Išskleisti meniu

Ką pamatyti Šiaurės Tailande

Šiaurės Tailandas – neatrasta Tailando siela

Šiaurės Tailandas – neatrasta Tailando siela

| 2 komentarai

“Kelionė į Tailandą” daugeliui – poilsis jo tropinėse salose ir kurortuose, gal – su trumpu stabtelėjimu Bankoke.

Suprantu, kodėl: tas turistinis Tailandas – tiesiog nuostabus. Tačiau aš nebūčiau aš, jei poros savaičių Tailande nebūčiau paskyręs be reikalo pamirštoms jo vietoms – šalies šiaurei ir šiaurės rytams.

Manau, tikrai verta kiekvienam ten bent trumpam išvysti kitokį Tailandą. Kartu su tajais šėlti šimtametėse miestelių šventėse, aplankyti laukinius kalnus ir kalnų gentis, pasinerti į kultūrines tradicijas, o gal naršyti šventyklų griuvėsius kurių apsuptyje vietiniai vienuoliai gali paprašyti kartu nusifotografuoti – nes nėra gyvai matę baltaodžio.

Taip, Tailande dar yra ir tokių vietų. Juk Tailande gyventojų daugiau, nei Britanijoje ar Prancūzijoje, o daugelis turistų neišklysta iš pakrančių…

Mes neatrastą Tailandą išmaišėme per tris savaites – nuo kurortų iki Čiang Majaus, bet ne tiesiai, o lankais, kampais, aplankant visokiausią Tailandą.

Aukas renkantys budistų vienuoliai būna kone kiekvienoje Tailando šiaurės šventėje

Aukas renkantys budistų vienuoliai būna kone kiekvienoje Tailando šiaurės šventėje. Daug šių vienuolių, beje, tokiais tapo tik trumpam laikui, pvz. savaitei. Laikoma, kad kiekvienas vyras turi tai išbandyti

Jei norite sužinoti ir apie kitas Tailando vietas, paskaitykite bendrą straipsnį apie Tailandą.

Čiang Majus – patogus langas į Tailando kultūrą

Pasakojimą pradėsiu nuo pabaigos, kelionės tikslo – Čiang Majaus miesto. Daugeliui šis miestas aktualiausias, nes jį vienintelį šiaurės Tailande aplanko žymesnė dalis keliautojų – ir būtent jis iš viso Tailando jiems labiausiai pranoksta lūkesčius.

Plaukimas bambukiniais plaustais - viena šiaurės Tailando pramogų

Plaukimas bambukiniais plaustais – viena šiaurės Tailando pramogų

Jau neapsiverstų liežuvis pavadinti Čiang Majaus “neatrastu”. Čiang Majuje užsieniečių – tūkstančiai, bet visgi nepakankamai, kad užgožtų tajus, kaip nutiko daugelyje pajūrio kurortų. Turistų Čiang Majuje tiek, kad aptarnavimo personalas jau išmoko angliškai, kad dešimtys turistinių agentūrų kasdien renka autobusus į aibę pramogų ir ekskursijų – bet kartu netiek, kad viskas būtų smarkiai išbrangę. Kai kurių pramogų kainos Čiang Majuje ir kurortuose skiriasi dešimtis kartų…

Už dienos ekskursiją su žygiu drambliais Čiang Majuje sumokėjau tiek, kiek Tailando kurortuose būtų kainavę prajoti ratuką drambliu ant asfalto

Už dienos ekskursiją su žygiu drambliais Čiang Majuje sumokėjau tiek, kiek Tailando kurortuose būtų kainavę prajoti ratuką drambliu ant asfalto

Negalėčiau pasakyti, kad Čiang Majus gražus, kaip miestas – nors pagrindinės jo šventyklos pribloškia savo auksuota prabanga, ypač auksinė Doi Sutep ant kalno ir Wat Phra Singh kvadratiniame kanalais įrėmintame miesto centre.

Doi Sutep kalno šventykla Čiang Majuje

Doi Sutep kalno šventykla Čiang Majuje

Veikiau Čiang Majus – puiki bazė patyrinėti šiaurinį Tailandą. Tajiškai. Leistis į žygį su drambliais – nepakartojamas jausmas sėdėti šitaip aukštai, kai dramblys brenda upe tarsi keliu, sustoja užkrimsti lapų. Plaukti Bambukiniais plaustais gelsvomis upėmis pro besiturškiančius dramblius, po mediniais tiltukais, per upės slenksčius – ties kuriais kūnas iki pilvo panyra ir vanduo atgaivina nuo karščio. O gal tiesiog pasivaikščioti švelniais aplinkiniais kalnais, kurie regėti iš daugelio miesto vietų. Šias pramogas galima apjungti į vienadienę ekskursiją, o kartu – prijungti gausybę kitų pramogų, nuo keturračio motociklo iki pėsčiųjų žygių. Arba tigro glostymo “Tiger Kingdom” tigrų narvuose (net maži tigriukai šiurkštesni, nei tikėjausi!).

Tigrų glostymas - viena turistų mėgstamiausių pramogų Tailande. Beje, tigrai šiurkštesni, nei gali pasirodyti

Tigrų glostymas Tiger Kingdom. Nusipirkęs bilietą, gali fotografuotis su pasirinkto amžiaus tigrais. Tokio amžiaus – vieni pigiausių. Mažučiai brangūs, nes mieli, didžiausi – nes efektingesnė nuotrauka su milžinišku tigru.

