Patagonija – piečiausia planetos vieta, po kurią gali laisvai keliauti. Kelionė į Patagoniją tebėra toks pasakiškas nuotykis.

Ypač automobiliu, savarankiškai, ilgais tuščiais keliais, kai sustoji kur nori: gal pasigėrėti stebuklingai ryškiais žvaigždynais, gal spalvingais ežerais, kuriuose tūžmingi Patagonijos vėjai pakelia vandenynams prilygstančias bangas, gal pingvinų, ruonių, gvanakų kolonijomis.

Argentinos Patagoniją dideliu ratu pravažiavome per tris savaites.

Šitas straipsnis – apie kelionę į Argentinos Patagoniją ir Argentinos Patagonijos lankytinas vietas. Bendras straipsnis apie Argentiną, jos kultūrą, praktinius patarimus keliaujant į Argentiną yra čia.

Žymusis Argentinos 40 kelias – ekspedicija į tuštumą

Žymi dalis keliautojų į Patagoniją pasirenka pamatyti tik vieną jos kąsnelį: nuskrenda lėktuvu iš Buenos Airių ir grįžta. Dažniausiai skrenda iki ledynų, kartais – iki Bariločės ežerų ar žvėrių pilno Valdeso nacionalinio parko.

Galima tai suprasti – Patagonijoje atstumai skaičiuojami ne valandomis, o paromis, gi atostogos – ribotos…

Mes irgi pravažiavome ir visas žymiausias Patagonijos lankytinas vietas. Bet pasakojimą apie Patagoniją reikia pradėti nuo pradžių, nuo jos esmės.

Kai važiuoji šimtus kilometrų į pietvakarius nuo Argentinos didmiesčių, Patagonija apsupa iš lėto. Vieną dieną aplink – dar derlingos jaučių pilnos argentinietiškos pievos, kitą – jau pageltusios žolės, vėliau – tokie rudenėjantys miškeliai, paskui medžių išvis nelieka, galiausiai – ir krūmų. Miesteliai vis retesni, retesni – mintį „apsistosiu, kur norėsiu“ tenka pamiršti, nes greit supranti, kad net kur pavalgyti gali rasti tik kas 100 km ir ne kiekviena degalinė turės benzino. Vėliau kaimai dar retesni. Visi jie panašūs: kvadratiniai kvartalai, tų pačių Argentinos didvyrių vardais pavadintos gatvės.

„Pastatas be galo senas, šimto metų“ – gyrėsi vieno nutriušusio viešbučio šeimininkas pakeliui į Patagoniją. Patagonijoje tokių beveik nėra. Pirmieji kaimai ir miesteliai Patagonijoje pastatyti XIX a. ir iki šiol pirmųjų kolonistų anūkai ar proanūkiai dar gano gyvulius milžiniškose paveldimose rančose.

Pirmoji „oficiali“ Patagonijos provincija – Neukenas. Kelias nuo Buenos Airių ir Rosarijo didmiesčių čia įsilieja į garsųjį 40 kelią, ~5000 km vingiuojantį per Argentiną nuo pat jos šiaurės iki Patagonijos galo.

Kaip JAV 66 kelias, Argentinos 40 kelias – dažno keliautojo svajonė. Tai – kelias į pietinį gyvenamo pasaulio kraštą, kuriuo važiuodamas iš lėto stebi, kaip išnyksta civilizacija: miestai, pakelės namai, automobiliai. Visa ko masteliai darosi didesni ir didesni. Pavyzdžiui, vietomis 40 kelias gali kokius 30 ar 40 km driektis per lygumą be menkiausio kalnelio ir vingio. Pavieniai pikapai lekia it patrakę, bet turistas negali – kelio duobės retos, bet irgi epinių mąstelių, tarsi meteoritas būtų trenkęs.

Patagonija – didžiausių dinozaurų tėvynė

Patagonijoje gyveno ir patys didžiausi kada nors egzistavę sausumos gyvūnai. Iš visų pasaulio dinozaurų kaulų, net 10% randama Argentinoje, o užvis daugiausiai – prie Neukeno, Patagonijos vartų. Aplinkinių miestelių „savivaldybių muziejai“, kuriuose nesitikėtum rasti nieko įdomaus, slepia viso pasaulio paleontologijos stebuklus. Vila El Čokono muziejuje – bene didžiausio kada iškasto mėsėdžio dinozauro skeletas (jis pakrikštytas gigantozauru), Plaza Uinkulo [Plaza Huincul] – bene didžiausio dinozauro apskritai (argentinozauras). Tiesa, nensutebčiau, jei bus atrasta dar didesnių dinozaurų: ir šie juk iškasti 1993 m. ir 1989 m., o tiek Patagonijos dar neištyrinėta. Palei Vila El Čokono tvenkinį šiaip ne taip radome net dinozaurų pėdsakus, įmintus prieš kokius 100 mln. metų. Patagonijoje viskas keičiasi taip iš lėto…

