europiečių. Ekvadoras galėtų būti puikus „pirmasis langas“ į Pietų Ameriką, į jos Andus ir džiungles, į jos gyvūnus ir pakrantes, į indenų kultūrą ir inkų mūrus: viskas sąlyginai nedideliu atstumu.

Bet tada, kai europiečiai prisiruošia aplankyti Ekvadorą, jie jau būna daug ką iš to matę. Nes daugelis ima svarstyti apie kelionę į Ekvadorą tik jau po to, kai aplanko garsesnes Braziliją, Argentiną ir Peru.

Taip yra todėl, kad skrydžiai į Ekvadorą iš Europos – brangūs (brangesni, nei į daugybę Pietų Amerikos šalių). Taupydamas ir pats skridau ne iš Europos į Kitą, o visų pirma į Braziliją, į Ekvadorą tik iš ten. Tačiau, aišku, jei būčiau dukart nebuvęs Brazilijoje, būčiau kėlęs klausimą: „Tai kam skristi į tą Ekvadorą, gal geriau pakeliauti po Braziliją, kad jau į ją atskrendi“. Ir keliavęs daugiau po Braziliją…

Tiesa, taip yra ir dėl įvaizdžio: nepatyrus Ekvadoro, kai kam gal atrodo, kad čia tik „eilinė skurdi Lotynų Ameirkos šalis, kur sunku keliauti ir mažai ką pamatyti“, o taip tikrai nėra.

Jau nuvykus į Ekvadorą keliauti paprasta ir patogu. Pilna modernių ir pigių tarpmiestinių autobusų, viešbučių ir hostelių turistams, angliškai kalbama – Pietų Amerikos mastais – neblogai. Itin gera šalis „kuprinėtojams“, kurie keliauja vieni su kuprinėmis, susipažįsta kur hostelių poilsio kambariuose.

Beje, Ekvadoro valiuta – doleris: vietiniai taip nusivylė begalinės infliacijos ištikta Ekvadoro sukre, kad kai prezidentas vienašališkai „laikinai“ įsivedė JAV dolerį, niekas nebenori jo panaikinti. Čia kaip su euru Lietuvoje: viena vertus, ekonomiškai gal būtų logiškiau turėti savo valiutą (dėl naudos eksportui), bet žmonėms taip žavu turėti kišenėje tuos „patikimus turtingo pasaulio banknotus“…

Ekvadoras iš naftos ir skolintų pinigų „stato“ turizmo pilį. Turistams atkūrė beveik sunykusius šalies geležinkelius, kuriais iš lėto kylant į Andus atsiveria unikalūs vaizdai (nėra įprastų keleivinių traukinių – bet yra gausybė ilgų ekskursijų geležinkeliais). Vis plečiamas greitkelių tinklas.

Tad tikiu, kad, jei skrydžių kainos kada nukris, Ekvadorą atras ir europiečiai – panašiai, kaip jį jau atrado amerikiečiai.