Čiang Majus – ir puikus tramplinas panirti į tajų kultūrą. Čia – ir pokalbiai su vienuoliais Budistų šventyklose (mes dalyvavome Wat Suan Dok), ir tajų virtuvės kursai, ir, aišku, gausybė masažų – ant kėdutės tarp turgaus prekijų, prekybos centre, o gal prabangiame spa. Labiausiai išgardėjo kalinių masažas, atliekamas tuoj į laisvę išeisiančių moterų. Tai prasidėjo kaip kalinių grąžinimo į visuomenę projektas, bet sulaukė tokių puikių vakariečių atsiliepimų, kad dabar jau visi masažo salonai ėmė reklamuotis, kad pas juos dirba “buvusios kalinės”.

Masažuotojai pasistatė savo kėdes Čiang Majaus šeštadienio turguje

Masažuotojai pasistatė savo kėdes Čiang Majaus šeštadienio turguje

Čiang Majus ir – bene puikiausia Tailande vieta apsipirkti. Pasiūla – milžiniška, kainos – žemos. Kaip ir visur Tailande, labiausiai apsimoka pirkti kiniškas prekes “be prekės ženklų” – tačiau Čiang Majuje atsirado ir grynai į turistus orientuoti turgūs, kur vyrauja įvairūs rankdarbiai, suvenyrai. Jie vyksta dukart per savaitę: Šeštadienio turgus – Wua Lai kelyje, Sekmadienio turgus – Račadamnoeno kelyje.

Gatvės maistas Čiang Majaus šeštadienio turguje

Gatvės maistas Čiang Majaus šeštadienio turguje

Pabuvojęs Čiang Majuje penkias dienas suprantu, kodėl jis šitoks numylėtas vakariečių, bet visgi – kelionė iki Čiang Majaus paliko dar didesnį įspūdį, nei pats miestas.

Isanas – pamirštasis Tailandas

Į Čiang Majų mes keliavome ne traukiniu ar lėktuvu, o nuomotu automobiliu. Ir ne tiesia magistrale, o 2500 km lanku (tikslus maršrutas – straipsnio apačioje). Viskas prasidėjo Isanu – regionu, kuriame gyvena ketvirtis visų Tailando žmonių, bet turistų teapsilanko keli šimtai tūkstančių per metus.

Phi Ta Khon šventės ir dalyviai, ir lankytojai - beveik vien tajai, nors ši šventė įspūdinga kiekvienam

Phi Ta Khon šventės ir dalyviai, ir lankytojai – beveik vien tajai, nors ši šventė įspūdinga kiekvienam

Palyginus su už nugaros pasilikusiais 14 mln. gyventojų Bankoku, Patajos kurortu, ten – it kita šalis. Tik muitinės nereikia kirsti. Isane kitokia kalba (panašesnė į laosiečių, nei tajų), kitokia ekonomika (vyrauja žemės ūkis). Bet didžiausias skirtumas – jokių turistų. Ypač ne sezono metu. Tik didžiuosiuose miestuose dar išvysdavome po kokį baltaodį su savo taje žmona – bet ir tai tik vieninteliame vakarietiškame miesto bare. Žmona nevilkės jokių mikrosijonėlių ir nedemonstruos nuogo pilvo, kaip Tailando kurortuose, o vyras, tikėtina, liktų žmonos ir jos giminių nesuprastas, jei neaukotų vietiniai šventyklai ir vienuoliams (matėme daugybę aukojančių vakariečių). O pigiuose, bet kokybiškuose “eiliniuose” užkampių viešbučiuose kabodavo skelbimai, kada susimokėti už mėnesį. Tikriausiai, daugiau migrantų, nei turistų.

Nauja Khon Keno miesto šventykla

Nauja Khon Keno miesto šventykla

Isanas savo veidą atskleidė pamažu. Daugelio Isano miestų, kuriuos lankiau, ir šiandien nuotraukose neatskirčiau. Bet tie miestai – tai ne pastatai, tie miestai – veiksmas, o jis visur – vienodai egzotiškas. Gatvės maistas – nuo motociklų priekabų pardavinėjami aštraus kvapo keisčiausi maistai. Budistų šventyklos, statybininkų vis plečiamos aukštesniais, labiau ištapytais ir ryškiau išauksuotais pastatais: isaniečiai neturtingi, bet kas rytą aukas renkantiems vienuoliams visad ką įdės. Didvyrių skulptūros, kurių papėdėse tajai deda simbolines atnašas. “Miesto stulpas” (lak muang) kur nors centre – jame, tikima, gyvena miesto dvasia. Atviri turgūs ir turgūs po stogu (“prekybos centrai”), kur tarp prekių gali atsigulti pigiam masažui.

Sukhotajaus miesto stulpas ir aukos jam (kairėje)

Sukhotajaus miesto stulpas ir aukos jam (kairėje)

Taip, kai kas iš to yra ir kurortuose, bet kitaip: pakrantėse daug kas išdailinta, pritaikyta turistams, brangu, dirbtina. O Isane neberasi jokių kultūrinių šou, o muziejai neverti dėmesio. Užtat čia gali dalyvauti gyvame ir tikrame šiandieninio Tailando gyvenime. Dalyvauti nėra paprasta: kita kalba, raštas (angliškai niekas nemoka nė paprasčiausių žodžių). Į klausimus “Kodėl jie taip daro?”, “Kas čia per keistas pastatas?” atsakymų tekdavo ieškoti ilgai, kai kurių taip ir nesuradau. Ir praktinė kelionės pusė nelengva – taip, turguose matai, kokį maistą ruošia – bet niekada nežinai, kokia tai mėsa, įpils padažo ar ne, aštru ar ne (dažniausiai taip – net aš, aštraus maisto mylėtojas, būdavo, kartais tegalėdavau suvalgyti pusę patiekalo).