Retų pakelės degalinių, užeigų ar muziejų duris puošia begalinės įvairiausių šalių ekspedicijų lipdukų kolekcijos. Ne, keliautojų 40 kelyje nėra daug – ten apskritai vairuotojų beveik nėra. Tiesiog daugeliui vairuotojų ar motociklininkų, kurie juo pravažiuoja, tai nėra šiaip kelionė, o tikras gyvenimo nuotykis – vertas savo pavadinimo ir simbolio, specialiai pasigamintos atributikos ar net tinklapio.

Mūsų ekspedicija irgi tęsėsi. Už Neukeno dinozaurų krašto lygumos virto kalneliais, paskui – visai aukštais kalnais, dykumų karštis atvėso. Andai, antras pagal aukštį pasaulio kalnynas.

Argentinos ežerų kraštas – atšiaurioji Šveicarija

Kai vėliau, kitoje Patagonijos pusėje, britė keliautoja manęs paklausė, kas gi gražiausia Argentinos ežerų krašte – net nesugalvojau, ką pasakyti, nors man tas kraštas labai patiko. Gražiausi – patys ežerai, kalnai, dangus. Galimybė visa tai stebėti iš begalės skirtingų apžvalgos aikštelių. Banalu, bet tikra.

Gerėjausi tais vaizdais garsiojo 40 kelio atkarpoje, vadinamoje Septynių ežerų keliu, nes 100 km atstume tarp Andų San Martino ir Vila de Angostura paežerės kurortų jis kalnais pravingiuoja pro septynis žavius ežerus. Dar gražesni vaizdai laukė Mažajame žiede aplink Bariločės kurortą. Arba pakilus vienu iš lynų keltuvų ant dar aukštesnių kalnų.

Argentinos ežerų krašto kurortai traukia argentiniečius kaip magnetas – pavyzdžiui, per išleistuves ištisos klasės ten važiuoja. 40 keliui artėjant prie jo, tušti kalnai patagoniškai lėtai peraugo į tikrą turizmo rojų. Apsistojus pirmojo kurorto – Andų Chunino [Junin de los Andes] – menkame hostelyje galvoje skambėjo klausimas „Čia kurortas?“. Beveik visos gatvės neasfaltuotos, jokių pramogų išskyrus žvejybą (sutikta amerikiečių pora specialiai dėl jos atvyko į Chuniną – deja, nesu žvejybos mėgėjas). Vienintelė specialiai sukurta lankytina vieta – Kryžiaus kelio parkas su įspūdingomis biblinėmis skulptūromis. Moderniomis, netradicinėmis. Lotynų Amerikoje religinės vietos nėra vien istorija, jos kuriamos iki šiol.

40 km nuo Džunino laukęs Andų San Martinas jau kitoks – gatvės tvarkingos, restoranėliai, suvenyrinės. Tik dirbo mažai kas – nevisai sezonas.

Bet užvis didžiausias kurortas – Bariločė kitapus Septynių ežerų kelio, faktiškai jau didmiestis. Jo garbei net visas ežerų kraštas kartais vadinamas „Bariloče“, nors, kaip ir dera Patagonijai, jis toks milžiniškas, kad per dieną net sunkiai jį visą kirsi 40 keliu.

Argentiniečiai savąjį ežerų kraštą vadina „Argentinos Šveicarija“. Gamta išties panaši. Tik, po to, kai įspūdingos akvarelinės saulėlydžio spalvos užleidžia vietą nakčiai, vaikštinėdamas savojo paežerės kurorto pakrantės promenada supranti skirtumą: kitoje ežero pusėje – jokių švieselių. Tamsu nors į akį durk. Patagonija juk taip retai gyvenama, kad net prie didžiausių ežerų, būna, stovi tik po vieną miestelį.

Bariločės miestas, tiesa, iš pastangų būti „antra Šveicarija“, vietomis ima panašėti į kvailoką Europos parodiją. Šveicariška architektūra perstatyta miesto centrinė aikštė – dar žavi. Šokolado parduotuvės (tokio dydžio, kad Šveicarijoje tokių tikrai nemačiau) dar irgi randa savo klientų. Bet štai net trys skirtingose vietose regėti fotografai, siūlantys už pinigus nusifotografuoti su savo senbernarais (juk Šveicarija, o senbernarai šveicariški šunys!) kėlė šypseną. O kur dar kiekvienoje suvenyrų parduotuvėje pardavinėjamos gnomų statulėlės ir… matrioškos. Argentiniečiams, turbūt, visa „šaltoji Europa“ atrodo vienas ir tas pats, tai čia pat suplaka Šveicariją, Norvegiją (gnomai) ir Rusiją (matrioškos). Ir dar Italiją: pasikėlus Cerro Otto lynų keltuvu greta besisukančio restorano laukė Mikelandželo skulptūrų prastos kokybės kopijų paroda. Kodėl?.. Na, bet, kai pagalvoji, Europoje daugelis poilsiaujančių Bariločėje per gyvenimą neapsilankys. O nekeliaujantys europiečiai irgi nežino skirtumų tarp įvairių Pietų Amerikos šalių.

Anapus Bariločės laukė dar viena nuostabi 40 kelio atkarpa, bet kalnai žemėjo, ežerai retėjo. El Bolsono miestelis, kadaise numylėtas hipių ir iki šiol besididžiuojantis menininkų turgeliu aplink centrinę aikštę.

Kitą kartą į miestą, dydžiu prilygusį Bariločei, atvykome tik po dar 3500 km kelio.

Menkus giliosios Patagonijos miestelius kūrė ir lietuviai

Oficialiai Argentinos ežerų regionas nesibaigia dar šimtus kilometrų į pietus nuo Bariločės, bet tas kraštas jau visai kitoks.

Jo širdis – Eskelio miestas – teturi 32000 gyv., o gerokai retesni turistai ten apsistoja ne dideliuose viešbučiuose, bet mediniuose, vien žvyrkeliu pasiekiamuose nameliuose (cabanas). Sezonai du: vasarą keliaujama pasivaikščioti ir pasiplaukioti į UNESCO pripažintą Las Alceres nacionalinį parką, garsėjantį vienais seniausių pasaulio medžių, žiemą – paslidinėti. Menkų trasų keltuvai turėtų veikti visus metus, bet, šiaip netaip užkilę vingiuotu žvyrkeliu iki jų, neradome nė gyvos dvasios, tik užrašą „uždaryta dėl vėjo“.

Vėjas košė baisus. Kuo piečiau Patagonijon, tuo jis dažnesnis, stipresnis. 40-49 pietų platumas, kur stovi Eskelis, jūreiviai vadindavo „riaumojančiomis keturiasdešimtosiomis“. O mūsų dar laukė „tūžmingos penkiasdešimtosios“ (50-59), kuriose – patsai pietinis Patagonijos galas. Patagonijoje taip vėjuota todėl, kad tose platumose aplink visą pasaulį nėra daugiau žemynų – Afrika pasibaigia ties 33 platuma, Australija ties 37, Naujoji Zelandija ties 47, o Argentina driekiasi iki pat 55-osios.

Eskelis – pietvakariausias Argentinos geležinkelio sistemos taškas. „Paskutinė siauruko stotis“ virto menku muziejėliu. Labai reti lietuviai, kurie važiuoja per Eskelį, visų pirma užsuka į daug netikėtesnį – lietuvių muziejų-sodybą. Nedidukas lietuviškas nuomojamų namelių kaimas su Andų kalnais fone atrodo tiesiog siurrealistiškai. Pilna lietuviškų simbolių, kiekvienas namelis vadinamas kokio Lietuvos miesto pavadinimu, parduotuvėlėje – lietuviški suvenyrai ir maistas iš lietuviškos ekologiškos fermos. Viską sukūrė vietos lietuvis Lukoševičius. Beje, jis gimęs Argentinoje, nė nešneka lietuviškai, jo žmona nelietuvė – bet Sąjūdžio laikais platino Argentinoje informaciją apie Lietuvos laisvę, o 1998 m. apsilankęs Lietuvoje, susitikęs su nematytais giminėmis, pasijuto taip priblokštas, kad Patagonijos tyruose nutarė pastatyti kažką panašaus į labai Rumšiškes, kuriose rado perkeltą savo giminės namą. Nuotraukos ir pasakojimai (ispaniški) iš tos pirmos „kelionės į tėvynę“ – irgi muziejuje.

Eskelio lietuvių muziejų įdomu pamatyti ir argentiniečiams, ir lietuviams: gausu Argentinos lietuvių gyvenimo nuotraukų, senų daiktų, įdomių faktų (pvz. apie lietuvius, įsteigusius Patagonijoje miestą ar lietuvę, išrinktą mis Argentina).

Kai atvykome į Eskelį sakėme, „Koks mažas miestelis, ar ką ten rasime?!“, o dar po kelių dienų kelionės tolyn į pietus jau sakydavome –„Čia bus didelis miestas, net kaip Eskelis“. Kita stotelė – tasai lietuvio Izidoriaus Šlapelio šeimos įkurtas Sarmientas – jau glaudė tik 8000 žmonių. Iš pradžių kiek nusivyliau: miestas rodėsi „toks kaip visi“ tik dar atokesnis, dar skurdesnis. Bet pamažu surinkau detales iš praeities miglų: Šlapeliams – ir daug vietovardžių, ir skulptūra, ir žymi dalis miesto muziejaus ekspozicijos. Nutrūktgalvio lakūno Kazimiero Šlapelio „žygdarbiai“ įkvėpė ištisus skyrius miestelio istorijos knygoje ir saldainių fabrikėlio reklamą (jis mėtė iš lėktuvo saldainius vaikams). Niekur kitur pasaulyje (išskyrus buvusią LDK) nėra miestų, prie kurių įkūrimo šitiek prisidėjo lietuviai. Nes kai lietuviai pradėjo masiškai emigruoti (XIX a. pabaigoje), beveik visas gyvenamas pasaulis jau buvo apstatytas miestais. Išskyrus Patagoniją.

Tolimojoje Patagonijoje žmones stelbia gyvūnai

Anapus Eskelio palei 40 kelią išvydau pirmąjį gvanaką (kupranugario giminaitį), o jau netrukus šalikelės pasidarė tokios “gyvos” kaip koks Afrikos nacionalinis parkas: ištisos gvanakų kaimenės, didžiuliai paukščiai nandu. Iš civilizacijos beliko SOS telefonai su saulės baterijų stulpais kas kažkiek dešimčių kilometrų, dar retesnės “geltonos žvaigždės”, Argentinoje žyminčios vietas kur kas nors žuvo kelyje, ir kuklesnės nei kitur raudonos šalikelės šventyklėlės nekanonizuotiems “argentiniečių liaudies švetiesiems” Gaučito giliui, Negyvėlei Korėjai. O automobilių tiek mažai, kad dar neseniai valstybinės reikšmės 40 kelias šimtus kilometrų šioje atkarpoje net nebuvo asfaltuotas. Dabar „40 žvyrkelis“ išlikęs tik 70 kilometrų ruože ir iš lėto trumpėja toliau – greitai liks tik pakelės parduotuvėlėse brangiai parduodamuose atvirukuose.

Tačiau pasuk bet kur į šoną – ir „tuščio žvyrkelio romantika“ tavo. Jeigu išdrįsi pasukti. Nes jei neturi džipo ar pikapo, tie žvyrkeliai kelia švelnią baimę. Dideli akmenys ten nuolat atšokinėja į mašinos apačią – sakoma, pramuša ir benzino bakus, o vietiniai dėl to juos specialiai tvirtina (abejojome, ar mūsų išsinuomotas aptrankytas kledaras būtų kaip nors tvirtintas). Be to, žvyrkeliai vietomis taip pablogėja, kad, jei tavo ratai – išvažinėtose vėžėse, tai tarp tų vėžių esančios akmenų krūvos liečia automobilio dugną (nebent žvyrkelis būtų ką tik atnaujintas, kas reta). Gali apsisukti – bet būsi be reikalo važiavęs dešimtis kilometrų.

Pasuki pro ženklą „Lankytina vieta X – 50 km“ ir nežinai, kas laukia: gal prasidursi padangą ten, kur nėra ryšio ir pakeleivių, gal apdaužysi nuomotą mašiną ir teks aiškintis su draudimu.

Kelias vietas dėl visa ko praleidome, bet į UNESCO pripažintą Cueva de las Manos (Rankų ola) užsukti privalėjome. Tai – mistiška vieta, kur apie dešimt tūkstančių metų iki Patagoniją kolonizuojant baltaodžiams indėnai dažais išpurkšdavo savo rankų atspaudus. Gal tiesiog savotiškas beraščių indėnų grafitis. Bet yra dar ir keistesnių piešinių (“gimdymo alegorija?”), aplink – gražus kanjonas. Ką visa tai reiškia, indėnų nebepaklausi: kai ~1880 m. Argentina įvykdė „Dykumos užkariavimą“, vietinius indėnus išžudė, o ir jie, neturėję rašto, kažin ar ką prisiminė. Todėl Cueva de Los Manos atmosfera pritraukia kiekvieną retą ekspediciją 40 keliu.

Be kita ko, tai buvo vienintelė dienos lankytina vieta. Tolimojoje Patagonijoje tokie atstumai. Rytą ir dieną važiuoji galvodamas apie tą vietą, baimindamasis, kad lietus nepaverstų išsukimo nepravažiuojamu. Vakare privalai nuvažiuoti dar šimtus kilometrų iki viešbučio – kad kokia įdomi lankytina vieta tavęs lauktų ir kitą dieną. Kai skaitai gal skamba nuobodžiai. Bet iš tikro ta kelionė kur nėra civilizacijos – irgi neprilygstama Patagonijos esmė. Prie interneto nebuvimo reikia priprasti (negali pažiūrėti darbo laikų, lankytinų vietų), bet didesnių miestų greitai ima nė nebereikėti. Juk viskas yra ir mažyčiuose, tik darbo laikai labai trumpi. Kartą iš parduotuvės gal 13 val. išvarė (“užsidarome”), viename miestelyje iš 4 restoranų teveikė vienas, o nusikirpti išvis Patagonijoje nepavyko: nuolat skambėjo “dirbame paeiliui, kirpimas – tik pirmadieniais” ir pan.

Giliosios Patagonijos eilinio vakaro romantika

Tipinė kelionės po Patagoniją istorija. 16:40 pajudėjome nuo Cueva de Los Manos uolų piešinių. Galvojome, pavalgysime artimiausiame miestelyje Bacha Karakolese, gal net pernakvosime. Žvyrkelio būta tokio prasto, kad 50 km kratėmės iki 18:20. Išsvajotas „miestelis“ Lietuvoje net žemėlapiuose pažymėtas nebūtų. Keli namai vidury begalinio lauko, košia vėjas. Vaikšto sulaukėję šunys. Mobiliojo ryšio nėra.

Šviesos dega tik „Hotel“ palei apleistą degalinę. Viduje – ankšta parduotuvė, ant prekystalių kažkaip sutalpinta viskas nuo vandens ir alkoholio iki benzininių pjūklų ir šautuvų. Pardavėjas šnekučiuojasi su dviem kaimo vyrais. Stovi pora staliukų. „Ar turite meniu?“ – paklausiu ispaniškai. Pardavėjas pakviečia savo dukrą. „Turime makaronų“. Ir užgieda kainą kaip prabangiame Buenos Airių restorane. Mandagiai atsisakome. Dukra nusišypso – dirbti nereiks.

Nusiperkame čipsų su kola (brangu, bet ne tiek) ir važiuojame toliau. Iki kito miestelio – 226 km, bet tas – didesnis.

Tuštuma, tamsa. Tik kiškiai ir lapės bėgioja per kelią. Štai toli, toli sužiba šviesos. Reiškia, gal už 5 km kitas automobilis: viskas matosi, kelias tiesus, medžių nėra. Prasilenkiame. Pora kilometrų ir kelią kerta lapė. Dar keli – ir priešais mašiną kilniai praeina trys gvanakai, dar šiek tiek ir iš tamsos iššoka kiškis. Kitas automobilis – tik už 30 kilometrų. O dar tik 20 val.

Aplink – gyvūnijos pasaulis: žibintų apšviestos erdvės pakraščiuose žiba kiškių akutės, pilkos ausytės. Pasiūlau žmonai sustoti pasigėrėti žvaigždėmis. Ji instinktyviai ieško išsukimo, aikštelės, kurių nėra. „Stok kelyje“ – sakau. „Negalima“ – sako – „Gi trukdysime kitiems vairuotojams“. Gali žmogus išvažiuoti iš civilizacijos, bet kur kas sunkiau bent trumpam išvyti civilizaciją iš žmogaus…

Sustojame, išjungiame šviesas, išlipame, pažiūrime į dangų. Vaizdas užgniaužia kvapą. Žvaigždynų žvaigždynai, ryškus it galingų teleskopų nutraukose paukščių takas. Visas skliautas nusagstytas milijonais žvaigždžių, iki pat žemės. Nes visur aklina tamsa. Matome tą patį, ką matydavo indėnai, ištapę Cueva de Las Manos ir ko daugelis gyvenančių civilizacijoje nebepamato niekada. Nebent planetariume ar kino teatre.

(Neatsi)žavėję spaudžiame per tamsą tolyn, iki Governador Gregoreso. Gyventojų – 2500. Tikras Miestas. Per kapišonus ir akinius plėšiantį vėją nukėbliname iki motelio registrtaūros, apsistojame. Viduje šilta. Audra ūbauja visą naktį. 52 km/h, ryte 59 km/h. Patagonijos masteliais vėjas dar apysilpnis…

Kitą dieną važiuosime 335 km iki didžiausio Patagonijos stebuklo. Ledynų.

Patagonijos ledynai – pasaulio stebuklas

Kelionė į Patagoniją daugeliui tai – kelionė į Patagonijos ledynus. „Ko čia lietuviams žiūrėti ledynus“, „Aš jau mačiau ledynus Alpėse“ – man sakė skeptikai. Bet tie ledynai su Argentinos ledynais turi tiek pat bendro, kiek Aukštojo kalva su Monblanu. Patagonijos ledo laukas yra didžiausias pasaulyje (išskyrus Antarktidą ir Grenlandiją, bet ten sunku nukeliauti). O dar svarbiau, kad Perito Moreno ledynas – vienintelis, kurį gali stebėti iš arti, iš priekio, nuo natūralių „balkonų“, tarsi teatro sceną. Matyti, kaip ta nuolat slenkanti ledo upė pasiekia „liepto galą“, tirpsta, atlūžta milžiniškais gabalais ir krenta į didžiausio Argentinos ežero įvairiaspalvius vandenis. Pagauna tikras azartas! Išgirsti „triokšt“ – ieškai akimis kur. Bet jei jau išgirdai, būna vėlu: pamatai tik kulminaciją, kaip krentančiuos ledo uolos sukelia ežere bangas. Tarsi 11 metrų baudinį mėginantis uždengti futbolo vartininkas, tu privalai atspėti, kur žiūrėti… Taip sėdėdami tai vienam, tai kitam „balkone“, vaikščiodami panoraminiais takais nė nepastebėjome, kaip Perito Moreno nacionaliniame parke praleidome didžiąją dienos dalį. Ir vis tiek atrodo – tik nusisuksi, tik nueisi, ir praleisi didžiausią dienos… Nueiname į miško taką. Triokšt! Kone garsiausias dienoje…

Kitą dieną plaukėme laivu prie dviejų tolimesnių ledynų – Upsalos, nuolat „besispjaudančio“ ledkalniais, ir paties aukščiausio Spegacinio (aukštis – 100 m: lenkia aukščiausius Lietuvos bažnyčių bokštus, o juk tai ne bokštas, tačiau siena). Tas gana stabiluis, tad galima priplaukti arčiau. Ir visgi stebėti ledynus iš pergrūsto laivo denio – ne tas pats. Tą buvau daręs ir kitur, tarkime, gretimoje Čilės Patagonijoje. O štai į Perito Moreno ledyno patirtį panašios nėra niekur. Drąsiai rašau ją tarp 10 įspūdingiausių planetos gamtinių patirčių, greta Igvasu krioklių kitame Argentinos gale.

Tiems turistams, kurie prie ledynų atskrenda kelioms dienoms iš Buenos Airių, El Kalafatės miestelis, „ledynų kurortas“, jiems atrodo menka gyvenvietė vidury niekur, kurioje tiesiog pernakvoji ir užsakai visos dienos ekskursijas į gamtą. O mums, nuo Bariločės be paliovos važiavusiems 4 dienas per tikrą nieką, El Kalafatė atrodė kone nuodėmingai dekadentiškas didmiestis. Visokios hipsteriškos burgerinės ir picerijos, komerciniai muziejai (žaislų ir pan.) ir nauja mada – ledo barai, vienas kitą mėginantys perspjauti reklauojama temperatūra: viename ji -10, kitas jau giriasi -13… Viduje toks ledo pasaulėlis: ledo skulptūros, iš ledo užšaldytos „stiklinės“ į kurias tau pila gėrimus. Skamba garsi muzika, visi šoka. Nuo šalčio, ne nuo muzikos.

Atrodo lėkšta, bet juk visa Lotynų Amerika neturi tikros žiemos (išskyrus Andų viršūnes). Patagonijos pietinis galas, kaip El Kalafatė – šalčiausia, ką jie turi ne kalnuose, nors ir ten žiemomis temperatūra krenta tik iki maždaug -3, o visų laikų rekordas -17. Ir turistai – kurių dauguma iš Lotynų Amerikos (laive prie ledynų gidui paklausus, ar reikia pasakoti angliškai, ranką pakėliau aš vienas) – važiuoja į El Kalafatę ne tik didingų ledynų, bet ir to tik užsienio filmuose matyto Žiemos jausmo. Net Kalėdų eglė ten, rodos, stovi visus metus, tik nepapuošta…

Apsilankius Glaciariume – stebėtinai kokybiškame Ledynų muziejuje – man labiau norėjosi dar ir dar daugiau tikrų ledynų patirčių. Išvysti tai, kas rodome filme: kaip Perito Moreno ledynas atslenka iki kito krantą ir tada staiga katastrofiškai subyra visas jo priekis. Pavaikščioti ledyno paviršiumi, pažvelgti į šimtuose nuotraukų užfiksuotas ledo olas, ledynų gyslas. Bet ne viskas įmanoma, ne viskas paprasta. Ten – kitas pasaulis, kiti dėsniai. Toks ledynmetis. Jo nepažįstantyts turistai išvydę eilinį ledyno lūžimą verkšlena: „kaip liūdna“, įsivaizduodami, kad tas tirpsmas – negrįžtama globalinio atšilimo pasekmė. Iš Glaciariumo išeina jau pasikaustę gerokai daugiau žinių: Perito Moreno ledynas nesitraukia, tai amžinas ciklas: kalnuose sninga, naujas sniegas seną suspaudžia į ledą, ledas slenka į žemumas, žemumose nuo karščio tirpsta, vanduo garuoja, paskui vėl sninga. Vienas ciklas gali trukti tūktantmečius. Patagonijos masteliai…

Ledynų kraštas – Patagonijos pabaiga. Toliau – tik Ugnies Žemės sala, Malvinų (Falklando) salos, valdomos Britanijos, bet Argentinos laikomos savomis. Kiek daug memorialų, kelio ženklų, automobilių lipdukų, transparantų su šūkiais Patagonijoje primena tą nesėkmintą 1982 m. argentiniečių mėginimą salas „atsiimti“! O juk jose – tik 3000 žmonių. Toliau į pietus salos retėja, mažta, darosi negyvenamos. Paskui – tik Antarktida. Dalis jos Argentinos žemėlapiuose irgi piešiama kaip priklausanti Argentinai, bet tuo net argentiniečiai netiki.

Mes kirtome susiaurėjusį Pietų Amerikos žemyną iki Atlanto vandenyno kranto ir pasukome atgal, aukštyn. Prieš 100 metų karavanui kirsti Pietų Ameriką čia reikėdavo 1,5 mėn., mums pakako keleto valandų asfaltuotu keliu. Nelijo. Bijojome, kad jei visą naktį lis, iš savo didelio, bet tik įkalne pasiekiamo El Kalafatės viešbučio išvis neišvažiuosime: Patagonijos miesteliuose nėra drenažo, gatvės greitai virsta upėmis ir ežerais.

Patagonijos pakrantė stebina jūrų gyvūnais

Į Patagonijos galą veda du keliai. 40-asis, kuriuo atvykome, per kalnus ir lygumas, ir 3 kelias palei Atlanto krantus – juo grįžome.

3 kelyje Patagonijos romantikos mažiau. Miestai vis dar reti – bet kai kurie jų gana dideli. Rio Galjegosas [Rio Gallegos] – 80 000 gyv., Argentinos naftos pramonės centras Komodoro Rivadavja – 140 000 gyv. (didžiausas Patagonijos miestas). Į Patagonijos pakrantės didmiesčius važiuoja išųtisos sunkvežimų vilkstinės, išmušusios 3 kelyje gilesnes, nei dar kur pasaulyje regėjau, vėžes asfalte (lietui jas pavertus upėmis darosi tikrai nesaugu).

Tarp Patagonijos pakrantės lankytinų vietų – Rio Galjegoso potvynis, vienas didžiausių pasaulyje. Kasdien du kartus estuarijos vanduo nuslūgsta iki 14 metrų, ir paskui vėl pakyla. Pažiūrėjau internete potvynio-atoslūgio laikus, nuėjau į pakrantę du kartus: tikrai keista po 6 val. ten, kur buvo platus paplūdimys, išvysti ramų, neaudringą vandenyną – tarsi visados ten būtų tyvuliavęs. Atoslūgį “pramiegojusios” bendrakeleivės matė tik potvynį ir nesuprato, kuo ten taip žavėjausi.

Patagonijos pakrantė atmena ir didžiuosius Europos atradėjus: Magelanas, Dreikas, Darvinas – visi ten tyrinėjo. San Chuljano uoste pastatyta laivo, kuriuo pirmą kartą apipilauktas pasaulis, kopija stebina savo mažumu. Bet taip, tokie menki buvo tie laivai, kuriais padaryti šitokie žygdarbiai! „Jų įgulas sudarė 50 buvusių kalinių, krantuose gyveno tik retos indėnų gentys – kai kurios taikios, kai kurios karingos“ – girdi pasakojimą ir supranti, kad dabartinė Patagonijos atšiauri (tiksliau, atpieti) atmosfera tik menkniekis palyginus su tuo, kas supo Magelaną.

Patagonijos pakrantė atmena ir XIX a. Velso kolonistus, kurie čia įkūrė ištisus miestelius ir savo arbatinėse už “pilną padengimą” (arbata su saldumynais) plėšia tikrai britiškas kainas. Ji atmena netgi prieš dešimtis milijonų metų ten augusius vešlius miškus, kurių kamienai tebeguli Nacionaliniame suakmenėjusiame miške – tiesa, visas medienos ląsteles ten pakeitė akmens ląstelės, bet išvaizda – tokia pati.

Bet tikroji Patagonijos pakrantės pažiba, įkvėpusi ir čia plaukusio Čarlzo Darvino evoliucijos teoriją – pakrančių gyvūnai. Šimtų tūkstančių pingvinų, tūkstančių ruonių ir jūrų liūtų kolonijos. Šimtmečius jos klesti tuose pat paplūdimiuose, net pažymėtos žemėlapiuose. Paprasta nuvažiuoti, užsiėmus vietą stebėti tingų tų gyvūnų gyvenime krante: štai ruoniai voliojasi, štai pingvinas stovi prie lizdo ir laukia kol nupūs plunksnas bei jis vėl galės migruoti žiemai į šiltesnius Brazilijos krantus. Vos įšokę į jūrą, visi tie žvėrys bemat tampa guvūs, greiti…

Norintys viską pamatyti vienoje vietoje traukia į Valdeso pusiasalio nacionalinį parką, Pietų Amerikos atsaką Afrikos Kriugeriui ar Masai Marai. Tik Afrikos gyvūnai mums labiau pažįstami, įprastesni: visuose zoosoduose pilna liūtų ar žirafų. Gi Amerikos fauna – unikali. Jaučiausi it kokiame kompiuteriniame žaidime stebėdamas arti šmirinėjančius „tankus“ šarvuočius, vandenyne plaukiantį didžiausių pasaulio delfinų orkų „laivyną“… Orkos, būna, išplaukia į krantą, kad nusičiuptų kokį sultingą ruonį ar jūrų liūtą. Tai įvyksta tik Valdese ir pamatyti tai – nedidelis stebuklas. Kai kurie “apsėsti” turistai su milžiniškais teleobjektyvais dienų dienas to laukia…

Liūdnas sugrįžimas – iš Patagonijos į civilizaciją

Patagonija už automobilio stiklo išnyko pamažu. Smulkios detalės – vis karštesnė vidudienio saulė, į priekinį automobilio stiklą vėl pradėję taškytis vabzdžiai, niekučius ant miesto šaligatvių pardavinėjantys imigrantai iš Afrikos – liudijo mus vėl sugrįžtant į „eilinę“ Argentiną.

Šiaurinė Patagonijos riba, tradiciškai laikoma, Argentinoje driekiasi Rio Negro upe. Netoli jos, El Kondor kurorto pašonėje, gyvūnijos pasaulio atsisveikinimas – pakrantės uolas apgyvendinusi didžiausia pasaulio papūgų kolonija.

Kertame tiltą Viedmoje – ir viskas. Aplink – didžiausia, turtingiausia Argentinoje Buenos Airių provincija. Asfaltuoti keliai, dažni pramoniniai miestai. Pranyksta laukiniai gyvūnai. Civilizacija vėl čia.

Esu labiau kultūros mylėtojas, nei gamtos. Bet po kelionių į tokius pirmykščius kraštus, kaip Patagonija, grįžęs vis tiek gailiuosi tos didžiai didingos ir didingai didžios tuštumos, kuri nėra tuštuma. Žmones nustelbusių gyvūnų. Miestų šviesas nustelbusių žvaigždžių. Suvokimo, kad gal 10, gal 30 kilometrų į visas puses tu – vienintelis žmogus. To niekaip neįmanoma sulyginti su „eiliniu“ pasivaikščiojimu kokioje pievoje ar miškelyje.

Ir Patagonija nėra vien tik „didelė dyka gamtos zona“. Ji dar glaudžia savyje kai kuriuos iš pasaulio stebuklų, kurie būtų įspūdingi net jei būtų apsupri civilizacijos. Bariločės ežerus. Valdeso pusiasalį. Ir, aišku, Perito Moreno ledyną.

Patagonijos lankytinų vietų žemėlapis

---

Visi mano kelionių po Argentiną aprašymai

1. Argentina - tropikų ir ledynų tango (bendra informacija apie Argentiną)
2. Buenos Airės - nusigyvenęs pietų Paryžius
3. Argentinos Patagonija - kalnai, ledynai, vandenynai
4. Argentinos antroji širdis - pampos ir kurortai
5. Igvasu – nuostabiausias krioklių pasaulis
6. Ugnies Žemė – pietinis pasaulio galas!
7. Argentinos virtuvė - patiekalai ir tradicijos
Taip pat skaitykite straipsnius apie kaimynines Urugvajų, Paragvajų, Braziliją, Čilę, bei lietuvišką paveldą Argentinoje, lietuvišką paveldą Urugvajuje

---

Kelionių vadovai po Argentiną žemėlapyje

Spauskite ant žalių žymeklių žemėlapyje ir tuomet ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!