Išskleisti meniu

Pietų Amerika – kelionių vadovai

Paragvajus – Lotynų Amerikos klasika

Paragvajus – Lotynų Amerikos klasika

| 2 komentarai

Paragvajus nėra pirma į galvą šaunanti šalis nusprendus keliauti į Lotynų Ameriką. Jis nedidelis, jis toli.

Bet būtent Paragvajuje be galo stipri ta senoji Lotynų Amerikos dvasia, kurią žemyne rasti vis sunkiau.

Paragvajuje rasi ir indėniškai kalbėti mokančią gyventojų daugumą ir XIX a. Europos rūbais vilkinčius kolonistų palikuonis. Į visokiausių šventųjų ir generolų ilgais vardais pavadintus miestus čia tebeveda vėjo nugairinti ir liūčių skandinami neasfaltuoti keliai. Alma kriokliai, stūkso senos barokinės bažnyčios ir dar senesnių griuvėsiai.

Taip, pasaulio stebuklų Paragvajuje nėra, UNESCO pasaulio paveldo objektai tik keli, o vietoje vandenyno krantų – paupio kurortai. Bet užtat nėra ir turistų minių bei jas sekančių banditų ir apgavikų. Turto ir skurdo skirtumai irgi taip nebado akių.

Apleistos Paragvajaus Jėzuitų redukcijos - unikalios indėnų ir Europos vienuolių bendrai valdytos valstybėlės - pagrindinė Paragvajaus kultūrinė įdomybė

Apleistos Paragvajaus Jėzuitų redukcijos – unikalios indėnų ir Europos vienuolių bendrai valdytos valstybėlės – pagrindinė Paragvajaus kultūrinė įdomybė

Siudad Del Estė – Paragvajaus vartai, pamiršti kriokliai

Į Paragvajaus sostinę nuskristi brangu ir nepatogu, tad tikrieji šalies vartai, per kuriuos atvykau ir aš – Siudad Del Este miestas Brazilijos ir Argentinos pasienyje. Iš 1,2 mln. turistų, kasmet aplankančių Paragvajų, net 1 mln. yra brazilai ir argentiniečiai, ypač ieškantys pigių prekių. Vos perėję tiltą į Siudad Del Estę nusiperka kokį neapmuitintą iPhone ir grįžta juo džiaugtis.

Siudad Del Estės centras

Siudad Del Estės centras

Vos 180 000 žmonių kasmet į Paragvajų atkeliauja iš toliau, bet ir jiems kelionės pradžioje labiausiai apsimoka „sekti daugeliu“: skristi į San Paulą, tada Foz do Igvasu, tada kirsti sieną. Ir, palikus apsipirkinėtojų minias, važiuoti daug toliau Siudad Del Estės.

Vien elektronikos turgus Siudad Del Este. Argentinoje ir Brezilijoje itin dideli muitai elektronikai - taigi, perkant daugiau, apsimoka skristi į pasienį, pereiti į Paragvajų, ir naują daiktą parsivežti iš ten

Vien elektronikos turgus Siudad Del Estėje – ir toli gražu ne vienintelis, į kurį turistus šaukia kviesliai. Argentinoje ir Brezilijoje itin dideli muitai elektronikai – taigi, perkant daugiau, apsimoka skristi į pasienį, pereiti į Paragvajų, ir naują daiktą parsivežti iš ten

Nes Siudad Del Estė miestas įkurtas 1957 m. ir primena didžiulį turgų (pasienyje) ar prekybos centrą (kiek atokiau). Gražios architektūros ten ieškoti neverta. Tačiau net ne kiekvienas turistas Paragvajuje žino apie Mondajaus krioklius esančius beveik Siudad Del Estėje.

Jei tokie kriokliai būtų Europoje, tikriausiai šimtmečius juos lankytų turistai. Bet Mondajaus krioklių vieta labai nedėkinga: jie yra vos 20 km nuo Igvasu krioklių tarp Brazilijos ir Argentinos, kurie ne tik žemyne, bet ir pasaulyje lygių neturi. Bendrakeleivį net buvo sunkoka įkalbinti išlipti prie Mondajaus: praleidus porą dienų Igvasu, nebesinorėjo dar vieno įspūdingo (bet gerokai kuklesnio) krioklio.

Mondajaus kriokliai prie Siudad Del Estės

Mondajaus kriokliai prie Siudad Del Estės

Igvasu yra taip arti sienos (31 km nuo pasienio punkto), kad jie netgi aprašomi kelionių vadovuose po Paragavajų tarsi būtų Paragvajuje. Išties, net jei keliauji tik po Paragvajų, tiesiog nuodėmė dienai-dviems nekirsti sienos į Braziliją ar Argentiną prie Igvasu krioklių. O prie Mondaujaus krioklio sustatyti liftai, keltuvai nebeveikia, išdraskyti: taip ir nepavyko jų paversti turistų traukos tašku ir, nors keliavome vasarą, kai prie Igvasu – eilės ir minios, visą laiką prie Mondajaus buvome vieninteliai lankytojai.

Liftas kažkada leisdavo turistus žemyn prie Mondaus krioklių apačios. Bilietų kasoje nusileidimo kaina dar parašyta (užsieniečiams - didesnė), bet pasiteiravus pardavėjas nukirto 'neveikia'

Liftas kažkada leisdavo turistus žemyn prie Mondaus krioklių apačios. Bilietų kasoje nusileidimo kaina dar parašyta (užsieniečiams – didesnė), bet pasiteiravus pardavėjas nukirto ‘neveikia’

Beje, jei ne politikų sprendimai, Paragvajus šiandien tebeturėtų krioklį, pranokstantį visus pasaulio krioklius! Gvairos kriokliai (apie 200 km į šiaurę nuo Siudad Del Estės) buvo septynis kartus vandeningesni už Igvasu – bet politikai pasirinko pastatyti hidroelektrinę ir 1982 m. paskandino krioklius marių dugne. Itaipu hidroelektrinė, beje, yra galingiausia pasaulyje, tenkina net 70% Paragvajaus elektros poreikių – taigi, Gvairos užliejimas nebūtinai buvo eknominė klaida, tačiau, manau, didėjant turizmo, ekologijos reikšmei, paragvajiečiai graušis nagus.

Itaipu užtvankos fragmentas. Vanduo, kadaise tekėjęs Gvairos kriokliais, dabar teka čia matomais baltais vamzdžiais ir suka turbinas. Kadangi iš nuotraukos sunku suvokti visa ko mastelius, pasakysiu, kad vos dviem iš šių vamzdžių kas sekundę prateka tiek vandens, kiek per visus Igvasu krioklius kartu paėmus

Dabar jų šalis daugeliui atrodo tinkama tik apsipirkimui, o juk galėjo būti tikras gamtos mylėtojų perlas! Juk galėjo milijonai turistų plūsti į Gvairą, ir jau Igvasu tebūtų podukros vietoje. „Paguoda“ gali būti nebent apsilankymas Itaipu elektrinėje – tokioje distopiškai milžiniškoje, su begaliniais koridoriais ir betono mase, perkirtusia aštuntą pagal ilgį pasaulio upę Paraną.

„Begalinis“ drėgnas koridorius palei daugiatones Itaipu turbinas

Ir vis tiek: vos pamatęs Gvairos krioklių nuotraukas ir videoįrašus supratau, kad tai yra ta išnykusi pasaulio vieta, kurios labiausiai gaila, kad niekada nebepamatysiu „gyvai“.

Jėzuitų misijos – kitokie indėnų griuvėsiai

Paragvajus – atokus, apsuptas kitų valstybių, bet jo istorija – viena įdomesnių ir keistesnių Pietų Amerikoje.

Čia gyvenę indėnai nesukūrė didžių civilizacijų, bet užtat ir atvykę Europos kolonistai jų taip žiauriai nenaikino. Vietoje aukso plėšikų, atvyko inteligentai jėzuitų vienuoliai. Į krikščionybę atsivertusiems indėnams gvaraniams jie padėjo pasistatyti miestus, suorganizuoti armiją ir gintis nuo į vergovę juos grobdavusių brazilų bandeirantų. Ir, svarbiausia, išskyrus religiją, Jėzuitai nenaikino indėnų kultūros: pagrindinė kalba buvo gvaranių (o ne ispanų), Jėzuitai jai net pritaikė lotynų raštą.

Jėzuitų misijoje - ne tik bažnytėlė (dešinėje), bet ir apsaugos bokštas

Jėzuitų misijoje – ne tik bažnytėlė (dešinėje), bet ir apsaugos bokštas

Apie tas Jėzuitų misijas, vadinamas redukcijomis, išlikę gausybė romantiškų istorijų: esą tai buvo tikra nepripažinta indėnų valstybė su išsirinktais vadais, kuriai Jėzuitai nevadovavo – o tik savotiškai konsultavo. Pirmoji pasaulyje teritorija, kur raštingumas pasiekė 100% (Jėzuitai itin rūpinosi indėnų mokymusi), dirbti pakakdavo 6 val. per dieną. Paragvajaus Jėzuitų misijų šlovės aidai pasiekė net Europą, net antireliginių pažiūrų to meto filosofai Volteras, Ruso jas laikė tikru progreso švyturiu. Tai priblėso, bet neišblėso galutinai: Holivudas pastatė filmą “Misija”.

Kiekvienos Jėzuitų redukcijos gyvenimas sukosi aplink milžinišką centrinę aikštę

Kiekvienos Jėzuitų redukcijos gyvenimas sukosi aplink milžinišką centrinę aikštę

Aukščiausiame savo taške, redukcijose gyveno apie 140 000 žmonių, bet 1768 m. viskas staiga baigėsi: Ispanijos karalius išvijo Jėzuitus iš savo teritorijų ir, netekę užnugario, misijų indėnai teatsilaikė keletą dešimtmečių: dalį jų vergovėn išvežė brazilai, dalį išžudė kiti indėnai, prisiklausę istorijų apie Jėzuitų paslėptus lobius, likusieji misijas apleido.

Tad Paragvajaus Jėzuitų misijos šiandien – tik romantiški griuvėsiai: La Santissima Trinidad de Parana, Jesus de Travangue, San Cosme y Damian. Bažnyčiose nukirstais stogais dar rasi puošnias krikščioniškas statulas, frizus, sukurtus indėnų menininkų ir amatininkų. Tebeįžvelgsi ir milžinišką lygią centrinę aikštę – kiekvienos misijos širdį – supamą indėnų „daugiabučių“. Ir nesunkiai įsivaizduosi, kaip aikštės centre stovėdavo kryžius ir šventojo globėjo statula, kaip po ryto mišių giedodami giesmes indėnai eidavo dirbti laukų: čia atsiskirdavo vienas, čia kitas, kol galiausiai keli paskutiniai pasiekdavo savo tolimiausius laukus. Paskui visi bendrai dalindavosi darbo vaisiais, perteklių eksportuodavo, tuo keldami pavydą ir gandus apie paslėptus turtus…

Apleista statula Jėzuitų bažnyčioje. Išlikusiose bažnyčiose, gal, rasi įspūdingesnių (nebūtinai Paragvajuje), bet griuvėsiuose atmosfera kažkokia kitokia. Ir matyti antkapinę plokštę su išlikusiu vardu bestogėje niekieno bažnyčioje kažkaip niūriau, nei gerai prižiūrėtoje

Apleista statula Jėzuitų bažnyčioje. Išlikusiose bažnyčiose, gal, rasi įspūdingesnių (nebūtinai Paragvajuje), bet griuvėsiuose atmosfera kažkokia kitokia. Ir matyti antkapinę plokštę su išlikusiu vardu bestogėje niekieno bažnyčioje kažkaip niūriau, nei gerai prižiūrėtoje. Tarsi atvaizduotas žmogus būtų miręs dukart – kaip žmogus, ir kaip statula

Išvysti, kaip puošniai drožinėti buvo Jėzuitų bažnyčių interjerai, dar yra viena vieta – Jaguarono Šv. Buenaventūros bažnyčia netoli sostinės Asunsjono, išoriškai eilinis didelis namas, o viduje – įspūdingas meno kūrinys, netelpantis į europietiškus architektūros stilių rėmus.

Viena Paragvajuje liko kaip Jėzuitų laikais. Gvaranių kalba. Jokia kita indėnų kalba jokioje Lotynų Amerikos šalyje nėra suprantama visuotinai – o gvaraniškai moka 90% paragvajiečių, koks 10% – tik gvaraniškai. Gvaranių kalba – ir oficiali. Tiesa, antroji oficiali Paragvajaus kalba – kolonistų ispanų. Besitikėjusiam pamatyti „paskutinę indėnų valstybę“ man teko kiek nusivilti: kone visi užrašai ten – vien ispaniški, tik Jėzuitų misijose ir muitinėse šis bei tas simboliškai parašyta ir gvaraniškai.

Jaguarono Jėzuitų bažnyčios medinis vidus

Jaguarono Jėzuitų bažnyčios medinis vidus

Bet išsaugotąja gvaranių kalba paragvajiečiai didžiuojasi, jos mokoma mokyklose. Ji tarnauja kaip koks slaptas kodas, kai reikia, kad niekas kitas nesuprastų: sakoma, kad 1933 m. karą prieš Boliviją Paragvajus laimėjo dėl to, kad paragvajiečių šnipai lengvai suprato Bolivijos karininkų per radiją aptariamas strategijas (ispanų k.), gi Bolivijos šnipai irgi girdėjo Paragvajaus kariuomenės radijo pašnekesnius, tik kas iš to – paragvajiečiai šnekėjosi gvaranių kalba.

Aišku, Jėzuitai paliko ir katalikybę. Paragvajus tiki. Sekmadieniais daug kas nedirba, automobiliai dabinami religiniais vaizdais. Bet net tokių įspūdingų bažnyčių, kokias turėjo Jėzuitai, paragvajiečiai nepasistatė – pagrindinė sostinės Asunsjono katedra primena Lietuvos miestelio bažnyčią, o “švenčiausia šalies vieta” (kiekviena Lotynų šalis turbūt tokią turi) – Kaakupės Stebuklingosios Mergelės Marijos katedra – didesnė, bet nykoka.

Kaakupės bažnyčia, traukianti tūkstančius piligrimų, kartu su šventu miesto šaltiniu

Kaakupės bažnyčia, traukianti tūkstančius piligrimų, kartu su šventu miesto šaltiniu

Keistos imigrantų kolonijos ir begaliniai Paragvajaus toliai

Po Jėzuitų, XVIII-XIX a. sandūroje, Paragvajus pasiliko viena labiausiai išsivysčiusių Lotynų Amerikos šalių. Jis vienas pirmųjų paskelbė nepriklausomybę nuo Ispanijos (1811 m.), jame atidarytas pirmasis Pietų Amerikos geležinkelis, jo armija apsiginklavo moderniausiais ginklais.

Deja, Paragvajaus diktatorių ambicijos pasirodė per didelės, tarsi kokio Hitlerio. 1864 m. diktatorius Lopezas ėmė kariauti su… Brazilija, Argentina ir Urugvajumi vienu metu. Prie tokios dydžio persvaros jokie Paragvajaus ginklai nepadėjo: karo būta vieno kruviniausių pasaulio istorijoje, žuvo apie pusę milijono žmonių, Paragvajus sutriuškintas, neteko daugybės žemių, daugiau nei pusės žmonių, 85% vyrų…

Tik apleisti vagonai liko iš Paragvajaus geležinkelių

Tik apleisti vagonai liko iš Paragvajaus geležinkelių

Taip niekada Paragvajus galutinai ir neatsigavo, liko viena skurdžiausių Lotynų Amerikos šalių. Mėgino stotis ant kojų pakviesdamas atvykti imigrantus. Begalinės atokios Paragvajaus stepės pritraukė turbūt keisčiausią pasaulyje imigrantų derinį, kurie, vedini idealistinių tikslų, neištirpo Paragvajaus tautų katile, statė savo kaimus ir miestelius. Ir tų imigrantų palikuonių bendruomenės šiandien – viena Paragvajaus pažibų tiems, kam eilinės turistinės vietos jau pabodo.

Paragvajuje – ir Australijos komunistų statyta „Naujoji Australija“, ir vokiečių nacių kurta „Naujoji Germanija“ (abi apnykusios), o labiausiai į akį krenta menonitai – itin religingi vokiečiai, pasirinkę gyventi panašiai, kaip XIX a. imigravę jų protėviai: jie rengiasi rūbais tarsi iš istorinių dramų, kalba protėvių atsivežta vokiečių kalba, augina po keturis ar šešis vaikus. Tiesa, technologijomis naudojasi: įdomu buvo pamatyti tokią „XIX a. šeimą“ lipančią į apynaujį Mercedes’ą.