Viena Sala Keoku skulptūrų

Viena skulptūrų Sala Keoku religinių skulptūrų parke Nong Khajuje. Žmogui iš kitos kultūros labai sunku suprasti tokių dalykų prasmes.

Tačiau ką atradome Isane paskui atpirko visus sunkumus.

Kmerų šventyklos ir gyvūnų augintojų kaimai

Artimiausios Tailando pakrantei Isano lankytinos vietos – Kmerų šventyklų griuvėsiai. Viduramžiais Pietryčių Azijoje vyravo Kmerų Imperija, o žymiausia jos šventykla – Angkor Vatas – yra didžiausias religinis statinys pasaulyje. Panašias – tik, aišku, mažesnes – Kmerų šventyklas turėjo ir kiti miesteliai. Smagu pasivaikščioti po tuos kompleksus, jų bokštus prasadus – kur kadaise stovėdavo hinduistų dievų stabai, o Kmerams atsivertus į budizmą – budos.

Phimajaus kmerų šventyklos parasadas

Phimajaus kmerų šventyklos parasadas

Didžiausią įspūdį paliko Phanom Rungas, nes stovi miške, ant kalno, į jį veda ilgas romantiškas senas akmeninis takas ir tiltas su nagomis – mistinėmis žuvimis-gyvatėmis, puošiančiomis kone kiekvieną Tailando šventyklą. Phimajus, tuo tarpu, apsuptas šiuolaikinio Isano chaoso – tiesa, netoliese auga Didžiausias Tailando banjanas, labiau primenantis medžių, suaugusių lajomis, mišką.

Maža dalis Phimajaus banjano. Ištisas parkas stūkso jo paunksmėje, su suoliukais pasėdėti ir t.t.

Maža dalis Phimajaus banjano. Ištisas parkas stūkso jo paunksmėje, su suoliukais pasėdėti ir t.t.

O Phimajaus miestas dar turi senų medinių namų. Kaip pasakojo vietinis, tokie namai sparčiai nyksta, juos skurdžiame Isane nuperka ir į savo miestus išsiveža Tailando elitas. Mat jie suręsti iš tikmedžio, kurio negraužia kirvarpos: tuo tarpu dabar tikmedį Tailande kirsti uždrausta, naujų namų taip nepastatysi, todėl visi šiuolaikiniai Tailando “medinukai” – laikini. Ko jau ko, o smulkių vabzdžių, gyvūnų tropiniame Isane be galo daug: vien driežų vakare dažname viešbutyje sutikdavome kelis, vieną – savo lovoje.

Phimajaus medinukas

Phimajaus medinukas

Gausu ir stambių gyvūnų, bet Isanas pernelyg tankiai gyvenamas, kad čia galėtum kur gerėtis laukine gamta. Gyvūnai prijaukinti, pakinkyti ūkiui. Svarbiausias kaime – buivolas, vis dar dirbantis daugelį darbų. Bet “gyvūnų karalius” – dramblys. Tik kad technologijos iš jų atėmė darbo vietas: nebereikia tampyti tikmedžio rąstų. Surino dramblių kaimo kaimiečiai, nuo seno vertęsi dramblių auginimu, prajodymu, kaip ir daugelis Tailando dramblininkų atsigręžė į turistus: leidžia jais jodinėti, kasdien demonstruoja dramblių šou (dramblių šokiai, dramblių krepšinis, galimybė gultis drambliui ant kelio, nusipirkti jo straubliu nupieštą paveikslą, jį pašerti). Toliau į šiaurę aplankėme Karaliaus kobros kaimą kelis kartus į dieną demonstruoja šokius su kobromis, “žmogaus ir kobros kovas”.

Dramblių kaimo drambliukas, kaip kasdien, tapo paveikslą. Paveikslai tada parduodami turistams. Atsirado du orėję pirkti savo vaikams, tad drambliukui teko tapyti antrą.

Dramblių kaimo drambliukas, kaip kasdien, tapo paveikslą. Paveikslai tada parduodami turistams. Atsirado du orėję pirkti savo vaikams, tad drambliukui teko tapyti antrą.

Pastangų daug ir, be abejo, kaimai iš to Isano mastais gyvena neblogai. Bet nėra net ko lyginti su Tailando kurortais ar Bankoku, kur tokie gyvūnai paversti ištisa pramone, o norintieji pasižiūrėti nesutelpa į tūkstančių vietų amfiteatrus. Isane gi savadarbiuose kaimiečių lauko teatruose dramblius stebėjo apie 20 žmonių (daugiausia – tajai), kobrų šou – mes keliese. Dramblių kaimas šalia stato naują “Dramblių pasaulį” – kažką panašaus į tai, kas būna kurortuose, tik tokį pigesnį, su kartoniniais pseudoromėniškais vartais. Statybų data skelbė, kad turėjo būti pastatytas pernai – bet darbų pabaigos nesimatė. O ir kai pastatys, kas iš to? Kažin, ar daug turistinių autobusų čia užsuks, kai atstumas nuo artimiausių kurortų – 7 val. į vieną pusę.

Čia kada nors bus (o gal jau yra) Dramblių pasaulis

Čia kada nors bus (o gal dabar jau ir yra) Dramblių pasaulis

Ir visgi manau, kad kada turistai atras Isaną – laiko klausimas.

Iki to dar labai toli. Kon Keno mieste aplankiau pažįstamą, vedusį taję. Labiausiai jis norėjo mums parodyti “Vėžlio šventyklą” savo žmonos kaime. “Kaime gyveno labai gerbiamas vienuolis, jis mirė ir paprašė būti palaidotas ant vėžlio. Kaimiečiai dabar stato vėžlio formos šventyklą, o vienuolio palaikai jau virš metų laukia kremavimo. Dabar va laužą jau sudėjo, šventyklą tuoj pabaigs”. Kiek daug Isano kaimų išgirstum dar neįtikitėnesnes istorijas! Bet neišgirsi, nes kaimiečiai nekalba angliškai, tu – tajiškai. Ir apie garbųjį vienuolį, ir apie “vėžlio šventyklą” internete nieko angliškai nerasi, o gal nerasi išvis. Pažįstamo žmona pripildžiusi bendrus namus to vienuolio amuletais, netgi mums vieną padovanojo – bet jokių vienuolio minčių tikriausiai niekada neišgirsiu ir net pažįstamas apie jį tegalėjo pasakyti: “Šis vienuolis – vieno kaimo “šventasis”. Kiti kaimai turi savus.”

Vėžlio šventykla, dar kvepėjusi dažais. Tailande gyvenančiam pažįstamam ji priminė T. Prečeto 'Discworld'

Vėžlio šventykla, dar kvepėjusi dažais. Tailande gyvenančiam pažįstamam ji priminė T. Prečeto ‘Discworld’

Pasukome tolyn į šiaurę. Keliai Isane – kaip ir visame Tailande – geri, magistraliniai, o parkingas net didmiesčiuose nemokamas ir jo pilna (ne kiekvienas įperka automobilį). Nebent landūs ir motociklai trukdo savo gausa. Ir sunkvežimiai, kurių vairuotojai dirba nesuvokiamus viršvalandžius ir neužmiega tik energetinių gėrimų dėka. Mažos jų skardinėlės parduodamos visur. “Red Bull” juk – irgi Tailando išradimas. Ir “Red Bull” net nėra populiariausias energetinis gėrimas Tailande – tiesiog vienintelis, eksportuojamas į Vakarus.

Pikapo keleiviai užsidengę veius, kad neįdegtų - Tailande gražiausia šviesi oda

Pikapo keleiviai užsidengę veius, kad neįdegtų – Tailande gražiausia šviesi oda

Bet žavesnė ten atmosfera. Dvasių namų, Budų, nagų skulptūrų krautuvėlės šalikelėse. Sutemus – žibantys auksiniai šventyklų špiliai ant pakelės kalvų. Ar koks rymantis gulintis milžiniškas Buda. Juk Tailandas – vienintelė pasaulyje budistinė šalis, kurios daugybę šimtmečių nebuvo kolonizavę ar okupavę kitatikiai ir nevaldė komunistai. O Isanas – pati tradiciškiausia Tailando žemė. Religija ir “tikrovė” ten nėra du atskiri dalykai. Dvasios, karma – tokia pati tikrovės dalis, kaip ir žmonės ar pastatai. Net kai 2018 m. šiaurės Tailando oloje įstrigo vaikų futbolo komanda (ta istorija skambėjo visame pasaulyje), tajai masiškai meldė olos dvasios juos paleisti. O atsisėsti kalbant su vienuoliu tajams tiesiog įaugę į kraują – juk negali kelti galvos aukščiau už šventą žmogų.

Vaškinės žymių praeities vienuolių figūros vienoje šventyklų

Vaškinės žymių praeities vienuolių figūros vienoje šventyklų

Mekongo pakrantė – paupio kurortai

Isanas – ir Tailandas – baigiasi ten, kur teka Mekongas – dvylikotoji pagal ilgį viso pasaulio upė. “Tik vienintelėje Mekongo pakrantėje Isane yra vakariečių turistų” – skaičiau. Nong Khai miesto paupio promenada su kavinukėmis, nagų formos žibintais tikrai primena turistinį pajūrio kelią – bet ir ten iš keliautojų sutikau tik porą senų vokiečių. Vieni sėdėjome ir didžiuliame plaukiojančiame restorane, stebėdami, kaip nuo Laoso ateina tiesiog regima lietaus siena: dingsta saulė, kyla vėjas, šnioja liūtis. Tropikai. Baisiau buvo, kad kartu neatskristų ir maliariniai uodai (Tailande maliarija išnaikinta, bet ne Laose) – tačiau to tikimybė labai maža.

Nagų paminklai Nong Khajaus paupio promenadoje

Nagų paminklai Nong Khajaus paupio promenadoje

Nong Khajusirgi turėjo ekscentriškai architekūrai pasišventusį “šventąjį” – “sektantą” Luang Pu Suililatą. Jo sukurtas Sala Keoku mistinių skukptūrų parkas (1978 m.) – turbūt įspūdingiausias, kokį regėjau kur pasaulyje. Savamoksliai jo statybininkai surentė 25 m aukščio Budą, demonus ir didžiausiąjį šedevrą – simboliais persunktą Gyvenimo ratą, kuriame “suakmenėjusios” jaunystė ir senatvė, džiaugsmai ir skausmai, “galutinis gyvenimo tikslas”, žingsnis ir kryptis į nušvitimą. Pralindęs siauru tuneliu po ratą gali pasivaikščioti pats. Suililatas, beje, prieš tai panašų parką sukūrė gretimame Laose – bet ten atėjus į valdžią komunistams, teko bėgti. Jis žuvo nusivertęs nuo vienos savo skulptūrų ir jo mumija dabar guli viename Sala Keoku pastatų…

Sala Keoku gyvenimo rato pabaiga. Figūra - kairėje moja į centrą, kuriame - Buda, ir 'herojus' žengia žingsnius link tapimo Buda

Sala Keoku gyvenimo rato pabaiga. Figūra – kairėje moja į centrą, kuriame – Buda, ir ‘herojus’ žengia žingsnius link tapimo Buda

Važiuodami aukštyn palei Mekongą gerėjomis nuostabiais vaizdais į jo slėnį (ypač nuo Wat Pha Tak Sue šventyklos), kriokleliais. Iš Si Čiang Majaus miesto paupio promenados matosi netgi Laoso sostinė Vientianas iškart anapus Mekongo. Tai – vienintelė pasaulio sostinė, kurios centrą mačiau net nebuvęs toje šalyje.

Karts nuo karto pravažiuodavome policijos postus – bet vos pamatę baltus mūsų veidus, liepdavo važiuoti tolyn. Vienintelis kartas, kai pažįstamą tajų nubauudė policija, buvo, kai važiavo su taje žmona – tada jau yra su kuo susikalbėti savo kalba, paprašyti kyšio (korupcija Tailande nemaža, bet jos priežastys kitos nei Lietuvoje: kažkada Tailande valstybės tarnautojams nebuvo mokamos algos ir buvo įprasta, kad jie jas susirenka “arbatpinigiais”. Tvarka pasikeitė, o kultūra liko).

Mekongas nuo Wat Pha Tak Sue šventyklos. Vienuoliai net stiklinį išsikišusį tiltą pastatė ir renka už jį pinigus

Mekongas nuo Wat Pha Tak Sue šventyklos. Vienuoliai net stiklinį išsikišusį tiltą pastatė ir renka už jį pinigus

Buvimas atvykėliu Isane turi vien pliusų – priešingai nei Tailando kurortuose, kur už daug ką turistai moka dvigubai (Isane skirtingų kainų nemačiau). Tiesa, “vakarietiškų” paslaugų Isane nerasi išvis, arba jos vis tiek bus brangios: pvz. taip ir neradome, kur mano žmonai už normalią kainą nusidepiliuoti kojas (tajėms to nereikia).

Čiang Khanas, su medinių parduotuvėlių eilėmis ir jau gerokai siauresniu praėjimu palei Mekongą, buvo paskutinis mums miestas palei Mekongą. Vėl tuščias – sako, tajai užplūsta apsipirkti vakarais, o buvo dar diena. Skubėjome į Dansajų miestelį, tą mažą tašką žemėlapį, kur patyrėme vieną įspūdingiausių Tailande savaitgalių.

Čiang Khano gatvė. Upė teka lygiagrečiai už pastatų dešinėje.

Čiang Khano gatvė. Upė teka lygiagrečiai už pastatų dešinėje.

Phi Ta Khon – Tailando švenčių karalienė

Jei planuojate kelionę į Šiaurės Tailandą, būtinai pažiūrėkite kalendorių. Kone kiekvieną šiaurės Tailando regioną sykį į metus sudrebina neregėtų mastų visuotinė šventė, į kur suplūdę dešimtys tūkstančių tajų “pametę galvas” daro keisčiausius dalykus: šaudo į dangų bambukines raketas (Jasotono miestas, gegužė), jodinėja drambliais (Surino miestas, lapkritis), leidžia į orą dangaus žibintus, pilstosi vandeniu, laukia virš Mekongo pasirodant “nagų liepsnų” (Nong Khajus ir ryčiau, spalis), gamina ir nešioja nuostabias vaško skupltūras (Ubon Račatanio miestas, vasara).

Phi Ta Khon šventės parado fragmentas

Phi Ta Khon šventės parado fragmentas. Viena įspūdingiausių šiaurės Tailando patirčių

Visą savo kelionę į Tailandą derinome prie žymiausios iš tų švenčių – Phi Ta Khon, dar vadinamos dvasių festivaliu, ir nepasigailėjome. Prasidėjo viskas kaip kilni religinė ceremonija. Ketvirtą valandą ryto baltai vilintys šventikai žygiavo procesija, šaukdami vietinio upelio dvasią: užkalbėjimai, gongai, fejerverkų šūviai, lazeriniai vaizdai.

Rytinė dvasios šaukimo procesija Phi Ta Khon šventėje

Rytinė dvasios šaukimo procesija Phi Ta Khon šventėje

Švintant, šventyklos vartai atsidarė ir kiemą užlūdo “dvasios”: panašiais, bet labai įvairiais stiliais vilkintys persirengėliai, šoko ir šėlo, pavergdami visų dėmesį. Nė nepastebėjau, kur dingo šventikų procesija… Tikslios istorijos, kaip atsirado Phi Ta Khon, neradau, bet turbūt iš miestelio jaunuolių pokšto prieš šimtmetį ar kelis: “kvietėte dvasias, šventikai? Štai mes!”.

Phi Ta Khon šventės 'dvasios' eina miesteliu

Phi Ta Khon šventės ‘dvasios’ eina miesteliu

Religinė šventės pusė irgi tęsėsi – miestelio centre tajai vienuoliams aukojo specialiai nupirktus “lauknešėlius” – bet linksmybės greitai paskandino visą rimtumą. Centrinė gatvė tuoj virto turgumi, persirengėliai plūdo šimtais, turistai (daugiausiai tajai – juk kurortai toli) – tūkstančiais. Dažno vietinio rankose sužibo mediniai peniai, seksą imituojančios lėlės, o kostiumus dabino visokios krūtys ir vaginos: Phi Ta Khon – ir vaisingumo šventė, o Tailande požiūris į tai kas padoru – daug laisvesnis. Štai pasiėmusi kokia močiutė žaislinį penį ir smaigsto juo praeivius vaikus…

Phi Ta Khon dvasia mediniu peniu mosuoja prieš merginą

Phi Ta Khon dvasia mediniu peniu mosuoja prieš merginą

Pirmosios dienos kulminacija – visų persirengėlių paradas, kuriame – ir milžiniškos karnavalo platformos it kokiame Rio De Žaneiro karnavale. Phi Ta Khon klubai visus metus ruošiasi, gaminasi kostiumus ir mašinas šioms dviems dienoms. Jau prieš valandą teko užsiimti vietą stovėjimui palei gatvę, paradas truko tris valandas – bet buvo tikrai verta.

Phi Ta Khon parade - ir pikapai, kurių bagažinėse - nuo galvos iki kojų purve 'išsimaudę' žmonės bei purvo kubilai papildomoms maudynėms

Phi Ta Khon parade – ir pikapai, kurių bagažinėse – nuo galvos iki kojų purve ‘išsimaudę’ žmonės bei purvo kubilai papildomoms maudynėms

Užėjus tamsai, religinė šventės kilmė jau visai pasimiršo, Dansajus virto tarsi nemokamu muzikos festivaliu. Trys scenos – viena net miestelio šventyklos kieme (ten šoko apynuogės moterys). Gatvėse – muzika, plyšaujanti iš pikapų, ir nuolatinis metalo džeržgesys. Dvasių garsai: persirengėliai paskui save velka skardines. Kostiumų jie nenusivilko net naktį, tad šokome kartu su jais. Vakariečių ten jau nebuvo išvis. Vietiniams prireikė laiko, kol įsidrąsino pakalbinti: “Iš kur jūs?”, “Gražiai šokat”. Moterys kalbino žmoną, vyrai mane: padorumo supratimas ten keli šviesmečiai nuo pašėlusių Tailando kurortų.

Persirengėliai eina šokti

Persirengėliai eina šokti

Ir visa tai – tik pirma Phi Ta Khon diena. Laukė dar dvi. Antrąją – per miestą nešami ir į orą mėtomi vienuoliai, vyko kaukių festivalis, bambukinių raketų šūviai į dangų. Didžiulis “kosmodromas” joms suręstas, o išvydus pirmąjį startą iš tolėliau sunkiai galėjau patikėti savo akimis: garsas ir vaizdas tikrai priminė, kad kažkur netoli į kosmosą paleista raketa. Priėjus artyn pamačiau, kad viskas daug paprasčiau ir nežinia, ar labai saugu: kai kurios “raketos” sudegė ant žemės, kitos pakrypusios lėkė į gretimą pievą.

Trečia diena – labiau religinė, budistiniai pamokslai. Nemokėdami tajų kalbos, palikome Dansajų.

Šventei einant link pabaigos vieno Phi Ta Khon klubų nariai nusiėmę kaukes prie miesto šventyklos pozuoja šventės lankytojams

Šventei einant link pabaigos vieno Phi Ta Khon klubų nariai nusiėmę kaukes prie miesto šventyklos pozuoja šventės lankytojams. Tokie klubai – Phi Ta Khon pagrindas ir kiekvieno klubo nariai tarpusavyje apsirengia vienodai. Tai suteikia Phi Ta Khon žavesio, palyginus su karnavalais: nėra tokios kakafonijos, eina ne pavienės ‘dvasios’, bet ištisi ‘vienos rūšies dvasių būriai’

Sukhotajus – griuvėsių bokštai vidury laukų

Už Dansajaus miestelio Isanas pasibaigė. Tenykštės lankytinos vietos jau geriau žinomos, o aplinkiniuose miestuose galima rasti hostelių rajonus, kurių baruose sėdi prancūzų ir britų jaunimas.

Tačiau paėėk toliau – ir liksi vienas. Romantiškiausiai gali pasivaikščioti po Sukhotajų. Kadaise tai buvo didmiestis, Tailando sostinė, bet 1583 m. karalius įsakė jį apleisti, visus žmones iškelti: ir viskas liko kaip buvo tada. Laikas bėgo, mediniai gyvenamieji namai supuvo ir sunyko, o mūrinės šventyklos liko stūksoti laukuose ir miškuose, primindamos buvusią didybę. Įspūdingiausias pagrindinis Sukhotajaus istorinis parkas apima Wat Mahat Hat, Wat Sa Si šventyklas, tvenkinius. Kaip įprasta Tailando parkams vakarais, mums vaikštinėjant, nuskambėjo Tailando himnas ir tajai sustingo vietose.

Sukhotajaus Wat Mahathat

Sukhotajaus Wat Mahathat

Į šiaurę nuo ten yra Wat Si Čum ir milžiniška Budos skulptūra, Wat Phrapai Luang sunykusios didybės liekanos.

Mes automobiliu (galima ir dviračiu, motociklu) važiavome ir toliau, lipome ant Wat Saphan Hin kalno šventyklos, nuo kurios – ir vaizdas į Sukhotajaus apylinkių miškus. Į skirtingas Sukhotajaus šventyklas bilietai – atskiri, tačiau Wat Saphan Hin tiesiog nebuvo bilietų pardavėjo: sezono metu tikriausiai neapsimoka samdyti.

Suchotajuje sugriuvusioje šventykloje išlikusi restauruota Budos skulptūra

Suchotajuje sugriuvusioje Wat Si Čum šventykloje išlikusi restauruota Budos skulptūra

O galima ir išvis tiesiog mesti žemėlapis ir GPS į šalį ir važinėti keliukais aplink Sukhotajų, ir vienas po kito prieš akis išnirs šimtamečiai griuvėsiai – tokie, kuriuos tu aplankysi vienintelis per visą dieną. Ir jokių bilietų ten netikrina niekas niekada.

O tarp šventyklų verta pasistiprinti Sukhotajaus makaronais – vienas skaniausių patiekalų duagybėje Tailando regioninių virtuvių, kokį ragavau.

Sukhotajaus makaronai

Sukhotajaus makaronai

Čiang Rajus ir Tailando kalnai

Čiang Rajaus mieste irgi pasitiko romantiškai žavūs pastatai – tik visai nauji. Žymiausia ir labiausiai pribloškianti – Čalemčajaus Kositpato Baltoji šventykla, suvienijanti tajų tradicijas, vakarų kultūrą ir gilesnes autoriaus vizijas. Freskose šventyklos viduje anapus Budos – ir Bušas su Bin Ladenu, ir net Betmenas su Hello Kitty – jie simbolizuoja žmonijos polinkį susikurti įsivaizduojamus didvyrius užuot stengusis negandas įveikti pačiai.

Čiang Rajaus Baltoji šventykla

Čiang Rajaus Baltoji šventykla

Kompleksas plečiasi: statomas ir krematoriumas, muziejus su prasmingais Kositpipato tapybos darbais, jau stovi auksinis tualetas: Kositpipatas nenorėjo, kaip Tailande įprasta, statyti auksinės šventyklos, nes materializmas su tikėjimu jam nesiderina: išties, Tailande jis vietomis net komiškas – ko verti vien šventyklose pardavinėjami balandžiai, prekijų specialiai sugaunai tam, kad koks “gerą darbą padaryti norintis” budistas juos išpirktų, paleistų laisvėn.

Auksaspalviai Čiang Majaus baltosios šventyklos tualeto rūmai

Auksaspalviai Čiang Majaus baltosios šventyklos tualeto rūmai

Miesto centre Kositpipatas pastatė nuostabų laikrodį, kelis kartus per vakarą džiuginantį šviesų ir garsų minišou. Kaip ir šventyklos, neišeina jo priskirti kokiam vienam architektūros stiliui. Šiaurės Tailando miesteliai verčiasi per galvą siekdami nors kokio išskirtinumo.

Čiang Rajaus miesto laikrodis (kairėje). Dažnas vienodas Šiaurės Tailando miestas mėgina gauti bent jau tokius akcentus

Čiang Rajaus miesto laikrodis (kairėje). Dažnas vienodas Šiaurės Tailando miestas mėgina gauti bent jau tokius akcentus

Kitoje Čiang Rajaus pusėje nuo Baltosios šventyklos kitas menininkas Tavanis Dučanis pasistatė savą pastatų kompleksą, vadinamą Juoduoju namu. Be aiškios tvarko ssudėliojo žvėrių kaulus, kailius, odas, skulptūras milžiniškais peniais. O miesto centre – Oub Cham muziejus, kurį pastatė, dirbtine ola ir fontanu išpuošė vietos valdovų palikuonis istorijos mokytojas – nepaveldėjęs sosto, nes jo protėvių Lanos karalystė dar XIX a. įjungta į Tailandą. Tad jis bent jau surinko Lanos turtų kolekciją ir pastatė jai muziejų. Kitur visu tuo žavėtumeis – bet po Baltosios šventyklos Juodasis namas ir Oub Cham muziejus atrodo tokie paprasti…

vienas juodojo namo pastatų. Kartoninė nuotrauka - menininko-autoriuas. Panašiai įsiamžinti Tailande įprasta - Baltojoje šventykloje jo autoriaus atvaizdas ne vienas

vienas juodojo namo pastatų. Kartoninė nuotrauka – menininko-autoriuas. Panašiai įsiamžinti Tailande įprasta – Baltojoje šventykloje jo autoriaus atvaizdas ne vienas

Čiang Rajų supa kalnai – neaukšti, 1-2 km, bet visgi laukiniai, atokūs. Juose gyvena kalnų gentys – apie milijonas žmonių. “Kalnų gentys” gerokai įspūdingiau skamba kelionių agentūrų bukletuose nei realybėje – tai tiesiog tautinės mažumos, iš pažiūros nesiskiriančios nuo tajų. Jų skurdžiuose kaimuose turistai vedami pažiūrėti pririštų kiaulių, o tualetų lauke – bet tai egzotika nebent kaime nebuvusiam vakariečiui. Vienintelė įdomesnė “gentis” – karenai kurių moterys ilginasi kaklus įsistatydamos vis papildomus žiedus. Bet toli gražu ne dauguma karenių taip daro – tų ilgakaklių aš išvis nemačiau, nors buvau karenų kaime. Kalnų genčių muziejus Čiang Rajuje dar nykesnis už jų kaimus: paberta kažkokių daiktų, seni aprašai: pasaulio žemėlapyje dar puikuojasi Sovietų Sąjunga ir Jugosalvija.

Žygis į karenų kaimą įdomesnis už patį kaimą

Žygis į karenų kaimą įdomesnis už patį kaimą

Įdomesnis man pasirodė Doi Mae Salong miestelis, įkurtas kinų kapitalistų, 1949 m. pralaimėjusių Kinijos pilietinį karą komunistams. Ištisa jų armija, šen bei ten kontratakuodama, karo pabaigoje pasitraukė per Kinijos sieną į Birmą. Kai komunizmas įsigalėjo ir Birmoje, teko sprukti į Tailandą, kur atokiuose kalnuose (bet kuo arčiau Kinijos) ir įkūrė miestelį. Tajams jie dar padėjo įveikti savos komunistus, tada pagaliau sudėjo ginklus – tačiau iki šiol miestelyje kiniška dvasia, kovų datas atmenantis muziejėlis, žymaus generolo kapas.

Doi Mae Salong miestelis

Doi Mae Salong miestelis

Atgal į įprastą Tailandą

Kai iš Šiaurės Tailando kalnų mūsų automobilis vis įsižiebiant stabdžių kaitimo lemputei nusileido į Čiang Majų, šį miestą pamačiau visai kitokiomis akimis, nei tie dešimtys tūkstančių savaitgaliui iš Tailando kurortų ten atskrendančių turistų. Jiems Čiang Majus – autentiškos tajų kultūros viršūnė. Aš tuo tarpu visų pirma pastebėjau turistų minias, ekskursijų agentūrų vitrinas, McDonald’s ir Subway restoranus, prekybos centrus, Wifi miesto autobuse. Buvau nuo viso to gerokai atpratęs.

Čiang Majiečiai eina iš prekybos centro su vakarietiškais prekių ženklais

Čiang Majiečiai eina iš prekybos centro su vakarietiškais prekių ženklais

Ech, kaip skiriasi pirmasis įspūdis priklausomai nuo to, ką patyrei prieš tai, net jeigu ir tik dvi savaites prieš!

Grąžinome automobilį Čiang Majuje – Tailandą taip kirsti automobiliu nebrangu, nes daugelis autonuomos agentūrų neužsikelia kainos jei grąžini kitame mieste, nei paimi. Ir, praleidę ten penkias dienas, grįžome į kurortus lėktuvu. Danguje spindėjo jau beveik pilnas mėnulis ir laukė Full Moon Party, šitokia kardinaliai skirtinga šventė nuo Phi Ta Khono, bet nemažiau – ir nelabiau – smagi.

Perspėjami vakariečiams prie Čiang Majaus oro uosto, kad Buda nederėtų puošti namų ar jo tatuiruotis - tai šventas simbolis. Dėl vakariečių pomėgio Budas statyti dėl grožio netgi uždrausta iš Tailando eksportuoti Budos statulėles

Perspėjiami vakariečiams prie Čiang Majaus oro uosto, kad Buda nederėtų puošti namų ar jo tatuiruotis – tai šventas simbolis. Dėl vakariečių pomėgio Budas statyti dėl grožio netgi uždrausta iš Tailando eksportuoti Budos statulėles

Įsitikinau – šiaurės Tailandą būtina patirti kiekvienam, kas keliauja į Tailandą. Jau nuo jūsų priklauso, ar ta patirtis bus savaitgalio viešnagė Čiang Majuje, ar prijungsite dar ir “atokesnius” Sukhotajų ir Čiang Rajų, gal dar Mekongo pakrantę. O gal skirsite savaites Tailando kalnams ar netgi Isanui. Bet kol nematėte bent dalies šalies šiaurės – nematėte Tailando.

Šiaurės Tailando lankytinų vietų žemėlapis. Pažymėti visi šiame straipsnyje minimi miestai ir vietos, o mėlyna linija rodo mūsų kelionės nuo Patajos į šiaurės Tailandą maršrutą

Šiaurės Tailando lankytinų vietų žemėlapis. Pažymėti visi šiame straipsnyje minimi miestai ir vietos, o mėlyna linija rodo mūsų kelionės nuo Patajos į šiaurės Tailandą maršrutą


Visi mano kelionių po Tailandą aprašymai-vadovai

1. Tailandas - šalis visiems, bet ne visų (ĮŽANGA)
2. Bankokas - rytietiška pasaulio turizmo sostinė
3. Tailando kurortai - karštis, pramogos, kultūra
4. Šiaurės Tailandas - neatrasta Tailando siela
5. Full Moon Party - beprotiškiausia Tailando naktis

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


    2 komentarai

  1. Sveiki Augustinai, dėl Jūsų maršruto Tailande nuo Patajos iki Chang Maj, kiek reikėtų laiko jam įveikti su automobiliu?

    • Sveiki. Tai labai priklauso nuo žmogaus, bet manau, kad minimumas straipsnio apačioje žemėlapyje parodytam maršrutui automobiliu po Šiaurės Tailandą – 8 dienos, lėtesniu tempu 10 dienų. Čia kalbu apie važiavimą ir vietų lankymą pakeliui, be poilsio Patajoje ar Čiang Majuje. Jei norima dar ilgiau pabūti Čiang Majuje, Patajoje, tai tada iš viso 14 d.

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *