Medeljinas, Kolumbija. Sunkiai pasaulyje rasti miestą su blogesne reputacija! Čia siautė garsusis narkobaronas Pablas Eskobaras: jis iššaudė, išpjovė, išsprogdino, sakoma, 50000 žmonių, nuo politikų iki vargetų, nuo žurnalistų iki praeivių. O kur dar Medeljine žmones grobę komunistai, savigynos būrių “atsitiktinės kulkos” – 1991 m. tai buvo nesaugiausias miestas pasaulyje!

Tad labai nustebau perskaitęs, kad Medeljinas dabar – vienas populiaresnių miestų kelionėms Lotynų Amerikoje: Lonely Planet drįsta jį rekomenduoti ne tik eiliniams turistams, bet net gyvenimui dirbant per atstumą. Paviešėjęs Medeljine pats, nebesistebiu: miestas pasikeitė, bet tamsi praeitis iki šiol suteikia jam ypatingą noir atspalvį.

Štai koks Pablo Eskobaro Medeljinas yra šiandien.

Prekybos centras Medeljino centre

Medeljino centras ir užmiršta(?) praeitis

Eskobaro laikais Medeljino centras buvo žudynių laukas. Ryte išėjęs niekas nežinojo, ar grįš namo, ir kiekvienas pakankamo amžiaus medeljinietis gali papasakoti apie žuvusius klasiokus, kursiokus ar kaimynus, o, jei nepasisekė smarkiau – šeimos narius. “Man tai labai pasisekė, mano šeimai nieko neatsitiko” – pasakojo Medeljine užaugusi vietos lietuvė, o paskui iš kalbos išėjo, kad, pavyzdžiui, automobilį prie namų atėmė grasindami pistoletais. Tai Medeljine (buvo) “nieko”.

Medeljino centro panorama. Daugiabučiai (čia ne prabangūs), į kalną kyla lūšnynai

Eskobaras pradėjo nuo savo “priešų”: kitų mafijozų, policininkų, politikų, žurnalistų. Net teisingumo ministrą nužudė. O galiausiai, tapęs vienu turtingiausių pasaulio žmonių, paskelbė karą visai šaliai: dėjo bombas kaip teroristas, net reisinį lėktuvą su 101 keleiviu susprogdino. Jis tikėjosi, kad išgąsdinta šalis pasiduos, jo neteis ir neišduos JAV. Ir jam ilgai sekėsi, bet galiausiai šalis įtūžo taip, kad jau ir baimę perlipo, kaip kokie kovotojai su Godzila iš filmų, ir 1993 m. nušovė Eskobarą kažkur ant Medeljino stogų.

Casa de la Memoria muziejus skirtas ‘sunkių Medelino laikų’ atiminimui: jame daug baisių faktų, bet ten negyvenusiam žmogui sunku viską tiksliai suprasti, mažai konteksto. Įdomiausia gal fasado freska.

Medeljino centre nepamatysi paminklų aukoms: žudynės ir išpuoliai buvo tokia kasdienybė, kad jie turėtų stovėti ant kiekvieno kampo. Medeljinas nori pamiršti. Tik Eskobaro išsprogdinta Taikos balandžio statula liko. Tada žuvo 28 žmonės. Meras norėjo “išvalyti nuolaužas”, kad nesimatytų liūdnos praeities, bet paprieštaravo skulptūros autorius Fernandas Botero. Jis – “teigiamas miesto simbolis”, garsiausias Medeljino menininkas. Jo unikalaus stiliaus (visi žmonės, gyvūnai tapomi ar lipdomi kaip mieli storuliukai) kupini visi miesto muziejai, ištisa Botero aikštė Medeljino centre pilna jo skulptūrų. Ir jo žodis šį tą reiškia.

Susprogdintas taikos balandis (kairėje) ir Botero padovanotas naujas – su ta sąlyga, jei ir senas liks nenugriautas

Daugiausiai jo tapybos Antiokijos muziejuje. Ten ir jo keliskart nutapyta Pablo Eskobaro mirtis.

Botero nutapyta Pablo Eskobaro mirtis

Momentas, kai Medeljinas šovė aukštyn, o Medeljino centro veidą pakeitė modernūs projektai, kurių ir sostinė Bogota gali pavydėti. Viena nesaugiausių Cisneros aikštė virto Šviesų aikšte [Parque de las Luces]: pastatyta per 300 kolonų-žibintų, nutvieskiančių naktį.

Parque de las Luces žibintai Medeline. Visa tai medeljiniečiai vadina “demokratine architektūra”: investicijos daromos ten, kur jos galėtų tarnauti eiliniams žmonėms, siekiant, kad eiti įstatymo keliu būtų ‘cool’: pvz. pastatyta daug modernios architektūros nemokamų bibliotekų – daugiausia lūšnynuose

Tiesa, kažkokios senovės Medeljino centre nėra – tai XIX-XX a. sandūros miestas, gimęs kartu su Kolumbijos kavos pramone jo aplinkiniuose kalnuose. Centras toks chaotiškas, “glitus”: su šiukšlėm, pigių prekių parduotuvėlėmis, šventų paveikslėlių ir piratinių pornofilmų stendais vienas šalia kito prie Candelaria bažnyčios, išsirengusiom prostitutėm prie Botero aikštės, vidury dienos viltingai lydinčiomis žvilgsniu vietinius ir jas nužiūrinėjančius sekso turistus iš JAV. Ir su linksmais vietiniais, besididžiuojančiais savo miestu ir Antiokijos provincija net labiau nei Kolumbija, su tipinio vietos patiekalo bandeja paisa restoranais (tai – kalorijų bomba iš ryžių, pupų, kelių rūšių mėsų ir dešrų, beskonės it kartonas kukurūzų duonos arepos).

Medelino prostitutės prie Botero aikštės

Medeljinas labai gyvas, švelniai laukinis miestas. Ir ne, Medeljinas staiga netapo Dubajumi ar Londonu: jis vis dar pilnas benamių, ir net besileidžiantį tiesiog gatvėje narkotikus matėme. Problemos čia pat, jos didelės, bet ne tokios, kad po Medeljino centrą nevyktų ekskursijos turistams. Kaip sakė mūsų AirBnB šeimininkas, “Medeljine saugu, plėšikai plėšdami šaunamųjų ginklų nebenaudoja”.

Skulptūra miesto centre atspindinti jo istoriją

Aš Medeljine net ir gyvenau miesto centre ir, nors iš pradžių grotomis uždengtos parduotuvės, vaistinės ar kirpyklos, elektrifikuotomis tvoromis įtvirtinti gyvenamieji namai jaukumo nekėlė, prisitaikyti įmanoma, o kainos – labai žemos.

Grotomis įtvirtinta parduotuvė netoli Medelino centro

Du Medelinai: šiaurės lūšnynai ir pietų turtuolynai

Anapus centro, gaima sakyti, yra du Medeljinai. Miestas ištįsęs slėnyje tarp kalnų į pietus ir į šiaurę.

Pietuose – Poblado – į kalnus kyla gyvenamieji dangoraižiai, dar aukščiau – milijonų vertos aukštuomenės vilos. Būtent Poblado apsistoja beveik visi keliautojai į Medeljiną, o rajono centras (Poblado skveras, Lleras skveras) pilnas įvairiausių virtuvių restoranų, barų ir naktinių klubų gatvių. Atmosfera vietomis primena kokį Balį, vietiniai ir užsieniečiai kartu džiaugiasi “amžinu Medeljino pavasariu” (kiaurus metus temperatūra ten maždaug +27 dieną, +17 naktį).

Vakaras prie Poblado skvero

Visai kitoks vaidas važiuojant pagrindine pirmąja metro linija į šiaurę. Pirmą dieną Medeljine važiavau būtent ten ir galvojau – “Na, tokio liūdno miesto visoje Lotynų Amerikoje dar nemačiau”. Visur – vien vadinamieji lūšnynai: prie geležinkelio, “lipantys” į kalnus. Jei apačioje dar kai kur viskas atrodo apynormaliai, tai “lipant aukštyn” visų pirma galutinai dingsta pastatų tinkas, atidengdamas tipines Lotynų Amerikos lūšnynų raudonas plytas, paskui – ir grįstos gatvės, plytinius namus keičia lūšnelės, dar aukščiau miestas virsta kaimu, kur aplink palaikes lūšnas ganomos pavienės ožkos, kol galiausiai žmonija galutinai užleidžia vietą miškui. Bent kol kas – ateity gal ir ten išaugs lūšnynai.

Nuolatinis vaizdas pro metro langus važiuojant į šiaurę

Paradoksas: Medeljino pietuose kuo aukščiau, tuo žmonės turtingesni, o šiaurėje – kuo aukščiau, tuo skurdesni!

Taip atrodo lūšnynai aukščiau kalne

Tačiau ir Medeljino lūšnynai keičiasi, ir ten miesto valdžia pila milijonus, kad gyventojams būtų gyventi patogiau. “Pavyzdinis lūšnynas” yra Komuna 13: kadaise pats pavojingiausias. Dabar tai savotiškas “lūšnynų Disneilendas”. Kasdien ten vyksta dešimtys ekskursijų vien anglų kalba. Įprastai tokie “turai po lūšnynus” kiek kontroversiški: na ką, turtingi vakariečiai eina pažiūrėti skurdo? Bet kad 13 Komunoj to “lotyniško” skurdo nebe labai ir pamatai. Kai valdžia pravaikė narkomafiją, įtvirtino saugumą, pastatė nemokamus eskalatorius paprastam pakilimui ir užplūdo turistai, vietiniai sugebėjo griebti “jautį už ragų”. Atidarė daugybę kavinukių, restoranų, suvenyrų ir meniškų niekučių parduotuvėlių: jų tankumas ten toks, kaip kokiame Paryžiaus Monmartre. Kiti turistams muzikuoja, šoka breiką, gidauja – renka pinigus, bet tikrai ne “elgetiškai įkyriai”, kaip miesto centre.

13 komunoje

Sveikas kapitalizmas. Gal tokiam greitam Medeljino lūšnynų atgimimui padeda tai, kad daugybė dabartinių Medeljino lūšnynų gyventojų kadaise visai gerai gyveno Kolumbijos kaimuose – kol jų iš ten neišvijo komunistai ar narkomafijozai. Tie žmonės nebuvo nusikaltėliai, prasigėrę ar narkomanai: daug jų yra darbštūs, tik kruvina aplinka ilgai neleido jiems dirbti ir užsidirbti. Tai keičiasi, galimybių vėl yra.

Meniškų suvenyrų parduotuvėje Komuna 13

Tiesa, nors pašėlti Komunoje 13 gali ir be jokios ekskursijos, vietiniai patarė bent pirmą sykį geriau eiti su ja: ne todėl, kad kas užpultų *ten*, bet todėl, kad nežinant lengva išklysti į aplinkines, vis dar nesaugias teritorijas. Kai kuriose Medeljino vietose lengva patikėti, kad jis visas jau tapo kitu miestu – bet kaita vyksta po truputį, rajonas po rajono.

Vaizdai nuo Komuna 13 viršūnės

Medeljino pažiba – jo transportas, lynų keltuvai

Medeljiniečiai labai didžiuojasi savo transporto sistema, o didžiausia jos pažiba – Metro cable lynų keltuvai, kurie čia nėra brangi pramoga turistams, o susisiekimo priemonė, įgalinusi lūšnynų gyventojus centrą pasiekti patogiai per keliasdešimt minučių, o ne kelias valandas trenkimosi prigrūstais autobusais vingiuotais ir nelygiais lūšnynų keliais. Ten, kur pastatomos lynų keltuvų stotys, lūšnynai “prisikelia”: spiečiasi įvairios paslaugos nuo ledainių iki odontologų.

Lynų keltuvo stotis.

Bet lynų keltuvus pamėgo ir turistai, ir lengva suprasti, kodėl: jie atskleidžia nuostabius Medelino slėnio, aplinkinių kalnų vaizdus, leidžia saugiai pažvelgti į pačius įvairiausius miesto rajonus. Populiariausias lynų keltuvas – tiksliau, dviejų keltuvų serija, iš viso beveik 7 km ilgio – veža į Arvi parką, didelę gamtos oazę viršum skurdaus šiaurinio Medeljino.

Arvi parkas, pasikėlus paeiliui dviem lynų keltuvais

Tiesa, gražūs vaidai iš ten nelabai atsiveria, nes lynų keltuvas veža toli nuo skardžio. Gražesni vaizdai nuo Nutibara kalvos prie miesto centro.

Medeljine – ir vienintelis Kolumbijos metro. Jis – ne po žeme, o ant tokių didžiulių stovų, nardo tarp Medeljino bažnyčių, turgų, brutalistinių valdžios pastatų ir raudonaplyčių lūšnynų. Papildo tą miesto švelniai distopinę “laukinio kapitalizmo” atmosferą, su jo prostitutėmis ir benamiais, niekučių prekiautojais iš vagonėlių ir grotuotų parduotuvių.

Medelino metro miesto centre

Ir su nemokamomis ekskursijomis (už arbatpinigius): tikriausiai jokiame kitame mieste jų nėra šitiek daug, gal koks šimtas, didelė dalis – po 13 komuną. Kai išlipome San Chavier metro stotyje, vienu metu grupes ten rinko net trys gidai – ir taip kiekvieną valandą. Kažkas sugalvoja kaip užsidirbti ir kiti darbštūs medeljiniečiai ima kopijuoti. Didelės dalies tokių ekskursijų metu yra vienas tabu: gidai nemini Pablo Eskobaro vardo. Nenori, kad aplinkiniai galvotų, kad jį gidai šlovina, pristato Medeljiną tik kaip Eskobaro miestą. Medeljiniečiai didžiuojasi Medeljinu ir nori paskandinti liūdną jo istoriją amžinoje kaitoje. Jau “Netfix” serialo “Narcos” visiems užtenka: dabar randasi jaunimo, kuris net vilki marškinėliais su Eskobaro vardu, tarsi tai būtų buvęs koks miesto vardą garsinęs didvyris… O juk jis pražudė daugiau žmonių už daugelį diktatorių ar teroristų, daugiau už kokį ten Lukašenką ar Osama Bin Ladeną. “Netflix” niekada nepadarytų serialo, kur koks istorinis veikėjas, pražudęs daugybę žmonių Vakaruose (Hitleris ar Bin Ladenas), būtų parodytas kaip visai simpatiškas pagrindinis herojus – tai kodėl galima apie kolumbiečių teroristą? Kita vertus, jei ne “Narcos”, turbūt turistų Medeljinas sulauktų mažiau…

Komuna 13 gidas ekskursijos metu

Beje, buvo Medeljine ir sena lietuvių bendruomenė, 1957 m. ji pasistatė vienintelius Kolumbijoje Lietuvių namus su įspūdingais vitražais su Vyčiais. Ten skambėdavo lietuvių dainos, vyko šventės ir tautiniai šokiai, o lietuviai kunigai laikydavo lietuviškas mišias. Deja, tie namai “išslydo” lietuviams iš rankų. Ne visai gražiais, medeljinietiškai laukiniais būdais: dabar ten sandėlis, o gretima aikštė nebesivadina Lietuvos vardu. Pro langų žaliuzes iš lauko dar galima įžvelgti vitražus su Vyčiu.

Botero aikštėje

Toks jau tas Medeljinas: net senas teatras čia gali virsti griuvėsiais, kad iškiltų koks dangoraižis.

Bet būtent tuo Medeljinas šiandien ir žavi jo lankytojus, kurie skaičiais gal jau lenkia keliautojus į daug senesnę ir tradiciškesnę sostinę Bogotą: gyvumu, kaita ir laukine dvasia, kur “viskas galima”. Baisiomis istorijomis, pasakojamomis sąlyginai saugioje atmosferoje. Na ir amžinai šiltu, bet ne superkarštu oru.

Tipinė eilinio lūšnyno gatvė maždaug pusiaukelėje į kalną. Fotografuota pro lynų keltuvo langą – tai geras ir saugus būdas pamatyti daug tokių rajonų. Iš pradžių galvojau, kad fotografuoti nebus saugu, bet medeljiniečiai tikino, kad saugu, ir net kartu kabinoje važiavę vietiniai traukė telefonus: viešasis transportas Medeljine sąlyginai tvarkingas