Vakarienė menonitų restorane. Vokiškas maistas, ekrane – Frankfurto „Eintracht“ rungtynės. Tiek daug blondinų vienoje vietoje seniai kur bemačiau, o juk čia Lotynų Amerika, juk tie vokiečiai emigravo iš Vokietijos prieš daugiau nei 100 metų, bet išlaikė „gryną kraują“

Vakarienė menonitų restorane. Vokiškas maistas (vienintelį kartą valgiau Lotynų Amerikoje raugintus agurkus), ekrane – Frankfurto „Eintracht“ rungtynės. Tiek daug blondinų vienoje vietoje seniai kur bemačiau, o juk čia Lotynų Amerika, juk tie vokiečiai emigravo iš Vokietijos prieš daugiau nei 100 metų, bet išlaikė „gryną kraują“

Daugiausia tokių bendruomenių gyvena Gran Čake – begaliniuose Paragvajaus „laukiniuose vakaruose“, sudarančiuose 60% šalies teritorijos, bet glaudžiančiuose tik 2% jos žmonių. Tačiau jų yra ir kitur palei šimtus kilometrų nuo vieno didmiesčio iki kito besidriekiančius kelius. Visas Paragvajus gyvenamas retai: plotu ši šalis lenkia Vokietiją, o gyventojų – tik 7 mln.

Kelias į Vakarus, į visuomet ryškų Paragvajaus saulėlydį

Kelias į Vakarus, į visuomet ryškų Paragvajaus saulėlydį

Mažai šviesų reiškia gražius saulėlydžius ir žvaigždėtą Pietų dangų, tačiau šiaip Paragvajaus gamta gana proziška, lygi. Garsiausias šalyje Ybykujaus nacionalinis parkas priminė eilinį mišką, kiek kalvotesnį, nei Lietuvoje, o jo krioklelių nė nepavyko pasiekti – medžiai kažin kada užvirtę taką. Šalies neturistiškumas turi ir pliusų, ir minusų.

Ybykujaus nacionalinis parkas nuo apžvalgos aikštelės

Ybykujaus nacionalinis parkas nuo apžvalgos aikštelės

Po Paragvajų patogiausia keliauti automobiliu (viešasis transportas nėra patogus), tačiau čia koją kiša itin prasti Paragvajaus keliai. Pagrindiniame trikampyje tarp Siudad Del Estės, Enkarnasjono ir sostinės Asunsjono jie dar normalūs (tiesa, mokami). Dažnas miestas turi bent vieną grįstą į jį vedantį kelią, bet ką daryti, jei ten reikia atvažiuoti iš kitos pusės, arba nori pamatyti atokesnę lankytiną vietą? Likę Paragvajaus keliai “grįsti purvu” – raudono molio, su mediniais tiltais, po dažnų liūčių tuoj pat tampantys nepravažiuojamais. Lauki nesulauki akmenų dangos – ji rodo arti esant miestelį. Bet gali pasisekti mažiau, prastas kelias virsti į tragišką su jo viduryje tyvuliuojančiais “ežerėliais”. Tik skrybėlėti gaučai joja, gyvulius gena. Kažkur ten ir automobilio bamperį pametėme…

Tipinis Paragvajaus kelias toliau nuo pagrindinių

Tipinis Paragvajaus kelias toliau nuo pagrindinių

Paragvajaus kurortai, turtas ir tikrovė

Paragvajiečiai neturi vandenyno ar jūros, tad poilsiauja prie ežerų ar upių. 45 km į rytus nuo Asunsijono stūgso San Bernardinas – vokiečių įkurtas miestelis (centre – vokiškas viešbutis Hotel del Lago), vasaromis, kalbama, virstantis jaunimo pasilinksminimų zona. Kai lankėmės mes, jis buvo tuščias, o menki paplūdimėliai priminė kokius Žaliuosius ežerus prie Vilniaus.

Kas kita – Enkarnasjonas tarp visų Jėzuitų misijų pietuose ir jo paupio paplūdimys. Upė, kaip ir šalis, vadinasi Paragvajus. Ten, stebėdamas dangoraižius Argentinos pusėje, jaučiausi tarsi Jungtinėse Valstijose: viskas tvarkinga, gražu, palei upę pilna visokiausių restoranų: nuo greito maisto tinklų (McDonald’s ir pan.) iki prabangių.

Enkarnasjono paupio paplūdimys. Anapus - Argentina

Enkarnasjono paupio paplūdimys. Anapus – Argentina

Tiesa, su ta prabanga Paragvajuj sunku. „Prabangus“ ten tiesiog reiškia, kad moki daug (daug Paragvajaus mastais – Lietuvoje tiek mokėtum daugelyje vidutinių restoranų). Kiek beragavau – maisto kokybė tarsi pačiam namie pasiruošus (kai nesi patyręs virėjas). Skaniau buvo „pakelės užeigoje“, į kurią užsukome paragauti tradicinių empanadų (paplotėlių su įkepta mėsa), marinaros. Ir kelis kartus pigiau. „Prabangiame Asunsjono restorane“ padavėjas, gal prisižiūrėjęs Holivudo filmų, bandė reikalauti „tip, tip, tiiiiip“ (šiaip arbatpinigiai Paragvajuje neįprasti), kai tuo tarpu tos pakelės užeigos šeimininkai dar padovanojo desertų – turbūt pirmąkart istorijoje ten sustojo turistas.

Keliaudamas Paragvajuje gali pats pasirinkti, kiek mokėti: geresniuose viešbučiuose ir restoranuose mokėsi kiek Lietuvoje, o pigesniuose – ir perpus ar ketvirtį tos kainos. Būtent dėl pastarųjų Paragvajus vadinamas viena pigiausių pasaulio šalių. Bet tų pigiųjų vietų nerasi „Tripadvisor“, „Lonely Planet“ ar net „Booking.com“ – Paragvajuje viešbučių gausu kiekviename miestelyje (ir svečių namų hospedaje, labiau pasimylėti norinčioms poroms skirtų motel), tačiau pamėginęs rezervuoti per internetą pagalvosi, kad daugelyje miestų viešbučių neva nėra išvis. Turi atvykti “gyvai”. Ypač verta ieškoti ten, kur susikerta pagrindiniai keliai.

Terere - tradicinis Paragvajaus gėrimas. Vietiniai nešiojasi didžiulius jo indus ir gurkšnoja. Jis panašus į matę, tik šaltas - smarkiai tonizuoja

Terere – tradicinis Paragvajaus gėrimas. Vietiniai nešiojasi didžiulius jo indus ir gurkšnoja. Jis panašus į matę, tik šaltas – smarkiai tonizuoja. Paragauti turistui ne taip paprasta, nes pardavėjai, būna, siūlosi tik įpilti į indą, kurį pats jau turi turėti – bet negi pirksi tererės indą dėl paragavimo

Beje, norint taupyti, geriau keistis valiutą iš dolerių – eurų kursas daug kur prastas, o bankomatai taiko mokesčius.

Asunsjonas – pageltęs diktatorių miestas

Paragvajaus sostinė Asunsjonas, kaip ir visa šalis, persmelkta ta senąja, romantizuota „lotyniška dvasia“ – dainingo pasaulio užkampio, kuriame mainosi geltona (senų vienaukščių pastatų), chaki (karo) ir juoda (pastatus apėdusios dėgmės) spalvos, šen bei ten ryškiai užspalvintos politinės agitacijos šūkiais (vietoj rinkiminių plakatų).

Čia romantiškai, čia niūriai senas Asunsjonas

Čia romantiškai, čia niūriai senas Asunsjonas

Įspūdingiausias pastatas ten – Prezidento rūmai, saugomi karių. Nedaug atsilieka Parlamento rūmai, priešais kuriuos plytinčioje centrinėje Ginklų aikštėje mums lankantis buvo išdygęs ištisas kartoninių namelių ir palapinių miestelis (protestuotojai).

Paragvajaus prezidentūra

Paragvajaus prezidentūra

Netoliese – medeliai „dingusiems be žinios“ diktatoriaus Alfredo Štriosnerio oponentams (valdė 1954-1989 m., kvietė Paragvajuje slėptis nacių karo nusikaltėlius, tarp jų daktarą Mengelę ir, pasak sąmokslo teorijos, priglaudė net patį Hitlerį), o Nepriklausomybės namuose, kur rinkdavęsi intelektualai 1811 m. paskelbė Paragvajaus nepriklausomybę – atminimo lenta pačiam Štriosneriui.

Asunsjono katedros kuklus vidus

Asunsjono katedros kuklus vidus

Apskritai Asunsjonas glaudė nesuvokiamai daug diktatorių – vien nuo 1902 m. iki 1954 m., per 52 metus, prezidentas pasikeitė 41 kartą. Daug ekscentrikų valdė šią šalį: be avantiūristo Lopezo ir Štriosnerio, dar Francija, uždraudęs baltaodžiams tuoktis su baltaodžiais, kad maišytųsi rasės (išties, grynų rasių Paragvajuje praktiškai nėra, išskyrus vokiečius menonitus; dauguma gyventojų daugiausiai turi baltaodžių kraujo, bet bent truputį indėnų). Francijos namas – irgi Asunsjono lankytina vieta. Ir daugiau lankytinų vietų tie diktatoriai pasatė – primojo Lotynų Amerikos geležinkelio stotis (dabar paversta muziejumi – iki 1999 m. važinėję traukiami garvežių, Paragvajaus geležinkeliai „sustabdė ratus“, o apleisti vagonai iki šiol riogso išrikiuoti netoli stoties), botanikos-zoologijos sodas, buvęs Lopeso dvaro parku. Nuvykau ten pamatyti vietinės faunos – nes laukinėje gamtoje jos nėra daug. Gražūs į kiaules panašūs pekariai, įdomūs tapyrai – tik kapibaros, didžiausio pasaulio graužiko, sodas neturėjo. “Kapibara?” – nesuprato prižiūrėtojai – “Eikite geriau žiūrėti liūtų, dramblių”. Kai kurie žymiausių diktatorių ilsisi Nacionaliniame panteone – Lopesas jį statė kaip koplyčią, bet pasistatė sau kapą.

Nacionalinis panteonas

Nacionalinis panteonas

Asunsjono klimatas – drėgnas. Ir per kiekvieną liūtį gamta netrunka pasiglemžti miestą. Asunsjone, kaip ir kituose Paragvajaus miestuose, daug kur nėra gatvių drenažo, tad vos palijus, gatvės tikrąja to žodžio prasme virsta upėmis, kuriomis, it kokie vandens motociklai taškydamos vandenį aukštai į šalis, „plaukia“ mašinos. Dar vienas senosios Lotynų Amerikos vaizdas…

Upėmis virtusios Asunsjono gatvės

Upėmis virtusios Asunsjono gatvės

Senąją Lotynų Ameriką mena ir Rekoletos kapinės. Lotynų Amerikos sostinės ir jų elito šeimos, atrodo, konkuruoja kapinėmis ir kriptų grožiu – ir Asunsjonas čia atrodo geriau, nei galėtum tikėtis pagal jo dydį ir atokumą.

Rekoletos kapinės. Viduje, tiesa, budi sargas ir iškart po šios nuotraukos padarymo uždraudė fotografuoti

Rekoletos kapinės. Viduje, tiesa, budi sargas ir iškart po šios nuotraukos padarymo uždraudė fotografuoti

Dar viena neparagvajietiškai gera vieta – Itau meno muziejus, apimantis viską – ir indėnų liaudies meną, ir krikščioniškas statulas (tokias kitokias nuo mums įprastų), ir šiuolaikinį meną, ir alegorinius Paragvajaus dailininkų darbus. Ir jis nemokamas. Pasidarė gaila, kad Lietuvoje nieko panašaus – pristatančio visą lietuvišką meną – neturime.

Tik neispaniškų užrašų nesitikėk. Paragvajiečiams atrodo, kad ispaniškai moka visas pasaulis – nė nenustebdavo, kai prabildavome ir mes.

Paragvajaus menas Itau meno muziejuje

Paragvajaus menas Itau meno muziejuje

Paragvajus – šalis tiems, kas myli atradimus

Kelionės į Paragvajų negalėčiau rekomenduoti tiems, kam kelionių esmė – pasaulio stebuklai, puošiantys „100 įdomiausių pasaulio vietų“ tipo sąrašus. Ir tiems, kas nori leisti atostogas geruose kurortuose.

Tačiau tiems, kam svarbesnė šalies dvasia, ką erzina turistų minios ir visos paskui jas sekančios blogybės (aukštos kainos, nesaugumas) – tiems Paragvajus pats tas.

Paragvajuje irgi gali pamatyti senovinius griuvėsius – ir naršyti juos beveik vienas, o ne su turistais iš dešimčių autobusų, kaip Meksikoje ar Peru. Paragvajuje irgi gali pamatyti krioklius – ir niekas neužstos jų vaizdo, kaip Brazilijoje ar Argentinoje. Ir Paragvajuje dar gali džiaugtis kelionės atradimais, o tavo užsienietiškas veidas dar pritrauks daugiau norinčių pakalbėti vietinių nei norinčių apgauti turistą.

Paragvajaus lankytinų vietų žemėlapis

Paragvajaus lankytinų vietų žemėlapis su įvertinimais. Gal jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Paragvajų

Paragvajaus lankytinų vietų žemėlapis su įvertinimais. Gal jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Paragvajų

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , ,


Rio de Žaneiras – gamta ir linksmybės

Rio de Žaneiras – gamta ir linksmybės

| 0 komentarų

Rio de Žaneiras! Platūs geltono smėlio paplūdimiai. Tarsi tiesiai iš žemės gelmių išdygę aštrūs aukšti žali kalnai. Dangoraižių eilės palei jūrą ir chaotiškos favelos ant šlaitų.

Panoramų, gražesnių už Rio de Žaneiro, pasaulyje mažai. Ir nors tai yra 12 milijonų gyventojų glaudžiantis miestas, labiausiai jame žavi būtent gamta. Dauguma pastatų, net garsioji Kristaus atpirkėjo statula, perkelti į eilinę lygumą atrodytų nykiai. Bet didingoje kalnuotoje Rio de Žaneiro pakrantėje ir skurdžiausi rajonai, ir nykiausi daugiabučiai – romantiškai žavūs.

O kai saulė nusileidžia ir gražiąsias Rio de Žaneiro panoramas uždengia tamsa, miestas pakyla į tikrą fiestą. Gyva muzika pasipila iš visų paplūdimio kavinių, sambos mokyklos ištisus mėnesius repetuoja karnavalui, o futbolo fanai kyla į kovą tribūnose. Būdamas Rio de Žaneire dienomis galėjau gerėtis gamta, o kiekvieną vakarą – vis kitokia braziliška kultūra.

Klasikinė Rio de Žaneiro panorama nuo Korkovado (Kristaus skulptūros) kalno

Rio paplūdimiuose – savos taisyklės

Rio de Žaneirą galima pavadinti didžiausiu pasaulio kurortu. Gyvenimas čia sukasi aplink paplūdimius, ir vietiniai į juos eina ne mažiau mielai, nei turistai. Net dviejų iš Rio de Žaneiro paplūdimių pavadinimų muzikos dėka žinomi visame pasaulyje – Kopakabana ir Ipanema.

Poilsiautojai šeštadienį, „paplūdimio dieną“, Ipanemoje

Abudu panašūs: banguota jūra, smėlio juosta, paplūdimio kavinės, plati gatvė, prestižinių dangoraižių eilė. ~1950 m. Rio de Žaneiro grietinėlė rinkdavosi Kopakabanoje, ~1970 m. ji persikėlė į Ipanemą, bet skirtumų rasti sunku. Turistui sudėtinga atskirti ir įvairias neformalias paplūdimių zonas, kurios paprastai įvardijamos pagal gelbėtojų postų numerius. Prie vienų postų poilsiauja šeimos su vaikais, kitur diskutuoja intelektualai, dar kitur – vieni į kitų treniruotus kūnus žvalgosi gėjai. Visa tai išduoda nebent subtilios detalės (pvz. paplūdimio kavinė „Rainbow“ / „Vaivorykštė“), bet vien išgirdę, prie kelinto gelbėtojų posto saulutėje kaitinasi rio de žaneirietis, kiti miestelėnai jau daug apie jį sužino.

Kopakabanos rajonas vakarėjant

Paplūdimiuose verda gyvenimas. Vyrai sportuoja – lyg ir tinklinį, tačiau kamuolį vien spardo it futbole (nebūtų Brazilija). Moterys kaitinasi su tokias menkais bikiniais, kad net kitų Brazilijos miestų gyventojams atrodo nepadoru. Nesibaigiančios pardavėjų eilės siūlo viską nuo maisto iki drabužių ir kamuolių. Meniškesni elgetos stato smėlio pilis ir renka už šį meną praeivių aukas. Tykšta didelės bangos, bet ne vasarą maudosi mažai kas: nors, tiesa, Palangoje niekada nebūna net tokio šilto vandens, kaip giliausią Rio de Žaneiro žiemą. Bet maudymasis tėra tik maža Rio de Žaneiro paplūdimių kultūros dalis; netgi tie paplūdimiai arčiau Centro, kaip Botafogas ar Flamengas, kur dėl taršos beveik nesimaudoma, vasaromis susilaukia lankytojų.

Turint laiko, verta aplankyti kiekvieną paplūdimį – vien jau dėl vaizdų į Rio kalnus ir įlankas, kurie visur vis kitokie, bet visur įspūdingi. O jei paplūdimių pasivaikščiojimams pritrūktų, dar yra Rodrigo de Freiteso lagūnos (ežero) pakrantės prie Ipanemos, irgi atveriančios nuostabius vaizdus.

Poreilė glamonėjasi ant liepto prie Rodrigo de Freiteso lagūnos. Visame Rio de Žaneire įprasta demonstruoti meilę atvirai

Poreilė glamonėjasi ant liepto prie Rodrigo de Freiteso lagūnos. Visame Rio de Žaneire įprasta demonstruoti meilę atvirai, o ypač – per Karnavalą. 9 mėnesiai po jo, vietiniai sakė, net gimstamumas išauga.

Pats ilgiausias Rio de Žaneiro paplūdimys prasideda už Ipanemos – Tižuka [Barra de Tijuca]. Į jos aukštus įtvirtintus daugiabučius miesto turtingieji kėlėsi pastaraisiais dešimtmečiais, ir tai jau visai kitoks rajonas: be restoranų ir parduotuvėlių pirmuose aukštuose, skirtas ne pėstiesiems, o automobiliams, kuriais važiuojama pramogauti į didžiuosius prekybos centrus. Pailsėti žmonės iš kitur ten nevažiuoja ir dauguma paplūdimių kavinių buvo uždarytos. Būtent Tižukoje vyko didžioji dalis 2016 m. Olimpiados rungčių (ir krepšinis). Olimpinis parkas dabar aptvertas ir tuščias.

Rio de Žaneiro kalnai – neprilygstamas fonas miestui

Rio de Žaneiro paplūdimius ir rajonus skiria kalnai. Ne šiaip sau kalnai, o stačios uolos, į dalį kurių įlipti gali tik su specialia įranga ir rimtu fiziniu pasirengimu (toks laipiojimas – populiarus).

Laimė, eiliniams keliautojams Rio de Žaneiras pastatė lynų keltuvus, liftus, traukinukus, kelius…

Dviejų lynų keltuvų junginys skrenda virš „bedugnės“ ant įspūdingų formų Cukraus kalno (alternatyvų ten patekti nėra, ir net kroviniai keliami tuo pačiu keltuvu).

Flamengo paplūdimio panorama

Cukraus kalno vaizdas nuo Flamengi paplūdimio. Jis – žemesnis už Korkovado, todėl debesuotą dieną pasirinkome kilti į jį

Dar gražesni vaizdai atsiveria nuo paties garsiausio, Korkovado kalno, kuris primena bažnyčios bokštą, o Kristaus atpirkėjo statula viršuje – kryžių. Kai Rio de Žaneiras šitoks didelis, laiminantis Kristus iš tolimesnių rajonų gali pasirodyti mažesnis, nei tikėtasi, bet stovint (ar atsigulus specialiose vietose) ant kalno, jo papėdėje, statula atrodo pribloškiamai didelė. Ji statyta tarpukariu, tad yra saikinga, tačiau, nepaisant to, ne mažiau paveiki.

Laiminantis Kristus, Rio de Žaneiro simbolis ir vienas naujųjų septynių pasaulio stebuklų.

Nuo statulos papėdės matosi visas miestas, visi jo paplūdimiai ir visi žemesni kalnai. Vienas minusas – gražusis Kristaus atpirkėjo statulos kompleksas įrengtas tada, kai automobilius mažai kas turėjo ir turizmas buvo menkas, tad užkilti į viršų gana sudėtinga (tenka du-tris kartus perlipti į kitą transporto priemonę) ir brangu.

Ant baliustradų prie Kristaus atpirkėjo statulos pas turistus atėjo mažytė beždžionėlė marmozetė. Kai kurie kalnai Rio de Žaneire – tikros gamtos oazės

Užvis įspūdingiausi (bet ir brangiausi) Rio de Žaneiro vaizdai – iš sraigtasparnio, kurie iš dviejų aikštelių nuolat kyla į septynių trukmių ir brangumų skrydžius: Ipanema, Kopakabana, Cukraus kalnas, Jėzaus statula… Kelios minutės, bet paliekančios įspūdį visam gyvenimui.

Rio de Žaneiras iš sraigtasparnio. Arčiau - Ipanema, toliau - Kopakabana, tolumoje - Cukraus kalnas

Rio de Žaneiras iš sraigtasparnio. Arčiau – Ipanema, toliau – Kopakabana, tolumoje – Cukraus kalnas

Favelos – nuo beviltiškų iki madingų

Dauguma kitų gražiausių Rio de Žaneiro vaizdų yra visiškai nemokami, o jais gėrisi… patys skurdžiausi miestelėnai. Taip jau susiklostė, kad XX a. viduryje miestą užplūdę atvykėliai iš skurdžių Brazilijos šiaurės rytų valstijų, neradę prieinamo būsto, nelegalius namus sau dažniausiai susiręsdavo ant tuščių kalnų šlaitų. Šitaip gimė favelos – lūšnynai.

Priešingai daugeliui miestų, kur skurdieji gyvena atokiuose priemiesčiuose, Rio de Žaneiro favelos visada bado turtingųjų akis. Viena yra kalne tarp Centro ir Kopakabanos, kita – tarp Kopakabanos ir Ipanemos, trečia – tarp Ipanemos ir Tižukos…

Tipinis Rio de Žaneiro vaizdas: apačioje turtingas rajonas, viduryje (tarp kalvų) – favela, o pačios aukščiausios vietos sunkiai pasiekiamos ir todėl paliktos miškui

Favelos atėmė iš Rio de Žaneiro Holivudo garsenybių numylėto miesto statusą, mat miestą užplūdo nešvara, nusikaltimai. Tiesa, ryšys tarp favelų ir „asfalto“ (turtingųjų rajonų) kartais naudingas abiems pusėms: faveliečiai dirba mažai apmokamus darbus, tarkime, viešbučių kambarinėmis. Bet kiti faveliečiai žemyn leidžiasi vogti, plėšti (ypač daiktus reikia saugoti paplūdimiuose). Nuo plėšikų Rio de Žaneire nukentėjau ir aš: puolė miesto centre, dieną, šešiese, pagriovė ant žemės, plėšė kišenes. Viską matė dešimtys žmonių – ir nieko nedarė, visi pripratę.

Dar neseniai visas Rio de Žaneiro favelas tikrąja to žodžio prasme valdė narkomafija: kontroliavo vienintelius įvažiavimus (atvykstant policijai, mafijai tarnaudavę vaikai perspėdavo fejerverkais), laisvai gatvėse prekiaudavo narkotikais („apsipirkti“ atvažiuodavo ir turtingas jaunimas). Ruošdamasi Rio de Žaneiro Olimpiadai valdžia svarbiausias favelas atsiėmė (tai prilygo vidaus karui su daugybe žuvusių pareigūnų, mafijozų ir prašalaičių). Vadinamoji „pacifikacija“ (nuraminimas) patiko ne visiems faveliečiams, nes dabar reikia laikytis painių įstatymų (darbų saugos, gaisro saugos), mokėti mokesčius (tiesa, tai vis tiek daro tik nedaugelis). „Biblijai – taip, Konstitucijai – ne“ – toks vienoje favelų matytas grafitis puikiai apibrėžia dažno „doro“ faveliečio nuomonę apie pacifikaciją.

Vidigalio favela. Policijos pacifikuota – aišku, nusikaltėliai neikur nedingo, mačiau net viešai gatvėje automatu nešiną jaunuolį. Bet jie nebėra vienintelė favelos valdžia.

Susilaukusi protestų, kad Olimpiadai ruošiamasi eilinių piliečių sąskaita, valdžia stengėsi, kad infrastruktūros gerinimai, skirti turistams, būtų naudingi ir skurdžiausiesiems. Viena tokių vietų – Mirante da Paz liftas: gretimos favelos gyventojai juo gali grįžti namo iš Ipanemos, o turistai nuo viršaus – pasigerėti nemokamais vaizdais. Deja, nepanašu, kad suderinti abu dalykus būtų pavykę: nors liftas atrodo moderniai, buvome vieninteliai turistai tarp faveliečių – užsukus į apžvalgos aikštelę paaiškėjo kodėl: ten viskas nudrengta, prišiukšlinta, voliojosi net išmatos.

Iš Mirante da Paz atsiveria du vaizdai – į Ipanemą ir į favelą. Šitas įdomesnis, nes vaizdų į Ipanemą yra ir gražesnių. Tuo tarpu favelos, ilgą laiką „kultūringai ignoruotos“ kaip miesto piktžaizdė, vis labiau domina turistus kaip unikali Rio de Žaneiro pajūrio dalis, iš kurios kilo žymi dalis Rio kultūros

Dar nuvažiavome iki naujo lynų kelio, kuris statytas kaip viešasis transportas favelos Complexo do Alemão gyventojams; jiems jis turėjo būti nemokamas, o turistams už pinigus leisti gerėtis Rio priemiesčių vaizdais. Deja – 2011 m., prieš pasaulio futbolo čempionatą, už 50 mln. eurų pastatytas keltuvas vos pora mėnesių po olimpiados 2016 m. sustingo amžiams – nutrauktas finansavimas. Toks likimas ištiko dar ne vieną čempionato/olimpiados projektą.

Turistų laukiantys motociklininkai su atšvaitinėmis liemenėmis Vidigalio favelos papėdėje

Turistų laukiantys motociklininkai su atšvaitinėmis liemenėmis Vidigalio favelos papėdėje. Greta yra kainoraštis – gali užvežti ne tik viršun (smagu lėkti vingiuotom gatvėm su vėju), bet ir į bet kurį kitą miesto rajoną.

Visgi, keletas favelų, apvaduotos nuo narkomafijos, pakilo iš skurdo liūno, ir tokios gentrifikacijos pažiba – Vidigalis. Ant fotogeniško kalno tarp Ipanemos ir Tižukos stovintis siaurų gatvių rajonėlis iš pirmo žvilgsnio išvis jau primena turistinį rajoną: įeinančius pasitinka angliški užrašai, siūlantys užvežti aukštyn (Brazilijoje neportugališki skelbimai – labai reti), pilna daugmaž tvarkingų viešbučių ir restoranų (kai kuriuos labai rekomenduoja net kelionių vadovų knygos), pačioje viršūnėje su vaizdu – hipsteriškas burgerių baras (pardavinėja net marškinėlius su užrašais „Mano vardas – favela“), o turistų ramybę saugo, atrodo, ištisas policijos batalionas. Tik šiukšlių gerokai daugiau ir, atokiau nuo policijos, automatu ginkluotą paauglį dar mačiau – bet, kaip sakė vietiniai, jei nefotografuosi – nieko turistams nedarys, nes iš turistų uždirba visa favela. Apsistoti Vidigalyje – vis dar pigiausia Rio pajūryje (praeities šleifas), bet turbūt jau greitai tai bus tiesiog madinga. O juk dar prieš keletą metų turistus griežtai gąsdindavo nekišti nosies į Vidigalį be gido…

Bet favelų Rio de Žaneire – šimtai, ir toms toliau nuo gražiųjų pakrantės kalvų pasisekė mažiau. Idant galėtų užsidirbti, jų gyventojams tenka laipioti per greitkelių tvoras, rizikuoti gyvybėmis siūlant pravažiuojantiems vairuotojams visokius sausainėlius.

Daiktų pardavėjai automobilių kamštyje palei favelą

Garsiai reklamuojamos nepigios ekskursijos po favelas paprastai veda ne ten, o į tas, „ramiąsias“ favelas, kaip Vidigalis. Vieniems užsieniečiams ekskursijos labai patinka, kitiems atrodo kažkoks nesusipratimas („kelionė pamatyti skurdą“). Išmėginęs manau, kad geriau, užuot ėjus į tokią ekskursiją, tiesiog pažiūrėti gerą dokumentinį filmą apie favelas (pvz. „Welcome to Rio“) ir pavaikščioti ten pačiam, nusipirkti vieną kitą prekę skurdžiuose kioskuose: ir pačiam pigiau, ir pinigai pasieks tuos kam labiau reikia, ir pamatysi ne mažiau. Gal ekskursijų būna ir geresnių, bet mūsiškėje angliškai vos kalbantis gidas daugiausiai rodė visokius Vidigalyje augančius medžius („čia avokadas, čia bananas, čia vėl avokadas“).

Kavinė Vidigalio Favelos viršūnėje

Kavinė Vidigalio Favelos viršūnėje

O šiaip dauguma “eilinių” Rio de Žaneiriečių gyvena nei favelose, nei paplūdimių rajonuose. Miestas kone be galo ištįsęs į šiaurės rytus, kur “darbininkų rajonas” seka “darbininkų rajoną”, o kas rytą lėta, dešimtmečius normaliai negerinama miesto traukinių sistema jie važiuoja į pagrindinius rajonus, vakarais, atstovėję ilgas eiles metro stotelėse – atgal. Ten jau neužsuka jokie turistai, nėra ko. “Sveiki atvykę į Rio!” – pavymui man šaukė vietiniai, gal pirmąkart išvydę savo stotelėje užsieniečius. Užsieniečiai po Rio dažniau keliauja “Uber” – jis ten toks nebrangus ir patogus, kad keliaujant keliese dažnai net pigiau, nei viešu transportu.

Rio de Žaneiro centrą verta lankyti konkrečiu metu

Rio de Žaneiras taip asocijuojasi su paplūdimiais, kad lengva pamiršti, jog portugalai šį miestą įkūrė ne prie paties vandenyno, o prie įlankos, natūralaus uosto. Galvojo, kad ta įlanka – upė (miesto pavadinimas reiškia „Sausio upė“). Tenai iki šiol – Rio de Žaneiro centras. Kaip ir visur Brazilijoje, senamiestis nėra prestižinis rajonas, bet, jei nekreipti dėmesio į daugybę benamių ir narkomanų (tai paprasčiausia šurmuliuojant darbo dienai), bei istorinius pastatus užgožusius XX a. vidurio daugiaaukščius, ten yra kuo pasigerėti.

Rio de Žaneiro istorinis teatras, supamas naujų pastatų. Po teatrą vyksta ekskursijos, Europos didmiesčius kopijavę operos teatrai buvo tikras XX a. pradžios Brazilijos didmiesčių pasididžiavimas

Rio de Žaneiro istorinis teatras, supamas naujų pastatų. Po teatrą vyksta ekskursijos, Europos didmiesčius kopijavę operos teatrai buvo tikras XX a. pradžios Brazilijos didmiesčių pasididžiavimas

Tarp gražiausių pastatų – Candellaria Mergelės Marijos bažnyčia (šimtmetį statyta prabangiausia Brazilijos imperijos šventykla), Portugališkos literatūros skaitykla (tikra XIX a. mokslo šventovė), Centrinis teatras (būna ekskursijos), Senoji katedra, Šv. Benedikto vienuolynas (daugiausiai dėl interjero).

Portugalų literatūros skaitykla

Eidami į pietus nuo centro pro modernią katedrą, patekome į Lapa rajoną, kurio simbolis – buvęs akvedukas, nūnai tapęs tramvajų, kylančių į Santa Tereza rajoną ant kalno, trasa. Dabar tai – menininkų, muzikantų kvartalai. Tačiau atėję po pietų, ten radome kaip niekur Rio de Žaneire daug narkomanų ir benamių, o dauguma kavinių buvo užvėrusios sunkias žaliuzes. Bent jau 125 m Selarono laiptais pasigerėjome – juos įrengė čilietis menininkas 1990-2013 m. (tikriausiai būtų ir toliau gražinęs rajoną, bet 2013 m. ant tų pačių laiptų jis, prieš tai susilaukęs grasinimų, rastas negyvas).

Selarono laiptai Rio de Žaneire

O šiaip Brazilijoje nusprendus aplankyti kokį rajoną (išskyrus pačius prestižiškiausius) verta pasidomėti, kada geriausia ten eiti. Kada ten „vyksta veiksmas“, sueina minios eilinių žmonių ir praskiedžia vietinius „gatvės gyventojus“. Istoriniuose centruose tai – darbo metas, Lapoje ir Santa Terezoje – vakarai. Tiesa, sutemus į tuos rajonus nebevykome – visi vakarai jau buvo suplanuoti, veiklos Rio de Žaneire vakarais – ne mažiau nei dienomis.

Lapos akvedukas ir rajonas ant kalno

Lapos akvedukas ir rajonas ant kalno

Muzika ir sportas: Rio de Žaneiras atgyja sutemus

Pirmąjį vakarą Rio de Žaneire pasiklausėme bosa novos melodijų. Sunkiau, nei atrodo: muzikos stilius, tapęs tikru Brazilijos prekės ženklu („Merginą iš Ipanemos“ iki šiol groja net mūsų radijo stotys, o autoriaus Tomo Žobimo garbei pavadintas Rio oro uostas), pačiame Rio de Žaneire seniai nebepopuliarus. Kiekvieną dieną jo gyvos muzikos vakarai, kiek ieškojau informacijos, vyksta tik viename Ipanemos bare („Vinicius“), ir ten susirinko beveik vien senukai (įskaitant dainininkus ir muzikantus).

Brazilams ~1960 m. kurta bosa nova – praeities muzika, kaip mums koks Šabaniauskas ar Dolskis, ir naujos jų kartos klauso vis naujų stilių. Tačiau Vakarų šiuolaikinė Brazilijos muzika nepasiekė, vakariečių fantazijoje Rio de Žaneiras liko naivokos bosa novos žemė.

Bosa novos vakaras

Kito garsaus braziliško stiliaus – Rio de Žaneiro karnavalų išgarsintos sambos – toli ieškoti nereikėjo. Jis, tarsi klasika, populiarus visuomet, ir daugiau nei pusmetis iki karnavalo sambos „mokyklos“ (t.y. klubai) kiekvieną savaitę rengia viešas repeticijas (tiksliau – pasirodymus/šokių naktis). Dauguma sambos mokyklų – iš favelų; štai važiuoji pro kokią favelą vėlų šeštadienio vakarą, ir ant kelio puola vaikai, ragindami ten sustoti ir pažiūrėti sambos. Mes aplankėme Salgeiro sambos mokyklą: pasirodymas be galo ugningas, tiesa, kamerinis, be visų superspalvingų karnavalinių platformų. Rėmėjų reklamų gausa rodė, kad samba rio de žaneiriečiams – ne tik šokis, bet ir sportas, juk kasmetis karnavalas – sambos konkursas, kuriame reikia palaikyti saviškius. Kiekviena mokykla karnavalui sukuria himną, ir savo „repeticijų“ metu moko jo lankytojus tarsi kokia politinė partija kala visiems savo programą.

Salgeiro sambos mokyklos repeticija

Rio De Žaneiro karnavalo pagrindiniai pasirodymai vyksta sambodrome prie miesto centro, yra ten ir „Sambos miestas“ kur visos mokyklos turi savo atstovybes. Nekarnavalo metu Sambos miestas „miegojo“, bet didingos platformos ir sambos mokyklos repeticijos atminimas įkvėpė grįžti į Rio antrą kartą specialiai dėl karnavalo ir žodžių neturiu apsakyti tam, ką pamačiau – miestas iš labai gražaus, bet, visgi, miesto, virsta kažkokia beprotybės zona (šimtai gatvės koncertų ir paradų, milijonai persirengėlių, seksualūs rūbai), o sambodromo pasirodymų mąsteliai primena kokio fantastinio filmo specialiuosius efektus. Pribloškiamo įspūdžio nėra su kuo palyginti visame pasaulyje.

Viena įspūdingų platformų. Šios mokyklos pasirodymas simbolizavo literatūrinę dviejų garsių jau mirusių Brazilijos rašytojų dvikovą danguje

Menkutis fragmentas Rio de Žaneiro karnavalo: viena iš platformų, kurių per vakarą būna apie 50. Pasirodo 30 000 šokėjų iš 7 sambos mokyklų, o visas pasirodymas trunka apie 8-9 valandas nuo vakaro iki ryto (kiekviena sambos mokykla žygiuoja virš valandos, demonstruodama savo kostiumus, būgnus ir, aišku, platformas, ir pasirodymu perteikdama kokią nors gilią temą). Ir tokių pasirodymų sambodrome būna ne vienas

Dar vieną vakarą aplankėme Brazilijos futbolo šventovę – Marakanos stadioną. Vietinė Fluminense komanda priėmė svečius iš Salvadoro miesto – Vittoria. Brazilija – gaingiausia pasaulyje futbolo šalis – ir futbolas čia tikra šventė: prieš kelias valandas aplink stadioną dainuodami renkasi sirgaliai, girdisi petardų šūviai (susprogdina, ko neleido įsinešti?), svečiai atvyksta autobusais su klubo vėliavomis. Riba tarp „ultrų“ ir „neultrų“ ištirpusi: rungtynių metu dainavo, grojo, praleidus įvarčius griebėsi už galvų, keikėsi, ar verkė kone visi. „Ultros“ išsiskiria radikalumu, o ne užsidegimu: jų klubai ne tik mušasi, bet net ir šaudosi tarpusavyje, vėliau savo salėse kabina žuvusių „kankinių“ nuotraukas.

Tiesa, iš 75 tūkstančių Marakanos vietų užimta buvo tik 20 tūkstančių (lankytojų ir pajamų statistiką skaidrumo dėlei privaloma viešai skelbti ekrane). Ir čia geriau, nei vidurkis: šituo Brazilija panaši į Lietuvą, sportą jie labiau mėgsta žiūrėti per televizorių, nei stadione ir smarkiai atsilieka nuo vakarų europiečių.

Mačas apytuštėje Marakanoje (dauguma žiūrovų sėdi tribūnoje kairėje, kurios čia nesimato)

Savaitgalių vakarais tūkstančius lankytojų pritraukia ir Šiaurės rytų tradicijų centras. Iš tiesų tai – didelis turgus, šeštadieniais ir sekmadieniais veikiantis kiaurą parą; toks populiarus, kad net parduodami įėjimo bilietai. Be prekijų ten – pora scenų su muzikantais ir daug restoranų. Aplinkui klientų ieškosi prostitutės, kai kurios – beveik nuogos (Brazilijoje prostitucija legali).

Lankytojai Šiaurės rytų tradicijų centre

Rio valstija: nuo vasaros sostinės iki aukso uosto

Rio de Žaneiras iki 1960 m. buvo Brazilijos sostinė. Pradžioje – Portugalijos kolonijos. Vėliau, kitų šalių kolonijoms Amerikoje sukilus dėl laisvės, Portugalijos karaliai suprato, kad Brazilijos nebeapgins ir sužaidė meistriškai: suteikė Brazilijos Imperijai nepriklausomybę, tačiau į imperatoriaus sostą pasodino savo giminaičius.

Šitaip portugalai valdovai imperatoriavo iki 1889 m., kai, panaikinę vergovę, buvo nuversti. Jie mėgino gyventi europietiškai ir tą „europiečių valdomos Amerikos valstybės“ skonį dar galima pajusti kalnų priemiestyje Petropolyje, imperatorių vasaros rezidencijoje. Ten – didinga neogotikinė katedra, vilos (atminimo lentos primena, kokie žymūnai kur gyveno) ir rūmai – menkesni, nei galima tikėtis, visgi dar buvo laikai, kai gražiausi ir didingiausi dalykai buvo prieinami tik Europoje.

Brazilijos imperatorių vasaros rezidencija Petropolyje

Rio de Žaneiras tada buvo ir svarbiausias uostas, iš kurio plukdydavo Minas Žeraiso auksą. Kaip tada jis atrodė galima įsivaizduoti nuvažiavus į Paratį (36 000 gyv.), „aukso uostą“ iki to laiko, kai Rio de Žaneirą pasiekė pirmasis kelias per kalnus. Praradęs savo pagrindinę misiją, Paratis sustingo laike: tiesias jo gatves tebesupa maži balti nameliai ir XVIII a. bažnytėlės. Viena buvusi baltaodžių, viena rudaodžių, viena juodaodžių. Kai lankėmės, kaip ir per kiekvieną pilnatį, Paračio gatveles užliejo siurealistiškas potvynis, o prekeiviai turistams pastatė laikinus tiltelius.

Tų turistų nemažai, nes Paratis yra pusiaukelėje tarp Rio de Žaneiro ir San Paulo važiuojant vaizdingąja Žaliąja pakrante. Kai Brazilija tokia milžiniška, atstumas nuo didmiesčių lemia labai daug. Palei Paratį – daugybė salelių, į kurias plukdo laivai.

Patvinusi Paračio gatvelė

Rio de Žaneiras abejingų nepaliks

Kartais būna, kad labiausiai išreklamuotos pasaulio vietos nuvilia: lūkesčiai būna milžiniški, o visos pagyros gali pasirodyti buvusios tiesiog geras turizmo rinkodaros įdirbis. Tačiau garsiausia Brazilijos vieta Rio de Žaneiras šio vardo nusipelnė. Tai tikrai vienas gražiausių pasaulio miestų.

Svarbiausia, tai retas miestas, kuris paliks didžiulį įspūdį ir gamtos mylėtojams, ir kultūros ar naktinio gyvenimo fanams.

Karnavalo metu milijonai Rio de Žaneiro gyventojų ima rengtis beprotiškai, ultraseksualiai, net idiotiškai - bet miestui viskas tinka!

Karnavalo metu milijonai Rio de Žaneiro gyventojų ima rengtis beprotiškai, ultraseksualiai, net idiotiškai – bet miestui viskas tinka!


Visi straipsniai iš kelionės po Braziliją

1. Brazilija: džiunglių ir švenčių šalis (įžanga)
2. San Paulas: turtas ir skurdas betono miške
3. Igvasu: nuostabiausias krioklių pasaulis
4. Amazonė: vaizduotę pranokstantys drėgnieji miškai
5. Brazilija: ateities miestas iš praeities
6. Minas Žeraisas: kalnuoti Brazilijos aukso miesteliai
7. Rio de Žaneiras: gamta ir linksmybės

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Minas Žeraisas – kalnuoti Brazilijos aukso miesteliai

Minas Žeraisas – kalnuoti Brazilijos aukso miesteliai

| 0 komentarų

Jei Brazilija jums labiausiai asocijuojasi su džiunglėmis, upėmis, paplūdimiais ir nesaugiais chaotiškais miestais, Minas Žeraiso valstija nustebins.

Jos gamta – eilinės kalvos, vandenyno krantų ji neturi, o didmiestis tėra vienintelis – Belo Horizontė.

20 milijonų Minas Žeraiso gyventojų daugiausiai gyvena miesteliuose. O juose – seni namai, neprilygstamos baltos barokinės bažnyčios su auksiniais altoriais.

Mat tikrasis Minas Žeraiso turtas – žemės gelmėse. Būtent čia vyko pirmoji pasaulio aukso karštinė. Pravažiavau tuo keliu, kuriuo kadaise karavanai gabendavo brangųjį metalą į uostus, aplankydamas šešis žymiausius „aukso miestelius“.

Kalnuotas Oro Preto miestelis laikomas gražiausiu Minas Žeraise

Diamantina, kalvotas deimantų miestelis

Be gražios architektūros Minas Žeraiso „kasyklų miestelius“ vienija itin stačios gatvės. Vietomis atrodo, kad automobilis nebeužvažiuos – bet užvažiuoja. Tik nuo rastos vietos jam pastatyti (ar nuo autobusų stoties) vis viena gali tekti daug kopti savomis kojomis.

Taip mums atsitiko Diamantinoje (45 000 gyv.), nuo kurios ir prasideda Karališkasis kelias. Ji – gana atokiai nuo viso kito gražaus, ir net važiuojant iš Brazilijos į Belo Horizontę teko daryti nemažą lanką. Užtat turistų Diamantinoje, praturtėjusioje ne iš aukso, bet deimantų – kiek mažiau.

Diamantinos katedra

Deja, nuostabiąsias miestelio bažnyčias tegalėjome apžiūrėti iš išorės. Buvo pirmadienis ir jos uždarytos. Mat bažnyčios visame Minas Žeraise ne mišių metu veikia tik kaip muziejai. Pažiūrėti į tiesiog „eilinį baroką“ galima už kokį eurą, o įėjimas ten, kur altoriai puošniausi, o lubos labiausiai tapytos, kainuoja ir po tris. Tiesa, už tai leidžiama aplankyti ir vietas, kur eilinėse bažnyčiose tegali užeiti kunigas ar patarnautojas: medžio raižiniais dekoruotas zakristijas, balkoną prie vargonų.

Kaip ir visuose istoriniuose Minas Žeraiso miesteliuose, buvo ką žiūrėti Diamantinoje ir lauke: akmenimis grįstos baltų namų gatvės, žavios aikštės su lauko kavinukėmis.

Oro Pretas, aukso laikais dydžiu lenkęs Niujorką

Žymiausias Minas Žeraiso miestelis – Oro Pretas (Ouro Preto; „juodas auksas“), kadaise buvęs valstijos sostine, o XVIII a. turėjęs daugiau gyventojų nei Niujorkas ir Rio de Žaneiras. Jo gatvės pačios stačiausios ir tai, kas žemėlapyje atrodo trumputis atstumas, gali būti rimtas išbandymas sąnariams. Bet sunkų lipimą viršun atperka vaizdai nuo kalvų, į dešimtis bažnyčių slėniuose.

Vaizdas į Oro Pretą nuo kalno

Iš vidaus daug Oro Preto bažnyčių gana panašios (šeši šoniniai altoriai, už pagrindinio altoriaus – zakristija), tad į visas eiti neapsimoka. Įspūdingesnė Nossa Senhora do Pillar, kurios altoriai – auksiniai. Beveik visur šventųjų statulos darytos taip tikroviškai, kad net plaukai joms priklijuoti tikri.

15 km nuo Oro Preto – Mariana. Jame – viena įspūdingiausių valstijos aikščių su net dviem barokinėmis bažnyčiomis.

Marianos aikštė su dviem bažnyčiomis

Marianą ir Oro Pretą, sakoma, jungia požeminis kasyklų tunelis, o iš miestų pusiaukelės ten galima nusileisti senesniu nei šimtmetis dardančiu anglišku vagonėliu (Minas de Passagem). Brangu, privalomas gidas nešneka angliškai – tačiau kito būdo pažvelgti į tunelius, vagojusius Minas Žeraisą, į požeminį ežerą nėra. Pasiklausėme pasakojimų, kaip kasyklose dirbę vergai vogdavo auksą tam, kad išsipirktų sau laisvę. Tai nebuvo lengva: po to, kai vienas buvęs Afrikos karaliukas išsilaisvinęs Brazilijoje pats tapo aukso baronu, Portugalijos karalius laisvę nusipirkti uždraudė. Tačiau kiekvienai aukštesnei sienai yra ilgesnės kopėčios: vergai pradėjo tartis su kunigais, kad auksą duos jiems, o šie neva juos nusipirks iš vergvaldžio ir iškart paleis. Dalis aukso, kiek supratau, atitekdavo bažnyčiai lyg „arbatpinigiai“, ir būtent šiuo auksu klebonai puošdavo savo parapijų šventovių interjerus.

Kasyklos – tik jau kitokios, modernios, išgaunančios šiuolaikinei pramonei būtinus metalus – iki šiol yra Minas Žeraiso ekonomikos variklis. Minas Žeraiso gyventojai tebevadinami tiesiog „mineiros“ („šachtininkai“).

Drebančiu vagonėliu keliautojai nusileido į kasyklą.

Barokinis grožis švyti ir tarp skurdo, ir tarp turistų

Diamantiną ir Oro Pretą išgelbėjo jų atokumas: pasibaigus kasyklų turtams, dauguma žmonių išsikėlė, namų liko per daug – būtų buvę visai kvaila juos perstatinėti į braziliškus dangoraižius.

Kai kurie kiti Minas Žeraiso „aukso miestai“ vystėsi ir pastaraisiais šimtmečiais, bet patys gražiausi jų pastatai išliko.

Kongonjas miestelio bazilika su garsiausio Braizilijos menininko Aleižadinjo statytomis Senojo testamento pranašų skulptūromis. Mažesni Minas Žeraiso aukso miestai sulaukia mažiau nakvojančiųjų, todėl senas lyg pats miestelis viešbutis aukštomis lubomis šioje aikštėje nekainavo daug

Kongonjas [Congonhas] miestelis garsėja vieninteliu pastatų ansambliu – užtat kokiu. Tai UNESCO pripažinta Jėzaus bazilika, o vertingiausios ten – Senojo testamento pranašų skulptūros, simetriškai išrikiuotos aplink įėjimą.

Man ne mažiau įdomi pasirodė votų salė. Mat Brazilijoje votai – tai ne mums įprastos sidabrinės kūno dalių figūrėlės, nešamos į bažnyčią pagijus. Braziliški votai – tai ir į bendrą kibirą kraunamos realaus dydžio manekenų plastmasinės kūno dalys, ir nuosavi plaukai, ir, svarbiausia, ant sienų klijuojamos nuotraukos: žaizdų, autoavarijų, net vaiko su vilko gomuriu. Jas palikusieji taip Dievui dėkoja už tų negandų ištvėrimą arba prašo pagalbos.

Votai Kongonjas bazilikos votų salėje. Senoje nuotraukoje – mašinos prispaustas žmogus; kažkas fotografavo specialiai votui?

San Žoan del Rei mietselyje jau tik viena senamiesčio gatvė ir kelios bažnyčios įspūdingos. Šiuolaikinis centras braziliškai skurdus: viešbutis, kuriame nakvojome, buvo pilnas, kiek supratau, ne turistų, o juodadarbių iš Brazilijos šiaurės rytų, tamsiaodžių vyrų, susigrūdusių į kambarėlius po keturis; gyveno ten ir neįgalusis, neturintis vežimėlio – pusryčių jam teko šliaužti laiptais.

San Žoan Del Rei priešingybė – gretimas Tiradentesas. Planuodamas kelionę skaičiau patarimų ten jokiais būdais nevažiuoti savaitgalio metu, nes galima pasijusti it lunaparke. Buvome eilinę dieną, bet išlaižytos meno galerijų pilnos gatvės, turistus vežiojančių karietų eilės, naktimis centrinėje aikštėje lauko kavinėse skambanti bosa nova (šiais laikais masiškai tebežavinti tik užsieniečius, bet ne brazilus) ir, aišku, iki Vakarų Europos lygio užkeltos kainos, vertė jaustis nebe kaip Brazilijoje. Vos keliolika šeimų Tiradentese gyvena nuo seno, kiti – čia persikėlę menininkai ar net užsieniečiai.

Bažnyčia San Žoan Del Rei. Jos vidus išplanuotas panašiai, kaip visų, su raižytais šoniniais altoriais, tiesa, skurdesnis, neišpuoštas auksu, tačiau tai viena nedaugelio Minas Žeraiso šventovių, kur viduje leidžiama fotografuoti

Belo Horizontė, taisyklinga šachtų valstijos sostinė

Žlugus Brazilijos monarchijai (1889 m.) Minas Žeraiso valstija apsisprendė statyti naują sostinę. Pernelyg jau neatsiejamas atrodė Oro Pretas ir visi kiti „aukso miesteliai“ nuo portugalų karalių, nuo vergovės (juk net bažnyčios dažname mieste būdavo statomos skirtingoms rasėms skirtingos).

Vietoje anų nepatogių kalvotų gatvių nutiestos tiesios ir lygios – ir šitie stačiakampių ir trikampių formos kvartalai 1897 m. tapo Belo Horizontės miesto (5 mln. gyv.) centru. Šiandien jame iš tų laikų mažai kas telikę: gražūs art nouveau stiliaus pastatai išgriauti, pakeisti dangoraižiais. Tik bažnyčios ir valdžios rūmai centrinėje Laisvės aikštėje (Praça da Liberdade) išvengė buldozerio: tiesiog, už jokius pinigus nebuvo parduodami.

Buvusi Minas Žeraiso švietimo ministerija, dabar – muziejus

Neseniai valstijos valdžia iš centro išsikėlė į priemiesčius, o buvę didingi jos pastatai užleisti nemokamiems muziejams. Minas Žeraiso kultūros namai – itin išradingi, įvairūs valstijos aspektai pristatomi labai meniškai.

Tai – mėginimai atgaivinti centrą, nes kultūrinis gyvenimas irgi jau buvo jį palikęs. Madingą Pampuljos rajoną suprojektavo Oskaras Nimejeris, samdytas Žusilino Kubičeko – tarsi Brazilijos miestą. Kubičekas tuomet buvo Belo Horizontės meras. Bene garsiausias Pampuljos pastatas – Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia (1940 m.). Ateistas Nimejeris, ją projektuodamas, teigė vadovavęsis mintimi, kad „Bažnyčia yra Dievo angaras žemėje“. To meto Belo Horizontės vyskupas teigė, kad architekto kūrinys labiau primena „Šėtono branduolinę slėptuvę“ ir šešiolika metų šventovės nešventino.

Pampuljos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia

Pampuljoje – ir Belo Horizontės futbolo stadionas. Po jį vedžiojamos kokybiškos angliškos ekskursijos: ant nuo ultrų išpuolių uždengtų atsarginių žaidėjų suolelių, į gana spartietiškas rūbines (tiesa, su sūkurinėm voniom, į kurias futbolininkai gaili prisipilti ledo). Vietiniame Brazilijos futbolo muziejuje, tiesa, trūko ko nors, kas užkabintų ne vien Brazilijos futbolo faną. Brazilams tas stadionas gerų atsiminimų nekelia: būtent jame rinktinė 2014 m. pasaulio futbolo čempionate pralaimėjo lemiamą mačą 1:7 Vokietijai.

Įdomiausia Belo Horizontės aplynkėse vieta pasirodė Inhotimo parkas, didžiausias pasaulyje meno muziejus po atviru dangumi, įkurtas vietinio kasyklų magnato. Tikėjausi kažko panašaus į Vilniaus Europos parką, todėl pasilikau tik kelias valandas, dėl ko buvo gaila: milžiniškoje 2000 hektarų teritorijoje – ne vien dideli šiuolaikinio meno kūriniai lauke, bet ir graži gamta, medžiai, tvenkiniai, 7 teminiai sodai, o taip pat 23 meno galerijos, kiekvienoje kurių po vieną ar kelis milžiniškus kūrinius: štai vienoje baugią atmosferą kuria į maišelius pučiamas vėjas, kitoje – žybsinti šviesa, trečioje – virš stiklinių lubų pustomi putų polistirolo gabaliukai turėtų priminti laiko dulkes.

Meno kūrinys vienoje Inhotimo galerijų

Minas Žeraisas įdomus, bet užgožtas kitų Brazilijos grožybių

Minas Žeraisas turi savo veidą, savo kultūrą. Netgi savo virtuvę (comida mineiro). Didžiuojasi savo istorija (būtent Minas Žeraise įvyko Inconfidência Mineira, pirmasis suklimas už Brazilijos nepriklausomybę).

Jeigu Minas Žeraisas būtų atskira šalis, jos romantiški miestukai neabejotinai turėtų savo fanų, kaip Alpių miesteliai Europoje. Bet dabar juos užgožia dar didesnės, dar įspūdingesnės Brazilijos grožybės kitose valstijose, kurios ne tiesiog žavios, bet neturinčios lygių visame pasaulyje: Amazonė, Igvasu kriokliai, Rio de Žaneiro pakrantė. Nusprendęs „pakeliauti Brazilijoje“, Minas Žeraisui dažnas turistas laiko ir nepasilieka.

Kriokliai prie Diamantinos Minas Žeraise, kuriuose vietiniai važiuoja maudytis. Nors įdomu stebėti tame skaidriame ežerėlyje buožgalvių gausybę, šiaip jie labiau primena menkas vandens sroveles; keliautojai, važiuodami į Braziliją, kaip gamtos rojų, paprastai tikisi ne to

Pasukome toliau į pietus, kur kelias virto automagistrale, galybe vingių nusileidusia žemyn nuo Espinhaso kalnų į pajūrio žemumas. Ten laukė ta Brazilijos vieta, kuri ne tiesiog turi savo veidą. Ji pati tapo visos Brazilijos veidu – ypač po šiųmečių olimpinių žaidynių, ir tikriausiai joks rimtas keliautojas, atvykęs į šalį, jos nepraleidžia. Rio de Žaneiras.

Minas Žeraiso kelionės žemėlapis su pažymėtomis įdomybėmis, lankytinomis vietomis, gražiais miesteliais ir jų įvertinimais (mano nuomone). Galbūt tai padės jums susiplanuoti savo kelionę.


Visi straipsniai iš kelionės po Braziliją

1. Brazilija: džiunglių ir švenčių šalis (įžanga)
2. San Paulas: turtas ir skurdas betono miške
3. Igvasu: nuostabiausias krioklių pasaulis
4. Amazonė: vaizduotę pranokstantys drėgnieji miškai
5. Brazilija: ateities miestas iš praeities
6. Minas Žeraisas: kalnuoti Brazilijos aukso miesteliai
7. Rio de Žaneiras: gamta ir linksmybės

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Brazilija – ateities miestas iš praeities

Brazilija – ateities miestas iš praeities

| 0 komentarų

Brazilija 1960 m. pakeitė sostinę. Vietoje garsiojo Rio de Žaneiro pakrantėje ja tapo Brazilijos miestas, išdygęs per trejus metus tuščiose pievose. Tai turėjo būti ateities miestas, tvarkingas ir suplanuotas iki smulkmenų.

Deja, kaip sakė architektas Vitoldas Rybčinskis, „Niekas nesensta greičiau, negu vakarykštės ateities vizijos“. Ir, kaip patyriau apsilankydamas Brazilijoje, miestas šiandien nebeatrodo nei iš ateities, nei netgi iš dabarties. Jis – tiesiog pasenęs. Plynus, kadaise moderniai atrodžiusius betoninius daugiaaukščius aptrupino laikas, o į atskirus rajonus pagal funkciją suskirstyti pastatai neatrodo patogūs (kodėl gi vienintelė miesto vieta, kurioje galima apsistoti, turi būti „viešbučių rajonas“?)

Tačiau Brazilijoje yra ką žiūrėti. Gal ji ir primena peraugusį Lietuvos miegamąjį rajoną, tačiau ji atspindi savo laikotarpio žmonijos utopiją. Ir todėl Brazilija net įrašyta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Ir nors važinėdamas (vaikščioti ateities miestas visai nepritaikytas) po Braziliją gali jaustis it judėdamas po urbanistinį meno kūrinį, statytą pernelyg negalvojant apie tuos, kas jame gyvens ir dirbs, tai keičiasi. Kas būtų numatęs, kad net atsiras įspūdingų religinių sektų, kurioms Brazilija – šventa vieta…

Brazilijos centrinė gatvė, Monumentalioji ašis, žvelgiant iš TV bokšto.

Brazilijos valdžios rajonas

Brazilijos miestas statytas valdžiai. Jame turėjo gyventi 500 tūkstančių žmonių, ypač biurokratų. Nors ilgainiui lėktuvo formos miestą, suprojektuotą žymaus architekto Oskaro Nimejerio [Oscar Niemeyer], apaugo neplaningi priemiesčiai, glaudžiantys triskart tiek žmonių, jo širdis tebėra Trijų valdžių aikštė.

Ji mus pasitiko nesvetingai: dėl itin artistiško miesto išplanavimo, buvo sunku net į ją rasti kelią, smarkiai lijo, ant grindinio galavosi milžiniškų vabzdžių tuntai. Buvo savaitgalis ir taip tuščia, kad atrodė tarsi žmonija išnyko: buvo net sunku suprasti, kuris pastatas atidarytas, kuris – uždarytas. Šiaip ne taip radome požeminį miesto muziejų, kuriame – Brazilijos maketas. Aplankėme Tankredo Neveso memorialą, kur į didžiulę knygą įrašomi labiausiai nusipelnę brazilai. Gretima amžinoji ugnis, tiesa, buvo užgesusi.

Metalinė garbių brazilų knyga Tankredo Neveso memoriale

Trijų valdžių aikštė pavadinta pagal tris jos pastatus – prezidentūrą, parlamentą, teismą. Po visus reguliariai vedžiojamos ekskursijos. Nemokamai. Pavaikščiojome po parlamentą: komentarai turėjo būti portugališki, bet mus pamatęs gidas bemat surengė anglišką turą. Nors stengėsi akcentuoti „genialų meną“, dabinantį sales, sunku buvo išmesti iš galvos mintį, kad parlamento vidus labai jau primena eilinį tarybinį daugiaaukštį, kokius nors Vilniaus Spaudos rūmus. O tenykštis menas tai, tarkime, atsitiktine tvarka išklijuotos plytelės, panašios į virtuvines.

Apskritai Brazilijos miestas pasirodė savotiškas architektūrinis „Juodas kvadratas“. Kai Kazimieras Malevičius nutapė Juodą kvadratą tai atrodė įspūdingai: kaip gi jis išdrįso taip sulaužyti dailės kanonus? Ir Brazilijos architektai 1960 m. manėsi laužantys architektūros dogmas: kam statyti puošniai, jei galima mėginti grožį kurti iš paprastų dalykų, iš kvadratų ir apskritimų.

Trijų valdžių aikštė žvelgiant nuo amžinosios ugnies postamento. Ugniai nedegant įspėjimų, kad prieiti artyn pavojinga, nebuvo tikslo klausyti. Pastatai priešais – parlamentas, už jų – vienodų ministerijų eilės

Bėda, kad tokiais atvejais vertingas ne pats kūrinys, o tik idėjos naujumas, netikėtumas. Jei visi tapytų vien juodus kvadratus, tai tokie kūriniai niekam nebūtų įdomūs. Taip atsitiko su Brazilija: nebuvo ji pirma, ir jau tikrai nebuvo paskutinė. Visa Rytų Europa pilna tokių vienodų pastatų rajonų ir miestų, ir mūsuose turime, tarkime, Visaginą ar Lazdynus. Brazilija išskirtinė nebent tuo, kad didžiausia.

Tačiau labiausiai tai, kaip smarkiai užkonservuota laike yra 1960 m. Brazilija, paaiškėdavo iš smulkių detalių. Štai parlamento gidas pasakojo, kad ne visiems deputatams užtenka kėdžių. Nuo Brazilijos miesto statybų parlamentarų skaičius išaugo. Todėl jeigu susirenka visi deputatai, dalis turi atiduoti savo korteles kolegoms ir pasakę, kaip balsuoti, posėdyje toliau nebedalyvauti. Štai taip: pas mus Linas Karalius už tai buvo apkaltos būdu pašalintas iš Seimo, o Brazilijoje tik taip ir dirbama…

Požeminis „Laiko tunelis“, jungiantis Brazilijos parlamento korpusus. Tai – vienas keleto sprendimų, kurie atrodo įdomūs, tikriausiai todėl, kad nebuvo nuvalkioti. Tiesa, rasti požemines perėjas ne vietiniam Brazilijoje sunku.

Monumentalioji ašis – plačiausia pasaulio gatvė

Monumentalioji ašis – lėktuvo fiuzelažas Brazilijos miesto plane – teoriškai plačiausia pasaulio gatvė, nors šiaip didžioji jos dalis yra pieva. Pietuose ją supa ministerijos. Visos vienodos, stačiakampės, skiriasi tik užrašai: „Gynybos ministerija“, „Gynybinio laivyno ministerija”, „Gynybinių oro pajėgų ministerija“… Vis labiau jaučiausi ne kaip utopijoje, o kaip biurokratinėje distopijoje. Maždaug tokioje, kokią rodo 1985 m. filmas „Brazilija“ – būtų sunku patikėti, kad pavadinimas (šiaip jau nesusijęs su filmo siužetu) jam parinktas be sąsajų su tada dar jauna „eksperimentine“ Brazilijos sostine.

Beveik vienodi ir gyvenamieji Brazilijos namai, nedaug vienas nuo kito skiriasi ir viešbučiai, bankai (tiems, kas užaugo tarybinėje Lietuvoje, matyt, tai nieko įspūdingo, bet architektas Oskaras Nimejeris, Lenino premija apdovanotas komunistas, šitaip įsivaizdavo išreiškiantis žmonių lygybę).

Brazilijos miesto maketas miesto muziejuje. Centre – Monumentinė ašis, aplink kurią visi funkciniai rajonai. Sparnuose – gyvenamieji namai.

Ypatingi tik keli pastatai centre, Kultūros rajone. Apleistas teatras – kaip kažkokia užapvalinta piramidė. Muziejus (tiksliau, šiuolaikinio meno galerija) – kaip planeta, supama palydovo (juk XX a. šeštas-septintas dešimtmečiai buvo kosmoso užkariavimo pradžia). Ir katedra – kaip piramidė su karūna. Visų išorė įdomesnė nei vidus. Štai katedros interjere – kažkokie atsitiktinių spalvų vitražai, it perkelti iš sovietinio baseino, ant lubų kabantys neproporcingi angelai. Prie įėjimo keturių evangelistų skulptūros, kurios beveik taip pat sėkmingai galėtų vadintis ir „Keturiais komunarais“. Gal nekeista žinant, kad Nimejeris buvo ateistas. Ir išorėje prižiūrima tik paradinė pusė, o užėjus už katedros – šiukšlių ir negyvų vabalų pilnas baseinėlis, daugybė nevalomų grafičių: nuo keiksmažodžių iki „Dievas myli gėjus“.

Brazilijos katedra.

Monumentalioji ašis geriausiai matosi nuo TV bokšto. Irgi nemokamo – kaip beveik visos lankytinos vietos mieste. Parlamente net nemokamai dalinami atvirukai, kuriuos galima be jokio pašto ženklo išsiųsti į bet kurią pasaulio šalį… Brazilija – parodomasis miestas, turintis (turėjęs?) įtikinti brazilus ir turistus jų šalies didžia ateitimi, ir jame pilna skambių šūkių – bokšto apžvalgos aikštelėje pusiau išsitrynęs lozungas skelbia: „Modernumo ženklas, monumentas, kuris sutveria mūsų horizontų lengvybės ir didybės sąjungą“.

Brazilijos muziejus. Viduje buvo interaktyvaus meno laikina paroda – vienintelis tikrai modernus dalykas ‘ateities mieste’

Važiuodamas toliau į šiaurę Monumentaliąją ašimi, pravažiavęs stadioną, pasieki Žusilino Kubičeko kapą-muziejų. Tai – Braziliją užsakęs prezidentas. Aišku, kairiųjų pažiūrų, ir obeliskas priešais jo amžino atilsio vietą labai jau primena kūjį su pjautuvu. Žusilino Kubičeko garbei pavadintas ir triarkis tiltas per dirbtinį tvenkinį, turėjusį sušvelninti Brazilijos klimatą. Jis pastatytas vėliau, modernesnis (2002 m.). Nors miestas bėgant metams ir statant naujus pastatus prarado dalį tos “suplanuotos tvarkos”, jis tapo kiek gyvesnis – bet iki įprastinio „natūralaus miesto“ Brazilijai dar labai toli.

Sunku patikėti: Brazilija – šventasis miestas

Viena įdomiausių Brazilijos miesto raidą lėmusių istorijų – 1883 m. šv. Jono Bosko sapnas, kad tarp 15 ir 20 lygiagrečių Naujajame pasaulyje iškils naujos civilizacijos sostinė, iš kurios bus valdoma teisingai. Įvairūs žmonės – nuo katalikų iki Naujojo amžiaus mistikų – teigia, neva Jonas Boskas sapnavo Brazilijos miestą. Ir štai Brazilijos katedroje yra Jono Bosko statula, o toliau nuo miesto kultūrinio centro – Jono Bosko bažnyčia. Irgi moderni, bet saikingai įspūdinga, sienomis iš įvairaus mėlynumo vitražų, kuriančių viduje dangišką atmosferą.

Šv. Jono Bosko bažnyčios Brazilijoje interjeras su 2200 kv. m vitražų

Dar įdomesnės religinės „sektos“, trys kurių savo štabu pasirinko Brazilijos miestą. Ne, tai ne kažkokie keleto keistuolių būreliai. Tai gigantiškos organizacijos, vienijančios šimtus tūkstančių narių, turinčius padalinius įvairiose Pietų Amerikos vietose ir net Europoje.

Žymiausia jų – Geros valios legionas. Jis lengviau suprantamas, nes krikščioniškas. Tačiau ten be įprastinių maldų atliekami ir ypatingi ritualai, pavyzdžiui, “chromoterapija” šventyklos rūsyje, esą gydanti įvairiaspalvėmis šviesomis. Kai lankėmės, legiono įkūrėjas kalbėjo per radiją iš Rio de Žaneiro, ir didžioji piramidės formos šventovė buvo sausakimša žmonių. Į garsiausią Geros valios legiono ritualą – meditacinį praėjimą milžiniška balta spirale ir sugrįžimą juoda – todėl nepatekome.

Geros valios legiono piramidė

Saulėtekio slėnis lyg nežemiška civilizacija žemėje

Aplankęs antrąją, Saulėtekio slėnio (Vale do Amanhecer), bendruomenę pasijutau lyg tikrai būčiau patekęs į tą Šv. Jono Bosko išpranašautą naują civilizaciją. Viskas tame miestelyje kitaip: žmonės rengiasi keistais, it iš senų fantastikos filmų rekvizitų paimtais drabužiais, gatvėse atlieka prašalaičiams nesuprantamus ritualus: eidami grupelėmis dainuoja, niurna kažkokius užkalbėjimus greta medžių.

Ilgai netruko, kol anglakalbiai tikintieji pasisiūlė mus pavedžioti po bendruomenę (vienas jų – belgas, kiek supratau kadaise irgi čia atvykęs kaip turistas). Papasakojo, kad Saulėtekio slėnis vadovaujasi Tijos Neivos mokymais, kuriuos ši gavo iš dvasių. Tų dvasių yra visokių, ir ryšius su jomis pasekėjai palaiko visokius (ką atspindi skirtingi drabužiai). Pavyzdžiui, “senųjų juodaodžių” (Brazilijos vergų) dvasios yra geraširdės, o štai į vokiečių Antrojo pasaulinio karo daktarų dvasias verta kreiptis kai yra problemų su sveikata (man vokiečių Antrojo pasaulinio karo daktarai, ypač pasitraukę į Braziliją, kelia kitokias asociacijas, bet, užbėgdami tokioms mintims už akių, mūsų „gidai“ paaiškino, kad tai daktarų, kurie gydė sužeistus karius, vėlės). Dar yra su baltaodžiais maišytų indėnų sielos (jų pagalbos prašoma stipriai mušant save), indėnės princesės, Jėzus ir, pats svarbiausias, indėnų valdovas, kuris, pasak Saulėtekio slėnio pasekėjų, kitą savo gyvenimą nugyveno kaip Jonas Krikštytojas.

Ritualas Vale do Amenhecer miestelyje. Panašių grupelių regėjome dešimtis, ir visos viena už kitą spalvingesnės ir įspūdingesnės

Vyko naujokų mokymai, todėl mūsų į šventyklą neturėjo įleisti – bet pasakius, kad tą dieną turime daug nuvažiuoti ir popiečio nesulauksime, padarė išimtį. O šventykloje „pacientai“ (taip vadinami jos lankytojai) iš registratūros siunčiami į įvairius skyrius, kur juos gydo reikalingos dvasios. Pas kiekvienos rūšies dvasias – vis kiti ritualai, apreikšti Tijai Neivai. Tikėjimas turi ~120 tūkstančių pasekėjų. Tai – viena vos kelių pasaulio religijų, kurias pradėjo moterys (tiesa, Brazilijos sektų nariai žodžio „religija“ visuomet kratosi, vadindami savo tikėjimą „doktrina“, nes „laukiami ir kitatikiai“). Tija Neiva, beje, buvo pirmoji Brazilijoje moteris sunkvežimio vairuotoja, prie Brazilijos miesto apsigyveno kai ten sugedo jos mašina (tai dvasios jai nurodė esant ženklą), ir dar jai gyvai esant į jos namelį (dabar muziejų) plūdo išganymo siekiančių žmonių minios.

Atokiau nuo šventyklos plyti kita šventa ritualų vieta – Dovydo žvaigždės formos ežeras. Ten – ir piramidė, ir daugybė įvairių figūrų. Jos – it kartoninės, tarsi iš lunaparko, ir Europoje daryti tokias religines „skulptūras“ atrodytų nepagarbu. Tačiau Lotynų Amerikoje viskas kitaip, svarbiau mintis ir forma, o ne švari prabanga. Šiaip ar taip, palyginus su favela joms už nugaros, Vale do Amanhecer parkas – tikra tvarkos oazė.

Dovydo žvaigždės formos ežero apylinkės

Pasaulio nepakeitusios utopijos

Pats Brazilijos miestas ir jo religinės bendruomenės turi panašumų. Visa tai – utopijos. Kiekviena jų turi pasekėjų, įsivaizduojančių, kad jų gyvenamoji vieta ir būdas – pavyzdys pasauliui.

Bet žmonėms iš šalies tai – tik egzotiškos keistenybės. Pamatyti – įdomu, taip gyventi – tikrai ne. Dauguma keliautojų Braziliją išvis praleidžia: kambarių kainos miesto viešbučių rajone savaitgaliais krinta ir keturiskart, nes dauguma ten apsistojančiųjų – į komandiruotes atsiunčiami provincijos biurokratai.

Žusilino Kubičeko tiltas – vienas vėlesnių Brazilijos kūrinių, pastatytų jau po priminio miesto įrengimo

Nuo Brazilijos miesto pasukau pradžioje prastu, paskui vis geresniu keliu į pietus – ten, kur keliautojų važiuoja daug daugiau. Pievos, kuriose strutį nandu pamatydavau ne rečiau, nei miestelį, netruko pereiti į „Karališkąjį kelią“ link Rio de Žaneiro. Per Minas Žeraisą – baltuose tos valstijos miesteliuose kadaise buvo išgaunama dauguma pasaulio aukso, ir barokinės bažnyčios su rūmais tebemena aną didybės šimtmetį.


Visi straipsniai iš kelionės po Braziliją

1. Brazilija: džiunglių ir švenčių šalis (įžanga)
2. San Paulas: turtas ir skurdas betono miške
3. Igvasu: nuostabiausias krioklių pasaulis
4. Amazonė: vaizduotę pranokstantys drėgnieji miškai
5. Brazilija: ateities miestas iš praeities
6. Minas Žeraisas: kalnuoti Brazilijos aukso miesteliai
7. Rio de Žaneiras: gamta ir linksmybės

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , ,


Amazonė – vaizduotę pranokstančios džiunglės ir upės

Amazonė – vaizduotę pranokstančios džiunglės ir upės

| 3 komentarai

Amazonės džiunglių plotas – beveik kaip visos Europos. Viskas ten keletą kartų įspūdingiau, nei esame įpratę: medžiai tankesni, gyvūnų rūšių daugiau, upės pločio sulig Kuršių mariomis, kasmetiniai jų potvyniai – sulig triaukščiais namais, o nepermatomose jų gelmėse žuvys užauga virš 4 metrų.

Žmonės – tik menka Amazonijos detalė. Jie, kaip ir visais laikais, gyvena tik paupiuose, tarp kaimų ir miestelių plaukioja laivais. Ir upės, ir džiunglės jiems – baugiai paslaptingos. Jose – nežinomos gyvūnų rūšys, neatrastos indėnų gentys.

Indėnų kaimas Rio Negro upės krante. Į jį neveda joks kelias.

Ir tik pačioje Amazonės širdyje stovi vienišas didmiestis – Manausas, kadaise stebuklingai praturtėjęs iš džiunglių kaučiuko. Būtent jo apylinkės man – kaip ir daugumai keliautojų – tapo vartais į Amazonę.

Kelionių į Amazonę pažiba – išvyka į džiungles

Populiariausias būdas pažinti Amazoniją – ekskursijos upėmis į džiungles. Manauso (2 mln. gyv.) kelionių agentūros verčiasi per galvą, kad sutalpintų į jas viską, ką Amazonė gali pasiūlyti: plaukimą laivais, artimą kontaktą su gyvūnais ir augalais, indėnų pasirodymus.

Rinktis yra iš ko, bet kaip? Priešingai daugeliui Brazilijos vietų, Manause „turų siūlytojai“ lindo įkyrokai – net po 1:00 nakties oro uoste pasitiko. Ir kiekvienas tikriausiai būtų galvą guldęs, kad būtent jo parduodama kelionė – pigiausia ir geriausia.

Lua paplūdimys prie Negro upės, Amazonės intako. Kai kurios ekskursijos aplanko ir jį, bet man pasirodė įdomiau gyvūnija, augalija ir kultūra.

Net kai pasakydavau „Jau esame užsisakę išvyką į džiungles“, labai nenoriai pasitraukdavo: o gal meluoju? Jų nelaimei, sakiau tiesą, nors išsirinkti kelionę į džiungles internetu ne ką paprasčiau nei pačiame Manause. Tinklapių daug, deja, daugumoje jų nepateiktos jokios kainos, o pasiteiravęs jų el. paštu, gaudavau neįtikėtino brangumo pasiūlymus (vadybininkas pažiūrėdavo, kad Lietuva – Europoje, ir spręsdavo, kad galime mokėti daug?).

Daug Manauso keliautojų išsiruošia į daugiadienes išvykas su nakvynėmis džiunglėse, bet aš tokios minties atsisakiau. Miegoti hamake paunksmėje būtų buvę egzotiškai įdomu, bet mokėti už panašią nakvynę tarsi už prabangų viešbutį atrodė kvaila. Laimei, po ilgų ieškojimų radau kelionių agentūrą, kuri kainas skelbia viešai (taigi, užsieniečiams jos nedidesnės nei brazilams) ir, be kita ko, siūlo įspūdžių kupinas vienos dienos ekskursijas, į kurias įeina beveik viskas, ką kitos agentūros „ištempia“ į dvi ar tris paras.

Galingos medžio šaknys netoli Amazonės. Kadangi liūčių sezonas paupių džiungles užtvindo, šios šaknys jo metu atsiduria po vandeniu.

Maža paslaptis: iš kokios agentūros pirksite džiunglių turą dažniausiai nesvarbu, nes daugelio agentūrų klientai sodinami kartu į tuos pačius laivus, rytais paliekančius Manauso uostą. Skiriasi tik kainos. Turbūt todėl dolerius iš turistų gidas laive rinko labai jau diskretiškai.

Amazonės gelmėse – milžiniški gyvūnai

Amazonės regione yra nuostabiausia pasaulyje gamtos įvairovė. Kas dešimta pasaulio organizmų rūšis gyvuoja tame rodos begaliniame miške. Deja, pamatyti gyvūnus ne taip ir paprasta – užstoja dar didesnis Amazonijos turtas: medžiai. Vieninteliai laukiniai gyvūnai, kuriuos garantuotai pamatai per ekskursiją – rožiniai ilganosiai delfinai.

Pamatai – per silpnas žodis. Delfiną ir paliečiau, paskui, gyvūnui besisukant, pajutau jo pelekų jėgą. Pramoga vadinasi „plaukimas su delfinais“: turistai plūduriuoja kuriame nors Amazonės intako intake, o gidas panarina į jų ratelį įvairias negyvas žuvis – tikrą delfinų skanėstą. Protingiausi vandens žinduoliai, tikriausiai, to tik ir laukia.

Delfinas iššoka virš vandens ir ima žuvį iš rankų. Tik iššokusį jį ir įmanoma pamatyti: vanduo toks tamsus, kad net negiliai plaukiančio didžiulio padaro nuo paviršiaus nesimato. Žinant, kad Amazonės ir jos intakų gelmėse gyvena ir dantingos piranijos, ir mirtinai krečiantys elektriniai unguriai, ir net rykliai, pramoga savaip baugi: ne viena turistė, jų kojas taranavus delfinams, aiktelėjo iš išgąsčio

Kitus gyvūnus mačiau tik prijaukintus. Vietinė indėnų šeima pastojo Žanuari džiunglių parko pasivaikščiojimo taką nešina anakonda (sunkiausia pasaulio gyvante), kaimanėliu (panašus į krokodilą) ir tinginiukais. Siūlė nebrangiai juos imti ant rankų, fotografuotis. Populiariausi buvo tinginiai: tokie mieli tie padarėliai, didžiumą gyvenimo praleidžiantys apsikabinę medžius, ir panašiai įsikimbantys į turistų rankas ar kojas.

Ne visiems vakariečiams tokia pramoga prie širdies: rinkdamasis kelionių agentūrą ekskursijai į džiungles, „Tripadvisor“ prisiskaičiau daug komentarų, kaip „tąsomi gyvūnai“. Su mumis plaukė daugiausia brazilai ir jie tikriausiai nesiskųs: šiaip ar taip, sunku suprasti, kodėl tie, kas nė nemirkteltų prieš paimdami ant rankų katę ar šunį, nenori to daryti su prijaukintu tinginiu. Juk istoriškai visi gyvūnai buvo laukiniai.

Tinginys, apsikabinęs turistę. Jie juda mažai ir lėtai, o plėšrūnų išvengia tik tuomet, jei šie jų nepastebi, palaikę medžio dalimi. Dideli tinginiai net apauga dumbliais, jų kailyje apsigyvena vabzdžiai – tikriausiai todėl palaikyti siūlomi tik maži

Anakondos ir kaimanai paprastai gyvena upėse. Ten veisiasi ir vienos didžiausių pasaulyje gėlavandenių žuvų – arapaimos. Tai – plėšrios 3 metrų ilgio šamažuvės. Verslūs vietiniai siūlo pajusti arapaimų galią: duoda pagalį su pririšta žuvele ir nurodo merkti į arapaimų pilną baseiną. Šios „jauką“ pavagia su tokia jėga, kad „žvejai“ net aikteli. Kai 1981 m. Amazonėje nuskendo laivas „Sobral Santos“, tokios šamažuvės įtraukė po vandeniu leisgyvius žmonės (žuvo nuo 200 iki 350).

Nors arapaimos kas minutę iškyla į paviršių įkvėpti (dažnoje regiono upėje trūksta deguonies), pačioje Amazonėje jas mačiau nebent negyvas, išplaukusias pilvais į viršų. Mat Amazonės vanduo toks purvinai rudas, kad visiškai nesimato, kas vyksta net ir keli centimetrai žemiau jo paviršiaus. Tuo tarpu ne ką menkesnis Rio Negras, į tą „upių motiną“ įtekantis ties Manausu – tamsus. Priklausomai nuo to, iš kur atiteka, Amazonijoje upės būna trijų spalvų: rudos (kaip Amazonė), juodos (kaip Rio Negras) arba skaidrios. Pastarųjų mažai, todėl žvelgdamas į upių vandenį visada žiūri į paslaptingas nepermatomas gelmes. Manoma, daugybė Amazonės žuvų rūšių dar nė nežinomos mokslui.

Didžiausias gamtos spektaklis, kurį pamato visi norintys, Manause – „Vandenų susitikimas“ (encontro dos aguas), dvispalvė Rio Negro ir Solimoneso santaka nuo kurios, tradiciškai laikoma, prasideda Amazonė. Upių spalvos skiriasi labai smarkiai, ir jų galingi vandenys dar daugelį kilometrų nesimaišydami teka greta vienas kito.

Vandenų susitikimas iš laivo. Skiriasi ne tik abiejų upių spalvos, bet ir tekėjimo greičiai (2 km/h ir 5 km/h) bei temperatūros (22 ir 28 laipsniai). Panašių „upių santuokų“ Amazonijoje daug, bet ši prie Manauso – pati epiškiausia

Amazonijos džiunglėse – ir neatrastos indėnų gentys

Džiunglės – antroji didžioji Amazonės krašto paslaptis. Jos – dydžio sulig visa Europos Sąjunga, ir tokios tankios, kad ten, manoma, gyvena dešimtys neatrastų indėnų genčių, keliančių Brazilijos valdžiai moralinę dilemą: kas geriau, palikti jas ramybėje (taigi ir akmens amžiuje) ar bandyti užmegzti ryšį. Žinant, kiek žalos indėnams pridarė kitų rasių valdžios praeityje, dabar paprastai laikomasi nesikišimo politikos.

Visgi, dauguma Amazonės indėnų atrasti. Keli šimtai tūkstančių jų vis dar gyvena tradicinėse bendruomenėse. Vienas pajamų šaltinių joms šiandien – turizmas, ir apsilankymas paupio indėnų kaime – kone kiekvienos „išvykos į džiungles“ dalis. Indėnai, atsikėlę nuo Venesuelos pasienio arčiau Amazonės turistinės širdies Manauso, demonstravo savo muziką, šokius, siūlė prekes ir paragauti kažkokių vabzdžių. Vėlgi dilema: ar tūkstantmetės tradicijos nevirsta tiesiog teatru?

Indėnai troboje šiaudiniu stogu demonstruoja savo šokius. Moterys krūtinių nesidengia

Bet, reikia suprasti, kad alternatyva – visiškas tradicijų sunykimas. Indėnų kilmės žmonių net Manause tikriausiai dauguma: priešingai nei kitur Brazilijoje, veiduose aiškiai matyti indėniški genai. Tik kad tie prasimaišę indėnai jau kalba vien portugališkai ir save laiko nebent „truputį indėnais“ (kai paklausiau apie jo tautybę, taip man mėgino prisistatyti autobuse sutiktas vaikinas).

Tiesa, ir išvykos po džiungles metu daug nesužinojau apie indėniškų tradicijų prasmę. Nedaug gidas pasakojo ir apie gyvūnus ar žuvis, o tuos žodžius, kuriuos ištardavo laive, bemat užgoždavo variklių gausmas. Tačiau viską suvokti padėjo dokumentiniai filmai apie vietos kultūrą ir gamtą, kuriuos žiūrėjau prieš išvykdamas.

Indėnai palei savo namus turistams siūlo pašaudyti lankais. Nors gidas agitavo būtinai ką nors nusipirkti (nepaklausėme), su atvejais, kuriais gąsdina kiti keliautojai – kad ir už pagrindines ekskursijos pramogas dar reikalaujama brangiai susimokėti papildomai – nesusidūriau

Manausas: praeities didybė skurdo nenustelbia

Parplaukiant po dienos Amazonės upyne, virš džiunglių iškylantys Manauso daugiaaukščiai atrodė it keistas miražas. To du milijonus gyventojų glaudžiančio didmiesčio ten tikrai nebūtų – jei ne kaučiukas. Ši medžiaga, išgaunama iš Amazonės medžių, yra naudojama gumos gamybai. Kai XIX a. pabaigoje guma tapo būtina padangoms, kaučiuko kainos augo kaip ant mielių. Amazonės „kaučiuko baronai“ staiga pasijuto taip, kaip arabų „naftos šeichai“ šiais laikais, ir viduryje džiunglių jie pastatė miestą, neturėjusį lygių Brazilijoje: su visais to meto technikos stebuklais – tramvajais, elektra.

Bėda, kad medžius lengva persodinti bet kur. Anglai taip ir padarė – ir vos jų Azijos kolonijose pasodinti kaučiukmedžiai po 20 metų ėmė duoti derlių, Manausas žlugo. Tačiau Senamiestyje dar liko didingų statinių. Labiausiai pribloškia Amazonės teatras. Jo statyboms kaučiuko baronai viską susivežė iš Europos, puikūs menininkai dekoravo interjerą freskomis, sietynais, bareljefais, dedikuotais žymiausiems Brazilijos ir pasaulio menininkams.

Garsusis Amazonės teatras realybėje dar įspūdingesnis, nei nuotraukose

Žlugus kaučiuko bumui, opera prie Amazonės nutilo, teatras vienu metu net stovėjo apleistas. Šiandien jis suremontuotas, dienomis po jį vedžiojamos ekskursijos, o dauguma vakarinių renginių (teatro, kino, koncertų) – nemokami. Brazilija iš paskutiniųjų bando sudominti iš skurdžių miestelių sugužėjusius „naujuosius manausiečius“ kultūra, bet sekasi sunkiai: penktadienio vakarą aplankę tikrai gerą Amazonės džiazo grupės koncertą, teatrą radome pustuštį, o ir žymi dalis atėjusių lankytojų valandos „neiškentėjo“.

Apskritai Manausas – statistiškai nesaugiausias ir liūdniausiai atrodęs iš Brazilijos miestų, kuriuos lankiau kelionės metu. Būtent Manauso ledainėje kažkoks neadekvatus žmogus (narkomanas?) man griebė už rankos ir, kiek supratau, puolė ant pardavėjų staugti, kodėl čia aptarnaujami nebrazilai. Būtent Manause mane mėgino apvogti: belipdamas į miesto autobusą pajutau, kaip mane iš nugaros kažkas spaudžia. Kišo ranką į kišenę. Laimė, ne tą su pinigine. Tačiau viskas galėjo baigtis net liūdniau: ištraukė pasą. Pasisekė: supratęs, kad nenustvėrė nieko vertingo, vagis „laimikį“ išmetė ir šoko iš autobuso. Pasą man padavė viską matęs autobuso keleivis. „Manausas – labai pavojingas miestas“ – vėliau man portugališkai aiškino vyriškis nuo gretimos sėdynės.

XIX a. Manauso turgus (dešinėje) saulei leidžiantis atrodo romantiškai, bet aplinkui vaikštantys narkomanai neleidžia jaustis saugiai. Netoli čia mus ir mėgino apvogti. Po tokių patirčių kameros atitinkamomis aplinkybėmis nesitraukdavau, todėl nuotraukose daugiausiai – gražioji Manauso pusė

Upės – ir vietoje kelių

Manausas kone dvigubai skurdesnis už Brazilijos pietinius didmiesčius ir daug kas jame pigiau. Tiesa, ekonominė būklė nėra tragiška: miestas paskelbtas laisvuoju uostu ir dėl Amazonės pločio čia nesunkiai atplaukia net patys didžiausi vandenynų laineriai ir laivai. Įdomu ir keista matyti naftos tankerius ir konteinerinius laivus upėje.

Laivai – neatsiejama Amazonijos dalis. Tik vietinių laivai kitokie. Tokie keliaaukščiai lėti upėlaiviai, kurie ligi šiol pūškuoja nuo Amazonės uosto prie uosto, paimdami ir išleisdami keleivius. Kelionė jais gali trukti ir savaitę, tad vos įlipę amazoniečiai rišasi prie stulpų hamakus.

Tradiciniai Amazonės laivai Manauso uoste

Išbandyti didžiuosius maršrutinius upėlaivius būtų buvę įdomu, bet trūko laiko. Tačiau priemiestiniu motorlaiviu plaukėme. Autobusas iki jo vežė keliolika kilometrų: per centrą, per prabangių daugiabučių rajoną Ponta Negra kuriame stebėdamas į pakrantės smėlį besiplakančias plačiosios Negro upės bangeles gali įsivaizduoti esantis pajūryje. Galiausiai ties paskutine stotele Manausas staiga baigėsi, o tų, kam dar reikėjo tęsti kelionę, laukė skurdžios prieplaukos. Neilgai trukus radome tinkamą (Marina davi) ir plaukėme į Vila Paraiso kaučiuko muziejų. Pakeliui laivas stojo Lua paplūdimyje (esą geriausias Manause), skurdžiame Nossa Senhora de Fatima priemiestyje, išleido vieną vyriškį tiesiai namo (jis gyveno upėje plaukiojančiame name). Apskritai upėse prie Manauso verda gyvenimas: yra degalinės laivams, restoranai bei viešbučiai į kuriuos net norėdamas nepatektum nuo kranto.

Ir į daugumą priemiestinio motorlaivio stotelių neįmanoma nusigauti žeme (kelią pastoja džiunglės), į likusias – tik labai prastais keliais ar darant milžinišką lanką. Vila Paraiso muziejus – tarp tokių. Jis – atkurta XIX a. kaučiuko barono rezidencija. Su medine vila, koplytėle, ūkiniu pastatu, darbininkų kapinaitėmis (tropinės ligos ir jaguarai darė savo). Neautentiška – pasibaigus kaučiuko bumui, niekas tikra neišliko. Bet kinematografai, čia filmavę filmą „Selva“, pasistengė viską atkurti kuo autentiškiau, nupirko daug senų daiktų – ir atmosfera vėl gyva.

Vila Paraiso muziejaus prieplauka – tokia, kaip tos, iš kurių plukdydavo kaučiuką. Aukštesnysis lieptas reikalingas liūčių sezonui – taip, vanduo tiek pakyla kasmet. Todėl visi pastatai – ant kalvų

Amazonę pajutau visais penkiais pojūčiais

Tik tą atmosferą ir pajutome, nes nei jokių užrašų, nei galinčių ką neportugališkai paaiškinti žmonių muziejuje nėra. Nepaisant savo reikšmės, Amazonė atrodo dar stebėtinai neatrasta nebrazilų, ir vietiniai prie jų nesitaiko.

Tačiau gal taip tik geriau. Amazonę pajutau visais penkiais pojūčiais. Kaitrą (+32) ir drėgmę, kuri ten tvyro kiaurus metus. Delfino odos glitų stangrumą. Žalių tankių krantų, lėtai slenkančių anapus atvirų laivo bortų, vaizdus. Arapaimos skonį paupio prieplaukos restorane. Indėniškų dūdelių muziką.

Merginą nuosava valtimi vaikinas plukdys iš Manauso į priemiesčius

Visgi kai kurių Amazonės aspektų džiaugiuosi nepatyręs. Labiausiai – tropinių ligų ir parazitų. Jų ten gyvas velnias, ir pasekmės dažnai baisios, net mirtinos: geltonasis drugys ir maliarija; leišmeniozė, odą padengianti opomis; dramblialigė, kai užsikimšus limfatakiams galūnės padidėja kelis kartus. Skiepų ir vaistų arba nėra, arba jie brangūs, arba didelis šalutinis poveikis. Nesiskiepijau – juk Amazonijoje buvau trumpai. Kaip nuramino teatro darbuotojas, ligos dažniau šienauja skurdžiausius ir atokiausius rajonus. Ir tai retai: štai nuo maliarijos kasmet Brazilijoje miršta vos po 40 žmonių.

Džiaugiuosi nenukentėjęs ir nuo nusikaltimų. Kai važiavome vėlų vakarą miesto autobusu į oro uostą, įlipęs narkomanas visą kelią šūkavo, kabinėdamasis prie žmonių. Kokia graži bebūtų gamta, su žmonėmis Amazonės kraštui pasisekė mažiau.

Prabangus Ponta Negra rajonas tik iš pirmo žvilgsnio yra tarsi kitoje šalyje, nei Manauso problemos. Kur pavalgyti jame neradome: pirmuosiuose aukštuose neįsikūrę nei restoranėliai, nei parduotuvės, nes visi daugiabučiai apsupti elektrifikuotomis tvoromis ir prašalaičių ten niekas nepageidautų

Laimė, bent jau pačias džiungles, atrodo, jie pradeda tausoti: dar neseniai, vadovaujantis šūkiu „žemė be žmonių žmonėms be žemės“, kasmet žemdirbystei būdavo iškertamas plotas sulig puse Lietuvos, dabar – tik su dešimtadaliu. Ir nors kai kuriose kitose Brazilijos šiaurės valstijose žiūrint palydovų nuotraukas jau matosi daugiau laukų nei džiunglių, visa Amazonės valstija vis dar tamsiai žalia ir tikriausiai tokia liks – žmonių ir gyvūnų džiaugsmui.

Virš tų begalinių amžinų miškų aš nuskridau į Brazilijos miestą, naują, bet jau pasenusią kairiųjų ateities viziją. Gamtines džiungles pakeitė betoninės.


Visi straipsniai iš kelionės po Braziliją

1. Brazilija: džiunglių ir švenčių šalis (įžanga)
2. San Paulas: turtas ir skurdas betono miške
3. Igvasu: nuostabiausias krioklių pasaulis
4. Amazonė: vaizduotę pranokstantys drėgnieji miškai
5. Brazilija: ateities miestas iš praeities
6. Minas Žeraisas: kalnuoti Brazilijos aukso miesteliai
7. Rio de Žaneiras: gamta ir linksmybės

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Igvasu – nuostabiausias krioklių pasaulis

Igvasu – nuostabiausias krioklių pasaulis

| 2 komentarai

Igvasu krioklių nesutalpinsi į žodžius ar sakinius. Igvasu – tai ištisas krentančio vandens pasaulis, po kurį galima bastytis valandų valandas, nueiti daugybę kilometrų, bet kiekvienas naujas žvilgsnis į krioklius vis tiek priblokš. Nes visos panoramos ten skirtingos, nes kiekviena iš 150-300 vandens srovių, į kurias prieš krisdama iš 82 metrų aukščio skyla galinga Igvasu upė – labai savita.

O kur dar žmonių nesibaiminantys gyvūnėliai: smalsūs koačiai, saulutėje besikaitinantys įvairiausi driežai, iš medžių žmones stebinčios beždžionės ir čiurliai, nakvojantys pačiuose kriokliuose…

Per kelias dienas aplankiau Igvasu krioklius iš visų pusių: Brazilijos ir Argentinos; viršaus ir apačios; pėsčiomis ir laiveliu. Taip pat – produktyviausią pasaulyje Itaipu hidroelektrinę, tikrą betoninį žmonijos iššūkį gamtai, ir gretimus miestelius. Štai kas įdomiausia tame krentančio vandens pasaulyje.

Velnio gerklė, kur nuteka pusė viso Igvasu krioklių vandens (vaizdas iš Brazilijos)

Igvasu iš Brazilijos: panoraminis žygis pakrante

Igvasu upe ties kriokliais driekiasi Brazilijos ir Argentinos siena. Nors dauguma krioklių – Argentinoje, geriausias panoraminis jų vaizdas – iš kito kranto, t.y. Brazilijos. Kai išlipęs iš autobuso ėmiau žingsniuoti takeliu prie krioklių, pradžioje jie atrodė milžiniški, tačiau ne stebuklingi. Bet juk iki krioklių buvo likę virš kilometro, o ir srovių matėsi tik maža dalis… Priartėjus pusiaukelę jau nekilo abejonių, kad Igvasu kriokliai daugiau nei verti jiems suteikto vieno septynių pasaulio gamtos stebuklų vardo.

Žygio kulminacija – Velnio gerklė tako gale, kur kriokliai srūva iš visų pusių, nusinešdami pusę visos Igvasu upės vandens. Brazilai į „gerklės“ apačią pastatė taką ant polių. Jo gale kriokliai tiesiog užgožė pojūčius: per tą krentančio vandens garsą sunku susikalbėti, o akinius ir kameros objektyvą teko nuolat valyti nuo lašelių. Tačiau kūną aptaškymas atgaivino, apmalšino karštį, kuris prie Igvasu visus metus kone triuškinantis.

Takas į Velnio gerklę iš Brazilijos (maždaug ties puse krioklių aukščio)

Brazilijoje vaizdų į krioklius pakanka kelioms valandoms. Norėdami padidinti apžvalgos aikštelių skaičių brazilai dar pastatė bokštą su liftu prie pat Velnio gerklės. Pasiūlė ir nepakartojamų, bet brangių krioklio patirčių: pačiame nacionaliniame parke stūkso senoviškas Belmond viešbutis, kurio svečiai gauna teisę po nacionalinį parką vaikščioti net po jo uždarymo (~350 eurų už dvivietį numerį). Kitas pasiūlymas – devynių minučių skrydis virš krioklių sraigtasparniu (~100 eurų perkant ne per tarpininkus).

Žvilgsnis iš sraigtasparnio į krioklius, purslų stulpus, išties pribloškia, nors pabaigoje ir norisi rėkti „taip trumpai?“. O viešbučiui pataupėme: apsistojome paprastame viešbutyje prie kelio į krioklius. Visgi kriokliai yra lygių visame pasaulyje neturinti vieta, traukianti turistus iš visur, todėl užkeltų kainų (gėrimų, valgio) išvengti sunku, ypač prie krioklių ir viešbučių. Geriausiai apsirūpinti viskuo ten, kur tai daro vietiniai: pavyzdžiui, prekybos centruose. Deja, pamiršome įsigyti purškalą nuo uodų, kuris svarbus dėl paplitusios dengė karštligės (kovoti su ja skatino net reklamos gatvėse ir ant autobusų) – laimė, uodai nesukandžiojo.

Brazilijos apžvalgos bokštas palei krioklį. Šioje nuotraukoje, kaip ir daug kur, ant krioklio purslų išryškėjo graži vaivorykštė

Igvasu iš Argentinos: džiunglių takeliai ir ranka pasiekiami kriokliai

Argentinos pusėje jokie bokštai nestovi ir kavinių su vaizdais į krioklius nėra. Tenykštis Igvasu krantas – laukinės džiunglės, pilnos pasivaikščiojimo takų. Eidamas žemutiniu taku (Circuito inferior, 1,7 km) krioklius regėjau daugiausia iš apačios. Aukštutinis takas (Circuito superior, 1,8 km) driekėsi viršuje, kur upė persiverčia per keterą. Nuo visų Argentinos takų kriokliai – beveik ranka pasiekiami, vietomis taškantys it galingas purkštuvas (Brazilijoje tai galima patirti tik vienoje vietoje).

Įspūdingiausias tarp tų betarpiškų žygių link krioklių – Velnio gerklės takas (Garganta del Diablo, 2,2 km), į kurio pradžią veža specialus traukinukas. Tai – tiltelis virš Igvasu upės anapus krioklių, o ši atrodė tokia rami rami, tarsi ne ji vos už kokio kilometro dovanotų žmonijai vieną įspūdingiausių gamtos vaizdų. Net žuvytės lėtai plaukiojo, laukdamos kąsnio iš turistų… Tik tolumoje matėsi „dūmai“. Tai – krioklio purslai, ir jie kilo iš Velnio gerklės. Priėjus artyn tiesiog užgniaužė kvapą. Jaučiau, kaip vanduo virsta ir po kojomis, ir iš visų šonų: neįsivaizduojama gamtos galybė.

Vaizdo iš Argentinos į Velnio gerklę fragmentas. Nuotraukose įspūdingiau atrodo vaizdai iš Brazilijos, nors realybėje tikriausiai – iš Argentinos. Mat Argentinoje pribloškia krioklių artumas, o kad suvoktum jų dydį privalai apsidairyti – fotografijomis to neperteiksi

Argentinos Igvasu krioklių nacionaliniame parke – ir daug galimybių tiesiog pažinti gamtą, Atlanto džiungles kurios, kadaise dydžiu prilygusios Amazonijai, nūnai beveik visai iškirstos (teliko septyni procentai buvusių jų plotų). Džiunglių takeliuose išvydome daug driežų (ir visai didelių), beždžiones, skruzdėles, pjaustančias medžių lapus ir velkančias jų gabalėlius į skruzdėlynus, idant galėtų augintis sau grybus.

Igvasu krioklių neįmanoma įsivaizduoti ir be koačių – įkyrokų rainauodegių meškėnų giminaičių, kurie, kai savo ilgomis nosimis neuostinėja pievų, kaulija maisto iš turistų arba… būriais juos puola. Patys matėme, kaip rodos iš niekur pasirodęs keturiolikos koačių būrys žaliajame take per džiungles staiga atėmė maistą iš korėjiečių porelės: vienas įsikabino į maišą, pragraužė, ir netrukus jau visa giminė dorojo sausainėlius.

Korėjos turistai laukia galimybės atsiimti koačiams nereikalingus daiktus, tokius kaip vandens butelis

Bet unikaliausi Igvasu gyventojai – čiurliai. Jie vieninteliai gyvena pačiuose kriokliuose. Susisuka lizdus už visos tos vandens masės. Stebint sunku patikėti, kaip tie maži paukšteliai sugeba gyvi praskristi per krioklį, bet toks dušas – jų kasdienybė. Svarbiausia: už krioklių neatskrenda plėšrūnai, ratus sukantys ereliai.

Krioklio galią Argentinoje pajutau ir savo kūnu. Kaip ir tūkstančiai žmonių kasdien, plaukiau laiveliu po kriokliais. Aišku, jis plukdo tik į mažesnių krioklių prieigas, o ne Velnio gerklę. Bet ir ten pasijutau skęstantis: ore buvo tiek lašų, kad negebėjau įkvėpti oro neužpildydamas jais kvėpavimo takų. Rūbai, aišku, peršlapo tarsi būtų ką tik skalbti: takelis nuo laivelių prieplaukos pilnas drabužius gręžiančių turistų.

Iš Argentinos atplaukęs laivelis lenda į krioklio purslus (vaizdas iš Brazilijos)

Deja, minties plaukti į San Martino salą tarp krioklių teko atsisakyti – upės vandens lygis tam netiko. Jis nuolat kinta, o per liūčių sezoną Igvasu taip paplūsta, kad uždaromi net ir artimesnieji pasivaikščiojimo takai (kai kurie jų taip suniokojami, kad vandeniui nuslūgus perstatomi iš naujo – apgriuvusių tiltelių liekanų mačiau visur).

Brazilijos ir Argentinos sienos loterija

Dauguma turistų, kaip ir aš, nori pamatyti krioklius ir iš Brazilijos, ir iš Argentinos. Tačiau kirsti sieną nėra visai paprasta. Visų pirma, iš Brazilijos Foz do Igvasu miesto centro teko autobusu važiuoti į argentinietiškojo Puerto Igvasu centrą. Pirmasis trukdis: brazilams ir argentiniečiams neprivaloma pasirodyti muitinėse, o lietuviai ten nenuėję susidurtų su problemomis. Paprašytas vairuotojas išleido prie muitinės, bet bilieto, su kuriuo būtume galėję lipti į kitą autobusą po visų formalumų, nedavė. Be to, nuo brazilų iki argentiniečių pasieniečių teko maždaug 3 km eiti pėsčiomis.

Tiltelis Argentinoje per Igvasu upę į Velnio gerklę. Virš salos upėje matosi kylanti krioklio migla.

Nuo stočių iki krioklių tenka važiuoti vietiniu transportu. Brazilijoje jis pigesnis nei Argentinoje, todėl pastarojoje verslūs taksistai sugalvojo rinkti žmones autobusų stotelėje ir nuvežti už tą pačią kainą.

Sugrįžti iš Argentinos turėjo būti kiek paprasčiau, mat Argentinos muitinėje privalo išlipti visi. Ir autobuso vairuotojas supratingesnis pasitaikė: prieš paleisdamas pas brazilus davė mums bilietą. Čia sėkmė baigėsi: sekančio autobuso teko laukti beveik valandą, stebint kaip pamažu vis temstant pasieniečiai tikrina senų ilganosių sunkvežimių vairuotojus. Pralėkė ir daug turistinių autobusų: užsakius tokią ekskursiją sieną kirsti paprasčiau, bet tai brangiau, be to, mažiau laisvės. Tyrinėti Igvasu nacionalinių parkų takelius labai jau smagu pačiam, savais tempais, vis prisėdant ant kokio akmens pasigerėti gamtos didybe.

Tokiose vietose, kaip ši (Brazilijos apžvalgos bokšto viršus) norisi pastovėti ir ilgiau

Itaipu: didžiausia elektrinė vietoj didžiausių krioklių

Igvasu kriokliais kiekvieną sekundę prateka 1750 litrų vandens: šešiskart daugiau, nei Nemunu Kaune. Kokio įspūdingumo tada turėtų būti galingiausi pasaulyje Gvairos kriokliai – 13000 litrų per sekundę vandens sienos (43 Nemunai)! Vietovardis „Salto de Guaira“ Pietų Amerikos žemėlapyje įrašytas 200 km į šiaurę nuo Igvasu. Tenykštė upė – nebe vidutiniška Brazilijos mastais Igvasu, bet septintoji pagal vandeningumą pasaulyje Parana, į kurią Igvasu ir įteka.

Deja, to vaizdo nemačiau ir niekada nebeišvysiu. Gvairos krioklių nebėra. 1982 m. Brazilija ir Paragvajus juos paskandino, pastatydami milžinišką Itaipu užtvanką. Trokšdami išvysti paskutinius Gvairos krioklių vaizdus tais metais žuvo 40 žmonių – tilteliai neatlaikė minių svorio. Tie žmonės paskendo kriokliuose, o patys kriokliai per 14 dienų – Itaipu mariose.

Itaipu užtvankos fragmentas. Vanduo, kadaise tekėjęs Gvairos kriokliais, dabar teka čia matomais baltais vamzdžiais ir suka turbinas. Kadangi iš nuotraukos sunku suvokti visa ko mastelius, pasakysiu, kad vos dviem iš šių vamzdžių kas sekundę prateka tiek vandens, kiek per visus Igvasu krioklius kartu paėmus

Itaipu hidroelektrinės vardan apsemta ir daug miškų, kaimų, kuriuose per amžius gyveno indėnai. Tačiau yra kita medalio pusė: tai daugiausiai energijos per metus (90 TWh) pagaminanti elektrinė visame pasaulyje, apšviečianti penkiasdešimties milijonų žmonių namus, parduotuves, gamyklas… Ir brazilai ja didžiuote didžiuojasi. Aplink pastatė savotišką pramogų parką, kuriame – ir gyvūnai, ir pasivažinėjimo elektromobiliu galimybės. Jei Lietuvoje elektromobiliai yra pseudoekologija (juk jų suvartojama elektra vis viena gaminama taršioje Elektrėnų elektrinėje) tai Brazilijoje Itaipu jėgainės dėka tikrai gali važinėti mažai teršdamas gamtą.

Jei, aišku, pamiršim visus užtvindytus plotus…

Apie Gvairos krioklius joks Itaipu gidas nė žodeliu neužsimena, o Itaipu “pramogų parke” įvairiomis kalbomis rodomas pristatomasis filmas savo tonu ir patosu priminė tarybines kronikas. Komentatorius bėrė statistiką: Itaipu jėgainėje tiek metalo, kiek 380 Eifelio bokštų, betono kiek 210 Marakanos stadionų, žemių iškasta tarsi būtų pastatyti 8,5 Eurotunelio.

Itaipu valdymo skydas. Teoriškai dešinė kambario pusė – Paragvajuje, kairė – Brazilijoje. Remiantis Itaipu valdymo tarptautine sutartimi, brazilams ir paragvajiečiams darbininkams turi būti skirta vienoda pinigų suma, bet kadangi Paragvajuje mažesni mokesčiai, už tą pačią sumą paragvajiečių nusamdoma daugiau

Itaipu betoninis monstras – lyg žmonijos proto atsakas tyrai gamtos galiai. Jis – toks milžiniškas, kad specialios ekskursijos metu žvelgdamas tolyn koridoriais nematydavau jų pabaigų, o pažvelgęs žemyn į tuščiųjų užtvankos ertmių gylį, ne visada suprasdavau, kur dugnas. Tarsi tai būtų ne realybė, o kokio fantastinio filmo specialieji efektai. Žvelgiant iš šalies, nuo apžvalgos aikštelės, net sunku suvokti visa ko tikruosius mastelius: atrodo, užtvanka kaip užtvanka, kol palyginimui nepasižiūri, kokio dydžio yra turistus vežiojantys dviaukščiai autobusai bei šešių aukštų administracinis pastatas.

Deja, galbūt įspūdingiausio vaizdo neišvydau: latakai, nuleidžiantys perteklinį vandenį, atidaromi tik įpusėjus liūčių sezonui. Pasak užtvankos įmonės direktoriaus, būtent šie latakai pakeitė paskandintus Gvairos krioklius: vandens kiekiai panašūs.

„Begalinis“ drėgnas koridorius palei daugiatones Itaipu turbinas

Prie vandens galybės – du kurortai

Turistų skaičius prie Igvasu taip išaugo, kad Brazilijos Foz do Iguasu miestas (260 000 gyv.) iš Itaipu jėgainės darbininkų gyvenvietės pavirto kurortu. Ypač pietinė jo dalis, palei Krioklių (Cataratas) gatvę.

Suprasdami, kad atskrendantys į kurortą turistai norės ir daugiau pramogų, nei kriokliai bei elektrinė, vietos verslininkai nesnaudžia. Jau oro uoste reklamuojasi vaškinių figūrų muziejus, dinozaurų parkas. Išbandžiau braziliškiausią iš naujųjų pramogų: Paukščių parką, kurio aptvarai pilni sparnuočių iš visų Brazilijos (ir ne tik) pakampių. Nuo kai kurių spalvingumo akys raibsta (pvz. šaižiabalsių tukanų), į dalį paukštidžių galima ir užeiti.

Paukščių parke yra ir drugelių paviljonas. Bet šį, dar įspūdingesnį balose geriančių drugelių vaizdą regėjau Argentinos Igvasu nacionaliniame parke

Argentinos miestelis Puerto Igvasu irgi tapo kurortu, nors jis gerokai mažesnis (80 000 gyv.), o atmosfera kažkuo primena Druskininkus: saugesnis, šviesesnis, bet visgi iki turtingų Vakarų dar kažko truputį trūksta. Trečiasis miestas regione – paragvajietiškas Siudad Del Estė [Ciudad del Este]. Dėl mažesnių mokesčių brazilai dažnais autobusais ten važiuoja apsipirkti (elektronikos, baldų), bet turistus į tą chaotišką laukinio kapitalizmo žemę, miestą-turgų, gali pritraukti nebent papildomas štampas pase. Arba Mondajaus kriokliai – šiaip įspūdingi, bet prieš Igvasu smarkiai nublankstantys ir todėl neįtikėtinai neatrasti: net į „Google“ įrašius „Paragvajaus kriokliai“ visų pirma rasi paaiškinimus, kad Paragavjus netoli Igvasu.

Mondajaus kriokliai prie Siudad Del Estės

Mondajaus kriokliai prie Siudad Del Estės

Ant Draugystės tilto, jungiančio Braziliją ir Paragvajų, sakoma, siaučia plėšikai. Šiaip Foz do Iguasu jaučiausi saugiau, nei Brazilijos didmiesčiuose, bet ir ten viešbučių papėdėse naktimis pasirodo neadekvatūs, tikriausiai narkotikų pavartoję žmonės.

Kur suteka Igvasu ir Paranos upės, sueina ir visų trijų valstybių sienos. Kiekviena valstybė ten sukūrė savą lankytiną vietą. Ech, kaip skiriasi atmosfera visose jose, kaip puikiai ji atspindi kiekvieną šalį! Brazilijoje ten – nedidelis lunaparkas, supamas nelabai tvarkingų rajonų ir (vakarais) tamsos (tik policijos švyturėliai mirgėjo).

Vaizdas į Paranos (kairėje) ir Igvasu (dešinėje) upiū santaką iš Argentinos. Brazilija - priekyje dešinėje, Paragvajus - kairėje pusėje.

Vaizdas į Paranos (kairėje) ir Igvasu (dešinėje) upių santaką iš Argentinos. Brazilija – priekyje dešinėje, Paragvajus – kairėje pusėje.

Argentinoje ties santaka – suvenyrų turgelis, gyva muzika, suoliukai, ryškūs žibintai, paupio promenada iki pat miestelio centro. Švaru, tvarkinga.

Paragvajuje, priešingame Paranos krante – keltų prieplauka ir apžvalgos aikštelė, į kurią trūksta rodyklių ir kurioje nėra turistų. Pėsčias nenueisi, kaip nuvažiuoti autobusu išsiaiškinti sunku.

Restoranas Argentinoje. Argentinoje lauke žmonės laisvai vaikšto ir sutemus - priešingai nei Brazilijoje, kur tokių mažiau

Restoranas Argentinoje. Argentinoje lauke žmonės laisvai vaikšto ir sutemus – priešingai nei Brazilijoje, kur tokių mažiau

Kelionė į Igvasu – krioklių turizmas

Nors kainos ir išaugusios, o nuvykti ten reikia laiko (greičiausiai – skrydžio iš Rio De Žaneiro, San Paulo ar Buenos Airių, nes pakeliui mažai ką lankyti), Igvasu tikrai pateisina lūkesčius.

Dauguma kitų pasaulio krioklių – tik pavienės vandens srovės. Nors ir būtų labai galingos, kaip Niagara, joms pažinti pakanka žvilgsnio iš vos keleto skirtingų taškų. O Igvasu yra ne krioklys, bet ištisas krioklynas.

Vaizdas į Belmond viešbutį Brazilijoje nuo aukštutinio tako Argentinoje. Jei krioklio iš pirmo žvilgsnio nematote žinokite – nuotraukoje jis tikrai yra, ir ne kamputyje.

Ir kelionė į Igvasu netelpa į įprastines kategorijas. Pavadinsiu ją naujadaru – krioklių turizmas. Stebėjimas ir tyrinėjimas vandens srovių, salelių tarp jų, upių, čia užliejamų, čia vėl iškylančių medžių. Ir gerėjimasis visais šiais gamtos stebuklais. Panašiai kaip, tarkime, kalnų turizmas – gerėjimasis kalnais ir vaizdais žemyn. Tik jei įspūdingų kalnynų pasaulyje yra daugybė, ir jie užima plotus sulig ištisomis šalimis (Andai, Himalajai, Pamyras, Alpės…), tai toks krioklių turizmas galimas vos keliose vietose ir, nuskandinus Gvairą, tikriausiai tik Igvasu jis šitoks įspūdingas.

Prieš skrydį iš Foz do Igvasu slapčia vyliausi gauti vietą lėktuve prie lango ir dar atsisveikinti su kriokliais iš dangaus – deja, nepavyko. Manęs laukė visai kitoks vandens pasaulis, bet irgi – Brazilijos vizitinė kortelė. Upės ten daug platesnės – bet jos nekrenta, o ramiai teka per džiungles, vešančias ne vien nacionaliniuose parkuose. Tai – Amazonija.

Igvasu kriokliai iš sraigtasparnio

Igvasu kriokliai iš sraigtasparnio


Visi straipsniai iš kelionės po Braziliją

1. Brazilija: džiunglių ir švenčių šalis (įžanga)
2. San Paulas: turtas ir skurdas betono miške
3. Igvasu: nuostabiausias krioklių pasaulis
4. Amazonė: vaizduotę pranokstantys drėgnieji miškai
5. Brazilija: ateities miestas iš praeities
6. Minas Žeraisas: kalnuoti Brazilijos aukso miesteliai
7. Rio de Žaneiras: gamta ir linksmybės

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , ,